Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-3476-871/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-10-01
Bylos Nr.: e2A-3476-871/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-36-3-02230-2025-0
Bylos rūšis: Civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Mikonienė, Linas Zinkevičius, Renata Beinoravičienė
Ieškovas: IES1
Atsakovas: ATS1
Trečiasis asmuo: Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinomo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Kategorijos

2.1.2.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-3476-871/2026 Teisminio proceso Nr. 2-36-3-02230-2025-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 3.3.1.19.1; 3.4.1.4 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 1 d. Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Renatos Beinoravičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ramunės Mikonienės ir Lino Zinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo IES1 apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančiu bei tėvystės panaikinimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

Šalies argumentai

Ieškovas IES1 (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą, ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydamas:

pripažinti negaliojančia jo 2021 m. rugsėjo 21 d. pareiškimo dėl tėvystės pripažinimo (notarinio registro Nr. 4847) dalį, kurioje nurodoma, kad jis yra atsakovės ATS1 (toliau – ir atsakovė) dukros VAI1 (toliau – ir nepilnametis vaikas, vaikas), gim. (duomenys neskelbtini), tėvas bei dalį, kuria jis prašo įrašyti duomenis apie tai vaiko gimimo įraše;

panaikinti jo tėvystę VAI1, gim. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu.

Šalies argumentai

Ieškovas patikslintame ieškinyje paaiškino, kad esant santuokoje su atsakove, (duomenys neskelbtini) metais, gimė šalių dukra VAI2. Atsakovė įkalbėjo ieškovą suteikti jos dukrai VAI1 savo pavardę. Šalių santuoka buvo nutraukta Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7493-471/2024 pagrindu. Šis procesinis sprendimas ieškovui įteiktas 2025 m. rugpjūčio 25 d., jam esant kalėjime. Šiaulių apylinkės teismas priteisė atsakovei iš ieškovo išlaikymą abiem vaikams išlaikyti, t. y. vaikui, kurio tėvas yra ieškovas, ir vaikui, kuriam ieškovas tik suteikė savo pavardė. Nurodė, kad jam liko nesuprantama, kokiu pagrindu jis turi teikti išlaikymą vaikui, kuriam jis nėra tėvas. Pažymėjo, kad jis buvo suklaidintas dėl savo teisinės padėties ir kilusių teisių bei pareigų – ieškovas nesuprato viso pasirašomo pareiškimo dėl tėvystės pripažinimo turinio. Šiame pareiškime nurodoma, kad ieškovas suteikia vaikui pavardę, tačiau taip pat papildomai nurodoma, jog ieškovas tampa vaiko tėvu, nors jis nėra šio vaiko tėvas ir niekada nenorėjo ir nesiekė juo būti, ar tapti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.90 straipsnis reglamentuoja, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Nagrinėjamu atveju ieškovas suklydo, todėl egzistuoja sandorio dalies negaliojimo pagrindas, numatytas pirmiau nurodytame straipsnyje.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad ieškovas buvo teisiamas bei siekė gauti mažesnę bausmę, todėl pats prašė, kad ji leistų jam įdukrinti VAI1. Ieškovas laikė save VAI1 tėvu iki 2024 m., t. y. kol buvo nutraukta šalių santuoka dėl smurtavimo šeimoje. Pažymėjo, kad CK 3.152 straipsnis numato vienerių metų ieškinio senatį tėvystei nuginčyti, kurią šiuo atveju prašo taikyti.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – ir Tarnyba) 2026 m. sausio 21 d. išvadoje nurodė, kad ieškovo reikalavimai visiškai neatitinka geriausių nepilnamečio vaiko interesų. Paaiškino, kad bendraujant su VAI1, buvo akivaizdu, jog tarp mergaitės ir ieškovo yra susiformavęs emocinis, socialinis ryšys – vaikas ieškovą laiko tėvu. VAI1 nori išsaugoti tarpusavio ryšius su ieškovu, teigė mylinti jį. Ieškovas prašymą pripažinti negaliojančia sandorio dėl tėvystės pripažinimo dalį ir panaikinti jo tėvystę VAI1 atžvilgiu pareiškė praėjus daugiau nei vieneriems metams po jo ir atsakovės santuokos nutraukimo, praėjus daugiau nei ketveriems metams po tėvystės pripažinimo. Santuokos nutraukimo byloje atsakovė nurodė, kad VAI1 nėra biologinė ieškovo dukra, tačiau šios aplinkybės ieškovas teisme neginčijo, sutiko, kad mergaitės gyvenamoji vieta būtų nustatyta su motina, sutiko teikti jai išlaikymą. Ieškovui iki tol, kol nutraukta jo ir atsakovės santuoka, bendravus su vaiku kaip tėvui (šiuo metu dėl objektyvių priežasčių – atliekamos laisvės atėmimo bausmės – jo ir vaiko bendravimas nutrūko), jam rūpinantis mergaite, biologinė tėvystė praranda aktualumą. Šiuo atveju svarbesni tampa paties vaiko interesai, jo prisirišimas prie ieškovo kaip tėvo. Tenkinus ieškovo reikalavimus, kiltų grėsmė, kad VAI1 patirs reikšmingų neigiamų psichologinių išgyvenimų, taip pat neteks jai priteisto materialinio išlaikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. liepos 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties nurodė, kad byloje nekilo ginčas dėl to, jog ieškovas jau pripažindamas pareiškimu VAI1 tėvystę žinojo, kad nėra biologinis jos tėvas. Todėl laikė, kad atsakovas apie ginčijamus duomenis, įrašytus VAI1 gimimo įraše, jų neatitikimą tikrovei žinojo jau 2021 m. rugsėjo 21 d., o su ieškiniu dėl tėvystės nuginčijimo kreipėsi tik 2025 m. gruodžio 16 d., t. y. praėjus kiek daugiau nei 4 metams. Net atsakovei inicijavus bylą dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų, tarp kurių buvo vaikų gyvenamosios vietos ir išlaikymo klausimai, ieškovas, žinodamas kad nėra biologinis VAI1 tėvas, atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, reikalavimo nuginčyti tėvystę nereiškė, priešingai – tiek atsiliepimu į ieškinį, tiek parengiamajame teismo posėdyje sutiko teikti VAI1 išlaikymą, neginčijo ATS1 proceso metu nurodyto, kad jis santuokos metu iki 2024 m. vasario 9 d. išlaikė abi dukras: tiek biologinę dukrą, tiek VAI1. 2024 m. spalio 28 d. teismo sprendimas įsiteisėjo, dėl jo nebuvo paduotas apeliacinis skundas, nuo jo yra praėję daugiau nei 1 metai. Taigi, akivaizdu, kad sutrumpintas vienerių metų senaties terminas tėvystei nuginčyti yra praėjęs. Pažymėjo, kad byloje nenustatė svarbių vienerių metų senaties termino praleidimo priežasčių, tokių nepateikė nei pats ieškovas, nei jo atstovas, nors šis klausimas buvo keliamas jau pasirengimo bylą nagrinėti teisme stadijoje. Vien ta aplinkybė, kad ieškovas nežinojo esant įstatyme nustatytam vienerių metų senaties terminui tėvystei nuginčyti, negali būti laikoma svarbia priežastimi šį terminą atnaujinti. Taip pat nurodė, kad nelaiko, jog atsakovui pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo galėjo sudaryti kliūtis jo buvimas laisvės atėmimo įstaigoje, kadangi šią bylą jis inicijavo, atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę, kas nesutrukdė jam kreiptis ir dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, ir bylos inicijavimo. Pirmosios instancijos taip pat darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškimas dėl tėvystės pripažinimo buvo sudarytas dėl ieškovo esminio suklydimo, apgautas sukčiaujant, priverstas pripažinti tėvystę. Pareiškime dėl tėvystės pripažinimo aiškiai nurodyta, jog ieškovas pareiškė, esantis VAI1 (tuo metu – VAI1) tėvas, pareiškimą perskaitė, pareiškimo turinys ir pasekmės notaro jam buvo išaiškintos, pareiškimo turinį ir pasekmes suprato, pareiškimas atitinka jo valią ir tikruosius ketinimus. Pareiškimo dėl tėvystės pripažinimo sudarymo metu ieškovas šeimoje su atsakove ir mažamete VAI1 jau gyveno daugiau kaip 2 metus, jau pats buvo tėvas (jam kartu su atsakove (duomenys neskelbtini) m. gimė jųdviejų dukra), jam buvo (duomenys neskelbtini) metų. Būdamas tokio amžiaus bei turėdamas šeimą ir vaiką, turėjo suvokti tėvo valdžios turinį, t. y. kad tai ne tik formalus pavardės vaikui suteikimas, tačiau kartu su tuo atsirandančios teisės ir pareigos. Tuo labiau, kad pats ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog sprendimą pripažinti VAI1 tėvystę priėmė kartu su atsakove tikslu gauti didesnes socialines išmokas, kitas lengvatas. Šią aplinkybę patvirtino ir atsakovė. Taigi, ieškovas turėjo suprasti, kad tėvystės nepilnametei suteikimas nėra tik formalumas, o tai turės poveikį jo teisių ir pareigų apimčiai. Šiuo atveju, akivaizdu, kad siekis nuginčyti tėvystę yra kilęs iš savanaudiškų paskatų, noro išvengti atsakomybės – išlaikymo dukrai teikimo, dėl kurio ieškovui yra susidaręs įsiskolinimas, vykdomas priverstinis jo išieškojimas. Ieškovas tėvystę VAI1 pripažino tikslu pasinaudoti valstybės tėvams suteiktomis lengvatomis – siekiu gauti iš to materialinę naudą, kaip ir šiuo atveju išskirtinai tik dėl materialinių paskatų siekia tėvystę nuginčyti. Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas nurodė, kad laiko, jog šiuo atveju biologinės kilmės tiesos paieškos nėra atitinkančios vaiko interesų, tuo labiau, kad kitas galimas vaiko tėvas yra nežinomas, o tenkinus ieškovo reikalavimus kyla reali grėsmė vaikui likti be tėvo. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo suformuotus kriterijus tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamoji, bylose, šios bylos faktines aplinkybes, siekdamas nesukelti vaikui emocinių išgyvenimų, galinčių sutrikdyti harmoningą vaiko raidą, taip pat įvertinęs tai, kad tarp vaiko ir ieškovo yra artimas tarpusavio ryšys, į tai, kad tikrasis biologinis vaiko tėvas nėra žinomas, vaiko interesas yra išsaugoti susiformavusį ryšį su tėvu, vaiko šeimos santykių stabilumą ir tęstinumą, vaiko teisinio statuso aiškumą, darė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo pareikštus reikalavimus dėl tėvystės nuginčijimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti ieškinio senaties terminą ir ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Nurodė, kad ieškinys grindžiamas, be kita ko, reikalavimu pripažinti sandorio dalį negaliojančia. Šiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra praleistas, tačiau pirmosios instancijos teismas šios ieškinio dalies neanalizavo, todėl priėmė nepagrįstą ir iš esmės neteisėtą sprendimą.

Akcentavo, kad akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas itin formaliai pritaikė CK 3.152 straipsnio 1 dalyje numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą ir atsisakė jį atnaujinti, konstatuodamas, kad apeliantas apie tai, jog nėra biologinis vaiko tėvas, žinojo dar 2021 m. rugsėjo 21 d. Tokia išvada padaryta neįvertinus specifinių ieškovo suklydimo ir objektyvių kliūčių aplinkybių: pirmosios instancijos teismas neatskyrė faktinio žinojimo apie biologinės tėvystės nebuvimą nuo teisinio turinio supratimo. Apeliantas visą laiką veikė esminio suklydimo būsenoje (CK 1.90 straipsnis). Jis suprato, kad pasirašo dokumentą, suteikiantį sutuoktinės vaikui bendrą šeimos pavardę, o ne prisiima pilnavertę tėvystę su iš jos kylančiomis amžinomis finansinėmis prievolėmis (tai patvirtina ir pačios atsakovės parodymai, jog tikslas buvo vienoda pavardė); atsakovė sąmoningai patikino apeliantą, kad jokių materialinių pretenzijų ateityje nereikš, nes vaiko tikrasis biologinis tėvas jai yra žinomas. Šis pažadas veikė kaip esminė sąlyga sandoriui sudaryti. Tikrasis teisių pažeidimas ir apgaulė paaiškėjo tik tuomet, kai nutraukus santuoką, atsakovė, pažeisdama šį susitarimą, kreipėsi į teismą dėl išlaikymo priteisimo; nors pirmosios instancijos teismas formaliai susiejo ieškovo sužinojimą su 2021 m. notariniu pareiškimu, byloje esantis DNR ekspertizės aktas kategoriškai ir 100 proc. tikslumu panaikino bet kokias prielaidas apie biologinį ryšį. Formuojant teismų praktiką, biologinės tiesos nustatymas yra fundamentalus vaiko interesas (teisė žinoti savo tikrąją kilmę). Kai byloje yra moksliškai patvirtintas faktas (DNR ekspertizės aktas), kad apeliantas nėra vaiko tėvas, o tikrasis tėvas yra žinomas, senaties termino taikymas tampa neproporcingu ir sukelia situaciją, kai teismas sąmoningai įteisina fikciją, prasilenkiančią su objektyvia tiesa. Todėl DNR ekspertizės akto išvada turėjo būti pagrindas atnaujinti senaties terminą, siekiant materialiojo teisingumo; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvimas laisvės atėmimo įstaigoje nesudarė kliūčių ginti teises. Apeliantas ilgą laiką praleido įkalinimo įstaigoje, kur jo galimybės gauti nepriklausomą, kvalifikuotą teisinę pagalbą, objektyviai įvertinti notarinių dokumentų pasekmes ir inicijuoti teisinius procesus buvo stipriai apribotos. Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-7493-471/2024 buvo priimtas ieškovui nedalyvaujant, kai jis jau atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad terminas praleistas dėl tęstinio suklydimo, šalies teisinio beraštiškumo bei buvimo izoliacijoje, pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti šias priežastis svarbiomis ir ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog tėvystės pripažinimas notariniu pareiškimu buvo visiškai savanoriškas ir suprantamas apelianto žingsnis. Byloje esantys įrodymai patvirtina sandorio ydingumą bei piktavališką ieškovo, kaip pažeidžiamo šių santykių asmens, išnaudojimą: apelianto tikroji valia buvo nukreipta tik į pavardės suteikimą VAI1, siekiant, kad santuokoje augantis vaikas nesijaustų atskirtas ir turėtų vienodą pavardę su motina ir ieškovu. Jis niekada nesiekė ir neturėjo vidinio ketinimo tapti šio vaiko teisiniu tėvu; notariniame pareiškime suplakti du skirtingi teisiniai institutai – pavardės suteikimas ir tėvystės pripažinimas; CK 1.90 straipsnio 2 dalis numato, kad suklydimas yra esminis, jei normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, sandorio nebūtų sudaręs. Joks protingas asmuo, žinodamas, kad vaiko biologinis tėvas yra gyvas, žinomas ir pajėgus teikti išlaikymą, savanoriškai neprisiimtų svetimo vaiko amžinos išlaikymo naštos, ypač pats būdamas socialiai pažeidžiamoje padėtyje (nedirbantis, atliekantis bausmę).

Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi išskirtinai formalia institucijų nuomone, jog tarp apelianto ir vaiko yra susiformavęs tvirtas emocinis bei socialinis ryšys. Ši teismo išvada visiškai prasilenkia su objektyvia tikrove: atsakovė su nepilnamečiu vaiku niekada nevyko į įkalinimo įstaigą lankyti apelianto, joks realus, kasdienis tėvo ir dukros ryšys negalėjo susiformuoti ar būti palaikomas per nuotolį. Pirmosios instancijos teismo akcentuojamas bendras gyvenimas iki santuokos nutraukimo buvo trumpalaikis, ydingas, lydimas alkoholio vartojimo ir smurto šeimoje, todėl negali būti laikomas harmoningu tėvystės modeliu; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė faktą, kad nepilnametei VAI1 yra nustatyti vidutiniai specialieji poreikiai dėl raidos sutrikimų. Dėl šių raidos ypatumų vaiko gebėjimas adekvačiai vertinti teisinę situaciją, atskirti biologinę tėvystę nuo socialinės globos bei išreikšti objektyvią nuomonę yra stipriai apribotas. Mergaitė bet kurį šalia esantį autoritarinį ar su ja bendraujantį suaugusį asmenį yra linkusi emociškai idealizuoti ir įvardyti kaip tėtį, kas negali būti pagrindu sukurti nelegalizuotą teisinį tėvystės ryšį; atsakovė teismo posėdyje pati patvirtino, kad jai yra žinomas tikrasis biologinis VAI1 tėvas. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas panaikinti apelianto tėvystę, nepagrįstai užkirto kelią nustatyti tikrąją vaiko kilmę iš biologinio tėvo, taip pažeisdamas paties vaiko teisę žinoti savo tikruosius tėvus.

Atsakovė atsiliepimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK, apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023 41 punktą). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškinys dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančiu bei tėvystės panaikinimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl pagrindinių bylos faktinių aplinkybių

Bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, šalys (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Šalims (duomenys neskelbtini) gimė dukra VAI2.

Ieškovas 2021 m. rugsėjo 21 d. pareiškime dėl tėvystės pripažinimo (notarinio registro Nr. 4847) pareiškė, kad pripažįsta, jog yra atsakovės dukros VAI1, gim. (duomenys neskelbtini), tėvas ir nurodė, kad prašo apie tai įrašyti duomenis vaiko gimimo įraše, ir suteikti jai jo pavardę – VAI1 (2025 m. gruodžio 16 d. ieškinio Nr. CBP-14150 priedas Nr. 2). VAI1 gimimo akto įrašas sudarytas (duomenys neskelbtini) Kelmės rajono Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriuje bei, pirmiau nurodyto pareiškimo dėl tėvystės pripažinimo pagrindu, pakeistas ir papildytas 2021 m. rugsėjo 21 d. (2025 m. gruodžio 16 d. ieškinio Nr. CBP-14150 priedas Nr. 1).

Šalys pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad VAI1 nėra biologinė ieškovo dukra, šalys susipažino 2019 metais.

Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. spalio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-7493-471/2024, be kita ko, nutraukė šalių sudarytą santuoką, nustatė nepilnamečių vaikų VAI1 ir VAI2 gyvenamąją vietą su motina ATS1 bei priteisė iš tėvo IES1 išlaikymą nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis po 200 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo 2024 m. gegužės 9 d. iki jų pilnametystės, šią sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, ir 1 200 Eur išlaikymo įsiskolinimo, t. y. po 600 Eur kiekvienam vaikui, už laikotarpį nuo 2024 m. vasario 9 d. iki 2024 m. gegužės 9 d. Šis sprendimas įsiteisėjo 2024 m. lapkričio 28 d.

ATS1 teismo proceso civilinėje byloje Nr. e2-7493-471/2024 metu, be kita ko, paaiškino, kad šeima gyveno jai daugiau kaip prieš 2 metus suteiktame socialiniame būste (duomenys neskelbtini), tačiau, dėl IES1 smurto, ji su vaikais išėjo iš namų ir apsigyveno Krizių centre (duomenys neskelbtini).

Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. liepos 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1176-496/2024, be kita ko, pripažino IES1 kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį ir paskyrė galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 2 mėnesiams. Šis nuosprendis įsiteisėjo 2024 m. spalio 9 d., po to, kai Šiaulių apygardos teismas 2024 m. spalio 9 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-244-519/2024 atmetė nuteistojo IES1 gynėjo advokato Petro Simėno apeliacinį skundą.

Pirmosios instancijos teismas 2026 m. kovo 23 d. nutartimi byloje paskyrė genominę DNR ekspertizę. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorija ekspertizės akte Nr. ES 29/2026(01) pateikė išvadą, kad IES1 nėra VAI1 biologinis tėvas (DOK-76433).

Dėl ginčo esmės

CK 3.149 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenis gimimo įraše apie vaiko motiną ar tėvą leidžiama nuginčyti tik teismo tvarka. Kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; šis terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo, kuris kreipiasi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės (CK 3.152 straipsnio 1 dalis). Byloje nustačius, kad šalys susipažino jau po to, kai gimė VAI1, ieškinio senaties termino pradžia nagrinėjamu atveju yra 2021 m. rugsėjo 21 d., t. y. diena, kai buvo surašytas pareiškimas dėl tėvystės pripažinimo, bei ieškinio senaties termino pabaiga – 2022 m. rugsėjo 21 d. Ieškinys pirmosios instancijos teismui pareikštas 2025 m. gruodžio 16 d., taigi, praleidus ieškinio senaties terminą. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė šį terminą atnaujinti.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbios priežastys yra vertinamoji aplinkybė, todėl būtina nustatyti ne tik jų objektyvų egzistavimą, bet ir asmens, kuris dėl šių priežasčių laiku nesikreipė į teismą dėl tėvystės nuginčijimo, subjektyvų požiūrį į šias aplinkybes ir jų svarbą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-687/2016).

Ieškovas pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose teigė, kad pasirašydamas 2021 m. rugsėjo 21 d. pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo, suklydo, t. y. nesuprato viso pasirašomo pareiškimo dėl tėvystės pripažinimo turinio, pareiškimu siekė suteikti atsakovės dukrai savo pavardę, tačiau niekada nenorėjo ir nesiekė būti ar tapti jos tėvu. Ieškovas teismo posėdžio, vykusio 2026 m. liepos 2 d., metu taip pat nurodė, kad pripažinti tėvystę paskatino tas faktas, kad atsakovė jį patikino, jog išlaikymo VAI1 nereikalaus. Be to, tuo metu abu nedirbo, todėl tokiu veiksmu siekė gauti didesnes socialines pašalpas, lengvatas.

Ieškovo apeliacinis skundas visų pirma grindžiamas būtent pirmiau nurodytais paaiškinimais, teigiant, kad 2021 m. rugsėjo 21 d. pareiškimo dėl tėvystės pripažinimo dalis turėjo būti pripažinta negaliojančia CK 1.90 straipsnio, reglamentuojančio dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu, pagrindu bei, kad tai kartu sudarė pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje dėl CK 1.90 straipsnyje įtvirtinto suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo, nurodoma, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas asmuo sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-1075/2020).

Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).

Ieškovo deklaruota faktinė aplinkybė, kad atsakovė jį patikino, jog išlaikymo VAI1 nereikalaus, byloje neįrodyta, atsakovė jos nepatvirtino. Iš civilinės bylos Nr. e2-7493-471/2024 medžiagos matyti, kad ieškovas apie ATS1 pareikštą ieškinį dėl santuokos nutraukimo žinojo, susipažino su jos pareikštais reikalavimais ir 2024 m. birželio 28 d. pateiktame atsiliepime bei 2024 m. rugpjūčio 21 d. vykusiame parengiamajame teismo posėdyje sutiko teikti išlaikymą ne tik savo biologinei dukrai VAI2, tačiau ir VAI1. Vertintina, kad, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas, būdamas (duomenys neskelbtini) metų amžiaus bei turėdamas šeimą ir biologinį vaiką, turėjo suvokti tėvo valdžios turinį, t. y. kad tai ne tik formalus pavardės vaikui suteikimas, tačiau kartu su tuo atsirandančios teisės ir pareigos. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šalių 2021 m. rugsėjo 21 d. pareiškimas dėl tėvystės pripažinimo buvo surašytas notarine tvarka, šalys pareiškė, jog pareiškimą perskaitė pačios, pareiškimo turinys ir pasekmės notaro jiems išaiškinti, pareiškimo turinį ir pasekmes jie suprato, pareiškimas atitinka jų valią ir tikruosius ketinimus. Taigi, vertintina, kad nagrinėjamu atveju suklydimo faktas nenustatytas bei labiau tikėtina, kad, kaip paaiškino ir pats ieškovas, šalys, pasirašydamos pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo, siekė finansinės naudos, o ieškovas, veikdamas nerūpestingai, tikėjosi išvengti dėl tokio veiksmo galinčių kilti padarinių. Papildomai pabrėžtina, kad priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas ieškinio dalį dėl reikalavimo pripažinti sandorio dalį negaliojančia analizavo – argumentai dėl šios dalies išdėstyti skundžiamo sprendimo 24–27 punktuose.

Apeliantas taip pat teigia, kad DNR ekspertizės akto išvada turėjo būti pagrindas atnaujinti senaties terminą – kai byloje yra moksliškai patvirtintas faktas (DNR ekspertizės aktas), kad jis nėra vaiko tėvas, o tikrasis tėvas yra žinomas, senaties termino taikymas tampa neproporcingu ir sukelia situaciją, kai teismas sąmoningai įteisina fikciją, prasilenkiančią su objektyvia tiesa.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs galimybę, sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą tėvystės nuginčijimo byloje, atsižvelgti ir į vaiko interesus, t. y. kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvystės nuginčijimu gali būti siekiama ne tik nutraukti egzistuojantį vaiko teisinį santykį su kaip tėvu įrašytu asmeniu, bet ir nustatyti tikrąją vaiko kilmę, biologinį vaiko tėvą. Ieškiniams dėl tėvystės nustatymo ieškinio senaties terminas netaikomas, todėl tokio pobūdžio bylose, kai yra pareiškiamas dvigubas reikalavimas – nuginčyti ir nustatyti tėvystę, teismas ieškinio senaties termino taikymo klausimą turėtų vertinti ne kiekvienam pareikštam reikalavimui atskirai, o kartu, prioritetiškai atsižvelgdamas į vaiko interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2013).

Vaiko interesai – tai pirmiausia įstatymuose nustatytos vaiko teisės ir galimybės šias teises įgyvendinti konkrečioje situacijoje. Tėvystės nuginčijimo instituto paskirtis nėra tik tiesos dėl biologinės kilmės konstatavimas, todėl, sprendžiant dėl tėvystės nuginčijimo, taip pat turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas neliktų be tėvo (CK 3.146 straipsnio 2 dalis). Šis aiškinimas nereiškia, kad vaiko kilmės nustatymas laikytinas prioritetiniu vaiko interesu, tačiau nuginčyti tėvystę būtina tuo atveju, kai siekiama nustatyti kito asmens tėvystę. Dėl to ginčijant tėvystę kartu turėtų būti keliamas reikalavimas nustatyti kito asmens tėvystę, nes tėvystės nuginčijimo instituto pagrindinis tikslas yra tikrojo biologinio tėvo nustatymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-378/2021).

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad asmuo, kuris žinojo nesantis vaiko biologiniu tėvu, bet pripažino tėvystę, iš esmės praranda galimybę vėliau ją nuginčyti, taip ginant šeimos santykių, tėvo ir vaiko santykių stabilumą, nepriklausomai nuo biologinės tiesos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-387-916/2020). Tėvystė, pripažinta savanorišku pareiškimu, gali būti nuginčyta tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, dėl to, kad save tėvu laikęs asmuo buvo apgautas sukčiaujant, priverstas pripažinti tėvystę ar suklydo dėl fakto, kuris jam nebuvo žinomas tuo metu, kai pripažino tėvystę, ir dėl kurio, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo suklysti bet kuris vidutiniškai protingas žmogus. Kiekvienu atveju turi būti siekiama nustatyti tinkamą pusiausvyrą tarp šioje situacijoje susiduriančių (teisinio tėvo, galimo biologinio tėvo, motinos ir vaiko) interesų, ypatingą reikšmę suteikiant vaiko interesui turėti du lygiaverčius tėvus (tėvą ir motiną) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-387-916/2020).

Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, siekiant sudaryti sąlygas darniai vaiko fizinei ir psichologinei raidai, būtina įvertinti tai, kad tėvystė yra teisinis tėvo ryšys su vaiku, kuris reiškia socialinį ir teisinį vaiko ir tėvo ryšio pripažinimą, ir, nagrinėjant klausimą dėl tėvystės nuginčijimo, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kokie yra susiklostę vaiko ir tėvo santykiai. Požiūris į tėvystę ne tik kaip į biologinį ryšį leidžia užtikrinti šeimos santykių teisinio reglamentavimo lankstumą ir atsižvelgti į gyvenimo realijas. Tai leidžia geriau apsaugoti vaiko interesus, nes tėvo (motinos) teisės ir pareigos gali būti nustatytos ir asmeniui, kurio su vaiku kraujo giminystė nesieja. Šiuolaikinė šeimos teisė pripažįsta, kad biologinis vaiko ir tėvo ryšys nebėra vienintelis tėvystės pagrindas. Teismų praktikoje nesudaroma galimybės nuginčyti tėvystę asmeniui, nesančiam biologiniu vaiko tėvu, bet pripažinusiam tėvystę pareiškimu, jei vaiko biologinio tėvo nustatymas byloje neaiškus ir, nuginčijus tėvystę, vaikui kiltų grėsmė likti be tėvo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2010; 2016 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-706/2016; 2019 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-687/2019).

Nagrinėjamu atveju reikalavimas nustatyti tėvystę pareikštas nebuvo. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kas yra biologinis VAI1 tėvas. Atsakovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad kai gimė vaikas, ji bandė tėvo ieškoti, tačiau šis buvo užsienyje, todėl, net ir su institucijų pagalba, nebuvo rastas. Šiuos paaiškinimus patvirtino ir ieškovas, kuris teismo posėdžio metu taip pat išdėstė abejones, ar ATS1 žino, kas yra biologinis vaiko tėvas.

Tarnybos pateiktais duomenimis, ATS1 šeima gyvena nuomojamame socialiniame būste, šeimoje auga trys nepilnamečiai vaikai – VAI3, VAI1 ir VAI2, šeimai taikoma atvejo vadyba, teikiamos socialinės priežiūros šeimoms paslaugos. Nepilnametė dukra VAI1 mokosi (duomenys neskelbtini) pagrindinėje mokykloje, jai nustatyti vidutiniai specialieji poreikiai (2026 m. sausio 21 d. išvados Nr. DOK-4542 priedai Nr. 1–3).

Tarnybos 2026 m. sausio 20 d. Vaiko nuomonės išklausymo akte pažymėta, kad VAI1 pokalbio metu buvo susikaupusi, akių kontakto nevengė, mandagiai, ramiai ir išsamiai atsakė į užduodamus klausimus. Vaikas paaiškino, kad: jos tėtis yra IES1; kol ji su mama neišsikraustė gyventi į (duomenys neskelbtini), jis būdavo pusiau geras; ji pykdavo, kai tėtis mušdavo mamą; teigė, kad labai liūdėjo dėl to, kad reikėjo išsikraustyti į (duomenys neskelbtini), nes šalia nebuvo tėčio; šiuo metu tėtis su ja negyvena, mano, kad jis yra kalėjime; kai tai sužinojo, labai verkė; pati suprato, kad tėtis kalėjime, nes kai grįžo iš (duomenys neskelbtini) į namus, tėčio juose nebuvo; o vėliau jai ir mama pasakė, kad tėtis kalėjime; kol dar tėtis gyveno kartu su ja ir mama, jomis rūpinosi; su tėčiu kartu eidavo į lauką, važinėdavo rogutėmis, žiūrėdavo filmukus; patikdavo jai būti ir leisti laiką su tėčiu; tėtis padėdavo mamai, pirkdavo maisto, saldainių, namuose nieko netrūkdavo; gaila, kad jis išvyko į kalėjimą; į IES1 kreipdavosi tėčiu; nors jis nėra jos tėtis nuo gimimo; ir dabar jį vadina tėčių, nors jie negyvena kartu; teigė, kad myli tėtį ir laukia, kol jis grįš; tėtis jai nepaskambina, nerašo; norėtų, kad tėtis parašytų, paskambintų ar kad jie susitiktų; dovanų tėtis neatsiunčia, bet 2025 metais buvo atsiuntęs pilną dėžę visko – sesei buvo šampūnas, saldainiai, jai – netikri nagai, saldainiai (2026 m. sausio 21 d. išvados Nr. DOK-4542 priedas Nr. 4).

Ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad vaikas jį vadino tėčiu, kad ją išlaikė, kartu leido laiką. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad priešingai nei teismo posėdžio metu teigė ieškovas, šiuo atveju yra aiškiai susiformavęs emocinis ir socialinis vaiko ir ieškovo ryšys. Visiškai nepagrįstais laikytini apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, kad dėl mergaitei nustatytų vidutinių specialiųjų poreikių, ši bet kurį šalia esantį autoritarinį ar su ja bendraujantį suaugusį asmenį yra linkusi emociškai idealizuoti ir įvardyti kaip tėtį. Visų pirma, tarnybos atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad bendraujant su VAI1, nekilo abejonių dėl to, kad ji nesugebėtų išdėstyti savo minčių, ar nesuvoktų situacijos. Antra, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas neteikė byloje jokių duomenų, susijusių su mergaitės sveikatos būkle, kurie patvirtintų jos ribotus gebėjimus reikšti nuomonę, vertinti situaciją. Trečia, ieškovas šeimoje gyveno nuo tada, kai VAI1 buvo 3 ar 4 metų, todėl natūralu, kad VAI1, nuo mažumės gyvenusi su ieškovu, laiko jį savo tėvu, bei, kaip akcentuota skundžiamame sprendime, nepaisant jo smurtinio elgesio mamos atžvilgiu, jo ilgisi, laukia grįžtančio.

Kaip svarbi priežastis praleistam terminui atnaujinti nepripažintina ir apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-7493-471/2024 buvo priimtas ieškovui nedalyvaujant, kai jis jau atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, kadangi, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, šią bylą jis inicijavo atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę, kas nesutrukdė jam kreiptis ir dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, ir dėl bylos inicijavimo.

Visos pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės ir teisiniai motyvai sudaro pagrindą nuspręsti, kad atsakovas, daugiau nei tris metus praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių svarbių priežasčių, kurios trukdė jam laiku kreiptis į teismą, nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai jo neatnaujino. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, todėl, nustačius, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas ir jo neatnaujinus, taip pat nenustačius, kad ieškovas suklydo, pasirašydamas pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo, apeliacinis skundas laikytinas nepagrįstu.

Dėl bylos procesinės baigties

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apelianto apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato dėl materialiųjų reikalavimų neįtakoja. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pirmiau nurodyta, konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, 331 straipsniais,

nutaria:

Ieškovo IES1 apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Renata BeinoravičienėRamunė MikonienėLinas Zinkevičius