Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. I. ir jos gynėjo Nerijaus Ulčino kasacinį skundą dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. I. nuteista pagal BK 284 straipsnio 1 dalį areštu 40 parų, pagal 170 straipsnio 1 dalį – areštu 43 paroms. Pritaikius BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą, paskirta subendrinta bausmė – areštas 43 paroms.

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartimi nuteistosios V. I. ir jos gynėjo advokato Nerijaus Ulčino apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiosios atstovo, prašiusių kasacinį atmesti, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. I. nuteista už tai, kad 2008 m. balandžio 9 d., laikotarpiu nuo 20 val. 30 min. iki 21 val., viešoje vietoje – Vilniuje, Maironio gatvėje, prie namo Nr. 8 – rodydama nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, keikėsi necenzūriniais žodžiais, viešai tyčiojosi iš B. C. C., savo viešais pareiškimais žodžiu niekino nukentėjusiąją bei skatino neapykantą pastarosios rasei. Po to ji tyčia sudavė B. C. C. ne mažiau kaip po vieną smūgį kumščiu ir diržu į galvą, sukeldama pastarajai fizinį skausmą. Taip V. I. savo įžūliu elgesiu bei patyčiomis sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą B. C. C. kaip kitai rasei priklausančiam asmeniui.

Nuteistoji V. I. ir jos gynėjas kasaciniame skunde prašo Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Anot kasatorių, Lietuvos Respublikos įstatymai nepripažįsta objektyvaus pakaltinimo, t.y. atsakomybės už padarytą žalą be kaltės. BK 170 straipsnis asmeniui inkriminuojamas tais atvejais, kai šis įžeidžia, paniekina ar tyčiojasi iš kito asmens ne dėl asmeninio ar kitokio konflikto, bet būtent dėl kitokios jo antropologinės savybės. Teismų pozicija, taikant šį straipsnį, rėmėsi vien faktu, kad V. I. nukentėjusiąją pavadino „negre“, ir teismai pripažino tai tyčiojimusi iš asmens dėl jo rasės, nesiaiškindami ir nepaisydami tikrosios įvykusio konflikto priežasties. Visgi kasatoriai tvirtina, jog žmogaus pavadinimas „negru“ nesiekiant pasityčioti iš jo rasės tėra paprastas įžeidimas. V. I. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad konfliktas su nukentėjusiąja įvyko dėl to, jog nukentėjusioji ją įžeidė parodydama nepadorų gestą ir įžeisdama žodžiais, todėl konfliktas buvo grynai asmeninio pobūdžio ir BK 170 straipsnis taikytas nepagrįstai. Taip pat kasatoriai įsitikinę, kad minimos situacijos atveju visiškai pakako taikyti administracinę atsakomybę, o taikydamas baudžiamąją atsakomybę teismas privalėjo labai aiškiai motyvuoti tokį savo sprendimą, ko nepadarė. Nors apeliacinės instancijos teismas ir pabrėžė, jog nukentėjusioji elgėsi „ypatingai įžūliai“, tačiau šis požymis yra vertinamasis ir suponuoja situaciją, kada baudžiamoji atsakomybė asmeniui gali kilti net nesant įstatyme numatytos formalizuotos veikos. Kasatoriai, be to, tvirtina, kad neįmanoma BK 170 ir 284 straipsnių sutaptis, nes praktiškai abiejuose straipsniuose kriminalizuotos veikos yra identiškos, esminis skirtumas tarp jų – tyčios kryptingumas, o ne pasekmės, t.y. BK 170 straipsnis taikytinas tuo atveju, kai kaltininko tyčia nukreipta diskriminuoti asmenį konkrečiai dėl jo antropologinių savybių, o BK 284 straipsnis taikytinas tada, kai tyčia nukreipta bendrai demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Taigi šių straipsnių taikymas kartu yra nesuderinamas, o šiuo konkrečiu atveju nuteistajai buvo netgi skirtos atskiros bausmės.

Kasatoriai taip pat mano, jog teismai taikė Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą ir nepagrįstai atmetė jų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. BK 170 straipsnis, lyginant su Konstitucijos 25 straipsniu, nepagrįstai išplečia draudžiamų veikų ratą, nes Konstitucijoje draudžiama tik kurstyti neapykantą, prievartą ir diskriminaciją, tuo tarpu BK 170 straipsnyje numatyta atsakomybė ir už tyčiojimąsi bei niekinimą. Tokiu būdu, be to, susiaurinama Konstitucijoje įtvirtinta teisė laisvai reikšti savo įsitikinimus. Be to, anot kasatorių, teismas, nagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, buvo šališkas, nes akivaizdžiai išreiškė savo politinius įsitikinimus, kai atsisakė iš posėdžių salės išnešti Europos Sąjungos vėliavą, nors Teismų įstatymo 35 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad teismo posėdžių salėje turi būti Lietuvos valstybės vėliava ir Lietuvos valstybės herbas. Be to, teismo nutartyje išdėstyti tam tikri teiginiai, kuriais atvirai deklaruojami dalykai, neegzistuojantys realybėje (apie demokratinę valstybę, lietuvių tautos tolerantiškumą ir pan.), negali būti pavadinti niekaip kitaip kaip tik politiniais.

Teismai netinkamai įvertino ir byloje surinktus įrodymus. Byloje nėra jokių duomenų, kokia yra nukentėjusiosios rasė, tuo tarpu kasatorių pristatyti įrodymai, jog tiek nuteistoji, tiek nukentėjusioji yra tos pačios – europidų – rasės, nepaneigti. Prašymas skirti ekspertizę dėl rasės nustatymo nepagrįstai atmestas. Be to, prieštaringai byloje vertintas ir nuteistosios priklausymas neformalioms jaunimo grupėms bei dalyvavimas eitynėse, nors nė vienas minėtų faktorių Lietuvoje nedraudžiamas. Visiškai nesuprantama ir nepriimtina, kai asmens pažiūros, kurios yra lietuviškos ir patriotinės, vadinamos nacistinėmis. Be to, nuosprendis iš esmės paremtas nukentėjusiosios pateikta įvykių versija, nurodant, jog jos parodymai nuoseklūs ir netikėti jais nėra pagrindo. Tačiau nuoseklumas nėra įrodymų patikimumo pagrindas. Nukentėjusioji bei nuteistoji įvairiems liudytojams pasakojo skirtingas įvykių versijas, tačiau teismas nemotyvavo, kodėl vienos jų parodymais rėmėsi, o kitus atmetė kaip nepagrįstus. Įrodymai turėjo būti vertinti ne atsietai, bet lyginant juos su kitais byloje surinktais parodymais, žiūrint į juos kaip į visumą, tačiau to padaryta nebuvo. Kadangi surinktų įrodymų V. I. kaltei pagrįsti nepakanka, ji turėjo būti išteisinta.

Nuteistosios ir jos gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK pažeidimų, kreipimosi į LR Konstitucinį Teismą ir apeliacinės instancijos teismo šališkumo

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje bei 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, todėl nukentėjusiosios ir kaltinamosios parodymų įvertinimas jų nuoseklumo požiūriu yra svarbi aplinkybė vertinant šiuos įrodymų šaltinius patikimumo aspektu. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to darant apibendrinančias išvadas. Teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame faktiniai duomenys vertinami pagal bendras logines ir procesiniais įstatymais nustatytas taisykles.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išnagrinėjo ir įstatymo nustatyta tvarka patikrino visus baudžiamojo proceso metu surinktus duomenis apie nusikaltimo aplinkybes. Teismas pagrįstai neskyrė ekspertizės dėl nukentėjusiosios rasės nustatymo, nes nukentėjusiosios išorės morfologiniai požymiai aiškiai skiriasi nuo vietos gyventojų, todėl šios aplinkybės nustatinėjimas moksliniais metodais pagal V. I. pateiktą kaltinimą yra nereikalingas, be to, etikos požiūriu nekorektiškas nukentėjusiosios atžvilgiu. Nuteistosios priklausymas neformalioms jaunimo organizacijoms ir dalyvavimas prieštaringai vertinamose eitynėse, kurioje buvo skanduojami antisemitiniai ir tautinę nesantaiką kurstantys žodžiai, nebuvo vertinamas kaip jos kaltės įrodymas šioje byloje, tačiau ši aplinkybė yra svarbi atskleidžiant nusikaltimo motyvus, asmenines paskatas, todėl pagrįstai teismų išnagrinėta. Kolegijos nuomone, teismai bylos aplinkybes pagal pateiktą kaltinimą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, įrodymus įvertino nepažeisdami baudžiamojo proceso reikalavimų. BPK 255 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje teismų įgaliojimų ribas nagrinėjant bylą nustato BPK 320 straipsnio 3 dalis ir BPK 376 straipsnis. Šiose normose nagrinėjimo ribos yra apibrėžiamos nusikalstamų veikų, dėl kurių byla perduota nagrinėti teismui, požymiais ir skundų reikalavimais. Kasatorių prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BK 170 straipsnio atitikimo Konstitucijos 25 straipsnio nuostatoms yra grindžiamas tuo, jog, jų manymu, BK 170 straipsnyje nepagrįstai išplečiamas draudžiamų veikų ratas, numatant atsakomybę už tyčiojimąsi ir niekinimą, kai Konstitucijos 25 straipsnis numato atsakomybę tik už nusikalstamus veiksmus kurstant neapykantą, prievartą bei diskriminaciją, šmeižtą ir dezinformaciją. Tokiu būdu, kasatorių manymu, yra susiaurinama teisė reikšti įsitikinimus. Kolegijos nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atmetė kasatorių prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kasatoriai neteisingai supranta konstitucinių teisių turinį, nes naudojimasis konstitucinėmis teisėmis vakarų demokratijos tradicijomis grindžiamoje visuomenėje yra neatsiejamas nuo pareigos gerbti kitą asmenį, socialinę grupę ar tautą. Antai Konstitucijos preambulėje skelbiamas siekis puoselėti tautinę santarvę, siekti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės; Konstitucijoje pripažįstamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės (18 straipsnis ir kt.), tačiau nustatoma, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (28 straipsnis); įtvirtintas asmenų lygybės principas, kuris, be kita ko, reiškia, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (29 straipsnis). Konstitucijos 25 straipsnyje yra įtvirtinta, jog „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“. Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje, siekiant nustatyti įvairių vertybių - laisvės reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją bei kitų teisinių gėrių apsaugos pusiausvyrą, nustatant, kad saviraiškos laisvė nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija – vartojamos bendro pobūdžio sąvokos, kurios detalizuojamos baudžiamajame įstatyme. Tai atitinka ir konstitucinį principą nulla poena nullum crimen sine lege (bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis).

Svarbią reikšmę aiškinant saviraiškos laisvės ribas turi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 ir 17 straipsniai bei jų taikymo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimuose praktika. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad net ir tais atvejais, kai asmuo įgyvendina savo saviraiškos laisvę, ši laisvė nėra absoliuti ir gali būti ribojama pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y. pagal įstatymą, siekiant teisėto tikslo ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje. EŽTT praktikoje iš esmės nekvestionuojama būtinybė nacionalinių įstatymų nustatytais atvejais proporcingai riboti saviraiškos laisvę kovos su įvairiais rasizmo pasireiškimais kontekste. EŽTT sprendimuose pabrėžiama, kad yra svarbu aukščiausiu lygmeniu kovoti prieš visų formų ir pasireiškimų rasinę diskriminaciją. EŽTT nuomone, neapykantos kurstymas nebūtinai reikalauja raginimo daryti tam tikrą smurtinę ar kitokią nusikalstamą veiką. Kėsinimosi į asmenis, padaryto įžeidžiant, išjuokiant ar šmeižiant tam tikras gyventojų dalis ir grupes pakanka, kad valstybės institucijos suteiktų kovai su rasistiniais pasisakymais prioritetą neatsakingos saviraiškos laisvės, kuri pažeidžia gyventojų dalių ar grupių orumą, net saugumą, požiūriu (Féret c. Belgique, n⁰ 15615/07, arr?t du 16 juillet 2009, § 72-73). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT praktikoje iš esmės nekvestionuojamas būtent baudžiamųjų sankcijų skyrimas už nurodyto pobūdžio veikas, kurios paprastai ypač rimtai pažeidžia pagrindines teises (mutatis mutandis, Cump?n? and Maz?re v. Romania, no. 33348/96, judgement of 17 December 2004, § 115).

Konvencijos 17 straipsnyje nustatyta, kad jokia Konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti kokią nors veiklą ar atlikti kokį nors veiksmą, kuriais siekiama panaikinti kokias nors Konvencijoje numatytas teises ir laisves ar jas apriboti daugiau, nei nustatyta Konvencijoje. EŽTT yra išaiškinęs, kad šio straipsnio bendrasis tikslas – užkirsti kelią asmenims pasinaudoti teise turint tikslą skatinti idėjas, prieštaraujančias Konvencijos tekstui ir dvasiai (Witzsch v. Germany, no. 7485/03, decision of 13 December 2005). Tarp tokių neabejotinai yra ir išimtinai rasistinio pobūdžio idėjos, dėl to joms, vadovaujantis Konvencijos 17 straipsnio nuostatomis, iš esmės netaikoma Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta apsauga (žr., pvz. mutatis mutandis Ivanov v. Russia, no. 35222/04, decision of 20 February 2007; W.P. and Others v. Poland, no. 42264/98, decision of 2 September 2004; Norwood v. the United Kingdom, no. 23131/03, decision of 16 November 2004; Kühnen v. Germany, no. 12194/86, Commission decision of 12 May 1988).

Kasacinio teismo kolegijos įsitikinimu, taip yra ir tuo atveju, kai asmuo, remdamasis saviraiškos laisve, faktiškai reikalauja teisės tyčiotis bei niekinti dėl rasės. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal teismų nustatytas baudžiamosios bylos aplinkybes nuteistosios elgesys, o būtent įžeidžiamų žodžių vartojimas, juolab smurto naudojimo kontekste, nebuvo susijęs su jokiu iš principo leidžiamu saviraiškos įgyvendinimu.

Taigi savo įsitikinimų įgyvendinimas niekinant ar tyčiojantis iš asmens, socialinės grupės ar tautos, be abejo, yra nesuderinamas su konstitucine teise ir Konvencija; kartu nekelia abejonių ir tai, jog pasityčiojimo, niekinimo veiksmais gali būti kurstoma rasinė, tautinė neapykanta ir diskriminacija. Kiti argumentai dėl BK 170 straipsnio neatitikimo Konstitucijos 25 straipsniui, remiantis BPK 255 straipsnio 1 dalyje, 320 straipsnio 3 dalyje bei 376 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo teisme ribomis, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Nemaža dalis kasatorių teiginių dėl saviraiškos laisvės bei teismo šališkumo yra grindžiami ne teisiniais argumentais, o ultraradikalios krypties politine savireklama bei agresyvia, tačiau demokratiniu vertybiniu požiūriu tuščia marginaline retorika, todėl jie plačiau nenagrinėtini.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 170 ir 284 straipsnius bei atskyrimo nuo administracinės atsakomybės

Kaip jau buvo minėta, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdami BPK reikalavimų, nustatytų bylų nagrinėjimui pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Todėl kolegija nenagrinėja skundo argumentų dėl teisiamojo posėdžio metu nustatytų bylos aplinkybių ir faktų pagrįstumo, o remiasi tomis bylos aplinkybėmis, kurios pripažintos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose.

Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl BK taikymo pagrindų, teigiant, jog tamsiaodžio asmens pavadinimas „negru“ ne dėl jo kitokios antropologinės savybės, o dėl asmeninio konflikto su tokiu asmeniu, nesudaro pagrindo taikyti BK 170 straipsnį. Reikia pripažinti, jog kasatoriai taip teigdami iš dalies yra teisūs, nes BK 170 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia, kurios tikslas kurstyti diskriminavimą tyčiojantis, niekinant ar skatinant neapykantą tam tikrai žmonių grupei ar asmeniui dėl jų rasės, tautybės, kalbos, kilmės ir kitų įstatyme nurodytų požymių. Išties, vien tik juodaodžio asmens pavadinimas „negru“, nesant tikslo kurstyti diskriminavimą dėl jo rasinės priklausomybės, negali būti laikomas kitos rasės žmogaus lygiateisiškumo pažeidimu. Žodžio „negras“ etimologinė reikšmė lietuvių kalboje istoriniu, socialiniu–kultūriniu požiūriu neturi niekinančio, žeminančio atspalvio, nes lietuvių tauta nenaudojo Afrikos gyventojų vergoviniam darbui, nebuvo įstatymais įteisintos diskriminacijos, segregacijos, nebuvo ir socialinio konflikto dėl odos spalvos bei priklausymo kitai rasei. Lietuvoje kitų rasių asmenys praktiškai negyveno arba tai buvo tik atsitiktiniai atvejai. Taigi, lietuvių tautos kultūroje, literatūroje bei mene negro vaizdinys susijęs su netiesiogine patirtimi, dažniausiai atkeliavusia per kitų šalių literatūrą, meną, todėl siejamas su išnaudojamu, sunkiai dirbančiu, užuojautos reikalingu asmeniu. Tuo tarpu tamsios odos spalvos asmens apibūdinimas „nigger“ yra kalbinė svetimybė – anglicizmas, kuris angliškai kalbančiose tautose turi neigiamą, žeminančią, niekinančią reikšmę, ypač jei minėtas žodis vartojamas kartu su žodžiu „fucking“, kuris turi vulgarią norminėje kalboje nevartotiną reikšmę. Todėl teismai pagrįstai pripažino, jog V. I. viešai, be konkrečios priežasties (nesant tarp nukentėjusiosios ir nuteistosios jokių asmeninių santykių) apibūdindama šia įžeidžiančia fraze nukentėjusiąją, siekė paniekinti ir pasityčioti iš jos, kaip kitai rasei priklausančio individo. Šiuo atveju nėra svarbu, jog, kaip teigia kasatoriai, nukentėjusioji ir nuteistoji priklauso tam pačiam europidų antropologiniam tipui. Minėta angliška fraze nuteistoji išreiškė ne bendrus jų tapatumo požymius, o priešingai – kaip tik ir siekė pabrėžti jos ir nukentėjusiosios rasės bei tautybės išorinius skirtumus, suteikdama tam paniekinantį, pažeminantį turinį. Analizuodami tokio nuteistosios elgesio motyvus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis, atskleidžiančiais jos šovinistinio atspalvio nacionalistines pažiūras. Todėl V. I. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 170 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai, jog BK 170 ir 284 straipsnių sutaptis negalima, nes šių nusikalstamų veikų tyčios turinys iš esmės paneigia vienas kitą, kadangi vienu atveju tyčia yra pademonstruoti panieką aplinkiniams ir aplinkai, o kitu atveju – diskriminuoti asmenį dėl jo antropologinės savybės. Šie argumentai nepagrįsti. BK 170 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų pagrindinis objektas yra asmens (žmogaus) lygiateisiškumas ir sąžinės laisvė. Papildomu objektu gali būti (kaip nagrinėjamoje byloje) – atitinkamai žmonių grupei priklausančio asmens garbė, orumas, sveikata. BK 284 straipsnyje numatytos veikos pagrindinis objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai, kaip ir BK 170 straipsnyje, – asmens garbė, orumas, nuosavybė, sveikata. V. I. viešais pareiškimais niekindama, tyčiodamasi iš nukentėjusiosios, kaip iš kitai rasei priklausančio asmens, viešoje vietoje keikdamasi necenzūriniais žodžiais bei suduodama smūgius nukentėjusiajai, šiais veiksmais pažeidė BK 170 ir 284 straipsnių saugomas vertybes. Šie nusikaltimai yra tyčiniai. BK 170 straipsnyje numatyta veika padaroma tiesiogine, konkretizuota tyčia, turint tikslą pasityčioti, paniekinti asmenį dėl jo rasės, tautybės bei kitų straipsnyje nurodytų požymių, o BK 284 straipsnyje numatyta veika taip pat padaroma tyčiniais veiksmais, tačiau tyčia gali būti nekonkretizuota. Viešoje vietoje, centrinėje miesto dalyje, tyčiodamasi iš nukentėjusiosios dėl jos rasės, vartodama necenzūrinius žodžius bei suduodama smūgius nukentėjusiajai, matant autobusų stotelėje buvusiems žmonėms bei pravažiuojančių automobilių keleiviams, V. I. turėjo tikslą pažeminti, pasityčioti iš B. C. C. dėl jos priklausymo kitai rasei, kartu suprato, jog tokiais veiksmais pažeidžia viešąją tvarką ir norėjo taip veikti. Teismai pagrįstai šias veikas kvalifikavo kaip idealiosios nusikaltimų sutapties atvejį.

Kasaciniame skunde taip pat išdėstyti teiginiai, jog V. I. veiksmai turėjo būti vertinami administracinės atsakomybės ribose, nes baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžta, ką reiškia „įžūliais veiksmais“, o kiti veikos požymiai yra panašūs į administracinį teisės pažeidimą, todėl negali būti baudžiama už tai, ko nenumato įstatymas. Kolegija su šiais teiginiais nesutinka. BK 284 straipsnio dispozicijoje ir skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai viešajai tvarkai“ nėra pateiktas sąvokos „įžūliais veiksmais“ apibrėžimas, tačiau tai ne išskirtinis atvejis BK normose. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas veikas, už kurias numatyta baudžiamoji atsakomybė, daugeliu atvejų taip sukonstravo normas palikdamas erdvę teismo diskrecijai, t.y. teismų praktikai užpildyti vertinamųjų požymių turinį. „Įžūlūs veiksmai“ chuliganizme nėra naujas požymis teismų praktikoje, jų turinys apibrėžtas ir ne kartą patvirtintas kasacinėmis nutartimis (2K-34/2008, 2K-205/2009, 2K-311/2006). Fizinis smurtas ir vandališki veiksmai kvalifikuoja chuliganiškus veiksmus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, šiais smurtiniais veiksmais buvo sutrikdyta viešoji tvarka, šią aplinkybę patvirtina bylos duomenys apie tai, jog V. I. smurtinių veiksmų metu sustojo gatve važiavę automobiliai, žmonės siūlė pagalbą nukentėjusiajai.

nuteistosios V. I. ir jos gynėjo Nerijaus Ulčino kasacinį skundą atmesti.