- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-28
- Bylos Nr.
- 2K-52/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Tomas Šeškauskas (pran.), Jonas Prapiestis
- Nuteistasis
- H. L., ir D
- Nukentėjusysis
- V. B.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. L. (H. L.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 - iojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo H. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 1040 Lt (8 MGL) dydžio bauda.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir D. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartis, kuria nuteistojo H. L. apeliacinis skundas atmestas.
Iš H. L. ir D. K. nukentėjusiajam V. B. priteista atlyginti 3610 Lt turtinę ir 1000 Lt neturtinę žalą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
H. L. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje vandališkais veiksmais demonstravo aplinkiniams nepagarbą ir sutrikdė visuomenės rimtį. 2010 m. rugsėjo 13 d. apie 23 val. būdamas viešoje vietoje, Rotušės aikštėje, esančioje Vilniuje, Didžioji g. 27, masinio šventinio renginio metu kartu su D. K. ir kitais, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, užlipo ir šokinėjo ant V. B. priklausančio automobilio „Renault Megane“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip jį niokodamas, bendrais vandališkais veiksmais padarydamas V. B. 3610 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis H. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 - iojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, jį išteisinti arba bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nes neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai surašė apkaltinamąjį nuosprendį, taip pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas bei susiklosčiusią teismų praktiką. Be to, apkaltinamasis nuosprendis priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.4. ir 3.1.8 punktų reikalavimus, nes yra prieštaringas, iš jo neaišku, kokiais įrodymais remiantis jis pripažintas kaltu, tuo tarpu byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, o tik atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus.
Kasatorius teigia, kad nukentėjusysis V. B. negalėjo jo atpažinti, nes parodė, jog apytiksliai tik 50 metrų atstumu matė ant jo automobilio užlipusius kelis asmenis, įsidėmėjo du vaikinus: vienas buvo su šviesia striuke, kitas – su būgnu. Šie asmenys buvo jauni, apytiksliai 25 metų amžiaus. Nukentėjusiojo pakviesti policijos pareigūnai priėjo prie automobilio po penkių minučių ir sulaikė kasatorių, nes jis apsirengęs šviesia striuke buvo šalia automobilio. Teisme nukentėjusysis parodė, jog nuteistojo nėra metęs ir atpažinti negali, įvykio vietoje buvo jaunesni asmenys, iki 25 metų. Tuo tarpu nuteistajam yra 30 metų, jis solidus žmogus, turintis verslą ir užimantis atitinkamas pareigas. Be to, nukentėjusysis nurodė, kad asmuo balta striuke tik „lingavo“ automobilį, dėl to, nuteistojo manymu, žala turtui negalėjo atsirasti. Net ir pripažinus, jog nuteistasis buvo prisilietęs prie nukentėjusiojo automobilio, jis linguodamas negalėjo jo sugadinti ar padaryti jam žalos. Kasatorius teigia, kad liudytojų policijos pareigūnų A. N. ir R. R. parodymai neturi įrodomosios galios, nes šie veikė pagal nukentėjusiojo nuorodas. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad įvykio metu vyko masinis renginys, buvo daug žmonių. Apklausti teisme liudytojai ir nukentėjusysis patvirtino, jog žmonių, apsirengusių balta apranga, buvo daug, tačiau nukentėjusysis nurodė į asmenį balta striuke todėl, kad šis buvo arčiausiai automobilio. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad jį sulaikius buvo paimti jo batai ir nuimti pėdsakai nuo nukentėjusiojo automobilio, tačiau byloje nėra nustatyta, jog būtent nuteistasis buvo užlipęs ant nukentėjusiojo automobilio. Nuteistasis teigia, kad šie duomenys, taip pat nukentėjusiojo parodymai, kad asmuo balta striuke tik lingavo automobilį, yra jį teisinantys, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė, nors BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas tai padaryti įpareigoja, o apeliacinės instancijos teismas laikė tai nereikšmingais duomenimis, nors BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Visi prieštaravimai, kurių negalima pašalinti, turėjo būti vertinami kaltinamojo naudai, o ne priešingai. Kasatorius mano, kad šis pažeidimas sutrukdė teismui bylą išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nuosprendžio motyvuojamoje dalyje iš esmės analizuoja D. K. kaltę ir ją pagrindžiančius įrodymus, tačiau dėl kasatoriaus kaltės ir ją patvirtinančių įrodymų visiškai nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios aplinkybės taip pat nepasisakė, tik suvedė nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus su nuteistojo D. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Kasatorius, remdamasis BPK 1 straipsnio 1 dalimi bei objektyvumo, nešališkumo, išsamumo ir nekaltumo prezumpcijos principais, teigia, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog jis pažeidė viešąją tvarką ir vandališkais veiksmais niokojo nukentėjusiojo automobilį.
Kasatoriaus nuomone, apkaltinamasis nuosprendis priimtas nesant nusikaltimo sudėties, nes teismai nepagrįstai nustatė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – vandališkus veiksmus. Nuteistasis, remdamasis kasacinio teismo praktika, teigia, jog vandališki veiksmai – tai betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas. Bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandališki veiksmai. Taigi apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje aiškindamas vandališkų veiksmų sąvoką, ją išplėtė, o tai nepriklauso šio teismo kompetencijai. Atsižvelgdamas į tai kasatorius mano, jog kitokio turto sugadinimas (t. y. automobilio), negali būti vertinamas kaip vandališki veiksmai, todėl nesant kaltinime nurodyto vienintelio objektyviojo inkriminuotos nusikalstamos veikos požymio, negalėjo būti priimtas ir apkaltinamasis nuosprendis. Be to, teismas nustatęs, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, turėjo šią kaltės formą ir rūšį motyvuoti, tačiau to nepadarė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo H. L. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroro manymu, nuteistasis kasaciniame skunde nurodydamas BK, BPK straipsnius daug dėmesio skiria byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui, tačiau tokie teiginiai deklaratyvūs, o faktinių aplinkybių vertinimas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Atsiliepime pastebima, kad dalis kasacinio skundo argumentų buvo kelti ir išspręsti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą, o tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino ne taip kaip norėjo nuteistasis, nelaikytina pagrindu konstatuoti, jog buvo pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos.
Atsiliepime prokuroras taip pat nurodo, kad nepagrįsti nuteistojo H. L. kasacinio skundo argumentai dėl neva padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai visus byloje surinktus įrodymus patikrino tiesiogiai teismo posėdžiuose ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, pagrįstai rėmėsi kito nuteistojo D. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie sutapo su kitais įrodymais, t. y. liudytojų A. N., R. R. bei nukentėjusiojo V. B. parodymais. Ta aplinkybė, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip kaip to norėjo nuteistasis, nelaikytina įrodymų vertinimo pažeidimu. Kartu prokuroras mano, kad nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK reikalavimus. Nuosprendžio išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių padarytos remiantis ne prielaidomis, kaip teigia kasatorius, bet išsamiai ištirtais ir tiesiogiai įvertintais įrodymais. Jos yra kategoriškos, logiškos, apibrėžtos ir be prieštaravimų. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje aiškiai išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, o motyvai atitinka teisiamajame posėdyje išnagrinėtus bylos duomenis ir jų vertinimą.
Prokuroro manymu, nuteistojo H. L. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Teismai pagrįstai konstatavo, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti vandališki veiksmai apima ne tik kultūros vertybių, bet ir kitokio svetimo turto daužymą, ardymą, padegimą, apipylimą dažais ar kitokį niokojimą, atsižvelgiant į niokojamo daikto vertę, jo buvimo vietą, paskirtį, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę. Todėl nuteistojo H. L. veiksmai pagrįstai pripažinti vandališkais, atsižvelgus į tai, kad jie buvo atlikti viešoje vietoje, šventinio renginio, kuriame buvo daug žmonių, metu, ignoruojant visuomenėje pripažintas elgesio ir moralės normas.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo H. L. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų ir teiginių, susijusių su BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimais
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis žemesnių instancijų teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus: ar nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Tai reiškia, kad teismų išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
Kasatorius ginčija jį kaltinančius įrodymus, kritikuoja teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, prašo kitaip vertinti byloje ištirtus įrodymus ir nustatytus faktus, t. y. ginčija teismų padarytų išvadų pagrįstumą. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti jų pakankamumo, reikalingo pripažinti bylos aplinkybes įrodytomis ar neįrodytomis. Todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais nuteistasis prašo kitaip vertinti nukentėjusiojo V. B., liudytojų A. N. ir R. R. parodymus, duomenis apie jo batų pėdsakus ant automobilio, nustatyti priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir padarytos žalos automobiliui, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.
Įrodymus teismai privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus. Kolegija neturi pagrindo patvirtinti, kad teismai įrodymus vertino nesilaikydami BPK reikalavimų.
Iš pirmosios instancijos teisme nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistasis H. L. kartu su kitais asmenimis padarė viešosios tvarkos pažeidimą, nes masinio renginio Rotušės aikštėje metu užlipdamas ir šokinėdamas ant nukentėjusiajam V. B. priklausančio automobilio, taip jį niokodamas, padarė nukentėjusiajam 3610 Lt turtinę žalą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams.
Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė apkaltinamajame nuosprendyje nešališkai ir išsamiai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą. Nuteistojo H. L. kaltę pirmosios instancijos teismas grindė nukentėjusiojo V. B. parodymais apie tai, kad jis įvykio metu matė ant jo automobilio užlipusius žmones ir pagal atskirus bruožus įsidėmėjo du vaikinus (vienas turėjo būgną, kitas buvo stambus, vilkėjo baltą striukę), kuriuos nurodė patruliavusiems policijos pareigūnams. Teismas nustatė, kad tokius nukentėjusiojo parodymus atitinka ir liudytojų policijos pareigūnų A. N. ir R. R. parodymai, kurie patvirtino, jog nukentėjusiajam pranešus apie niokojamą automobilį ir nurodžius du konkrečius tokius veiksmus atlikusius asmenis, pareigūnai sulaikė būtent nuteistuosius D. K. ir H. L.. Be to, teismas, BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka teismo posėdyje ištyręs nuteistojo D. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, įvertino, kad nukentėjusiojo ir paminėtų liudytojų nurodytas aplinkybes, apklaustas kaip įtariamasis iš esmės patvirtino ir D. K., kuris parodė, jog buvo užlipęs ir šokinėjo ant automobilio stogo kartu su H., su kuriuo jį sulaikė policijos pareigūnai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat įvertino nuteistojo kasaciniame skunde nurodomą tariamai jį teisinančią aplinkybę, kad jis nešokinėjo, o tik lingavo užlipęs ant automobilio. Teismas pagrįstai konstatavo, kad toks veiksmas, užlipant ant automobilio, prisidedant prie svorio, kurio automobilis buvo veikiamas, bendrame nuteistųjų ir kitų asmenų atliktų veiksmų kontekste buvo reikšmingas padarant nukentėjusiajam žalą.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos įpareigoja apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir išdėstyti motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Tokia įrodymų analizė skundžiamame nuosprendyje atlikta, nuteistojo kaltė grindžiama ne prielaidomis, o teismo posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais. Teismai pateikė jų visumos analizę, susiedami įrodymus į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti teismų vidiniam įsitikinimui dėl H. L. kaltumo, šiam padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, tokiam įrodymų vertinimui pritarė. Šis teismas patikrino bylą pagal H. L. apeliaciniame skunde išdėstytus prieštaravimus dėl įrodymų vertinimo ir išdėstė motyvuotas išvadas įrodymų pakankamumo ir patikimumo aspektu nustatant faktines bylos aplinkybes.
Dėl skundo argumentų, susijusių su BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimais
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja nutartyje nurodyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo.
Kasatorius nepagrįstai skunde teigia, kad apygardos teismas pažeidė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme taisykles ir bylos nepatikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, o tik atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus.
Nuteistasis H. L., apeliaciniame skunde aprašydamas nukentėjusiojo, liudytojų parodymus bei nurodydamas jo batų paėmimo ir pėdsakų nuo automobilio nuėmimo bei jų netyrimo faktus, kėlė klausimą dėl šių įrodymų vertinimo, taip pat nesutiko su nusikalstamos veikos kvalifikavimu. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pakankamai išsamiai nutartyje pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo teiginių ir argumentų. Nutarties motyvuose aiškiai išdėstyta, kodėl apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, dar kartą aptarti esminiai įrodymai (nukentėjusiojo, liudytojų, nuteistųjų parodymai ir kt.), nurodytos aplinkybės, siejančios šiuos įrodymus į visumą, atmesti su nusikalstamos veikos kvalifikavimu susiję apeliacinio skundo argumentai, taip pat pasisakyta, kodėl netikima pakeistais nuteistųjų parodymais, įvertinta, kokią reikšmę veikos įrodytumui turi ta aplinkybė, kad nebuvo tirta, ar pėdsakai ant automobilio buvo palikti būtent H. L. batais. Taigi apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad į esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu ir veikos kvalifikavimu, atsakyta ir BPK reikalavimai dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir būtinumo motyvuoti šio teismo išvadas nepažeisti.
Dėl padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį
Kasatorius skunde nurodo, kad teismai, jo padarytą veiką kvalifikuodami pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo veiksmuose nustatė šios nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – vandališkus veiksmus, o apeliacinės instancijos teismas, pritardamas tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai ir aiškindamas vandališkų veiksmų sąvoką, nepagrįstai ją išplėtė. Nuteistasis, cituodamas kasacinio teismo praktikoje išdėstytą vandališkų veiksmų išaiškinimą, teigia, kad automobilio sugadinimas negali būti pripažintas vandališku veiksmu.
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama šio straipsnio dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad H. L. kartu su kitais asmenimis padarė viešosios tvarkos pažeidimą, pasireiškusį tuo, kad masinio renginio, vykusio viešoje vietoje, metu veikdamas beprasmiškai ir nemotyvuotai užlipo ir šokinėjo ant nukentėjusiajam V. B. priklausančio automobilio. Tokiu būdu jis niokojo svetimą turtą, padarė nukentėjusiajam 3610 Lt turtinę žalą – vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai.
Kolegija sprendžia, kad toks demonstratyvus svetimo turto niokojimas žmonių masinio susibūrimo vietoje, padarytas net ir esant visuotino džiugesio atmosferai (šiuo atveju susirinkusių triukšmingai pasveikinti sugrįžusią su apdovanojimais krepšinio rinktinę žmonių akivaizdoje), atitinka vandališkų veiksmų požymius.
Nustatydami viešosios tvarkos pažeidimo būdą teismai pagrįstai įvertino, kad nuteistojo H. L. viešoje vietoje padaryti veiksmai, niokojant svetimą automobilį, buvo betiksliai, nemotyvuoti, pažeidžiantys geros moralės normas, darantys akivaizdžią turtinę žalą. Nors veiksmai padaryti euforijos apimtų žmonių akivaizdoje, tačiau tai neduoda pagrindo nesilaikyti bendrų moralės normų ir naikinti svetimo turto. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad vandališki veiksmai apima ne tik kultūros vertybių niokojimą, bet ir kitokio svetimo turto daužymą, ardymą, padegimą, apipylimą dažais ar kitokį niokojimą, atsižvelgiant ir į niokojamo turto vietą, paskirtį, kultūrinę, inžinierinę ir socialinę vertę. Šiuo atveju tokie niokojamojo pobūdžio veiksmai buvo nukreipti į šventinio renginio vietoje atsidūrusį automobilį, demonstratyviai ignoruojant visuomenėje pripažintas elgesio ir moralės normas. Toks teismų vandališkų veiksmų aiškinimas neprieštarauja ir neišplečia kasatoriaus, beje, neteisingai nurodomoje kasacinėje nutartyje (pagal cituojamą nutarties turinį ne Nr. 2K-135/2011, o Nr. 2K-513/2010), pateikto išaiškinimo ir nagrinėjamoje byloje pagal teismų nustatytas aplinkybes yra pritaikytas teisingai. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje automobilio apgadinimas ar niokojimas viešoje vietoje yra pripažįstamas BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuoju požymiu – vandališkais veiksmais (kasacinės nutartys Nr. 2K-378/2009, 2K-65/2010).
Nuteistasis nepagrįstai nurodo, kad teismai nustatę, jog jis veikė tiesiogine tyčia, šio subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio nemotyvavo, nes pirmosios instancijos nuosprendyje atkreipiant dėmesį į išorinius nustatytos veikos požymius nurodyti tiek valinis, tiek intelektualinis kaltės formos elementai.
Darytina bendra išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių kasaciniame skunde nuodytų BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus naikinti. Pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas H. L. pritaikytas tinkamai, esant visiems BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiams.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo H. L. (H. L.) kasacinį skundą atmesti.