Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžio byloje, kurioje:

Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. nuosprendžiu V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl V. G. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos neteisėtą įgijimą, turint tikslą platinti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų ir nenustatytoje vietoje; iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trylikai metų šešiems mėnesiams ir 5 MGL (625 Lt) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką V. G. įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. nuosprendį. Kita 2010 m. sausio 27 d. nuosprendžio dalis dėl šio nuteistojo palikta nepakeista.

Šioje byloje taip pat nuteisti E. J. ir J. Z., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad labai didelį kiekį, 123,034 g, psichotropinės medžiagos MDMA: 712 mėlynos spalvos tablečių su įspaustu „Mitsubishi“ logotipu, kuriose 44,252 g psichotropinės medžiagos MDMA, 1264 rausvos spalvos tabletes su įspaustu „šypsenėlės“ logotipu, kuriose 78,782 g psichotropinės medžiagos MDMA, laikė savo bute (duomenys neskelbtini) iki 2007 m. birželio 5 d. 19 val., kai už 6000 Lt jas neteisėtai pardavė J. Z.

Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai iš apkaltinamojo nuosprendžio kasatoriui pašalino psichotropinių medžiagų įgijimo požymį, bet neatsižvelgė į inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo paskatas. Teismas taip pat padarė nepagrįstas, neteisėtas išvadas, kad jo kaip bendrininko vaidmuo ne antraeilis, nes psichotropinių medžiagų tiekimas ir jų realizavimas šioje nusikalstamos veikos grandinėje yra lygiaverčiai ir negali egzistuoti vienas be kito. Liko visiškai neįvertintos byloje surinktais įrodymais patvirtintos ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai nustatytos aplinkybės, kad į tarpininkavimą įgyjant narkotines medžiagas labai sunkioje turtinėje padėtyje esantis kasatorius buvo pastumtas kito asmens, tos nusikalstamos veikos iniciatoriaus primygtinio įkalbinėjimo. Pats būdamas ligotas ir su mažamečiu vaiku, turėdamas padėti dar sunkesnėje padėtyje esantiems invalidams tėvams, dėl gydymo ir priežiūros patiriantiems ženkliai didesnių išlaidų nei sveiki žmonės, kasatorius teigia dirbęs tik puse etato už labai nedidelį darbo užmokestį. Susidūręs su primygtiniu, nevienkartiniu, gana intensyviu J. Z. prašymu, įkalbinėjimu gauti pardavimui narkotinių medžiagų ir pasiūlymu taip bent kiek uždirbti, jis neatsilaikė ir žengė pragaištingą žingsnį. Sunki padėtis šeimoje susiklostė ne dėl jo tyčinio veikimo ar neveikimo, bet dėl jo ir šeimos narių sveikatos, todėl kasatorius mano, kad jo veikoje yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Be to, apeliacinės instancijos teismas čia dar padarė ir BK 59 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 58 straipsnio pažeidimus.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo iš nuosprendžio pašalino kasatoriaus atsakomybę lengvinančią aplinkybę - prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Tokį sprendimą šis teismas motyvavo tuo, kad kasatorius savo parodymais iš esmės neprisidėjo byloje priimant teisingą sprendimą. Taip apeliacinės instancijos teismas supainiojo BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas alternatyvias atsakomybę lengvinančias aplinkybes: prisipažinimą padarius nusikaltimą bei nuoširdų gailėjimąsi ir padėjimą išaiškinti nusikaltimą ar jame dalyvavusius asmenis. Kasatorius davė parodymus, pripažino kaltinimą bylą nagrinėjant teisme, bet ir apeliaciniame nuosprendyje pripažįstama, jog kaltininko prisipažinimas net ir vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose nepaneigia šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Teismas neįvertino duomenų apie buvusią sunkią kasatoriaus sveikatos būklę 2007 m., dėl kurios jis parodymus davė tik pagerėjus sveikatai 2009 m. balandžio 29 d. teismo posėdyje, ir nepagrįstai nusprendė, jog jis prisipažino kaltu ne laisva valia, o dėl byloje surinktų įrodymų. Nepagrįsta apeliacinio nuosprendžio išvada, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo sprendimo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje vertindamas įrodymus, nurodė, kad teisme kasatorius kaltu visiškai prisipažino ir tais parodymais grindė apkaltinamąjį nuosprendį, o bausmės skyrimo motyvuose jau tik apibendrindamas konstatavo kasatoriaus atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Parodymuose kasatorius ne kartą pabrėžė, kad nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą, visiškai pripažino kaltę, o apeliacinis teismas net pašalino dalį iš apygardos teismo buvusio jam inkriminuoto ir neginčyto kaltinimo narkotinių medžiagų įgijimu. Taigi byloje buvo visiškai pakankamas pagrindas konstatuoti atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir net svarstyti apie BK 41 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą kasatoriui.

Kasatoriaus nuomonė, kad apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės neatitinka suformuotos teismų praktikos, nepagrįsta, nes kasatorius neteisingai interpretuoja teismų praktiką. V. G. savo kaltę pripažino tik bylą nagrinėjant teisme, jau praktiškai baigiant įrodymų tyrimą, taigi ne laisva valia, o dėl byloje esančių įrodymų, siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį. Jis iš esmės savo parodymais neprisidėjo prie to, kad būtų priimtas teisingas sprendimas. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo ir nemotyvavo, ar kaltininkas nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Nuteistasis tik deklaratyviai teigia, kad nuoširdžiai gailisi, o iš tiesų yra linkęs menkinti savo vaidmenį veikoje ir kaltę. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą iš nuosprendžio pašalinti pripažintą V. G. baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos ir savo išvadas pagrindė konkrečiomis kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-353/2008, 2K-259/2009.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai subendrino bausmes, paskirtas 2009 m. birželio 29 d. ir 2010 m. sausio 27 d. nuosprendžiais už sunkius nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, o taip pat labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Tai yra veikos, pavojingumu labai nesiskiriančios, todėl bausmės už jas pagal BK 63 straipsnio taisykles tegali būti visiškai arba iš dalies sudedamos. O pagal BK 63 straipsnio 9 dalyje numatytą taisyklę į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

Kasatoriaus reikalavimas pripažinti jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nesvarstytas apeliacinės instancijos teisme, todėl kasaciniame procese negali būti nagrinėjamas, nes BPK 367 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

BPK 367 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatoriaus prašymas pripažinti jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte, bei taikyti BK 41 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nebuvo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalyku. Dėl šių klausimų apeliaciniame nuosprendyje nėra pasisakyta, todėl šis prašymas ir jam pagrįsti skirti skundo argumentai kasaciniame procese negali būti nagrinėjami.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymo

Pagal prokuroro apeliacinį skundą byloje buvo tikrinamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas dėl nuteistajam V. G. paskirtos bausmės. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad bausmė paskirta atsižvelgus į nusikaltimo padarymo motyvą, kaltininko asmenybę, vaidmenį nusikalstamoje veikoje, bet nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo V. G. vaidmuo antraeilis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai paneigė be pagrindo priimtam sprendimui pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nuosprendyje nurodyta, kad šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pripažinti reikalinga sąlygų visuma, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse Nr. 2K-353/2008, 2K-259/2009 ir kt. formuojamą teismų praktiką teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinantį aplinkybė tada, kai kaltininkas savo noru, o ne verčiamas surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką momentas neturi lemiamos reikšmės, jis galimas ir bylą nagrinėjant teisme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką, o pirmosios instancijos teismas jos net neanalizavo. Atsižvelgęs į visus nurodytus aspektus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju V. G. prisipažinimo padarius nusikaltimą negalima laikyti savanorišku, nes jis ne laisva valia prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, o tai padarė verčiamas byloje surinktų įrodymų. Nuteistasis teisme prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir davė parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes tik po to, kai jas jau patvirtino kiti surinkti įrodymai, ir savo parodymais iš esmės neprisidėjo prie to, kad byloje būtų priimtas teisingas sprendimas. Be to, nuteistasis V. G. nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose buvo linkęs menkinti savo kaltę teigdamas, kad jį paskatino nusikalsti J. Z.

Pažymėtina dar ir tai, kad, atsižvelgęs į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus ir tam tikrus šio nuteistojo asmenybę teigiamai charakterizuojančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas nuteistajam V. G. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, negu apeliaciniame skunde prašė prokuroras.

Įvertinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir jo motyvus, kuriais grindžiamas bausmės individualizavimas, darytina išvada, jog skiriant bausmę V. G. įstatymo taikymo klaida nepadaryta.

Dėl BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatų taikymo

BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko tik esant jame numatytoms sąlygoms, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. Teismų praktikoje laikoma, kad nusikaltimai labai skiriasi pagal pavojingumą, jeigu jie pagal BK 11 straipsnį priskiriami ne tai pačiai ir ne gretimoms kategorijoms (kasacinės nutarys Nr. 2K-519/2008, Nr. 2K-63/2009 ir kt.). Pagal BK 11 straipsnyje nurodytas nusikaltimų kategorijas, BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje numatyti nusikaltimai yra sunkūs, o nusikaltimas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, yra labai sunkus. Visi šie nusikaltimai numatyti tame pačiame BK specialiosios dalies straipsnyje, taigi yra giminingi, panašūs savo pobūdžiu. Šioje konkrečioje byloje kiekvienas iš jų kvalifikuotas taikant atitinkamą BK 260 straipsnio dalį. Nusikaltimai, už kuriuos kasatoriui paskirta subendrinta bausmė, savo pavojingumu labai nesiskiria, nes priklauso tai pačiai ar gretimai pagal sunkumą kategorijai (BK 11 straipsnio 5 ir 6 dalys). Taigi kasatoriaus argumentai, kad palyginus veikas pagal kėsinimosi objektą, dalyką, padarymo būdus, sukeltus padarinius ir įvertinus nusikalstamų veikų skirtingą sunkumą yra pagrindas taikyti bausmių apėmimo būdą pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatas, neatitinka baudžiamojo įstatymo nuostatų ir šiais klausimais nusistovėjusios teismų praktikos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n utaria:

Nuteistojo V. G. kasacinį skundą atmesti.