Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-117-380/2025

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-09-18
Bylos Nr.: 1A-117-380/2025
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius, Eugenijus Antanauskas
Nuteistasis: A. K.
Nukentėjusysis: V. K.
Civilinis ieškovas: Klaipėdos teritorinės ligonių kasos
Advokatai: Linas Kiaurakis

Kategorijos

1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-117-380/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10622-2024-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; (S) 2.4.6.1

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. rugsėjo 18 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Eduardo Maškevičiaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,dalyvaujant prokurorei Margaritai Kiudytei-Čarienei,nuteistojo A. K. gynėjui advokatui Linui Kiaurakiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo advokato Lino Kiaurakio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (2024 m. kovo 19 d. veika) 50 parų arešto; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2024 m. kovo 20 d. veika) 60 parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nuteistajam A. K. paskirta galutinė 90 parų arešto bausmė.

Nurodyta bausmę vykdyti nuosprendžiui įsiteisėjus, bausmės vykdymo pradžią skaičiuoti nuo dienos, kurią, vykdant skundžiamą nuosprendį, A. K. pradės atlikti arešto bausmę (ar bus sulaikytas).

Nurodyta A. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti pradėjus vykdyti bausmę.

Nukentėjusiojo V. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteista iš nuteistojo A. K. 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš nuteistojo A. K. 121,75 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – kompaktinį diską su vaizdo įrašais, esantį byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. K. nuteistas už tai, kad smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų: jis 2024 m. kovo 19 d., apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., važiuodamas „(duomenys neskelbtini) taksi“ automobilyje „Mercedes-Benz“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini), sėdėdamas jo priekinėje keleivio sėdynėje, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė vairuotojui V. K. į veidą, padarydamas nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą kairio antakio vidinio galo projekcijoje, ir taip mušdamas nežymiai jį sužalojo.

Be to, A. K. nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė žmogui fizinį skausmą: jis 2024 m. kovo 20 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., važiuodamas „(duomenys neskelbtini) taksi“ automobilyje „Mercedes-Benz“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini), sėdėdamas jo galinėje dešinės pusės keleivio sėdynėje, tyčia ne mažiau kaip penkis kartus ranka sudavė vairuotojui V. K. į galvą ir taip mušdamas sukėlė jam fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėjas advokatas L. Kiaurakis prašo: 1) panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. vasario 20 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį dėl abiejų A. K. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje; 2) atsisakius tai padaryti ir nustačius, kad A. K. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių, jo veiksmus įvertinti BK 37 straipsnio kontekste ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo; 3) atsisakius tai padaryti, paskirti A. K. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę ir sumažinti civiliniam ieškovui priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Apeliacinis skundas grindžiamas toliau nurodomais esminiais argumentais.

2.1. Cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, susijusi su BK 2 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 5 dalies, 303 ir 305 straipsnių taikymu.

2.2. Šioje byloje netinkamas BPK 20 ir 305 straipsnių reikalavimų taikymas sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėti šią bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą, nulėmė tai, kad teismas skundžiamame nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, jog A. K. kaltė padarius abi jam inkriminuotas BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas yra įrodyta. Priešingai, nei konstatavo teismas, be šioje byloje nukentėjusiuoju pripažinto V. K. nenuoseklių ir prieštaringų parodymų, kurių selektyviai atrinktai daliai pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas kitus byloje esančius duomenis, teikė prioritetą, nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių neabejotinai ir vienareikšmiškai teigti, kad A. K. padarė kaltinime, pagal kurį pripažintas kaltu, jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apylinkės teismas šią bylą nagrinėjo su „išankstine A. K. kaltumo pozicija“ ir skundžiamame nuosprendyje net nesprendė A. K. kaltumo / nekaltumo klausimo, kadangi iš esmės nevertino A. K. nuosekliai duotų parodymų ne tik teisminio nagrinėjimo, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, o deklaratyviai nurodė, kad „jo nurodytos šio sąlyčio aplinkybės nėra patvirtintos jokiais kitais byloje surinktais įrodymais ir menkai įtikimos <...> jo pateiktą versiją vertina kaip gynybinę, sugalvotą siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės“, jo kaltę grindė išimtinai V. K. parodymais, o bylos aplinkybes, labiau nei nukentėjusiojo V. K. parodymai patvirtinančias A. K. parodymus, tiesiog ignoravo.

2.3. Kadangi „inkriminuotuose įvykiuose“ dalyvavo tik nuteistasis ir nukentėjusysis, kurių parodymai yra skirtingi, nuteistojo kaltę grįsdamas išimtinai tik nukentėjusiojo parodymais, kuris dėl savo, kaip nukentėjusiojo, procesinės padėties taip pat, kaip ir nuteistasis, yra suinteresuotas bylos baigtimi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos ir kitus byloje esančius duomenis, kitų proceso šalių bei liudytojų parodymus, pirmiausia turėjo įvertinti ir nustatyti byloje esančių duomenų, kuriais grįs šioje byloje procesinį sprendimą, patikimumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik tuo, kad „nukentėjusysis nurodė visai kitas šio įvykio aplinkybes, nekeliančias abejonių ir patvirtintas kitais bylos įrodymais – kreipimosi netrukus po sužalojimo į medicinos įstaigą informacija, pranešimu apie šį įvykį policijai, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, medicinos specialisto išvada ir kt.“, nevertinęs nukentėjusiojo parodymų ir paminėtų aplinkybių atitikties kitiems byloje esantiems duomenims, taip pat ir laiko, vietos ir pan. kontekste, padarė išvadą, kad „teismas neturi pagrindo netikėti išsamiais, logiškais ir nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tokiais pat prisiekusio sakyti tiesą ir informuoto apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą nukentėjusiojo parodymais ir teikti prioritetą už savo parodymų teisingumą neatsakančio, akivaizdžiai baudžiamosios atsakomybės išvengti siekiančio ir už panašią nusikalstamą veiką teisto kaltinamojo parodymais“. Teismo padarytos išvados, susijusios tik su skirtingą procesinę padėtį užimančių proceso šalių teisėmis bei atsakomybe duodant parodymus, nevertinant šių asmenų parodymų patikimumo ir jų turinio atitikties bylos aplinkybėms ir bylos aplinkybių pakankamumo kontekste, negali būti pripažintos objektyviomis ir pakankamomis sprendžiant A. K. kaltės klausimą, be to, pirmosios instancijos teismas tokiomis išvadomis sukūrė ir pavojingą precedentą, leidžiantį turint išankstinę nuostatą neanalizuoti ir nevertinti proceso šalių, kurios duodamos parodymus dėl procesinės padėties nėra įspėjamos dėl atsakomybės dėl melagingų parodymų davimo, parodymų, o remiantis vien tik jų procesine padėtimi daryti išvadas dėl jų duotų parodymų nepatikimumo.

2.4. Nors pirmosios instancijos teismas, vertindamas šios bylos aplinkybes, nukentėjusiojo parodymams teikė prioritetą ir juos laikė „išsamiais, logiškais ir nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tokiais pat“, tačiau bylos medžiagoje esančių 2024 m. kovo 20 d., 2024 m. balandžio 25 d., V. K. apklausų protokoluose užfiksuotas parodymų turinys leidžia spręsti ir vertinti, jog jo parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs ir nepakankami, kad remiantis jais būtų konstatuojama nuteistojo kaltė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Priešingai, nei sprendė ir vertino pirmosios instancijos teismas, iš nukentėjusiojo parodymų turinio negalima netgi nustatyti, kada, kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis nuteistasis galimai jam trenkė it kokio stiprumo buvo smūgiai. Teisminio nagrinėjimo metu V. K. duodamas parodymus negalėjo tiksliai nurodyti, į kurią vietą jam buvo suduotas smūgis. Jis parodė, jog jam „sudavė į galvą iš rankos“, o atsakydamas į teisėjos klausimą jau nurodė „man sudavė į antakį“. 2024 m. kovo 20 d. teikdamas pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir apklausimas kaip liudytojas dėl įvykio aplinkybių V. K. nurodė: „vieną kartą kumščiu trenkė man į galvos sritį“, ,,trenkė į priekinę galvos sritį (kaktą)“, o 2024 m. kovo 22 d. teismo medicinos ekspertui teigė, kad „vieną kartą kumščiu trenkė į galvos sritį“. Dar daugiau, 2024 m. balandžio 25 d. pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo jau nurodė, jog „vyriškis sėdėdamas automobilio priekinėje keleivio sėdynėje, vieną kartą kumščiu trenkė į veidą“, o 2024 m. rugpjūčio 26 d. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kad „vieną kartą ranka jam trenkė į kaktą“, tačiau „negalėjo tiksliai nurodyti su kuria ranka bei delnu ar kumščiu trenkė“. Nors tikėtina, kad procesinis veiksmas – parodymų patikrinimas vietoje (BPK 196 straipsnyje nustatyta tvarka) buvo atliktas siekiant išsiaiškinti svarbias aplinkybes, tačiau nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje metu naudojant manekeną jis ne tik negalėjo parodyti, kaip, kuria ranka, kuria rankos vieta jam buvo suduota, tačiau negalėjo nurodyti ir to, kokioje pozicijoje smūgio sudavimo metu buvo jis (žiūrėjo tiesiai į kelią, buvo atsisukęs į A. K., kas mažai tikėtina tamsiu paros metu vairuojant automobilį, ir t. t.). Taip pat nors ir yra akivaizdžių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymų, taip pat ir dėl vykimo paskirties vietos (tikslo), tačiau šioje byloje nebuvo nustatytas ir išsiaiškintas tą vakarą „(duomenys neskelbtini) taksi“ automobilio, kurį vairavo V. K., važiavimo (vykimo) maršrutas bei galutinis vykimo tikslas, nors remiantis „(duomenys neskelbtini) taksi“ naudojama programine įranga tai buvo galima patikrinti, tačiau tai padaryta nebuvo, tokių aplinkybių ikiteisminio pareigūnai nesiėmė, tokių aplinkybių nesiaiškino ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog neturi pagrindo netikėti „prisiekusio sakyti tiesą ir informuoto apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą nukentėjusiojo parodymais“, todėl negalima pašalinti prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymų, kurie iš esmės yra esminiai ir trukdantys teisingai ir objektyviai nustatyti šioje byloje faktines aplinkybes bei padaryti teisingas išvadas.

2.5. Priešingai, nei nusprendė ir vertino pirmosios instancijos teismas, šioje byloje nukentėjusysis nurodo iš esmės skirtingas paties įvykio aplinkybes. 2024 m. kovo 20 d. atvykęs į Klaipėdos apskrities VPK ir duodamas parodymus dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos (10.10–10.36 val.) V. K. nurodė, kad 2024 m. kovo 19 d. ,,apie 23.30 val. pagal gautą iškvietimą per „(duomenys neskelbtini) taksi“ nuvyko adr. (duomenys neskelbtini), Radailiai ir paprašė palaukti kol išeis klientas, kuris po kiek laiko įlipo į jo vairuojamą taksi automobilį“, t. y. V. K. nurodė konkrečią ir tikslią vietą ir konkretų laiką, kada į jo vairuojamą taksi automobilį įsėdo klientas. Taip pat nurodė, kad „vežant asmenį, asmuo pradėjo konfliktuoti <...> bei liepė sustoti kelyje adr. (duomenys neskelbtini), Triušeliai <...> sustojus nepažįstamas asmuo vieną kartą kumščiu trenkė į priekinę galvos sritį (kaktą)“, t. y. V. K. namo numerio tikslumu nurodė konkrečią vietą, kurioje A. K. liepė sustoti, ir pažymėjo, jog smūgis buvo suduotas nuteistojo prašymu sustabdžius vairuojamą automobilį ir automobiliui sustojus. Taip pat V. K. nurodė ir tai, jog „klientas pradėjo atsiprašinėti dėl savo veiksmų <...> asmuo visą kelią atsiprašinėjo kol pasiekėme jo nurodytą adresą (duomenys neskelbtini), Klaipėda 23.38 val.“, t. y. šiuo atveju V. K. nurodė ne tik konkrečią vykimo ir atvykimo paskirties vietą, tačiau ir minučių tikslumu tikslų laiką (23.38 val.), kuriuo teigia prieš jį smurtavusį asmenį atvežęs adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda.

2.6. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, tačiau ir šios V. K. nurodytos aplinkybės neatitinka ne tik vėliau jo paties duotų parodymų apie įvykio aplinkybes, bet jų nepatvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, kuriuos ignoravo pirmosios instancijos teismas. Esant prieštaringiems V. K. parodymams lieka nenustatyta, kada nukentėjusysis nurodė teisingas įvykio aplinkybes – ar po nagrinėjamo įvykio praėjus 11–12 val. apklausos policijoje metu, ar po to praėjus daugiau negu vienam mėnesiui. Apylinkės teismas, teikdamas absoliutų prioritetą V. K. parodymams, visiškai nevertino A. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių, jog „atvažiavus taksi automobiliui <...> įsėdo į jo priekinę keleivio pusę <...> po ko pasakė savo namų adresą: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Klaipėdos raj. Važiuojant link jo namų, jis išsitraukė iš džinsinių kelnių priekinių kišenių savo piniginę ir mobilaus ryšio telefoną. Pamatęs, kad taksi vairuotojas vos nepravažiavo įsukimo į jo gyvenamo namo gatvę, jam pasakė. Vairuotojas staigiai nuspaudė stabdžio pedalą, dėl ko buvo staigus stabdymas, ko pasekoje nuo staigaus stabdymo jam iš rankos iškrito jo piniginė, kuri nukrito vairuotojui po kojomis. Jis pasilenkė ieškoti piniginės, su ranka, užčiuopė prie pedalo piniginę, tuo metu lenkėsi taksi vairuotojas, o jis keldamas galva susitrenkė su taksisto galva <...> su kuria vieta susitrenkė taksi vairuotojas, nepasakys, nes vairuotojas nesakė, kad jam skauda. Jausdamasis nepatogiai jo jis atsiprašė keletą kartų. Po ko jis jį parvežė namo, jis jam atsiskaitė ir jie išsiskyrė, jam jis sumokėjo daugiau nei reikėjo, <...> konflikto tarp jų nebuvo jokio, jam jokių smūgių tyčia nesudavė, tai buvo netyčia susidūrimas galvomis. Jis prisipažįsta iš dalies dėl to, kad netyčia ir nenorėdamas sukėlė minėtam taksi vairuotojui fizinį skausmą kai besilenkdamas pasiimti savo piniginę susipuolė galvomis“. Analogiškus parodymus A. K. davė ir teisminio nagrinėjimo metu, iš esmės patvirtindamas, kad vairuotojas „pravažiavo kelią, tada iš karto kirto per stabdžius, jam tuo metu nukrito piniginė, jis lenkėsi ir vairuotojas lenkėsi ir jis jam su savo galva pataikė į kaktą, po ko iš karto atsiprašė, vairuotojas pasakė, kad viskas gerai, susimokėjo už paslaugą“. Šias aplinkybes patvirtino ir atsakydamas į prokurorės klausimus nurodydamas: „Aš nukentėjusiajam į kaktą trinktelėjau su savo galvos pakaušiu, kai aš lenkiausi, jis irgi lenkėsi.“ Aplinkybes, kad nuteistasis jo atsiprašė ir susimokėjo daugiau, negu priklausė, už važiavimą taksi, patvirtino ir V. K. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu atsakydamas į teisėjos klausimus taip: „Jis manęs iš karto atsiprašė ir mes pratęsėme kelionę <...> jis man sumokėjo daugiau.“

2.7. Vertinant bylos aplinkybes ir nukentėjusiojo parodymų patikimumą būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nors nukentėjusysis ir nurodė, kad jo buvo atsiprašyta ir sumokėta daugiau, negu priklausė, už taksi paslaugas, tačiau 2024 m. balandžio 25 d. duodamas parodymus nukentėjusysis pažymėjo: „Jei manęs atsiprašys ir man padarytą žalą atlygins, jei man tiks, aš atleisiu.“ Šios aplinkybės irgi leidžia abejoti V. K. parodymų patikimumu ir sudaro prielaidas išvadai, jog nukentėjusysis galimai siekdamas finansinės naudos nurodė kitokias aplinkybes, nei nurodė 2024 m. kovo 20 d. apklausos metu. Paminėtos aplinkybės patvirtina, jog nuteistojo parodymai labiau atitinka nukentėjusiojo 2024 m. kovo 20 d. parodymų dalį apie automobilio sustojimą, po to galimą jų fizinį kontaktą, o ne „kitas byloje esančias akivaizdžias aplinkybes“, kurias pirmosios instancijos teismas ignoravo. Įvertinus nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą darytina išvada, kad jis smūgį į viršutinę galvos dalį (kaktą) galėjo patirti būtent nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis – jam pasilenkus ir ieškant nukritusios piniginės, atsitiesiant susitrenkus galvomis, t. y. A. K. viršutine galvos dalimi atsitrenkiant į V. K. kaktą. Šios aplinkybės iš esmės atitiktų ir medikų bei policijos pareigūnų dokumentuose bei kituose procesiniuose dokumentuose užfiksuotas ir paties V. K. nurodytas aplinkybes. Paminėtina ir tai, kad V. K. 2024 m. kovo 20 d. pirmosios apklausos metu po įvykio praėjus 11–12 val. nurodė: „Šiuo metu ant mano veido sužalojimų nėra, bet liečiant skauda kairįjį antakį.“ Aplinkybes, kad „ant asmens sužalojimų nesimato“, patvirtina ir 2024 m. kovo 20 d. asmens (V. K.) apžiūros protokole bei fotolentelėje užfiksuoti duomenys, tačiau teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis nurodė priešingai, kad „buvo sužalotas antakis, paraudimas išryškėjo tik kitą rytą, o policijos pareigūnė manęs gerai neapžiūrėjo“. Toks nukentėjusiojo tvirtinimas ne tik prieštarauja pirmosios instancijos teismo konstatuotoms aplinkybėms, tačiau ir leidžia spręsti ir vertinti, kad antakio sužalojimas galimai buvo padarytas ne kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, o vėliau, t. y. 2024 m. kovo 20 d., po nukentėjusiojo apžiūros policijoje. Iš 2024 m. kovo 22 d. teismo medicinos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2024 m. kovo 22 d. 11.07 val. apžiūrint V. K. konstatuota, kad matoma „kairio antakio galo projekcijoje blyškoka gelsva poodinė kraujosruva“, kurios nei pats V. K., nei policijos pareigūnai 2024-03-20, po įvykio praėjus 12 val., nematė, ir kuri atsirado praėjus faktiškai dviem su puse paros po šioje byloje nagrinėjamo įvykio. Remiantis nurodytoje specialisto išvadoje nurodytomis aplinkybėmis, šis „sužalojimas galėjo būti padarytas vieno trauminio kontaktinio smūgio poveikio pasekoje kietų bukų daiktų kategorijai priskiriamu daiktu ar įrankiu“, tai reiškia, kad šios aplinkybės turėtų ir galėtų atitikti nuteistojo nurodomas sužalojimo atsiradimo aplinkybes.

2.8. Pagrįstų abejonių kelia ne tik šios veikos padarymo būdas, tačiau ir kaltinime A. K. nurodytos aplinkybės, susijusios su įvykio laiku ir vieta, kitomis aplinkybėmis. Nukentėjusysis 2024 m. kovo 20 d. apklausos metu nurodė, kad jam „liepė sustoti kelyje adresu (duomenys neskelbtini), Trušeliai“, o parodymų patikrinimo vietoje protokole ikiteisminio tyrimo pareigūnai konstatavo, kad „tikslaus adreso ir vietos, kurioje tuo metu jie buvo V. K. negalėjo nurodyti, teikdamas, kad tuo metu buvo tamsus paros metas“, tačiau kaltinime A. K. nurodoma konkreti vieta – (duomenys neskelbtini) gatvė, Trušelių kaimas, nors kaltinime nurodyta abstrakti galimos nusikalstamos veikos vieta jokiais bylos duomenimis nenustatyta ir nepatvirtinta, o parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotais duomenimis netgi paneigta. Taip pat kaltinime A. K. nurodytas galimos nusikalstamos veikos padarymo laikas apie „23.30 val.“ neatitinka bylos duomenimis nustatytų bei byloje esančių faktinių aplinkybių. Nukentėjusysis parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kad „2024-03-19 gavo iškvietimą ir apie 23.30 val. atvyko prie (duomenys neskelbtini), Radailiai“, ir nurodė, kad „išvažiavus į (duomenys neskelbtini) pagrindinį kelią ir po kelių ne daugiau kaip 2 minučių“ jam sudavė smūgį. Akivaizdu, kad atvykus pas klientą apie 23.30 val. ir jam įsėdus į taksi automobilį važiuoti iki (duomenys neskelbtini) kelio yra apie 2,4 km, o įvertinus V. K. nurodytas aplinkybes, jog (duomenys neskelbtini) keliu pavažiavus dar apie 2 min. jam buvo suduota į veidą, galvą, kaktą, galima daryti prielaidą, kad nuo keleivio paėmimo iki galimo smūgio sudavimo turėjo praeiti ne mažiau nei 6–10 minučių, todėl smūgis galėjo būti suduotas, priešingai, nei nurodyta kaltinime, ne anksčiau nei 23.38 val. Atkreiptinas dėmesys ir į V. K. nurodytas aplinkybes apie jo vykimą iš (duomenys neskelbtini), Radailiuose, ir atvykimą į galimą paskirties vietą adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Nukentėjusysis 2024 m. kovo 20 d. apklausos metu nurodė, kad paskirties taške (adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda) buvo jau 23.38 val., nors, remiantis paties nukentėjusiojo parodymais, jis tuo metu turėjo patirti fizinį skausmą dėl patirto smūgio. Taip pat, vadovaujantis apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis, smūgis buvo suduotas 23.30 val. (duomenys neskelbtini) g., Triušeliuose, tačiau nukentėjusysis jokiu būdu per 8 minutes negalėjo 23.38 val. atvykti adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kadangi remiantis maršruto planavimo programa važiavimas nuo (duomenys neskelbtini) g., Trušeliuose, Klaipėdos r,. iki (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m., netgi nesant intensyvaus eismo trunka nuo 18 iki 19 minučių (atstumas apie 11 km). Nukentėjusysis vairuodamas automobilį iš (duomenys neskelbtini), Trušeliuose, tuo laiku (23.38 val.) galėjo atvykti tik į nuteistojo nurodytą gyvenamąją vietą (adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r.), nes vykimo laikas iki ten būtų apie 5 minutės nesant intensyvaus eismo, o tai atitiktų nuteistojo, o ne nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl vykimo paskirties taško. Nors nukentėjusysis tvirtina, kad nuteistąjį nuvežė būtent adresu (duomenys neskelbtini) g., o ne kur kitur, tačiau duodamas parodymus teisme apie 2024 m. kovo 20 d. įvykio aplinkybes nurodė: „2024-03-20 apie 21.30 val. aš vėl vežiau tą patį vyriškį iš (duomenys neskelbtini) k., Klaipėdos raj., į Klaipėdos m. <...>“, tai neabejotinai patvirtina, jog nukentėjusiajam iš paėjusios dienos įvykių buvo žinoma A. K. gyvenamoji vieta, į kurią jis 2024 m. kovo 19 d. vakarą (o ne adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda) parvežė nuteistąjį, o tai sudaro pagrindą V. K. parodymus vertinti kritiškai.

2.9. Bylos įrodymų visuma nepatvirtina, kad A. K. 2024 m. kovo 19 d. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio l dalyje, taip pat nėra neginčijamai nustatyta ne tik tai, kad nuteistasis 2024 m. kovo 20 d. padarė ir jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio l dalyje (sukėlė V. K. fizinį skausmą), tačiau ir remiantis byloje esančiais duomenimis negalima neabejotinai tvirtinti, jog nukentėjusysis 2024 m. kovo 20 d. vakare apskritai patyrė kokius nors sužalojimus ar fizinį skausmą dėl tyčinių nuteistojo veiksmų.

2.10. Nukentėjusysis duodamas parodymus apie 2024 m. kovo 20 d. įvykio aplinkybes nurodė, jog iš karto atpažino asmenį, kuris dieną prieš tai smurtavo, ir dėl to asmens galimai smurtinių veiksmų jis kreipėsi su pareiškimu į policiją, nurodydamas, jog jį sumušė nepažįstamas asmuo, važiavęs jo vairuojamu „(duomenys neskelbtini) taksi“ automobiliu „Mercedes-Benz“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini), tačiau atsižvelgiant į tai ir į tai, kad teisme nukentėjusysis nurodė: „kai antrąją dieną pamačiau juos abu susėdusius į automobilį, aš jaučiausi nesaugiai“ ir „nuvažiavus iki „(duomenys neskelbtini)“ centro, parduotuvėje jie išbuvo 15 min., o su savimi turėjau telefoną, o policijai nepaskambinau per tą laiką, nes policija sakė, kad jie patys jį susiras“, galima spręsti ir vertinti, kad galimai pats nukentėjusysis siekė provokuoti vežamus keleivius, arba 2024 m. kovo 19 d. įvykio aplinkybės nebuvo tokios, kokias nurodė nukentėjusysis, ir jis neturėjo jokio pagrindo jausti baimę (bijoti) dėl jo vežamų asmenų. Matydamas ir suvokdamas, jog asmenys apsvaigę nuo alkoholio, jų kantriai „(duomenys neskelbtini)“ aikštelėje laukė ir jiems sugrįžus juos vežė į Klaipėdos miestą. Nors nukentėjusysis ir neigia, kad jis nuteistajam pasakė, kad dėl jo vakarykščių veiksmų parašė pareiškimą policijai, tačiau nuteistasis nuosekliai viso proceso metu tvirtino, jog žodinis konfliktas tarp jo ir taksi vairuotojo kilo būtent dėl to, kad jis jam pasakė, kad dėl jo vakarykščių veiksmų kreipėsi į policiją ir parašė pareiškimą. Kilus žodiniam konfliktui nuteistasis nurodė: „Paėmiau už sėdynių atkaltės, bet jo nemušiau, <...> buvau paėmęs už sėdynių atlošų, bet už žmogaus paėmęs nebuvau.“

2.11. Nukentėjusiojo parodymų nuoseklumu leidžia abejoti ir 2024 m. balandžio 15 d. tarnybiniame pranešime „Dėl nustatytino įtariamojo asmens“ nurodytos aplinkybės, kad pabendravus su V. K. jis nurodė, jog „kitą vakarą po įvykio tai yra 2024-03-20 apie 21.30 val. vėl vežė jį sumušusį asmenį, kartu su kitu asmeniu iš (duomenys neskelbtini) k., į Klaipėdos miestą. Pakeliui minėti asmenys nurodė sustoti prie „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės adr. (duomenys neskelbtini), Slengiai. Jiems grįžus iš parduotuvės toliau vežė į Klaipėdos m. Kelionės metu asmuo prieš tai vakarą jį sumušęs, kuris sėdėjo galinėje keleivio vietoje ir vėl keletą kartų smūgiavo jam į veidą“, šias aplinkybes patvirtino 2024 m. rugpjūčio 30 d. kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas G. B., tačiau V. K. ikiteisminio tyrimo subjektams 2024 m. balandžio 25 d. pateiktame pareiškime nurodė jau kitas aplinkybes, jog „sėdėdamas galinėje keleivio sėdynėje ne mažiau, kaip penkis kartus sudavė į galvos sritį“. Nors kartu taksi automobiliu vyko ir K. D., kurio parodymus pirmosios instancijos teismas deklaratyviai įvertino kaip nepatikimus, kadangi „jis ir pats pripažino, kad įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs, todėl ne viską gerai suprato ir prisimena“, be to, „jo aptakūs ir nekonkretūs parodymai, teismo vertinami kaip liudytojo siekimas nepakenkti draugui ir netgi padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės“, tačiau liudytojo K. D. teisminio nagrinėjimo metu pateikti atsakymai į teisėjos užduotus bendro pobūdžio klausimus: „jokio smurto prieš vairuotoją nemačiau <... > nebuvo taip, kad taksistas antrą kartą būtų nenorėjęs vežti A. <...> ginčą girdėjau, o smūgių nemačiau <...> vairuotojas nebuvo sustojęs ir išlipęs, jis mus nuvežė iki vietos <...> automobilyje žmogus neišreiškė jokių garsų, kad jam sukeltas fizinis skausmas, to neatsimenu, automobilis važiavo ir nebuvo sustojęs, sustojo tik galiniame taške“, priešingai, nei nurodė pirmos instancijos teismas, ne tik nepatvirtina jų aptakumo bei nekonkretumo, tačiau vėlgi leidžia abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu.

2.12. Nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės apie 2024 m. kovo 20 d. įvykusio konflikto metu jam sukeltą fizinį skausmą nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, o fizinio smurto ir sukelto fizinio skausmo faktas nurodytas deklaratyviai, kadangi jokių galvos, veido sužalojimų nenustatė ir (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojai bei teismo medicinos ekspertas specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai G. B. ir K. D. iš esmės skirtingai nurodo įvykio aplinkybes, tačiau A. K., V. K., K. D. pripažįsta važiavę V. K. vairuojamu „(duomenys neskelbtini) taksi“ automobiliu, o nuteistasis ir liudytojas K. D. nurodė, kad jokie smūgiai nukentėjusiajam suduoti nebuvo, tačiau nukentėjusysis tvirtina, jog smūgiai buvo suduoti jam į galvos plaukuotąją dalį, o policijos pareigūnas G. B. parodė, kad, pasak V. K., „kaltininkas smūgiavo jam į veidą 5 kartus“, nors jokių nei galvos plaukuotosios dalies, nei veido sužalojimų nepatvirtina jokie bylos duomenys. Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad V. K. 2024 m. kovo 20 d. buvo sukeltas fizinis skausmas, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio metu negauta. Nors V. K. nurodo, kad iš karto (2025 m. kovo 20 d. 23.07 val.) kreipėsi į medikus, tačiau jokie nukentėjusiojo teisminio nagrinėjimo metu nurodyti sužalojimai nebuvo užfiksuoti medicininiuose dokumentuose, jokie galvos sužalojimai nebuvo užfiksuoti ir 2024 m. kovo 22 d., jį apžiūrėjus teismo medicinos ekspertui, todėl galvos (plaukuotosios dalies) sužalojimo atsiradimo mechanizmas, laikas, sunkumo laipsnis nenustatyti, nesant tokio sužalojimo. Jeigu konflikto metu tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo ir buvo koks nors fizinis kontaktas, jis nesiekė tokio pavojingumo, dėl kurio kyla baudžiamoji atsakomybė. Nors nuteistasis pripažįsta, jog jis galėjo nukentėjusiojo pakaušį užgauti, tačiau vien šio fakto nepakanka konstatuoti, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio l dalyje, – tokiais veiksmais sukėlė fizinį skausmą.

2.13. Pagrįstų abejonių kelia ne tik šios veikos padarymo būdas, tačiau ir kaltinime A. K. nurodytos aplinkybės, susijusios su įvykio laiku ir vieta. Kaltinime minučių tikslumu „21.30 val.“ nurodytas smurtinių veiksmų atlikimo laikas, taip pat konstatuota, jog smurtiniai veiksmai buvo atlikti (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., „(duomenys neskelbtini) taksi“ automobilyje „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nukentėjusysis nurodė, jog apie 21.30 val. pagal iškvietimą atvyko adresu (duomenys neskelbtini), Radailiai, nors pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes tuo laiku A. K. turėjo atlikti smurtinius veiksmus prieš A. K.. Byloje esančio 2024 m. liepos 8 d. tarnybinio pranešimo turinys patvirtina, kad 21.16 val. V. K. skambina K. D. ir su juo pokalbis vyksta 131 sek., po to 21.24 val. K. D. skambina V. K., po to 21.25 val. V. K. skambina K. D. 8 sek. ir, nors nei V. K., nei liudytojas K. D. negalėjo paaiškinti šių skambučių turinio, tikėtina, jog šie asmenys derino, kur atvažiuoti, ir informavo, jog taksi automobilis atvyko. Automobilis ne anksčiau nei 21.26 val. atvyko adresu (duomenys neskelbtini), Radailiai, po to, remiantis V. K. parodymais, įsėdus K. D. išvažiavo. Taip pat tarnybiniame pranešime esantys duomenys patvirtina, kad ,,2024-03-20 po paskutinio V. K. skambučio K. D. skambinta iš tel. Nr. (duomenys neskelbtini) (A. K.) viso tris kartus, t. y 21.26 val. (39 s.), 21.31 val. (64 s.) 21.35 val. (neatsakytas skambutis)“. Taigi nors byloje esantys duomenys ir patvirtina, kad į taksi automobilį K. D. įsėdo apie 21.26 min. ir važiuodamas net tris kartus telefonu bendravo bei bandė susisiekti su A. K. (paskutinis skambutis 21.35 val.), o 2024 m. birželio 19 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad 21.38.02 val. prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), Slengiai, privažiuoja „(duomenys neskelbtini) taksi“ automobilis „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)“, pagrįstai kyla klausimas, kaip ir kokiu būdu pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis nuteistasis nukentėjusiajam galėjo sukelti fizinį skausmą, kadangi tuo laiku nuteistasis netgi nebuvo įsėdęs į automobilį, o V. K. parodymų patikrinimo vietoje nurodyta vieta, kurioje jis nurodo galimai sustabdęs automobilį ties minima „(duomenys neskelbtini)“ degaline, yra ne (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. Taip pat pagrįstų abejonių kelia ir aplinkybės, jog 2024 m. kovo 20 d. nuo 21.39 val. iki 2024 m. kovo 21 d. 0.30 val. K. D. tel. numeris veikė Klaipėdos m., (duomenys neskelbtini) g., įrengto mobiliojo ryšio retransliacijos bokšto veikimo zonoje. Nors paminėtos kaltinime A. K. nurodytos aplinkybės akivaizdžiai neatitinka faktinių bylos duomenų, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog tai yra „pakankama ir vieninga įrodymų visuma“. Taigi A. K. turi būti išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl civilinio ieškinio

2.14. Vertinant apylinkės teismo padarytų išvadų dėl civilinio ieškinio pagrįstumą būtina atsižvelgti į tai, kad V. K. antakio sužalojimas nebuvo padarytas tiesiogine tyčia, jokių sunkių pasekmių nekilo, išskyrus l cm dydžio kraujosruvą, kuri atsirado daugiau negu po 12 val. po įvykio, ją 2054 m. kovo 22 d. apžiūros metu nustatė teismo medicinos ekspertas, o kiti sužalojimai, leidžiantys „spręsti ir vertinti apie fizinio skausmo sukėlimą“, nebuvo nustatyti. Įvertinus tai, kad nukentėjusysis jau kitą dieną toliau užsiėmė įprasta darbine veikla, jokių vaistų nuo sužalojimo ir nuo skausmo neįsigijo bei nevartojo, darytina išvada, jog sužalojimas nebuvo netgi tokio masto, kuris atitiktų nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors nukentėjusysis civiliniame ieškinyje nurodo, jog nukentėjo jo emocinė ir psichologinė būsena, atsirado baimė dirbti ir važiuoti į iškvietimus, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, jog jis darbą tęsė ir po jam padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, ir 2024 m. kovo 20 d. po medikų apžiūros. 2024 m. kovo 20 d. vakare netgi nuteistąjį atpažinęs nukentėjusysis neatsisakė toliau teikti taksi paslaugas šiam keleiviui. Sprendžiant dėl civilinio ieškinio dydžio, buvo būtina įvertinti ir tai, jog nebuvo įsigyti jokie vaistai, po medikų apžiūros skyriuose dėl sužalojimų nesikreipta į šeimos gydytoją, nebuvo „išduotas joks nedarbingumas“, jokie sužalojimai, turintys liekamųjų pasekmių, nebuvo padaryti. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad V. K. reiškiamas civilinis ieškinys ir pirmosios instancijos teismo nustatytas civilinio ieškinio dydis yra ne tik neproporcingi, bet ir nepagrįsti.

Dėl neteisingai paskirtos bausmės

2.15. Individualizuodamas bausmę A. K. apylinkės teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, už kurias įstatymų leidėjas numato ne tik bausmes, susijusias su laisvės atėmimu (taip pat ir arešto bausmę), bet ir kitas alternatyvias bausmes, leidžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo ar arešto bausmės vykdymą. Nors apylinkės teismas, vertindamas A. K. asmenybę, akcentavo, jog jis anksčiau teistas ir baustas administracine tvarka, tačiau nevertino aplinkybių, jog jis buvo teistas daugiau nei prieš šešerius metus, o po nusikalstamos veikos, dėl kurios pirmosios instancijos teismas jį pripažino kaltu, jokių teisės pažeidimų per vienerius metus nepadarė. Nors byloje yra duomenys apie A. K. gyvenamąją vietą, darbinę veiklą Norvegijoje, į kurią negali išvykti dėl taikomos kardomosios priemonės, ir šeimą (santuoka su I. K.) ir tris nepilnamečius vaikus (L. K., gim. (duomenys neskelbtini), A. K., gim. (duomenys neskelbtini), R. K., gim. (duomenys neskelbtini), iš kurių L. K. teikia išlaikymą, o kiti du A. K. ir R. K. gyvena kartu, tačiau pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir skirdamas bausmę, į šias aplinkybes neatsižvelgė, nors BK 49 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog areštas gali būti neskiriamas asmenims, auginantiems vaiką iki trejų metų, atsižvelgiant į vaiko interesus. A. K. dėl paskirtos kardomosios priemonės teko sustabdyti savo darbinę veiklą Norvegijoje, o negalint rasti nuolatinio darbo Lietuvoje, teko tenkintis trumpalaikiais pagalbinio pobūdžio darbais tikintis, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas jį išteisins arba jis bus pripažintas kaltu, jam bus paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė ir jis galės išvykti į Norvegiją dirbti, todėl nuo 2025 m. kovo mėnesio, siekdama gauti pajamų šeimos pragyvenimui, jo žmona I. K. ėmėsi individualios veiklos, o A. K. turi rūpintis ir prižiūrėti sūnus, tarp jų ir mažametį R. K.. Kadangi ne visos paminėtos aplinkybės buvo žinomos pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą, todėl netinkamai buvo išspręstas bausmės paskyrimo A. K. klausimas.

2.16. Pirmosios instancijos teismas, svarstydamas galimybę arešto bausmės vykdymą atidėti remiantis BK 75 straipsniu, neatsižvelgė į tai, jog po nusikalstamos veikos padarymo praėjo vieneri metai, per tą laiką jokių naujų nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų nuteistasis nepadarė, tai rodo, jog jis savo ateities su nusikalstama veika nesieja, o iš šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių visumos bei vykusių procesų jis padarė išvadas. Paskyrus A. K. realiai atlikti arešto bausmę, tai turės didelę įtaką jo ir jo šeimos socialiniam gyvenimui, t. y. nebus galimybės tinkamai pasirūpinti vaikais, todėl šiuo atveju yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

Šalies argumentai

3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-296-942/2018, 2K-7-39-1073/2022).???

6. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam A. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, iš esmės tinkamai juos įvertino ir pagrįstai pripažino, jog aptariamu atveju A. K. padarė abi jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, neturi (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams jų pakankamumo ir patikimumo aspektu yra nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles, įrodymai gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį įvertino nuteistojo A. K. parodymus, taip pat nukentėjusiojo V. K. ir liudytojų parodymus, kitus įrodymus ir pripažino, jog šių įrodymų visumos pakanka nuteistojo A. K. kaltumui nustatyti.

Žemesnės instancijos teismas

7. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, apylinkės teismas nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė A. K. pateikiamas gynybines versijas kaip prieštaraujančias bylos medžiagai ir nusprendė jo parodymais nesiremti. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip (palankiai nuteistajam) juos vertindamas, nesuteikia teisinio pagrindo išteisinti A. K.

Dėl 2024 m. kovo 19 d. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje

8. A. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų: jis 2024 m. kovo 19 d., apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., važiuodamas „(duomenys neskelbtini) taksi“ automobilyje „Mercedes-Benz“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini), sėdėdamas jo priekinėje keleivio sėdynėje, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė vairuotojui V. K. į veidą, padarydamas nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą kairio antakio vidinio galo projekcijoje, ir taip mušdamas nežymiai jį sužalojo.

9. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog bylos įrodymų visuma nepatvirtina, kad A. K. 2024 m. kovo 19 d. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio l dalyje. Nuteistojo A. K. kaltė 2024 m. kovo 19 d. padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra patikimai įrodyta nukentėjusiojo V. K., liudytojo policijos pareigūno G. B., iš dalies ir paties nuteistojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotais parodymais, 2024 m. kovo 20 d. V. K. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu, BIRT ataskaitų žiūryklės (ROIK: (duomenys neskelbtini) išrašo duomenimis, Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos r. PK Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2024 m. liepos 8 d. tarnybiniu pranešimu, 2024 m. rugpjūčio 26 – 27 d. V. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolu ir jo priedais, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės V. K. 2024 m. kovo 20 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymo kopija, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta, kad V. K. padaryta poodinė kraujosruva kairio antakio vidinio galo projekcijoje, sužalojimas padarytas ne mažiau vienu trauminiu kontaktiniu smūginiu poveikiu kietu buku daiktu ar įrankiu, galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, ir kitais byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kurių turinys yra pirmosios instancijos teismo atskleistas ir motyvuotai įvertintas skundžiamo nuosprendžio 1–3 lapuose, todėl teisėjų kolegija papildomai jo nekartoja.

10. Apeliantas plačiai argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nesiėmė pašalinti akivaizdžių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo V. K. ir nuteistojo A. K. parodymų, vertino juos ne pagal jų turinį, o tik per juos davusių asmenų procesinę prizmę – laikydamas nukentėjusiojo parodymus patikimais vien dėl to, kad jis davė juos prisiekęs sakyti tiesą, o nuteistojo nuoseklūs parodymai buvo atmesti tiesiog todėl, kad juos davė kaltinamasis, todėl teismas juos vertino kaip gynybinę versiją, neįsigilindamas į jų logiką ir atitikimą kitoms byloje esančioms aplinkybėms. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais niekaip negalima sutikti.

11. Vertinant nukentėjusiojo parodymus būtina atsižvelgti ir į tai, kad už melagingų parodymų davimą jis atsako pagal BK 235 straipsnį. Tuo tarpu kaltinamojo atsakomybė už jo duodamų parodymų turinį ar už atsisakymą duoti parodymus įstatyme nenumatyta. Duodamas vienus ar kitus parodymus ar atsisakydamas juos duoti kaltinamasis realizuoja savo teisę į gynybą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34/2010).

12. Pažymėtina, kad, pagal teismų praktiką, išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011, 2K-264-976/2019). Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 295- 507/2016, 2K-7-511/2017, 2K-215-387/2024).

13. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo šio procesinio sprendimo 11–12 punktuose aptartos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos dėl parodymų patikimumo vertinimo, nes nustatęs prieštaravimus tarp nukentėjusiojo V. K. ir nuteistojo A. K. parodymų (jų keliamų versijų), visiškai pagrįstai atsižvelgė į tai, kad už melagingų parodymų davimą nukentėjusysis atsako pagal BK 235 straipsnį, o kaltinamojo atsakomybė už jo duodamų parodymų turinį įstatyme nenumatyta, nes duodamas vienus ar kitus parodymus kaltinamasis realizuoja savo teisę į gynybą.

Žemesnės instancijos teismas

14. Šiuo atveju apylinkės teismas, nuspręsdamas, kad nukentėjusiojo V. K. parodymai apie 2024 m. kovo 19 d. įvykio aplinkybes laikytini patikimais, o nuteistojo A. K. parodymai tokiais nelaikytini, savo poziciją tinkamai argumentavo nurodydamas, jog nukentėjusiojo, kuris yra įspėtas apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, jo nurodomos aplinkybės apie įvykį nekelia abejonių, be to, jo parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai, kurie buvo nurodyti šio procesinio sprendimo 9 punkte. Tuo tarpu teismas nelaikė patikimais nuteistojo A. K. parodymų apie tai, kad jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, nes 2024 m. kovo 19 d. turėjo fizinį kontaktą su nukentėjusiuoju tik tada, kai taksi automobilyje jie abu lenkėsi paimti nukritusios jo piniginės, ir A. K. atsitiesdamas netyčia pakaušiu stuktelėjo nukentėjusiajam į kaktą, nes tokių nuteistojo nurodomų aplinkybių nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Be to, tokios nurodomos aplinkybės yra menkai įtikimos, todėl teismas jas vertino kaip nuteistojo gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nepritarti tokiam pirmosios instancijos teismo atliktam nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymų patikimumo vertinimui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini kaip nepagrįsti ir apelianto argumentai, kad apylinkės teismas buvo iš anksto nusistatęs prieš nuteistąjį ir visiškai nevertino, jog nuteistojo nukentėjusiajam suduotas smūgis nebuvo tyčinis veiksmas, o „netyčinis kontaktas“, nes A. K. pasilenkė paimti piniginės, tuo metu jų galvos „netyčia susidūrė“. Kaip jau minėta, tokia nuteistojo pateikta versija teismo buvo įvertinta ir pagrįstai atmesta kaip neįtikinama ir neatitinkanti šios baudžiamosios bylos medžiagos. Apeliantas taip pat klaidingai teigia, jog nuteistojo nurodomos aplinkybės apie netyčinį V. K. sužalojimą jam lenkiantis paimti nukritusios piniginės iš esmės atitinka ir medikų bei policijos pareigūnų dokumentuose ir kituose procesiniuose dokumentuose užfiksuotas paties V. K. nurodytas aplinkybes.

15. Apeliaciniame skunde skiriamas itin didelis dėmesys nukentėjusiojo V. K. parodymų analizei ir kritikai. Teigiama, kad A. K. buvo nuteistas dėl 2024 m. kovo 19 d. nusikalstamos veikos vien tik remiantis nukentėjusiojo parodymais apie įvykį, nors jo parodymai baudžiamojo proceso metu buvo abstraktūs, keitėsi, jis skirtingai nurodė smūgio vietą, laiką, fizinio poveikio pobūdį, taip pat įvykio vietą, jie turėjo būti vertinami kritiškai. Šie argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

16. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad vertinant liudytojo parodymus reikia atsižvelgti į liudytojo amžių bei kitas savybes, turinčias įtakos liudytojo gebėjimams tiksliai suvokti, įsiminti tam tikrus įvykius bei reiškinius, išlaikyti tokią informaciją ir ją perduoti apklausos metu. Tam turi reikšmės asmens fizinė ir psichinė sveikatos būklė, amžius, išsilavinimas, profesija, būsena įvykio metu (blaivumas, susijaudinimas ir pan.) bei kiti veiksniai. Todėl teismas, turėdamas omenyje minėtas aplinkybes, liudytojo (kaip ir kitų asmenų) parodymus vertina atsižvelgdamas į tai, kiek šie parodymai nuoseklūs, išsamūs, logiški, koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2006, 2K-97-1073/2021, 2K-109-697/2021 ir kt.). Vertindami liudytojo parodymus teismai turi ne tik atsižvelgti į tai, ar liudytojas gali būti tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi, bet ir į galimą jo netiesioginį suinteresuotumą. Kaltinamojo nuteisimas ar išteisinimas, juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas (pvz., turtinės žalos padarymo fakto konstatavimas) gali būti reikšmingi liudytojo profesinei (pvz., kai nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas darbdavys), socialinei (pvz., kai kaltinamasis yra liudytojui artimo socialinio rato narys), emocinei (pvz., kai kaltinamasis yra autoritetas liudytojui), turtinei (pvz., kai kaltinamasis valdo, investuoja liudytojo lėšas) padėčiai. Tokie vertinimo kriterijai nėra apibrėžti baudžiamojo proceso įstatyme, tačiau bylą nagrinėjantis teismas privalo dėti maksimalias pastangas tam, kad nustatytų tiek tiesioginį, tiek netiesioginį liudytojo ryšį su nagrinėjama byla, ir įvertinti veiksnius, kurie gali daryti įtaką liudytojo parodymams. Tam tikrais atvejais jau prieš pradėdamas liudytojo apklausą teismas gali numatyti, kokie veiksniai gali daryti įtaką liudytojo parodymams bei pateikiamam situacijos vertinimui, ir siekti nustatyti aptariamų veiksnių įtaką liudytojo parodymų patikimumui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-144-942/2021).

17. Teisėjų kolegijos vertinimu savo išvadas dėl 2024 m. kovo 19 d. įvykio aplinkybių pirmosios instancijos teismas grindė remdamasis ne vien tik V. K. parodymais, bet anksčiau aptarta bylos įrodymų visuma, nė vieniems įrodymams nesuteikdamas prioritetinės reikšmės, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Atsižvelgiant į šio procesinio sprendimo 16 punkte aptartą Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką darytina išvada, jog nors vertinant asmenų, kurie yra tiesiogiai arba netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi parodymus, į tokias aplinkybes yra būtina atsižvelgti, tačiau teismui tai savaime neužkerta kelio tokių asmenų parodymais remtis įvertinus tai, kiek jie yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, ir koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis. Išanalizavus ir tarpusavyje palyginus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotus nukentėjusiojo V. K. duotus parodymus (t. 1, b. l. 1–3, 49–50, 53–54, 57–60, t. 2, b. l. 112–113) matyti, jog jo parodymai apie 2024 m. kovo 19 d., apie 23.30 val. įvykio aplinkybes nuo pat baudžiamojo proceso pradžios buvo nuoseklūs, išsamūs ir logiški, iš esmės nesikeitė, atitinka bylos įrodymų visumą.

18. Priešingai nei teigia apeliantas, V. K. viso baudžiamojo proceso metu pakankamai konkrečiai ir stabiliai nurodė kokiomis aplinkybėmis, į kokią kūno vietą (galvą) ir kokiu būdu (ranka) jam smūgiavo nuteistasis. Apeliaciniame skunde nepagrįstai bandoma įžvelgti teisiškai reikšmingą nukentėjusiojo parodymų kaitą šiuo požiūriu. Pažymėtina, kad po 2024 m. kovo 19 d., apie 23.30 val., įvykio nukentėjusysis 2024 m. kovo 20 d., 06.03 val. atvyko į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę, kur jam buvo diagnozuotas akies voko ir periokulinės srities sumušimas (t. 1, b. l. 95), šiek tiek vėliau (2024 m. kovo 20 d. 09.57 val.) dėl minėto įvykio jis kreipėsi su pareiškimu į policiją (t. 1, b. l. 1). Tai reiškia, kad nukentėjusiajam padarytas sužalojimas gydytojo buvo nustatytas po įvykio praėjus vos šiek tiek daugiau nei šešioms valandoms, todėl vien tai, kad 2024 m. kovo 20 d. 10.45 val. policijos pareigūnei atlikus V. K. asmens apžiūrą ant jo kūno nebuvo fiksuota vizualiai matomų sužalojimų, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės, nes jo patirtas sužalojimas ligoninėje jau buvo diagnozuotas gydytojo ortopedo traumatologo, kuris tam turėjo reikiamą medicininį išsilavinimą ir kvalifikaciją. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) po 2024 m. kovo 22 d. atlikto tyrimo taip pat buvo nustatytas būtent toks V. K. patirtas sužalojimas – poodinė kraujosruva kairio antakio vidinio galo projekcijoje, sužalojimas padarytas ne mažiau vienu trauminiu kontaktiniu smūginiu poveikiu kietu buku daiktu ar įrankiu, galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 98). Todėl apeliantas nepagrįstai bando sukelti abejones ir dėl V. K. patirto sužalojimo pobūdžio ir aplinkybių.

19. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie galėtų pagrįsti apelianto menamo pobūdžio pamąstymus apie tai, kad V. K. nežymus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas ne 2024 m. kovo 19 d., kaltinime nurodomomis aplinkybėmis, o kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis. Abejonių nukentėjusiojo parodymų patikimumu nekelia ir tai, kad baudžiamojo proceso metu jis negalėjo preciziškai nurodyti visiškai tikslios šios nusikalstamos veikos padarymo vietos, nes aptariamas įvykis įvyko nakties metu, nukentėjusysis dėl patirto fizinio smurto patyrė didelį stresą, ikiteisminis tyrimas vyko pakankamai ilgą laiką, todėl natūralu, kad kai kurias įvykio aplinkybes jis iš pradžių galėjo prisiminti geriau, o po to blogiau. Vis dėlto byloje yra nustatyta tiek įvykio vieta – (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., tiek laikas – apie 23.30 val., toks nusikalstamos veikos padarymo vietos ir laiko sukonkretinimas laikytinas pakankamu nustatant objektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, taip pat tai neprieštarauja bylos įrodymų visumai. Be to, net ir pats nuteistasis neneigia ir pripažįsta, kad 2024 m. kovo 19 d., apie 23.30 val. jis važiavo nukentėjusiojo vairuojamame taksi automobilyje (tik nurodo kitokias fizinio kontakto su nukentėjusiuoju aplinkybes, kurių nepatvirtina bylos medžiaga).

20. Aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad 2024 m. kovo 19 d. įvykio aplinkybės buvo tokios, kokios yra nurodytos nuteistajam pateiktame kaltinime ir visiškai atitinka būtent nukentėjusiojo, o ne nuteistojo apie jas duotus parodymus, todėl A. K. buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Priešingai nei teigia apeliantas, nėra jokio pagrindo daryti išvadai, kad A. K. tyčia vieną kartą nesmūgiavo kumščiu V. K. į galvą.

Dėl 2024 m. kovo 20 d. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje

21. A. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė žmogui fizinį skausmą: jis 2024 m. kovo 20 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., važiuodamas „(duomenys neskelbtini) taksi“ automobilyje „Mercedes-Benz“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini), sėdėdamas jo galinėje dešinės pusės keleivio sėdynėje, tyčia ne mažiau kaip penkis kartus ranka sudavė vairuotojui V. K. į galvą ir taip mušdamas sukėlė jam fizinį skausmą.

22. Apeliaciniame skunde teigiama, jog bylos įrodymų visuma nepatvirtina, kad A. K. 2024 m. kovo 20 d. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio l dalyje. Šie argumentai yra nepagrįsti. Nuteistojo A. K. kaltė 2024 m. kovo 20 d. padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra patikimai įrodyta nukentėjusiojo V. K., liudytojo policijos pareigūno G. B., iš dalies liudytojo K. D. ir paties nuteistojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotais parodymais, 2024 m. balandžio 25 d. V. K. pareiškimu, 2024 m. birželio 19 d. kitų objektų apžiūros protokolu, 2024 m. rugpjūčio 26 – 27 d. V. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolu ir jo priedais, Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos r. PK Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2024 m. liepos 8 d. tarnybiniu pranešimu, 2024 m. gegužės 17 d. (duomenys neskelbtini) ligoninės filialo „(duomenys neskelbtini) ligoninė“ pranešimu dėl informacijos pateikimo, kuriame nurodyta, kad V. K. Priėmimo skubios pagalbos skyriuje 2024 m. kovo 20 d. nustatyta diagnozė – galvos plaukuotosios dalies paviršinis sužalojimas, 2024 m. kovo 20 d. medicinos dokumentų išrašo / siuntimo kopija, kurioje nustatyta, kad V. K. (duomenys neskelbtini) ligoninės filiale „(duomenys neskelbtini) ligoninė“ apžiūrėtas 2024 m. kovo 20 d., 23.07 val., išorinių sužalojimų nestebima, diagnozė – galvos plaukuotosios dalies paviršinis sužalojimas, nepatikslintas, ir kitais byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kurių turinys yra pirmosios instancijos teismo atskleistas ir motyvuotai įvertintas skundžiamo nuosprendžio 4–6 lapuose, todėl teisėjų kolegija papildomai jo nekartoja.

23. Apeliaciniame skunde neigiant A. K. kaltę dėl 2024 m. kovo 20 d. nusikalstamos veikos padarymo vėlgi skiriamas itin didelis dėmesys nukentėjusiojo V. K. parodymų patikimumo kritikai, teigiama, kad jo parodymų nepatvirtina kiti bylos įrodymai. Taip pat plačiai analizuojamas nukentėjusiojo elgesys 2024 m. kovo 20 d. apeliantui subjektyviai teigiant ir svarstant, darant savitas išvadas, kaip, jo nuomone, nukentėjusysis turėjo elgtis prieš įvykį ir jo metu (pavyzdžiui, atsisakyti vežti 2024 m. kovo 19 d. prieš jį smurtavusį asmenį, kreiptis į policiją, nenurodyti A. K., kad dėl jo ankstesnių smurtinių veiksmų jau kreipėsi į policiją ir pan.). Taip pat apeliantas svarsto, kad gal pats nukentėjusysis 2024 m. kovo 20 d. siekė provokuoti vežamus keleivius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems apelianto argumentams, nes jie laikytini teoriniais menamo pobūdžio pamąstymais.

24. Savo išvadas dėl 2024 m. kovo 20 d. įvykio aplinkybių pirmosios instancijos teismas taip pat grindė remdamasis ne vien tik V. K. parodymais, bet ir šio procesinio sprendimo 22 punkte aptarta bylos įrodymų visuma, nė vieniems įrodymams nesuteikdamas prioritetinės reikšmės, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Išanalizavus ir tarpusavyje palyginus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotus nukentėjusiojo V. K. duotus parodymus (t. 1, b. l. 49–50, 62–63, 66–71, t. 2, b. l. 112–113) matyti, jog jo parodymai apie 2024 m. kovo 20 d., apie 21.30 val., įvykio aplinkybes taip pat yra pakankamai nuoseklūs ir logiški, baudžiamojo proceso metu iš esmės nesikeitė, atitinka bylos įrodymų visumą. Teisėjų kolegija neaptiko jokių duomenų, kurie galėtų suteikti pagrindą manymui, kad nukentėjusysis V. K. dėl šios nusikalstamos veikos galėjo apkalbėti nuteistąjį A. K., juo labiau siekti iš jo pasipelnyti melagingai pranešdamas apie prieš jį padarytą dar vieną nusikalstamą veiką. Nukentėjusysis teisiamajame posėdyje pakankamai logiškai paaiškino, kodėl sutiko pavežti prieš jį išvakarėse smurtavusį asmenį – taip įvyko todėl, kad iš pradžių jį iškvietė ir į automobilį įsėdo ne nuteistasis, o liudytojas K. D., nurodydamas, kad dar reikia paimti jo draugą, A. K. į automobilį įsėdo tik vėliau, smūgius į galvą nukentėjusiajam sudavė ties degaline „(duomenys neskelbtini)“, tada nukentėjusysis sustabdė automobilį ir iš jo iššoko, bet K. D. liepė jam apsiraminti, neskambinti policijai, tada nukentėjusysis juos nuvežė į pietinę (Klaipėdos) miesto dalį, o pats iš karto nuvažiavo į policiją.

25. Apeliaciniame skunde itin plačiai dėstoma, jog tai, kad A. K. 2024 m. kovo 20 d. važiuodamas taksi automobiliu nors ir žodžiais konfliktavo su nukentėjusiuoju, tačiau fiziškai prieš jį nesmurtavo, patvirtina liudytojo K. D. parodymai, kad jokio smurto automobilyje jis nematė. Šie argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Išanalizavus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotus liudytojo K. D. parodymus (t. 1, b. l. 152–155; 158–161, t. 2, b. l. 114–115) matyti, jog baudžiamojo proceso metu jis iš esmės keitė savo parodymus apie 2024 m. kovo 20 d. įvykio aplinkybes. Liudytojas policijos pareigūnas G. B. apklausiamas 2024 m. rugpjūčio 30 d. parodė, kad po įvykio susisiekus telefonu su K. D. šis nurodė, kad 2024 m. kovo 20 d. vakare taksi automobiliu važiavo su asmeniu, vardu R., jis kažkuriuo metu keletą kartų smūgiavo taksistui, liudytojas to jam daryti neleido ir jį apramino (t. 1, b. l. 158–161). Šiuos parodymus liudytojas G. B. patvirtino ir teisiamajame posėdyje. Tokias pačias aplinkybes G. B. nurodė ir savo 2024 m. balandžio 15 d. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 162–165). Apklausiamas 2024 m. birželio 21 d. liudytojas K. D. jau nurodė, kad 2024 m. kovo 19 d. apie 23.00 val. savo draugui A. iškvietė taksi, atvyko pilkos spalvos „Mercedes-Benz“ markės automobilis ir A. išvyko, o 2024 m. kovo 20 d. apie 21.30 val. jam paskambino A. ir paprašė, kad liudytojas jį pasiimtų iš (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., ir nurodė, kad yra netoli prekybos centro „(duomenys neskelbtini) Lietuva“, liudytojas vėl iškvietė taksi ir atvyko tas pats taksi automobilis, tik negalėjo pasakyti, ar vairuotojas buvo tas pats. Tada liudytojas įsėdo į taksi ir jie nuvažiavo prie kelio, kur laukė A., tada jie abu nuvažiavo į prekybos centrą „(duomenys neskelbtini) Lietuva“, ten bare galbūt išgėrė dar alaus, o tada nusprendė vykti į Klaipėdą, girdėjo kaip galinėje sėdynėje sėdintis A. apsižodžiavo su taksi vairuotoju, liudytojas neprisimena dėl ko, po to taksi vairuotojas juos atvežė ir paleido Klaipėdoje prie prekybos centro „duomenys neskelbtini)“.

26. Taigi, ikiteisminio tyrimo metu K. D. iš pradžių policijos pareigūnui telefonu buvo nurodęs, kad 2024 m. kovo 20 d. apie 21.30 val. V. K. vairuojamu taksi automobiliu važiavo jis ir asmuo, vardu R., kuris sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą, tačiau apklausiamas vėliau liudytojas jau nurodė, kad taksi automobiliu važiavo jis ir A. (liudytojas nurodė neatsimenantis A. pavardės, tačiau būtent toks yra nuteistojo vardas), kuris nors ir žodžiais konfliktavo su vairuotoju, tačiau fizinio smurto prieš vairuotoją nevartojo. Tuo tarpu teisiamajame posėdyje liudytojas K. D. jau parodė, kad nors ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, kad jis važiavo taksi kartu su R. (teigė, kad tai yra kitas žmogus nei A.), o R. porą kartų sudavė taksi vairuotojui į galvą, tačiau liudytojas tik Gargždų policijoje suprato, kad „byla yra apie A. (K.), o ne apie R.“, todėl policijos pareigūnui papasakojo apie įvykį, buvusį su R. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje yra 2024 m. birželio 19 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, jog buvo peržiūrėti UAB „(duomenys neskelbtini) Lietuva“ pateikti parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., vaizdo stebėjimo kamerų įrašai, kuriuose užfiksuota, kaip 2024 m. kovo 20 d., 21.38.02 val., į prekybos centro „(duomenys neskelbtini) Lietuva“, adresu Slengių k., Klaipėdos r., automobilių stovėjimo aikštelę prie pat pagrindinio įėjimo privažiuoja taksi automobilis „Mercedes Benz“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini). Iš automobilio galinės dešinės pusės keleivio sėdynės išlipa A. K., iš priekinės dešinės pusės keleivio sėdynės išlipa K. D.. Abu vyriškiai įėję į prekybos centrą nueina į šalia esančią parduotuvę-barą „(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 37–39). Tai reiškia, kad įvykio metu joks kitas asmuo, vardu R., nefigūravo ir taksi automobiliu nevažiavo, be to, K. D. negalėjo ir nenorėjo į bylą pateikti jokių duomenų (nei R. pavardės, nei adreso, nei mobiliojo telefono numerio), kurie galėtų patvirtinti, kad toks asmuo apskritai egzistuoja. Teisėjų kolegijos nuomone šiuo atveju yra pagrindas manymui, kad liudytojo K. D., kuris yra nuteistojo A. K. draugas, parodymai apie 2024 m. kovo 20 d. apie 21.30 val. įvykio aplinkybes buvo nenuoseklūs, duoti siekiant padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, be to, neatitinka baudžiamosios bylos medžiagos, todėl apylinkės teismas juos pagrįstai vertino kaip nepatikimus ir jais nesirėmė. Taip pat nėra pagrindo tikėti ir nuteistojo A. K. gynybine versija, jog 2024 m. kovo 20 d. apie 21.30 val. jis sėdėjo V. K. vairuojamo taksi automobilio galinėje sėdynėje per vidurį, žodžiais su juo sukonfliktavęs paėmė už sėdynių atlošų / atkaltės, tačiau vairuotojo nelietė ir jo nemušė, vairuotojo galva galėjo tik liestis į atlošus, nes tokia versija neatitinka bylos įrodymų visumos.

27. Apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės apie 2024 m. kovo 20 d. įvykusio konflikto metu jam sukeltą fizinį skausmą nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, o fizinio smurto ir sukelto fizinio skausmo faktas nurodytas deklaratyviai, kadangi jokių galvos, veido sužalojimų nenustatė (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojai ir teismo medicinos ekspertas specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Šie argumentai yra nepagrįsti.

28. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės nenurodo fizinio skausmo sukėlimo nustatymo kriterijų. Fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama. Nustatant, ar dėl panaudoto fizinio smurto nukentėjusiajam kilo fizinis skausmas, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-54-648/2025).

29. Atsižvelgdama į šio procesinio sprendimo 28 punkte aptartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo fizinio skausmo pojūtis buvo išreikštas taip, kad aplinkiniai suprato nukentėjusiojo skausmą ir buvo kreiptasi į medikus. Konstatuoti fizinio skausmo sukėlimui nėra būtina objektyviai nustatyti kokius nors konkrečius asmens patirtus sužalojimus. Akivaizdu, kad smūgiavimas ranka į gyvybiškai svarbų organą – galvą bet kokio amžiaus ir sveikatos būklės asmeniui yra labai pavojingas ir neabejotinai gali sukelti stiprų skausmą. 2024 m. kovo 20 d. medicinos dokumentų išrašo / siuntimo kopijoje nurodyta, kad V. K. (duomenys neskelbtini) ligoninės filiale „(duomenys neskelbtini) ligoninė“ apžiūrėtas 2024 m. kovo 20 d., 23.07 val., jis nurodė, kad dirba taksi vairuotoju, šiandien jį sumušė klientas, smūgiavo kumščiais į galvą, vakar buvo sumuštas to paties asmens. Konstatuota, kad išorinių sužalojimų nestebima, diagnozė – galvos plaukuotosios dalies paviršinis sužalojimas, nepatikslintas (t. 1, b. l. 93). 2024 m. balandžio 25 d. apklausiamas nukentėjusysis parodė, kad nors po 2024 m. kovo 20 d. įvykio jam nuvažiavus į ligoninę jį apžiūrėjo gydytojas ir pasakė, kad sumušimų nesimato, tačiau jam labai skaudėjo sumuštą pakaušį (t. 1, b. l. 50), savo 2024 m. balandžio 25 d. pareiškime V. K. taip pat nurodė, kad 2024 m. kovo 20 d. sėdėdamas automobilio galinėje sėdynėje klientas jam ne mažiau kaip 5 kartus ranka sudavė į galvą, taip nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas.

30. Aptariamu atveju apeliantas itin plačiai argumentuodamas kelia abejones dėl A. K. pateiktame kaltinime nurodytų aplinkybių, susijusių su įvykio laiku ir vieta. Tačiau ir šiuo atveju byloje yra nustatyta įvykio vieta – (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., laikas – apie 21.30 val., toks nusikalstamos veikos padarymo vietos ir laiko sukonkretinimas taip pat laikytinas pakankamu nustatant objektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir neprieštarauja bylos įrodymų visumai. Be to, ir šiuo atveju tiek nuteistasis, tiek liudytojas K. D. neneigia ir pripažįsta, kad 2024 m. kovo 20 d., apie 21.30 val. važiavo nukentėjusiojo vairuojamame taksi automobilyje (tačiau jie nurodo kitokias, bylos medžiagai prieštaraujančias įvykio aplinkybes neigdami, kad nuteistasis fiziškai smurtavo prieš nukentėjusįjį).

31. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad ir 2024 m. kovo 20 d. įvykio aplinkybės buvo tokios, kokios yra nurodytos nuteistajam pateiktame kaltinime ir atitinka būtent nukentėjusiojo, o ne nuteistojo apie jas duotus parodymus, todėl ir šiuo atveju A. K. buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl galimybės taikyti BK 37 straipsnio nuostatas nebuvimo

32. Apeliaciniame skunde prašoma nustačius, kad A. K. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių, jo veiksmus įvertinti BK 37 straipsnio kontekste ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo

33. BK 37 straipsnyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikalstamos veikos dalyko ar kitų jos požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

34. Pagal teismų praktiką laikomasi pozicijos, kad BK 37 straipsnis netaikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-541/2011, 2K-413-895/2016, 2K-230-697/2017, 2K-86-628/2020, 2K-84-387/2023). Konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir koks jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta, kaltininko kaltės turinys ir forma, jo tikslai ir motyvai. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-77-489/2022).??? ???

35. Atsižvelgdama į šio procesinio sprendimo 33–34 punktuose aptartą teisinį reglamentavimą ir Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti BK 37 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju nuteistasis A. K. tamsiuoju paros metu prieš taksi automobilį vairavusį nukentėjusįjį, kurio iki tol nepažinojo, padarė net dvi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas – 2024 m. kovo 19 d. nežymiai sutrikdė jam sveikatą, o 2024 m. kovo 20 d. sukėlė jam fizinį skausmą. Nagrinėjamu atveju abi veikos buvo padarytos nuteistajam rankomis suduodant nukentėjusiajam smūgius į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, nežymiai jį sužalojant ir sukeliant fizinį skausmą, dėl to jis patyrė išgąstį ir stresą, jam teko kreiptis pagalbos į medikus ir policiją. Abu tyčinius nusikaltimus žmogaus sveikatai nuteistasis dėl chuliganiškų paskatų padarė būdamas daug kartų teistas, dėl jų padarymo neprisipažino ir nesigailėjo. Dėl šių priežasčių A. K. padarytos nusikalstamos veikos pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad, vertinamos BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, negali būti pripažįstamos tik formaliai atitinkančiomis BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas ir vertinamos kaip mažareikšmės.??? ???

Dėl A. K. baudžiamosios atsakomybės individualizavimo

36. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nuteistajam A. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtomis arešto bausmėmis, teigiama, kad jos buvo netinkamai individualizuotos, prašoma paskirti jam švelnesnes bausmes, taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir arešto bausmės vykdymą atidėti. Šie prašymai yra nepagrįsti, todėl negali būti tenkinami.

37. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-118/2011, 2K-369-942/2015, 2K-122-976/2021 ir kt.). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę, – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma pasireiškia tuo, kad teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, 2K-99-511/2018, 2K-266-648/2022).

38. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

39. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliaciniu skundu, bylos medžiaga ir skundžiamo nuosprendžio motyvais, konstatuoja, kad apylinkės teismas laikėsi visų bausmės parinkimo taisyklių.

40. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas A. K. už du nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 1 dalyje, arešto bausmes, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertindamas BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas aplinkybes. Teismas įvertino tai, kad A. K. padarė du baigtus nesunkius tyčinius smurtinius nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 1 dalyje (BK 11 straipsnio 3 dalis). Minėtas nusikalstamas veikas nuteistasis padarė būdamas teistas, ankstesniais nuosprendžiais jam paskirtų baudų nesumokėjęs, baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, vienos paskirtos baudos taip pat nesumokėjęs. Teismas nenustatė A. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – abi nusikalstamas veikas jis padarė dėl chuliganiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Vertindamas A. K. asmenybę teismas pažymėjo, kad nors nuteistasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra darbingo amžiaus, dirba, tačiau turi neišnykusių teistumų, nes iki pat skundžiamo nuosprendžio priėmimo nebuvo sumokėjęs nuo 2009 metų jam už kitų nusikalstamų veikų padarymą paskirtų baudų. Apylinkės teismas įvertino tai, kad net anksčiau nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės jo nesulaikė nuo tyčinių ir brutalių nusikalstamų veikų padarymo, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Dėl šių aplinkybių teismas padarė išvadą, jog visa tai neigiamai charakterizuoja nuteistojo asmenybę ir rodo, jog toks jo elgesys nėra atsitiktinio pobūdžio, o yra jau susiformavusių antivisuomeninių nuostatų išraiška, rodanti cinišką požiūrį į visuotinai priimtinas ir nusistovėjusias gyvenimo normas, elgesio taisykles, kitų asmenų teises, ypač – į jų kūno neliečiamumą, gyvybę ir sveikatą. Įvertinęs aptartas A. K. apibūdinančias ir kitas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti A. K. už jo padarytas BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas paskyrus trumpalaikio laisvės atėmimo – arešto bausmes, kurių dydį nustatė didesnį nei sankcijos vidurkis už nusikaltimą: už 2024 m. kovo 19 d. veiką – 50 parų arešto, o už 2024 m. kovo 20 d. veiką – 60 parų arešto (BK 49 straipsnio 2, 3 dalys). Po to teismas, teisingai vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu ir nuteistajam A. K. paskyrė galutinę 90 parų arešto bausmę.

41. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas atsižvelgė į esmines nuteistajam A. K. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 49, 54, 61 straipsnių nuostatas. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu A. K. paskirtos bausmės pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta (neproporcinga) bausmė. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų nuteistojo bausmei individualizuoti, vertinimo. Atsižvelgdama į tai, kad A. K. du naujus nesunkius tyčinius nusikaltimus žmogaus sveikatai, numatytus BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas teistas, baustas administracine tvarka, anksčiau jam jau buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, taip pat nėra duomenų, kad jis nuo 2009 m. būtų sumokėjęs jam ankstesniais nuosprendžiais paskirtas baudas, teisėjų kolegija neabejoja, kad šiuo atveju švelnesnė su trumpalaikiu laisvės atėmimu (areštu) nesusijusi bausmė nuteistajam būtų akivaizdžiai per švelni, neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo ir nebūtų pasiekti bausmės tikslai. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nuteistajam A. K. buvo paskirta per griežta bausmė. Priešingos išvados neleidžia daryti ir apelianto argumentai apie A. K. šeimines aplinkybes (tai, kad jis turi padėti prižiūrėti tris savo mažamečius vaikus, kol jo žmona dirba), kadangi jos yra gyvenimiškai įprastos, o ne išskirtinės, visi nuteistojo vaikai buvo gimę dar iki jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, todėl jis žinojo, kad turi rūpintis savo šeima, vaikais, yra už juos atsakingas, tačiau tai nuo pasikartojančio nusikalstamo elgesio jo nesustabdė, todėl jis susiduria su dėsningomis neigiamomis savo nusikalstamo elgesio pasekmėmis, o visuomenė turi teisę būti apsaugota nuo A. K. daromų pasikartojančių smurtinių nusikaltimų. Nors apeliantas akcentuoja, kad BK 49 straipsnio 6 dalyje yra nurodyta, jog areštas neskiriamas nėščioms moterims ir gali būti neskiriamas asmenims, auginantiems vaiką iki trejų metų, atsižvelgiant į vaiko interesus, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog jauniausias nuteistojo vaikas yra gimęs (duomenys neskelbtini), todėl šiuo metu jau yra vyresnis nei trejų metų, be to, A. K. gyvena santuokoje su savo žmona I. K., ir nėra duomenų, kad nuteistajam atliekant arešto, kuris yra tik trumpalaikis laisvės atėmimas, bausmę, dėl to nukentėtų šio vaiko interesai, nebūtų kam juo pasirūpinti ar pan.

42. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. Atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Šiuo atveju nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, jog bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

43. Baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus dalį paskirtos bausmės, sąrašas, taigi, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018, 2K-61-489/2025).???

44. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo vertinimui, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų ir atidėti nuteistajam paskirtos arešto bausmės vykdymą, nes jis nepripažino savo kaltės dėl dviejų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, neatsiprašė nukentėjusiojo už savo tyčinius smurtinius veiksmus, neatlygino jam jokios dalies padarytos žalos, viso baudžiamojo proceso metu nepagrįstai kaltino patį nukentėjusįjį atlikus neteisėtus veiksmus, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo nebuvo įvykdęs net penkiais ankstesniais apkaltinamaisiais nuosprendžiais jam teismo paskirtų bausmių (nesumokėjęs jam paskirtų baudų). Kaip jau minėta, šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo, kad jis yra socialiai pavojingas, o jo siekis būti laisvėje negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog esant išvardytų aplinkybių visumai A. K. taikyti bausmės vykdymo atidėjimą nėra jokio pagrindo, nes bylos duomenys nesuteikia pagrindo išvadai, jog bausmės tikslai nuteistajam aptariamu atveju galėtų būti pasiekti be realaus arešto bausmės atlikimo arba atlikus tik jos dalį, o pasiekti bausmės tikslus – atimti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir sulaikyti jį nuo tokių veikų darymo – šiuo metu galima tik paskyrus realią arešto bausmę.

Dėl civilinio ieškinio

45. Apeliantas nesutinka ir su nukentėjusiajam V. K. priteistos neturtinės žalos dydžiu, teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam priteista 1 000 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, neproporcinga, todėl turėtų būti mažinama. Su šiais argumentais negalima sutikti.

46. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, įstatymų leidėjas neįtvirtino baigtinio neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų sąrašo, nenustatė ir neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-511/2024).

47. Šioje byloje nukentėjusysis V. K. 2024 m. rugpjūčio 27 d. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti jam iš A. K. 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 73). Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino šį reikalavimą ir V. K. iš A. K. priteisė 1 000 Eur.

48. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad bet koks sveikatos sutrikdymas sukelia tiek fizinius, tiek ir emocinius išgyvenimus, tačiau siekiant teisingai įvertinti ir atlyginti nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus nukentėjusiojo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta. Nors kasacinio teismo praktikoje laikomasi vienareikšmės pozicijos, kad konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, todėl priteisiamos žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas, tačiau pagal teismų praktiką nežymaus sveikatos sutrikdymo bylose, nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, neturtinės žalos atlyginimui priteisiamos sumos nuo 150 iki 2 000 Eur (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-699/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K-258-693/2019, 2K-128-489/2020 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytos dvi alternatyvios veikos – fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl to net ir kvalifikuojant veiksmus pagal tą patį straipsnį, neteisėtų veiksmų pasekmės gali labai skirtis, o tai lemia ir padarytos neturtinės žalos dydį.

49. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog nagrinėdamas neturtinės žalos nukentėjusiajam atlyginimo klausimą apylinkės teismas nurodė, kad šioje byloje nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad nukentėjusysis dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų patyrė neturtinę žalą, nes byloje nustatyta, kad nuteistasis nežymiai sužalojo nukentėjusįjį (padarė jam poodinę kraujosruvą kairio antakio vidinio galo projekcijoje ir galvos paviršinį sužalojimą) ir sukėlė jam fizinį skausmą tyčiniais veiksmais. Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į tai, kad V. K. patirti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl jų nukentėjusysis patyrė trumpalaikį fizinį skausmą, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusiajam būtų nustatytos ilgalaikės sveikatos sutrikdymo pasekmės, dėl patirto sužalojimo jam būtų reikėję atlikti operaciją ar kitus sudėtingus, skausmingus ir ilgalaikius nepatogumus sukeliančius sveikatos atstatymo veiksmus. Taip pat teismas įvertino tai, jog teisiamajame posėdyje nukentėjusysis nurodė, kad toliau vykdė savo darbinę veiklą, dėl nedarbingumo į gydymo įstaigas nesikreipė, vaistų nevartojo. Įvertinęs visų nurodytų aplinkybių visumą, vadovaudamasis teismų suformuota praktika bylose dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, teismas nusprendė, kad teisinga kompensacija už nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą šiuo atveju yra 1 000 Eur.

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam V. K. priteista 1 000 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti nėra per didelė ir yra laikytina pagrįsta, atitinkančia protingumo, proporcingumo bei teisingumo principus, be to, kaip buvo aptarta šio procesinio sprendimo 48 punkte, neprieštarauja ir tokio pobūdžio bylose formuojamai teismų praktikai, todėl jos mažinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Apelianto teiginiai, kad nukentėjusiajam padarytas sužalojimas nebuvo didelis, o sužalojimai, kurie leistų spręsti apie fizinio skausmo sukėlimą, nebuvo nustatyti, nukentėjusysis jau kitą dieną užsiėmė įprasta darbine veikla, jokių vaistų nuo sužalojimo ir nuo skausmo neįsigijo bei nevartojo, todėl, apelianto nuomone, sužalojimas nebuvo netgi tokio masto, kuris atitiktų nežymų sveikatos sutrikdymą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatyto neturtinės žalos dydžio pagrįstumo.

51. Pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog nuteistasis A. K. neprisipažino ir neatsiprašė dėl net dviejų prieš nukentėjusįjį padarytų smurtinių nusikaltimų, visaip stengiasi išvengti baudžiamosios atsakomybės, neatlygino jokios padarytos žalos dalies ir neketina to daryti. Nukentėjusiajam dėl 2024 m. kovo 19 d. nuteistojo A. K. nusikalstamų veiksmų buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tai patvirtino nukentėjusįjį apžiūrėję medicinos ekspertai, o 2024 m. kovo 20 d. dėl nuteistojo A. K. nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas. Abu nusikaltimai buvo padaryti V. K. darbo metu (jam vairuojant taksi automobilį tamsiuoju paros metu), dėl chuliganiškų jam nepažįstamo nuteistojo paskatų, dėl jų nukentėjusysis neabejotinai patyrė ne tik neigiamus padarinius savo sveikatai, kurie yra patvirtinti byloje esančiais medicininiais dokumentais ir kitais įrodymais, bet dėl jų jautė ir stresą, pažeminimą, baimę. Be to, apylinkės teismas jau įvertino apelianto nurodomas aplinkybes apie tai, kad nukentėjusysis netrukus po prieš jį padarytų nusikaltimų grįžo prie savo įprastos darbinės veiklos, nesikreipė į medicinos įstaigas dėl nedarbingumo, vaistų dėl sužalojimų neįsigijo ir nevartojo, po medicininių apžiūrų nesikreipė į gydymo įstaigas (šeimos gydytoją), todėl ir šie apelianto argumentai nesudaro pagrindo mažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiajam skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydis ir taip yra keturis kartus mažesnis, nei buvo prašoma priteisti nukentėjusiojo civiliniu ieškiniu.

52. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas tinkamai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, ištyrė bei įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo gynėjo advokato apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. gynėjo advokato Lino Kiaurakio apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eugenijus AntanauskasEduardas MaškevičiusAurelija Sadauskaitė