- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-10
- Bylos Nr.
- 2K-467-976/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-92-1-00259-2012-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Aurelijus Gutauskas, Rima Ažubalytė (pran.)
- Nukentėjusysis
- A. Š.
- Nuteistasis
- A. M., R. C., L. K.
- Advokatai
- Raimundas Jurka, Egidijus Losis, Vidmantas Martišius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato Egidijaus Losio bei nuteistojo R. C. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nuosprendžio.
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu R. C. , A. M. , L. K. , A. U. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Šiuo nuosprendžiu A. Š. , Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškiniai palikti nenagrinėti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nuosprendžiu panaikinta Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio dalis, kuria A. M. , R. C. , L. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti ir priimtas naujas – apkaltinamasis nuosprendis.
A. M. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda; L. K. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda; R. C. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1129 Eur) dydžio bauda.
Iš nuteistųjų A. M. , L. K. , R. C. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 470 Eur nukentėjusiojo A. Š. gydymo išlaidoms atlyginti.
Iš nuteistųjų A. M. , L. K. , R. C. solidariai priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo Vilniaus skyriui 1450 Eur nukentėjusiajam A. Š. išmokėtai ligos pašalpai atlyginti.
Iš nuteistųjų A. M. , L. K. , R. C. solidariai priteista nukentėjusiajam A. Š. 4344 Eur neturtinės žalos atlyginimo, ieškinys dėl 2027 Eur turtinės žalos atlyginimo atmestas.
Iš nuteistųjų A. M. , L. K. , R. C. solidariai priteista nukentėjusiajam A. Š. 1592 Eur turėtoms proceso išlaidoms atlyginti.
Nuosprendžio dalis dėl A. U. išteisinimo palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Rimos Ažubalytės pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nukentėjusiojo ir jo gynėjo advokato, prašiusių kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų advokatų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. C. , A. M. , L. K. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012 m. birželio 3 d., apie 2.00 val., viešoje vietoje: sodyboje „Ž“, esančioje (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. 12, veikdami bendrai, neturėdami jokių apibrėžtų tikslų ir motyvų, turėdami tyčią įžūliais veiksmais ir patyčiomis, nukreiptais prieš A. Š., demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, įžūliai, neleistinai, akivaizdžiai agresyviai ir moralės požiūriu nepriimtinai, aplinkinius šokiruojančiai elgdamiesi ir tyčiodamiesi, demonstratyviai ciniškai žemindami nukentėjusiojo orumą, pobūvio svečių akivaizdoje prieš A. Š. valią išnešė jį iš minėtos sodybos teritorijoje esančio pastato antrojo aukšto miegamojo kambario į koridorių, A. M. namelyje sudavė nukentėjusiajam A. Š. vieną smūgį į pakaušį, ištempė jį į lauką, sudavė 2–3 smūgius, L. K. sudavė A. Š. prie namelio 2–3 smūgius į kūną, o vėliau bėgančiam A. Š. sudavė dar vieną smūgį į galvą, R. C. užšokęs ant A. Š. , prispaudęs jį koja, sudavė vieną smūgį į veidą, jį smaugė ir kratė, tokiais fizinio smurto veiksmais nukentėjusiajam A. Š. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. C. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo bendrosios ir specialiosios dalių nuostatas dėl kaltės turinio atskleidimo bei BK 284 straipsnio požymių aiškinimo. Taip pat nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos, o baudžiamojo įstatymo netinkamą taikymą lėmė netinkamai atlikta bylos duomenų analizė, pažeidžianti BPK 20 straipsnio 3-5 dalių, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė bylos faktinių aplinkybių ir motyvų, dėl kurių padarytos priešingos pirmosios instancijos teismui išvados, taip pat nepagrįstai nesivadovavo kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2014, nurodė argumentus, kurie nepagrįsti bylos medžiaga, iškraipė nustatytas faktines aplinkybes ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad joks konfliktas iki nukentėjusiojo A. Š. sumušimo, tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų, net žodinis, nebuvo įvykęs. Tai, pasak kasatoriaus, paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad nukentėjusysis A. Š. nuo pat ryto buvo neblaivus, plaukiant baidarėmis kabinėjosi prie visiškai pašalinių žmonių, kurie buvo ant tiltelio, pakrantėje, buvo agresyvus, kabinėjosi prie pobūvio dalyvių. Skunde pažymėta, kad minėtus skundžiamo nuosprendžio teiginius paneigia ir įtariamųjų A. M. , A. U. bei liudytojų D. D. , J. C. apklausų metu nustatytos aplinkybės dėl nukentėjusio provokuojančio ir neadekvataus, viešąją tvarką pažeidžiančio elgesio. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvadų ir byloje esančių duomenų neatitinka apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, jog bylos faktiniais duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis be jokios objektyvios priežasties (nepagrįstai įtarus) buvo ištrauktas iš lovos, nutemptas laiptais į lauką, jam buvo suduota nemažai smūgių, prieš jį smurtavo net trys asmenys. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas įtarimus (dėl bandymo išprievartauti J. C.) laiko nepagrįstais ir prilygina veikimui be objektyvios priežasties, neatsižvelgdamas į visą dieną trukusį provokuojantį nukentėjusiojo elgesį ir į kasatoriaus, kaip vyro, instinktyvią reakciją dėl žmonos pažeminimo. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, padarė teisingą išvadą, jog egzistavo objektyvi priežastis agresyviai elgtis su nukentėjusiuoju, nes jis buvo neblaivus, agresyvus ir neprognozuojamas, o radus nukentėjusiojo daiktų jo (kasatoriaus) žmonos kambaryje, prieita prie išvados, jog būtent A. Š. nepagarbiai elgėsi su J. C. . Atsižvelgdamas į tai, kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2014, taip padarydamas esminius BPK pažeidimus, dėl kurių netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jo veikime tiesioginės tyčios rodyti nepagarbą aplinkiniams ir siekį sutrikdyti visuomenės rimtį. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas motyvavo konkrečiu, objektyviai egzistavusiu, byloje nustatytu motyvu ir nukentėjusiojo elgesiu. Pasak kasatoriaus, jo nusikalstamo veikimo motyvas, atskleidžiantis tyčios kryptingumą, galėjo būti bandymas išprievartauti jo žmoną (J. C. ), mažamečio vaiko neradimas ir nukentėjusiojo neblaivumas (jau į baidarių plaukimą atvyko neblaivus), neadekvatus elgesys, agresyvumas, necenzūrinių žodžių vartojimas ir nepagarbus elgesys su kitais asmenimis. Skunde nurodyta, kad klaida dėl J. C. nuskriaudusio asmens įvyko dėl kasatoriaus kolegų, kurie nurodė, jog J. C. kambaryje buvusio svetimo vyro šlepetės priklauso A. Š. . Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pobūvis vyko kaimo sodyboje, daugelis, ypač nukentėjusysis, vartojo alkoholinius gėrimus, ėjo į pirtį, šoko, sėdėjo terasoje, kitaip linksminosi, t. y. tvyrojo neformali aplinka. Šiame kontekste nurodyta, kad, vertinant viešosios vietos specifiką ir reikšmę tokio pobūdžio bylose, kasacinėje praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, jog rimties ir tvarkos laikymosi reikalavimai būna griežtesni oficialių iškilmių, ceremonijų, kulto apeigų ir pan. vietose, o sporto renginiuose, buitinio bendravimo vietose, neformaliuose susibūrimuose elgesio normos nėra tokios griežtos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-788/2015). Todėl, pasak kasatoriaus, jo veiksmus reikėtų vertinti nukentėjusiojo provokacijos, bendro daugelio dalyvių neblaivumo, neformalios atmosferos kontekste, kur nėra taikomos griežtos elgesio taisyklės. Kasatorius teigia, kad kaltės turinio aspektu aktualus jo galimai nusikalstamo veikimo būdas: jis užgulęs nukentėjusįjį bandė išsiaiškinti, kodėl jis nuskriaudė jo žmoną, po to buvo atitrauktas kolegų ir atsitokėjęs nuo šoko ir išgąsčio, daugiau su nukentėjusiuoju fiziškai nekontaktavo. Anot nuteistojo, iš to matyti, kad jis nesiekė įžūliu elgesiu demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir jo tyčia nebuvo nukreipta į visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą, juo labiau kad padarinių nekilo. Kasatorius pažymi, kad gynė savo šeimos garbę, o būdamas labai susijaudinęs galbūt nepakankamai įsigilino, kas iš tikrųjų nuskriaudė jo žmoną, dėl to įvyko klaida ir nukentėjo A. Š. .
Žemesnės instancijos teismas
Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nusprendė, jog kaimo turizmo sodyba „Ž“, (duomenys neskelbtini), kurioje vyko uždaras kolegų ir jų šeimų vakarėlis, yra vieša vieta. Taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas neatitinkančiai tikrovės nurodė: ,,jog teismui nekilo abejonių, kad įvykio vieta, kaip nurodyta kaltinime, yra viešoji vieta. Dėl šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių byloje nėra ginčo. Šias aplinkybes pripažįsta tiek apeliantai, tiek išteisintieji“. Kasatorius pažymi, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytas viešos vietos sudėties požymis jo ir kitų nuteistųjų gynėjų buvo ginčijamas abiejų instancijų teismuose. Skunde nurodyta, kad skundžiamame nuosprendyje, motyvuojant vietos sudėties požymius, nurodomi duomenys apie turizmo sodybą, kurie pateikti interneto svetainėje, tačiau teismas neįvertino konkrečių faktinių aplinkybių, o būtent, kokiu teisiniu pagrindu asmenys buvo turizmo sodyboje ir kitų byloje esančių svarbių duomenų, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 284 straipsnio 1 dalis). Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo motyvavimas dėl viešosios vietos nei patvirtina, nei paneigia kasacinėje praktikoje išskirtų viešos vietos nustatymo kriterijų. Skunde pažymėta, kad kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs šiuo aspektu, išskirdamas iš esmės du pagrindinius viešos vietos nustatymo kriterijus: 1) tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-895/2015); 2) tai viešoji erdvė, kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296/2014). Atkreipiamas dėmesys, kad šventė, kurios metu įvyko konfliktas, buvo skirta UAB „A“ darbuotojams ir jų šeimoms, tai buvo uždaras vakaras, kuriam buvo išnuomota visa sodyba, jokių pašalinių asmenų be aptarnaujančio personalo ten negalėjo būti. Darbuotojai ir jų šeimos nariai dauguma gerai pažįstami asmenys. Tačiau šie duomenys buvo ignoruojami ir, kaip minėta pirmiau, pateikiama tik interneto svetainės informacija. Skundžiamo nuosprendžio teiginius, kad į sodybą galėjo patekti pašaliniai asmenys, kasatorius laiko nepagrįstais, todėl, kad privataus vakarėlio metu išnuomotoje sodyboje dėl klaidos įvykęs ginčas negali būti vertinamas kaip veikimas viešoje vietoje. Kasatorius nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje iškraipomos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir bylos duomenys, kurie patvirtina, jog šurmulys, necenzūriniai žodžiai, galimas šventės dalyvių sukrėtimas, hipotetiškai tikint, kad taip ir buvo, įvyko ne dėl fizinio smurto naudojimo, o dėl bandymo išprievartauti J. C. . Atkreiptinas dėmesys, kad susirinkę asmenys nekvietė policijos ar greitosios pagalbos, tuo de facto pritardami kasatoriaus ir kirų nuteistųjų veiksmams, suvokiant jų tikrąsias priežastis. Nukentėjusiojo, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, buvo ieškoma, nes jis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, elgėsi neadekvačiai, buvo pavojingas pats sau ir aplinkiniams. Nuteistasis teigia, kad nebuvo nustatyti teismų praktikoje išskirti BK 284 straipsnio galimi padariniai, šventė tęsėsi toliau, pobūvio dalyviai toliau linksminosi, o nukentėjusysis buvo uždarytas pirtyje dėl girtumo ir elgesio trukdančio kitiems dalyviams. Pažymėta, kad asmenys nelaikė analizuojamo fizinio smurto apraišką, kaip priežastį nutraukti poilsį ar bent, kaip minėta pirmiau, iškviesti policiją ar greitąją, t. y. visuomenės rimtis nebuvo sutrikdyta.
Šalies argumentai
Kasatorius nesutinka su iš dalies tenkintu nukentėjusiojo A. Š. civiliniu ieškiniu. Pasak nuteistojo, civilinis ieškinys nepagrįstas bylos duomenimis, nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys ir informacija, kurios neįmanoma patikrinti. Skunde pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo civilinio ieškinio BPK 109-117 straipsniuose nustatyta tvarka, taip pat buvo pažeisto BPK numatytos įrodinėjimo taisyklės. Kasatorius teigia, kad 15 000 Lt (4344 Eur) suma priteista A. Š. neturtinei žalai atlyginti yra nepagrįsta ir neteisinga, prieštarauja susiformavusiai teismų praktikai, priteisiant neturtinę žalą patirtą dėl veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, analogiško ar sunkesnio sveikatos sutrikdymo masto atvejais. Kasatorius pažymi, kad priteisiamos sumos turi būti teisingos. Tai reiškia, kad jos turi būti priteisiamos paisant asmenų lygybės, proporcingumo ir protingumo principų ir piniginių sumų už neturtinę žalą paskirties. Iš to išplaukia, kad esminis priteisiamos neturtinės žalos dydžio kriterijus yra kilę padariniai, kurių sunkumas nustatomas pagal sužalojimo sukeltus fizinio, psichinio ir socialinio pobūdžio padarinius ir jų švelnėjimo perspektyvą, ar padariniai gali ateityje išnykti visiškai. Ypatingai svarbų vaidmenį nustatant neturtinės žalos priteisimo dydį vaidina panašių bylų teismų praktika. A. Š. solidariai iš nuteistųjų A. M. , L. K. ir kasatoriaus priteista 4344 Eur (15 000 Lt), kasatoriaus vertinimu, tai yra neadekvati suma už nežymų sveikatos sutrikdymą net hipotetiškai tikint, kad jis padarytas pažeidžiant viešąją tvarką. Pasak nuteistojo, tai puikiai atspindi Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-42-417/2009, peržiūrėtas ir paliktas galioti Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi Nr. 1A-262/2009. Šioje byloje motinai dėl vaiko netekties priteista ta pati 15 000 Lt (4344 Eur) suma. Teigiama, kad yra nesąžininga nežymų sveikatos sutrikdymą vakarėlio metu, kai nukentėjusysis buvo neblaivus, nesivaldė, agresyviai elgėsi, – prilyginti vaiko netekčiai. Skunde pažymėta, kad, palyginti su panašiomis bylomis, t. y. kai padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką nežymiai sutrikdoma sveikata, sukeliamas skausmas, taip pat padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, neturtinės žalos atlyginimas – 4344 Eur (15 000 Lt) prieštarauja formuojamai teismų praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-522/2013, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. balandžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-103-458/2015, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-3-309/2015, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. vasario 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-84-300/2015, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. vasario 9 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-63-493/2015). Atsižvelgiant į tai, kasatorius daro išvadą, kad priteista neturtinė žala – 4344 Eur (15 000 Lt) yra per didelė, ji mažintina mažiausiai dešimteriopai, nes neatitinka teismų formuojamos praktikos.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. ir jo gynėjas advokatas E. Losis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos nuosprendį.
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 284 straipsnio 1 dalį) ir padarė esminių BPK 20 straipsnio ir 331 straipsnio 2 dalies pažeidimų, lėmusių neteisingo nuosprendžio priėmimą.
Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2014, o esant analogiškoms bylos aplinkybėms, panaudotas smurtas prieš A. Š. galėtų sudaryti tik BK 140 straipsnio sudėtį. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas klaidingai, priešingai pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, daromoms išvadoms ir bylos medžiagai, pripažino nepagrįstu pirmosios instancijos teismo vadovavimąsi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2014. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrindė, kodėl pirmosios instancijos teismo išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Kasatoriai nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad joks konfliktas iki nukentėjusiojo A. Š. sumušimo, tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų, net žodinis, nebuvo įvykęs. Atkreiptinas dėmesys, kad jokios naujos bylos aplinkybės apeliacinio proceso metu nebuvo nustatytos, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo vadovautis pirmosios instancijos teisme nustatytomis aplinkybėmis, jog A. Š. nuo ryto buvo neblaivus, elgėsi agresyviai, priekabiai, o tai leido pagrįstai kaltinamiesiems ir kitiems asmenims manyti, jog būtent jis ketino išprievartauti J. C. . Skunde pateikti D. D. , J. C. A. M. , A. U. parodymai pažymint, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, padarė teisingą išvadą, jog egzistavo objektyvi priežastis agresyviai elgtis su nukentėjusiuoju, nes jis buvo neblaivus, agresyvus, neprognozuojamas, o radus jo daiktus J. C. kambaryje prieita prie išvados, kad būtent nukentėjusysis nepagarbiai elgėsi su nukentėjusiąja. Pasak kasatorių, nurodytų aplinkybių visuma rodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 284 straipsnis) ir priėmė neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 29 d. priimtos nutarties, esant analogiškoms aplinkybėms baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2014. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog kaimo turizmo sodyba „Ž“, esanti (duomenys neskelbtini), kurioje vyko uždaras kolegų ir jų šeimų vakarėlis, yra vieša vieta. Atkreiptas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas neatitinkant tikrovės nurodė tai ,,jog teismui nekilo abejonių, kad įvykio vieta, kaip nurodyta kaltinime, yra viešoji vieta. Dėl šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių byloje nėra ginčo. Šias aplinkybes pripažįsta tiek apeliantai, tiek išteisintieji“. Kasatoriai nurodo, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytas viešosios vietos sudėties požymis gynybos buvo ginčijamas abiejų instancijų teismuose. Skunde nurodyta, kad skundžiamame nuosprendyje, motyvuojant vietos sudėties požymius, nurodomi duomenys apie turizmo sodybą, kurie pateikti interneto svetainėje, tačiau teismas neįvertino konkrečių faktinių aplinkybių, o būtent, kokiu teisiniu pagrindu asmenys buvo turizmo sodyboje ir kitų byloje esančių svarbių duomenų, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas minėtu aspektu. Pasak kasatorių, tokie apeliacinės instancijos teismo motyvai prieštarauja kasacinėje praktikoje nustatytiems viešosios vietos nustatymo kriterijams. Skunde pažymėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pasisakė šiuo aspektu, išskirdamas iš esmės du pagrindinius viešos vietos nustatymo kriterijus: 1) „[...] tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų [...]“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-895/2015); 2) „[...] tai viešoji erdvė, [...] kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296/2014). Kasatoriai nurodo, kad šventė, kurios metu įvyko konfliktas, buvo skirta UAB „A“ darbuotojams ir jų šeimoms, tai buvo uždaras vakaras, kuriam buvo išnuomota visa sodyba, jokių pašalinių asmenų be aptarnaujančio personalo ten nebuvo ir negalėjo būti (ne UAB „A“ darbuotojai ir jų šeimos nariai nebuvo išsinuomoję privačioje turizmo sodyboje patalpų, t. y. valdymas buvo suteiktas konkretiems asmenims ir pašaliniai neturėjo teisės ten atvykti). Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino, jog sumaištį, aplinkinių pasipiktinimą bei išgąstį sukėlė būtent pasikėsinimas išprievartauti J. C. , o ne veiksmai prieš A. Š. . Teisme apklausti liudytojai (pobūvyje dalyvavę asmenys) dėl faktinės klaidos kaltinamųjų veiksmus prieš A. Š. netgi vertino kaip teisingus. Tai rodo, kad dėl nuteistųjų veiksmų aplinkiniai nepasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nebuvo nutrauktas žmonių poilsis, nepadaryta didelė materialinė žala, pobūvio dalyviams nesukeltas didelis išgąstis ir pan. Iš to išplaukia, kad nebuvo nustatyti kasacinėje praktikoje išskirti BK 284 straipsnyje galimi padariniai, šventė tęsėsi toliau, pobūvio dalyviai toliau linksminosi, o nukentėjusysis buvo uždarytas pirtyje dėl savo girtumo ir elgesio, trukdančio kitiems dalyviams. Be to, asmenys nelaikė analizuojamą fizinio smurto apraišką, kaip priežastį nutraukti poilsį ar bent iškviesti policiją ar greitąją, t. y. visuomenės rimtis nebuvo sutrikdyta. Skunde nurodyta, kad motyvas naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį buvo pasikėsinimas išprievartauti J. C., rastos nukentėjusiojo šlepetės prie jos lovos, provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Todėl, pasak kasatorių, nei A. C. , nei kiti nuteistieji nebūtų nesant šių aplinkybių nieko užpuolę ir pan., o tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas neobjektyviai ir neišsamiai išnagrinėjo bylos medžiagą ir padarė klaidingas išvadas, turėjusias esminės reikšmės tinkamam BK 284 straipsnio taikymui.
Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), netinkamai taikė normas, reglamentuojančias neturtinės žalos priteisimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, o tai turėjo įtakos visapusiškai, išsamiai bei objektyviai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, lėmę neteisingo nuosprendžio priėmimą, yra susiję su nagrinėtų faktinių aplinkybių apimtimi. Apeliacinės instancijos teismas daugeliu aspektų (dėl nesivadovavimo sektina kasacine praktika, tyčios, padarinių, viešos vietos) neištyrė visos baudžiamosios bylos medžiagos, tokia apimtimi kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas. Taip pat skunde nurodyta, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo prieštarauja teismų praktikai, pažeidžia civilinio ieškinio išsprendimo bendrąsias nuostatas, susijusias su būtinybe įrodyti patirtą žalą. Pasak kasatorių, civilinis ieškinys nepagrįstas bylos duomenimis, nurodomi tikrovės neatitinkantys duomenys ir informacija, kurios neįmanoma patikrinti – teismas skundžiama nutartimi neišnagrinėjo civilinio ieškinio BPK 109–117 straipsniuose nustatyta tvarka. Priteista 4344 Eur (15 000 Lt) suma neturtinei žalai atlyginti, kasatorių vertinimu, neadekvati jo tariamai patirtos neturtinės žalos atlyginimui. Taip pat neatitinka susiformavusios teismų praktikos, priteisiant neturtinę žalą patirtą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, analogiško sveikatos sutrikdymo masto atvejais. Pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino to, jog pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai paneigė civiliniame ieškinyje nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu apeliacinės instancijos teismas darė išvadas dėl neturtinės žalos padarymo, pvz., kaip liudytojas apklaustas K. S. (nukentėjusiojo draugas) patvirtino, kad A. Š. iš UAB „A“ išėjo, nes norėjo dirbti sau, o ne dėl spaudimo, kaip nurodyta civiliniame ieškinyje. Liudytojas K. S. ir kt. liudytojai taip pat paneigė A. Š. teiginius esą jis dėl patirtų sužalojimų ir liekamųjų reiškinių (skausmų ir pan.) buvo nedarbingas ir ilgai negalėjo dirbti mėgstamo darbo. Minėti liudytojai patvirtino, kad tariamą A. Š. nedarbingumo laikotarpį jis dirbo nelegaliai sunkvežimius remontuojančiame servise. Atkreipia dėmesį į tai, kad pats nukentėjusysis, apklausiamas teisme, negalėjo nurodyti neturtinę žalą jam sukėlusių aplinkybių, jog jis civilinio ieškinio ir jame išdėstytų argumentų nežino, nes tik pasirašė advokato surašytą civilinį ieškinį. Tai rodo skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumą, kai civilinis ieškinys iš dalies tenkinamas vertinant tik šabloniškai ieškinyje pateiktą neturtinę žalą sudarančių aplinkybių sąrašą, nepagrindžiant jų faktinėmis aplinkybėmis. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme faktinių civilinio ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių nenustatyta. Skunde pažymėta, kad palyginti su panašiomis bylomis, kai padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką nežymiai sutrikdoma sveikata, sukeliamas skausmas, taip pat padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, neturtinės žalos atlyginimas 4344 Eur (15 000 Lt) dydžio prieštarauja formuojamai teismų praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-522/2013, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. balandžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-103-458/2015, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. balandžio 9 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-60-360/2015, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. balandžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-253-387/2015, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-3-309/2015, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. vasario 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-84-300/2015, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. vasario 9 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-63-493/2015). Taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras pirmosios instancijos teisme, prašydamas tenkinti civilinį ieškinį, nurodė, jog nukentėjusiojo prašomas atlyginti neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai nepagrįstas, ir siūlė nukentėjusiajam iš kaltinamųjų solidariai priteisti 1158,48 Eur (4000 Lt).
Motyvuojamoji dalis
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 284 straipsnį, nes pagal faktines byloje nustatytas aplinkybes nepagrįstai sodybą, kurioje vyko konfliktas pripažino vieša vieta, nepagrįstai nepripažino, kad konfliktas tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo buvo asmeninis, taip pat argumentuojama, kad byloje neįrodyta nuteistųjų tyčia sutrikdyti viešąją tvarką. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, tačiau konkrečiai nenurodoma, kokios BPK nuostatos kokiu būdu buvo pažeistos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismai byloje nustatė tokią konflikto dinamiką: R. C. , A. M. , L. K. 2012 m. birželio 3 d., apie 2.00 val., sodyboje „Ž“, esančioje (duomenys neskelbtini), klaidingai įsitikinę (iš esmės dėl netinkamo jo elgesio anksčiau tą dieną), kad A. Š. bandė išžaginti J. C. , išnešė jį iš minėtos sodybos teritorijoje esančio pastato antrojo aukšto miegamojo kambario į koridorių; A. M. namelyje sudavė nukentėjusiajam A. Š. vieną smūgį į pakaušį, ištempė jį į lauką, sudavė 2–3 smūgius, L. K. sudavė A. Š. prie namelio 2–3 smūgius į kūną, vėliau bėgančiam A. Š. sudavė dar vieną smūgį į galvą, R. C. , užšokęs ant A. Š. , prispaudęs jį koja, sudavė vieną smūgį į veidą, smaugė ir kratė jį, tokiais veiksmais A. Š. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pagal BK 284 straipsnio prasmę įžūliu elgesiu, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu, laikomas agresyvus, moralės aspektu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įžūlus kaltininko elgesys gali pasireikšti fiziniu smurtu, pvz., suduodant kitiems asmenims smūgius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-645/2007, 2K-652/2007, 2K-34/2008, 2K-159/2009, 2K-445/2013, 2K-229/2014, 2K-7-62-489/2015). Taigi veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: nusikaltimo padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdis ir kilę padariniai.
Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įmonės kolektyvo išnuomotą sodybą pripažino vieša vieta.
Viešoji vieta, kaip BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis, suprantama kaip tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys be kaltininko leidimo. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107/2010, Nr. 2K-410/2011, Nr. 2K-120/2014, 2K-212/2014, 2K-116-895/2015). Taip pat tai viešoji erdvė, kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120/2014, 2K-296/2014).
Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad nusikaltimas padarytas viešoje vietoje, t. y. kaimo turizmo sodybos ,,Ž“, esančios (duomenys neskelbtini), aplinkoje, argumentuodamas tuo, kad nusikaltimo metu sodyboje buvo ne tik UAB ,,A“ darbuotojai, bet ir jų šeimų nariai (apie 30 žmonių), o į nusikalstamos veikos padarymo vietą, turėjo teisę patekti kiti asmenys be kaltininkų leidimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaimo turizmo sodyba ir jos teritorija, nepaisant to, kad joje vyko įmonės šventė, tačiau atsižvelgus į tai, kad į konflikto vietą be kaltininkų leidimo galėjo patekti sodybos darbuotojai, vakaro dalyviai (taip pat ir tiesiogiai nestebėję konflikto nuo jo pradžios) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-408/2013), apeliacinės instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinta vieša vieta.
Kasaciniuose skunduose taip pat nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad joks konfliktas iki nukentėjusiojo A. Š. sumušimo, tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų, net žodinis, nebuvo įvykęs, ir nurodoma, kad nuteistųjų veiksmus reikėtų vertinti nukentėjusiojo provokuojančio elgesio kontekste. Kasatoriai nurodo, nors R. C. , A. M. ir L. K. veiksmais nukentėjusiajam A. Š. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau jų veiksmai nebuvo nukreipti į visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą, tai buvo reakcija į tai, kad, jų įsitikinimu, nukentėjusysis bandė išprievartauti J. C. .
BK 284 straipsnio 1 dalyje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui šie subjektyvieji požymiai reikšmės neturi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-249/2009, 2K-414/2010, 2K-450/2010, 2K-386/2013, 2K-397-895/2015), tačiau jie gali būti vertinami nustatant kaltininkų tyčią. Dominuojančių motyvų nustatymas (asmeniniai, chuliganiški ar kiti) kiekvienu atveju yra svarbus nustatant kaltininko tyčios kryptingumą (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-242/2011). Pagal BK 284 straipsnį veikos gali būti kvalifikuojamos ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-652/2007, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-7-62-489/2015).
Bylos duomenys rodo, kad asmeninio konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų nebuvo kilę. Kasatorių teiginiai, kad visą dieną nukentėjusysis elgėsi nederamai ir dėl to kartu su kitais apsirikimą lėmusiais veiksniais pagrįstai buvo įtartas kaip bandęs išžaginti J. C. , negali būti pagrindas pripažinti kasatorių veiksmus išimtinai asmeninio konflikto sprendimu, juo labiau kad teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeninio pobūdžio paskatų buvimas taip pat ne visada paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai.
Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnio 1 dalis) padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, Nr. 2K-72/2010, 2K-91/2010, 2K-136/2010, 2K-410/2011, 2K-447/2012, 2K-437/2013, 2K-397-895/2015). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2011, 2K-164-976/2015, 2K-397-895/2015). Nagrinėjamu atveju kasatorių nurodomų argumentų, kad jų veiksmų tikslas buvo ne sutrikdyti viešąją ar visuomenės tvarką ir rimtį, o kitų pobūvio dalyvių, ypač moterų ir vaikų, apsauga nuo galimų nukentėjusiojo veiksmų ir J. C. gynimas, nepatvirtina byloje esantys duomenys. Priešingai, iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas išsamiai vertino visas faktines aplinkybes, reikšmingas nuteistųjų tyčiai konstatuoti: nusikaltimo padarymo būdą – nukentėjusysis (nepagrįstai įtarus jį bandymu išžaginti) buvo ištrauktas iš lovos, nutemptas laiptais į lauką, neleidus jam nieko paaiškinti ar pasiteisinti, jam suduota keletas smūgių; taip pat smurtavusių asmenų skaičių (trys); fizinio smurto naudojimo trukmę ir tai, kad įvykį stebėjo kiti vakaro dalyviai, o kai kurie, jau miegoję, buvo triukšmo pažadinti ir pagrįstai konstatavo tyčią sutrukdyti visuomenės rimtį ir tvarką viešoje vietoje.
Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad nuteistųjų veiksmais visuomenės rimtis ar tvarka nebuvo sutrikdyti, kad jų veiksmai turėjo būti vertinami bendro daugelio dalyvių neblaivumo ir neformalios atmosferos kontekste, kur nėra taikomos griežtos elgesio taisyklės.
BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014). Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-397-895/2015). Fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms, ir tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2008, 2K-136/2010, 2K-447/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012, 2K-719/2013, 2K-120/2014, Nr. 2K-229/2014, 2K-164-976/2015). Būtent šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Nors kasaciniuose skunduose nurodoma, kad visuomenės rimtis dėl nuteistųjų veiksmų nebuvo sutrikdyta, kitą dieną svečiai tęsė poilsį sodyboje, dauguma miegojusių net nepabudo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pakankamai ilgą laiką trukęs kelių asmenų fizinio smurto naudojimas prieš vienais apatiniais iš lovos į lauką išvestą nukentėjusįjį, kurio liudytojai buvo (be nuteistųjų) dar 5-6 asmenys, sutrikdė visuomeninę rimtį ir viešąją tvarką. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad kasatoriai suvokė, kad sodyboje yra asmenų, nedalyvaujančių konflikte, kuriems gali būti sudaryti nepatogumai, taip pat sodyboje gali pasirodyti ir kiti asmenys, o padarinių atžvilgiu kasatorių tyčia buvo neapibrėžta, t. y. pagal veiksmų pobūdį jie numatė, jog smurtaudami neabejotinai pažeis viešąją tvarką bei žmonių rimtį, tačiau nekonkretizavo veikos padarinių. Akivaizdu, kad šiuo atveju visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas pasireiškė tuo, jog buvo sutrukdytas poilsis kitiems asmenims, šis trukdymas tęsėsi gana ilgą laiką, dėl kaltinamųjų elgesio aplinkiniai juto išgąstį, nerimą dėl smurto prieš nukentėjusįjį, todėl jį gynė, jam pabėgus ieškojo, kad nesušaltų, ryte vežė nukentėjusįjį į ligoninę, nes smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata (specialisto išvada Nr. G2507/12 (01)).
Kasaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo kaip precedentu kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2014.
Pripažintina, kad ne bet kokie antivisuomeniški veiksmai viešoje vietoje vertintini kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2014). Tačiau nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesirėmė kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2014, nes joje konstatuotos faktinės aplinkybės skiriasi nuo faktinių aplinkybių, nustatytų nagrinėjamoje byloje. Kasaciniuose skunduose nurodytoje baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad žodinis konfliktas, kuris vėliau peraugo į fizinio kontakto konfliktą, nors ir vyko kavinėje, tačiau tai buvo uždaras vakaras, privati, vienas kitą pažįstančių asmenų aplinka. Tuo metu, kai žodinis konfliktas peraugo į fizinį, šventinis vakaras buvo besibaigiąs, liko tik keletas asmenų, kurie teisme nurodė, kad nieko nusikalstamo konflikte tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo nematė, pastebėjo tik jų nugriuvimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2014). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, kaip jau buvo minėta, fizinio smurto veiksmai prieš nukentėjusįjį tęsėsi netrumpą laiką, jis buvo mušamas kelių asmenų, visą įvykį stebėjo dar keli asmenys, iš kurių kai kurie bandė nutraukti smurtą, t. y. bandė atitraukti vieną iš nuteistųjų nuo nukentėjusiojo, vėliau ieškojo pabėgusio nukentėjusiojo, ryte vežė jį į gydymo įstaigą.
Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių skunduose išdėstyti argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai bei apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio turiniui. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme visos bylai reikšmingos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, t. y. palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai teisingai išspręsti. Apeliacinės instancijos teismo sprendime pripažintos įrodyta A. M. ir R. C. veikoje nustatyti ir objektyvieji, ir subjektyvieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, kurie tinkamai bei pakankamai argumentuotai atskleisti. Kasatorių teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalies reikalavimus ir netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą, atmestini kaip prieštaraujantys ir bylos medžiagai, ir apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio turiniui.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes A. M. , R. C. baudžiamasis įstatymas – BK 284 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Kasatoriai skunde nurodo, kad jie nesutinka su nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžiu. Kasaciniuose skunduose tvirtinama, kad civilinis ieškinys nepagrįstas bylos duomenimis, nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys ir informacija, kurios neįmanoma patikrinti.
Kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems kasacinių skundų teiginiams ir pažymi, kad neturtinės žalos dydis pats savaime yra fakto klausimas ir todėl tiesiogiai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas sprendžia, ar tinkamai buvo taikytos teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, t. y. ar teismai, spręsdami dėl civilinio ieškinio, įvertino visus neturtinės žalos ir jos dydžio nustatymo kriterijus ir ar nepažeidė proceso nuostatų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti neturtinės žalos požymiai bei jos dydžio vertinimo kriterijai, kuriuos įvertina teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo ir vertinimo dalykas, kartu šie teismai privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio.
Patikrinusi teisės taikymo aspektu apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl nukentėjusiajam A. Š. padarytos neturtinės žalos, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas tinkamai vadovavosi BPK X skyriaus, CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo tvarką, ir išsamiai išanalizavęs visas įstatyme numatytas aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos dydžio nustatymui (padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą, nukentėjusiajam sukeltus padarinius), įvertino jų visumą iš trijų nuteistųjų solidariai priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą. Vertinant teismų praktiką bylose dėl neturtinės žalos, kilusios dėl viešosios tvarkos pažeidimo, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis yra teismų individualizuojamas, atsižvelgus į reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nors nukentėjusiajam buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau vertintina ir tai, kad jis buvo nedarbingas nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2012 m. rugpjūčio 2 d., kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, smurtinio pobūdžiai veiksmai, vykdomi kelių nuteistųjų prieš nukentėjusįjį truko pakankamai ilgą laiką, tuos veiksmus stebėjo nemažai kitų asmenų, tarp jų – ir susijusių su nukentėjusiuoju darbiniais santykiais, dėl to viešai buvo pažemintas nukentėjusiojo orumas.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas 4344 Eur (15 000 Lt) neturtinės žalos, tinkamai vadovavosi CK nuostatomis, adekvačiai įvertino visas reikšmingas neturtinės žalos ir jos dydžio nustatymui aplinkybes ir įstatymo taikymo aspektu šį klausimą išsprendė iš esmės nepažeidus įstatymo reikalavimų.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniuose skunduose nurodomais argumentais panaikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato Egidijaus Losio bei nuteistojo R. C. kasacinius skundus.