- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-08
- Bylos Nr.
- I-1674-596/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04564-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- K. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. (K. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai reorganizuojamo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Teigia, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. buvo laikomas neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto normos (4 kv. m), neįskaitant kameroje buvusių baldų ir kito inventoriaus. Jam nebuvo pakankamai užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai buvo užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kitų renginių, siekiant į nustatytas veiklas įtraukti pareiškėją ir tuo sumažinti neigiamą kalėjimo poveikį dėl netinkamų sąlygų. Taip pat nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti ir pan. Daro išvadą, kad nebuvo suteikta galimybė kompensuoti santykinai mažą patalpų plotą (ar nežymiai mažą patalpų plotą), kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose judėjimo laisve (buvo leista tik vieną valandą per parą išeiti iš kameros pasivaikščioti gryname ore).
Nurodo, kad sprendžiant gyvenamojo ploto pažeidimo faktą, būtina atsižvelgti į tai, kad kameroje buvo kėdės, o lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje buvo iki 12 asmenų. Šios sąlygos trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti, tokiose patalpose pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Pažymi, kad kai kuriose patalpose (kamerose), kur jis buvo laikomas, netinkamas sėdimų vietų (kėdžių arba suoliuko) prie valgyti skirto stalo išplanavimas sudarydavo daug nepatogumų. Dėl šios priežasties pareiškėjas buvo priverstas valgyti, sėdėdamas miegamoje vietoje, kas sukėlė papildomus, dar didesnius nepatogumus ir kankinimus. Be to, dėl didelio suimtųjų kiekio dažnai tekdavo valgyti atšalusį maistą.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K gyvenamose kamerose jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną. Tokių iškvietimo priemonių net nebuvo įrengta. Kiekvieną kartą, kai reikėdavo iškviesti pareigūną, tekdavo daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Labai dažnai pareigūnas negirdi, o jeigu girdi – dėl kitų darbų (suimtųjų perkėlimas iš vienos kameros į kitą, suimtųjų pasivaikščiojimo organizavimas, drabužių, patalynės surinkimas skalbimui ar grąžinimas išskalbus, maisto dalinimas, korespondencijos paskirstymas ir kt.) neprieina pasiteirauti, dėl kokių priežasčių yra daužoma į duris. Po išsimaudymo duše taip pat teko ilgai (iki 15–30 min.) laukti (daužyti į duris, triukšmauti), kol suimtieji bus išvesti į gyvenamąsias kameras. Buvo atvejų, kai pareigūnai tyčiojosi dėl beldimo į duris ir neprieidavo arba grasino dėl keliamo triukšmo, nurodydami, kad panaudos fizinę jėgą ir kitas specialias priemones, jeigu jis nenusiramins. Tokiu atveju pareiškėjui nebuvo užtikrinamas saugumas, jeigu kameroje kyla grėsmė sveikatai arba pavojus dėl fizinio smurto.
Pažymi, kad kalinimo pradžioje turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (toliau – ir CPT) išaiškinimui, pagal kurį suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke, o pradėjus dirbti elektriku, teisė į pasivaikščiojimą iš jo išvis buvo atimta.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), t. y. juose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių; kiemeliuose nuolat buvo šiukšlės, suoliukas sulaužytas, sienos pažaliavusios nuo pelėsių ir grybelio; kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, jeigu dulka – nelaistomi. Be to, kiemeliuose buvo šiferinis stogas, kuriame yra asbesto – nuodingos cheminės medžiagos, kenkiančios asmenų sveikatai ir žalojančiai žmogaus organizmą. Asbestas buvo ir pastatų konstrukcijose, sienose ir kanalizacijoje.
Teigia, kad Lukiškių TI-K visai nėra ventiliacijos. Gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos tik per langą (natūraliu būdu). Atkreipia dėmesį į tai, kad lango konstrukcija su vidinėmis grotomis buvo suplanuota netinkamai, t. y. taip, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pasiekti langų ir juos atsidaryti. Pažymi, kad langas yra labai mažas ir uždengtas keturių eilių grotomis, todėl buvo labai ribojamas tiek natūralus šviesos kiekis, tiek vėjo ir šviežio oro srautai. Švaraus oro kiekis neatitiko norminio oro švarumo. Be to, kamerose buvo labai drėgna, vidutinis drėgnumas viršijo 70 proc. Dėl to puvo čiužiniai, metalinės lovos rūdijo, veisėsi parazitai, išskalbti drabužiai negalėjo išdžiūti, buvo didelė tikimybė plisti įvairioms virusinėms ligoms.
Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrinamas natūralus patalpos apšvietimas. Natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia. Kamerose buvo tik elektrinis apšvietimas, beveik visose kamerose buvo įrengtos dvi po 36 vatus šviesą skleidžiančios lempos. Šviesa buvo labai silpna, nuo jos skaudėjo akis ir galvą. Pareiškėjas negalėjo skaityti knygų bei dokumentų ir rašyti laiškų. Pats išjungti arba įjungti šviesos neturėjo galimybės, nes kamerose nebuvo jungiklių. Lauko apšvietimas buvo nepakankamas, nes, kaip minėta, langą užgožė keturios poros grotų. Pareiškėjo teigimu, jo nusiskundimus dėl visų šių pažeidimų Lukiškių TI-K pareigūnai ignoravo ir šaipėsi iš jo.
Taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, ji viršijo leistinas normas: vasaros metu nebuvo leidžiama turėti ventiliatoriaus, o žiemą – šildytuvo. Pareiškėjo teigimu, jis ne kartą Lukiškių TI-K administracijos prašė išmatuoti temperatūrą kameroje, tačiau administracija atsisakė tai padaryti. Kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos padengtos pelėsiu, grybeliu, buvo drėgnos, dažai nuo sienų atsilupę, sienos nepritaikytos jas valyti. Dėl šių aplinkybių pareiškėjui nuolat pasireikšdavo peršalimo simptomai: sloga, gerklės ir galvos skausmai, kosulys, pakildavo temperatūra, daug kartų teko reikalauti medicininės pagalbos. Teigia, kad ne visi jo prašymai pasiekdavo adresatą, t. y. Lukiškių TI-K medicinos darbuotojai įvairiais būdais vengė priimti pareiškėjo prašymus ir neužtikrindavo tinkamos bei kokybiškos medicininės pagalbos. Be to, gydymo metodai ir paskirti vaistai ne visada duodavo teigiamų rezultatų ir jam reikėjo asmeniškai rūpintis savo gydymu.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, t. y. išduodavo vieną paklodę ir užvalkalą pagalvei, neišduodavo užvalkalo užklotui ir rankšluosčių. Čiužiniai nebuvo tinkamai dezinfekuojami nuo drėgmės ir patalynių erkių (ar kitokių parazitų). Kaip minėta, dėl neužtikrintų temperatūros bei drėgmės normų gyvenamosiose patalpose (kamerose) čiužiniai ant metalinių lovų rūdydavo ir pūdavo. Taip pat nurodo, kad nebuvo skalbiamas apatinis trikotažas, Lukiškių TI-K pareigūnai bei ūkio dalies darbuotojai atsisakydavo skalbti bet kokius drabužius. Visi kaliniai buvo priversti juos skalbti rankomis ir džiovinti kameroje arba atiduoti juos į mokamą skalbyklą už asmeninius pinigus. Jeigu sąskaitoje nėra pinigų, suimtasis su suprakaitavusiais ir nešvariais, smirdančiais drabužiais yra priverstas gyventi ilgą laiką. Dėl tokio požiūrio į suimtųjų higieną, kamerose kildavo konfliktai. Be to, dėl nešvarių drabužių įsiveisdavo kūno parazitai. Pareiškėjas savarankiškai skalbdavo savo drabužius, o džiovinti sąlygų nebuvo visai. Dėl to kameroje teko kentėti drėgmę, nuo kurios atsirasdavo kosulys, sloga, stresas, buvo patirti įvairūs nepatogumai ir suvaržymai. Dėl minėtų aplinkybių buvo priverstas su smirdančiais drabužiais vaikščioti į apklausas, pasimatymus su artimaisiais arba važiuoti į teismo procesus, dėl ko patyrė itin didelius pažeminimus.
Teigia, kad kalint Lukiškių TI-K jam nebuvo pakankamai išduodama sanitarinių bei higienos reikmenų – tualetinio popieriaus, dantų pastos, muilo, skalbimo miltelių, skysčio indams plauti ir kitų sanitarinių reikmenų. Bendrai išduodavo nepakankamą kiekį visų priemonių, kurių neužtekdavo pareiškėjo higienos poreikiams. Pabrėžia, kad visus sanitarinius poreikius bei asmeninės higienos palaikymą buvo priverstas tenkinti savo asmenine sąskaita.
Taip pat teigia, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintos sąlygos privačiai naudotis higieniškais sanitariniais įrenginiais. Visose kamerose unitazas yra gyvenamojoje patalpoje, kuris nuo kitų esančių kalinių yra atskirtas sienele (apie 1,5 m aukščio), be durelių. Kameroje prie sanitarinio mazgo buvo pakabinta polietileninė užuolaida, tačiau tai neužtikrino jo privatumo, nes ji tik iš dalies uždengdavo klozetą, bet neatskirdavo sanitarinio mazgo nuo gyvenamosios patalpos. Daug kartų, naudojantis unitazu, pareigūnai (įskaitant moteris darbuotojas) atidarydavo duris neįspėdami, neįsitikinę, kad jis naudojasi sanitariniu mazgu.
Nurodo, kad gyvenamoje patalpoje visiškai nebuvo jokios ventiliacijos, todėl kameroje dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą kitų suimtųjų atžvilgiu. Kiekvieną kartą, kuomet kameroje įrengtame klozete atliekami gamtiniai reikalai, visi nemalonūs kvapai išlieka kameroje. Šis nemalonus dvokas pasišalina tik atsidarius kameros duris. Pažymi, kad visą parą nuo unitazo sklido nemalonus, pykinantis kvapas, kurio natūraliu būdu išvėdinti neįmanoma. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas buvo priverstas visą laiką (dieną ir naktį) kvėpuoti tą nemalonų kvapą, kuriuo buvo prisigėrę jo drabužiai ir patalynė, prie tokios smarvės jis turėjo valgyti.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K dažnai nebuvo šilto (karšto) vandens ir jam nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, kaip tai numato teisės aktai. Taip pat, neatsižvelgiant į daugkartinius pareiškėjo prašymus, jis neturėjo galimybės (nebuvo leista) nusiprausti po šiltu dušu papildomai. Lukiškių TI-K administracija nesiėmė jokių veiksmų, kad nors kiek sutrumpintų šios jo teisės suvaržymą, t. y. nekeitė grafiko ir netenkino žmogaus būtiniausių poreikių. Be to, nurodo, kad dušo patalpos neatitiko HN 134:2015 reikalavimų, nes jos buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti, nebuvo guminių kilimėlių, veidrodžių (atimta galimybė nusiskusti), nebuvo dušo pertvaros privatumui užtikrinti.
Teigia, kad kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių. Administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos, tai nebuvo atliekama savalaikiai, kaip numato higienos normos.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo tinkamai užtikrinamas maistas, jis nebuvo kaloringas ir skanus, o dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, tuo tarpu pareiškėjo svoris buvo 90 kg, ūgis 186 cm, po 12 Lukiškių TI-K praleistų mėnesių svoris nukrito iki 78 kg. Maistas, paduodamas pro duris į kamerą, nebuvo sveriamas, todėl dažnai neatitiko nustatyto kiekio. Tiksliai nustatyti, kiek maistas turi kalorijų, pagal pateiktus patiekalus (atsižvelgiant į kiekį ir nekokybišką paruošimą) buvo neįmanoma. Mano, kad dienos norma nuolat buvo deficitinė, t. y. trūko apie 800 kcal, dėl ko nuolat jautė maisto trūkumą, taip pat silpnumą ir svaigimą.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo tiesiai į gyvenamąją kamerą. Kol maistą padalindavo per visas kameras, jis atšaldavo. Sąlygų eiti į valgyklą pavalgyti nebuvo. Ne kartą matė, kad maisto dalintojas maistą dalina be higieninių pirštinių, kompotui (arbatai) skirto indo, tiesiog panardindavo į specialų kompotui (arbatai) skirtą didelį termosą (baką). Pareiškėjas patiekaluose daugelį kartų buvo aptikęs pašalinių daiktų: medinių įrankių nuolaužų, akmenukų, plaukų, polietileninių maišelių atplaišų ir kt.
Taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K dirbo elektriku, neturėdamas tam tinkamo išsilavinimo, praktikos, Lukiškių TI-K administracija jį išnaudojo, nesudarydama tinkamų darbo sąlygų, nesuteikdama priemonių ir įrankių. Darbuotojas, atsakingas už ūkio dalies darbus (J. K.), liepdavo dirbti su aukšta įtampa, neturint tam leidimo bei specialių priemonių tokiam darbui. Darbo laikas būdavo nuo 8 val. iki 23.30 val. Dažnai pasitaikydavo atvejų, kai būdavo pakeliamas naktį ir verčiamas dirbti, tačiau tas laikas nebūdavo įskaičiuojamas į darbo valandas.
Teigia, kad visos anksčiau nurodytos Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygos ir aplinkybės jam suteikė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus. Tai jį labai sukrėtė. Turėdamas ribotas galimybes judėti, buvo priverstas 23 val. per parą kentėti perpildytoje kameroje. Kamerų, kuriose buvo laikomas, perpildymas, neišvengiamai kėlė socialinę įtampą, privatumo nebuvimą, kančią, kurios intensyvumas akivaizdžiai viršijo kalinimui būdingą kančią ir sunkumus, baimę ir nevisavertiškumo jausmą, kurie jį žemino ir menkino. Pareiškėjui buvo ypatingai sunku išgyventi tokioje aplinkoje. Dėl to jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, dėl kurių patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes bei argumentus, konstatuoja, kad Lietuvos valstybė tiek pagal nacionalinę, tiek pagal tarptautinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos ir HN 134:2015 reikalavimus atitinkančių sąlygų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą ir saugią gyvenamąją aplinką, saugias darbo sąlygas, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus.
Pastebi, kad teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ar piniginės kompensacijos dydžio, be kita ko, turi atsižvelgti į laisvės atėmimo įstaigos galimas pastangas gerinti kalinamo asmens padėtį. Šiuo atveju atsakovės atstovas – Lukiškių TI-K – esant perpildytoms kameroms, nesistengė, kad pareiškėjas būtų laikomas tokiomis sąlygomis kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliamas į laisvesnes kameras. Lukiškių TI-K administracija (pareigūnai) per visą ginčo laikotarpį nesistengė pagerinti pareiškėjo gyvenamųjų sąlygų bei sumažinti neigiamą poveikį nuo ilgalaikio įkalinimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas pažymi, kad jis daug kartų kreipėsi su prašymais į psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, tačiau nebuvo iškviestas – visi jo prašymai buvo ignuorojami. Pareiškėjui nebuvo suteikta kompetentinga psichologinė (medicininė) pagalba ir tai negali įrodyti, kad jis nepatyrė psichologinio sukrėtimo, dvasinių išgyvenimų ir kad jam nebuvo daroma žala. Mano, jog jeigu bylos duomenys pagrindžia, kad pareiškėjas dėl per žemos oro temperatūros kameroje susirgo peršalimo ligomis, jam priteistinas teisingas neturtinės žalos atlyginimas. Nurodo, kad ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl galvos ir gerklės skausmo ir kitų susirgimų ir jam buvo paskirtas ambulatorinis gydymas (b. l. 1–16).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pateikia gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 17 d. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Teigia, kad pateikti duomenys patvirtina, jog nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr.
V-124) nustatytus reikalavimus.
Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K, skirstydamas atvykusius asmenis į gyvenamąsias kameras, laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Atkreipia dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena, t. y. valo kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoja sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Priemonėmis indams plauti pagal naudojimosi instrukciją aprūpina Ūkio skyriaus inspektoriai, atsakingi už materialines vertybes korpusuose. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais.
Nurodo, kad, siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K nuo 2015 m. yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimti ir nuteisti asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langų stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, laužydami langus ir pan., todėl suremontuotose kamerose vėl tenka daryti pakartotinį remontą.
Dėl kamerų įrengimo nurodo, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai kartu su dvejomis pasukamomis kėdėmis; atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo (kamerose, kuriose yra iki 4 lovų) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), kėdės – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos – apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m).
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginį, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą laiko nepagrįstu, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Mano, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010)) reikalavimus. Pateikia duomenis, kuriuose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Teigia, kad kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Pažymi, kad vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau šiose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 134:2015 17 punkte nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Taip pat nurodo, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Lukiškių TI-K esančiose kamerose yra įrengtas, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.7 punkto reikalavimais. Šios taisyklės nenumato atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Paaiškina, kad šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus.
Teigia, kad Lukiškių TI-K gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx, kaip numatyta HN 134:2015 14 punkte. Pažymi, kad HN 134:2015 nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas.
Atkreipia dėmesį tai, kad Lukiškių TI-K kameroms apšviesti naudojamos lemputės perkamos sudarius sutartį su tiekėjais, prieš tai atlikus viešųjų pirkimų procedūras, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu. Lemputės atitinka Europos Sąjungoje numatytus kokybės standartus – „CE“ ženklas ant lemputės pakuotės rodo, jog gaminys atitinka esminius Europos Sąjungos normų reikalavimus dėl sveikatos, naudojimo saugos ir aplinkos apsaugos. Lukiškių TI-K kameroms apšviesti naudojamos lemputės nekenksmingos sveikatai.
Papildomai nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti dviejų tipų šviestuvai: šviestuvai su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas.
Dėl temperatūros pažymi, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuoja oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Teigia, kad oro temperatūra Lukiškių TI-K atitinka HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.
Nurodo, kad vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – ir Teisingumo ministras) 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Materialinio buitinio aprūpinimo tvarka), higienos reikmenys, avalynė ir drabužiai išduodami tik jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems ir nuteistiesiems, esant jų rašytiniam prašymui. Tuo atveju, kai suimtasis ir nuteistasis per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (t. y. 19 Eur) arba asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu.
Nurodo, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K administracija buvo gavusi vieną pareiškėjo prašymą išduoti jam higienos priemones. Vadovaujantis Materialinio buitinio aprūpinimo tvarka, jo prašymas nebuvo tenkintas, nes per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas gaudavo pinigines perlaidas į savo asmeninę sąskaitą, todėl drabužių, avalynės ir higienos priemonių galėjo nusipirkti Lukiškių TI-K esančioje parduotuvėje.
Dėl minkštojo inventoriaus nurodo, kad visiems į Lukiškių TI-K atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems yra išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje ir tai atitinka HN 134:2015 41 punktą. Minkštas inventorius ir patalynės komplektas Lukiškių TI-K išduodamas, vadovaujantis Materialinio buitinio aprūpinimo tvarka, pagal kurią visiems į Lukiškių TI-K atvykusiems suimtiems ir nuteistiems vyrams yra išduodama antklodė (1 vnt.), čiužinys (1 vnt.) ir pagalvė (1 vnt.). Tiems nuteistiesiems ir suimtiesiems, kurie neturi nuosavos patalynės, rankšluosčių ir indų, yra išduodami rankšluosčiai (2 vnt.), indų komplektas (1 vnt.) (lėkštutė, dubenėlis, šaukštas ir du puodukai) ir patalynės komplektas (2 vnt.), kurį sudaro paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių (antklodes, pagalves ir čiužinius), juos patenkina, t. y. dėl įvairių priežasčių (pvz., suplyšęs, apipiltas ir pan.) naudoti netinkamas minkštas inventorius yra pakeičiamas anksčiau už Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkoje apibrėžtą minkštojo inventoriaus naudojimo laiką.
Dėl skalbimo paaiškina, kad Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punktu ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės), 107 punktu, suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lukiškių TI-K išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi.
Nurodo, kad suimtųjų ir nuteistųjų viršutiniai drabužiai į skalbyklą priimami, vadovaujantis Lukiškių TI- K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 1-151 „Dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“.
Paaiškina, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims suteikiama teisė kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti duše. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose įrengta vieta nusirengti / apsirengti, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė, ir jie yra valomi kiekvieną dieną, naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikia mechaninė vėdinimo sistema, t. y. yra įrengti ventiliatoriai, taip pat įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose yra nuolat tiekiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems ir nuteistiesiems visada yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K dušinėse yra skystas muilas ir plaukų šampūnas (įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai), kuriais suimtieji ir nuteistieji naudojasi laikantis asmens higienos.
Dėl užimtumo nurodo, kad norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Lukiškių TI-K nuteistųjų (suimtųjų) socialinė reabilitacija organizuojama, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 136 ir 137 straipsniais bei Suėmimo vykdymo įstatymo 40–42 straipsniais. Pareiškėjas pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas vykdomas, atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Lukiškių TI-K periodiškai lankosi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turi galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems įstaigoje, yra nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime cituoja teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias pasivaikščiojimą gryname ore ir pažymi, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų ir nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlo suimtiesiems ir nuteistiesiems pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Teigia, kad pasivaikščiojimo kiemai įrengti, vadovaujantis Eksploatavimo taisyklėmis, kuriose nėra numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose būtų įrengta pareigūnų iškvietimo sistema.
Paaiškina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi, esant būtinumui, visada yra barstomi. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 233 punktu, pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turi palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, suimtieji ir nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Pažymi, kad pareiškėjo minima CPT rekomendacija dėl 8 val. per dieną yra taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore.
Dėl pareiškėjo skundo teismui argumento dėl asbesto nurodo, kad Lukiškių TI-K 1-ojo, 2-ojo, 3-ojo gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais yra padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Atkreipia dėmesį į tai, kad pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimui Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“.
Nurodo, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris, patikrinęs maistą, patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leidžia įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama. Tai reiškia, kad visas pagamintas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartoti.
Teigia, kad Lukiškių TI-K virtuvė pagamintą maistą išduoda karštą. Suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintas maistas išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose. Lukiškių TI-K maisto dalintojai, t. y. nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus, yra praėję medicininį patikrinimą, jie maistą dalina užsidėję kepurę, chalatą, tvarkingi ir laikosi higienos reikalavimų, jiems išduotos vienkartinės pirštinės.
Nurodo, kad ginčo laikotarpiu visi asmenys, laikomi Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pažymi, kad teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Pažymi, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Todėl Lukiškių TI-K mano, kad pareiškėjas buvo laikomas saugiomis sąlygomis.
Pažymi, kad gyvendami sekcijose, nuteistieji turi galimybę judėti bei bendrauti su kitais nuteistaisiais, lankyti sporto salę, kompiuterinę klasę, valgyklą. Jie turi teisę vaikščioti po lokalinio sektoriaus teritoriją ir faktiškai nėra suvaržyti patalpos, kurioje miega, ribomis. Dienos metu gali išeiti net ir į lauką. Dienos metu gyvenamosios sekcijos dažniausiai būna tuščios, nes yra nerakinamos, todėl dauguma nuteistųjų būna lauke ar dalyvauja socialinės, psichologinės reabilitacijos programose ir kt. Nuteistieji į jas sueina tik pernakvoti. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nėra rakinami. Lukiškių TI-K bendrabučio gyvenamosios patalpos Ūkio būrio tualetas, prausykla, dušas, drabužių ir avalynės džiovykla, valgykla aprūpinta baldais ir kitu inventoriumi. Kiekviename aukšte yra įrengta po du atskirus tualetus ir po dvi atskiras dušo kabinas nuteistųjų privatumui užtikrinti. Sekcijose atlikti remontai, todėl patalpos erdvios, tvarkingos, suremontuotos. Ūkio būrio 1 ir 2 sekcijos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“.
Nurodo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo paliktas Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus, jis buvo informuojamas apie paskirto darbo pobūdį, jo keitimo perspektyvas ir pagrindinius teisės aktus, reglamentuojančius laisvės atėmimo bausmės atlikimą bei režimo reikalavimus. Pažymi, kad nuteistieji, Lukiškių TI-K palikti atlikti ūkio darbus, atlieka tik nesudėtingus ir specialių žinių nereikalaujančius darbus (pvz., dalina maistą, išduoda minkštą inventorių, įsuka perdegusias elektros lemputes ir pan.). Visiems pasilikusiems nuteistiesiems atlikti ūkio darbus Lukiškių TI-K, taip pat ir pareiškėjui, yra (buvo) pravedamas saugaus darbo instruktažas, išduodami pagal darbo specifiką reikalingi drabužiai bei kitos reikalingos priemonės darbui atlikti. Nurodo, kad nuteistasis, kuriam netinka įstaigos administracijos siūlomas darbas, nėra verčiamas atlikti jam pavestų pareigų, jis bet kuriuo momentu gali atsisakyti siūlomo darbo ir, parašęs prašymą, išvykti iš Lukiškių TI-K į pataisos namus tolesnei laisvės atėmimo bausmei atlikti.
Paaiškina, kad nuteistiesiems, paliktiems Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus, yra sudaryta atskira Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. N-61 patvirtinta dienotvarkė. Vadovaujantis nustatyta dienotvarke, nuteistieji darbo dienomis keliasi 6 val. (poilsio ir švenčių dienomis – 7 val.), jiems yra skiriamas 10 min. laikas pasinaudoti tualetu bei susitvarkyti savo miegamąją vietą. Pusryčių dalinimas korpusuose yra numatytas nuo 6.10 val. iki 7 val. (poilsio ir švenčių dienomis nuo 7.10 val. iki 8.40 val.). Po maisto dalinimo korpusuose nuo 7 val. iki 7.30 val. (poilsio ir švenčių dienomis – nuo 7.40 val. iki 8.30 val.) nuteistiesiems yra skiriamas laikas pusryčiams. Pažymi, kad nuteistiesiems sudaromas slenkantis išeiginių grafikas. Tie, kas dirbdavo išeiginėmis, gaudavo laisvas dienas kitomis savaitės dienomis.
Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
Mano, jog sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (b. l. 25–40).
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą nesutinka su motyvais, kad Lukiškių TI-K kamerose gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktų reikalavimus, teigdamas, kad kamerose Nr.: 111, 323, 123, 368, 254, 253, taip pat I-ojoje ir II-ojoje sekcijose įrengta dvigubai daugiau miegamųjų vietų, nei teigiama. Mano, kad kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas turi būti minusuotas iš bendro kameros ploto. Atkreipia dėmesį į Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytus baldų ir sanitarinio mazgo išmatavimus, kurie, pareiškėjo teigimu, neatitinka realybės ir yra daug didesni.
Dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais nurodo, kad jis nebuvo kalinamas kamerose, kuriose tualetas buvo įrengtas kaip atskira patalpa. Taip pat pažymi, kad atsakovės atstovo nurodoma HN76:2010 ginčo laikotarpiu negaliojo. Akcentuoja, kad jo teisė į privatumą buvo pažeista.
Nesutinka su atsiliepimo argumentais, kad Lukiškių TI-K įrengta ventiliacija, vėdinimas, apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad apšvietimui naudojamos liuminescensinės lempos yra nenaudotinos gyvenamosiose ir darbo patalpose.
Dėl darbo ūkio aptarnavimo būryje nurodo, kad dirbti elektriku jis buvo priverstas, Lukiškių TI-K naudojant psichologinę prievartą, nes Lukiškių TI-K žinojo neigiamą kalinamų asmenų požiūrį į ūkio darbus atlikti paliktus nuteistuosius ir šį argumentą naudojo kaip psichologinę prievartos priemonę. Pažymi, kad elektriku dirbo, neturėdamas specialių žinių ir pasiruošimo, jokie spec. drabužiai ir darbo saugumo technikos reikalavimus atitinkantys įrankiai nebuvo išduodami, nebuvo net elementaraus elektros įtampos matuoklio.
Mano, kad atsakovės atstovas neįrodė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sveikatai saugiomis kalinimo sąlygomis, užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą (b. l. 121–124).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos reorganizuojamo Lukiškių TI-K (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018, 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).
Pareiškėjas skunde teismui prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis šiais aspektais: nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kurį mažino kameroje esantys baldai ir sanitarinis mazgas; neužtikrintos socialinių reabilitacijų programos, taip pat kultūros, sporto, kūrybos, mokslo ir kt. renginiai; neįrengta pareigūnų iškvietimo sistema (signalizacijos mygtukai); buvo suteikiamas tik vienos valandos pasivaikščiojimas; pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų; pasivaikščiojimo kiemelių stogus dengiančiame šiferyje, sienose, kanalizacijoje buvo asbesto, keliančio pavojų sveikatai; neužtikrintas gryno oro kiekis dėl ant langų esančių grotų; kameros neatitiko higienos normų reikalavimų (buvo drėgna, tamsu, netinkamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, netinkama temperatūra, veisėsi parazitai, pelėsis ir grybelis, sienų dažai atsilupę, sienos nepritaikytos jas valyti); nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne (neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių; čiužiniai nebuvo tinkamai dezinfekuojami); nesudarytos sąlygos džiovinti skalbinius; nebuvo pakankamai išduodama sanitarinių bei higienos reikmenų: tualetinio popieriaus, dantų pastos, muilo, skalbimo miltelių, skysčio indams plauti ir kitų sanitarinių reikmenų; sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo; sanitariniame mazge nebuvo įrengta ventiliacija; dažnai duše nebūdavo šilto (karšto) vandens, dėl ko negalėjo naudotis dušu; dušo patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų (nešvaru, praustuvai sulaužyti, nebuvo guminių kilimėlių, veidrodžių); nesudaryta galimybė pasinaudoti dušu papildomai; dušuose nebuvo pertvaros privatumui užtikrinti; tiekiamas atšalęs maistas, jame daug kartų rado pašalinių daiktų (medinių įrankių nuolaužų, akmenukų, plaukų ir pan.), maistas buvo dalinamas, nesilaikant higienos reikalavimų; nebuvo užtikrinta tinkama maisto energetinė vertė; buvo verčiamas dirbti elektriko darbą, neturint tinkamo išsilavinimo, nesuteikiant darbo priemonių ir įrankių, dažnai buvo verčiamas dirbti naktį, darbo laiko neįskaičiuojant į darbo valandas.
Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. sausio 17 d., išvyko 2018 m. rugpjūčio 2 d. (b. l. 41).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas CPT rekomendacijoje (CPT/Inf (2014) 19) garantuotas minimalus 4 kv. m plotas, kurį mažino kameroje esantys baldai ir sanitarinis mazgas.
Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 134:2015 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 papunktyje, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672-261/2019). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2137-520/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1075-261/2019).
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 25–26, 42), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo 2018 m. sausio 17 d. – 2018 m. rugpjūčio 2 d. laikotarpį. Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų Nr.: 111, 123, 254, 323, 368, bei 1-osios ir 2-osios sekcijų plotus (atitinkamai: 7,45 kv. m, 7,42 kv. m, 34,71 kv. m, 7,75 kv. m, 6,50 kv. m, 105,14 kv. m, 105,27 kv. m) ir kameroje (sekcijoje) buvusių asmenų skaičių, nustatyta, jog pareiškėjui būnant minėtose kamerose bei sekcijose vienam ar laikomam kartu su kitais asmenimis visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m (nuo 3,86 kv. m iki 7,75 kv. m) gyvenamojo ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.
Dėl pareiškėjo motyvo, jog nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi CPT rekomendacija (CPT/Inf (2014) 19), pagal kurią visuose pataisos namuose ir tardymo izoliatoriuose būtina padidinti gyvenamojo ploto normą bendrabučio tipo patalpose vienam nuteistajam iki 4 kv. m (neįskaitant kameroje esančių tualeto patalpų užimamo ploto ir baldų), nurodytina, jog tai yra rekomendacinio, o ne imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nurodymas. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, jog EŽTT savo praktikoje paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, t. y. pagal EŽTT praktiką, dominuojantis 3 kv. m ploto standartas vienam daugiavietėje kameroje kalinamam asmeniui yra aktualus minimalus reikalavimas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, privalu vadovautis Įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma – 3,6 kv. m (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017).
Pareiškėjo argumentai, kad į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, vertintini kritiškai. Įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pareiškėjo atžvilgiu pripažįstamas anksčiau minėto 3 kv. m minimalaus standarto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-196-822/2019). Tuo tarpu baldų užimamas kameros plotas gali būti reikšmingas tik vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į tai, jog ginčo laikotarpiu galiojo Įsakymas Nr. V-124, kuriuo, be kita ko, nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje, remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, darytina išvada, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų.
Nors pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K nepakankamai užtikrino suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimą, socialinių poreikių tenkinimą, nepakako kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, tačiau, kokių konkrečiai renginių pareiškėjui trūko, kokiuose ir kada renginiuose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti, pareiškėjas nenurodė. Todėl teismas minėtus pareiškėjo teiginius dėl jų nekonkretumo vertina kaip abstraktaus pobūdžio, nepatvirtinančius jo teisių pažeidimo.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš netinkamai įrengtos (neįrengtos) pareigūno iškvietimo sistemos gyvenamosiose kamerose ir dušuose.
Pagal Eksploatavimo taisyklių 14.4 papunktį, kameroje turi būti vidinio ryšio sistema, inter alia (lot. be kita ko), aliarminis iškvietimas. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, teisinis reguliavimas laisvės atėmimo vietų įstaigų neįpareigoja įrengti aliarminius mygtukus dušo patalpose. Pareiškėjas teigia, kad kamerose nėra įrengta aliarminė signalizacija, atsakovės atstovas atsiliepime į skundą patvirtino, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, bet suimtieji ir nuteistieji neretai gadina šią signalizaciją. Taigi kameros, kuriose laikytas pareiškėjas ir kuriose buvo neveikianti aliarminio iškvietimo sistema, neatitiko minėtų Eksploatavimo taisyklių 14.4 papunkčio reikalavimų.
LVAT praktikoje pažymima, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/201, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018, 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3113-629/2019). Taigi, net ir pripažįstant, kad kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo neveikianti aliarminio iškvietimo sistema ir tai neatitiko teisės aktų reikalavimų, šiuo atveju vertintina, jog pareiškėjas neįrodė, kad dėl to jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. kilo kokia nors neturtinė žala. Pareiškėjas nepagrindė, kad ginčo laikotarpiu būtent dėl pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo jis patyrė konkrečius neigiamus išgyvenimus, sveikatos sužalojimą, jam būtų buvęs konkretus poreikis pasinaudoti šia sistema ginčo laikotarpiu kameroje ir pan. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą būtent minėtų netinkamų kalinimo sąlygų (pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo) poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo kamerose ginčo laikotarpiu pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K suteikdavo vienos valandos pasivaikščiojimą, nors turėjo suteikti ne mažiau kaip 8 valandas praleisti lauke. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų, o pasivaikščiojimo kiemelių stoguose, pastatų sienose ir kanalizacijoje yra asbesto, pavojingo sveikatai.
Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis.
CPT standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos (CPT/Inf (93) 12) 47 punkte numatyta, kad CPT mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Taigi minėtoje normoje CPT rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Pareiškėjas neįvardijo jokių imperatyvaus (privalomo) pobūdžio teisės aktų, kurie jam suteiktų teisę į ilgesnį, nei vienos valandos pasivaikščiojimo laiką, taip pat EŽTT sprendimų, kuriuose toks pasivaikščiojimo laikas būtų buvęs pripažintas nesuderinamu su Konvencijos 3 straipsniu. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K administracijos sprendimu pareiškėjui būtų buvęs pailgintas pasivaikščiojimo laikas (kaip paskatinimas arba dėl jo sveikatos būklės pagal gydytojo išvadą). Pareiškėjas neginčija, jog jam buvo suteikta galimybė vieną valandą per dieną pasivaikščioti lauke. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad atsakovės atstovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, neteisėtumo nenustatyta.
Pareiškėjo argumentai, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, suoliukas sulaužytas, sienos pasidengusios pelėsiu, dulkės nelaistomos, yra itin abstraktūs. Pareiškėjas nekonkretizuoja, kada konkrečiai, kuriame kiemelyje (pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose) nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, suoliukas sulaužytas, sienos pasidengusios pelėsiu, dulkės nelaistytos. Atsižvelgiant į tai, byloje nesant duomenų, kad kiemeliai nebuvo tvarkomi ir neatitiko teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Lukiškių TI-K administraciją dėl netvarkingų pasivaikščiojimo kiemelių, spręstina, jog pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamų pasivaikščiojimo kiemelių būklės nustatymas būtų teisiškai nereikšmingas dėl besiskiriančio patikrinimo ir ginčo laikotarpio. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netvarkingų pasivaikščiojimo kiemelių atmestini kaip nepagrįsti.
Skunde teigiama, kad pasivaikščiojimo kiemelių šiferinis stogas, sienos, kanalizacija, kuriuose yra asbesto, sukėlė pavojų pareiškėjo sveikatai.
Pagal LVAT formuojamą praktiką, vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent jau tai, ar tam buvo kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3193-442/2019).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 ir 3.4 papunkčiais (2002 m. sausio 24 d. nutarimo Nr. 102 redakcija), Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2003 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Kadangi Lukiškių TI-K pastatas ir jo pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2003 m. sausio 1 d., byloje nėra duomenų, kad šiferio lakštai būtų laužomi, dėl ko asbestas išsiskirtų į aplinką ir keltų pavojų sveikatai, taip pat byloje nėra duomenų, kad įstaigoje buvo vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl asbesto dulkių aplinkoje nustatymo, minėti pareiškėjo argumentai vertintini kaip abstraktūs, nesudarantys pagrindo pripažinti, jog pasivaikščiojimo kiemai, sienos, kanalizacija kelia pavojų pareiškėjo sveikatai.
Pareiškėjas skunde tvirtina, jog kameros neatitiko higienos normų reikalavimų: buvo drėgna (dėl ko rūdijo lovos ir puvo čiužiniai), tamsu, netinkamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, netinkama temperatūra, veisėsi parazitai, pelėsis ir grybelis, sienų dažai atsilupę, sienos nepritaikytos jas valyti, nebuvo užtikrintas gryno oro kiekis dėl ant langų esančių grotų.
Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2889-575/2017, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2550-629/2018, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-953-438/2019). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1707-492/2019). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1928-756/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1783-415/2019).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kamerose buvusios netinkamos temperatūros, dirbtinio ir natūralus apšvietimo, pelėsio, grybelio ir parazitų veisimosi, drėgmės, dažų lupimosi nuo sienų visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma HN 134:2015 14, 15, 16, 17, 20, 35, 39 punktuose nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra bei apšvietimas, veisėsi pelėsis, grybelis ir parazitai, nuo sienų luposi dažai, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl higienos sąlygų kamerose nesikreipė (b. l. 101–104).
Įvertinus atsakovės atstovo byloje pateiktus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos, periodiškai atliekančio sveikatos saugos kontrolę, patikrinimo aktus, matyti, kad HN 134:2015 pažeidimai ginčo 2018 m. sausio 17 d. – 2018 m. rugpjūčio 2 d. laikotarpiu pareiškėjui būnant kamerose Nr.: 111, 123, 254, 323, 368, bei 1-oje ir 2-oje sekcijose, nustatyti nebuvo. Priešingai, iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2018 m. birželio 13 d. patikrinimo akto matyti, kad, 2018 m. birželio 7 d. atlikus patikrinimą, be kita ko, kameroje Nr. 368, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2018 m. birželio 27 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., santykinė oro drėgmė, vėdinimas bei patalpų tvarka atitiko HN 134:2015 16, 17 ir 35 punktų reikalavimus (b. l. 82–83). Tačiau minėtame akte taip pat nurodyta, kad dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 368 neatitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimų. Šį trūkumą Lukiškių TI-K pašalino ir pareiškėjo buvimo minėtoje kameroje laikotarpiu dirbtinė apšvieta atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimus (b. l. 84–87). Pareiškėjo teiginius dėl Lukiškių TI-K nevykdomų dezinsekcijos, deratizacijos darbų paneigia byloje pateikta šių darbų atlikimo (registravimo) žurnalo kopija (b. l. 43–72).
Įvertinus byloje esančius įrodymus, taip pat nustačius, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl kamerų, kuriose buvo laikomas, būklės ištyrimo, nedetalizavo, kada ir kokiose kamerose galimai buvo jo nurodyto pobūdžio pažeidimai, darytina išvada, jog objektyviais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie tam tikrus kamerų neatitikimus higienos normų reikalavimams, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Kaip jau buvo minėta anksčiau, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Lukiškių TI-K administraciją dėl Lietuvos higienos normų neatitinkančių kamerų, spręstina, jog pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl Lietuvos higienos normų neatitinkančių reikalavimų kamerose nustatymas būtų teisiškai nereikšmingas dėl besiskiriančio patikrinimo ir ginčo laikotarpio. Pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017; 2018 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1906-520/2018). Taigi atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl, kaip minėta, vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl higienos normų neatitinkančių kamerų būklės negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.
Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo reikalavimus priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad ant langų esančios grotos neužtikrino gryno oro kiekio.
Ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustatė, kad kameros lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taigi grotų ir apsauginių tinklų įrengimas ant laisvės atėmimo vietų langų atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.
Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, t. y. Lukiškių TI-K neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, be to, nebuvo pakankamai išduodama sanitarinių bei higienos reikmenų: tualetinio popieriaus, dantų pastos, muilo, skalbimo miltelių, skysčio indams plauti ir kitų sanitarinių reikmenų.
Nuteistųjų materialinį buitinį aprūpinimą reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnis, kurio 2 dalyje nurodyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Nuteistieji gali naudotis nuosava patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja. Pagal minėto straipsnio 8 punktą, materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Pagal Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normas (galiojančias nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d.), vyrams išduodamas patalynės komplektas: paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei (kitas komplektas išduodamas tada, kai patalynė atiduodama skalbti), 2 vnt. rankšluosčių, vienam mėnesiui išduodami 3 ritinėliai tualetinio popieriaus ir 100 g muilo; 75 ml dantų pastos išduodama dviem mėnesiams; 75 ml dezodoranto arba antiperspiranto bei 400 g skalbimo miltelių išduodama trims mėnesiams. Pagal Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos 4 ir 5 punktus, higienos reikmenimis nuteistieji aprūpinami tik jiems esant nemokiems ir esant jų rašytiniam prašymui. Laikoma, kad nuteistasis yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai nuteistasis šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu (13 punktas).
Remiantis rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas su 2018 m. vasario 20 d. prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K išduoti higienos priemones (b. l. 101). Išnagrinėjęs šį prašymą, Lukiškių TI-K 2018 m. vasario 26 d. raštu jo netenkino, nes pareiškėjas per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (b. l. 100). Byloje nėra duomenų, jų teismui nepateikė ir pareiškėjas, kad jis minėtą atsisakymą skundė Kalėjimų departamento direktoriui. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, remiantis išdėstytu teisiniu reguliavimu, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų ginčijamu aspektu. Be to, pažymėtina, jog atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas gaudavo pinigines perlaidas į savo asmeninę sąskaitą, disponavimą sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis patvirtina ir byloje esantys duomenys (b. l. 103), todėl sutiktina su atsakovės atstovo pozicija, jog higienos priemonių pareiškėjas galėjo nusipirkti Lukiškių TI-K esančioje parduotuvėje.
Nors pareiškėjas teigė, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nes jam nebuvo išduotas užvalkalas užklotui ir rankšluosčiai, tačiau byloje nėra duomenų, tokių aplinkybių skunde nenurodė ir pareiškėjas, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu vykdyti Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos nuostatas ir išduoti užvalkalą užklotui bei rankšluosčius, o administracija į tai nereagavo. Todėl teismas minėtus pareiškėjo teiginius dėl jų nekonkretumo vertina kaip abstraktaus pobūdžio, nepatvirtinančius jo teisių pažeidimo.
Pareiškėjas taip pat nurodo, jog jam buvo nesudaryta galimybė džiovinti išskalbtus skalbinius. Pagal HN 134:2015 24 punktą, laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje, o 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.
Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtus apatinius drabužius, kurie iš skalbyklos grąžinami tą pačią dieną sausi.
Pareiškėjas neginčija, kad Lukiškių TI-K nevykdė nurodytų teisės aktų reikalavimų, todėl itin abstraktus jo teiginys dėl teisių pažeidimo, siekiant džiovinti išsiskalbtus drabužius, negali suponuoti išvados, kad atsakovės atstovas pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų bei nuteistųjų teisę pasinaudoti drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugomis.
Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K dažnai nebuvo šilto vandens, dėl ko jis negalėjo naudotis dušu, dušo patalpos buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti, jose nebuvo guminių kilimėlių, veidrodžių, nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu papildomai. Taip pat nurodo, kad dušuose nebuvo pertvaros privatumui užtikrinti.
Pagal HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Asmenų, laikomų Lukiškių TI-K, prausimasis duše organizuojamas, vadovaujantis 2016 m. rugsėjo 30 d. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo nuostatomis, remiantis kuriomis Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše.
Pareiškėjas savo teiginių dėl šilto vandens nebuvimo duše, netvarkos ir jame nebuvusio kilimėlio bei veidrodžio nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada duše nebuvo šilto vandens, kada ir kuriose dušo patalpose buvo nešvaru ar nebuvo kilimėlio ar veidrodžio, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į administraciją su nusiskundimais dėl šilto vandens nebuvimo duše (prašymu suteikti galimybę pasinaudoti dušu dėl to, kad juo nebuvo pasinaudota dėl šilto vandens duše nebuvimo, taip pat pasinaudoti dušu papildomai), nešvaros duše ar jame nesančių priemonių. Akcentuotina, kad nesant pareiškėjo nusiskundimų Lukiškių TI-K administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl jie laikytini neįrodytais.
Minėta, jog pagal HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K jis turėjo tokią galimybę, vadinasi, Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendino minėtą pareigą.
Dėl pareiškėjo motyvo, kad naudojantis dušu buvo pažeistas jo privatumas, nurodytina, kad pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1797-624/2018).
Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų apie Lukiškių TI-K įrengtas dušo patalpas, atsiliepime nurodydamas, kad privatumui užtikrinti dušuose yra įrengtos pertvaros. Tačiau, remiantis ginčui aktualia anksčiau minėta LVAT praktika, vien pertvarų duše įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad dušo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog dušo kabinos buvo įrengtos taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, susijusių su privatumo stoka, nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.
Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš to, kad sanitariniai mazgai įrengti gyvenamojoje kameroje, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas, be to, sanitariniuose mazguose nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema.
Ginčui aktuali HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas).
Įvertinus aktualų teisinį reguliavimą, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei jame neįrengtos oro šalinimo sistemos. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją ir byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5030-556/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-249-822/2018). Pagal naujausią ir vyraujančią LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2345-442/2016, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2096-415/2018).
Teismas, vadovaudamasis minėta LVAT praktika, atsižvelgdamas į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 73–78), kuriose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, taip pat kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. Lukiškių TI-K įrengė užuolaidas, uždengiančias sanitarinio mazgo matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, kurią užsitraukti turi patys suimtieji ir nuteistieji, pareiškėjas neginčijo, kad kamerose esančiame sanitariniame mazge buvo įrengta užuolaida, daro išvadą, jog pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis užuolaida nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta tinkama maisto energetinė vertė, be to, tiekiamas atšalęs maistas, jame jis daug kartų rado pašalinių daiktų (medinių įrankių nuolaužų, akmenukų, plaukų ir pan.), maistas buvo dalinamas, nesilaikant higienos reikalavimų.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas, teigdamas, kad maisto davinio energetinė vertė buvo 1 300–1 500 kcal, nenurodė, kokiu būdu tai nustatė, todėl nurodytas argumentas nelaikytinas pakankamai pagrįstu. Suimtųjų ir nuteistųjų maitinimas organizuojamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.), Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2018 m. lapkričio 8 d.). Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“ (galioja nuo 2018 m. sausio 1 d.), parengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.
Nurodytuose teisės aktuose nėra išskiriamas atskiras valgiaraštis atitinkamo svorio ir ūgio vyrams, todėl pareiškėjas, būdamas 90 kg svorio ir 186 cm ūgio, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių gauti padidinto kaloringumo maisto davinį. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų. Pažymėtina, kad subjektyvus maisto skonio suvokimas taip pat savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.
Teismas pareiškėjo argumentus, kad jam buvo tiekiamas atšalęs maistas, jame daug kartų jis rado pašalinių daiktų (medinių įrankių nuolaužų, akmenukų, plaukų ir pan.), maistas buvo dalinamas, nesilaikant higienos reikalavimų, įvertinęs atsakovės atstovo pateiktą informaciją, kad maistas yra išduodamas iš termosų, maistą dalina nuteistieji, palikti Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus, praėję medicininį patikrinimą, laikydamiesi higienos reikalavimų, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, vertina kaip neįrodytus.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K jis buvo verčiamas dirbti elektriko darbą, neturint tinkamo išsilavinimo, nesuteikiant darbo priemonių ir įrankių, dažnai buvo verčiamas dirbti naktį, darbo laiko neįskaičiuojant į darbo valandas.
Bausmių vykdymo kodekso 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji, kuriems laisvės atėmimo bausmę atlikti nustatyta pataisos namuose, gali būti palikti kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietos ligoninėje arba kalėjime atlikti ūkio darbus. Pagal šio straipsnio 2 dalį, atlikti šiuos darbus nuteistasis paliekamas kardomojo kalinimo vietos, laisvės atėmimo vietos ligoninės arba kalėjimo direktoriaus įsakymu, jei yra rašytinis nuteistojo sutikimas. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad pareiškėjas, manydamas, jog jis neturi tinkamos kvalifikacijos, be to, jo teigimu, verčiamas dirbti prievarta, turėjo teisę atsisakyti dirbti jam siūlomą darbą. Esant minėtam teisiniam reglamentavimui, spręstina, jog šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.
Pareiškėjo teigimu, dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, jis patyrė psichologinius išgyvenimus, socialinę įtampą, privatumo nebuvimą, sveikatos sutrikimus, kančią, baimę ir nevisavertiškumo jausmą, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, buvo dideli dvasiniai sukrėtimai, dėl kurių patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, kuriuos, prašydamas priteisti neturtinę žalą, įvertino 20 000 Eur suma.
Į bylą pateikta pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija (b. l. 114–120) paneigia pareiškėjo teiginius, kad dėl Lukiškių TI-K tiesioginių pareigų nevykdymo jis sirgo peršalimo ligomis. Iš byloje esančio asmens sveikatos istorijos išrašo, matyti, jog pareiškėjas nesikreipė į medikus dėl jo nurodytų sveikatos sutrikimų (slogos, gerklės ir galvos skausmų, kosulio, pakilusios temperatūros). Kadangi pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų apie sveikatos būklės blogėjimą bei duomenų, kad patyrė kitus neigiamus potyrius, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala, todėl, teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos yra nepagrįsti ir nesusieti su konkrečiais atsakovės atstovo veiksmais.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, t. y. pareiškėjo kalinimo, pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais duše, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas nepažeidžiant jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais duše.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1322-442/2019). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012, 2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017, 2019 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-921-442/2019).
Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (6 punktas), šio straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-615-469/2015) bei nuosekliai formuojamoje LVAT praktikoje, nagrinėjant bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2469-624/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1640-261/2019).
Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, jo pobūdį, trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais pagal CK 6.250 straipsnį ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo tenkinamas iš dalies, konstatuojant, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 17 d. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. K. (K. K.) skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pažeista pareiškėjo K. K. (K. K.) teisė į privatumą naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 17 d. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d.
Kitą pareiškėjo K. K. (K. K.) skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.