- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-14
- Bylos Nr.
- 2K-248/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-1-00536-2009-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Vytautas Greičius, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nuteistasis
- M. Ž.
- Nukentėjusysis
- T. P., A. S., A. Ž.
- Advokatai
- Raimundas Jurka
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo M. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą laisvės atėmimu devyneriems metams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas devyneriems metas, ją atliekant pataisos namuose.
M. Ž. išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Priteista iš M. Ž. nukentėjusiesiems T. P. 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, A. Ž. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 6000 Lt advokato paslaugoms apmokėti, Valstybinei ligonių kasai 10 560,01 Lt ir 4249,35 Lt už T. P. ir A. Ž. gydymą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui 17 640,28 Lt.
Priteista iš M. Ž. ir A. V. solidariai nukentėjusiajam A. S. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 500 Lt advokato paslaugoms apmokėti, Valstybinei ligonių kasai 1401,41 Lt už A. S. gydymą.
Civiliniams ieškiniams užtikrinti taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas M. Ž. automobiliui „Audi A3“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), A. V. – motociklui „Honda CBR 600 RR“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini).
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nutartis, kuria Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta M. Ž. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir sumažinta iš jo priteista 6000 Lt suma nukentėjusiajam A. Ž. advokatų paslaugoms apmokėti iki 4000 Lt. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Tuo pačiu apygardos teismo nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu pagal 140 straipsnio 1 dalį ir išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Valerijaus Čiučiulkos pranešimą, nuteistojo M. Ž. ir jo gynėjų, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
M. Ž. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą nuteistas už tai, kad pasikėsino nužudyti du ir daugiau žmonių, t. y. 2009 m. liepos 19 d., apie 4.29 val., viešoje vietoje, prie Kultūros namų, esančių Gargžduose, Klaipėdos g. 13, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu vieną kartą kumščiu smogė A. Ž. į veidą ir revolveriu KORA BRNO šovė į galvą bei krūtinės kairę pusę, po to šovė T. P. į galvą, o A. V. pasivijus ir pargriovus ant žemės A. S. ir ne mažiau kaip penkis kartus spyrus šiam į galvą, veidą, nugarą ir šonus, M. Ž. gulinčiam A. S. spyrė ne mažiau kaip penkis kartus į galvą, veidą, nugarą, šonus ir revolveriu du kartus šovė iš arti į galvą, pataikydamas vieną kartą į galvą ir vieną kartą į kairę ranką, kuria nukentėjusysis dangstėsi galvą. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, M. Ž. šovė į krūtinę jį sutramdyti bandžiusiam K. S. Įvykio metu nukentėjusieji A. Ž. dėl paviršinės šautinės žaizdos galvos kairėje, užausyje bei kiaurinės šautinės žaizdos krūtinės ląstos kairėje su svetimkūnio įstrigimu kairiojo plaučio audinyje, kraujo ir oro susikaupimu kairėje pleuros ertmėje ir T. P. dėl kiaurinės šautinės žaizdos kaktos kairėje su atviru kaktikaulio dangalu dešinėje, dešinės frontoparietotemporalinės skilties sumušimu, galvos smegenų suspaudimu, svetimkūnio įstrigimu dešinėje pakaušinėje skiltyje patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, A. S. dėl šautinių žaizdų galvoje ir kairėje plaštakoje, kairio žandikaulio sumušimo ir K. S. dėl odos nubrozdinimo krūtinkaulyje patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip M. Ž. pasikėsino nužudyti A. Ž., T. P., A. ir K. S., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes A. Ž. ir T. P. pabėgo, o sužalojus A. ir K. S. baigėsi šoviniai.
M. Ž. pagal 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo, laikė ir nešiojo šaudmenis, t. y. 2008 m. pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, Rietavo turguje įgijo 30 vnt. fabrikinės gamybos 6 mm kalibro žiedinio įskėlimo „Flobert“ tipo šovinių, kurie yra šaudmenys ir skirti „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, į kuriuos pripilant parako buvo padidinta jų kinetinė energija 10 J, taip viršijant šaudmenų, skirtų „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, keliamus energetinius reikalavimus, juos atgabeno į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir laikė iki 2009 m. liepos 17 d., po to nugabeno juos į Gargždus ir nešiojosi su savimi iki 2009 m. liepos 19 d., apie 4.29 val., kur prie kultūros namų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iššaudamas aštuonis šovinius iš revolverio KORA BRNO, sunkiai sutrikdė A. Ž. ir T. P. sveikatą, nežymiai sutrikdė A. S. ir K. S. sveikatą, kitus aštuonis šovinius, kuriuos jis įdėjo į revolverio dėtuvę, tą pačią dieną, apie 6.30 val., pas jį surado ir paėmė policijos pareigūnai.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistojo M. Ž. gynėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir paskirti M. Ž. švelnesnę bausmę.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų (o apeliacinės instancijos teismas pažeidė dar ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas), suvaržiusių M. Ž., kaip kaltinamojo ir nuteistojo, teises ir sukliudžiusių teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus procesinius sprendimus.
Kasatorius skunde teigia, kad teismų išvados dėl M. Ž. kaltės padarius BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, grįstos ne išsamiu visų įrodymų vertinimu, bet prielaidomis; skundžiamuose sprendimuose išdėstyti motyvai neišsamūs, pagrįsti tik pavieniais įrodymais.
Kasatorius nurodo, kad teismai tiesiogiai neištyrė specialistų išvadų ir jų paaiškinimų teisme BPK 242 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl, darydami išvadas, negalėjo remtis jais kaip savarankiškais įrodymais. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2007, 2K-451/2007, 2K-92/2009, 2K-179/2010) specialistų paaiškinimai nėra savarankiški įrodymai BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme, jeigu jų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Pasak kasatoriaus, teismai nevertino nuteistojo parodymų, specialistų išvadų ir jų paaiškinimų kaip visumos. Neaišku, kodėl teismai tikėjo specialistų paaiškinimais ir jų pagrindu atmetė M. Ž. parodymus, kuriuose jis neneigė įsigijęs, laikęs ir nešiojęsis šaudmenis, tačiau tvirtino, kad, nebūdamas specialistas, negalėjo suprasti, jog jie buvo mechaniškai paveikti. Teismai nesiaiškino ir be pagrindo atmetė M. Ž. teiginius, kad specialistams, turintiems specialių žinių ir įgūdžių, gal ir akivaizdu, jog šaudmenys buvo mechaniškai paveikti, tačiau tai nereiškia, kad tai gali pamatyti ir žmogus, neturintis balistikos mokslo žinių. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad M. Ž. domėjosi šaudmenimis, juos išbandė, nesuteikia pagrindo išvadai, jog jis, įsigydamas keliasdešimt šovinių, turėjo ir galėjo suprasti, kad jie yra perdirbti. Kasatorius pažymi, kad šaudmens perdirbimas nebūtinai reiškia kinetinės šovinio energijos padidinimą iki 17,5 J, gali būti ir priešingai. M. Ž. pasakymas, kad jis norėjo įsigyti „geresnių“ šovinių iš turgaus, taip pat neleidžia teigti, kad „geresnis“ reiškia padidintą kinetinę energiją, juolab kad M. Ž. yra nurodęs, jog iš parduotuvės pirkti šaudmenys neretai užsikirsdavo. Be to, kasatoriaus teigimu, vertindami įrodymus fragmentiškai teismai neatsižvelgė ir į tai, kad pirkdamas šaudmenis viešai turguje M. Ž. negalėjo įtarti, jog šiems įsigyti reikalingas leidimas. Taigi byloje nepakanka duomenų tiesioginės tyčios M. Ž. veikoje konstatavimui, apie šį subjektyvųjį požymį buvo sprendžiama pagal objektyvaus pakaltinamumo kriterijų, išimtinai siejamą su objektyviomis veikos aplinkybėmis. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai, pripažindami M. Ž. neteisėtai disponavus šaudmenimis tiesiogine tyčia, netinkamai taikė BK 2 straipsnio 3 dalį, 15 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį ir tai lėmė netinkamą kitos veikos kvalifikavimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą arba pagal BK 137 straipsnio 2 dalį.
Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai, pripažindami M. Ž. kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, atmestinai analizavo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 30 d. nuosprendyje privataus kaltinimo byloje Nr. PK-18-778/2011 nustatytas aplinkybes, nors tos bylos tyrimo dalykas, kaip ir šioje byloje, yra tas pats, t. y. konflikto priežastis, eiga ir baigtis. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai nesiremta privataus kaltinimo byloje nustatytomis šiai bylai reikšmingomis aplinkybėmis. Kasatorius pažymi, kad iš teisiamojo posėdžio protokolo privataus kaltinimo byloje matyti, jog T. P., A. ir K. S., apklaustų kaip liudytojų toje byloje, parodymai apie įvykio aplinkybes iš esmės skiriasi nuo jų, kaip nukentėjusiųjų, parodymų nagrinėjamoje byloje. Tačiau skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, pripažindamas privataus kaltinimo byloje nustatytas aplinkybes dėl konflikto priežasties, t. y. dėl A. Ž. panaudoto smurto prieš M. Ž., dėl kitų aplinkybių, susijusių su T. P., A. S. ir K. S.veiksmais, taip pat šių asmenų parodymų, duotų privataus kaltinimo byloje, nepasisakė, jų neanalizavo ir negretino su šioje byloje duotais parodymais, taip nepatikrindamas jų teisingumo ir patikimumo. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, kad šios ir privataus kaltinimo bylos nagrinėjimo dalykas skiriasi, todėl nebūtina analizuoti privataus kaltinimo byloje duotų pirmiau nurodytų asmenų parodymų, jų lyginti su jų parodymais, duotais šioje byloje. Kasatoriaus manymu, laikydamasis tokios pozicijos šios instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytą reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, dėl to neišsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes ir nepašalino nukentėjusiųjų parodymuose esančių prieštaravimų.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino M. Ž. atsakomybę lengvinančios aplinkybės prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal susiklosčiusią teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2010, 2K-106/2011, 2K-299/2012, 2K-378/2012) įstatymas nereikalauja kaltininko prisipažinti ikiteisminio tyrimo pradžioje, tai gali būti padaroma ir bylą nagrinėjant teisme, o apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi sprendžiama ir iš jo pozityvių veiksmų (pavyzdžiui, iš kaltininko pastangų atlyginti žalą, nukentėjusiųjų atsiprašymo, kritiško savo poelgių vertinimo ir pan.). Kasatorius teigia, kad M. Ž. iš pradžių pripažino savo kaltę tik iš dalies, tačiau prašo atsižvelgti į tai, kad tuo metu jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ne dėl tų veikų, už kurias dabar yra nuteistas; galutiniai įtarimai, kurie ir tapo kaltinimų pagrindu, M. Ž. buvo įteikti tik baigiantis ikiteisminiam tyrimui. Pasak kasatoriaus, iš pirmųjų M. Ž. apklausų, parodymų patikrinimo vietoje matyti, kad jis, nors ne itin detaliai, bet papasakojo įvykio eigą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas be pagrindo neįvertino, kad M. Ž. padarė veikas būdamas neblaivus ir ši būsena apklausų metu lėmė jo negebėjimą nurodyti visų esminių įvykio aplinkybių. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nebuvimo, akcentavo M. Ž. veikos, numatytos BK 253 straipsnyje, faktines aplinkybes, tačiau nedetalizavo jo neteisėtų veiksmų prieš nukentėjusiuosius. Teismas pažymėjo, kad M. Ž., nors ir gailėjosi dėl nukentėjusiųjų sužalojimo, atlygino jiems turtinę žalą, tačiau po įvykio neiškvietė medicinos pagalbos, o nuėjęs į automobilį ginklą užtaisė naujais šoviniais, teismo posėdyje nukentėjusiųjų neatsiprašė. Kasatorius nurodo, kad bylos duomenys patvirtina, jog M. Ž. neneigė šovęs į nukentėjusiųjų pusę, pagal galimybes atlygino žalą, dėl įvykio labai apgailestavo ir tai yra pagrindas pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pasak kasatoriaus, nėra išimtinai būtina bylos proceso metu kaltininkui aiškiai nukentėjusiesiems išreikšti savo atsiprašymą.
Kasatoriaus įsitikinimu, taip pat yra pagrindas pripažinti M. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesigilino, kad konfliktinę situaciją, lėmusią M. Ž. elgesį, sukėlė nukentėjusieji A. Ž., T. P. ir A. S. Akivaizdu, kad jeigu ne šių konfliktiškas elgesys, nebūtų kilę ir byloje nustatytų padarinių. Beje, tai patvirtina ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo įsiteisėjęs nuosprendis privataus kaltinimo byloje, kuriame konstatuota, kad muštynės ir vėlesni padariniai kilo dėl liudytojų T. P. ir A. S. kaltės, kurie taip pat būdami neblaivūs, po apsižodžiavimo su M. Ž. tolesniam santykių aiškinimuisi į pagalbą pasikvietė A. Ž., kuris pirmas iš karto, nieko nesiaiškindamas, panaudojo fizinį smurtą prieš M. Ž. Kasatorius pažymi, kad šias aplinkybes ir tai, kad viskas vyko spontaniškai ir per trumpą laiką, patvirtina ir byloje esantys vaizdo įrašai. Taigi, kasatoriaus manymu, įvertinus M. Ž. ir nukentėjusiųjų objektyviai pasireiškusius veiksmus, lėmusius M. Ž. subjektyvų suvokimą, kokį elgesį pasirinkti, akivaizdu, kad jis buvo priverstas pasielgti nukentėjusiųjų atžvilgiu neteisėtai.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, pašalinęs M. Ž. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, savo nutartyje nepateikė jokių motyvų, kodėl bausmė nekeičiama, tik apsiribojo skundžiamame nuosprendyje nurodytų reikšmingų bausmės skyrimui aplinkybių išvardijimu ir konstatavimu, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra teisinga. Be to, nuteistojo apeliaciniame skunde prašomas įvertinti svarbias galutinės bausmės švelninimui aplinkybes (kad yra susituokęs, žmona nėščia, jis šeimoje vienintelis dirbantis asmuo, žmona bedarbė) teismas vertino tik per BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo prizmę. Taip šios instancijos teismas tinkamai nepatikrino, ar pirmosios instancijos teismas teisingai paskyrė bausmes už nusikalstamas veikas, taip pat galutinę subendrintą bausmę nuteistajam.
Kasatorius pažymi, kad netrukus po posėdžio apeliacinės instancijos teisme nuteistajam gimė pirmagimis ir ši nauja aplinkybė, vertinant ją kartu su kitais bylos duomenimis, yra išimtinė, suteikianti teismui galimybę spręsti, kad paskirta galutinė bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui (54 straipsnio 3 dalis).
Kasatorius mano, kad abiejų instancijų teismai, svarstydami civilinių ieškinių nukentėjusiesiems dydžio klausimus, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250, 6.251 straipsnių nuostatas. Svarstant šiuos klausimus, nebuvo tinkamai įvertintas pačių nukentėjusiųjų elgesys įvykio metu. Be to, sprendžiant, ar tikslinga nukentėjusiajam priteisti neturtinės žalos atlyginimą, svarbus ne pats nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo faktas, bet šio sužalojimo sukelti padariniai. Tačiau A. Ž., kuriam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nenustačius šio sutrikdymo padarinių, t. y. žymaus sveikatos pablogėjimo, priteista 20 000 Lt. Taip pat formaliais motyvais priteistas neturtinės žalos atlyginimas ir T. P. Pasisakydami apie sveikatos sutrikdymą, darbingumo praradimą teismai tik formaliai paminėjo padarytos žalos ir liekamųjų reiškinių kriterijus ir nenurodė, kuo T. P. anksčiau dirbo, kokius turėjo ateities planus, kokius gebėjimus yra praradęs, kokie įgūdžiai papildomai ugdytini ir kt. Kasatorius pažymi, kad, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti nustatyta teisinga kompensacija, kuri pagrįsta ne tik siekiu atlyginti kuo daugiau neturtinės žalos nukentėjusiam asmeniui, bet ir nuostata, kad negalima neturtinės žalos materialiai atlyginti visiškai, todėl negali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką (kasacinės nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003 ir baudžiamosiose bylose Nr. 2K-533/2005, 2K-669/2006, 2K-209/2007) neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, be jokio pagrindo nurodė, kad nuteistasis, prašydamas sumažinti nukentėjusiesiems priteistos neturinės žalos dydį, neįvertino savo paties padarytų nusikalstamų veiksmų, t. y. be leidimo įgijo padidinto galingumo šovinius, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio panaudojo ginklą, kuriuo šaudė į žmonių gyvybiškai svarbius organus. Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad šis teismas neturtinės žalos atlyginimo institutą supainiojo su bausmės paskirtimi, nes skundžiamoje nutartyje nurodytos aplinkybės yra vienos iš tų, į kurias atsižvelgia teismas, skirdamas bausmę, ir kurios negali būti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, nes to nenumato CK 6.250 straipsnis.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto, BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Prašymą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka kasatorius grindžia teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. padarydamas esminių BPK reikalavimų pažeidimų. Iš byloje paduoto nuteistojo M. Ž. apeliacinio skundo matyti, kad, be kitų prašymų, šis nuteistasis skunde yra suformulavęs ir tokius: dėl kaltinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį jį išteisinti, o veiką, kuri buvo kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, perkvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 2 dalį. Pirmasis iš tų prašymų grindžiamas teiginiu, kad nuteistojo veiksmuose nėra vieno iš BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimo sudėties požymių – tyčios. Apeliantas skunde nurodė, kad jis turėjo savigynai įsigytą revolverį KORA BRNO, o turguje įsigyti šaudmenys buvo skirti šiam revolveriui. Kadangi revolveriui leidimo nereikėjo, buvo įsitikinęs, kad leidimas nereikalingas ir šaudmenims. Nuteistasis tvirtina nesuvokęs, kad turguje įsigijo šaudmenis, kurių kinetinė energija padidinta. Prašymą jo nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, perkvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 2 dalį, nuteistasis apeliaciniame skunde grindė tuo, kad jis neturėjo tikslo nė vieno iš nukentėjusiųjų nužudyti, šaudydamas į jų pusę iš turėto revolverio siekė ne sužaloti nukentėjusiuosius, o nuo jų apsiginti, juos atbaidyti, nesuvokė, kad šūviais iš turėto ginklo jiems gali būti padaryti sunkūs sveikatos sutrikdymai.
Apelianto prašymas dėl dalies kaltinimo jį išteisinti, o kitą kaltinimo dalį pakeisti įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės; ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamojo nusikalstamas veikas, paskiriant jam bausmes; ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus ir kt. Tikrindamas, ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir ar tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.
Šioje byloje nustatyta, kad M. Ž. iš nukentėjusiųjų iki įvykio pažinojo tik A. ir K. S. (su A. S. apie dvejus metus buvo gyvenęs viename mokyklos bendrabutyje), nė su vienu iš nukentėjusiųjų iki įvykio nebuvo susipykęs. Įvykio naktį kartu su nukentėjusiaisiais (išskyrus A. Ž.) vartojo alkoholinius gėrimus. Įvykio naktį A. V. nulenkė ranką A. S., o K. S. į nosį sudavė smūgį L. J. A. S. su T. P. telefonu į pagalbą pasikvietė A. Ž., kuris, atėjęs į vietą, iš karto smūgiavo M. Ž. Po to M. Ž. pradėjo šaudyti iš revolverio, kuris priskiriamas D kategorijos šaunamiesiems ginklams, tačiau naudotų šaudmenų kinetinė energija viršijo šios kategorijos ginklams skirtų šaudmenų kinetinę energiją dešimčia džiaulių. M. Ž. šaudydamas iš revolverio A. Ž. pataikė į galvą, padarydamas paviršinę šautinę žaizdą galvos kairėje, užausyje, ir į krūtinės kairę pusę, padarydamas kiaurinę šautinę žaizdą krūtinės ląstos kairėje su svetimkūnio įstrigimu kairiojo plaučio audinyje, T. P. pataikė į galvą, padarydamas kiaurinę šautinę žaizdą kaktos kairėje su atviru kaktikaulio dangalo lūžimu dešinėje, dešinės frontoparietotemporalinės skilties sumušimu, galvos smegenų suspaudimu, svetimkūnio įstrigimu dešinėje pakaušinėje skiltyje, A. S. pataikė į galvą ir į kairę ranką, kuria nukentėjusysis dangstėsi galvą, padarydamas šautines žaizdas, K. S. pataikė į krūtinę, padarydamas krūtinkaulio odos nubrozdinimą. A. Ž. ir T. P. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, A. ir K. S. – nežymus. A. Ž. ir T. P. iš įvykio vietos pabėgo ir kreipėsi medicinos pagalbos. M. Ž. su A. V. nubėgo prie M. Ž. automobilio, kuriame M. Ž. iš naujo užtaisė revolverį aštuoniais šoviniais. Einančius gatve M. Ž. ir A. V. sulaikė policijos pareigūnai. M. Ž. ir A. V. su nukentėjusiaisiais įvykio naktį daugiau susitikę nebuvo.
Pirmą kartą išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendyje buvo padaręs tokias išvadas: sužalojimai nukentėjusiesiems buvo padaryti muštynių, kurių iniciatoriai buvo A. S. ir T. P., metu; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla, nes abi pusės atlieka agresyvius puolamojo pobūdžio veiksmus; byloje nenustatyta M. Ž. tiesioginė tyčia nužudyti nukentėjusiuosius, nenustatytas joks motyvas, dėl ko jis galėjo norėti juos nužudyti, pats kaltinamasis M. Ž. teigia šaudęs dėl to, kad prieš jį buvo panaudotas smurtas; M. Ž. naudotų šaudmenų kinetinė energija yra maža; byloje nustatyta, kad M. Ž. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia sužaloti nukentėjusiuosius, todėl jo veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktus – kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dviem žmonėms kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Aptariamame nuosprendyje teismas nepasisakė dėl šaudymo metu A. ir K. S. padaryto nežymaus jų sveikatos sutrikdymo teisinio vertinimo, todėl tas nuosprendis dėl esminių BPK reikalavimų pažeidimų buvo panaikintas, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo, nukentėjusiųjų ir prokuroro apeliacinius skundus.
Iš naujo išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė: kadangi šaunamasis ginklas pagal savo savybes skirtas atimti žmogui gyvybę ir tokia šaunamojo ginklo savybė yra žinoma normalios psichikos žmogui, todėl, šaudamas iš nedidelio atstumo į žmogų, kaltininkas kitų padarinių kaip tik jį nužudyti ir negali tikėtis; M. Ž. šovė ne vieną katą iš arti tiksliai taikydamas į galvą ar krūtinę; nukentėjusiesiems buvo sužaloti gyvybei svarbūs organai; šios nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir kryptingumą rodančios aplinkybės neabejotinai pagrindžia buvus M. Ž. veiksmuose apibrėžtą tyčią, nes jis suvokė daromos veikos pavojingumą asmenų gyvybei, numatė gyvybės atėmimo galimybę ir norėjo bei siekė atimti gyvybę; M. Ž. siektos pasekmės neatsirado dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – nukentėjusieji iš įvykio vietos pasišalino, be to, baigėsi šoviniai; atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, daroma išvada, kad kaltinamasis dėl prieš jį panaudoto smurto pasikėsino nužudyti du ar daugiau žmonių, ir ši veika kvalifikuotina pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą.
BPK 386 straipsnio, kuris reglamentuoja bylos nagrinėjimą, kai panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis, 3 dalyje nurodyta, kad iš naujo nagrinėdamas bylą teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tais atvejais, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, taip pat kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką. Šis BPK straipsnis yra viena iš kasacinės bylos nagrinėjimą reglamentuojančių normų, tačiau pagal analogiją ji taikytina ir apeliaciniam procesui. Todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo itin kruopščiai patikrinti, kokias naujas aplinkybes nustatė pirmosios instancijos teismas iš naujo išnagrinėjęs bylą, kurios buvo pagrindas padaryti išvadą, jog kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką, t. y. ne veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte, o veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte.
Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, patvirtino pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad M. Ž. pasikėsino nužudyti keturis žmones, ir ši jo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, o ne pagal BK 137 straipsnio 2 dalį, kaip to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad M. Ž. kaltės forma negali būti vertinama kaip neatsargumas – jis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia siekdamas atimti gyvybę keturiems žmonėms, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes A. Ž. ir T. P. pabėgo, o, sužalojus A. S. ir K. S., baigėsi šoviniai. Iš bylos medžiagos matyti, kad analizuodamas M. Ž. inkriminuotos veikos subjektyviuosius požymius apeliacinės instancijos teismas tik atribojo tiesioginę apibrėžtą tyčią nuo neatsargumo, tačiau klausimo, ar nuteistojo kaltė negalėjo reikštis tiesiogine neapibrėžta tyčia, net nesvarstė.
Nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant arba sutrikdyti žmogaus sveikatą, arba atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Todėl šių tyčios rūšių nustatymas ypač svarbus atribojant pasikėsinimą nužudyti nuo tyčinio sveikatos sutrikdymo kaip panaudoto smurto padarinių.
Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pavyzdžiui, kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Todėl tinkamai vykdydamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas turėjo kruopščiai patikrinti, ar išsamiai ištirtos ir ar tinkamai įvertintos M. Ž. inkriminuotų veikų kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės. Tuo tarpu iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino nei Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo, nei elementarios gyvenimiškos patirties neatitinkančios pirmosios instancijos teismo išvados, kad šaunamasis ginklas pagal savo savybes skirtas atimti žmogui gyvybę ir tokia šaunamojo ginklo savybė yra žinoma normalios psichikos žmogui, todėl, šaudamas iš nedidelio atstumo į žmogų, kaltininkas kitų padarinių kaip tik jį nužudyti ir negali tikėtis. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo redakcija, galiojusi nusikaltimų padarymo metu) 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ginklas – tai įrenginys ar daiktas, sukonstruotas ar pritaikytas gyviesiems ar kitiems objektams, taikiniams naikinti, žaloti ar kitaip jiems paveikti, o to paties straipsnio 2 dalyje teigiama, kad šaunamasis ginklas – tai įrenginys ar daiktas, sukonstruotas ar pritaikytas kaip ginklas, iš kurio sprogstamųjų medžiagų degimo produktų slėgio jėga gali būti paleisti kulkos, sviediniai arba kenksmingos, dirginančiosios medžiagos mechaniškai, termiškai, chemiškai ar kitaip taikiniui per atstumą paveikti arba duotas garso ar šviesos signalas. Akivaizdu, kad bet koks ginklas, taigi ir šaunamasis, yra skirtas ne tik naikinti (žudyti), bet ir žaloti. Apeliacinės instancijos teismas nieko nepasisakė dėl M. Ž. ir nukentėjusiųjų tarpusavio santykių iki įvykio. Vertinant priežastis, dėl kurių neatsirado M. Ž. pareikštame kaltinime nurodyti padariniai – nukentėjusiųjų mirtis – nebuvo atsižvelgta į tai, kad M. Ž. turėjo ir daugiau šovinių, ne tik tuos, kuriuos iššaudė įvykio vietoje. Byloje nėra duomenų apie tai, kad, iš naujo užsitaisęs revolverį, M. Ž. būtų ieškojęs A. ir K. S., siekdamas užbaigti jų nužudymą. Nebuvo išsamiai įvertinti ir šaudymu sukelti padariniai, pavyzdžiui, tai, kad K. S. buvo padarytas tik krūtinės odos nubrozdinimas, nors į ją buvo pataikyta šūviu iš ginklo, kuris, pirmosios instancijos teismo vertinimu, gali sukelti tik mirtinus padarinius, ir kt.
Aptartos aplinkybės patvirtina, kad kasacinio skundo argumentas, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, yra pagristas. Tai esminis BPK pažeidimas, nes jis sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Todėl skundžiama nutartis naikintina (BPK 383 straipsnis) ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėjant bylą būtina pašalinti aptartus BPK reikalavimų pažeidimus. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šaudydamas į A. S. ir į K. S M. Ž. padarė šiems nukentėjusiesiems nežymų sveikatos sutrikdymą. Baudžiamoji atsakomybė už nežymų sveikatos sutrikdymą numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pagal BPK 407 straipsnio nuostatas bylos dėl šių nusikaltimų nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka. Jeigu iš naujo nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad M. Ž. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. numatė ne tik nukentėjusiųjų mirties, bet ir jų sužalojimo galimybę, teismui prireiktų iš valstybinio kaltinimo pereiti į privatų. Todėl, siekdamas užtikrinti tinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, kvalifikuojant nuteistojo M. Ž. nusikalstamas veikas, galimybę, apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą privalo atlikti įrodymų tyrimą bent jau tam, kad galėtų įvykdyti BPK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą.
Priimdama sprendimą skundžiamą nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka teisėjų kolegija negali pasisakyti dėl nuteistajam paskirtos bausmės, priteistų civilinių ieškinių dydžio ir pan., nes BPK 386 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas tam tikrų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatymas, nuteistajam paskirta bausmė, iš jo priteistos neturtinės žalos dydis ir kt., paliekami nenagrinėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n utaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.