Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja), Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio,

nuteistajam A. K. (dalyvavimas užtikrintas vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemonėmis) ir jo gynėjui advokatui Erikui Rugieniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. ir nuteistojo A. K. bei jo gynėjo advokato Eriko Rugieniaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 170 straipsnio 2 dalį (2024 m. rugsėjo 20 d. veika) ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

BK 284 straipsnį (2024 m. rugsėjo 20 d. veika) ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. L. paskirta subendrintą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį (2024 m. spalio 23 d. – lapkričio 27 d. veika) ir jam paskirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. L. paskirta galutinė subendrinta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, ši bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. birželio 4 d. nutartimi paskirta neatlikta bausme ir A. L. paskirta galutinė subendrinta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 100 MGL (3 766 EUR) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, A. L. atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas 1 metams 6 mėnesiams.

A. L. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu būti savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose (BK 75 straipsnio 6 dalies 7 punktas), visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (BK 75 straipsnio 6 dalies 5 punktas), per 1 metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 75 straipsnio 6 dalies 6 punktas), per 1 metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą (BK 75 straipsnio 7 dalis) ir per 1 mėnesį nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusio asmens (BK 75 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. L. pripažintas recidyvistu.

Ikiteisminio tyrimo metu A. L. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o teismo nuosprendžiui įsiteisėjus – nuspręsta panaikinti.

BK 170 straipsnio 2 dalį (2024 m. rugsėjo 20 d. veika) ir jam paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

BK 284 straipsnį (2024 m. rugsėjo 20 d. veika) ir jam paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. K. paskirta subendrinta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 5–27 d. veika) ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. K. paskirta galutinė subendrinta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės vykdymo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio A. K. sulaikymo vykdant šį įsiteisėjusį teismo nuosprendį dienos.

A. K. pripažintas recidyvistu.

Tenkintas nukentėjusiojo T. V. R. civilinis ieškinys ir T. V. R. iš A. K. ir A. L. solidariai priteista 1 000 EUR neturtinei žalai atlyginti. Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo A. L. ir nuteistojo A. K. bei jo gynėjo advokato E. Rugieniaus apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022, 2K-14-387/2024, 2K-37-387/2024).

Dėl BK 170 straipsnio 2 dalies ir BK 284 straipsnio taikymo (2024 m. rugsėjo 20 d. veikos)

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. nuosprendžiu A. K. ir A. L., be kita ko, buvo pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 170 straipsnio 2 dalį dėl to, kad viešai tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą prieš žmonių grupę ir jai priklausantį asmenį dėl seksualinės orientacijos, o būtent: veikdami bendrai, turėdami vieningą tyčią, 2024 m. rugsėjo 20 d., apie 13.10 val., Vilniaus miesto apylinkės teismo, esančio Laisvės pr. 79A, Vilniuje, 103 posėdžių salėje, pasibaigus posėdžiui civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui T. V. R. (civilinės bylos Nr. e2-13105-1044/2024), teismo salėje esant proceso dalyviams, žurnalistams ir kitiems asmenims, jiems girdint ir filmuojant, žinodamas, kad T. V. R. yra homoseksualios orientacijos, A. L. viešai pasakė, kad T. V. R. „negali kalbėt, burna užimta, A.. Pas jį burna užimta, supranti? Negali kalbėti“, viešai parodė homoseksualius asmenis menkinantį gestą, kuriuo imituojamas oralinis aktas, po ko A. K. viešai pasakė „pas jį kai burna užimta, pas jį būna kietas daiktas burnoj“; vėliau A. L. pasakė „o ką tu žinai, kas dabar pas jį tenai yra?“, po ko A. K. viešai pasakė „supratau, gerai viskas tada. Pasimatysim dar, V.. Būsi eilinis pyder…gėjus“. Apeliaciniais skundais prašoma nuteistuosius A. K. ir A. L. išteisinti, jiems nepadarius nusikalstamos veikos, akcentuojant, kad nuteistieji reiškė savo asmeninę nuomonę arba pilietinę poziciją, tačiau saviraiškos laisvė buvo dirbtinai kriminalizuota, nenustatyta tiesioginė tyčia kurstyti interneto vartotojų neapykantą homoseksualiems asmenims ar jų diskriminaciją, o priimant skundžiamą nuosprendį netinkamai buvo įvertinti įrodymai, dėl ko nepagrįstai buvo padaryta išvada jų veiksmuose esant BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėčiai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti įsitikinimus, skelbti informaciją, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnis laiduoja teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje, siekiant nustatyti įvairių vertybių – laisvės reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją bei kitų teisinių gėrių apsaugos pusiausvyrą, nustatyta, kad saviraiškos laisvė nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis taip pat gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas netrukdomam valdžios pareigūnų. Visgi, kartu pažymėta ir tai, jog asmeniui įstatymais suteikta informacijos laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti. Jos apribojimus lemia santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis, išreiškiančiomis kitų asmenų teises ir laisves bei būtinus visuomenės poreikius. Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia, viena vertus, teisę į saviraiškos laisvę, antra vertus, žmogaus teisę į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Šių nuostatų tarpusavio santykis bei jų derinimas yra vienas pagrindinių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės bendrabūvio principų, tačiau saviraiškos laisvė ar valdžios pareigūnų veiklos kritika negali būti įgyvendinama skleidžiant apie asmenį netikras jį žeminančias ir niekinančias žinias. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškinant aptartų gėrių santykio klausimus, ypač atsižvelgiant į galimybes demokratinėje visuomenėje, kuriai būdingas pliuralizmas, tolerancija ir plačios pažiūros, skleisti ne tik palankią informaciją, nurodė, kad šie saviraiškos laisvės principai netaikomi abstrakčiai, o visada tik įvertinus individualias bylos aplinkybes ir kontekstą, be kita ko, kaip vieną iš reikšmingų požymių pabrėžiant sukeltos diskusijos svarbą bendrajam interesui, t. y. ar diskusija vyko bendrojo intereso klausimu. Sprendžiant dėl saviraiškos laisvės ribojimo, turi būti vertinamas paskleistos informacijos prisidėjimas prie diskusijos dėl bendrojo intereso; asmens žinomumas ir publikacijos tema (dalykas); ankstesnis asmens elgesys; atitinkamos informacijos gavimo būdas ir jos tikrumas (patikimumas); publikacijos turinys, forma ir padariniai; sankcijos griežtumas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimas byloje Mesić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 19362/18). Be to, saviraiškos teisės įgyvendinimas gali būti ribojamas atsižvelgiant į kitus saugomus interesus ir vertybes, kuriems dėl tokio saviraiškos teisės įgyvendinimo gali būti padaroma žala ir tai gali sukelti visuomenėje negatyvius padarinius. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat nuosekliai pabrėžiama, kad politikai ir kiti viešieji asmenys neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria žurnalistų ir plačiosios visuomenės atliekamam kiekvieno jų žodžio ir poelgio atidžiam vertinimui; atitinkamai jie turi rodyti didesnę toleranciją (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1986 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Lingens prieš Austriją, peticijos Nr. 9815/82). Vis tik, tokio pakantumo ir tolerancijos skelbiamai informacijai pareiga neeliminuoja duomenis skleidžiančio asmens pareigos veikti sąžiningai ir kontroliuoti savo elgesį, neperžengiant teisės aktais draudžiamo elgesio ribų.

Pagal BK 170 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Kvalifikuojant veikas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti, kad įžeidžiančio, niekinančio, skatinančio neapykantą vieši kaltininko pareiškimai buvo skiriami tam tikram neapibrėžtam skaitytojų ar klausytojų ratui tiesiogiai palenkti, t. y. siekiant sukurstyti juos prieš tam tikrą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį, sukelti neapykantą, suformuoti niekinantį, diskriminacinį požiūrį į juos. Taigi, bet kuri iš šių alternatyvių veikų turi būti padaryta viešais pareiškimais plačiam neapibrėžtam žmonių ratui ir šie pareiškimai turi būti nukreipti prieš tam tikrą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį. Nagrinėjamu atveju kaltinamiesiems inkriminuoti trys iš keturių alternatyvių nusikalstamos veikos požymių: tyčiojimasis – garbės ir orumo žeminimas, žmogaus ar žmonių grupės vaizdavimas kaip pajuokos objekto; niekinimas – labai neigiamas nepagarbus atsiliepimas apie žmogų ar žmonių grupę, džiūgavimas dėl juos ištikusios nelaimės arba prieš juos padarytų nusikaltimų ir pan.; neapykantos skatinimas – primetimas žmogui ar jų grupei nebūtų dalykų, kurie juos neigiamai apibūdina visuomenės akyse, sukelia priešiškumą ar provokuoja nepakantumą žmogui ar jų grupei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-976/2018). BK 170 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji – ji laikoma baigta nuo viešo atitinkamų pareiškimų ar raginimų paskelbimo, nepriklausomai nuo padarinių. Veika padaroma tiesiogine tyčia – kaltininkas supranta, kad viešais pareiškimais viešai tyčiojasi, niekina, skatina neapykantą, kursto diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį ir nori taip veikti. Kita vertus, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymą už šį nusikaltimą klausimą, ne ką mažiau svarbu nustatyti ir tai, kiek pavojingi veiksmai, dėl kurių padarymo kaltininkas traukiamas atsakomybėn. Baudžiamoji atsakomybė paprastai suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), ir naudojama teisinių gėrių apsaugai tik tais atvejais, kai tų pačių tikslų negalima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, neturi pagrindo abejoti, kad 2024 m. rugsėjo 20 d., apie 13.10 val., Vilniaus miesto apylinkės teismo, esančio Laisvės pr. 79A, Vilniuje, 103 posėdžių salėje, pasibaigus teismo posėdžiui civilinėje byloje Nr. e2-13105-1044/2024 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui T. V. R., žinant, kad T. V. R. yra homoseksualios orientacijos, A. L. ir A. K. viešai pasakė šio nuosprendžio 10 punkte nurodytus žodžiu ir parodė gestus. Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistieji neneigė šių išsakytų frazių, jų turinio, patvirtino žinoję, jog T. V. R. yra homoseksualios orientacijos asmuo. Minimas aplinkybes patvirtino ir nukentėjusysis T. V. R., liudytojai A. A., D. Ž., J. T., V. R. ir A. D., jos užfiksuotos ir prie baudžiamosios bylos esančiame vaizdo įraše, padarytame po 2024 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdžio. Pastebėtina, kad skundžiamame nuosprendyje yra itin detaliai aptarti baudžiamojoje byloje surinkti ir esantys šie bei kiti įrodymai, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą, jų dar kartą išsamiai nekartoja ir naudoja atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad aptartos 2024 m. rugsėjo 20 d. A. L. ir A. K. išsakytos frazės bei atitinkamas gestas buvo siejami su nukentėjusiojo seksualine orientacija, o išsakyti viešai yra prieštaraujantys moralei ir žeminantys. Tai patvirtina ir baudžiamojoje byloje apklaustų proceso dalyvių parodymai bei eksperto išvados. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto 2024 m. spalio 29 d. išvadoje Nr. EAN-35 nurodoma, kad išanalizavus viešai paskelbtus 2024 m. rugsėjo 20 d. A. K. ir A. L. pasakymus Vilniaus miesto apylinkės teisme, t. y. A. K. pasakymus „pas jį kai burna užimta, pas jį būna kietas daiktas burnoj“ (pritaria pašnekovui A. L. ir iš dalies pakartoja jo mintį) ir „Suprantu, gerai viskas tada, pasimatysim dar, V., būsi eilinis pyder...gėjus“ bei A. L. pasakymus „Negali kalbėt, burna užimta, A., pas jį burna užimta, supranti, negali kalbėt“ (rodo oralinį aktą primenančius gestus) ir „O ką tu žinai, kas dabar pas jį tenai yra?“ (juokiasi), nustatyta, jog tokios A. K. ir A. L. komunikacijos aktais išreikštos idėjos laikytinos konkretaus homoseksualaus asmens niekinimu, tyčiojimusi iš jo (t. 1, b. l. 109–112). Lingvistikos teismo ekspertė M. K. įvertino, kad vaizdo įraše, pavadinimu „Teismo salėje – A. K. ir A. L. patyčios iš T. V. R..mp4“, užfiksuoti A. K. ir A. L. pasisakymai yra nukreipti į T. V. R., bet vartojant įžeidų žargoną („pyderas“), neutralų terminą menkinama reikšme („gėjus“) bei vulgarias užuominas („burna užimta“, „kietas daiktas burnoj“ su gestu), susijusias su homofobiškais stereotipais, taikomasi ir į homoseksualių vyrų grupę, kuriai priklausymas naudojamas kaip pagrindas užgauliojimui. Šie pasisakymai (ypač „pyder…gėjus“, užuominos apie oralinį seksą, palyginimas su klounu), lydimi juoko, yra akivaizdžiai žeminantys ir niekinantys T. V. R. bei netiesiogiai homoseksualių vyrų grupę (1 t., b. l. 133-139). Panašiai kaltinamųjų veiksmus įvertino ir byloje apklausti proceso dalyviai. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis T. V. R. parodė, kad tokie epitetai kaip „pyder...gėjus“, „pederastas“, gestas – kumščio aukštyn ir žemyn kilnojimas – rodo nuteistųjų sisteminį siekį žeminti tiek jį asmeniškai, tiek kitus LGBT bendruomenei priklausančius asmenis, tačiau įvertinęs, kad tuo metu buvo viešoje vietoje, jis stengėsi į užgauliojimus nereaguoti, nors jautėsi pažemintas ir įžeistas. Liudytojai A. A. ir D. Ž. aptariamus nuteistųjų veiksmus pamatė paskelbus vaizdo įrašą internetinėje erdvėje, parodė supratę tai, kaip reiškiamą neapykantą, homofobiją, tokiu būdu akivaizdžiai išreiškiant panieką, pajuoką ir šlykštumą homoseksualiems asmenims, skatinant diskriminaciją ir neapykantą, nes aiškiai bandoma sumenkinti asmenį tik dėl jo seksualinės orientacijos. Liudytoja teismo posėdžių sekretorė J. T. parodė, kad nuteistųjų aptariama retorika nepriimtina, nėra taktiška teisme. Liudytojas V. R. tvirtino, kad tai nebuvo formalus kalbėjimas, o noras nukentėjusiajam išsakyti tuos teiginius, žinant jo seksualinę orientaciją, jog jam būtų skaudu ir liūdna.

Teisėjų kolegija sutinka, kad nuteistųjų A. K. ir A. L. pasakymai, gestai buvo neetiški, nekorektiški, neatitinkantys etiškos nuomonės sklaidos, žeminantys ir nepriimtini, todėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatytos saviraiškos laisvės negali būti saugomi. Iš A. K. ir A. L. pokalbio turinio akivaizdžiai matyti ir tai, kad jame vyrauja ne politinė tematika, o atskleidžiamas nuteistųjų požiūris į T. V. R. dėl jo seksualinės orientacijos, dėl ko savo poelgių pateisinimas saviraiškos ir valstybės pareigūno kritikos teise šiuo atveju yra nepagrįstas.

Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad žiniasklaidos atstovams ir nuteistųjų draugui A. D. filmuojant aptariamą pokalbį, A. K. ir A. L. suvokė, jog, kaip patys nurodo, jiems esant labai žinomiems, vaizdo įrašuose užfiksuotas pokalbis pakankamai socialiniu požiūriu įtemptu klausimu, bus paskleistas viešai. Juo labiau, A. K. neneigė, kad civilinės bylos prieš T. V. R. tikslas ir buvo viešumas, taip pat, nors 2024 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdyje pats dalyvavo nuotoliu, tikėjosi, jog į teismo posėdį atvyks žiniasklaidos atstovai, jų pasisakymai iššaukė tokią reakciją, kokios ir tikėjosi. Atitinkamai ir vadovaujantis liudytojų parodymais, baudžiamojoje byloje esančia medžiaga – iš naujienų portalų „Alfa.lt“ („Teismo salėje – A. K. ir A. L. patyčios iš T. V. R.“) (t. 2, b. l. 63–66); „Lrt.lt“ („Po K. ir L. patyčių iš R. „(duomenys neskelbtini)“ kreipsis į prokuratūrą“) (t. 2, b. l. 69–72); „TV3.lt“ („A. kreipėsi į prokuratūrą dėl K.-C. ir L. veiksmų prieš R.“) (t. 2, b. l. 73–77), UAB „L.“ ir UAB „A.“ pateiktų vaizdo įrašų matyti, kad užfiksuotas A. L. ir A. K. pokalbis iš tiesų plačiai pasklido visuomenėje.

Kita vertus, vertinant tiek A. K., tiek A. L. pasisakymų turinį, jų pokalbio eigą, negalima daryti vienareikšmės išvados, kad šių nuteistųjų veiksmuose buvo tiesioginė tyčia skatinti neapykantą prieš nukentėjusįjį (dar vienas iš inkriminuotų alternatyvių BK 170 straipsnio 2 dalies požymių) dėl seksualinės orientacijos ar LGBT narius. Kaip seka iš pokalbio turinio, nors jis neabejotinai buvo nepagarbus ir žeminantis, tuo pačiu truko labai trumpai ir akivaizdu – spontaniškai. Aktualaus pokalbio metu teismo posėdis nebevyko, bylą nagrinėjanti teisėja iš teismo posėdžių salės buvo išėjusi ir liko tik žiniasklaidos atstovai, teismo posėdžių sekretorė, besirengiantys išeiti proceso dalyviai (su A. K. vis dar nebuvo nutrauktas konferencinis ryšys), žiūrovai. Vaizdo įraše matyti, kad nuteistųjų komentarai, kodėl nukentėjusysis tyli, pasipylė po to, kai T. V. R. niekaip nesureagavo į A. K. komentarus. Tai patvirtina, kad toks A. K. ir A. L. pokalbis nebuvo iš anksto planuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, savaime pasakymai „kai burna užimta, pas jį būna kietas daiktas burnoj“, „pas jį burna užimta, supranti“, ir „O ką tu žinai, kas dabar pas jį tenai negali kalbėt“, tuo pačiu rodant oralinį aktą primenančius gestus, išsakyti po to, kai T. V. R. neatsakė į A. K. komentarą, po to sekęs jo pavadinimas „pyder...gėjumi“, buvo nukreipti išimtinai į nukentėjusiojo asmenį, siekiant iš jo pasityčioti, išreikšti savo požiūrį į seksualines mažumas. Vis tik pagal savo turinį nelaikytini keliančiais visuomenės priešiškumą, nepakantumą prieš jį – siekį skatinti neapykantą. Dėl tokios žodžių reikšmės nepasisakė ir pokalbio turinį tyręs ekspertas. Veiksmai ir pasisakymai buvo spontaniški, įvyko nuteistųjų tarpusavio dialogo, juokavimo forma, todėl negalima vienareikšmė išvada, kad tuo buvo siekiama paskatinti neigiamą visuomenės reakciją į nukentėjusįjį aptariama tematika.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija įžvelgia nuteistųjų veiksmuose ir žodžiuose ekspromtu užgimusį siekį viešai rodant nepagarbą juokavimo forma pasityčioti iš T. V. R., vis tik, kaip minėta, net jei kaltininkui inkriminuojamas veikimas formaliai ir turi konkretaus nusikaltimo sudėties požymių, kiekvieną kartą sprendžiant dėl asmens baudžiamosios atsakomybės būtina įvertinti jo veiksmų pavojingumą ir galimybę teisingumo tikslus pasiekti kitomis teisinėmis priemonėmis. Šiame kontekste aktuali Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Kasacinės instancijos teismas taip pat ne kartą pasisakė, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012, 2K-69/2014 ir kt.).

Šiuo atveju įvertinus A. K. ir A. L. išsakytų žodžių bei gestų turinį, išsakymą tarpusavio dialogo metu, juoko forma, trukmę, spontaniškumą, tai, kokiomis aplinkybėmis, tokie veiksmai buvo atlikti – neatslūgus emocijoms po teismo posėdžio pagal A. K. civilinį ieškinį T. V. R. dėl neturtinės žalos priteisimo už viešo renginio metu viešoje vietoje ieškovo pabučiavimą, t. y. objektyvių ir subjektyvių aplinkybių turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokio elgesio pavojingumas neperžengia baudžiamosios atsakomybės ribų, o kilusios neigiamos pasekmės (garbės ir orumo pažeminimas) gali būti ginamos civilinio proceso tvarka. Įvertinus išdėstytas aplinkybes A. L. ir A. K. dėl BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (2024 m. rugsėjo 20 d. įvykis) išteisinami, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. nuosprendžiu A. K. ir A. L. taip pat buvo pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, dėl to, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir piktybiškai tyčiodamiesi (šio nuosprendžio 10 punkte išsakytais žodžiais ir gestais) demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Apeliaciniais skundais nuteistieji bei jų gynėjai prašo šioje dalyje A. L. ir A. K. išteisinti, nes nekilo padarinių ir viešoji tvarka nebuvo sutrikdyta. Po 2024 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdžio nebuvo jokio chaoso ar apgadintų daiktų, įvykį stebėję asmenys dėl tokio poelgio nebuvo šokiruoti, šiurkščiai pažeminti, T. V. R. šypsojosi. Šio įrašo vėlesnis pasklidimas viešojoje erdvėje bei kilusios diskusijos ir įvairaus pobūdžio reakcijos, nepaneigia fakto, kad būtent tuo metu viešoji tvarka nebuvo sutrikdyta. Be to, pats nukentėjusysis savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pasidalino vaizdo medžiaga, galimai siekdamas eskaluoti savo populiarinimą.

Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-9-594/2023, Nr. 2K-73-654/2024). Be to, įžūlūs veiksmai gali reikšti ir svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą ar vandališkus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-65/2010, Nr. 2K-52/2012, Nr. 2K-407/2013, Nr. 2K-160-697/2019, Nr. 2K-19-511/2020, Nr. 2K-159-976/2021, Nr. 2K-164-387/2022, Nr. 2K-9-594/2023 ir kt.). BK 284 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, dėl to būtina nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Kasacinės instancijos teismo praktikoje visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-397-895/2015, Nr. 2K-467-976/2015, Nr. 2K-310-942/2016, Nr. 2K-28-976/2018, Nr. 2K-160-697/2019, Nr. 2K-239-697/2022, Nr. 2K-106-697/2024 ir kt.).

Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje nustatytos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-234-895/2020, Nr. 2K-234-895/2020, Nr. 2K-164-387/2022 ir kt.). Be to, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-136/2010, Nr. 2K-120/2011, Nr. 2K-7-62-489/2015, Nr. 2K-159-976/2021, Nr. 2K-124-719/2022 ir kt.).

Nėra pagrindo abejoti, jog teismo posėdžių salė yra vieša vieta – su tuo sutiko ir A. L. bei A. K., kaip ir patvirtino, jog jie pasisakė viešai, t. y. asmenys suprato savo veiksmų viešumą. Kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, teismas yra institucija, vykdanti teisingumą, kuriame galioja aukštesni elgesio standartai nei įprastoje viešoje vietoje. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad įvykis vyko dienos metu, netrukus po posėdžio, kuris buvo atidėtas, bylą nagrinėjančiai teisėjai jau išėjus iš teismo posėdžių salės. Nukentėjusiojo T. V. R. teigimu, po nuteistųjų pasisakymų apėmė bejėgiškumas, nes valstybinėje institucijoje – teisme – buvo žeminamas, vykdoma jo atžvilgiu verbalinė agresija. Nukentėjusiojo atstovas advokatas V. R., tądien buvęs taip pat teismo posėdžių salėje, nurodė, kad nebuvo jokios priežasties A. L. ir A. K. taip elgtis, tuo labiau, kad T. V. R. nei žodžio nepasakė. Po to nukentėjusiojo savijauta buvo prasta. Liudytojos J. T. įsitikinimu, tarp A. K. ir A. L. buvusi retorika nėra priimtina, netaktiška. Šis incidentas jai buvo nemalonus, dėl nurodytų aplinkybių nedelsiant informavo teisėją. Susipažinę su socialiniuose tinkluose įkeltu vaizdo įrašu, kuriame buvo užfiksuoti A. L. ir A. K. aptariami pasisakymai, liudytojai D. Ž. ir A. A. patvirtino buvę šokiruoti. Liudytojas D. Ž. tvirtino dar tą pačią dieną skambinęs nukentėjusiajam, kuris patvirtino jautęsis įžeistas. Liudytoja A. A. pažymėjo, kad aptariamu elgesiu labai grubiai buvo trikdoma visuomenės tvarka ir rimtis ne tik dėl paties turinio, bet ir bendrai – triukšmas, juokeliai, pasišaipymas, vaizdo įrašas išplito labai plačiai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Taigi, tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai akcentavo teismo posėdžių salę kaip vietą, kurioje toks A. L. ir A. K. pasisakymų turinys yra nepriimtinas, todėl juos dar labiau šokiruojantis. Aptarti duomenys taip pat patvirtina, jog A. K. ir A. L. viešoje vietoje, girdint pašaliniams asmenims nukentėjusiojo T. V. R. atžvilgiu išsakė įžeidžiančias frazes, viešai parodė homoseksualius asmenis menkinantį gestą, kuriuo imituojamas oralinis aktas. Visgi, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai negali būti vertinami atsietai nuo vaizdinėje medžiagoje užfiksuotų objektyvių aplinkybių, kuriose aiškiai identifikuota komentuojamo konflikto pradžia ir jo eiga, teismo posėdžių sakėje buvusių asmenų reakcijos.

Nors, kaip tvirtino nukentėjusysis T. V. R. ir jo atstovas, dar prieš teismo posėdžio pradžią jie buvo sutarę, kad į diskusijas ir konfliktus nesivels, dėl ko ir jų reakcija į A. L. bei A. K. pasisakymus nebuvo verbališkai išreikšta, vis tik, vertinant paties nukentėjusiojo, į kurį ir buvo nukreiptas pokalbis, reakciją aktualu tai, jog jis pareiškimo dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos neteikė. Vykstant ikiteisminiam tyrimui bei baudžiamosios bylos nagrinėjimui nukentėjusysis detaliau nurodė savo tuometinę būseną ir vertino, kad tokiais nuteistųjų veiksmais jam buvo padaryta neturtinė žala, tačiau nuteistųjų veiksmų nevertino kaip nusikalstamų. Tokia pati pozicija atsispindi ir iš jo atstovo advokato interviu žurnalistui, kuomet T. V. R. jau pasišalinus iš kadro, advokatas, paprašytas pakomentavo nuteistųjų aptariamą elgesį, nurodė, kad „svarstyti galima, ar tokie teiginiai yra tinkami, juo labiau teisme, bet kai žinom į kokią bylą ateinam, tai ir tie pasisakymai nėra kažkokie išskirtiniai, netikėti, pribloškiantys ir panašiai“ (įrašas „Teismo salėje – A. K. ir A. L. patyčios iš T. V. R.”). Taigi, nukentėjusiojo advokatas nuteistųjų veiksmų ir žodžių iš karto po jų išsakymo taip pat nesureikšmino. Kaip seka iš įrašo, apskritai vienintelis advokato ir nukentėjusiojo komentaro prašęs TV3 žurnalistas sureagavo į vykusį pokalbį, tačiau jo darbas nenutrūko, iš užduoto klausimo akivaizdu, jog nuteistųjų elgesį jis vertino tik kaip asmens įžeidimą. Nei iš vaizdo įraše matomos teismo posėdžių sekretorės elgesio, nei kitų salėje buvusių ir įraše užfiksuotų asmenų nematyti jog dėl tokio nuteistųjų elgesio būtų sutrikęs jų darbas ar jie patys būtų sutrikę, šokiruoti, pasijutę šiurkščiai pažeminti, kilusi sumaištis ir pan. Nebuvo kviesta policija, duomenų, kad dėl įvykio buvo sutrikdytas ar sustabdytas teismo darbas, taip pat nenustatyta. Tam tikros salėje buvusių asmenų neigiamos reakcijos atsiskleidė tik jau pradėjus baudžiamąjį procesą ir neabejotinai galėjo būti nulemtos plataus tokio pokalbio išviešinimo. Vieninteliai, kurie rimčiau sureagavo į viešumoje paskleistą 2024 m. rugsėjo 20 d. vaizdo įrašą buvo liudytojai D. Ž. ir A. A., kurie tiesiogiai patys įvykyje nedalyvavo, o savo pareiškime ikiteisminio tyrimo įstaigai išdėstė subjektyvų situacijos vertinimą. Vis tik, vien tai, kad įraše matoma situacija jiems atrodė nemaloni ir netoleruotina, to nepakanka konstatuoti, jog visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta konkrečių veiksmų atlikimo metu ir vietoje.

Kaip jau aptarta, nuteistųjų elgesys viešoje vietoje iš tiesų buvo netinkamas, visgi, A. K. ir A. L. reiškiami pasisakymai visų pirma buvo nukreipti į nukentėjusįjį, tarpusavio dialogo forma, esant asmeninio pobūdžio civiliniam ginčui tarp T. V. R. ir A. K., o ne į viešosios tvarkos nesilaikymą, nepagarbos visuomenei demonstravimą. Teismo vertinimu tai, jog vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas nuteistųjų elgesys po teismo posėdžio, plačiai išplito viešojoje erdvėje ir galimai išties sukėlė visuomenės neigiamas reakcijas, negali būti laikoma BK 284 straipsnyje numatytais padariniais ir nulemti nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę. Nei įrašo sklaidos, nei jį pamačiusių asmenų reakcijos bei subjektyvaus įrašo vertinimo nuteistieji inkriminuojamų veiksmų metu negalėjo numatyti ir akivaizdžiai neturėjo tikslo trikdyti neapibrėžto rato žmonių rimtį. Jų pokalbis vyko labai trumpai, nepasižymėjo ypatingu agresyvumu ir intensyvumu, buvo nukreiptas vieno asmens atžvilgiu ir nors vyko viešoje vietoje jokios reikšmingos reakcijos po pokalbio nekilo. Esant nurodytoms aplinkybėms spręstina, kad šiuo atveju A. L. bei A. K. veiksmai, nors ir buvo nepriimtini, pasireiškė netinkamu elgesiu, tačiau nėra nustatytas visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo faktas, kuris yra būtinas kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnį, taip pat ir jo pavojingumas.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog byloje nenustatytas būtinasis BK 284 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties požymis – pasekmės, t. y. viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas, todėl A. K. ir A. L. skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai buvo pripažinti kaltais padarę BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, ir šioje dalyje jų atžvilgiu priimtinas išteisinamasis nuosprendis (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Kartu pažymėtina, kad nustačius, jog nuteistieji aptariamų įvykių metu vartojo necenzūrinius žodžius, taip pat ir gestą viešoje vietoje, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, tokie jų veiksmai pagal savo pavojingumą ir pobūdį galėtų būti vertinami kaip Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnyje nustatytas nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 2 dalyje (2024 m. lapkričio 5–27 d. veika)

Skundžiamu nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį dėl to, kad viešai tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą prieš žmonių grupę ir jai priklausantį asmenį dėl seksualinės orientacijos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. K., 2024 m. lapkričio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme pasibaigus posėdžiui civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui T. V. R., tuo metu salėje ir koridoriuje prie salės esant proceso dalyviams, žurnalistams ir kitiems asmenims, jiems girdint ir filmuojant, A. K. viešai pasakė „viskas gerai, tikiuosi, kad teismas priims teisingą sprendimą, nenormalizuos visos pederastijos. Dėkoju žmonėms, kad išmetė (duomenys neskelbtini) partiją iš Seimo“, „dar kartą noriu padėkoti visiems Lietuvos žmonėms už tai, kad išmetė pyderastišką partiją iš Seimo, kad netoleruoja tokių visokių nesąmonių. Žodį „pederastas“ sakau drąsiai, nes ką tik advokatas pagarsino, kad tai yra vartotinas žodis ir visi drąsiai vadinkit visus tikraisiais jų vardais. Žodžio „gėjus“ nėra, o kad čia bando kažką išaiškinti ir bylas kelia, čia mažiausiai reikia bijoti šito reikalo. Jis kad čia lenda prie manęs, tai atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą, net neapklausia manęs, o kad aš čia jam pasakiau, kad pas jį kietas daiktas burnoj, tai man bylą iškėlė, įtarimus jau pareiškė, tai kokia nesąmonė“, po ko vaizdo įrašas su šiuo A. K. pasakymu buvo paviešintas 2024 m. lapkričio 5 d. A. L. socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje ir 2024 m. lapkričio 6 d. vartotojo „C. L.“ socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje. Be to, 2024 m. lapkričio 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdžių salėje, pasibaigus baudžiamosios bylos dėl riaušių nagrinėjimui, esant kitiems asmenims, jiems girdint ir filmuojant, žinodamas, kad T. V. R. yra homoseksualios orientacijos, A. K. viešai pasakė „kokioj absurdiškoj šaly gyvenam. Prie tavęs prieina pyderastas, tave pabučiuoja prieš tavo valią ir dar aš dabar pats pasikreipiu į teismą ir tokią bylą sugebu pralošti. Pradeda išaiškinti man, kad dar aš turėsiu sumokėti du tūkstančius aštuonis šimtus eurų už tai, kad prie manęs priekabiavo. Tai čia dabar gaunas bet koks apsimyžęs narkomanas prieis prie Š., dar Š. jį paduos į teismą, kad ten ją pabučiavo, ir dar turės už advokatus susimokėti Š., suprantat, kažkokio apsimyžusio narkomano. Arba kažkoks tai pedofilas prieis prie jūsų vaiko, jūsų vaiką ten pradės bučiuoti, jūs norėsit tą pedofilą paduoti į teismą, kad jis taip elgiasi, ir jūs pralošit tokį teismą. Žiūrėkit, supraskit, kad LGBT bendruomenė, jie, kaip sako, dėl savo teisių kovoja. Jie kovoja dėl savo teisių viršenybės prieš mus, visus žmones. Jie bando aiškinti, kad jie yra aukščiau negu mes. Sekit bylą, nes, žinokit, mes taip lengvai nepasiduosim“, po ko vaizdo įrašas su šiuo A. K. pasakymu buvo 2024 m. lapkričio 27 d., 11.46 val. ir 11.47 val., paviešintas A. L. socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje su prierašu „A. linkėjimai!“. Apeliaciniu skundu A. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį peržiūri ir šioje dalyje.

Nuteistasis A. K. baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nesutiko, kad jis tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą prieš žmonių grupę ir jai priklausantį asmenį dėl seksualinės orientacijos, taigi, neigė tyčią. Visgi, ginčo dėl nusikalstamos veikos padarymo vietos, laiko, išsakytų pasisakymų turinio teisminio proceso metu nekilo, taip pat A. K. pripažino žinojęs, jog T. V. R. yra homoseksualios orientacijos asmuo, (duomenys neskelbtini) partijos (duomenys neskelbtini). A. K. neginčijo ir to, kad jis minėtąsias frazes išsakė viešai. Kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, 2024 m. lapkričio 5 d. teismo posėdžių salėje ir koridoriuje prie salės buvo proceso dalyviai, žurnalistai ir kiti asmenys, kurie girdėjo nuteistojo pasisakymus ir juos filmavo. Buvo nustatyta, kad tądien teismo posėdyje dalyvavo daugiau nei penkiolika asmenų, kurie visi girdėjo nuteistojo išsakytą pirmąją frazę netrukus po teismo posėdžio pabaigos, o antrąjį A. K. pasisakymą girdėjo du policijos pareigūnai, jį filmavęs stebėtojas ir bent du žiniasklaidos atstovai. Analogiškai ir 2024 m. lapkričio 27 d., kai pasibaigė baudžiamosios bylos dėl riaušių nagrinėjimas, esant kitiems asmenims, t. y. didžiajai daliai proceso dalyvių, jie girdėjo A. K. žodžius, filmavo, net ir tuo metu, kai nuteistajam policijos pareigūnai segė antrankius ir vedė iš teismo posėdžių salės. Šios aplinkybės byloje nėra ginčijamos, su jomis iš esmės sutinka visi proceso dalyviai, taip pat užfiksuota byloje esančiuose ir pirmosios instancijos teismo išsamiai aprašytuose vaizdo įrašuose, todėl plačiau ši įrodymų dalis nebeanalizuojama. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina A. K. padarytą nusikalstamą veiką jam viešai tyčiojantis, niekinant ir skatinant neapykantą prieš žmonių grupę bei jai priklausantį asmenį dėl seksualinės orientacijos.

2024 m. gruodžio 19 d. kitų objektų apžiūros protokole ir jo priede esančioje fotolentelėje užfiksuota, kad buvo apžiūrėtos A. L. socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje įkeltos fotonuotraukos ir vaizdo įrašai. Tai yra, vaizdo įraše, pavadinimu „Screen Recording 2024-12-10 104514“, matyti, kad A. L. „Facebook“ paskyroje 2024 m. lapkričio 6 d. pasidalino paskyros „C. L.“ įrašu, kurio pavadinimas „Lapkričio 5 d. vyko A. teismas prieš R. dėl seksualinio priekabiavimo“. Matyti, kad vaizdo įrašo metu buvo atliekama gyva transliacija, užfiksuotas televizijoje rodomas „TV3“ žinių reportažas. A. K. kalbina žurnalistai, teiraujasi, kokia yra A. K. nuotaika po teismo posėdžio, ir jis atsako, kad viskas gerai, tikisi, kad teismas priims teisingą sprendimą, nenormalizuos visos „pederastijos“. Dėkoja žmonėms, kad išmetė (duomenys neskelbtini) partiją iš Seimo, atitinkamai dar kartą dėkoja lipdamas laiptai ir kalbėdamas su žurnalistais. Vaizdo įraše, pavadinimu „Screen Recording 2024-12-10 102534“, matyti, kad A. L. „Facebook“ paskyroje 2024 m. lapkričio 5 d. įkėlė įrašą, jį pavadinęs „A. K., šios dienos teismo posėdis su p....rastu!“, kuriame yra pateikiama analogiška informacija vaizdo įrašui, pavadinimu „Screen Recording 2024-12-10 104514“. Vaizdo įraše, pavadinimu „Screen Recording 2024-12-10 105600“, matyti, kad A. L. socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje 2024 m. lapkričio 27 d. 11.46 val. pasidalino vaizdo įrašu su prierašu „A. linkėjimai!“, kuriame A. K. sveikinasi su žiūrovais ir išsako atitinkamus, kaltinime nurodytus, pasisakymus (t. 1, b. l. 190–198, t. 2, b. l. 3–11).

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto 2025 m. kovo 19 d. išvadoje Nr. EAN-13 nurodyta, kad A. K. komunikacijos aktu „<...> teismas priims teisingą sprendimą, nenormalizuos visos pederastijos <...> noriu padėkoti visiems Lietuvos žmonėms už tai, kad išmetė pyderastišką partiją iš Seimo <...> žodį „pederastas“ sakau drąsiai, nes ką tik advokatas pagarsino, kad tai yra vartotinas žodis <...> žodžio „gėjus“ nėra <...>“ išreikštas idėjas tiktų laikyti tyčiojimusi iš homoseksualių asmenų dėl jų seksualinės orientacijos; A. K. komunikacijos aktu „kokioj absurdiškoj šaly gyvenam. Prie tavęs prieina pyderastas, tave pabučiuoja prieš tavo valią (juokiasi) ir dar aš dabar pats pasikreipiu į teismą ir tokią bylą sugebu pralošti. Pradeda išaiškinti man, kad dar aš turėsiu sumokėti du tūkstančius aštuonis šimtus eurų už tai, kad prie manęs priekabiavo <...>“ išreikštas idėjas tiktų laikyti tyčiojimusi iš konkretaus žinomo asmens dėl jo seksualinės orientacijos (t. 1, b. l. 127–132). Ekspertė M. K., peržiūrėjusi vaizdo įrašus ir atlikusi jų lingvistinę analizę, pažymėjo, kad T. V. R. pašiepiamas per homofobiškus stereotipus (replikos apie bučinius), (duomenys neskelbtini) partija įvardijama „pyderastiška“, o reiškinys – „pederastija“. Esminis vaizdo įrašo, pavadinimu „Screen Recording 2024-12-10 104514“, elementas – A. K. atviras itin įžeidaus žodžio „pederastas“ vartojimas ir skatinimas jį vartoti kitiems, melagingai teigiant, kad tai „tikrasis vardas“, ir neigiant žodžio „gėjus“ egzistavimą. Pasisakymai yra žeminantys ir niekinantys. Tiesioginių raginimų smurtauti nėra, dėmesys sutelktas į politinį naratyvą ir įžeidžios kalbos pateisinimą, tačiau sąmoningas „pederasto“ vartojimas ir skleidžiama idėja apie „pyderastišką partiją“ propaguoja neapykantą kurstančias idėjas. Tuo tarpu kalbėdama apie antrąjį epizodą, vaizdo įrašą, pavadinimu „Screen Recording 2024-12-10 105600“, įvertino, kad jame esminė propaguojama idėja, jog LGBT bendruomenė kovoja dėl „savo teisių viršenybės prieš mus, visus žmones“ ir siekia būti „aukščiau negu mes“. Ekspertės teigimu, tai yra žeminantis kaltinimas, vaizduojantis grupę kaip arogantišką ir daugumai priešišką (t. 1, b. l. 133–139). Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2024 m. lapkričio 26 d. rašte nurodyta, kad žodis „pyderas (pideras)“ yra daiktavardžio „pyderastas (piderastas, pederastas)“ trumpinys. „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“ vienintelė teikiama daiktavardžio pederastas reikšmė yra menkinamoji „menk. Homoseksualus vyras“. R. Kudirkos „Lietuvių kalbos žargono ir nenorminės leksikos žodyne“ teikiamos tokio žodžio „pyderastas (piderastas)“ reikšmės: 1) „pederastas, homoseksualistas, gėjus; 2) niekšas, netikėlis, mulkis (toks pravardžiuojamasis žodis)“. Atsižvelgiant į žodynuose teikiamas reikšmes, darytina išvada, kad žodis „pyderas“ yra menkinamasis (t. 1, b. l. 115).

Sprendžiant klausimą dėl realios grėsmės kilimo baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors analogiškai kaip ir anksčiau, šiuo atveju A. K. žodžiai taip pat buvo išsakyti viešai, aktualia ir plačiai visuomenėje diskutuota tema, šiuo atveju jo pareiškimai buvo daug intensyvesni, pasikartojantys, sąmoningai išsakyti ir nukreipti daug platesniam, iš esmės neapibrėžtam, asmenų ratui, tyčia pasidalinti socialinėje erdvėje, todėl vertintini kaip daug pavojingesni baudžiamosios teisės prasme.

Iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad A. K. aktualias kaltinime nurodytas frazes išsakė žiūrėdamas į kamerą arba šalia esantiems žurnalistams, t. y. akivaizdžiai siekdamas, kad juos išgirstų, kuo platesnis televizijos, socialinių tinklų žiūrovų ratas. Nuteistasis yra brandaus amžiaus ir turi pakankamai gyvenimiškos patirties, todėl neabejotinai suprato savo išsakomų teiginių turinio neigiamą pobūdį, t. y. kad jie yra žeminantys, sukeliantys grėsmę homoseksualių asmenų lygiateisiškumui, yra vertinami kaip pasityčiojimas, niekinamojo pobūdžio ir negali būti laikytini etišku nuomonės sklaidos įgyvendinimu. Tokia išvada seka ir iš vaizdo įrašuose matomo paties A. K. pasipiktinimo dėl pradėto ikiteisminio tyrimo už šiame nuosprendyje jau aptartus panašaus pobūdžio veiksmus po 2024 m. rugsėjo 20 d. vykusio teismo posėdžio.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į nuteistojo A. K. pasisakymų skaidą. Kaip jau minėta, jis suprato esantis filmuojamas, nes kalbėjo tiesiai į kamerą, matydamas juo susidomėjusius ir žiniasklaidos atstovus taip pat neabejotinai suvokė, kad jo pasisakymai gali viešai paplisti naujienų portaluose, socialiniuose tinkluose, televizijoje. Atitinkamai toks tikslas ir buvo pasiektas. Apžiūrėjus socialinį tinklą „Facebook“, buvo užfiksuota, kad A. L. 2024 m. lapkričio 27 d. 11.47 val. įkėlė trumpo formato vaizdo įrašą („Reels“), pavadinimu „A. linkėjimai“, o po juo yra 175 komentarai, 2 223 patiktukai, 334 kartus įrašas buvo persiųstas, peržiūrėtas – 102 000 kartų (t. 2, b. l. 33–39). 2024 m. lapkričio 5 d. 21.48 val. A. L. įkėlė vaizdo įrašą, pavadinimu „A. K., šios dienos teismo posėdis su p....rastu!“ – ši publikacija sulaukė 138 patiktukų iš kitų socialinio tinklo naudotojų, 24 komentarų ir 13 pasidalinimų; 2024 m. lapkričio 27 d. 11.46 val. A. L. įkėlė vaizdo įrašą, pavadinimu „A. linkėjimai!“ – ši publikacija sulaukė 773 reakcijų, 65 komentarų ir 184 pasidalinimų (t. 2, b. l. 17–32). Nors įrašų išplatinimo metu A. K. laisvė buvo suvaržyta ir jis teigė nežinantis, kas yra paskyros „C. L.“ savininkas, tačiau akivaizdu, jog dar ikiteisminio tyrimo metu apžiūrėjus šį profilį buvo nustatyta, jog profilio nuotraukoje yra A. K. atvaizdas ir yra reguliariai keliamas su juo susijęs turinys, prie paskyros pavadinimo nurodyta „A. K.“. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nusikalstamų veikų padarymo metu nuteistajam atliekant laisvės atėmimo bausmę, su juo susiję asmenys per socialinius tinklus neabejotinai prisidėjo prie komunikacijos sklaidos, ko pats nuteistasis akivaizdžiai ir siekė savo viešais pareiškimais.

Aptariamame kontekste reikšminga Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos nuostata, kad net ir vieno neapykantą kurstančio komentaro parašymas asmens „Facebook“ paskyroje turi būti vertinamas rimtai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41288/15). Šiuo gi atveju A. K. retorika tiek 2024 m. lapkričio 5 d., tiek 2024 m. lapkričio 27 d. buvo daug intensyvesnė, jos aptartas neigiamas tendencingas pobūdis, adresavimas tam pačiam asmeniui ir tikslinei grupei, naudojant tuos pačius menkinančius žodžius, akivaizdžiai siekiant sistemingai ir kuo platesnei auditorijai ištransliuoti viešą tyčiojimąsi, niekinimą ir skatinti neapykantą prieš žmonių grupę bei jai priklausantį asmenį dėl seksualinės orientacijos, rodo sąmoningai ir tikslingai nukreiptą veikimą siekiant aptartų tikslų, norą taip elgtis, t. y. veikimą tiesiogine tyčia.

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nuteistojo A. K. veiksmuose yra nustatyti visi objektyvieji bei subjektyvieji BK 170 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, todėl konstatuotina, kad dėl šio nusikaltimo A. K. nuteistas pagrįstai.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 2 dalyje (2024 m. spalio 23 d.–lapkričio 27 d. veika)

Skundžiamu nuosprendžiu A. L. buvo pripažintas kaltu pagal BK 170 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pasidalino viešu įrašu „Mažumos valdo!“, prie kurio pridėjo vaizdo įrašą su savo viešu pasakymu apie homoseksualius asmenis, jo metu parodė šiuos asmenis menkinantį gestą, kuriuo imituojamas oralinis aktas, 2024 m. lapkričio 5 d. savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje parašė viešą įrašą „A. K., šios dienos teismo posėdis su p....rastu!“, prie kurio įkėlė vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kai 2024 m. lapkričio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme pasibaigus posėdžiui civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui T. V. R., policijos pareigūnams vedant A. K. iš teismo posėdžio salės, žurnalistams pasiteiravus, kokia A. K. nuotaika po teismo posėdžio, A. K. viešai išsakė savo nuomonę, taip pat 2024 m. lapkričio 6 d. savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje parašė viešą įrašą „Lapkričio 5 d. vyko A. teismas prieš R. dėl seksualinio priekabiavimo“, prie kurio pridėjo socialinio tinklo „Facebook“ vartotojo „C. L.“ įkeltą vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas minėtasis A. K. pasisakymas 2024 m. lapkričio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme pasibaigus posėdžiui civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui T. V. R., be to, 2024 m. lapkričio 27 d. 11.46 val., savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje ant sienos parašė viešą įrašą „A. linkėjimai!“, prie kurio įkėlė vaizdo įrašą, padarytą 2024 m. lapkričio 27 d., Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdžių salėje, pasibaigus baudžiamosios bylos dėl riaušių nagrinėjimui, o 2024 m. lapkričio 27 d. 11.47 val., savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje įkėlė trumpo formato vaizdo įrašą („Reels“), kurio pavadinimas „A. linkėjimai!“, prie kurio įkėlė kiek trumpesnį vaizdo įrašą, analogišką paskutiniam minėtam. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. L. teigė vartojęs žodį „pederastas“, jį sužinojęs iš advokato E. Rugieniaus, jog T. V. R. pats save taip viešai vadina, 2024 m. lapkričio 6 d. tik įkėlė A. K. vaizdo įrašą, o dėl 2024 m. lapkričio 27 d. 11.46 val. epizodo pažymima, jog netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas žinant, kad jis yra visiškai nesusijęs su A. L., kartu akcentuojant ir 2024 m. lapkričio 27 d. 11.47 val. epizodą – A. L. teigimu, visiškai nesuprantama, kodėl vieną kartą nurodoma 2024 m. lapkričio 27 d. 11.46 val., o vėliau – 2024 m. lapkričio 27 d. 11.47 val.

Nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nuteistasis A. L. neneigia žinojęs, jog nukentėjusysis T. V. R. yra homoseksualios orientacijos asmuo, (duomenys neskelbtini) partijos (duomenys neskelbtini), kad būtent jis (A. L.) minėtuosius įrašus paskelbė socialiniame tinkle „Facebook“ savo naudojamoje paskyroje, tačiau savo veiksmuose neįžvelgia nusikalstamos veikos požymių. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodo nuteistasis, baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti priešingą išvadą ir vertinti, jog viešai pasidalindamas penkiais įrašais, A. L. tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą prieš žmonių grupę ir jai priklausantį asmenį dėl seksualinės orientacijos. Be to, atsižvelgus, kad skundžiamame nuosprendyje itin detaliai yra aptarti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, pagrindžiantys A. L. padarytos nusikalstamos veikos sudėtį, apeliacinės instancijos teismas, nekartodamas jau atliktos analizės ir pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, išskiria pagrindinius įrodymus ir juos dar kartą aptaria.

Iš 2024 m. gruodžio 19 d. kitų objektų apžiūros protokole ir jo priedu esančios fotolentelės matyti, kad buvo apžiūrėtos A. L. socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje įkeltos fotonuotraukos ir vaizdo įrašai. Vaizdo įraše, pavadinimu „Screen Recording 2024-12-10 101717“, matyti, jog A. L. „Facebook“ paskyroje 2024 m. spalio 23 d. patalpino vaizdo įrašą su prierašu „Mažumos valdo!“, kuriame filmuoja save, nurodo, kad „Homoseksualūs žmonės – tai 60–80 procentų jų yra potencialūs pedofilai. Tai yra įrodyta moksliškai <...>“, pasakojamas jo ir A. K. po Vilniaus miesto apylinkės teisme 2024 m. rugsėjo 20 d. vykusio teismo posėdžio vykęs pokalbis, jo esmė, vartojamas žodis „homosekas“. Vaizdo įraše, pavadinimu „Screen Recording 2024-12-10 104514“, matyti, kad A. L. „Facebook“ paskyroje 2024 m. lapkričio 6 d. pasidalino paskyros „C. L.“ įrašu, kurio pavadinimas „Lapkričio 5 d. vyko A. teismas prieš R. dėl seksualinio priekabiavimo“. Vaizdo įraše, pavadinimu „Screen Recording 2024-12-10 102534“, matyti, kad A. L. „Facebook“ paskyroje 2024 m. lapkričio 5 d. įkėlė įrašą, jį pavadinęs „A. K., šios dienos teismo posėdis su p....rastu!“ (fotonuotrauka Nr. 5, 6). Vaizdo įraše pateikiama analogiška informacija vaizdo įrašui, pavadinimu „Screen Recording 2024-12-10 104514“. Vaizdo įraše, pavadinimu „Screen Recording 2024-12-10 105600“, matyti, kad A. L. socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje 2024 m. lapkričio 27 d. 11.46 val. pasidalino vaizdo įrašu su prierašu „A. linkėjimai!“, o 2024 m. lapkričio 27 d. 11.47 val. A. L. įkėlė „Reels“ tipo įrašą, pavadinimu „A. linkėjimai!“. Atitinkamai atkreiptinas dėmesys, kad nors nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja, jog vieną kartą skundžiamame nuosprendyje yra nurodoma 2024 m. lapkričio 27 d. 11.46 val., o vėliau – 2024 m. lapkričio 27 d. 11.47 val., tačiau akivaizdu, jog šioje dalyje klaida nebuvo padaryta, nes A. L. nurodytais laikais pasidalino vaizdo įrašu bei įkėlė „Reels“ tipo įrašą.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto 2025 m. kovo 19 d. išvadoje Nr. EAN-13 pažymėta, kad A. L. komunikacijos aktu (2024 m. spalio 23 d. įrašas „Mažumos valdo“) išreikštas idėjas tiktų laikyti tyčiojimusi iš konkretaus minimo asmens, kartu ir iš homoseksualių asmenų apskritai dėl jų lytinės orientacijos (t. 1, b. l. 127–132). Lingvistikos teismo ekspertės M. K. vertinimu, šiame įraše A. L. nuosekliai ir tiesiogiai puola homoseksualių asmenų grupę, vartodamas įžeidžius žodžius („pedikas“, „homosekai“, „iškrypėliai“), skleidžia itin žeminančius stereotipus: melagingai sieja 60–80 procentų homoseksualių asmenų su potencialia pedofilija, vadina juos „psichiškai nesveikais“, „priedurniais“. Taip pat propaguoja sąmokslo teoriją apie nepagrįstą grupės įtaką ir galią („Mažumos valdo!“, „18 procentų Seime“, „jie jaučia valdžią“, „siautėja“). Tokie pasisakymai, ekspertės vertinimu, yra sistemingas grupės demonizavimas, patologizavimas ir dehumanizavimas. Akivaizdžiai žeminantys ir niekinantys T. V. R. bei netiesiogiai homoseksualių vyrų grupę retorika tęsiama ir vaizdo įraše, pavadinimu „Screen Recording 2024-12-10 104514“ (C. L. „Lapkričio 5 d. vyko A. teismas prieš R. dėl seksualinio priekabiavimo“), o vaizdo įraše, pavadinimu „Screen Recording 2024-12-10 102534“ (A. L. įrašas „A. K., šios dienos teismo posėdis su p....rastu!“), analizė sutelkta į pavadinimą, nes turinys apibūdintas kaip analogiškas ankstesniam. Atitinkamai ir A. L. įraše „A. linkėjimai!“, A. K. vėl vartoja įžeidų žodį „pyderastas“ T. V. R. ir tiesiogiai įvardija „LGBT bendruomenę“ (t. 1, b. l. 133–139). Taigi, A. L. pasisakymuose vartojami įžeidžiantys, menkinantys ir dehumanizuojantys terminai bei stereotipai, nukreipti prieš T. V. R. ir homoseksualius asmenis bei LGBT bendruomenę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šių, tiek paties A. L. tiesioginių pasisakymų, tiek ir jo socialinėje erdvėje pasidalintų, pasisakymų turinį, pobūdį, intensyvumą bei sąmoningo išplatinimo viešojoje erdvėje apimtį, analogiškai kaip ir A. K. atveju, skirtingai nuo 2024 m. rugsėjo 20 d. įvykio, vertina juos kaip pavojingus, nukreiptus į BK 170 straipsnio 2 dalyje saugomas vertybes ir jas pažeidžiančius.

Nors nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde akcentuoja, jog įrašuose jis reiškė savo nuomonę, tačiau kaip minėta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmens saviraiškos laisvės įgyvendinimas nėra absoliutus ir gali būti ribojamas pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y. pagal įstatymą, siekiant teisėto tikslo ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2010). Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas, ar konkrečiu atveju saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimas buvo būtinas, atsižvelgia į kelis veiksnius: tai, ar svarstomi teiginiai buvo išsakyti įtemptame politiniame ar socialiniame kontekste; tai, ar teiginiai, aiškinant juos sąžiningai ir vertinant tiesioginiame ar platesniame kontekste, gali būti vertinami kaip tiesioginis ar netiesioginis raginimas naudoti smurtą ar smurto, neapykantos ar netolerancijos pateisinimas; tai, kokiu būdu išsakyti teiginiai, ir tai, ar jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai paskatinti žalingų padarinių atsiradimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perinek prieš Šveicariją, peticijos Nr. 27510/08).

Teisėjų kolegija, iš išsakytų teiginių turinio daro išvadą, kad, priešingai nei teigia A. L., jo masinėse visuomenės informavimo priemonėse paskleistais viešais pareiškimais buvo sąmoningas tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta tam tikros žmonių grupės ar jai priklausančio asmens atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju įvertinus, kad A. L. tęstinės nusikalstamos veikos epizodai buvo pradėti tuomet, kai 2024 m. rugsėjo 24 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį ir BK 284 straipsnį, pirmajame vaizdo įraše akivaizdžiai vartojant necenzūrinę leksiką, homoseksualius asmenis žeidžiančius žodžius, šią tematiką išlaikant ir vėlesniuose įrašuose, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jais buvo siekta sukelti neapykantą žmonių grupei ir konkrečiam jai priklausančiam asmeniui dėl seksualinės orientacijos, suformuoti niekinantį požiūrį į juos, o ne skleisti savo nuomonę, vadovaujantis saviraiškos laisve. Nuteistasis A. L. neneigė esąs nuomonės formuotojas, turintis didelę auditoriją žmonių, kurie jį stebi, stengęsis daryti įrašus, todėl nepaneigtina, jog besidalindamas keliamu turiniu socialiniame tinkle „Facebook“ suprato, kad jo išsakomi teiginiai pasieks didelę auditoriją. Aplinkybę, kad nuteistojo A. L. įkelti ir pasidalinti įrašai buvo plačiai peržiūrėti, pagrindžia ir jau minėti baudžiamojoje byloje esantys duomenys, pavyzdžiui, 2024 m. lapkričio 27 d. 11.47 val. įkeltas „Reels“ tipo įrašas, pavadinimu „A. linkėjimai!“, sulaukė 2 224 patiktukų, 175 komentarų, 334 pasidalinimų ir 102 000 peržiūrų. Interneto prieinamumas bei galimybes perduoti informaciją dideliam žmonių skaičiui, dėl savo apimties, greičio, neabejotinai padidina veikos pavojingumą, gali sukelti ir ilgalaikius neigiamus padarinius ir A. L., kaip nuomonės formuotojas, neabejotinai tai suprato ir būtent to siekė platindamas jam inkriminuotus įrašus socialinėje erdvėje. Nors A. L. akcentuoja, kad jis tik įkėlė A. K. vaizdo įrašą, tačiau nėra pagrindo dvejoti, jog tai jis padarė pritardamas A. K. pasisakymams, neįžvelgdamas juose nieko blogo ir tokiu būdu pats palaikydamas bei išreikšdamas savo požiūrį į žmonių grupę ir jai priklausantį asmenį dėl seksualinės orientacijos – viešą tyčiojimąsi, niekinimą ir neapykantos skatinimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl A. L. padarytos nusikalstamos veikos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas pripažįstant jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 170 straipsnio 2 dalyje. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad A. L. kaltei dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinti duomenų pakanka ir jo veika, atsižvelgiant į padarinius, teisingai kvalifikuota pagal BK 170 straipsnio 2 dalį.

Atsakant į apeliaciniuose skunduose akcentuojamą nukentėjusiojo T. V. R. paties savęs socialiniuose tinkluose pavadinimą „pederastu“, jo viešumoje pasirodymą su moteriškais rūbais ir tokiu būdu neva paties iš savęs tyčiojimąsi, taip demonstruojant norą, jog ir kiti jo atžvilgiu taip elgtųsi yra aktuali teismų praktika, kurioje išaiškinta, kad vien tai, jog pats nukentėjusysis atitinkamai save įvardina, savaime nesuteikia teisės kitiems asmenims tokią leksiką vartoti tikslu iš asmenų tyčiotis arba juos žeminti (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. balandžio 27 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-163-1076/2026).

Taip pat pasisakytina dėl nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodomų neva pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių pažeidimų. Dėl BPK 8² straipsnio 2 dalies taikymo pažymima, kad 2025 m. rugsėjo 1 d. teisiamojo posėdžio metu A. L. negalėjo pasinaudoti teise pareikšti nesutikimą dėl T. V. R. dalyvavimo nuotoliniu būdu, o A. K. gynėjas kelia klausimą, ar tokiu būdu teisme nebuvo diskriminuojami LGBT nariai, nes būtent išskirtinai šios grupės asmenims ir jiems prijaučiantiems, teismo posėdžiuose buvo leista dalyvauti nuotoliu. BPK 8² straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad išimtiniais atvejais, kai neįmanoma užtikrinti bylų nagrinėjimo šiame Kodekse nustatyta įprasta tvarka, bylų nagrinėjimas ir proceso dalyvių, liudytojų, ekspertų, specialistų, vertėjų ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų dalyvavimas teismo posėdžiuose, jei yra tam tinkamos techninės galimybės, gali būti užtikrinami naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas), kai pagrįstai manoma, kad tokiu būdu byla bus išnagrinėta greičiau, tai netrukdys išsamiai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir bus užtikrintos proceso dalyvių teisės. Šios dalies nuostatos netaikomos tais atvejais, kai prokuroras, nukentėjusysis ir (ar) jo atstovas, kaltinamasis, jo atstovas pagal įstatymą ir (ar) gynėjas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir (ar) jų atstovai pateikia nesutikimą dėl bylos nagrinėjimo naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (vaizdo konferencijas). Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad nukentėjusysis T. V. R. elektroniniu paštu bylą nagrinėjančiai teisėjai pateikė prašymą sudaryti galimybę teisiamuosiuose posėdžiuose dalyvauti nuotoliniu būdu, jį pagrįsdamas tuo, jog A. K. ir A. L. yra kaltinami viešai tyčiojęsi ir jį žeminę dėl seksualinės orientacijos teismo posėdžių salėje, dėl ko būdamas vienoje patalpoje su kaltinamaisiais jaučiasi nesaugiai, tai kelia stiprų nerimo jausmą bei neigiamas intensyvias emocijas. Šį prašymą pirmosios instancijos teismas tenkino. Atitinkamai 2025 m. rugsėjo 3 d. A. L. pateikė prašymą „Dėl posėdžio atidėjimo dėl procesinių pažeidimų ir teismo įpareigojimo T. V. R. dalyvauti teismo posėdžio metu“. Minimą prašymą teisiamojo posėdžio, vykusio 2025 m. spalio 22 d., kurio metu analogišką prašymą reiškė ir A. K. gynėjas, bylą nagrinėjanti teisėja išsprendė ir jį motyvuotai atmetė, nurodydama, kad T. V. R. turi nukentėjusiojo statusą, o teismas turi imtis veiksmų siekdamas apsaugoti tokį statusą turintį asmenį nuo galimo antrinės viktimizacijos. Svarūs nesutikimo su tokia teisiamojo posėdžio organizavimo tvarka argumentai nepateikti ir toks nukentėjusiojo dalyvavimas netrukdys išsamiai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes bei bus užtikrintos proceso dalyvių teisės. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo daryti priešingą išvadą. Šiuo atveju nagrinėtos baudžiamosios bylos pobūdis pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido spręsti, jog tokiu būdu bus sumažintos sąlygos dėl galimai pakartotinės nusikalstamos veikos nukentėjusiojo atžvilgiu, tokiu būdu paneigiant ir apeliaciniame skunde keliamą versiją, kad tokia situacija buvo sudaryta išskirtinai LGBT nariams. Tuo tarpu nors A. L. nurodo negalėjęs pareikšti nesutikimo dėl nukentėjusiojo dalyvavimo teisiamuosiuose posėdžiuose naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas, tačiau akivaizdu, kad nuteistojo raštiškai išreikštas prašymas buvo motyvuotai išspręstas teisiamojo posėdžio metu, dėl susidariusios situacijos turėjo galimybę pasisakyti visi proceso dalyviai. Todėl vertinti, jog nagrinėjamu atveju T. V. R. nepagrįstai buvo leista teisiamuosiuose posėdžiuose dalyvauti naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas, ar tokiu būdu buvo pažeistos, esmingai apribotos nuteistųjų teisės, nėra jokio pagrindo.

Dėl bausmių

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas bei teisingas bausmes. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nustatyti BK 54 straipsnyje. Teismas skiria bausmę BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalyje teismui nustatyta pareiga skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte pabrėžiama, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumas reiškia, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos. Taigi, teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-603/2010; 2016 m. sausio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68-942/2016; 2019 m. balandžio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98-1073/2019).

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmes ne tik laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų, bet ir pagal BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Be to, BK 54 straipsnio 3 dalyje, kurios taikymo siekia apeliantas, nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Iš esmės turi būti nustatyta visuma tokių aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti konstatuota, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į jo stadiją, padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymų leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Bausmės švelninimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su vidiniu teismo įsitikinimu dėl kaltinamojo asmenybės pavojingumo, o šį įsitikinimą formuoja ne tik objektyvi bylos medžiaga, bet ir įrodymų tyrimas, asmenų apklausos, tiesioginis teisiamojo elgesio ir laikysenos stebėjimas, jo parodymų ir atsakymų į patikslinančius klausimus išklausymas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-648/2026).

BK 170 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatytos baudos arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės.

Dėl A. K. paskirtos bausmės

Skundžiamu nuosprendžiu A. K. už BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą (2024 m. lapkričio 5–27 d. veika) buvo paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Nuteistojo A. K. gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 41 ir 54 straipsniuose, todėl šiuo atveju paskirta bausmė negalėjo būti susijusi su laisvės atėmimu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę A. K., vadovavosi BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgė į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, išsamiai įvertino nuteistojo asmenybę ir jį charakterizuojančius duomenis, taip pat konstatavo, jog nėra A. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jį pripažino recidyvistu. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes.

A. K. vieną nesunkią, tęstinę nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas penkis kartus, taip pat ir už sunkių nusikaltimų padarymą, atlikinėjęs su laisvės atėmimu susijusias bausmes, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, todėl spręstina, kad net ir anksčiau nuteistajam skirtos griežčiausios bausmės teigiamo poveikio nepadarė. A. K. nors ir turi pozityvius socialinius ryšius (yra vedęs, turi (duomenys neskelbtini) vaikus, dirba) jie nuteistojo polinkiui nusikalsti įtakos nedaro. Kaip pagrįstai įvertinta skundžiamame nuosprendyje, nusikalstamą veiką A. K. padarė neatlikęs ankstesniu teismo nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, būdamas įkalinimo įstaigoje ir dalyvaudamas civilinės bei baudžiamosios bylos nagrinėjimų teismo posėdžiuose. Vadovaujantis baudžiamojoje byloje esančiais Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už vienerius metus duomenimis, A. K. buvo baustas 6 kartus, ne visos paskirtos baudos sumokėtos. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas nuteistąjį A. K. pripažinti recidyvistu. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad tais pačiais motyvais skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis A. K. buvo ne tik pripažintas recidyvistu, bet ir buvo nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tačiau ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.

Pagal ankstesnę BK 27 straipsnio 1 dalies redakciją (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), recidyvistu savaime buvo laikomas asmuo, praeityje teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, padaręs vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Atskiro teismo sprendimo dėl tokio asmens pripažinimo recidyvistu nereikėjo. Tuo tarpu 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojus BK 27 straipsnio 1 dalies pakeitimams (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) asmuo laikomas recidyvistu ne savaime, nustačius pakartotinės nusikalstamos tyčinės veikos padarymo faktą, o tik po nuosprendžio, kuriuo teismo aiškiai, detaliai tą nurodant rezoliucinėje dalyje, buvo pripažintas recidyvistu, įsiteisėjimo. Taigi, nepaisant asmens ankstesnių teistumų, iki nuosprendžio, kuriuo jis pripažįstamas recidyvistu, priėmimo, asmuo recidyvisto statuso neturi. Naujausioje teismų praktikoje pripažįstama, jog sistemiškai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas, susijusias su BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu 2025 m. vasario 1 d., BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2026 m. gegužės 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026, Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. gegužės 20 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-49-1020/2026). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad A. K. padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 170 straipsnio 2 dalyje, turėdamas neišnykusį teistumą, tačiau įvertinus, jog ankstesniu teismo nuosprendžiu A. K. nebuvo pripažintas recidyvistu, šioje byloje nėra pagrindo pripažinti baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, ir ji iš skundžiamo nuosprendžio šalinama kaip nepasitvirtinusi.

Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, jų kontekste įvertinusi nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, A. K. asmenybę, jo buvusius teistumus, ankstesniais nuosprendžiais jam skirtas bausmes, jų ignoravimą ir tolesnį nusikalstamą elgesį, teisėjų kolegija, pašalinusi iš skundžiamo nuosprendžio A. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, bei įvertinusi, kad šiuo nuosprendžiu jis pripažįstamas katu tik dėl vienos nusikalstamos veikos padarymo, sprendžia, jog A. K. pagal BK 170 straipsnio 2 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė mažintina iki 8 mėnesių. Vis tik, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog A. K. galėtų būti taikoma su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, nes nagrinėjamu atveju nenustatyti pagrindai ar išskirtinės aplinkybės, kurios leistų teismui išeiti už baudžiamojo įstatymo ribų. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nusikalstama veika paaiškėjo ne dėl nuteistojo valinio apsisprendimo pranešti teisėsaugos institucijoms apie savo nusikalstamus veiksmus, o ikiteisminio tyrimo institucijoms atlikus intensyvų tyrimą, taigi nėra BK 62 straipsnio 1 dalies sąlygų. Nenustatyta ir aplinkybių, būtinų švelninant bausmę BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu. Nusikalstama veika nėra atsitiktinė, A. K. teisiamas ne pirmą kartą, jo atžvilgiu Vilniaus miesto apylinkės teisme ir šiuo metu yra nagrinėjama baudžiamoji byla, todėl nėra pagrindo išvadoms, kad jo padaryta veika yra gerokai mažiau pavojinga nei įprastinis šios rūšies nusikalstamos veikos pavojingumo lygis. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius, vis tik, vien šios aplinkybės savaime nelemia išvados, kad sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-976/2021). Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, jog A. K. situacija yra išskirtinė ir bausmė turėtų būti švelninama taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Dėl A. L. paskirtos bausmės

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. nuosprendžiu už BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą (2024 m. spalio 23 d. – lapkričio 27 d. veika) A. L. buvo paskirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, buvo atidėtas 1 metams 6 mėnesiams. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam A. L. skiriamą bausmę, atsižvelgė į tai, jog jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 170 straipsnio 2 dalyje. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį buvo nustatyta, jog A. L. yra teistas aštuonis kartus, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, jis yra nesumokėjęs vienos iš Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. birželio 4 d. nutartimi subendrintų bausmių – baudos, kurios išieškojimą vykdo antstolis, be to, vieną kartą teistas užsienyje, t. y. Lenkijos Respublikoje. Vadovaujantis baudžiamojoje byloje esančiais Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus duomenimis, A. L. per šį laikotarpį itin daug kartų baustas administracine tvarka, šį išrašą iš viso sudaro 179 lapai, informacijos apie paskirtų administracinių nuobaudų – baudų – sumokėjimą, nėra. Taip pat, skundžiamame nuosprendyje buvo įvertinta ir tai, kad A. L. yra išsituokęs, tačiau turi sugyventinę, (duomenys neskelbtini) vaikus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SODRA) duomenimis nedirba, duomenų apie registravimąsi Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nėra. A. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis daro nusikalstamas veikas ir kitus įstatymų pažeidimus, jam įprasto neteisėto gyvenimo būdo nekeičia, išvadų nedaro ir vėl nusikalsta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas A. L. pripažinti recidyvistu (BK 27 straipsnis). Visgi, dar kartą įvertinusi šio nuosprendžio 53 punkte nurodytą reglamentavimą ir teismų praktiką, taip pat ir aplinkybę, kad A. L. nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, o ankstesniu teismo nuosprendžiu recidyvistu pripažintas nebuvo, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistojo atžvilgiu nepagrįstai buvo pripažinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, todėl ji šalintina.

Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui – nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, bei tai, kad nenustatyta nei viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti ar jo atsakomybę sunkianti aplinkybė, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad nepagrįstai pripažino vieną jo atsakomybę sunkiančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), pagrįstai nuteistajam parinko griežčiausią BK 170 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Visgi, konstatavus, kad iš skundžiamo nuosprendžio yra šalinama A. L. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis pripažįstamas katu tik dėl vienos nusikalstamos veikos padarymo, jam pagal BK 170 straipsnio 2 dalį paskirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė mažintina iki 6 mėnesių. Atsižvelgiant į nurodytą, iš naujo spręstinas klausimas dėl bausmių bendrinimo ir BK 75 straipsnio taikymo.

Kaip pagrįstai konstatuota skundžiamame nuosprendyje, A. L. BK 170 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką padarė neatlikęs jam ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, t. y. Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu jam paskirtos 100 MGL (13 000 Lt) baudos, kuri paskutinį kartą buvo subendrinta Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. birželio 4 d. nutartimi. Skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė su aptariama baudos bausme buvo bendrinama visiško bausmių sudėjimo būdu, nes, kaip jau buvo konstatuota, A. L. teismo nuosprendžiu jam paskirtos baudos yra nesumokėjęs daugiau nei 10 metų, nedirba, taip pat nemoka už administracinius nusižengimus paskirtų baudų. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su parinktu bausmių bendrinimo būdu, todėl už BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirtą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę bendrina su Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. birželio 4 d. nutartimi paskirta neatlikta bausme, paskiriant A. L. galutinę subendrintą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 100 MGL (3 766 EUR) dydžio baudą. Pakartotinai pažymėtina, kad, atsižvelgus į BK 65 straipsnyje įtvirtintas bausmių sudėjimo taisykles, bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme.

Pirmosios instancijos teismas A. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą taip pat pagrįstai atidėjo 1 metų 6 mėnesių terminui be intensyvios priežiūros. Nors nuteistajam A. L. paskirta laisvės atėmimo bausmė buvo sumažinta iki 6 mėnesių, apeliacinės instancijos teismas pagrindo sumažinti ir bausmės vykdymo atidėjimo terminą nenustatė. Nagrinėjamu atveju nuteistąjį ir jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančių aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nekeistinas. Kartu nurodytina, kad skundžiamu nuosprendžiu A. L. buvo skirti ir atitinkami įpareigojimai, taip pat ir įtvirtintas BK 75 straipsnio 7 dalyje, t. y. per 1 metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą. Nepaisant to, nustačius, kad šiuo nuosprendžiu A. L. yra išteisinamas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį ir BK 284 straipsnį (2024 m. rugsėjo 20 d. veika) jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), o nukentėjusiojo T. V. R. civilinis ieškinys yra paliekamas nenagrinėtu, minimas įpareigojimas nebeatitinka jo skyrimo pagrindo, todėl yra naikintinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, likę skundžiamu nuosprendžiu A. L. paskirti įpareigojimai, numatyti BK 75 straipsnio 6 dalies 1, 5, 6 ir 7 punktuose, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, suteiks A. L. realią galimybę keisti savo elgesį, laikytis įstatymų ir nenusikalsti.

Dėl civilinio ieškinio

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis T. V. R. pareiškė civilinį ieškinį prašydamas iš A. K. ir A. L. priteisti po 500 EUR neturtinės žalos atlyginimui. Civiliniame ieškinyje nukentėjusysis pažymėjo, kad A. K. ir A. L. atliko neteisėtus veiksmus – viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ir kurstė diskriminuoti nukentėjusįjį dėl jo homoseksualios seksualinės orientacijos, trikdė viešąją tvarką, o atlikdami BK 170 straipsnio 2 dalyje ir BK 284 straipsnyje įtvirtintas nusikalstamas veikas suvokė, kad elgiasi neteisėtai, suprato savo veikos pobūdį, padarinius ir norėjo taip veikti, todėl jie veikė tiesiogine tyčia ir yra kalti. Be to, nukentėjusiojo teigimu, jeigu A. K. ir A. L. nebūtų atlikę šių veiksmų, nukentėjusiajam nebūtų kilusi neturtinė žala, nes šiuo atveju dėl tokių veiksmų patyrė sukrėtimą ir pažeminimą, stipriai išgyveno ir jautė baimę, emocinę įtampą, grėsmę savo sveikatai ir emocinei gerovei. Teisiamojo posėdžio metu duodamas parodymus nukentėjusysis T. V. R. papildomai paaiškino, kad civilinį ieškinį reiškia tik dėl teismo posėdžių salėje vykusio epizodo. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo T. V. R. civilinį ieškinį tenkino ir jo naudai iš A. K. ir A. L. solidariai buvo priteista 1 000 EUR neturtinei žalai atlyginti.

BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra įtvirtinta, kad teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi, kad šiuo nuosprendžiu A. L. ir A. K. yra išteisinami dėl kaltinimo padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 170 straipsnio 2 dalyje ir BK 284 straipsnyje (2024 m. rugsėjo 20 d. veika), t. y. dėl veiksmų su kuriais susijęs ir nukentėjusiojo T. V. R. civilinio ieškinio reikalavimas, dėl kitų nusikalstamų veikų civilinis ieškinys nėra pareikštas, sprendžia, jog atitinkamai yra naikinama ir skundžiamo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo. Nukentėjusiojo T. V. R. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo

Vilniaus apygardos teisme dėl patirtų išlaidų buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. gegužės 25 d. pirminė pažyma Nr. APD-2026-06075, kurioje nurodoma, kad valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma teikiant antrinę teisinę pagalbą A. L. sudaro 318,75 EUR.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, be to, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus, kurie šia nutartimi yra tenkinami iš dalies, o antrinė teisinė pagalba A. L. buvo teikiama dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, taigi, ne jo iniciatyva, be to, A. L. šiuo metu nedirba. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, šiuo atveju nėra tikslinga iš A. L. išieškoti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotas 318,75 EUR išlaidas, todėl minimas prašymas yra netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 2 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K. ir A. L. buvo pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį (2024 m. rugsėjo 20 d. veika), ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

A. K. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalį (2024 m. rugsėjo 20 d. veika) jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

A. K. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį (2024 m. rugsėjo 20 d. veika) jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

A. L. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalį (2024 m. rugsėjo 20 d. veika) jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

A. L. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį (2024 m. rugsėjo 20 d. veika) jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo ir nukentėjusiojo T. V. R. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. nuosprendžio dalį dėl A. K. ir A. L. atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo ir paskirtų bausmių:

Panaikinti nuteistajam A. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

A. K., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 5–27 d. veika), paskirtą 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 8 (aštuonių) mėnesių.

Panaikinti nuteistajam A. L. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

A. L., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalį (2024 m. spalio 23 d. – lapkričio 27 d. veika), paskirtą 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 6 (šešių) mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 2 dalimis, šiuo nuosprendžiu A. L. paskirtą 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. birželio 4 d. nutartimi paskirta neatlikta bausme ir A. L. skirti galutinę subendrintą 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 100 MGL (3 766 EUR) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, atidėti A. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 6 dalies 1, 5, 6, 7 punktais, įpareigoti A. L.:

bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu būti savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose;

visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

per 1 metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje;

per 1 (vieną) mėnesį nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusio asmens.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš A. L. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.