- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-03
- Bylos Nr.
- A-1640-261/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01811-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys, Rytis Krasauskas, Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- P. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas P. G. (toliau – ir pareiškėjas) skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 2 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI drausmės izoliatoriuje jis buvo laikomas laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2015 m. kovo 27 d., nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 26 d., nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. gegužės 22 d. kai vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose. Be to, dalį kamerų ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas. Kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, kamerose nebuvo įrengti pagalbos signalizacijos mygtukai, kamerose buvo žiurkių, tarakonų ir kitų parazitų, pasivaikščiojimai gryname ore tik po 1 valandą vietoje 8 valandų, pasivaikščiojimų kiemeliai buvo netinkami, purvini, nevalomi, pastato sienose, konstrukcijose buvo asbesto, patalynė nešvari, čiužiniai susidėvėję, nedezinfekuojami, kamerose nebuvo sąlygų rūbų plovimui ir džiovinimui, duše maudydavosi tik vieną kartą per savaitę, tik 15 minučių, duše nebūdavo karšto vandens, nebuvo vykdoma socialinė reabilitacija, sporto, kultūros renginių, tiekiamas maistas buvo nekaloringas, tik apie 1300–1500 kcal., taip pat buvo kitų pažeidimų. Dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, išgyvenimus, nepatogumus, psichologinius sukrėtimus.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiais buvo laikomas drausmės izoliatoriuje nepažeidžiant teisės aktais nustatytos minimalios 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančios ploto normos. Jam teko 6,56–6,66 kv. m ploto. Drausmės izoliatoriaus kamerose buvo reikalingi baldai bei inventorius, sanitariniai mazgai nebuvo atitverti. Pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo yra nepagrįstos teisiniu reglamentavimu. Už švarą ir tvarką kamerose atsakingi kamerose laikomi asmenys, jiems jų prašymu išduodamas reikalingas inventorius. Pareiškėjas nebuvo išskirtas iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nebuvo sudarytos blogesnės laikymo sąlygos ir netaikytos įstatymo nenumatyti apribojimai. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas, esant reikalui organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas. Patalpų priežiūra vykdoma vadovaujantis Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos planais. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę ar užimtumo kambarį. Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos teisės normos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų teisės naudotis dušu. Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo ir naudojimosi dušu nepagrįstos. Pareiškėjas buvo aprūpintas patalyne bei buvo užtikrintas patalynės atitikimas higienos normų reikalavimams. Jokie teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Kalinamųjų apatiniai drabužiai ir asmeninė patalynė iki 2012 m. buvo skalbiama nemokamai, o nuo 2012 m. spalio mėn. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas. Pareiškėjui buvo išduodamos higienos priemonės pagal nustatytas higienos normas. Šiaulių TI pareigūnai negali būti atsakingi už tai, kad savo darbe vadovaujasi teisės aktais bei nustatytomis normomis, todėl pareiškėjo pretenzijos neturi pagrindo būti pripažintos pateisinamomis. Asmenų, laikomų Šiaulių TI, maitinimas atitinka teisinį reglamentavimą, jie maitinami visaverčiu maistu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Suimtieji turi galimybę maisto produktų ir būtiniausių jiems reikmenų įsigyti parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per 10 dienų, tačiau teisės aktuose nėra numatyta galimybė asmenims, esantiems tardymo izoliatoriuose, maisto produktų gauti iš laisvės. Duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energinės vertės maitinimas, įstaiga neturi. Pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikė. Pareiškėjo reikalavimas, grįstas samprotavimais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas dėl pareiškėjui tenkančio ploto, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., bei atsakovo atstovo 2018 m. vasario 13 d. pažymos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiais buvo laikomas vienas drausmės izoliatoriaus DI-2 ir DI-3 kamerose ir jam, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, teko nuo 5,759 kv. m iki 5,859 kv. m kameros ploto, t. y. pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant teisiniu reglamentavimu nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos reikalavimo.
7. Teismas, atsižvelgdamas į bylą pateiktus Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 7 d. ir 2015 m. birželio 19 d. aktus, konstatavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010) 54, 59, 62 punktų reikalavimų pažeidimus ir atitinkamai pripažino, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
8. Teismas, įvertinęs bylos medžiaga bei vadovaudamasis bylai aktualiu teisiniu reglamentavimu, pareiškėjo skundo argumentus dėl pagalbos iškvietimo mygtuko kameroje įrengimo, dezinsekcijos, dezinfekcijos ir deratizacijos, naudojimosi dušu, patalynės, pasivaikščiojimo kiemelių, sąlygų skalbti ir džiovinti rūbus, asbesto konstrukcijose, maisto, užimtumo, atmetė kaip nepagrįstus.
9. Teismas, įvertinęs pareiškėjo sveikatos istoriją Nr. 842, nenustatė, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu (nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2015 m. kovo 27 d., nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 26 d., nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. gegužės 22 d., t. y. apie 1 mėn.) jam buvo diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su pareiškėjo buvimu Šiaulių TI.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Tačiau konstatavo, kad valstybė neužtikrino pareiškėjui higienos normomis keliamų reikalavimų, dėl ko pareiškėjui kilo neigiamos pasekmės.
11. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas atskirais periodais, iki 1 mėnesio laiko, bei nenustatęs, kad pareiškėjui dėl higienos normų pažeidimų kiltų sunkios pasekmės, apsiribojo pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
13. Pareiškėjas nurodo, kad buvo laikomas mažesnio, nei 4 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto sąlygomis, kas yra Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, todėl yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas, konstatuodamas higienos normų pažeidimus, nepagrįstai nepriteisė skunde nurodytos neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
14. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
15. Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu, nenurodant naujų argumentų. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjo laikymas kamerose buvo trumpalaikis, todėl nustatyti pažeidimai negalėjo jam sukelti negrįžtamų sveikatos sutrikimų. Be to, pareiškėjas su skundais į įstaigos direktorių ir kitas kompetentingas institucijas jo kalinimo laikotarpiu nesikreipė. Nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.
17. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas iki 1 mėnesio laiko, atskirais periodais buvo laikomas Šiaulių TI higienos normos HN 76:2010 reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, pripažino, kad pareiškėjui dėl konstatuoto pažeidimo kilo neigiamos pasekmės, tačiau vertino, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti. Nesutikimą su apeliaciniu skundu pareiškėjas grindžia tokiais argumentais: jis buvo laikomas pažeidžiant 4 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normą; teismo konstatuoti pažeidimai yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
19. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
20. Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
21. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
22. Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte yra nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
23. Bylos duomenimis nustatyta, jog bylai aktualiais laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2015 m. kovo 27 d., nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 26 d., nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. gegužės 22 d., atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko nuo 5,759 kv. m iki 5,859 kv. m kameros ploto, t. y. pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant 3,6 kv. m. minimalios vienam asmeniui tenkančio ploto normos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jo laikymo pažeidžiant minimalios vienam asmeniui tenkančio ploto normos reikalavimą, atmestini kaip nepagrįsti.
24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ginčo laikotarpiais konstatavo higienos normos HN 76:2010 54 (visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs), 59 (ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.)), 62 (laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį) punktų reikalavimų pažeidimus ir priėjo prie išvados, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal higienos normos reikalavimus privalėjo veikti.
25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).
26. Teisėjų kolegija vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias neturtinę žalą, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
27. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo pažeista teisė turi būti ginama priteisiant jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
29. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
30. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).
31. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.
32. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (30 dienų pareiškėjas buvo laikomas higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis), atsižvelgusi į tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vertina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo būdas – pažeidimo pripažinimas – yra pakankamas pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteistas 2 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
33. Apibendrinant išdėstytus motyvus, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. G. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.