- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2025-12-08
- Bylos Nr.
- 1A-533-1058/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-47152-2023-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Paulius Veršekys, Giedrė Telksnienė, Eglė Venckienė
- Nuteistasis
- V. J.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos, Vilniaus teritorinės ligonių
- Advokatai
- Marius Švanas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja), Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Ievos Rondomanskaitės ir nuteistojo V. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, nustatant jos pradžią skaičiuoti nuo V. J. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į V. J. paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2023 m. gruodžio 11 d. 15.50 val. iki 2023 m. gruodžio 12 d. 12.30 val., vieną laikino sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.
Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš V. J. civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasų prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteista 4 345,94 EUR turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už šią sumą nuo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkintas.
Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei dokumentų paėmimas – paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti bausmę – panaikintinos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. J. pripažintas kaltu dėl to, kad sunkiai sutrikdė asmens sveikatą, o būtent, jis, 2023 m. gruodžio 10 d. apie 14 val., gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su nukentėjusiuoju A. M. metu, tyčia sudavė 1 smūgį kirviu A. M. į galvą, padarydamas pastarajam žaizdą kaktos kairėje, įspaustinį kaktikaulio lūžį kairėje su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais – sužalojimus, visumoje vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, ir tokiu būdu jis tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. M. sveikatą. Tokiais savo veiksmais V. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. liepos 24 d. nuosprendį, jį išteisinant pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, arba, jeigu jo veiksmuose būtų įžvelgti sunkaus nusikaltimo požymiai, nuosprendį pakeisti ir neskirti realios laisvės atėmimo bausmės, jos vykdymą atidedant.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra pernelyg griežtas. Proceso metu nuteistasis kaltę pripažino iš dalies, tačiau išklausius jo, nukentėjusiojo, visų liudytojų ir ekspertų paaiškinimų matyti, jog jie yra prieštaringi. Nuteistojo teigimu, jis prisipažino, kad kirvio kotu kliudė A. M. pakaušio sritį, tačiau kirviu į kaktą jam nesudavė. Nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme parodė, kad kaktos sužalojimus, dėl kurių ekspertai nustatė sunkų sveikatos sutrikdymą, jis gavo dėl savo paties veiksmų – būdamas labai girtas, iššoko pro langą ir krito tiesiai žemyn. Tuo tarpu ekspertė, atlikusi ekspertizę iš medicininių dokumentų ir pateikusi išvadą dėl sužalojimų sunkumo laipsnio, paaiškino, kad A. M. padaryti mažiausiai trys poveikiai – pakaušyje, nugaroje ir kaktoje, o dėl kaktos įspaustinio lūžio sužalojimai įvertinti kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Jos teigimu, nors labiausiai tikėtina, kad įspaustinis kaktikaulio lūžimas galėjo atsirasti dėl smūgio kirviu, tačiau neatmetė galimybės, jog krentant ant ribotą paviršių turinčio daikto, pavyzdžiui, išsikišimo, laiptelio ar pakylos kampo, galėjo atsirasti minimas kūno sužalojimas. Be to, ekspertė nurodė, kad jeigu turėtų nuotraukas tos vietos, kur pro langą iššoko A. M., ji galėtų patikslinti savo išvadą, tačiau ši vieta nebuvo apžiūrėta, aprašyta ir nufotografuota. Teisminio nagrinėjimo metu teismui taip pat nebuvo pateikta papildomų įrodymų. Šiame kontekste ekspertė taip pat pažymėjo, jog blaivus žmogus krisdamas paprastai ištiesia rankas į priekį ir kritimo metu jos būna sužalotos, o girtas žmogus rankų neištiesia.
2.2. Nuteistojo teigimu, A. M. buvo labai girtas, ant jo rankų nebuvo užfiksuota sužalojimų. Taigi neatmestina galimybė, kad nukentėjusysis, iššokdamas pro langą, išdaužydamas stiklus, krisdamas žemyn, kaire kaktos puse atsitrenkė į išsikišusį daiktą ir tokiu būdu patyrė sunkų sužalojimą. Juo labiau, kad po langu, pro kurį iškrito nukentėjusysis, buvo išbetonuota apsauginė sienelė, prie kurios buvo kriauklė, aplinkui nelygiai sudėtos trinkelės. Atitinkamai akcentuojama ir tai, kad A. M. pasveiko, jokių neigiamų pasekmių dėl sužalojimų jam neatsirado, nuteistajam jokių pretenzijų, o taip pat ir civilinio ieškinio, nepareiškė. Todėl, esant prieštaringiems įrodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, kuriuos aptarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, kyla pagrįstų abejonių, kad būtent nuteistasis tyčia sunkiai sužalojo A. M.. Visgi, nuteistasis sutiktų, kad jam būtų pareikšti kaltinimai dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė, numatyta šio straipsnio sankcijoje. Papildomai pažymima, kad nuteistasis šiuo metu dirba pagal individualios veiklos pažymą.
3. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausioji prokurorė I. Rondomanskaitė (toliau – ir prokurorė) prašo pakeisti dalyje Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. liepos 24 d. nuosprendį ir V. J. už nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, paskirti 6 metų laisvės atėmimo bausmę, kitą nuosprendžio dalį paliekant nepakeistą.
3.1. Apeliaciniame skunde cituojamos BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvai dėl V. J. skiriamos bausmės. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti V. J. už padarytą nusikaltimą paskiriant įstatymo sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tačiau jos nustatytas dydis yra gerokai mažesnis nei baigiamosios kalbos metu prašė prokurorė, t. y. 6 metų laisvės atėmimo, ir BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bei pripažino V. J. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, numatytas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktuose, bei nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Visgi, prokurorės teigimu, V. J. nelinkęs taisytis, ankstesnės jam paskirtos bausmės paskirties nepasiekė, o daromos nusikalstamos veikos sunkėja, todėl skirti bausmę, kurios dydis yra mažesnis nei nustatytas BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis, nėra jokio pagrindo. Be to, pirmosios instancijos teismas nepilnai įvertino tai, kad V. J. padarė ypatingai pavojingą, sunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, suduodamas kirviu į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį – galvą, dėl ko nukentėjusysis patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Juo labiau, jog V. J. nusikalstamą veiką padarė be jokios pateisinamos priežasties, agresyviai ir neadekvačiai reaguodamas į žodinį konfliktą, kilusį tarp jo ir nukentėjusiojo bei panaudodamas mirtinai sužaloti galintį įrankį.
3.2. Nurodoma, kad V. J. yra teistas 21 kartą, o BK 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, turėdamas neišnykusį teistumą už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, dėl kurios Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 4 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir jam paskirta 4 mėnesių 20 dienų laisvės atėmimo bausmė. Prokurorės nurodymu, šie V. J. charakterizuojantys duomenys neabejotinai patvirtina jo pavojingumą visuomenei, taip pat leidžia teigti, kad jis nėra linkęs prisiimti atsakomybės už savo padarytas nusikalstamas veikas, yra abejingas savo veiksmais sukeliamiems padariniams. Be to, už ankstesnes nusikalstamas veikas V. J. ne kartą buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės, tačiau tai jo nuo pakartotinio nusikalstamos veikos padarymo nesustabdė, nepaveikė taip, kad nedarytų naujų nusikalstamų veikų, kurios palaipsniui tampa vis sunkėja. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad minėtos aplinkybės akivaizdžiai rodo vis didėjantį V. J. pavojingumo laipsnį, todėl nėra pagrindo manyti, jog bausmes tikslai bus pasiekti skiriant kur kas mažesnę bausmę nei numatytas BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis.
3.3. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad V. J. dalinis prisipažinimas, jog padarė nusikalstamą veiką, bei atgaila nenusveria kitų baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių svarbos. Nesutinkama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad V. J. pripažinimas, jog įvykio metu turėjo kirvį rankose bei pripažino, kad dalis nukentėjusiajam padarytų sužalojimų buvo padaryta būtent jam kirviu smogiant į A. M. galvos sritį, gailėjimasis dėl to, kas įvyko, šiek tiek mažina nuteistojo pavojingumą bei parodo jo sąmoningumą, juo labiau, kad jokių ilgalaikių pasekmių nukentėjusiojo sveikatai padaryta nebuvo ir jis nuteistajam pretenzijų nebeturi. Prokurorės teigimu, šie argumentai nepateisina gerokai mažesnės, nei numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje sankcijos vidurkis, bausmės skyrimo nuteistajam – vien tai, jog nuteistasis patvirtino kirviu smogęs nukentėjusiajam į galvos sritį, nesumažina jo pavojingumo. Atkreipiamas dėmesys, kad V. J. pilnai nepripažino savo kaltės pagal jam pareikštą kaltinimą, nors ir gailėjosi dėl nukentėjusiajam sukeltų sunkių sveikatos padarinių. Visgi, šiuos padarinius V. J. sukėlė smogdamas kirviu į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį, o tai neabejotinai patvirtina itin didelį V. J. pavojingumą. Taigi ir pirmosios instancijos teismo argumentas dėl nukentėjusiojo sveikatai nesukeltų jokių ilgalaikių pasekmių bei pretenzijų nuteistajam neturėjimo, nepaneigia ir nesumažina V. J. padarytos veikos pavojingumo, žiaurumo ir kilusių sunkių padarinių nukentėjusiojo sveikatai.
3.4. Cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl teisingumo principo reikšmės skiriant bausmes ir akcentuojama, jog pernelyg švelnios bausmės skyrimas iškreiptų baudžiamojo įstatymo nuostatų esmę ir išbalansuotų bausmių skyrimo praktiką. Prokurorės teigimu, V. J. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgus į V. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybę, yra aiškiai per švelni, todėl neteisinga, ja ne tik nebus pasiekti bausmės skyrimo tikslai, bet ir pažeistos teisingumo principo viršenybę įtvirtinančios nuostatos. Šie tikslai būtų pasiekti V. J. paskyrus 6 metų laisvės atėmimo bausmę.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė tenkinti jos apeliacinį skundą, nurodydama, kad aplinkybės, jog esant neišnykusiam teistumui už smurtinio nusikaltimo padarymą V. J. padarė naują tyčinį sunkų smurtinį nusikaltimą, kuris buvo žymiai sunkesnis, be to, teistas 21 kartą, taip pat daug kartų baustas administracine tvarka, dėl ko vertinama, jog jis yra linkęs nesilaikyti visuotinai nustatytų taisyklių. Nuteistasis smogė kirviu į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be pateisinamos priežasties, neadekvačiai reaguodamas į situaciją, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl visos šios aplinkybės turėjo lemti griežtesnės bausmės skyrimą. Be to, nesutinkama, kad nuteistasis gailėjosi dėl savo veiksmų ir tai mažina veikos pavojingumą. Prokurorės teigimu, šiuo atveju turėtų būti atmestas nuteistojo apeliacinis skundas. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai yra pakankami pagrįsti jam pateiktą kaltinimą visa apimtimi – nuteistasis labai pavojingais veiksmais, pavojingu įrankiu padarė nukentėjusiajam konstatuotus sužalojimus ir tik laimingo atsitiktinumo dėka nebuvo liūdnesnių pasekmių. BK 75 straipsnio taikymas šiuo atveju nėra galimas. Nuteistojo V. J. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, pažymėdamas, kad užfiksuoti liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs, jie vis kito, be to, nuteistasis ginčija suduotų smūgių skaičių, nurodydamas, jog sudavė tik vieną smūgį į pakaušio sritį, į kaktos sritį jokio smūgio nesuduodamas. Gynėjo nurodymu, svarbu yra ir tai, kad atsakydama į klausimus dėl sužalojimo kilmės, ekspertė paaiškino, jog žmogui krentant ant atsikišusio daikto, toks lūžis gali atsirasti, tačiau kritimas tiesiog ant lygaus paviršiaus tokio sužalojimo paprastai nesukelia, bet nuo atsikišusio paviršiaus, tokio kaip plytelė ar panašiai, gali sukelti. Juo labiau, sužalojimas kilo ne dėl smūgio kirvio geležte, bukuoju kampu, o tai patvirtina faktą, kad sužalojimas A. M. galėjo atsirasti vienokiu ar kitokiu būdu ne patalpoje, o lauke, kur yra rastos ir užfiksuotos kraujo žymės. Tuo tarpu kraujo pėdsakai ant kirvio koto atsirado gaminant valgį. Gynėjo teigimu, visos abejonės turi būti vertinamos nuteistojo naudai, todėl laikoma, kad šiuo atveju nuteistojo kaltė nėra įrodyta. Dėl prokurorės apeliacinio skundo gynėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kodėl skyrė mažesnę laisvės atėmimo bausmę nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, be to, A. M. suluošintas nebuvo, ilgai nesigydė, nebuvo liekamųjų reiškinių, civilinio ieškinio nereiškė, o su nuteistuoju susitaikė. Vis tik, jei būtų konstatuota, kad nusikalstama veika buvo padaryta, pritaria bausmės vykdymo atidėjimui. Nuteistasis V. J. prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, nes mano, kad A. M. susižeidė šokdamas per langą. Šiuo metu jie yra susitaikę, bendrauja nuo vaikystės, labai gailisi. Kirviu norėjo tik pagąsdinti, ne suduoti, tačiau kirvis kotu pataikė A. M. į pakaušį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Taigi, apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022, 2K-14-387/2024, 2K-37-387/2024). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Dėl įrodymų vertinimo
7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi vienareikšmės pozicijos, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais, kurie turi tokią pat įrodomąją vertę kaip ir tiesioginiai įrodymai. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Priešingu atveju būtų nepagrįstai išplečiamas in dubio pro reo (liet. visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo aiškinimas, dėl to nebūtų užtikrinta baudžiamojo proceso paskirtis ir nebūtų apginti nukentėjusio asmens interesai, nes baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-387/2022). Abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021).
Žemesnės instancijos teismas
8. Pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas.
9. Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnis) gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės – nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-118-976/2015, 2K-195-693/2017). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-253-693/2017, 2K-244-303/2018, 2K-199-976/2021).
10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl V. J. kaltės padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką, nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normų reikalavimų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų – įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam iš įrodymų nesuteikė išskirtinės reikšmės ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę.
11. Ikiteisminio tyrimo metu V. J. įteikus pranešimą apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, nuteistasis visiškai pripažino kaltę. Nurodė, kad įvykio dieną A. M. siautėjo dėl savo automobilio veidrodėlio, o išeidamas iš namo trenkė stipriai duris, kurių stiklo paketas iš lauko pusės, vienas stiklas dužo. Nuteistasis girdėjo trenksmus pusrūsyje, dėl ko galiausiai pasiuto, nors bandė tvardytis, buvo girtas, be to, dar rado alaus ar degtinės butelį rūsyje, išgėrė kelis gurkšnius ir paleido butelį į langą. Paskui pasiėmęs kirvį išėjo iš pusrūsio į kiemą ir jį paleido link A. M., pataikydamas į automobilio kairės pusės priekines dureles. A. M. nuo jo bėgo, o nuteistasis kirvį paėmęs vijosi jį. Nukentėjusiajam įbėgus į kambarį, kirviu trenkė į pakaušį. Neatsimena, kad būtų jam antrą kartą trenkęs ir pataikęs į kaktą. Po šių veiksmų A. M. įbėgo į kambarį ir iššoko per langą, dėl ko jis galėjo prasiskelti galvą į tokias betonines plyteles (t. 1, b. l. 196–199). Nuteistajam V. J. įteikus pranešimą apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, nuteistasis kaltę visiškai pripažino (t. 2, b. l. 2–4). Teisminio nagrinėjimo metu V. J. nurodė, kad jis buvo apačioje, girdėjo barnius, pagalvojo, jog nuo sienos nukrito didelis televizorius, todėl paėmė kirvį ir įbėgo pagąsdinti. Su kirviu norėjo užsimoti, tačiau šis išslydo, dėl ko A. M. buvo suduotas vienas smūgis į galvos sritį pakaušyje buka puse. Paskui pats nukentėjusysis iššoko pro pirmo aukšto langą ir prasiskėlė priekyje galvą. Trijų smūgių jam tikrai nesudavė (t. 3, b. l. 44–46). Iš esmės analogiškas aplinkybes nuteistasis nurodė ir vėlesnių teisiamųjų posėdžių metu, pabrėždamas, kad nukentėjusiajam koridoriuje sudavė vieną smūgį, tačiau tikrai ne į kaktos sritį, o į pakaušį (t. 3, b. l. 85–87), užsimojo kirviu į pakaušio sritį, nežino, ar užkabino su medine, ar su geležine dalimi, taip pat nežino, kaip atsirado kaktikaulio lūžis, tačiau paskui kilo chaosas, A. M. iššoko pro langą, nubėgo prie pagrindinio kelio, o kai grįžo – buvo visas kruvinas (t. 3, b. l. 189–191).
12. Nukentėjusysis A. M. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. gruodžio 12 d., t. y. po dviejų dienų po įvykio, jam dar būnant ligoninėje, parodė, kad kilus konfliktui su V. J., šis prie jo lauke priėjo ir užsimojęs kirviu du kartus trenkė į galvą, o lango neišdaužė (t. 1, b. l. 71–72). Papildomai apklaustas nukentėjusysis A. M. patikslino, kad V. J. kirviu jam sudavė ne lauke, kaip nurodė pirmos apklausos metu, o namo viduje – jeigu gerai prisimena, koridoriuje, tačiau neprisimena, dėl kokių būtent priežasčių V. J. jam sudavė kirviu (t. 1, b. l. 73–74). Teisiamojo posėdžio, vykusio 2024 m. gegužės 28 d., metu, nukentėjusysis A. M. parodė, kad būdamas koridoriuje bei norėdamas apsirengti pamatė su kirviu atbėgantį V. J., kuris mažiausiai porą kartų smogė nukentėjusiajam į kairę kaktos pusę. Dėl to nukentėjusysis patyrė šoką, buvo visas kruvinas, išbėgo į gatvę. Be to, parodė, kad pakaušį susižeidė tą patį vakarą, prieš tai, kai gavo smūgius nuo V. J. (t. 3, b. l. 46–47). 2024 m. rugsėjo 17 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis pareiškė, kad nori pakeisti parodymus, nes sunkiai susižalojo pats, o V. J. jam padarė tik lengvus kūno sužalojimas, t. y. sudavė bukuoju kirvio galu, o jis pats nugriuvo pro langą ir susižalojo (t. 3, b. l. 82–83). 2025 m. kovo 18 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis paaiškino, kad įvykio dieną buvo girtas, pirmiausia iššoko pro langą, kurio apačioje buvo plytelės ir bortai, o kaip grįžo į namą, neatsimena. Nukentėjusiojo nurodymu, pas V. J. buvo kirvis, kurio buka dalimi jam trenkė esant koridoriuje, tokiu būdu galbūt bandydamas pagąsdinti, tačiau neprisimena, į kurią vietą trenkė. Po šio konflikto nurodė išsigandęs ir išbėgęs į kelią. Prašė tikėti šiais parodymais, kadangi ankstesni neteisingi – galbūt buvo piktas ant V. J. dėl konflikto, nes jis bandė mosikuoti kirviu (t. 3, b. l. 189–193).
13. Iš aptartų nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jie viso proceso metu buvo nenuoseklūs, prieštaringi, dėl esminių aplinkybių nesutapo. Visgi, šie parodymai taip pat patvirtina, kad V. J. laikė rankose kirvį ir juo sudavė A. M. vieną smūgį. Dėl sudavimo vietos ir sunkiausio sužalojimo atsiradimo aplinkybių parodymai išsiskiria. Nors nukentėjusiojo teigimu, reikia tikėti jo vėlesniais parodymais, nes galimai neteisingus parodymus davė anksčiau pykdamas ant V. J., tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo, tiek 2024 m. gegužės 28 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusysis nurodė nuteistajam pretenzijų neturintis ir atsisakė reikšti civilinį į ieškinį, todėl, akcentuodamas pirminių parodymų neteisingumą, nukentėjusysis prieštarauja pats sau. Atitinkamai atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis yra nurodęs, jog su nuteistuoju yra pažįstami seniai, bendraudavo ir tebebendrauja šeimomis, atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nukentėjusiojo akivaizdaus siekio palengvinti V. J. atsakomybę. Juo labiau, kad kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, kurie buvo surinkti ikiteisminio tyrimo metu ir ištirti pirmosios instancijos teisme, patvirtina nuteistojo V. J. padarytą jam inkriminuotą nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį A. M..
14. Iš BIRT ataskaitų žiūryklės nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) informavo, jog į juos kreipėsi A. M., paaiškindamas, kad apie 14 val. jo pažįstamas V. J. davė jam per galvą kirviu (t. 1, b. l. 17–21). 2023 m. gruodžio 10 d. Ambulatorinio apsilankymo aprašyme (skubiosios medicinos gydytojas) užfiksuota, kad A. M. patirtos traumos mechanizmas – buka jėga, kaktos srityje kairėje yra „X“ formos žaizda, aktyviai nekraujuoja, o paties A. M. teigimu, tai draugas jį užpuolė su kirviu, adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 108). Taigi, tiek pirminiai nukentėjusiojo A. M. parodymai, tiek šiuose rašytiniuose įrodymuose užfiksuota informacija patvirtina, kad nukentėjusysis sužalojimą kaktos srityje patyrė dėl V. J. aktyvių veiksmų kirviu.
15. Nuteistojo teigimu, A. M. sužalojimo kaktos srityje galėjo pasidaryti pats, kuomet iškrito pro langą. Įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuota informacija patvirtina, kad iš tiesų namo, adresu (duomenys neskelbtini), durų ir šalia iš kairės esančios patalpos langai yra išdaužti. Prie laiptų ir durų buvo užfiksuotos raudonos spalvos dėmės, kurios, kaip vėliau buvo patvirtina, yra išimtinai nukentėjusiojo kraujas, taip pat buvo rastos ir stiklo šukės (t. 1, b. l. 22–46). Nors, kaip buvo nustatyta baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistojo nurodyta vieta ir langas, pro kurį neva nukentėjusysis iššoko bei susižeidė, nebuvo apžiūrėti, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nė vienas liudytojas nenurodė jokių aplinkybių nei dėl langų sudaužymo, nei dėl nukentėjusiojo iššokimo pro vieną iš jų. Juo labiau, jog pats nukentėjusysis A. M. pirminiuose parodymuose šių aplinkybių – kap pats pasidarė sužalojimą kaktos srityje – neminėjo, o ir kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai tokios išvados neleidžia daryti.
16. Būtent nukentėjusiojo pirminiuose parodymuose nurodytą jam konstatuotų sužalojimų kilmę patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 252/2024 (01). Joje nurodyta, kad A. M. padaryta žaizda kaktos kairėje ir pakaušyje kairėje, odos nubrozdinimas nugaroje, įspaustinis kaktikaulio lūžis kairėje su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais. Sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ar paviršiumi, įspaustinis lūžis galėjo būti padarytas ir kietu buku riboto paviršiaus daiktu. Sužalojimai padaryti prieš kreipiantis medicininės pagalbos į VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. gruodžio 10 d. Sužalojimai visumoje dėl įspaustinio kaktikaulio lūžio kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Žaizdos, odos nubrozdinimas ir kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai visumoje nėra būdingi savęs žalojimui. Nėra aprašytų sužalojimų rankose pateiktuose medicinos dokumentuose. Sužalojimai padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais. Sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ar paviršiumi, įspaustinis lūžis galėjo būti padarytas ir kietu buku riboto paviršiaus daiktu. Medicinos dokumentuose nėra pakankamai išsamiai aprašytus sužalojimų makromorfologinis vaizdus. Individualūs žalojančių daiktų požymiai nėra aprašyti pateiktuose medicinos dokumentuose (t. 1, b. l. 89–91). Teisiamojo posėdžio metu apklausiama teismo medicinos ekspertė Emilija Usavičienė iš esmės patvirtino Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 252/2024 (01) jos padarytas išvadas bei jas detalizavo. Ekspertė paaiškino, kad jei žaizda būtų padaryta smailiu objektu, jos forma nebūtų „X“ formos, kaip buvo nukentėjusiojo kaktoje. Atsakydama į gynybos klausimą patvirtino, kad krentant ant išsikišusio daikto, toks lūžis gali atsirasti, tačiau tuo pačiu akcentavo, kad kritimas tiesiog ant lygaus paviršiaus tokio sužalojimo paprastai nesukelia. Norint susižaloti kaktą krentant veidu į paviršių, reikėtų labai specifinių aplinkybių – būtent kontaktuoti tik viena kaktos sritimi, neatsitrenkiant į kitas išsikišusias veido dalis, tokias kaip nosis ar skruostai, ant kurių būtų tikėtini ir aplinkinės odos nubrozdinimai bei kraujavimas iš nosies ar antakių. Taigi krentant ant plokščio ar nelygaus paviršiaus, pavyzdžiui, trinkelės ar bortelio, kaktos įspaustinis lūžis, vargu, ar galėjo būti padarytas. Tikėtinesnis mechanizmas yra smūgis riboto paviršiaus daiktu – kirvio ašmenų ar bukosios dalies kampu. Nagrinėjamu atveju žaizda nukentėjusiojo kaktoje būdinga būtent tokiam smūgiui (t. 3, b. l. 85–87; t. 4, b. l. 6–8). Taigi, matyti, kad ekspertė iš esmės atmetė galimybę, jog toks įspaustinis kaktikaulio lūžis, kokį patyrė A. M., galėjo būti padarytas jam nukritus ant trinkelių ar betoninio paviršiaus. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja, kad ekspertei nebuvo pateiktos apžiūrėti nuotraukos vietos, pro kurią neva iššoko nukentėjusysis, ekspertei išsamiai paaiškinus galimą sužalojimo mechanizmą, tai nebuvo būtina.
17. Nukentėjusiajam A. M. suduotą smūgį kirviu patvirtina ir kitų liudytojais apklaustų asmenų parodymai. Pastebėtina, kad liudytojas gydytojas G. M., nukentėjusįjį apžiūrėjęs gydymo įstaigoje netrukus po įvykio, nurodė, kad A. M. pats pasakė, jog buvo užpultas kirviu. Jo vertinimu, „X“ formos žaizda iš tiesų galėjo būti padaryta kirviu, ypač jei kartu buvo nustatytas impresinis (įspaustinis) kaukolės lūžis. Sužalojimas galėjo atsirasti ir dėl sudavimo kirvio buku galu (t. 4, b. l. 75–76). Iš čia seka, kad nukentėjusysis dar įvykio dieną apžiūrint sunkiausią jam padarytą sužalojimą nenurodė jokių kitų aplinkybių apart nuteistojo suduoto jam smūgio būtent kirviu. 2023 m. gruodžio 10 d. Ambulatorinio apsilankymo aprašyme (skubiosios medicinos gydytojas) aplinkybės apie savaiminį susižalojimą neužfiksuotos.
18. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja M. A. (B.) tvirtino, kad matė, kaip V. J. vieną kartą smogė A. M. kirviu į kaktą. Nors teisiamojo posėdžio metu liudytoja parodymus pakeitė, akcentuodama, kad smūgio nematė, tačiau tuo pačiu nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai sakė tiesą (t. 4, b. l. 44–45). Liudytoja J. Š. patvirtino mačiusi kruviną A. M. bei V. J. su kirviu (t. 4, b. l. 42–44). Įvykio dieną V. J. namuose buvę liudytojai T. V. (T. V.) ir A. P., sužalojimo aplinkybių nors ir nematė, nes tuo metu jau buvo išvykę, tačiau patvirtino, kad T. V. skambino V. J. sūnus M., kuris pasakė, jog tėvas praskėlė galvą A. M. bei paprašė nuvežti jį į ligoninę (t. 4, b. l. 76–78). Aptarti parodymai, kitų įrodymų kontekste tik sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą, kad A. M. sužalojimas kaktoje buvo padarytas kirviu. Būtent dėl šio sužalojimo jis buvo pristatytas į ligoninę ir aplinkiniai asmenys nukentėjusiojo būklę siejo su nuteistojo veiksmais, vertino ją kaip pakankamai sudėtingą. Priešingu atveju skambinimas prašant A. M. nuvežti į ligoninę būtų visiškai nelogiškas.
Žemesnės instancijos teismas
19. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu gynėjas akcentavo, kad kraujo pėdsakai ant kirvio koto, rūsio grindų, atsirado gaminant valgį, ką iš esmės patvirtino ir pati J. Š., nurodydama, jog aštrindama peilį įsipjovė bei prilašino kraujo, taip pat DNR specialisto išvada. Visgi, pastebėtina, kad esant aptartiems ekspertės bei liudytojų parodymams, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad nagrinėjamu atveju būtent įvykio vietoje rastas kirvis ir yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuria nukentėjusiajam A. M. buvo sukeltas sunkus sveikatos sutrikdymas. Vien tai, jog ant kirvio nerasta nukentėjusiojo kraujo pėdsakų, kitų aptartų įrodymų nepaneigia, kadangi kraujavimas iš sužalotos vietos galėjo atsirasti ir vėliau, ne smūgio sudavimo metu.
20. Sugretinusi ekspertės, liudytojų parodymus, nukentėjusiojo A. M. pirminius parodymus, iš dalies ir nuteistojo V. J. parodymus su nukentėjusiajam konstatuotais sužalojimais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog nukentėjusiajam žaizdą kaktos kairėje, įspaustinį kaktikaulio lūžį kairėje su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais padarė būtent V. J. ir būtent jo veiksmai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis sunkiausiomis pasekmėmis. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės neginčytinai patvirtina tik vieną nuteistojo V. J. nukentėjusiajam suduotą smūgį į kairę kaktos pusę, dėl ko šioje dalyje kaltinimas tikslintinas bei pašalinamos aplinkybės dėl nukentėjusiajam nuteistojo aktyviais veiksmais padaryto sužalojimo pakaušyje kairėje.
21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tais atvejais, kai kaltininkas savo veikimo ar neveikimo galimų žalingų padarinių sąmonėje nesukonkretina, jo veika kvalifikuojama pagal realiai kilusius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2013, 2K-12-942/2018, 2K-13-976/2018, 2K-212-303/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą dėl nuteistojo V. J. dar iki nusikalstamos veikos padarymo susiformavusios tiesioginės apibrėžtos tyčios sunkiai sutrikdyti A. M. sveikatą. Nustačiusi, kad nuteistasis V. J. nukentėjusiajam A. M. kirviu smogė į galvos sritį, teisėjų kolegija neabejoja, jog V. J. suvokė savo veikos pavojingumą bei numatė, kad nukentėjusysis gali būti sužalotas, todėl laikytina, kad nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Net jei ir nuteistasis kilusių padarinių nenorėjo, tačiau leido jiems atsirasti, jo veika teisingai kvalifikuota pagal sunkiausius kilusius padarinius – sunkiai sutrikdžius A. M. sveikatą pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
22. Apibendrinant pasisakytina, kad apeliaciniame skunde nuteistojo V. J. nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis V. J., savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Skundo motyvai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias visų faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. J. veiksmuose yra visi būtini BK 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir neįžvelgia pagrindo V. J. išteisinti dėl BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ar šios veikos perkvalifikavimo į BK 140 straipsnio 1 dalį.
Dėl bausmės
23. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Viena iš bausmės paskirčių yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Šio principo įgyvendinimas pirmiausia yra susijęs su konkrečia bausme asmeniui, t. y. bausmės individualizavimu. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
24. Teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Baudžiamajame įstatyme numatyta, kad atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai), taip pat – į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122-976/2021, 2K-266-648/2022). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka tiek kaltininko asmenybės, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, 2K-209-222/2018, 2K-1-719/2020, 2K-115-303/2022). Teismų praktikoje pripažįstama, kad, vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat jos darymo metu ir po jos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-281-942/2018, 2K-24-689/2019).
25. Vadovaudamasis BK 61 straipsnio 1 dalimi teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį.
26. Kaip jau nustatyta, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai V. J. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Nustatant jam skirtiną bausmę, pirmosios instancijos teismas, pirmiausia, V. J. pripažino recidyvistu, įvertino, kad jis praeityje teistas daug kartų, taip pat ir po šios veikos padarymo, baustas administracine tvarka. Atitinkamai buvo įvertinta, kad V. J. atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), bei būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Įvertinęs bausmių skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, taip pat ir tai, kad V. J. padarė tyčinį, pavojingą ir itin žiaurų nusikaltimą – smogė kirviu į gyvybiškai svarbią kūno dalį, dėl ko nukentėjusysis patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad siekiant užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų įgyvendinimą V. J. turėtų būti skiriama vienintelė sankcijoje numatyta bausmė, t. y. laisvės atėmimas. Nustatant skirtinos bausmės dydį, skundžiamame nuosprendyje buvo įvertinta, kad nors nuteistasis pilnai savo kaltės padarius nusikalstamą veiką nepripažino, tačiau nurodė, jog įvykio metu turėjo kirvį rankose bei pripažino, kad dalis nukentėjusiajam padarytų sužalojimų buvo padaryta kirviu, vietą kartą smogiant nukentėjusiajam į galvos sritį. Taip pat buvo įvertinta ir tai, kad jokių ilgalaikių pasekmių nukentėjusiojo sveikatai padaryta nebuvo, o teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis A. M. pareiškė, jog pretenzijų V. J. nebeturi. Vadovaujantis šiomis aplinkybėmis, V. J. už jo padarytą nusikalstamą veiką buvo paskirta vienintelė sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmių skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, sutinka su skundžiamu nuosprendžiu parinkta bausmės rūšimi – terminuotu laisvės atėmimu, tačiau pritardama prokurorės apeliacinio skundo argumentams konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės dydį, deramai neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių ir paskyrė aiškiai per švelnią bausmę.
27. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nuteistojo V. J. padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau jis neįvertino realaus šios nusikalstamos veikos pavojingumo. Nagrinėjamu atveju V. J. padarė pavojingą, sunkų, tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, suduodamas kirviu į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį – galvą, dėl ko nukentėjusysis patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Vadovaujantis baudžiamosios bylos duomenimis, nusikalstamą veiką V. J. padarė be jokios pateisinamos priežasties, agresyviai ir neadekvačiai reaguodamas į žodinį konfliktą, kilusį tarp jo ir nukentėjusiojo bei panaudodamas mirtinai sužaloti galintį įrankį. V. J. BK 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, nes turėjo neišnykusį ir įstatymo tvarka nepanaikintą teistumą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 4 d. nuosprendį, kuriuo buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 mėnesiams 20 dienų. Taigi nuteistasis, būdamas teistas už tyčinį smurtinį nusikaltimą, nagrinėjamu atveju padarė naują sunkesnę smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, jos padarymo metu būdamas teistas devyniolika kartų, todėl laikytina, kad V. J. yra linkęs nesilaikyti visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių bei nedaryti išvadų dėl jo daromų veikų nusikalstamumo.
28. Skiriant kaltininkui bausmę yra itin svarbu tinkamai įvertinti jo asmenybę, kurią, be kita ko, objektyviai apibūdina ir kiti ankstesni asmens teistumai. V. J. skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo teistas 21 kartą, o nusikalstamos veikos darymo metu – 19 kartų. Iš ankstesnių V. J. teistumų matyti, kad nei švelnesnės, nei pati griežčiausia (laisvės atėmimo) bausmė nebuvo pakankamos atgrasyti jį nuo nusikaltimų darymo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 4 d. nuosprendžiu paskirtą 4 mėnesių 20 dienų laisvės atėmimo bausmę nuteistasis nors ir atliko, tačiau, akivaizdu, teisei priešingi jo veiksmai toliau kartojosi. Neigiamai nuteistąjį charakterizuoja ir tai, kad po nusikalstamos veikos padarymo jo atžvilgiu yra priimtas naujas procesinis sprendimas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 283 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Taigi, matyti, jog V. J. iš esmės nuolat daro nusikaltimus, todėl ir šiuo atveju jo priešingas teisei ir visuomenėje nusistovėjusioms elgesio bei moralės normoms elgesys nelaikytinas atsitiktiniu. Skiriamos bausmės tolimesniam V. J. elgesiui įtakos neturi, nuteistasis nesistengia keisti savo gyvenimo būdo ir yra linkęs nusikalsti. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, jei asmuo anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, buvo kelis kartus baustas, atliko bausmę, tačiau tai nepadarė įtakos jo elgesiui – bausmės tikslai pasiekti nebuvo, tai rodo asmens nepatikimumą ir mažina tikimybę, kad ateityje asmuo nenusikals (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-257-495/2023). Iš aptarto seka išvada, jog už padarytą naują nusikalstamą veiką skiriama bausmė turėtų būti griežtesnė.
29. Vertinant kitas nuteistąjį V. J. charakterizuojančias aplinkybes, nustatyta, kad, nuteistojo teigimu, jis dirba pagal individualios veiklos pažymą, tačiau baudžiamojoje byloje jokių jo gaunamas pajamas pagrindžiančių duomenų nėra. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus matyti, kad V. J. buvo baustas administracine tvarka, be kita ko, už važiavimą be bilieto keleivinėmis kelių transporto priemonėmis, pakartotinį transporto priemonių vairavimą, kai tai daro neblaivūs vairuotojai, nepaklusimą reikalavimui sustabdyti transporto priemonę arba pasitraukimą iš eismo įvykio vietos, transporto priemonės vairavimą neturint teisės vairuoti, kai nusižengimas padarytas neblaivaus (ne mažiau negu 0,41 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės) asmens, transporto priemonių dalyvavimo viešajame eisme reikalavimų pažeidimą, smulkią vagystę, informacijos apie paskirtų administracinių nuobaudų – baudų – sumokėjimą nėra (t. 2, b. l. 137–154). Nors V. J. padaryti administraciniai nusižengimai ir paskirtų baudų nesumokėjimas savaime nėra pakankami skirti vieną iš griežčiausių bausmių, tačiau šiuos duomenis vertinant kitų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių kontekste, jie yra reikšmingi ir charakterizuoja nuteistąjį. Juo labiau, kad dalis administracinių nusižengimų, kaip ir nagrinėjamu atveju nusikalstama veika, buvo įvykdyti nuteistajam esant neblaiviam. Jokių priemonių keisti prie nusikalstamų veiksmų privedančius savo žalingus įpročius V. J. nesiima. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad realiai nuteistasis po kiekvieno procesinio sprendimo jo atžvilgiu priėmimo jokių išvadų nedaro, toliau atlieka neteisėtus veiksmus, kas yra akivaizdus patvirtinimas, jog kritiškai savo elgesio ir juo sukeltų neigiamų padarinių nevertina.
30. Nustatydamas skiriamos terminuotos laisvės atėmimo bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas priimamą sprendimą grindė ir tuo, jog nukentėjusysis A. M. suluošintas nebuvo, ilgai nesigydė, nebuvo liekamųjų reiškinių, civilinio ieškinio nereiškė, su nuteistuoju susitaikė. Sutiktina, jog sprendžiant bausmės kaltininkui skyrimo klausimą, nustatant jos dydį, nukentėjusiojo reiškiama pozicija šiuo klausimu yra neabejotinai svarbi ir pirmosios instancijos teismas į ją reikšmingai atsižvelgė pagrįstai. Vis dėl to, nukentėjusiojo kaltininko veiksmų vertinimas negali būti suabsoliutinamas. BK 41 straipsnyje numatytais bausmės tikslais yra siekiama ne tik nukentėjusiojo satisfakcijos, tačiau ir teisingumo principo plačiąja prasme įgyvendinimo, nuteistojo atgrasymo nuo analogiško, ar kaip šiuo atveju net sunkesnio, nusikalstamo elgesio pasikartojimo ateityje, paveikti jį laikytis įstatymų. Nagrinėjamu atveju V. J. jau ne kartą buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės už pasikartojantį smurtinį elgesį, ilgiausia jų – 2015 m. paskirta 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, tačiau net ir ją atlikęs nuteistasis buvo teistas dar 5 kartus, paskiriant arešto ar laisvės atėmimo bausmes. Iš čia akivaizdu, kad net ir ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė nuteistojo elgesio nekeičia, jo smurtiniai veiksmai darosi vis pavojingesni.
31. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai buvo įvertinta, kad V. J. pilnai savo kaltės, padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje įvirtintą nusikalstamą veiką, nepripažino. Vis tik, teismas tam tikrų V. J. smurtinių veiksmų pripažinimą vertino šiek tiek mažinančiu jo pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada nesutinka. Nuteistasis savo kaltės dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo nepripažino nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, kėlė įvairias nukentėjusiojo paties susižalojimo versijas, akivaizdžiai tuo siekdamas išvengti griežčiausių galimų nusikalstamo elgesio pasekmių, tai rodo, kad V. J. kritiškai savo veiksmų nevertina ir kelia abejonių apskritai dėl jo atgailos nuoširdumo. Atkreiptinas dėmesys, kad V. J. padarinius nukentėjusiajam sukėlė būdamas neblaivas, smogdamas kirviu į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį, o tai neabejotinai patvirtina itin didelį V. J. pavojingumą. Nukentėjusiojo sveikatai nesukeltos ilgalaikės pasekmės bei pretenzijų nuteistajam neturėjimas, susitaikymas, nepaneigia bei nesumažina V. J. padarytos veikos ir asmens pavojingumo.
32. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam terminuotos laisvės atėmimo bausmės terminą tinkamai neįvertino visų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių ir nustatė nuteistajam V. J. per mažą šios bausmės dydį. Pirmosios instancijos teismo paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga, per švelni, neproporcinga padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumui, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas, o paskirta bausmė griežtinama. Kita vertus, prokuroro apeliaciniu skundu siūloma 6 m. laisvės atėmimo bausmė teisėjų kolegijos vertinimu yra per griežta. Sužalojimas buvo padarytas vienu smūgiu, konflikto eigoje, iš anksto nesiruošiant ir spontaniškai, su nukentėjusiuoju nuteistasis susitaikė, nukentėjusysis jokių pretenzijų jam neturi.
33. Įvertintusi aptartas bausmės skyrimui reikšmingas nuteistąjį ir jo veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, veikos įvykdymo aplinkybes, kaltininko atsakomybę sunkinančias bei lengvinančių aplinkybių nebuvimą, ilgalaikių sveikatos sutrikdymo padarinių nebuvimą, nukentėjusiojo poziciją dėl bausmės, teisėjų kolegija sprendžia, jog 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė už įvykdytą nusikalstamą veiką bus teisinga ir proporcinga bei užtikrins baudžiamajame įstatyme numatytą bausmės paskirtį ir tikslus.
34. Nuteistasis V. J., tuo atveju, jei jam būtų paskirta reali laisvės atėmimo bausmės, prašo jos vykdymą atidėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.).
35. BK 75 straipsnio 3 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLII ir XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Pažymėtina, kad naujos įstatymo Nr. XIV-2573 redakcijos BK 75 straipsnio 3 dalyje išliko draudimas iš dalies atidėti už padarytą sunkų nusikaltimą, numatytą BK XVIII skyriuje, kuriame yra ir BK 135 straipsnis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau minėtas straipsnis papildytas naujos redakcijos 4 dalimi. Joje reglamentuota, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, remdamasis šio kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, gali visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Naujos redakcijos BK 75 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.
36. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas, neturi jokio pagrindo, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, taikyti ir BK 75 straipsnio 4 dalies nuostatas bei nuteistajam V. J. atidėti paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Kaip jau minėta, be formalių BK 75 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, viena svarbiausių aplinkybių, leidžiančių taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, yra teismo įsitikinimas, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Šiuo atveju, atsižvelgdamas į nustatytų ir aptartų aplinkybių visumą, nustatytas V. J. kaip asmenį charakterizuojančias aplinkybes bei jo polinkį nesilaikyti įstatymų ir nusikalsti, t. y. į jo ankstesnius teistumus, gyvenimo būdą ir nenorą pasitaisyti, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo daryti išvados, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba V. J. atlikus tik jos dalį.
Dėl civilinio ieškinio
37. Skundžiamu Vilniaus mieto apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nuosprendžiu yra visiškai patenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys – Vilniaus teritorinei ligonių kasai iš V. J. priteista 4 345,94 EUR turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo jį, be kita ko, išteisinti, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į plačiausias apeliacinio skundo ribas, pasisako ir dėl baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio.
38. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).
39. Dėl V. J. veiksmų nukentėjusysis A. M. buvo pristatytas į VšĮ (duomenys neskelbtini). Vilniaus teritorinė ligonių kasa kartu su civiliniu ieškiniu dėl 4 345,94 EUR turtinės žalos atlyginimo, susijusios su nukentėjusiojo gydymu, pateikė patirtą žalą patvirtinantį Gydymo paslaugų apskaitos išrašą – vadovaujantis šiuo išrašu, V. J. buvo suteiktos difterijos, stabligės (suaugusiųjų) vakcinos, kaukolės procedūros – kai būklė nesudėtinga (t. 1, b. l. 150). Šios išlaidos tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusios su V. J. nusikalstamais veiksmais, t. y. dėl V. J. veiksmų A. M. patyrė sunkų sveikatos sužalojimą, dėl ko buvo gydomas VšĮ (duomenys neskelbtini) Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija, sutikdama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, sprendžia, kad šios išlaidos tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusios su nuteistojo V. J. nusikalstamais veiksmais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino Vilniaus teritorinės ligonių kasos reikalavimą priteisti patirtą turtinę žalą.
40. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o CK 6.210 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad procesinės palūkanos yra priteisiamos ir bylose, kai žala kyla iš delikto. Tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę reikalauti procesinių palūkanų nuo teismo sprendimo, nustatančio konkretų nusikalstama veika padarytos žalos dydį, įsiteisėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse ir baudžiamosiose bylose Nr. 3K-7-144/2014, 2K-4-699/2015, 2K-352-976/2018, 2K-P-75-788/2019). Atsižvelgiant į nurodytą, vertintina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai iš nuteistojo V. J. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 4 345,94 EUR sumą. Visgi, šioje dalyje pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta šias palūkanas skaičiuoti nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamu atveju buvo priimtas ne teismo baudžiamasis įsakymas, o teismo nuosprendis. Šis netikslumas neturi įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui, jis laikytinas nuosprendžio esmės nekeičiančiu rašymo apsirikimu, todėl yra ištaisytinas.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo
41. Vilniaus apygardos teisme dėl patirtų išlaidų gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. spalio 28 d. pirminė pažyma Nr. APD-2025-12040, kurioje nurodoma, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam V. J. pagal 2025 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. KTS-2025-06264 valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma sudaro 237,50 EUR (t. 4, b. l. 165–168).
42. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).
43. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo V. J. valios. Atitinkamai teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuris šiuo nuosprendžiu yra iš dalies tenkinamas, bei pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Baudžiamosios bylos duomenimis, nors nuteistasis nurodo vykdantis individualią veiklą, tačiau jokių jo gaunamas pajamas pagrindžiančių duomenų nėra, o skundžiamu Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. liepos 24 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra griežtinama, todėl vertintina, kad nuteistojo finansinė padėtis, taip pat ir galimybės ateityje gauti pajamas, yra apsunkintos. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra tikslinga iš nuteistojo V. J. išieškoti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotas 237,50 EUR išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 dalimi,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Ievos Rondomanskaitės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistojo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą atmesti.
Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. liepos 24 d. nuosprendį dalyje dėl paskirtos bausmės.
V. J., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, skirti 4 (ketverių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Ištaisyti rašymo apsirikimus Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. liepos 24 d. nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse, nurodant, kad 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos yra skaičiuojamos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo V. J. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.