Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės – Raizgienės, Ugnės Gailiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Valerijaus Laušo (Valerij Lauš),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato V. Martyšiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2023 m. gegužės 31 d.), ir jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Šiuo nuosprendžiu A. G. pripažintas recidyvistu; nukentėjusiojo A. N. civilinis ieškinys tenkintas ir iš A. G. priteista A. N. naudai 970 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. A. G. pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą – jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2023 m. kovo 13 d., 14.14 val., pro atrakintas duris neteisėtai pateko – įsibrovė į statybų objekte esantį vagonėlį Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir iš vagonėlyje kabančioje nukentėjusiojo A. N. striukėje esančios piniginės pagrobė pinigus – 835,00 Eur bei 405 baltarusiškų rublių (135,00 Eur). Taip, įsibrovęs į patalpą pagrobė svetimą, nukentėjusiojo A. N. 970,00 Eur vertės turtą. Padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2023 m. gegužės 31 d).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 18 d. nuosprendį ir A. G. išteisinti, kadangi neįrodyta, jog A. G. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

2.1 Gynėjo teigimu, skaitant nuosprendį susidaro įspūdis, jog pirmosios instancijos teismas tik imitavo sąžiningą teismo procesą, tačiau vėl įvykdė ne baudžiamosios bylos duomenimis pagrįstą, o valstybinio kaltintojo lūkesčius pateisinantį ir siekius atitinkantį „teisingumą“ (abejonėmis ir spėlionėmis grįstą „teisingumą“, kuris nenuviltų valstybinio kaltintojo). Be to, nuosprendis yra šališkas, neobjektyvus ir dalykiškai nemotyvuotas bei procesiniu teisiniu požiūriu nepagrįstas ir neteisėtas, o baudžiamosios teisės ir socialine prasme ir neteisingas proceso aktas. Baudžiamosios atsakomybės taikymas A. G. pagrįstas niekaip nepašalintomis abejonėmis dėl vagystės įvykio datos, todėl teismas šioje byloje turėjo vadovautis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) bei konstituciniais teisingumo, proporcingumo, tik teismo vykdomo teisingumo, principais.

2.2 Skunde teigiama, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. neįrodžius taikė formalius baudžiamosios atsakomybės už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą kriterijus pro hac vice (šiam atvejui, šiai bylai ar situacijai) ir pagal šioje baudžiamojoje byloje netinkamai nustatytas aplinkybes, pripažino A. G. kaltu ir nuteisė nekaltą žmogų. Nuosprendyje yra stokojama konkretumo ir aiškumo, nes jame vėl nenurodyta, kada buvo padaryti nusikalstami veiksmai prieš nukentėjusįjį A. N. ir kas tuos veiksmus atliko. Teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir proceso teisės normas, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai nulėmė BPK 305 reikalavimų neatitinkančio nuosprendžio priėmimą.

2.3 Skunde pažymima, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčitinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybių pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra baudžiamosios bylos nagrinėjimo procesinė garantija, kuri reiškia ir tai, kad įrodinėjimo našta priklauso kaltinimui, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas, peticijos Nr. 10590/83, 2001 m. kovo 20 d. sprendimas, peticijos Nr. 33501/96 ir kiti).

2.4 Skunde teigiama, kad teismas neišsamiai ištyrė bei netinkamai, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino baudžiamojoje byloje esančius duomenis (įrodymus) ir padarė nepagrįstą bei neteisingą išvadą, kad šioje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad A. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, todėl sprendimas jį pripažinti kaltu yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai nustatė faktines baudžiamosios bylos aplinkybes ir neteisingai teisiškai jas įvertino.

2.5 Skunde gynėjas pažymi, kad nusikaltimo padarymo data (2023 m. kovo 13 d. 14.14 val.) į nuosprendį be jokio detalesnio papildomo ištyrimo ar duomenų patikslinimo yra perkelta iš kaltinamojo akto, kur 2023 m. vasario 22 d. tarnybiniame pranešime yra nurodyta, jog vagystė galimai įvykdyta 2023 m. kovo 13 d., o turimi 2023 m. kovo 14 d. vaizdo įrašai yra su tiriamu įvykiu nesusiję, o jų apžiūra neatlikta. BPK 20 straipsnis nustato, kad įrodymai procese atsiranda tik tuo atveju ir tik nuo to momento, kai teismas nusprendžia, kad teisminio tyrimo metu gauti ir ištirti duomenys laikytini įrodymais, nes tikslus datų nustatymas (reikšmingų aplinkybių bylos tyrimui ir nagrinėjimui nustatymas logine prasme) išlieka gynybai labai svarbus pareikštam kaltinimui paneigti. Palaikyti valstybinį kaltinimą yra konstitucinė prokuroro funkcija, o teismas yra nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, padariusio nusikalstamą veiką, kaltumo.

2.6 Skunde teigiama, kad nuosprendžio 7 punkte nurodyta „teisiamajame posėdyje 2023 m. spalio 17 d. buvo perskaityti nukentėjusiojo A. N. (toliau - ir nukentėjusysis) pareiškimas ir parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime ir teisme (BPK 276 straipsnio 4 ir 5 dalys). Nukentėjusysis pakartotinai į teisiamąjį posėdį nebuvo šaukiamas. Tai neprieštarauja BPK 276 straipsnio 5 dalies nuostatoms“. Į teismo posėdžius buvo šaukiamas ir nukentėjusysis A. N., todėl tokia nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį nebuvo šaukiamas, klaidina kaltinamąjį bei jo gynybą, kelia abejonių teismo nešališkumu ir suponuoja teismo nepagarbą res judicata (galutinio teismo sprendimo) principui.

2.7 Gynėjas pažymi, kad 2024 m. lapkričio 14 d. teisiamajame posėdyje gynėjas teismui nurodė, kad nukentėjusysis vengia atvykti į posėdį ir reikėtų jį atvesdinti, kad gynėjui būtų sudaryta galimybė realizuoti jo prarastas gynybos teises t. y. užduoti klausimus nukentėjusiajam, kadangi pirmą kartą bylą nagrinėjant apylinkės teisme gynėjas (advokatas V. Martyšius) nedalyvavo, o kitokių būdų nustatyti ar patikslinti reikšmingas bylai aplinkybes baudžiamojo proceso įstatymas nenumato. Nukentėjusiojo teismo šaukimų ir telefoninių kvietimų ignoravimo faktas rodo, kad teismas nesugebėjo laikytis įrodinėjimo standarto ir buvo bejėgis tokio pobūdžio klausimams spręsti, todėl gynybai vėl tenka vertinti ne tik teisines, bet ir faktines įvykio aplinkybes, kurios buvo nustatytos pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

2.8 Skunde teigiama, kad 2024 m. kovo 4 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, jog „A. N. 2023 m. kovo 14 d. pareiškime nurodyta, kad 2023-03-14, tarp 08.20 val. ir 09.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), statybų objekte esančiame vagonėlyje Nr. 18022017, atrakinus užrakintą vagonėlį, iš jo striukės vidinės kišenės buvo pavogta jo piniginėje buvę 835 eurai ir 405 baltarusiškų rublių, eurai buvo popierinėmis kupiūromis“ Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis atsakydamas į gynėjo advokato A. A. klausimus, atsakė, kad „aš striukėje palikau pinigus, juodoje. Vidinėje kišenėje, viršuje. Buvo 7 kupiūros po 100 Eur ir du po 200 nominalų Baltarusijos rublių. 975 Eur žala. Aš apie pinigų dingimą pranešiau tą pačią dieną darbų vykdytojui, po pietų. Pinigai dingo kovo 14 d., t. y. tą dieną kviečiau policiją, rašiau pareiškimą policijai. Tą dieną ryte, aš pinigus turėjau. Atvažiavau į darbą, persirengiau ir nuėjau dirbti, o pinigai liko vagonėlyje, striukėje. Ne kovo 13 d. dingo, kovo 14 d. Aš pats vizualiai mačiau. Aš nebuvau nei parduotuvėje, nei kur nors kitur kovo 13 d., kovo 14 d. Aš atsiskaitau banko kortele. IT metu ar buvo paprašyta banko kortelė, tai niekas manęs neklausė apie kortelę, užklausų nedavė ar buvo apsipirkimai kortele. Dėl parodymų IT metu. Aš išėjau iš vagonėlio 8.20 val., o grįžau 09.30 val., nes turėjau pinigus perduoti žmogui 700 Eur, kad man užsakytų pirkinį“. Atsakydamas į prokurorės klausimą, nukentėjusysis pareiškė, kad „kovo 13 dieną pinigai pas mane dingo po pietų“. Nukentėjusysis, atsakydamas į teisėjo klausimą, nurodė, kad „kovo 14 d. 14.30 val. galėjo būti toji vagystė. O prieš tai aš tikrai žiūrėjau ir pinigai buvo. Aš gyvenu (duomenys neskelbtini), aš atvykau, persirengiau ir nuėjau dirbti. O pinigai buvo su manimi piniginėje“

2.9 Skunde pažymima, kad tai iš esmės keičia nuosprendžio esmę, nes prokurorės baigiamojoje kalboje nurodytos skirtingos pinigų vagystės aplinkybės ir nukentėjusiojo teismo šaukimų ignoravimas apribojo A. G. galimybes rinktis gynybos nuo pareikšto kaltinimo būdus. Aukščiau išdėstytos aplinkybės rodo, kad šių skirtingų nusikalstamos veikos aplinkybių (padarymo vietos, laiko, būdo, padarinių ir kitų svarbių aplinkybių) teismas vėl praktiškai netyrė ir nevertino. Faktinės bylos aplinkybės skiriasi, todėl nuosprendžio motyvai yra formalūs, pagrįsti prielaidomis, nepakankami ir savo paskirtimi nukreipti tik į nuteistojo kriminalinę praeitį, nes byloje nėra surinkta jokių neabejotinų įrodymų (jų viseto), patvirtinančių A. G. kaltę dėl nukentėjusiojo pinigų vagystės.

2.10 Gynėjo teigimu, ikiteisminiame tyrime buvo tiriama tik viena pinigų dingimo/vagystės versija (kad pinigus pavogė A. G.), nors šią aplinkybę jis visą laiką neigė, todėl šioje byloje liko neištirtos kitos pinigų vagystės versijos - pavyzdžiui, kad pinigus galėjo pasisavinti vienas iš 15-likos statybininkų brigados narių (daugiausia užsieniečių), kurie laisvai ir bet kada galėjo patekti į statybos objekte esantį vagonėlį. Ikiteisminiame tyrime atliktas daktiloskopinis (rankų pėdsakų) tyrimas niekaip nenustatė, kad A. G. buvo statybininkų vagonėlyje ir galėjo dalyvauti pinigų vagystėje, o nekokybiškų apsaugos kamerų vaizdo įrašų kriminalistinis tyrimas (dėl pašalinio asmens statybos objekte identifikavimo) kažkodėl net nebuvo paskirtas.

2.11 Skunde teigiama, kad į teismo posėdžius nukentėjusysis vengė atvykti, o formaliai apklausti tik 3 iš 15 nukentėjusiojo bendradarbių – V. L., M. L. ir V. Y., nieko konkretaus apie pinigų dingimo aplinkybes ar A. G. galimą kaltę dėl pinigų vagystės iš nukentėjusiojo, teismui nepateikė.

2.12 Skunde pažymima, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas ir neleisti, kad bet kokioje byloje būtų įvykdytas neteisingumas, priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2006, 2K-190-648/2018). Iš šių nuostatų išplaukia ir apeliacinės instancijos teismo paskirtis užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžiu teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K- 418-699/2015, 2K-248-689/2018).

3. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas.

4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus bei patikrintus įrodymus, dar kartą įvertinusi byloje surinktus duomenis atskirai ir jų visumą, sprendžia, kad byloje nepakanka BPK nustatyta tvarka surinktų įrodymų, leidžiančių daryti vienareikšmę išvadą dėl nuteistojo A. G. kaltės, jam padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuteistojo atžvilgiu nepagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kadangi netinkamai buvo vertinti bylos duomenys, todėl apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

5. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka konstatuoti, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-2-699/2016 ir kt.).

7. Pirmosios instancijos teismas kaip vieną iš nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų įvertino ir paties nuteistojo parodymus. Teismas padarė išvadą, kad nuteistojo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog į aptariamą vagonėlį buvo užėjęs ir su jame buvusiu asmeniu kalbėjo dėl darbo galimybių. Kitos apklausos ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis paaiškino, kad į aptariamą vagonėlį užėjęs nebuvo, nors statybvietės teritorijoje buvo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaltinamasis negalėjo prisiminti, ar vagonėlyje buvęs asmuo buvo su barzdele, nors ikiteisminio tyrimo metu šią aplinkybę nurodė. Pirmosios instancijos teismas taip pat palygino kaltinamojo parodymus su liudytojo D. R. parodymais, kurie nepatvirtino nuteistojo versijos, jog statybų įmonėje dirbęs darbuotojas kalbėjo su nuteistuoju. Nuteistojo parodymus, jog jis gyveno netoli įvykio vietos ((duomenys neskelbtini)), teismas taip pat įvertino kaip neteisingus, kadangi nuteistasis įvykio metu atlikinėjo bausmę Vilniaus kalėjime (Vilniaus pusiaukelės namuose) (Sniego g. 2, Vilniuje).

8. Teisėjų kolegija sutinka, jog nuteistasis proceso metu davė nenuoseklius parodymus. Tačiau ši aplinkybė savaime negali būti pagrindu nuteistojo parodymus vertinti kaip patvirtinančius kaltinimą. Kaltinamasis (įtariamasis, nuteistasis) yra ypatingas proceso subjektas, kuris nėra saistomas pareigos procese duoti teisingus parodymus. Kaltinamasis yra laisvas pasirinkti gynybos taktiką siekdamas sau palankios proceso baigties. Siekdamas palankaus bylos rezultato kaltinamasis gali siekti nutylėti ar neigti aplinkybes, kurias jis vertina kaip nepalankias, taip pat gali nurodyti neteisingas aplinkybes, jei mano, kad tai gali padėti jam pasiekti palankų proceso rezultatą. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamasis taip pat turi teisę atsisakyti duoti parodymus. Aplinkybė, jog kaltinamasis procese duoda nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, gali būti pagrindu šiais jo parodymais nesiremti, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindžianti kaltinimą.

9. Vienu iš pagrindinių duomenų, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, yra byloje pateikti vaizdo įrašai. Iš šių įrašų matyti, kad 2023 m. kovo 13 d. į statybvietę užeina asmuo baltai juoda striuke su gobtuvu ir apie 14.14 val. įeina į vieną iš vagonėlių, ten pabūna keletą minučių, išeina, kurį laiką stoviniuoja už automobilio, kol darbuotojas uždaro vartus ir tada pasišalina iš teritorijos (diskas t. 2, b. l. 75). Byloje nekeliamas ginčas, kad šis asmuo yra A. G.. Šis laikas A. G. ir inkriminuojamas kaip vagystės laikas. Taip pat byloje yra 2023 m. kovo 14 d., t. y. dienos, kai nukentėjusysis kreipėsi į policiją, vaizdo įrašai (t. 1, prie bylos viršelio). Pastaruosiuose įrašuose asmens, panašaus į A. G., nematyti.

10. Kitas esminis duomuo, kuriuo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, yra nukentėjusiojo A. N. parodymai. Jo 2023 m. kovo 14 d. 10.35 val. protokole-pareiškime nurodyta, kad 2023 m. kovo 14 d. tarp 8.20 val. ir 9.30 val. buvo pavogti jo pinigai (t. 1, b. l. 4). Tos pačios dienos apklausos protokole A. N. parodė, kad savo pamainą jis pradėjo tą dieną 8.15 val., užėjo į vagonėlį, ten pakabino striukę, 9.30 val. sugrįžo pasiimti pinigų ir pamatė, kad piniginėje pinigų nėra, mano, kad iš vaizdo įrašų bus galima pamatyti, kad pašalinis įsibrovė į vagonėlį (t. 1, b. l. 28).

11. Aptariant nukentėjusiojo parodymus teisme būtina pažymėti, kad susipažinus su byloje esančiais 2023 m. spalio 17 d. ir 2024 m. sausio 30 d. teisiamųjų posėdžių protokolais bei Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (Liteko) esančiais posėdžių garso įrašais, matyti, kad protokolai (t. 1, b. l. 163-165 ir 196-198) dalyje neatitinka garso įrašuose užfiksuotų nukentėjusiajam užduodamų klausimų bei jo atsakymų. Todėl teisėjų kolegija vadovaujasi teisiamojo posėdžio garso įrašais, kaip sudedamąja teisiamojo posėdžio protokolo dalimi.

12. Teisiamojo posėdžio, vykusio 2023 m. spalio 17 d., metu nukentėjusysis parodė: į teisėjo klausimą – „Kaltinime nurodyta, kad vagystė buvo įvykdyta kovo 13 dieną apie 14 val. 40 min. Galėjo taip būti?“ nukentėjusysis atsakė – Taip. (teisiamojo posėdžio garso įraše nuo 00:36:36 min.) Į teisėjo klausimą „Tą dieną, kada Jūs užėjote į vagonėlį, patikrinote ir nebuvo pinigų piniginėje... prieš tai, kada pinigai buvo piniginėje, iš ryto tą dieną Jūs žiūrėjote, jie buvo ten?“ nukentėjusysis atsakė – Taip. Pinigai buvo pas mane namuose, bute (duomenys neskelbtini), mes atvykome, persirengėme ir nuėjome dirbti. (įraše nuo 00:36:51 min.) Į teisėjo klausimą „Tuos pinigus nuvežėte į darbovietę tada?“ nukentėjusysis atsakė – Taip, jie buvo su manimi, piniginėje drabužiuose. (įraše nuo 00:37:55 min.) Į teisėjo klausimą „Po to 14:14 val. tai kas čia? Pietų pertrauka buvo kokia, ar baigėte darbą tuo metu?“ nukentėjusysis atsakė – Ne. Man reikėjo tuos pinigus perduoti kitam žmogui, pirkiniui. Aš atėjau juos patikrinti, kad atiduoti, nes žmogus atvažiavo, atidariau piniginę, o ji tuščia. (įraše nuo 00:38:09 min.) Čia reikia pažymėti, kad matyti, jog teisėjo klausimas yra siejamas su 2023 m. kovo 13 d. darytu vaizdo įrašu, nes jame matyti, kad 14.14 val. nuteistasis užeina į vagonėlį. Tačiau iš kitų duomenų matyti, kad nukentėjusysis į teisėjo klausimą atsako kalbėdamas būtent apie 2023 m. kovo 14 d. įvykius. Iš įvykių suvestinės matyti, kad Bendrajame pagalbos centre 2014 m. kovo 14 d. 9.39 val. gautas pranešimas, kad 1,5 val. bėgyje pavogta piniginė su pinigais (t. 1, b. l. 15). Nukentėjusysis protokole-pareiškime nurodė, kad pinigai dingo tarp 8.20-9.30, taigi akivaizdu, kad faktą, jog jam dingo pinigai, jis pastebėjo ne kovo 13 d. 14.14 val., o kovo 14 d. apie 9.30 val. Tai matyti ir iš toliau aptariamų jo parodymų.

13. Toliau teisiamajame posėdyje į prokurorės klausimą „Jūs kai pastebėjote, kad dingusi piniginė (galimai turėta omenyje – pinigai, teismo pastaba), ar tą pačią dieną, ar kitą dieną pranešėte?“ nukentėjusysis atsakė – Tą pačią. Iš karto. Kai pastebėjau, kad nėra pinigų, iš karto nuėjau pas apsaugos darbuotoją ir pranešiau. Į prokurorės klausimą „Darbų vykdytojui pranešėte tą pačią dieną? Apie kelintą valandą?“ nukentėjusysis atsakė – Po pietų tai buvo. (įraše nuo 00:42:32 min.) Į gynėjo klausimą „Pagal Jūsų parodymus teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, išeina, kad Jūsų pinigai buvo pavogti kovo 14 dieną“ nukentėjusysis atsakė – Pinigai dingo tą dieną, kada aš apie vagystę pranešiau. Į gynėjo klausimą „Tą dieną Jūs pranešėte savo vadovui ir kitiems darbuotojams“ nukentėjusysis atsakė – Taip. Į gynėjo klausimą „Tą dieną Jūs kvietėte policiją?“ nukentėjusysis atsakė – Taip. Į gynėjo klausimą „Tą dieną Jūs parašėte pareiškimą policijoje?“ nukentėjusysis atsakė – Taip. Į gynėjo klausimą „Jūs dabar paaiškinote, kad tą dieną, tai yra kovo 14-tą, Jūs žiūrėjote į piniginę, ir pinigai ten buvo, namie matėte tuos pinigus“ nukentėjusysis atsakė – Taip. Namie. Į gynėjo klausimą „Tai reiškia, kad pinigai buvo pagrobti kovo 14 dieną“ nukentėjusysis atsakė – aš aptikau, kad jų nebėra, darbe. Į gynėjo klausimą „Tai yra po to, kai Jūs atvykote į darbą, persirengėte, palikote savo drabužius ir išėjote dirbti“ nukentėjusysis atsakė – Taip. Į gynėjo klausimą, kuriame gynėjas nurodo esant prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose, nukentėjusysis atsakė – aš pinigus mačiau ryte, į parduotuvę nėjau, tą dieną, kai pranešiau, piniginės neatidariau, tačiau jeigu į piniginę žiūrėti, tai ir neatidarius matosi, kad ten yra pinigai, pinigai buvo. Nei kovo 13 d., nei kovo 14 d. parduotuvėje, nei kur nors kitur, nebuvau. Apsipirkinėdamas atsiskaitau banko kortele. (įraše nuo 00:43:47 min.) Į gynėjo klausimą „Kovo 14 d., po to kai atėjote į darbą, persirengėte, palikote drabužius su pinigine vagonėlyje, išėjote, užrakinote duris ir palikote raktą virš durų, tai buvo apie 8:20 val., pagal Jūsų parodymus, Jūs po to nurodote, kad 9:30 val. norėjote nueiti pinigų ir grįžote“ nukentėjusysis atsakė – Taip. Palikau vagonėlį 8:20 val. ir paskui grįžau 9:30 val. Man reikėjo tuos pinigus perduoti žmogui. Draugui, kuris turėjo nupirkti elektros techniką į namus. Turėjau perduoti 700 Eur. (įraše nuo 00:49:57 min.).

14. Kito teisiamojo posėdžio, vykusio 2024 m. sausio 30 d., metu teisėjui paaiškinus, kad yra netikslumų nukentėjusiojo parodymuose, į teisėjo klausimą „Jūs aiškiai prisimenate, kad vagystė įvyko 14 d., ar galėjo visgi vagystė įvykti 13 d.?“ nukentėjusysis atsakė – Buvo pasakyta vadovybei ir skambutis policijai buvo vagystės dieną, ir tą dieną aš nuvykau į policiją ir parašiau pareiškimą, tai yra tą dieną kada pastebėjau dingimą. Į teisėjo klausimą „O prieš tai, kada žiūrėtoje į piniginę?“ – nukentėjusysis atsakė – tai buvo namuose, prieš tą dieną. Į teisėjo klausimą „Tai Jūs tą dieną, iš ryto, kada persirengėte, tai piniginė buvo?“ nukentėjusysis atsakė – Taip. „Išėjote į objektą“ – nukentėjusysis – Taip. Grįžau į vagonėlį pinigų ir pastebėjau, kad jų nėra. (įraše nuo 00:13:25 min.) Į gynėjo klausimą „Jūs praeito posėdžio metu parodėte, kad tą pačią dieną, kai Jūs kreipėtės į policiją ir pastebėjote, kad nėra pinigų, Jūs iš ryto žiūrėjote, ir pinigai buvo, kad Jūs namie matėte, kad pinigai buvo“ nukentėjusysis atsakė – pinigai buvo piniginėje, o kai grįžau, tada aptikau, kad jų nėra. Į gynėjo klausimą „O iš ryto pinigai buvo? Kovo 14 d.?“ nukentėjusysis atsakė – dieną, kai buvo parašytas pareiškimas ir kai kviečiau policiją, tai buvo 13 - tą dieną, po pietų pinigų nebuvo. Tą dieną, kai buvo parašytas pareiškimas. Į gynėjo klausimą „Tai čia gal 14-tą dieną pinigų nebuvo?“ nukentėjusysis atsakė – tą dieną, kai buvo rašytas pareiškimas, gal aš supainiojau datą, kai kviečiau policiją, tą dieną pastebėjau, kad nėra pinigų. Į gynėjo klausimą „Praeito posėdžio metu Jūsų ne kartą aiškiai klausiau, ar kovo 14 dieną, tą rytą, pinigai buvo piniginėje. Jūs nurodėte, kad Jūs iš ryto žiūrėjote ir pinigai buvo ir namie matėte, kad pinigai buvo. Ar Jūs tą tvirtinate?“ nukentėjusysis atsakė – aš sakiau, kad pareiškimo rašymo dieną, gal aš supainiojau, nes praėjo laiko, pareiškimo dieną, pinigai dingo po pietų, ryte jie buvo. Ne 14-tą, o 13-tą dieną. 13-tą dieną pinigai ryte buvo, o po pietų dingo. Į gynėjo klausimą „Tai Jūs 13-tą dieną kreipėtės į policiją?“ nukentėjusysis atsakė – Taip. (įraše nuo 00:16:44 min.) Į prokurorės klausimą „Teismas pagarsino pranešimą policijai, kuris fiksuotas ne 13-tą, o 14-tą dieną. Ir kad vagystė įvykdyta ryte, nuo 8:20 val. iki 9:30 val. Protokolas – pareiškimas Jūsų policijoje rašytas kovo 14-tą dieną. Kada Jūs kreipėtės į policiją su pareiškimu, kada nuvykote į policijos komisariatą?“ nukentėjusysis atsakė – kai man dingo pinigai. Į prokurorės klausimą „Ir Jūs sakėte, kad tą dieną žiūrėjote vaizdo įrašus“ nukentėjusysis atsakė – ne, vaizdo įrašus man davė pažiūrėti kiek vėliau. Aš nežinojau, kas pavogė, kai pamačiau, kad nėra pinigų, iškvietėme policiją. Dėl datų – tai praėjo laiko. Kai pamačiau, kad nėra pinigų, paprašiau, kad iškviestų policiją. Kvietėme ryte, tačiau negaliu pasakyti, kada jie atvažiavo ir tą pačią dieną parašiau pareiškimą. Praėjo laiko ir negaliu tiksliai pasakyti. (įraše nuo 00:27:24 min.)

15. Vertinant nukentėjusiojo parodymus matyti, kad jis pripažino klydęs dėl dienos, kada jis kreipėsi į policiją ir parašė pareiškimą. Teisme pagarsinus BIRT ataskaitų žiūryklės, protokolo – pareiškimo duomenis (datą – 2023 m. kovo 14 d.), nukentėjusysis paaiškino, jog galėjo sumaišyti datas, nes nuo įvykio praėjo nemažai laiko. Todėl nukentėjusiojo parodymai dalyje, kai jis yra klausiamas apie konkrečią datą, nėra tikslūs. Vis dėl to, nukentėjusysis aiškiai ir ne kartą parodė, jog jis į policiją kreipėsi tą pačią dieną, kada ir pastebėjo, jog iš jo piniginės dingo pinigai.

16. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog apklausiamas teisme nukentėjusysis ne kartą aiškiai nurodė, jog tą dieną, kai pastebėjo, jog dingo pinigai, kai jis kreipėsi į policiją ir rašė pareiškimą (tai yra 2023 m. kovo 14 d.), savo pinigus piniginėje jis matė ryte namuose. Tokie jo parodymai logiškai sutampa su jo paties paaiškinimais, jog šiuos pinigus jis tą dieną ketino perduoti kitam žmogui. Tikėtina, kad ruošdamasis perduoti pinigus rūpestingas žmogus galėjo ryte namuose patikrinti, ar pinigai yra. Be to, tiek protokole–pareiškime, tiek apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė labai konkretų vagystės laiką: kovo 14 d. nuo 8:20 val. iki 9:30 val. Vėlgi tai atitinka jo įsitikinimą, kad tą dieną ryte pinigai dar buvo. Pažymėtina ir tai, kad apklausiamas teisme nukentėjusysis nurodė, kad datą gali nurodyti netiksliai, nes praėjo jau daug laiko. Taigi nurodydamas 2023 m. kovo 13 d., kaip pareiškimo pateikimo dieną, jis sąžiningai klydo. Ši aplinkybė iš esmės reiškia, jog nukentėjusysis parodymuose turi omenyje 2023 m. kovo 14 d. aplinkybes.

17. Daugiau jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad vagystė įvyko 2023 m. kovo 13 d. Liudytojas V. Y. teisiamajame posėdyje parodė (t. 2, b. l. 105-111), kad sužinojo apie vagystę, kai visa tai įvyko. Atėjo A. ir pasakė, kad dingo pinigai. Tai buvo iki pietų, gal 10.00 val. – 11.00 val. Pinigai buvo dingę tą pačią dieną. Liudytojas V. L. teisiamajame posėdyje parodė (t. 2, b. l. 86-89), kad tai buvo pirmadienis, turbūt kovo 13 d. Jam policijoje pasakė datą, bet jis prisimena, kad buvo pirmadienis, tai buvo 2023 m. Pas A. N. dingo pinigai ir šis tai suprato antradienį. Nukentėjęs pasakė, kad pas jį dingo pinigai ir tada visi nuėjo pažiūrėti, prie vagonėlių, žiūrėjo kameras <...>. A. antradienį, apie 10.00 val., jam pasakė apie vagystę (2023 m. kovo 14 d., 10.00 val.). Nukentėjusysis jam nesakė, kad 13 d. dingo pinigai, jis antradienį pasakė, kad pradingo, o kad pirmadienis, tai matė per kameras, jog tas žmogus vaikščiojo. Liudytojas D. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad tikrai nepamena kurią dieną kreipėsi nukentėjusysis, kad dingo pinigai, ar tą pačią ar kitą. Kamerų įrašus žiūrėjo tą pačią dieną. Vaizdo įrašai buvo perduoti pareigūnams, viskas buvo persiųsta.

18. Iš šių liudytojų parodymų seka, kad nukentėjusysis pinigų dingimo faktą pastebėjo 2023 m. kovo 14 d. (antradienis), tačiau šie parodymai niekaip nepatvirtina, kad pati vagystė įvyko kovo 13 d. Liudytojai nurodo tik tai, kad vaizdo įrašuose jie matė, jog kovo 13 d. į vagonėlį buvo užėjęs pašalinis asmuo.

19. Nors teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje daroma išvada, jog nukentėjusysis sąžiningai klydo dėl to, kurią dieną jis pastebėjo, jog dingo jo pinigai, tačiau jokiu būdu negalima daryti išvados, kad ši nukentėjusiojo sąžininga klaida patvirtina, jog vagystę įvykdė būtent nuteistasis 2023 m. kovo 13 d.

20. Iš byloje pateiktų vaizdo įrašų matyti, kad nuteistasis į vagonėlį užėjo 2023 m. kovo 13 d. apie 14.14 val. ir ten buvo kelias minutes. Duomenų, kad nuteistasis būtų į minėtą vagonėlį užėjęs ir 2023 m. kovo 14 d. byloje nėra. Priešingai – 2023 m. kovo 14 d. vaizdo įrašas patvirtina, kad panašus į nuteistąjį asmuo (išvaizda, darbužiais, eisena) tą dieną į vagonėlį nebuvo užėjęs.

21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog nuteistasis 2023 m. kovo 13 d. apie 14.14 val. pagrobė nukentėjusiojo pinigus. Nukentėjusysis ne kartą kategoriškai teismui parodė, kad savo pinigus piniginėje matė 2023 m. kovo 14 d. ryte namuose, todėl negalima daryti išvados, kad jo pinigai buvo pagrobti 2023 m. kovo 13 d.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje surinktų duomenų negalima daryti išvados, jog nuteistasis yra vienintelis asmuo, kuris galėjo padaryti aptariamą nusikalstamą veiką. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad minėtame vagonėlyje persirengdavo 7 asmenys, o brigadoje dirbo 15 asmenų. Nors nukentėjusysis paaiškino, jog vagonėlis buvo rakinamas (iš vaizdo įrašų, konkrečiai 2023 m. kovo 13 d. vaizdo įrašo 14.14 val., matyti, kad ne visada), tačiau dažniausiai raktas buvo paliekamas virš durų, taigi laisvai prieinamoje kitiems asmenims vietoje. Iš 2023 m. kovo 14 d. vaizdo įrašo matyti, kad vagonėlyje tą dieną ryte buvo ne vienas asmuo. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 16-23) matyti, kad vagonėlyje nėra daug vietos, drabužiai kaba šalia, nukentėjusiojo kišenėje piniginė matosi gan aiškiai, taigi per pakankamai trumpą laiko tarpą nesunkiai galima iš nukentėjusiojo piniginės pagrobti pinigus. Šios aplinkybės leidžia įtarti, jog nusikalstamą veiką padaryti galėjo ir kitas asmuo.

23. Pažymėtina ir tai, kad liudytojas V. L. teisme parodė, kad pirmadienį pamatė, kad jo kuprinės kišenės atsegtos – atėjo pietauti ir pamatė atviras kišenes. A. N. vagonėlis buvo pirmas iš dešinės (pirmas aukštas), o jo vagonėlis yra trečias. Iš tokių liudytojo parodymų galima pagrįstai manyti, kad galimai buvo kėsintasi pagrobti ir jo turtą. Tačiau byloje nėra pateikta vaizdo įrašų, kurie patvirtintų, jog nuteistasis buvo užėjęs ir į kitą vagonėlį. Tai dar viena abejonė, kad aptariamoje teritorijoje galėjo lankytis ir nusikalstamą veiką padaryti kiti asmenys.

24. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į dalį nukentėjusiojo parodymų, nepalygino jų su kita bylose medžiaga, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog yra pakankamai neabejotinų duomenų dėl nuteistojo kaltės. Teisėjų kolegija dar kartą įvertinusi visus byloje surinktus duomenis, vadovaudamasi in dubio pro reo principu, daro išvadą, kad neįrodyta, jog nuteistasis A. G. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Todėl yra BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – A. G. išteisinti dėl kaltinimo padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2023 m. gegužės 31 d.) numatytą nusikalstamą veiką.

25. BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Todėl yra pagrindas nukentėjusiojo A. N. pareikštą civilinį ieškinį atmesti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo A. G. gynėjo advokato V. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 18 d. nuosprendį, kuriuo A. G. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2023 m. gegužės 31 d.) ir priimti naują nuosprendį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, A. G. išteisinti dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2023 m. gegužės 31 d.), kadangi neįrodyta, kad A. G. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. N. civilinį ieškinį atmesti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.