- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-23
- Bylos Nr.
- e2A-726-854/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01514-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- O. M.
- Atsakovas
- I. C.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. M. ieškinį atsakovui I. C. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, T. J.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė O. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo I. C. 10 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2015 metų vasarą atsakovas I. C. kreipėsi į ieškovę, prašydamas paskolinti pinigų. Atsakovas buvo ir tebėra ieškovės tuo metu dar sutuoktiniu buvusio T. J. (šiuo metu santuoka nutraukta) geras draugas ir verslo partneris, ieškovei buvo žinoma apie atsakovo vystomus nekilnojamojo turto projektus, o atsakovui buvo žinoma, kad ieškovė turi santaupų. Šalis siejo pasitikėjimu pagrįsti santykiai. Ieškovė bankinio mokėjimo pavedimu 2015 m. liepos 2 d. pervedė atsakovui 7 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Skola“. Be to, 2015 m. rugpjūčio 24 d. ieškovė pervedė atsakovui dar 3 000 Eur, tokiu būdu ieškovė paskolino atsakovui iš viso 10 000 Eur. Rašytinė paskolos sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo, tačiau pinigų perdavimo atsakovui faktą patvirtina bankinio mokėjimo pavedimai, atitinkantys rašytinį elektroninį dokumentą. Pablogėjus ieškovės ir jos sutuoktinio santykiams ir jiems ėmus gyventi skyrium, nutrūko ir ieškovės asmeniniai santykiai su atsakovu. Ieškovė ne kartą prašė atsakovo grąžinti paskolintus pinigus, tačiau pinigų jis negrąžino iki šiol.
3. Ieškovė dublike papildomai nurodė, kad ieškovė ir/ar trečiasis asmuo niekada nesiskolino pinigų pradiniam įnašui už perkamą namą sumokėti. Atsakovas ir trečiasis asmuo realiai negalėjo sudaryti atsakovo nurodomos paskolos sutarties, kadangi ieškovė ir trečiasis asmuo tuo metu buvo kelionėje. Be to, ieškovė ir trečiasis asmuo 2011 m. birželio 15 d. buvo sudarę notarinę povedybinę sutartį, kuria remiantis ieškovė ir trečiasis asmuo po minėtos sutarties sudarymo neįgijo jokio turto ir prievolių bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl ieškovė net teoriškai neturėjo pagrindo grąžinti atsakovui skolų už trečiąjį asmenį. Galiausiai, ieškovė 2014 metais, prieš perkant gyvenamąjį namą su trečiuoju asmeniu, turėjo pakankamai santaupų pradiniam įnašui, ką patvirtina pridedami sąskaitų išrašai.
4. Ieškovė bei jos atstovė teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme papildomai nurodė, kad šalis siejo draugiški santykiai, tuometinis jos vyras T. J. buvo atsakovo draugas, bendravo šeimomis. Tiek trečiasis asmuo, tiek atsakovas vykdė nekilnojamojo turto pirkimus-pardavimus, todėl 2015 metų vasarą prasidėjo kalba, kad atsakovui trūksta apyvartinių lėšų naujo objekto pirkimui. Buvęs sutuoktinis žinojo, kad ieškovė turi santaupų, ragino pasitikėti atsakovu. Atsakovas ir tiesiogiai, ir netiesiogiai prašė paskolinti ieškovės 7 000 Eur trumpam laikotarpiui, todėl ieškovė, pasitikėdama atsakovu, 2015 m. liepos mėnesį pervedė jam 7 000 Eur. Atsakovas po kurio laiko dar paprašė paskolinti 3 000 Eur grynaisiais. Atsakovas žadėjo, kad jis iš karto grąžins ieškovei 10 000 Eur. Atsakovas pradėjo išsisukinėti, vengti ieškovės, neatsiliepti į skambučius, ieškovė pasijautė apgauta. Ieškovė teigė, kad atsakovo ir trečiojo asmens sudaryta paskolos sutartis yra fiktyvi, nes tuo metu ieškovė ir trečiasis asmuo buvo ką tik grįžę iš Egipto, todėl jokios sutarties trečiasis asmuo negalėjo sudaryti. Ieškovė nurodė, kad lėšų pradiniam įnašui neskyrė, taip pat pažymėjo, kad jų neskyrė ir trečiasis asmuo. Nurodė, kad su trečiuoju asmeniu nebeveda bendro gyvenimo nuo 2016 metų, tačiau su sutuoktiniu biudžetai visada buvo atskiri. Ieškovė anksčiau nesikreipė dėl pinigų grąžinimo, kadangi nurodė turėjusi sunkių šeimyninių problemų, dėl ko nenorėjusi dar labiau apsunkinti visko kreipdamasi į teismą. Nurodė, kad santuokos nutraukimo sutartyje 2016 metais ginčo paskola nebuvo paminėta. Atsakydama kodėl 2015 m. rugpjūčio 24 d. ieškovė pervedė dar 3 000 Eur atsakovui, jei atsakovas buvo nepatenkintas, kad pinigai jam skolinami pavedimu, atsakovė nurodė maniusi, kad tai buvo patikimesnis pinigų perdavimas.
Atsiliepimas
5. Atsakovas I. C. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
6. Atsakovas nurodė, kad jį, ieškovę bei jos buvusį sutuoktinį T. J. siejo ilgalaikė draugystė. 2014 metais ieškovė kartu su sutuoktiniu T. J. ruošėsi pirkti gyvenamąjį namą. Siekiant sumokėti pradinį įnašą už perkamą namą, T. J. iš atsakovo pasiskolino 40 000 Lt, ką patvirtina pinigų išėmimo faktas. Ieškovė tuo metu buvo santuokoje su T. J., todėl jų prievolės buvo bendros, atsakovė 2015 m. liepos 2 d. ir 2015 m. rugpjūčio 24 d. atlikto mokėjimus atsakovui ir taip grąžino dalį skolos, o ne suteikė paskolą. Likusią skolos dalį T. J. grąžino atsakovui grynais pinigais. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų – skolos raštelių, apsikeitimo laiškais ar pan., iš kurių būtų galima spręsti apie šalių valios suderinimą sukurti paskolos prievolinius santykius. Nors ieškovė 2015 m. liepos 2 d. atliktą mokėjimo nurodymą „Skola“ bando interpretuoti taip, kad ieškovė suteikė paskolą atsakovui, tačiau, visuotinai yra žinoma, kad lietuvių kalboje veiksmas, kai asmuo suteikia atitinkamus daiktus ar pinigus, vadinama „Paskola“. Ieškovės argumentas dėl mokėjimo nurodymo reikšmės visiškai nepagrįstas, ir kaip tik įrodo, kad ieškovė atliko mokėjimą kaip skolos grąžinimą. Be to, atsakovui nebuvo jokio poreikio skolintis, jo banko sąskaitoje 2015 metų liepos-rugpjūčio mėnesiais buvo pakankamai lėšų. Be to, nors ieškovė teigia, kad ne kartą prašė grąžinti tariamai paskolintus pinigus, tačiau į bylą nepateikė jokių įrodymų apie tai, t. y. jokių laiškų, žinučių ar kitų dokumentų, kurie galėtų patvirtinti, kad ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl skolos grąžinimo.
7. Atsakovas triplike paaiškino, jog atsakovo ir trečiojo asmens paskolos sutarties sudarymą bei pinigų perdavimo faktą patvirtina 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartis, kurioje tiesiogiai nurodyta, kad trečiasis asmuo pinigus gavo. Be to, pinigų gavimo faktą savo procesiniuose dokumentuose patvirtina ir pats paskolos gavėjas T. J. Paskolos sutarties sudarymo metu, t. y. 2014 m. balandžio 28 d. atsakovo ir trečiojo asmens sudarytai paskolos sutarčiai nebuvo taikomas notarinės formos reikalavimas. Taip pat pažymėjo, kad ieškovė, kvestionuodama paskolos sutarties sudarymą, nurodo, jog atsakovas ir trečiasis asmuo realiai net negalėjo sudaryti atsakovo nurodomos paskolos sutarties, kadangi ieškovė ir trečiasis asmuo tuo metu buvo kelionėje, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pastarąją aplinkybę. Povedybinė sutartis reguliuoja ieškovės ir trečiojo asmens tarpusavio turtinius santykius, tačiau negali sukelti teisinių padarinių atsakovui, kuris tiesiog priėmė prievolės įvykdymą, o ne reikalauja prievolės įvykdymo. Kita vertus, tiek paskolos suteikimo, tiek grąžinimo metu, ieškovė ir trečiasis asmuo buvo santuokoje ir vedė bendrą ūkį, ir nors paskolos sutartį savo vardu sudarė trečiasis asmuo, paskolos sutartis buvo sudaryta siekiant atsiskaityti už bendrai įgyjamą namą ir žemės sklypą, kuris buvo įgytas trečiojo asmens ir ieškovės dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį. Nors turtas buvo įgytas dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį, o prievolė atsiskaityti už perkamą turtą buvo solidari, byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pradinį įnašą, kuris sudarė 120 000,03 Lt, sumokėjo tik trečiasis asmuo. Pastaroji aplinkybė patvirtina, kad nepaisant sudarytos povedybinės sutarties ieškovė ir trečiasis asmuo prievoles vykdydavo bendrai. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad didžioji dalis ieškovės turėtų lėšų buvo terminuoti indėliai, kuriais ji negalėjo disponuoti nevaržomai; ieškovė niekada neatliko jokių mokėjimų už įgytą turtą; net ir vertinant ieškovės turėtus indėlius, ieškovė niekada nedisponavo 120 000 Lt suma, kurią reikėjo sumokėti už perkamą turtą.
8. Atsakovo bei trečiojo asmens atstovas pažymėjo, kad ieškovė ir trečiasis asmuo, būdami sutuoktiniai, 2014 metais nusprendė įsigyti gyvenamąjį namą, 120 000 Lt pradinį įnašą savo lėšomis sumokėjo trečiasis asmuo. Sutuoktiniai buvo pasirašę povedybinę sutartį, namą įsigijo po 1/2 dalį, tačiau banko paskolą įsipareigojo mokėti solidariai. Būtent pradiniam įnašui T. J. pasiskolino 40 000 Lt iš atsakovo. Byloje nėra pareikšta reikalavimo dėl 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutarties negaliojimo. Buvo pasiskolintos lėšos įvykdyti bendrąją solidariąją prievolę. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę paskoliniai santykiai. Ieškovė per penkerius metus jokia forma atsakovui neišreiškė savo teisės į neva suteiktą paskolą. Ieškovė nurodė, kad kelis kartus skambino atsakovui, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Pažymėjo, kad iš atsakovo banko sąskaitų išrašų matyti, jog laikotarpiu, kai ieškovė neva paskolino 7 000 Eur bei 3 000 Eur sumas atsakovui, ieškovės teigimu, jo reikiamoms turto pirkimo operacijoms, atsakovas 2015 m. rugpjūčio 31 d. savo sąskaitoje turėjo 37 150,68 Eur, negana to, 2014 m. liepos 17 d. įnešė 2 800 Eur, 2014 m. rugpjūčio 3 d. į indelį įnešė dar papildomai 1 800 Eur, kas reiškia, kad jis tuo laikotarpiu neturėjo jokio poreikio papildomai skolintis iš ieškovės pinigų.
Atsiliepimas
9. Trečiasis asmuo T. J. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
10. Trečiasis asmuo nurodė, kad 2014 metais sutuoktiniai nusprendė įsigyti žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Turtas buvo įsigyjamas su paskola, tačiau, siekiant gauti paskolą, ieškovė bei trečiasis asmuo privalėjo savo lėšomis sumokėti pradinį įnašą už įsigyjamą turtą. Pradinis įnašas už įsigyjamą turtą sudarė 120 000,03 Lt, už kurių sumokėjimą solidariai buvo atsakingi trečiasis asmuo ir ieškovė. Būtent tuo tikslu 2014 m. balandžio 28 d. buvo sudaryta paskolos sutartis su atsakovu, ir iš atsakovo pasiskolinta 40 000 Lt. Nors turtas buvo įgyjamas ieškovės ir trečiojo asmens po 1/2 dalį, tačiau pradinis įnašas buvo sumokėtas trečiojo asmens, t. y. trečiasis asmuo sumokėjo tiek už savo, tiek ir už ieškovės įgyjamą turto dalį. Pasiskolinti iš atsakovo pinigai buvo panaudoti mokėjimui už sutuoktinių įgyjamą turtą, o 2015 m. liepos 2 d. ir 2015 m. rugpjūčio 24 d. atliktais mokėjimais ieškovė grąžino dalį skolos atsakovui. Pažymėjo, kad ieškovei buvo žinoma apie atsakovo suteiktą paskolą turto įgijimui, todėl ieškovės reikalavimas dėl tariamai suteiktos paskolos priteisimo atsakovui yra sąmoningas siekis apgaulės būdu įgyti lėšas iš atsakovo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškovės O. M. ieškinį atsakovui I. C. dėl skolos priteisimo atmetė.
12. Teismas nustatė, kad ieškovė 2015 m. liepos 2 d. iš savo banko sąskaitos padarė 7 000 Eur pavedimą atsakovui, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Skola“, o 2015 m. rugpjūčio 24 d. pervedė atsakovui 3 000 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Pavedimas“.
13. Teismas nustatė, kad pinigų perdavimo metu šalis siejo draugiški santykiai, ieškovės tuometinis sutuoktinis – trečiasis asmuo T. J. buvo atsakovo draugas, šalys draugavo šeimomis. 2014 m. birželio 13 d. ieškovė ir trečiasis asmuo įsigijo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), įregistruodami po 1/2 dalį turto kiekvienam sutuoktiniui. Minėtas turtas buvo įgytas 2014 m. birželio 20 d. sutuoktiniams papildomai imant 173 772,01 Eur paskolą iš banko. Paskolą ieškovė ir trečiasis asmuo įsipareigojo mokėti solidariai. Pradinį 120 000,03 Lt įnašą už perkamą turtą pagal 2014 m. birželio 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties 2.2.1 papunktį pardavėjai pervedė trečiasis asmuo T. J. Šią aplinkybę patvirtino 2014 m. birželio 13 d. bankinis mokėjimo išrašas iš trečiojo asmens sąskaitos. Teismas taip pat nustatė, kad 2014 m. birželio 28 d. atsakovas ir trečiasis asmuo sudarė rašytinę paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas paskolino trečiajam asmeniui 40 000 Lt, kurią trečiasis asmuo įsipareigojo grąžinti iki 2015 m. gruodžio 31 d. Pinigų (40 000 Lt) paskolinimo faktą patvirtino aplinkybės, kad prieš mokant pradinį įnašą trečiasis asmuo į savo sąskaitą įnešė 120 000 Lt sumą bei kasos išlaidų orderis Nr. 757630, kuriame nurodyta, kad atsakovas 2014 m. balandžio 24 d. išėmė iš savo sąskaitos 40 000 Lt, pinigų gavimo faktą atsiliepime į ieškinį patvirtino ir trečiasis asmuo T. J.
14. Teismas nurodė kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties bendrąja paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme. Ieškovė paskolos teisinių santykių buvimą įrodinėjo 2015 m. liepos 2 d. ir 2015 m. rugpjūčio 24 d. mokėjimo nurodymais, patvirtinančiais, kad ji į atsakovo banko sąskaitą pervedė iš viso 10 000 Eur, 2015 m. liepos 2 d. mokėjimo paskirties laukelyje nurodydama „Skola“, 2015 m. rugpjūčio 24 d. mokėjime nurodydama „Pavedimas“. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra šalių ginčo, kad šias lėšas ieškovė perdavė, o atsakovas jas gavo, tačiau, atsakovo teigimu, jos buvo suteiktos ne kaip paskola, o kaip skolos grąžinimas už 2014 m. balandžio 28 d. ieškovės tuometiniam sutuoktiniui T. J. paskolintą 40 000 Lt sumą, kurią jis, panaudojo pradiniam įnašui už sutuoktinių būstą apmokėti.
15. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu ieškovė pripažino, jog savo lėšomis ji neprisidėjo prie 120 000,03 Lt pradinio įnašo už perkamą šeimos būstą apmokėjimo. Nors ieškovė nurodė, kad prie pradinio įnašo savo lėšomis neprisidėjo ir trečiasis asmuo, tačiau šiuos ieškovės argumentus paneigė 2014 m. birželio 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties 2.2.1 papunktis, 2014 m. birželio 13 d. bankinis mokėjimo išrašas iš trečiojo asmens T. J. sąskaitos. Teismas pažymėjo, kad pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo ieškovė neginčija, todėl ši sutartis jos šalims (taigi ir ieškovei) turi įstatymo galią.
16. Teismas sprendė, kad ieškovės pateikti 2015 m. liepos 2 d. bei 2015 m. rugpjūčio 24 d. mokėjimo nurodymai, kuriuose nurodytos jų paskirtys, bei kitos byloje nurodytos sandorių, sudarytų laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio mėnesio iki 2015 m. rugpjūčio mėnesio tarp trečiojo asmens ir atsakovo (2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartis) bei tarp ieškovės ir trečiojo asmens (turto pirkimo, paskolos iš banko turtui įsigyti sutartys), aplinkybės suponuoja manymą, jog labiau tikėtina, kad ieškovės valios suteikti atsakovui paskolą, o atsakovui – gauti paskolą iš ieškovės ir ją grąžinti, nebuvo.
17. Teismas nustatė, kad ieškovės atsakovui atliktų mokėjimų paskirties laukeliuose aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta, jog 2015 m. liepos 2 d. pinigai buvo pervedami kaip „Skola“, kas visuotinai suprantama, jog daiktų/pinigų paskolinimas kitam žmogui tam tikram laikui vadinamas „Paskola“, tuo tarpu kai pats asmuo yra priėmęs atitinkamus daiktus/ pinigus ir ketindamas juos grąžinti tai įvardija kaip „Skolą“. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje ieškovė negalėjo konkrečiai paaiškinti, kodėl mokėjimo nurodyme neparašė žodžio „Paskola“, jei ketino skolinti, o ne grąžinti atsakovui pinigus. Ieškovė abstrakčiai nurodė, kad šį žodį įrašė dėl nežinojimo bei manymo, kad, suteikiant paskolą, reikia įrašyti „Skola“.
18. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, jog atlikdama 2015 m. rugpjūčio 24 d. mokėjimą ji neparašė jokios mokėjimo paskirties palikdama žodį „Pavedimas“, kadangi to prašė pats atsakovas, tačiau taip pat pažymėjo, kad po pirmo 2015 m. liepos 2 d. atlikto 7 000 Eur pervedimo su įrašu „Skola“ atsakovas prašė ieškovės kitus pinigus perduoti jam grynais, nes dėl pirmojo pervedimo, anot ieškovės, atsakovas supyko, buvo nepatenkintas. Šiuos ieškovės argumentus teismas laikė prieštaringais. Viena vertus, ieškovė teigė, kad juos siejo pasitikėjimo, draugiški santykiai, todėl nebuvo sudaryta ieškovės ir atsakovo paskolos sutartis, kita vertus – ji atliko pavedimus, siekdama patikimesnio pinigų perdavimo fakto pagrindimo. Teismo vertinimu, grynųjų pinigų perdavimas suteikiant paskolą taip pat yra patikimas pinigų perdavimo būdas, jei paskolos sutartis yra notarinės formos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju nei paprastos rašytinės, nei notarinės formos paskolos sutarties šalys nesudarė. Ieškovės ir atsakovo paskolos santykius neigė tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo.
19. Teismui kilo abejonių dėl ieškovės argumentų dėl atsakovo ir trečiojo asmens negalėjimo sudaryti 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartį. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė dublike nurodė, jog minėtos paskolos metu ieškovė ir trečiasis asmuo atostogavo Egipte, dėl ko paskolos sutartis faktiškai negalėjo būti sudaryta, tačiau 2020 m. lapkričio 20 d. teismo posėdyje ieškovė nurodė, kad 2014 m. balandžio 28 d. (pirmadienį) ji ir T. J. jau buvo grįžę iš kelionės. Teismas šiuos ieškovės paaiškinimus vertino kaip prieštaringus ir nenuoseklius.
20. Teismas, vadovaudamasis teismų praktikoje suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nurodė, kad nesant rašytinės paskolos sutarties, vien ieškovės į bylą pateikti mokėjimo nurodymai, kuriais į atsakovo sąskaitą buvo pervesta iš viso 10 000 Eur suma, savaime nesudaro pagrindo laikyti minėtos sumos perdavimą atsakovui kaip paskolą. Paskolos sutarčiai sudaryti būtinas ne tik pinigų perdavimas, bet ir paskolos gavėjo įsipareigojimas juos grąžinti. Tuo tarpu mokėjimo pavedimuose ieškovė nurodė, kad perveda skolą bei daro pavedimą be paskirties. Tokiu būdu pervestų lėšų paskirtis („skola“ ir „pavedimas“) yra konkreti ir nesietina su paskola. Atsakovas neginčijo aplinkybės, jog nurodytą pinigų sumą jis gavo, tačiau, byloje nėra jokių duomenų, rodančių, jog šalys susitarė dėl nurodytų sumų grąžinimo tvarkos ir terminų. Tokiu būdu, mokėjimo pavedimai patvirtina pinigų pervedimo ir gavimo faktą, tačiau CK 6.871 straipsnio prasme nepatvirtina šalių paskolos sutarties sudarymo fakto. Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad ieškovės pervestos lėšos atsakovui buvo paskola.
21. Atsižvelgdamas į aplinkybę, kad ieškovė neįrodė buvusių paskolos sutartinių santykių tarp jos ir atsakovo, ieškovės elgesį nuo pinigų pervedimo momento iki ieškinio padavimo dienos (atsakovė penkerius metus nereiškė jokių pretenzijų atsakovui dėl pervestų sumų grąžinimo, t.y. nesikreipė į atsakovą su raginimais raštu jokiomis formomis, taip pat neįrodė kreipimosi į atsakovą telefonu), teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
22. Ieškovė O. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
22.1. Pirmosios instancijos teismas sprendimą motyvavo išskirtinai atsakovo pateiktais argumentais, visiškai nevertindamas ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, sprendime net neminimi byloje pateikti įrodymai ir aplinkybės, nesuderinami su atsakovo versija, t. y. tai, kad ieškovė ir trečiasis asmuo buvo sudarę povedybinę sutartį, kad trečiąjį asmenį ir atsakovą siejo bendra komercinė veikla, tarpusavio sandoriai ir atsiskaitymo teisiniai santykiai tiek pateiktoje paskolos sutartyje nurodytu metu, tiek ir tuo metu, kai ieškovė pervedė pinigus atsakovui. Nevertinta ir tai, kad atsakovo ir trečiojo asmens atstovas patvirtino, kad nėra jokių rašytinių įrodymų apie tai, kiek, kada ir kokią sumą pagal atsakovo ir trečiojo asmens pateiktą paskolos sutartį atsakovui yra grąžinęs pats trečiasis asmuo, taip pat nėra jokių rašytinių dokumentų, patvirtinančių, kad pagal atsakovo pateiktą paskolos sutartį ieškovei buvo atsiradusi solidari prievolė kartu su trečiuoju asmeniu. Be to, nėra jokių rašytinių įrodymų apie tai, kad buvo susitarta, jog ieškovė, pervesdama pinigus atsakovui, vykdo prievolę už trečiąjį asmenį.
22.2. Atsakovui 2015 metų vasarą reikėjo pinigų nekilnojamojo turto projektams vystyti ir sandoriams sudaryti. Ieškovės bankiniai pavedimai atsakovui yra akivaizdžiai susiję su atsakovo sudarytais sandoriais: 1) 2015 m. liepos 2 d. ieškovė perveda atsakovui 7 000 Eur, 2015 m. liepos 8 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu atsakovas įsigyja 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 2015 m. rugpjūčio 24 d. ieškovė perveda atsakovui 3 000 Eur, iš karto po to, kai 2015 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas įsigijo iš T. J. dar 1/6 dalį to paties sklypo. Ieškovė kelia klausimą, kodėl ji būtent nurodytu laikotarpiu būtų turėjusi grąžinti atsakovui skolą už trečiąjį asmenį, jei atsakovas 2015 m. rugpjūčio 13 d. sandoriu nekilnojamąjį turtą ir įsigijo būtent iš trečiojo asmens, t.y. būtent atsakovas turėjo sumokėti trečiajam asmeniui, nes turėjo priešpriešinę piniginę prievolę trečiajam asmeniui paskolos sutarties atžvilgiu.
Atsiliepimas
22.3. Atsakovo pateiktas 2015 m. liepos 2 d. – 2015 m. rugpjūčio 24 d. sąskaitos išrašas ir atsakovo teiginiai dėl pakankamo lėšų turėjimo vertintini kritiškai. Visų pirma, sąskaitos išrašo laikotarpis yra iki 2015 m. rugpjūčio 24 d., o ne 2015 m. rugpjūčio 31 d. Antra, 2015 m. liepos 2 d. pinigų likutis sąskaitoje sudarė 7 132,68 Eur, o atsižvelgiant į tai, kad ieškovė atsakovui tą dieną pervedė 7 000 Eur, darytina išvada, kad tądien pinigų sąskaitoje atsakovas turėjo vos virš 100 Eur, ko negalima vertinti, kaip pakankamų lėšų turėjimo, ypač turint omenyje tai, kad atsakovas ketino ir 2015 m. liepos 8 d. sandoriu įsigijo nekilnojamąjį turtą. Be to, atsakovas pateikia sąskaitos išrašą tik iki 2015 m. rugpjūčio 24 d., t.y. dienos, kai ieškovė jam pervedė dar 3 000 Eur, tačiau neatskleidus atsakovo sudarytų nekilnojamojo turto sandorių (ypač 2015 m. rugpjūčio 13 d. sandorio su trečiuoju asmeniu) sąlygų (atsiskaitymo terminų), toks sąskaitos išrašas nepatvirtina pakankamo lėšų turėjimo ir šio sandorio įvykdymui. Visuotinai žinoma, kad dažnai sudarant nekilnojamojo turto sandorius atsiskaitymo terminas nesutampa su sandorio sudarymo data, atsiskaitymo terminas dažnu atveju yra vėlesnis.
22.4. Laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 2 d. – 2015 m. rugpjūčio 24 d. į atsakovo sąskaitą pateko 21 150 Eur įplaukų, iš kurių 10 000 Eur yra ieškovės pervesta suma, o išlaidų suma sudaro 17 130,89 Eur, taigi be ieškovės pervestų sumų atsakovui nebūtų pakakę sąskaitoje esančių pinigų tokioms išlaidoms. Aplinkybė, kad atsakovo sąskaitoje 2015 m. rugpjūčio 24 d. likusi 11 151,79 Eur suma taip pat nieko neįrodo, neatskleidus 2015 m. rugpjūčio 13 d. nekilnojamojo turto sandorio sąlygų ir atsiskaitymo terminų. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovui reikėjo pinigų 2015 m. liepos 8 d. ir 2015 m. rugpjūčio 13 d. sandoriams vykdyti, kas leidžia tikėti ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, jog jos buvo prašoma paskolinti pinigų.
22.5. Ieškovė teismo posėdžio metu nenurodė, kad žodį „skola“ pavedimo paskirtyje įrašė dėl nežinojimo. Ji aiškiai pasakė, kad darydama pavedimą, jo paskirtyje nurodant žodį „skola“ ji tą supranta, kaip atsakovo skolą jai, o žodį „paskola“ supranta kaip banko suteikiamą paskolą (garso įrašo laikas 1 val. 25 min. – 1 val. 28 min.). Be to, žodis „paskola“ yra teisinis terminas, apibūdinantis patį teisinį santykį tarp dviejų sandorio šalių, o ne tai, kuris iš jų kuriam yra skolingas. Pats atsakovas savo atsiliepime nurodė tokį Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateikiamą skolos apibrėžimą – „nesumokėti arba grąžintinai gauti pinigai ar daiktas“. Taigi šnekamojoje kalboje žmonės „skola“ dažniausiai vadina „grąžintinai gautus pinigus ar daiktus“. Šiuo atveju, ieškovė ir pervedė atsakovui pinigus, o atsakovas juos gavo, ką ieškovė ir įvardino, kaip atsakovo gautą ir jo grąžintiną pinigų sumą, o ne atvirkščiai. Ieškovė nenurodė „skolos grąžinimas“, „grąžinu skolą“ ar pa., kas leistų aiškiai ir nedviprasmiškai daryti išvadą apie tokį veiksmą. Ieškovės 2015 m. rugpjūčio 24 d. mokėjimo pavedime apskritai nurodytas žodis „pavedimas“, o ne skola ar skolos grąžinimas.
22.6. Tarp ieškovės ir trečiojo asmens 2011 m. birželio 15 d. buvo sudaryta povedybinė sutartis, pagal kurią ieškovė ir trečiasis asmuo po sutarties sudarymo neįgijo jokio turto ir prievolių bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Ieškovė nežinojo apie asmeniškai trečiojo asmens sudaromus paskolų ar kitokius sandorius ir jų turinį. Ieškovė nei asmeniškai, nei solidariai su trečiuoju asmeniu neprisiėmė jokių prievolių atsakovo atžvilgiu. Atsakovas nebuvo gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sandorio šalis, todėl pagal jį neįgijo jokių teisių ir pareigų, o ieškovė nebuvo atsakovo pateiktos paskolos sutarties šalis ir jokių solidarių prievolių kartu su trečiuoju asmeniu jai pagal šią sutartį neatsirado. Nesant įrodymų apie šalių susitarimą, kad prievolę už trečiąjį asmenį vykdys ieškovė, nėra pagrindo plečiamai interpretuoti ieškovės ir trečiojo asmens sudarytos būsto pirkimo sutarties.
22.7. Atsakovas, teigdamas, kad ieškovės jam pervesti pinigai buvo ne paskola, o skolos grąžinimas už trečiąjį asmenį, privalėjo leistinais įrodymais įrodyti ne tik egzistavus atsakovo ir trečiojo asmens skolinius santykius, bet ir šios prievolės įvykdymą atsakovo nurodomu būdu, t.y. kad dalį skolos įvykdė pats trečiasis asmuo, o dalį šios prievolės už trečiąjį asmenį šalių susitarimu įvykdė ieškovė. Byloje tokių įrodymų nėra. Atsakovas tik abstrakčiai nurodė, kad dalį skolos pagal atsakovo ir trečiojo asmens sudarytą 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartį trečiasis asmuo atsakovui grąžino grynais pinigais, tačiau negalėjo įvardinti šios sumos, abstrakčiai tik nurodė, kad tai turbūt yra skirtumas tarp paskolos sumos ir ieškovės pervestos sumos bei tai, kad tai apskritai nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Šie argumentai nepagrįsti, kadangi šios bylos dalyką sudaro ginčas, kaip turėtų būti vertinamas ieškovės atsakovui pervestų 10 000 Eur faktas, pačiam atsakovui teigiant, kad tai yra dalinis prievolės vykdymas. Be to, pagal šią versiją, reikštų, kad pats trečiasis asmuo atsakovui grąžino 1 584,80 Eur (5 471,99 Lt). Tokiu būdu, sumos, viršijančios 600 Eur patvirtinimui keliamas rašytinės formos reikalavimas, o tokio rašytinio prievolės įvykdymo patvirtinimo į bylą nepateikta. Be to, neįtikima, kad 1 584,80 Eur suma būtų grąžinta grynaisiais pinigais.
22.8. Esant sudarytai povedybinei sutarčiai ir trečiajam asmeniui iš savo sąskaitos pervedus 120 000 Lt pradinį įnašą už namą, sutuoktiniai jį vis tiek įgijo lygiomis dalimis ir nėra jokių įrodymų, kad ieškovė būtų įsipareigojusi grąžinti trečiajam asmeniui ar kitiems asmenims pusę šios sumos (60 000 Lt). Trečiasis asmuo, įsigyjant šeimos namą lygiomis dalimis, nekvestionavo šių dalių ir nelaikė ieškovės skolinga už šio turto įsigijimą. Buvusių sutuoktinių solidarios prievolės bankui atsiradimas sietinas išimtinai su kreditavimo sutarties sąlygomis išimtinai suteiktos kredito sumos ribose ir nedarė ieškovės ir trečiojo asmens solidariai atsakingais prieš trečiuosius asmenis už visas/bet kokias kitas sutuoktinių ar vieno iš jų prievoles (povedybinė sutartis). Be to, nelogiška, kad ieškovei turint pakankamai santaupų, sutuoktiniai būtų skolinęsi pinigų.
22.9. Jeigu byloje remiamasi faktu, kad iš trečiojo asmens sąskaitos buvo sumokėtas 120 000 Lt pradinis įnašas už namą, iš kurių atsakovas tariamai paskolino trečiajam asmeniui 40 000 Lt, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kas „prisidėjo“ ar „neprisidėjo“ prie pradinio įnašo sumos sumokėjimo, o turėtų būti keliamas klausimas, kokiu pagrindu pats trečiasis asmuo disponavo šia pinigų suma: 1) kodėl 120 000 Lt į trečiojo asmens sąskaitą grynais pinigais buvo įnešti likus 2 dienoms iki namo pirkimo sandorio; 2) kokia yra likusios 80 000 Lt sumos kilmė, kodėl jie nebuvo laikomi banko sąskaitoje ir jei trečiasis asmuo šią sumą ar jos dalį taip pat skolinosi, tai kaip šios skolos buvo grąžintos; 3) kodėl atsakovas 40 000 Lt sumą išgrynino banke, ketindamas paskolinti trečiajam asmeniui, t.y. kokia prasmė už nemažą komisinių sumą išgryninti šiuos pinigus tam, kad trečiasis asmuo vėliau juos vėl įneštų į savo sąskaitą; 4) kodėl atsakovo ir trečiojo asmens paskolos sutartis sudaryta likus 1,5 mėnesio iki namo pirkimo sandorio sudarymo ir pradinio įnašo mokėjimo bei kodėl visą šį laiką atsakovo tariamai paskolintus pinigus trečiasis asmuo kažkur laikė grynaisiais pinigais, kas yra itin nesaugu.
22.10. Nepaisant to, kad pradinio įnašo suma buvo pervesta pardavėjai iš trečiojo asmens sąskaitos, nei ieškovė, nei trečiasis asmuo neprisidėjo prie šios sumos sumokėjimo. Pinigai, prieš pat sandorio sudarymą įnešti į trečiojo asmens sąskaitą, nebuvo trečiojo asmens lėšos arba jo pasiskolintos lėšos. Kadangi pardavėjai buvo suinteresuoti kuo greičiau parduoti savo ilgai nebaigtą statyti namą, jie ir perdavė pradinės įmokos sumą trečiajam asmeniui likus porai dienų iki notarinio sandorio pasirašymo, su tikslu pateikti bankui įrodymą apie pradinio įnašo sumokėjimą, kaip būtinąją kreditavimo sąlygą. Trečiasis asmuo pardavėjų jam perduotus pinigus (120 000 Lt) sandorio dieną pervedė į asmens, kurio vardu buvo registruotas namas, sąskaitą, t.y. savo draugės ir bendradarbės mamos sąskaitą. Trečiasis asmuo pats nepateikė jokių įrodymų, kad faktiškai disponavo 120 000 Lt suma, todėl ir teismo išvada, kad ieškovė neprisidėjo prie pradinio įnašo sumokėjimo neturi reikšmės ir nereiškia, kad ieškovė tokiu būdu tapo skolinga trečiajam asmeniui ar atsakovui. Trečiasis asmuo taip pat nutylėjo aplinkybę, kad tais pačiais metais, t.y. 2015 m. rugsėjo 10 d. dovanojimo sutartimi jis padovanojo ieškovei jam priklausančią namo dalį.
Šalies argumentai
22.11. Ieškovė teiginiuose dėl visgi atlikto pavedimo, kai atsakovas prašė pinigus perduoti grynaisiais, nemato nieko prieštaringo – nepaisant šalių draugiškų santykių ir atsakovo pageidavimų, ji manė, kad pinigus pervesti per banką yra patikimesnis jų perdavimo įrodymas.
22.12. Atsakovo ir trečiojo asmens pateikta 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartis yra dokumentas, kuris galėjo būti surašytas bet kada. Ši paskolos sutartis negalėjo būti sudaryta, nes tuo metu ieškovė ir trečiasis asmuo grįžo iš Egipto, t.y. vakare prieš sandorio sudarymą parskrido į Varšuvą skrydis truko 6,5 val., tik tada vyko į Vilnių, buvo pavargę, todėl tą pačią dieną trečiasis asmuo niekur nevyko ir jokių pinigų nesiskolino.
22.13. Atsakovas 2014 m. kovo 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu iš trečiojo asmens įsigijo 49/1275 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir patalpą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kaimo turizmo apartamentus). Pagal 2014 m. balandžio 24 d. kasos išlaidų orderį Nr. 757630 40 000 Lt suma buvo išgryninta praėjus 29 dienoms po šio sandorio sudarymo. Teismo posėdžio metu atsakovo ir trečiojo asmens atstovui uždavus klausimą, kokia buvo minėto jo atstovaujamųjų sudaryto sandorio suma ir atsiskaitymo terminas, atstovas į klausimą neatsakė, nurodydamas, kad tai nesusiję su nagrinėjama byla. Taigi faktinės aplinkybės rodo, kad atsakovas, likus mėnesiui iki 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sudarymo (2014 m. kovo 26 d.), būtent su tuo pačiu trečiuoju asmeniu sudaro nekilnojamojo turto sandorį, pagal kurį turi jam sumokėti pinigus. Ir lyg atsitiktinai po mėnesio nuo šio sandorio sudarymo atsakovas išgrynina 40 000 Lt sumą (2014 m. balandžio 24 d.), kurią teigia paskolinęs trečiajam asmeniui, nors pastarasis šią sumą įneša į savo sąskaitą tik dar po pusantro mėnesio (2014 m. birželio 11 d.). Teismas sprendime šių aplinkybių nevertino ir dėl to nepasisakė.
22.14. Abejonių kelia, kad atsakovas ir trečiasis asmuo, abu būdami verslininkai, kuriems nuolat reikalingos apyvartinės lėšos jų nekilnojamojo turto vystymo veikloje, sudarė rašytinę paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas neatlygintinai paskolino trečiajam asmeniui 40 000 Lt, kurią trečiasis asmuo įsipareigojo grąžinti net daugiau kaip po pusantrų metų – iki 2015 m. gruodžio 31 d. Atsakovas už pagal 2014 m. balandžio 24 d. kasos išlaidų orderį Nr. 757630 išgrynintą 40 000 Lt sumą sumokėjo bankui 320 Lt komisinį mokestį. Taigi, atsakovas išgrynina pinigus už nemažus komisinius tam, kad trečiasis asmuo juos po 1,5 mėnesio vėl įneštų į sąskaitą, patiria 439 Lt išlaidas, tačiau tai niekaip neatsispindi paskolos sutartyje. Abejonių kelia ir pats 2014 m. balandžio 24 d. kasos išlaidų orderis Nr. 757630 – jame yra nurodytos dvi sąskaitos, t.y. atsakovo sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios pinigai išgryninti su žyma „Debetas“ (pinigų nurašymas), ir dar viena sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) su žyma „Kreditas“ (pinigų įskaitymas). Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kodėl orderyje nurodytos dvi sąskaitos ir kodėl ta pati 40 000 Lt suma iš vienos iš sąskaitų nurašoma, o į kitą įskaitoma. Tai kelia pagrįstų abejonių, ar atsakovas apskritai banko kasoje išgrynino šią sumą.
22.15. Išsami įrodymų analizė rodo, kad ne tik labiau tikėtina, bet ir įrodyta, jog ieškovė paskolino pinigus atsakovui, kurie jam buvo reikalingi sudaryti ir įvykdyti konkrečius (2015 m. liepos 8 d. ir 2015 m. rugpjūčio 13 d.) sandorius, o tariamai pagal 2014 m. balandžio 28 d. atsakovo ir trečiojo asmens sudarytos paskolos sutarties metu atsakovą ir trečiąjį asmenį siejo atsiskaitymo teisiniai santykiai pagal tų pačių asmenų 2014 m. kovo 26 d. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sandorį, todėl atsakovo versijos, kad ieškovė grąžino atsakovui trečiojo asmens skolas atmestina kaip neįrodyta.
23. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodo:
Atsiliepimas
23.1. Atsakovas ir trečiasis asmuo šioje byloje neigia ne pačių ieškovės nurodytų aplinkybių apie atsakovo 2015 metų sudarytų sandorių egzistavimą, o šių aplinkybių ryšį su nagrinėjama byla, t.y. neigia, kad ieškovės nurodytos, taigi ir faktinį ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės, yra bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl vienas iš pagrindinių apeliacinio skundo argumentų ir yra tas, kad ir pirmosios instancijos teismas aplinkybių ir rašytinių įrodymų dėl atsakovo ir trečiojo asmens bendros veiklos, jų betarpiškai sudarytų sandorių, jų sudarymo laiko, verčių, ryšio tiek su atsakovo ir trečiojo asmens pateikta paskolos sutartimi, tiek su ieškovės pervestomis pinigų sumomis iš viso nevertino ir dėl jų nepasisakė.
23.2. Nors pats atsakovas remiasi 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartimi, tačiau atsakovo pozicija dėl šio įrodymo vertinimo yra prieštaringa ir nenuosekli. Atsakovas visą savo gynybinę poziciją konstruoja per šią paskolos sutartį, kuri esą yra įrodymas, kad ieškovės atsakovui pervesti pinigai yra skolos pagal šią sutartį grąžinimas, tačiau tuo pačiu pripažįsta, kad šios sutarties šalimi ieškovė net nebuvo. Taip pat teigia, kad ši sutartis nėra bylos dalykas.
23.3. Išskyrus atsakovo ir trečiojo asmens deklaratyvius teiginius, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartis buvo įvykdyta (pakvitavimų, susitarimo, kad dalį šios paskolos už trečiąjį asmenį grąžina ieškovė ir pan.).
23.4. Viena vertus atsakovas teigia, kad nesuėjus paskolos grąžinimo terminui nebuvo pagrindo priešpriešinius reikalavimus įskaityti tiesiogiai su trečiuoju asmeniu pagal 2015 m. rugpjūčio 13 d. sandorį, kita vertus, įrodinėja, kad dar anksčiau ieškovės pervestos sumos buvo paskolos už trečiąjį asmenį grąžinimas.
23.5. Nors atsakovas nurodo, kad „vien faktas, kad ieškovė pervedė pinigus atsakovui per se nesuponuoja, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė paskolos teisiniai santykiai“, tačiau tuo pačiu šis pinigų pervedimas savaime nereiškia ir to, kad tai buvo paskolos grąžinimas atsakovui už trečiąjį asmenį, vien todėl, kad atsakovas ir trečiasis asmuo taip teigia.
23.6. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1) 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartyje nenurodytas joks tikslas; 2) nekilnojamojo turto pirkimas nėra sandoris, skirtas išlaikyti namų ūkį, vaikus ar jų auklėjimui; 3) ieškovės ir trečiojo asmens turtas ir prievolės buvo atskirtos vedybinės sutarties pagrindu, būstą jie įsigijo dalinės nuosavybės teise. Taigi nei teisinio, nei faktinio pagrindo ieškovės solidariosioms prievolėms pagal atsakovo ir trečiojo asmens pateiktą paskolos sutartį atsirasti nebuvo.
23.7. Nors ieškovas ir trečiasis asmuo nurodo, kad trečiasis asmuo būsto pirkimui skolinosi iš atsakovo 40 000 Lt, o už perkamą būstą sumokėjo net 120 000 Lt pradinį įnašą, bei sieja šias aplinkybes su 10 000 Eur sumos pervedimu iš ieškovės į atsakovo sąskaitą daugiau nei po metų, tačiau negali paaiškinti nei likusios 80 000 Lt pradinio įnašo už namą sumos kilmės, nei tos aplinkybės, kad namas buvo padovanotas ieškovei.
23.8. Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino ir patvirtino, kad ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl skolos grąžinimo. Rašytinių raginimų ar pretenzijų teikimas nėra privalomi, be to, telefoninės išklotinės yra saugomos ir teikiamos už pastaruosius 6 mėnesius, todėl šių įrodymų nepateikimas į bylą savaime neįrodo, kad ieškovė skolos grąžinimo iš atsakovo nereikalavo.
24. Atsakovas I. C. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
24.1. Pirmosios instancijos teismas detaliai ištyrė byloje esančius įrodymus, tinkamai kvalifikavo tarp šalių (ne)susiklosčiusius santykius, ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovė neįrodė, jog ieškovės atsakovui pervestos lėšos buvo paskola. Vien faktas, kad ieškovė pervedė pinigus atsakovui savaime nereiškia, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė paskolos teisiniai santykiai.
24.2. Bylos nagrinėjimo dalyko ribas apibrėžia ieškovas ieškinyje suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, ir atsakovas, jeigu pareiškia priešieškinį. Nagrinėjamojoje byloje nėra ginčo dėl atsakovo ir trečiojo asmens paskolos sutarties (nėra pareikštų reikalavimų dėl jos nuginčijimo), minėta sutartis įvykdyta tinkamai (nei viena iš sutarties šalių neturi pretenzijų), todėl ieškovės cituojama kasacinio teismo praktika laikytina neaktualia, o reikalavimas atsakovui perkeliant jam įrodinėjimo naštą laikytinas nepagrįstu.
Šalies argumentai
24.3. Ieškovė, tuo metu buvusi trečiojo asmens sutuoktine, ir kaip pati nurodė, buvusi draugiškuose santykiuose su atsakovu, neabejotinai žinojo apie atsakovo ir trečiojo asmens vykdytus sandorius, verslo projektus. Būtent pasinaudojant turima informacija, ją selektyviai pateikiant, yra bandoma „pritempti“ aplinkybes, kurios neva pagrįstų, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė paskolos teisiniai santykiai.
24.4. Pati ieškovė pateikė teismui išrašą iš Nekilnojamojo turto registro, iš kurio matyti, kad atsakovas daug metų verčiasi nekilnojamojo turto vystymo veikla, yra sudaręs daugelį sandorių tiek perkant, tiek parduodant nekilnojamąjį turtą. Akivaizdu, kad tokia veikla reikalauja investicijų, tačiau atsakovas niekada nebuvo sudaręs ar prašęs sudaryti paskolos sutarčių ieškovės, todėl teigti, kad būtent tiems dviem ieškovės nurodytiems 2015 m. liepos 8 d. ir 2015 m. rugpjūčio 13 d. sandoriams atsakovas su ja sudarė paskolos sutartis nėra pagrindo.
24.5. Nors ieškovė kelia klausimą, kodėl atsakovas netaikė įskaitymo trečiajam asmeniui sudarant 2015 m. rugpjūčio 13 d. sandorį, tačiau įskaitymas nėra privaloma procedūra, o, be to, paskolos grąžinimo terminas nebuvo suėjęs.
24.6. Ieškovė sąmoningai nutyli aplinkybę, kad nepraėjus nė mėnesiui po jos dalies skolos grąžinimo atsakovui (2015 m. rugpjūčio 24 d.), kuri susidarė ieškovei ir trečiajam asmeniui siekiant įsigyti gyvenamąjį namą, trečiasis asmuo savo 1/2 dalį nuosavybės teisių padovanojo ieškovei. Neatmestina, kad tai vidiniai ieškovės ir trečiojo asmens šeimos santykiai.
24.7. Atsakovas papildomai pateikė sąskaitos išrašą, iš kurio matyti laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. į atsakovo sąskaitą pateko 47 650 Eur, o išlaidos tesudarė 17 632 Eur. Pagal VĮ Registrų centras duomenis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 44 100 Eur. Taigi pusės šio žemės sklypo vertė – 22 050 Eur. Visuotinai žinoma, kad rinkos vertė būna ir ženkliai didesnė nei masinio vertinimo VĮ Registrų centras, todėl daryti išvadą, kad atsakovas įvykdė sandorį už neva tuo metu ieškovės paskolintus 7 000 Eur, nėra pagrindo.
24.8. Dėl atsakovo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sandorio ieškovė savo 2020 m. rugpjūčio 24 d. pavedimą bando „pritempti“ nurodydama, kad neretai nekilnojamojo turto sandorių sudarymo ir atsiskaitymo laikas skiriasi. Akivaizdu, kad logine konstrukcija tai per se nėra susiję priežastiniu ryšiu. Dar daugiau, vadovaujantis ieškovės versija, kad tariamai ji paskolino 3 000 Eur atsakovui, kad šis galėtų įvykdyti 2015 m. rugpjūčio 13 d. sandorį, gautųsi sunkiai paaiškinama situacija – draugas (atsakovas) neva prašo paskolinti pinigų draugo žmonos (ieškovės), kuri tuo metu, kaip pati nurodė, ir pati palaikė draugiškus santykius su atsakovu, tam, kad atsakovas galėtų atsiskaityti su ieškovės sutuoktiniu (trečiuoju asmeniu).
24.9. Ieškovės teiginys, neva ji, „šiuo atveju, ieškovė ir pervedė atsakovui pinigus, o atsakovas juos gavo, ką ieškovė ir įvardino, kaip atsakovo gautą ir jo grąžintiną pinigų sumą, o ne atvirkščiai“ laikytinas subjektyviu bandymu suklaidinti teismą, todėl atmestinas.
24.10. Ieškovė reikalavo skolos pagal neva sudarytą paskolos sutartį, todėl būtent ieškovei ir tenka pareiga įrodyti, kad tokia sutartis buvo sudaryta. Byloje yra pateikta paskolos sutartis tarp atsakovo ir trečiojo asmens, kuri nėra šios bylos objektas, tai yra jos galiojimas nėra ginčijamas. Įstatymas nedraudžia nesilaikyti rašytinės paskolos sutarties formos, būtent dėl to nėra imperatyviai privalomas rašytinės paskolos sutarties įvykdymo rašytinis patvirtinimas. Atsakovas neturi pretenzijų dėl minėtos sutarties įvykdymo, jam pakako faktinio sutarties įvykdymo. Juolab, kad nei trečiasis asmuo, nei ieškovė nebuvo pareiškę pageidavimo, kad paskolos sutarties įvykdymas būtų įtvirtintas rašytine forma.
24.11. Ieškovės ir trečiojo asmens povedybinės sutarties 3.3. punkte nustatyta, kad pagal bendras prievoles ir prievoles susijusias su šeimos interesais, sutuoktiniai atsakys solidariai.
Žemesnės instancijos teismas
24.12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: (i) atsakovas su trečiuoju asmeniu buvo sudarę paskolos sutartį; (ii) trečiasis asmuo, kuris tuo metu buvo ieškovės sutuoktinis, pasiskolino 40 000 Lt, konkrečiam tikslui – gyvenamojo namo pirkimui; (iii) trečiasis asmuo, sudarant gyvenamojo namo pirkimo sandorį sumokėjo pradinį 120 000 Lt įnašą; (iv) pati ieškovė pripažino, kad prie šio įnašo savo lėšomis neprisidėjo; (v) 2014 m. birželio 13 d. gyvenamojo namo su žemės sklypu pirkimo sandoris, neabejotinai buvo sudaromas šeimos (ieškovės ir trečiojo asmens) interesams tenkinti, nes: a) kitą sandorio dalį ieškovė ir trečiasis asmuo finansavo iš banko paimta solidaria paskola; b) įgytas turtas buvo įregistruotas 1/2 turtinių teisių kiekvienam sutuoktiniui; c) kaip nurodė pati ieškovė prieš tai sutuoktiniai gyveno bute (duomenys neskelbtini), todėl buvo siekiama pagerinti gyvenamąsias sąlygas; (vi) ieškovė asmeniškai dalyvavo ir patvirtino 2014 m. birželio 13 d. gyvenamojo namo su žemės sklypu pirkimo sandorį, todėl žinojo (negalėjo nežinoti) apie jos sutuoktinio (trečiojo asmens) įmokamą pradinę 120 000 Lt įmoką; (vii) byloje nėra duomenų, kad ieškovė tuo metu būtų kėlusi sutuoktiniui (trečiajam asmeniui) pradinės įmokos lėšų gavimo klausimo, kas suponuoja, kad ieškovei buvo žinoma lėšų gavimo šaltinis; priešingu atveju būtų sunkiai paaiškinama situacija, kaip sutuoktinis investuoja labai ženklią pinigų sumą (120 000 Lt) į bendro gyvenamojo namo pirkimą, o sutuoktinė visiškai tuo nesidomi ir dar patvirtina sandorį; (viii) byloje nėra duomenų, kad ieškovė prieštaravo 2014 m. birželio 13 d. gyvenamojo namo su žemės sklypu pirkimo sandorio sudarymui; (ix) ieškovė 2015 m. liepos 2 d. perveda atsakovui 7 000 Eur su nuoroda „Skola“; (x) ieškovė 2015 m. rugpjūčio 24 d. perveda atsakovui 3 000 Eur su nuoroda „Pavedimas“; (xi) po kelių savaičių sudaro dovanojimo sutartį su sutuoktiniu (trečiuoju asmeniu), tai yra priima dovaną iš trečiojo asmens 1/2 turtinių teisių į gyvenamąjį namą su žemės sklypu (sandorio vertė 120 000 Lt / 2 + 173 772 Lt / 2 = 146 886 Lt). Išdėstytų faktinių aplinkybių kontekste akivaizdu, kad ieškovė, mažų mažiausiai, savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino, kad paskolos sutartis tarp atsakovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta šeimos interesams tenkinti ir ieškovė prisiėmė solidarią šio sandorio įvykdymo prievolę.
24.13. Apeliaciniame skunde ieškovė kelia naujus klausimus dėl atsakovo ir trečiojo asmens sutarties, pinigų perdavimo ir išvis galimybės sudaryti tokią sutartį, tačiau šie klausimai išeina iš bylos nagrinėjimo ribų. Nagrinėjamu atveju, ginčo ribos yra apibrėžtos ieškovės pateiktu ieškiniu – dėl skolos priteisimo iš atsakovo pagal neva tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą paskolos sutartį. Atsižvelgiant į tai, ieškovės keliami klausimai dėl 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutarties galiojimo laikytini nepagrįstais.
Atsiliepimas
25. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, T. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
25.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės pateikti 2015 m. liepos 2 d. bei 2015 m. rugpjūčio 24 d. mokėjimo nurodymai, kuriuose nurodytos jų paskirtys, bei kitos byloje nurodytos sandorių, sudarytų laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio mėnesio iki 2015 m. rugpjūčio mėnesio tarp trečiojo asmens ir atsakovo (2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartis) bei tarp ieškovės ir trečiojo asmens (turto pirkimo, paskolos iš banko turtui įsigyti sutartys), aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog labiau tikėtina, kad ieškovės valios suteikti atsakovui paskolą, o atsakovui gauti paskolą iš ieškovės ir ją grąžinti, nebuvo.
25.2. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas prielaidomis ir klausimais, kurie visiškai išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų. Ieškovė, nepateikdama jokių įrodymų, vien subjektyviais svarstymais kvestionuoja 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutarties sudarymą tarp atsakovo ir trečiojo asmens. Ši paskolos sutartis buvo sudaryta pagal tinkamą formą, kurios tuo metu reikalavo teisės aktai, ji atitiko šalių valią. Tai, kad paskolos sutartis buvo įvykdyta, pagrindžia tiek sutarties tekstas, tiek atsakovo pateikti įrodymai – kasos išlaidų orderis, sąskaitos išrašas, tiek trečiojo asmens pareiškimas ir patvirtinimas. Tai, kad 2014 m. balandžio 28 d. ieškovė ir trečiasis asmuo jau buvo grįžę iš kelionės teismo posėdžio metu patvirtino pati ieškovė. Be to, šioje byloje nėra ginčo dėl 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartis teisėtumo ar galiojimo.
25.3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, o būtent ieškovės ir trečiojo asmens šeimos būsto pirkimą. Būtent siekiant surinkti reikiamą pinigų sumą trečiasis asmuo su atsakovu sudarė paskolos sutartį ir pasiskolino 40 000 Lt. Trečiasis asmuo įnešė pinigus į sąskaitą ir bankiniu pavedimu buvo sumokėtas 120 000 Lt pradinis įnašas už perkamą būstą. Trečiasis asmuo ir ieškovė sudarė solidarią paskolos sutartį su banku. Įsigytą būstą įregistravo po 1/2 dalį kiekvienam sutuoktiniui. Ieškovė savo valia pervesdama lėšas atsakovui grąžino dalį paskolos, kuri buvo panaudota šeimos būsto pirkimui ir taip prisijungė prie šeimos interesų tenkinimo sandorio. Ieškovė savanoriškai išreiškė valią ir įvykdė solidarią sutuoktinių prievolę.
25.4. Pati ieškovė pripažino, kad prie pradinio įnašo neprisidėjo savo lėšomis. Ieškovė, pervesdama lėšas atsakovui, patvirtino dalies paskolos grąžinimą, patvirtino prisijungimą prie paskolos teisinio santykio. Be to, atsižvelgiant į sutarties laisvės principo sudarant vedybų sutartį ribotumą ir galiojantį teisinį reguliavimą, pagal kai kurias prievoles sutuoktiniai visada atsakys bendrai. Pagal CK 3.26 straipsnio 3 dalį sutuoktiniai susitarimu negali atsisakyti teisių ar panaikinti pareigų, kurios pagal įstatymus atsiranda kaip santuokos padarinys. Sutuoktinių atsakomybę vedybų sutartyje susitarus dėl turto atskirumo režimo papildomai reglamentuoja CK 3.114 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu sutuoktiniai vedybų sutartyje numatė, kad turtas, įgytas tiek iki santuokos įregistravimo, tiek ir susituokus, yra vieno ir kito asmeninė nuosavybė, jie pagal savo prievoles atsako tik savo asmeniniu turtu, tačiau pagal bendras prievoles ir prievoles šeimos interesais sutuoktiniai tokiais atvejais atsako solidariai. Ieškovės ir trečiojo asmens povedybinės sutarties 3.3. punkte taip pat nustatyta, kad pagal bendras prievoles ir prievoles susijusias su šeimos interesais, sutuoktiniai atsakys solidariai. Atsižvelgiant į tai, ieškovės teiginiai, kad ji negalėjo būti siejama su 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutarties teisiniais santykiais, nepagrįsti.
25.5. Ieškovės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai neva „ieškovė pervedė atsakovui pinigus, o atsakovas juos gavo, ką ieškovė ir įvardino, kaip atsakovo gautą ir jo grąžintiną pinigų sumą, o ne atvirkščiai“, neatitinka vidutiniškai protingo asmens standarto paaiškinimo, laikytini subjektyviu bandymu palankiai sau interpretuoti faktinę situaciją, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir
26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
27. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
28. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
29. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2017 m. liepos 12 d. straipsnį iš internetinio portalo www.15min.lt apie trečiojo asmens T. J. atžvilgiu buvusį teismo procesą, 2014 m. balandžio 24 d., 2014 m. balandžio 26 d. nuotraukas, 2020 m. lapkričio 10 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės. Ieškovė nurodo, kad pateikiamais įrodymais ji neįrodinėja naujų aplinkybių, jie tik papildomai patvirtina bylos nagrinėjimo metu jos išdėstytą poziciją.
30. Trečiasis asmuo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė 2014 m. balandžio 16 d. turizmo paslaugų teikimo sutartį dėl kelionės į Egiptą laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 19 d. iki 2014 m. balandžio 26 d.
31. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsisakyti priimti ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus. Nurodo, kad šiuos įrodymus ieškovė galėjo pateikti ginčą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, neaišku, kokias aplinkybes ieškovė bando įrodyti pateiktomis nuotraukomis, kadangi teismo posėdžio metu pati pripažino, kad ji ir trečiasis asmuo 2014 m. balandžio 28 d. jau buvo grįžę iš kelionės. Taip pat nurodo, kad ieškovės teikiama straipsnio kopija apie trečiąjį asmenį niekaip nesusijusi su byla, tačiau tik dar labiau sustiprina įspūdį, kad ieškovė, pasinaudodama turėta informacija apie buvusį sutuoktinį ir jo veiklą, elgiasi nesąžiningai ir siekia „suvesti sąskaitas“.
32. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020, 34 punktas).
33. Teisėjų kolegija atsisako priimti ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktas 2014 m. balandžio 24 d., 2014 m. balandžio 26 d. nuotraukas, kadangi, atsižvelgiant į nuotraukų datą ir aplinkybes, kurias ieškovė įrodinėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jos ne tik galėjo būti pateiktos pirmosios instancijos teismui, tačiau šie įrodymai taip pat nepavirtina jokių naujų bylai reikšmingų aplinkybių. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pati ieškovė pripažino, o atsakovas ir trečiasis asmuo neginčijo aplinkybių, kad 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutarties tarp atsakovo ir trečiojo asmens sudarymo metu ieškovė ir trečiasis asmuo jau buvo grįžę iš Egipto, todėl šių įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teismui yra perteklinis. Dėl tų pačių motyvų atsisakytina priimti ir trečiojo asmens pateiktą 2014 m. balandžio 16 d. turizmo paslaugų teikimo sutartį.
34. Taip pat atsisakytina priimti ir ieškovės pateiktą 2017 m. liepos 12 d. publikaciją iš internetinio portalo apie trečiojo asmens atžvilgiu buvusį teisminį procesą, kadangi šie įrodymai neturi sąsajumo su nagrinėjama byla, nepatvirtina ir nepaneigia jokių šiai bylai reikšmingų aplinkybių.
35. Ieškovės pateiktas 2020 m. lapkričio 10 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, atsižvelgiant į jame esančių juridinių faktų registravimo datą, galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, be to, atkreiptinas dėmesys, kad išraše užfiksuoti faktai dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, dovanojimo sutarties sudarymo nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu ginču todėl jį prijungti prie bylos taip pat atsisakytina.
Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
36. Byloje nustatyta, kad ieškovė O. M. atsakovui I. C. padarė du pavedimus: 2015 m. liepos 2 d. pervedė atsakovui 7 000 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Skola“ ir 2015 m. rugpjūčio 24 d. – 3 000 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Pavedimas“. Ieškovė teigė, kad pervesta 10 000 Eur suma yra atsakovui suteikta paskola, kuri, tikėtina, skirta vykdyti atsakovo nekilnojamojo turto vystymo projektams.
37. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, pažymėdamas, kad jis nesiskolino iš ieškovės 10 000 Eur, kad tai yra jam grąžintina skola, t. y. ši pinigų suma yra dalinis paskolos (40 000 Lt) pagal 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp atsakovo ir buvusio ieškovės sutuoktinio (trečiojo asmens) T. J., grąžinimas.
38. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovui pervesta 10 000 Eur yra atsakovui suteikta paskola, todėl ieškovės ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad labiau tikėtina, jog ieškovės atsakovui pervesta pinigų suma yra dalinis atsakovo pagal 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartį suteiktos paskolos, kuri buvo panaudota ieškovės ir trečiojo asmens šeimos būstui pirkti, grąžinimas.
39. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nurodydama, kad teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, prioritetą suteikdamas atsakovo teikiamiems įrodymams, o dėl kitų įrodymų (atsakovo vykdomų sandorių, ieškovės ir trečiojo asmens povedybinės sutarties, pradinio įnašo įnešimo į trečiojo asmens sąskaitą aplinkybių, atsakovo ir trečiojo asmens paskolos sutarties teisėtumo) apskritai nepasisakydamas. Pažymi, kad ieškovės padarytų pavedimų datos (2015 m. liepos 2 d. ir 2015 m. rugpjūčio 24 d.) ir atsakovo 2015 m. liepos 8 d., 2015 m. rugpjūčio 13 d. vykdyti nekilnojamojo turto pirkimo sandoriai leidžia daryti išvadą, kad atsakovui reikėjo apyvartinių lėšų turtui įsigyti, todėl ieškovės pervesti pinigai atsakovui buvo jam suteikta paskola. Nurodo, kad tarp jos ir trečiojo asmens 2011 m. birželio 15 d. buvo sudaryta povedybinė sutartis, todėl ieškovė neturėjo pareigos grąžinti paskolos pagal atsakovo ir trečiojo asmens 2014 m. balandžio 28 d. sudarytą paskolos sutartį, kurios sudarymo aplinkybėmis, realumu ieškovė apskritai abejoja. Be to, pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė būtų įsipareigojusi įvykdyti prievolę už trečiąjį asmenį.
40. Atsakovas ir trečiasis asmuo atsiliepimuose į apeliacinį skundą nesutinka su ieškovės teiginiais, pažymėdami, kad ieškovė suteikė atsakovui ne paskolą, o grąžino dalį paskolos pagal atsakovo ir trečiojo asmens 2014 m. balandžio 28 d. sudarytą paskolos sutartį, kurios sudarymo tikslas buvo suteikti 40 000 Lt sumą ieškovės ir trečiojo asmens gyvenamojo būsto pirkimui (pradiniam įnašui). Nurodo, kad paskola suteikta šeimos būstui įsigyti, todėl prievolė solidari, be to, prievolės solidarumą dėl tokių aplinkybių, ieškovė ir trečiasis asmuo numatė ir povedybinėje sutartyje. Pažymi, kad ieškovės teiginiai dėl atsakovo vykdytų nekilnojamojo turto sandorių ir neva ieškovės suteiktos paskolos jiems vykdyti yra nesusiję, ieškovė savaip interpretuoja faktus, pasinaudodama turima informacija dėl atsakovo vykdomų projektų ir bandydama juos susieti su neva tam suteikta paskola. Teigia, kad ieškovės nurodyti argumentai, susiję su 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartimi, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
41. Nagrinėjamos bylos objektas yra pinigai – 10 000 Eur, kuriuos ieškovė atsakovui pervedė 2015 m. liepos 2 d. ir 2015 m. rugpjūčio 24 d. mokėjimo pavedimais. Sprendžiant ginčą pagal ieškovės pareikštą ieškinį nustatytina, ar šiuos pinigus, kaip teigia ieškovė, ji paskolino atsakovui, ar, kaip teigia atsakovas ir trečiasis asmuo, minėtais pavedimais ieškovė grąžino skolą pagal atsakovo ir trečiojo asmens (buvusio ieškovės sutuoktinio) 2014 m. balandžio 28 d. sudarytą paskolos sutartį,
42. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, neperžengdama nagrinėjamos bylos ribų, toliau pasisako dėl ieškovės apeliaciniame skunde ir atsakovo bei trečiojo asmens atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodytų faktinių ir teisinių argumentų.
Dėl ieškovės atsakovui pervestų lėšų kvalifikavimo
43. Byloje ginčas kilo dėl ieškovės atsakovui 2015 m. liepos 2 d. ir 2015 m. rugpjūčio 24 d. mokėjimo pavedimais pervestų 10 000 Eur lėšų pobūdžio, t. y. ar minėta suma laikytina ieškovės atsakovui suteikta paskola ar skolos (jos dalies) grąžinimas pagal atsakovo ir trečiojo asmens 2014 m. balandžio 28 d. sudarytą paskolos sutartį.
44. Vadovaujantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.
45. Pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi paskolos sutartinių teisinių santykių egzistavimui nustatyti reikia įrodyti paskolos dalyko perdavimo faktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 22 punktas; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018, 26 punktas).
46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).
47. CK 6.871 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Minėto straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
48. Byloje ginčo dėl to, kad tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis nekilo. Nagrinėjamu atveju paskolos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos įsakmiai nenumato, jog rašytinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu, tačiau atima teisę remtis liudytojų parodymais, teismui nusprendus netaikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytų išlygų. Kita vertus, rašytinės formos nesilaikymas neatima iš šalių teisės remtis kitomis įrodinėjimo priemonėmis, siekiant įrodyti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nesant tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos rašytinės paskolos sutarties, ieškovei teigiant, jog jos atsakovui pervesta pinigų suma yra atsakovui suteikta paskola, o atsakovui neigiant paskolos teisinių santykių buvimą, byloje būtina nustatyti ieškovės atsakovui pervestų lėšų paskirtį, kuri turi įtakos tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimui.
49. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017).
50. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad banko mokėjimo pavedimas savaime nebūtinai patvirtina paskolos teisinius santykius. Kai lėšų pavedimo paskirtis neįvardijama, tai nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas, t. y. nėra raštu išreikštas vienos sutarties šalies (paskolos davėjo) suderintos valios perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui egzistavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-329-403/2020, 25 punktas).
51. Sprendžiant šalių ginčą dėl perduotų pinigų paskirties ir atsiradusių teisinių santykių kvalifikavimo, yra pagrindas vadovautis ir CK 6.193 straipsniu, kuriame numatyta, kad, aiškinant sutartį, yra privalu nagrinėti šalių tikruosius ketinimus, atsižvelgti į tai, kokią prasmę tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, visas sutarties sąlygas aiškinti atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą ir sudarymo aplinkybes bei į sutarties šalių elgesį po sutarties sudarymo. Šios nuostatos aktualios ir vertinant mokėjimo pavedimų, patvirtinančius pinigų pervedimus atsakovui, paskirtį.
52. Paskolos sutarties įrodinėjimo metu teismui vertinant, ar iš tikrųjų sudaryta paskolos sutartis, svarbūs yra rašytinių įrodymų turinys ir kitų įrodymų duomenys, patvirtinantys paskolos teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
53. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad jos 2015 m. liepos 2 d. ir 2015 m. rugpjūčio 24 d. iš viso 10 000 Eur sumai atlikti bankiniai pavedimai atsakovui yra susiję su atsakovo 2015 m. liepos 8 d. ir 2015 m. rugpjūčio 13 d. sudarytais nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriais. Pažymi, kad būtent dėl to, jog atsakovui reikėjo lėšų nekilnojamojo turto projektams vystyti ir šiems sandoriams sudaryti, jis skolinosi lėšas iš ieškovės. Taip pat nurodo, jog šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad pagal atsakovo pateiktą sąskaitos išrašą pats atsakovas neturėjo pakankamai lėšų minėtiems sandoriams sudaryti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems ieškovės teiginiams dėl žemiau nurodomų motyvų.
54. Nors ieškovė nurodo, kad jos 2015 m. liepos 2 d. atliktas pavedimas 7 000 Eur sumai buvo skirtas atsakovui įsigyti 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2015 m. liepos 8 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau šie ieškovės teiginiai vertinti kaip deklaratyvūs ir neįrodyti (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad byloje nekilo ginčo dėl 2015 metais atsakovo sudarytų sandorių fakto, atsakovas neginčijo šių aplinkybių, tačiau vien tai, kad data, kuria ieškovė atsakovui pervedė 7 000 Eur sumą yra artima atsakovo sudaryto sandorio datai, savaime nepatvirtina to, jog šie pinigai atsakovui buvo pervesti kaip paskola 1/2 daliai žemės sklypo pirkti.
55. Nagrinėjamu atveju ieškovės nurodyti teiginiai, susiję su tuo, jog atsakovas pats negalėjo turėti reikiamos sumos nekilnojamajam turtui įsigyti, nepagrįsti bei neatitinka į bylą pateiktų įrodymų turinio. Šias aplinkybes ieškovė siekia įrodyti tuo, jog, pasak jos, atsakovo banko sąskaitoje laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 2 d. – 2015 m. rugpjūčio 24 d. buvo nepakankamas lėšų likutis. Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad banko sąskaitoje esanti pinigų suma savaime nepatvirtina to, jog atsakovas galimai neturėjo kitur laikomų lėšų, kurių pakaktų atsiskaityti už perkamą 1/2 dalį žemės sklypo, kadangi banko sąskaita nėra vienintelė galima pinigų laikymo vieta. Kita vertus, netgi atsakovo galėjimą atsiskaityti pagal 2015 m. liepos 8 d. sandorį siejant su atsakovo banko sąskaitoje esančia lėšų suma, į bylą pateiktas atsakovo banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. paneigia ieškovės nurodytas aplinkybes dėl nepakankamo lėšų buvimo sandoriui įvykdyti. Iš atsakovo pateikto sąskaitos išrašo (DOK-57976) matyti, kad atsakovo banko sąskaitoje likutis laikotarpio pradžioje buvo 7 132,68 Eur, pajamos sudarė 47 650 Eur, o išlaidos 17 632, likutis laikotarpio pabaigoje buvo 37 150,68 Eur.
56. Iš ieškovės į bylą pateikto 2020 m. rugsėjo 25 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, kuriuo, grįsdama savo argumentus, remiasi pati ieškovė, matyti, kad žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2019 m. sausio 9 d. masinio vertinimo būdu, sudarė 44 100 Eur, taigi 1/2 dalies vertė atitinkamai sudarytų 22 050 Eur sumą. Nagrinėjamu atveju atsakovas sandorį sudarė 2015 m. liepos 8 d., o turto rinkos vertės nustatymo data VĮ Registrų centras yra užfiksuota 2019 m. sausio 9 d., dėl ko negalima teigti, jog sandorio sudarymo metu buvusi turto vertė buvo tapati. Tačiau ieškovei teigiant, kad atsakovas neturėjo pakankamai lėšų sandoriui įvykdyti, šias aplinkybes, t. y. turto vertės ir atsakovo turimų lėšų santykį, turėjo įrodyti ieškovė. To neįrodžius, VĮ Registrų centras nurodyta suma laikytina orientacine turto verte.
57. Atsižvelgdama į atsakovo banko sąskaitoje laikotarpio pabaigoje (2015 m. rugpjūčio 31 d.) esantį lėšų likutį, ieškovei neįrodžius priešingai, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad atsakovas nebuvo pajėgus įsigyti 1/2 dalies aukščiau minėto žemės sklypo. Ieškovė tik bendrais teiginiais įrodinėjo, kad atsakovas neturėjo lėšų 1/2 daliai sklypo pirkti, tačiau šių aplinkybių nepagrindė sandorio vertės ir atsakovo banko sąskaitoje laikomų lėšų sumos santykiu (CPK 178 straipsnis). Visuma šių aplinkybių leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad atsakovui nebuvo poreikio skolintis iš ieškovės 7 000 Eur sumos 1/2 daliai žemės sklypo pirkti. Taigi ieškovės argumentai dėl jos 2015 m. liepos 2 d. atlikto pavedimo atsakovui ir atsakovo 2015 m. liepos 8 d. sudaryto sandorio sąsajumo, anot atsakovės be kita ko neva pagrindžiančio ieškovės pervestos 7 000 Eur sumos paskolinimo atsakovui faktą, šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
58. Ieškovė taip pat teigia, kad jos 2015 m. rugpjūčio 24 d. atliktas pavedimas 3 000 Eur sumai, tikėtina, buvo skirtas atsakovui iš trečiojo asmens T. J. įsigyti 1/6 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), pagal 2015 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad atsakovo pateiktas sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. nepatvirtina pakankamo lėšų turėjimo ir šio sandorio įvykdymui, be to, pasak ieškovės, visuotinai žinoma, kad dažnai sudarant nekilnojamojo turto sandorius atsiskaitymo terminas nesutampa su sandorio sudarymo data, atsiskaitymo terminas dažnai yra vėlesnis. Teisėjų kolegija šiuos ieškovės argumentus taip pat atmeta kaip neįrodytus.
59. Pažymėtina, kad iš ieškovės pateikto 2020 m. rugsėjo 25 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2015 m. rugpjūčio 11 d. masinio vertinimo būdu, sudarė 7 490 Eur, taigi 1/6 dalis sudarytų 1 248,33 Eur sumą. Ieškovė nepateikė duomenų, kad žemės sklypo vertė/pardavimo kaina būtų kita negu užfiksuota VĮ Registrų centras tik kelios dienos iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, todėl, atsižvelgiant į atsakovo pateikto sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. duomenis, įneštus indėlius, teigti, kad atsakovas neturėjo pakankamai lėšų minėto žemės sklypo 1/6 daliai pirkti, negalima. Ieškovės teiginiai, kad dažnai atsiskaitymas pagal sandorį įvyksta vėliau negu pats sandoris, siekiant pagrįsti 2015 m. rugpjūčio 24 d. atliktą pavedimą 2015 m. rugpjūčio 13 d. sandorio įvykdymui, vertintini kaip deklaratyvūs ir niekaip nepatvirtina ieškovės nurodomų aplinkybių.
60. Ieškovės pasvarstymai, kodėl ji būtent 2015 m. rugpjūčio 24 d. turėjo grąžinti atsakovui skolą už trečiąjį asmenį, jei atsakovas pagal 2015 m. rugpjūčio 13 d. sandorį pats turėjo sumokėti trečiajam asmeniui, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat neįrodo atsakovės 2015 m. rugpjūčio 24 d. atlikto pavedimo paskirties, t.y. nepatvirtina to, kad ieškovė ne grąžino skolą atsakovui pagal šio su trečiuoju asmeniu sudarytą paskolos sutartį, o suteikė atsakovui paskolą. Pažymėtina, kad įstatymas įsakmiai nenumato, kad šalys, turėdamos priešpriešines teises ir pareigas, privalėtų atlikti įskaitymą, o be to, kaip teisingai pažymėjo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, trečiojo asmens prievolės pagal 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartį terminas nebuvo suėjęs – jis turėjo sueiti 2015 m. gruodžio 31 d.
61. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini kaip neįrodyti ieškovės teiginiai, kad atsakovo 2015 m. liepos 8 d. ir 2015 m. rugpjūčio 13 d. sudaryti sandoriai patvirtina, jog atsakovui reikėjo piniginių lėšų, kurias jis skolinosi iš ieškovės, šiai paskolos dalyką – pinigus atsakovui pervedant 2015 m. liepos 2 d. ir 2015 m. rugpjūčio 24 d. mokėjimo pavedimais.
62. Teisėjų kolegija visumos įrodymų kontekste taip pat neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad ieškovė 2015 m. liepos 2 d. pavedimo mokėjimo paskirtyje nurodydama ,,skola“, tikėtina, pervestus pinigus atsakovui taip pat laikė ne paskola, o skola, grąžintina atsakovui pagal 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartį.
63. Ieškovės teiginiai, kad žodį ,,skola“ ji supranta kaip kito asmens – šiuo atveju atsakovo, skolą jai, o žodį ,,paskola“, kaip banko suteikiamą paskolą, vertintini kritiškai ir sunkiai įtikimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad žodis „paskola“ šnekamojoje kalboje nėra nežinomas ar retai sutinkamas ir nepaisant to, kad šis žodis tuo pačiu yra ir teisinis terminas, jis yra gana plačiai vartojamas įprastiniame žmonių gyvenime ir dauguma atvejų suvokiamas kaip pinigų suteikimas/paskolinimas kitam asmeniui. Ieškovė, analizuodama žodžio ,,skola“ reikšmę nurodo, kad pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną „skola“ reiškia „nesumokėti arba grąžintinai gauti pinigai ar daiktas“, tačiau, vertindama savo pačios atliktame pavedime nurodytą paskirtį „skola“, išimtinai remiasi tik ,,grąžintinai gautų pinigų“ reikšme, t. y. ta reikšme, kad atsakovas turėjo ieškovei grąžinti 2015 m. liepos 2 d. pavedimu pervestą 7 000 Eur sumą, o ne tai, kad ši pinigų suma buvo galimai pačios ieškovės grąžintini pinigai atsakovui. Taigi tokiu būdu, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė subjektyviai interpretuoja žodžio „skola“ reikšmę jai palankesniu būdu, todėl nurodyti ieškovės argumentai nelaikytini pagrindžiančiais paskolos suteikimo atsakovui faktą. Priešingai, pagal žodžio „skola“ bendrinę reikšmę labiau tikėtina, kad tokiu būdu buvo įvardijama skola atsakovui.
64. Pažymėtina ir tai, kad, viena vertus, ieškovė nurodo, kad nepaisant atsakovo prašymo likusią sumą paskolinti grynais pinigais, ieškovė 2015 m. rugpjūčio 24 d. padarė 3 000 Eur pavedimą, nes toks pinigų perdavimas yra patikimesnis, taigi siekė įrodyti pinigų perdavimo faktą, kita vertus, teigdama, kad tai paskola atsakovui ir tuo pačiu siekdama patikimo būdo tą užfiksuoti, ieškovė 2015 m. rugpjūčio 24 d. pavedimo mokėjimo paskirtyje atsainiai nurodė tik paskirtį „pavedimas“. Teisėjų kolegijos vertinimu, vidutiniškai apdairiam ir rūpestingam asmeniui, siekiančiam turėti patikimų įrodymų, patvirtinančių galimai suteikiamos paskolos faktą, šis asmuo, siekdamas fiksuoti esant paskolos teisinius santykius, atitinkami siektų tą nurodyti ir mokėjimo paskirtyje. Juolab, kad pati ieškovė teigia nesiryžusi pinigų atsakovui duoti grynaisiais, perdavė juos pavedimu, kas parodo, jog ieškovė visgi siekė turėti pinigų perdavimo įrodymą.
65. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, 2015 m. liepos 2 d. ir 2015 m. rugpjūčio 24 d. atliktų pavedimų paskirtys, greta kitų byloje nustatytų aplinkybių, taip pat neleidžia daryti išvados, kad ieškovės atlikti pavedimai patvirtina paskolos teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovo egzistavimą.
66. Byloje nustatyta, kad tarp atsakovo ir trečiojo asmens 2014 m. balandžio 28 d. buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, pagal kurią atsakovas suteikė trečiajam asmeniui 40 000 Lt paskolą ir kurią trečiasis asmuo įsipareigojo grąžinti iki 2015 m. gruodžio 31 d. Paskolos sutartyje trečiasis asmuo nurodė, kad minėtą sumą gavo grynais pinigais paskolos sutarties pasirašymo dieną. Byloje esantis atsakovo sąskaitos išrašas bei kasos išlaidų orderis Nr. 757630 patvirtina, kad 2014 m. balandžio 25 d. atsakovas 40 000 Lt dydžio sumą išgrynino iš savo sąskaitos.
67. Tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo tvirtino, kad ieškovės 2015 m. liepos 2 d. ir 2015 m. rugpjūčio 24 d. mokėjimo pavedimais buvo grąžinta dalis trečiojo asmens iš atsakovo 2014 m. balandžio 28 d. sutartimi pasiskolintos sumos, nurodydami, kad likusi paskolos dalis trečiojo asmens buvo grąžinta atsakovui grynaisiais pinigais.
68. Pažymėtina, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/ 2020, 44 punktas; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020, 30 punktas).
69. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, dalyvaujančius byloje asmenis siejusius santykius (ieškovės ir trečiojo asmens buvusią santuoką, šalių ir trečiojo asmens draugiškus ryšius), neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad labiau tikėtina, jog ieškovės 2015 m. liepos 2 d. ir 2015 m. rugpjūčio 24 d. pavedimais iš viso pervesta 10 000 Eur suma atsakovui yra ne ieškovės atsakovui suteikta paskola, o dalinis skolos grąžinimas atsakovui pagal tarp atsakovo ir trečiojo asmens 2014 m. balandžio 28 d. sudarytą paskolos sutartį, kuria atsakovas trečiajam asmeniui paskolino 40 000 Lt.
70. Ieškovės teiginiai, kad atsakovas nepateikė į bylą rašytinių įrodymų, jog ji būtų prisiėmusi įsipareigojimus atsakovo ar trečiojo asmens atžvilgiu, kad siektų įvykdyti prievolę už trečiąjį asmenį, nepagrindžia to, jog ieškovė negalėjo savo valia atlikti mokėjimo pavedimų taip grąžinant atsakovui skolą. Pažymėtina ir tai, kad, viena vertus, ieškovė teigia, kad jos atsakovui pervesti pinigai yra jam suteikta paskola, tačiau pati nesirūpino rašytinės paskolos sutarties įforminimu, kita vertus, teigia, kad dėl jos atžvilgiu galimai atsirandančių prievolių rašytinio pobūdžio susitarimas neabejotinai turėjo būti sudaromas, tokiu būdu tarsi neigdama, kad skolos grąžinimas atsakovui negalėjo jos būti įvykdytas savanoriškai, to neįforminant rašytinės formos dokumentu.
71. Nors ieškovė nurodo, kad ji nežinojo apie trečiojo asmens – buvusio sutuoktinio – atliekamus sandorius, teisėjų kolegijos vertinimu, šie ieškovės teiginiai sunkiai įtikėtini (CPK 185 straipsnis). Visų pirma, nenustatyta, kad sandorių atlikimo metu sutuoktinių santykiai būtų blogi, priešingai, trečiojo asmens atliktas 1/2 bendrai įgyto nekilnojamojo turto dovanojimas ieškovei tik patvirtina, jog šalių santykiai buvo grindžiami pasitikėjimu. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė apeliaciniame skunde dėsto aplinkybes apie trečiojo asmens, atsakovo vykdytus nekilnojamojo turto vystymo projektus, taigi disponuoja informacija, kuri išimtinai susijusi ne su ja.
72. Ieškovės teiginiai, kad tarp jos ir trečiojo asmens 2011 m. birželio 15 d. buvo sudaryta povedybinė sutartis savaime nepaneigia to, jog ieškovė neturėtų ar savanoriškai negalėtų atlikti mokėjimų, įvykdydama prievolę už trečiąjį asmenį jai priklausančiomis lėšomis. Pažymėtina, kad šiuo atveju byloje ieškovei nėra reiškiamas joks iš galimos solidarios prievolės kildinamas reikalavimas grąžinti skolą, priešingai, ieškovė, atlikdama pavedimus atsakovui, tikėtina, pati išreiškė valią atlikti dalinį mokėjimą, grąžindama lėšas pagal trečiojo asmens ir atsakovo sudarytą paskolos sutartį.
73. Ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovas, įrodinėdamas, kad ieškovės jam pervesti pinigai buvo ne paskola, o skolos grąžinimas už trečiąjį asmenį, privalo įrodyti ne tik egzistavus atsakovo ir trečiojo asmens skolinius santykius, bet ir šios prievolės įvykdymą atsakovo nurodomu būdu, t.y. kad dalį skolos įvykdė pats trečiasis asmuo, o dalį šios prievolės už trečiąjį asmenį šalių susitarimu įvykdė ieškovė. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.
74. Pažymėtina tai, kad ieškovė ieškiniu prašė priteisti 10 000 Eur sumą, šiuos pinigus vertindama kaip atsakovui suteiktą paskolą, todėl ji turėjo įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias paskolos suteikimo atsakovui faktą. Tarp atsakovo ir trečiojo asmens susiklostę paskolos teisiniai santykiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir atsakovui, nereiškiant pretenzijų (reikalavimo) sutarties šaliai – trečiajam asmeniui, dėl atsiskaitymo pagal jų 2014 m. balandžio 28 d. sudarytą paskolos sutartį, atsakovas neturi įrodinėti trečiojo asmens atsiskaitymo pagal paskolos sutartį fakto. Visgi primintina, kad atsakovas byloje pareiškė, jog trečiasis asmuo su juo pagal paskolos sutartį atsiskaitė, t. y. sumokėjo likusį skirtumą tarp paskolos sumos ir ieškovės pervestos sumos, taigi prievolė įvykdyta ir pretenzijų atsakovas dėl 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutarties įvykdymo neturi.
75. Ieškovė taip pat nurodo, kad 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartis yra tariama, kad atsakovą ir trečiąjį asmenį tuo metu siejo atsiskaitymo teisiniai santykiai pagal jų 2014 m. kovo 26 d. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sandorį.
76. Visų pirma, pažymėtina, kad į bylą pateikta 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir trečiojo asmens, patvirtina paskolos teisinių santykių tarp atsakovo ir trečiojo asmens egzistavimą. Ši sutartis įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčyta, yra galiojanti, todėl nėra pagrindo ja nesivadovauti. Teisėjų kolegija ex officio nenustatė niekinio sandorio fakto, o byloje nesant materialaus teisinio reikalavimo dėl 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia įstatyme numatytais pagrindais, taip pat nėra teisinio pagrindo kvestionuoti jos teisėtumo. Taigi dėl šios priežasties ieškovės argumentai, susiję su 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutarties galiojimu, taigi ir su 2014 m. kovo 26 d. sandorio įtaka jos galiojimui, nevertintini.
77. Pažymėtina ir tai, kad paskolos sudarymo metu – 2014 m. balandžio 28 d., ieškovė ir trečiasis asmuo jau buvo grįžę iš Egipto, ką patvirtino ir pati ieškovė, todėl ieškovės argumentai, kad paskolos sutartis tarp atsakovo ir trečiojo asmens šią dieną negalėjo būti sudaryta, atmestini kaip nepagrįsti.
78. Ieškovės teiginiai, kad nelogiška, jog ieškovei turint pakankamai santaupų (indėliai), sutuoktiniai būtų skolinęsi pinigų, savaime nepatvirtina to, kad 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartis negalėjo būti sudaryta dėl kitų išimtinai tik šalims (ar tik trečiajam asmeniui) žinomų priežasčių (CPK 185 straipsnis).
79. Ieškovės pareikštos abejonės dėl 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutarties turinio, t. y. kad atsakovas ir trečiasis asmuo, abu būdami verslininkai, būtų sudarę rašytinę paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas trečiajam asmeniui 40 000 Lt sumą paskolino neatlygintinai, vertintinos kaip deklaratyvaus pobūdžio. Pažymėtina, kad šalys tiek, kiek susitarimo nuostatos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, yra laisvos susitarti dėl jas siejančių sutartinių teisinių santykių, todėl tas faktas, ar atlygintinai ar ne šalys sudaro paskolos sutartį, savaime nereiškia, jog tokia sutartis yra negalima, juolab, atsižvelgiant į atsakovą ir trečiąjį asmenį siejusius draugiškus, verslo santykius. Kaip matyti iš paskolos sutarties turinio, šalys susitarė, kad trečiasis asmuo atsakovui mokės 10 procentų palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos tik tuo atveju, jeigu praleis prievolės įvykdymo terminą (2015 m. gruodžio 31 d.).
80. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles, t. y. įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 31 punktas).
81. Nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo įrodyti egzistuojant esmines paskolos sutarties sąlygas – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo (atsakovo) nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015). Neįrodyta, kad ieškovė su atsakovu būtų sudarę rašytinę ar žodinę paskolos sutartį ar jų abipusį susitarimą dėl paskolos patvirtintų jų faktiniai (konkliudentiniai) veiksmai. Todėl nesant įrodytų paskolos teisinių santykių, nėra ir teisinės prievolės grąžinti paskolą (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, labiau tikėtina, jog tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė ne paskolos teisiniai santykiai dėl ieškovės atsakovui atliktų pavedimų 10 000 Eur sumai, tačiau šiais savo veiksmais ieškovė sumokėjo dalį skolos pagal atsakovo ir trečiojo asmens 2014 m. balandžio 28 d. sudarytą paskolos sutartį (CPK 185 straipsnis).
Dėl bylos ribų ir jų peržengimo
82. Teisėjų kolegija pažymi, jog, vadovaujantis dispozityvumo principu, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens pasirinktas ieškinio pagrindas bei dalykas. Ieškovo suformuluotas ieškinio reikalavimas (ieškinio dalykas) ir ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą taip pat suformuluoja būtent ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Nagrinėjamu atveju, ieškovei pareiškus reikalavimą atsakovui dėl 10 000 Eur grąžinimo, byloje nagrinėti ieškovės ir atsakovo santykiai, ieškovei pervedant atsakovui pinigų sumas dviem bankiniais pavedimais. Apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas 2020 m. gruodžio 9 d. sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad aptariamais 2015 m. liepos 2 d. ir 2015 m. rugpjūčio 24 d. pavedimais pervesdama atsakovui bendrą 10 000 Eur sumą ieškovė iš dalies atsiskaitė atsakovui pagal jo su trečiuoju asmeniu (tuomečiu ieškovės sutuoktiniu) sudarytą 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartį.
83. 2014 m. birželio 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kuria ieškovė ir trečiasis asmuo bendrosios dalinės nuosavybės teise (įregistruodami po 1/2 dalį) įsigijo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), taip pat ieškovės ir trečiojo asmens su Nordea bank AB sudarytos 2014 m. birželio 20 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygos bei šių sutarčių vykdymo aplinkybės, tame tarpe ir pradinio įnašo už įgyjamą turtą sumokėjimo aplinkybės bei tam naudotų lėšų kilmė, nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.
84. Šioje byloje nebuvo pagrindo vertinti ir trečiojo asmens bei ieškovės tarpusavio santykių, tame tarpe ir daryti išvadų dėl trečiojo asmens 2014 m. balandžio 28 d. paskolos sutartimi prisiimtos prievolės pobūdžio – ar ji asmeninė, ar solidari su ieškove.
85. Sprendimui pagal ieškovės atsakovui pareikštą ieškinį priimti nereikšminga ir tai, kokiu tikslu trečiasis asmuo skolinosi pinigus iš atsakovo.
86. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis aplinkybes dėl likusios 80 000 Lt pradinio įnašo sumos kilmės (120 000 Lt – 40 000 Lt), taip pat tai, kodėl atsakovas išgrynino 40 000 Lt sumą, ją paskolino trečiajam asmeniui, kad šis vėliau vėl šią sumą įneštų į savo banko sąskaitą, kodėl trečiasis asmuo 2014 m. balandžio 28 d. gavęs 40 000 Lt sumą, ją į savo sąskaitą įnešė tik 2014 m. birželio 12 d., kas tokį ilgą laiką laikyti grynuosius pinigus yra nesaugu, nevertintini kaip nesusiję su ginčo esme.
87. Dėl nurodytų argumentų iš apeliacine tvarka peržiūrimo pirmosios instancijos teismo sprendimo šalintini motyvai, išeinantys už nagrinėtos bylos ribų. Teisėjų kolegija šalina 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimo 13 punkto paskutinio sakinio dalį, išbraukdama iš jo žodžius: „ <...> aplinkybės, kad prieš mokant pradinį įnašą trečiasis asmuo į savo sąskaitą įnešė 120 000 Lt sumą bei <...>“, taip pat 15 punktą: „Teismo posėdžio metu ieškovė pripažino, kad savo lėšomis ji neprisidėjo prie 120 000,03 Lt pradinio įnašo už perkamą šeimos būstą apmokėjimo. Nors ieškovė nurodė, kad prie pradinio įnašo savo lėšomis neprisidėjo ir trečiasis asmuo, tačiau šiuos ieškovės argumentus paneigia 2014 m. birželio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties 2.2.1 papunktis, 2014 m. birželio 13 d. bankinis mokėjimo išrašas iš trečiojo asmens T. J. sąskaitos. Pažymėtina, kad pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo ieškovė neginčija, todėl ši sutartis jos šalims (taigi ir ieškovei) turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).“.
Dėl bylos baigties
88. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso ar materialines teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Ieškovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
89. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
90. Atsakovas prašo priteisti 2 087,25 Eur bylinėjimosi išlaidas už ieškovės apeliacinio skundo analizę (3,30 val.) ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus.
91. Trečiasis asmuo prašo priteisti 1 452 Eur už ieškovės apeliacinio skundo analizę (2 val.) ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus.
92. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktą, prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
93. Maksimalūs priteistini bylinėjimosi išlaidų dydžiai už advokatų suteiktas teisines paslaugas numatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 7 dalyje numatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
94. Rekomendacijų 8.11 punkte numatyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduotinas maksimalus dydis yra 1,3 vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių); 8.20 punkte numatyta, kad už kitų teisinių paslaugų, nenurodytų šių rekomendacijų 8.1-8.19 punktuose, teikimo valandą – 0,1. Rekomendacijų 9 punkte numatyta, kad teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda.
95. Atsakovo ir trečiojo asmens išlaidos už ieškovės apeliacinio skundo analizę ir atsiliepimų į apeliacinį skundą parengimą faktiškai patirtos 2021 m. I ketvirtį (2021 metų vasario mėn.), todėl apskaičiuojant maksimalų dydį, taikytinas 2020 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 1 454,80 Eur. Tokiu būdu maksimalus priteistinas išlaidų dydis už ieškovės apeliacinio skundo analizę sudarytų 145,48 Eur/val. (1 454,80 Eur x 0,1), o už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 1 891,24 Eur (1 454,80 Eur x 1,3).
96. Nei atsakovo, nei trečiojo asmens mokėjimo dokumentuose už advokato teisines paslaugas nėra atskirai išskirta, kokia konkreti suma tenka ieškovės apeliacinio skundo analizei bei atsiliepimui į apeliacinį skundą parengti. Nurodytas tik teisinės paslaugos teikimo laikas ir bendrai tenkanti suma už teisines paslaugas.
97. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos patirtos (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis). Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Spręsdamas dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011). Rekomendacijų 2 punkte numatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik maksimalius dydžius, tačiau ir į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų); teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes.
98. Teisėjų kolegija, vertindama išlaidų už advokato teisinę pagalbą dydžio pagrįstumą, sprendžia, kad nors jos neviršija maksimalaus priteistino išlaidų dydžio, tačiau šiuo atveju atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas byloje dėl paskolos teisinių santykių nereikalavo itin specialių žinių, jame nekeliami sudėtingi teisės klausimai, be to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo analizė ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas yra glaudžiai susiję, todėl šių išlaidų išskyrimas nagrinėjamu atveju nelaikytinas pagrįstu. Paminėtina ir tai, kad tiek atsakovą, tiek trečiąjį asmenį atstovavo tas pats advokatas, todėl išlaidų už ieškinio analizę priskyrimas abiems dalyvaujantiems byloje asmenims, dubliavimas nelaikytinas sąžiningu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovo ir trečiojo asmens prašomos priteisti išlaidos už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme yra per didelės, neatitinkančios protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimų, todėl mažintinos. Tokiu būdu atsakovui iš ieškovės priteistinos 1 500 Eur išlaidos, o trečiajam asmeniui – 1 000 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnis).
99. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
ieškovės O. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Pašalinti iš Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimo šiuos motyvus: 13 punkto paskutinio sakinio dalį, išbraukiant iš jo žodžius: „ <...> aplinkybės, kad prieš mokant pradinį įnašą trečiasis asmuo į savo sąskaitą įnešė 120 000 Lt sumą bei <...>“, taip pat 15 punktą: „Teismo posėdžio metu ieškovė pripažino, kad savo lėšomis ji neprisidėjo prie 120 000,03 Lt pradinio įnašo už perkamą šeimos būstą apmokėjimo. Nors ieškovė nurodė, kad prie pradinio įnašo savo lėšomis neprisidėjo ir trečiasis asmuo, tačiau šiuos ieškovės argumentus paneigia 2014 m. birželio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties 2.2.1 papunktis, 2014 m. birželio 13 d. bankinis mokėjimo išrašas iš trečiojo asmens T. J. sąskaitos. Pažymėtina, kad pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo ieškovė neginčija, todėl ši sutartis jos šalims (taigi ir ieškovei) turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).“.
Priteisti iš ieškovės O. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovui I. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės O. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui T. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.