- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-02-09
- Bylos Nr.
- 1A-63-493/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-24-1-01418-2012-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis (pirm.), Daiva Jankauskienė, Giedrius Endriukaitis
- Kaltinamasis
- V. Č.
- Nukentėjusysis
- D. D., M. D.
- Advokatai
- Vaclovas Kaminskis
Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-63-493/2015
Teisėja Aurelija Ozilinia Teisminio proceso Nr. 1-24-1-01418-2012-7
2015 m. vasario 9 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Linai Gudonienei, išteisintajam V. Č., jo gynėjams advokatams Vaclovui Kaminskiui ir Kęstučiui Jonaičiui, nukentėjusiosioms D. D. ir M. D.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Linos Gudonienės ir nukentėjusiosios D. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, o D. D. ir M. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Č. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012 m. gruodžio 19 d. apie 7 val. 50 min., viešoje vietoje – gatvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), matant kitiems asmenims, įžūliu elgesiu, susijusiu su fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei viešąją tvarką, o būtent: nukentėjusiosios D. D. automobiliui „TOYOTA YARIS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įstrigus pusnyje bei negalint išvažiuoti, dėl mažareikšmės dingsties, garsiai šaukdamas, plūsdamas necenzūriniais žodžiais nukentėjusiąją D. D., ją stūmė link jos vairuojamo automobilio, prievarta bandydamas ją į šį automobilį įsodinti, o nukentėjusiajai D. D. pasipriešinus, sudavė jai vieną smūgį ranka į veido sritį, padarydamas jai odos nubrozdinimą kairės akies apatiniame voke, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo tarpu nukentėjusiajai nepilnametei M. D. bandant apginti motiną D. D. ir įsiterpus tarp D. D. ir V. Č., V. Č. vieną kartą sudavė jai ranka į veido sritį, tuo padarydamas nepilnametei M. D. poodinę kraujosruvą nosyje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, V. Č. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorė Linos Gudonienė skundžia Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo V. Č. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje bei skirti jam bausmę 23 MGL (2950 Lt) baudą; priteisti nukentėjusiosioms D. D. ir M. D. civilius ieškinius neturtinei žalai atlyginti jų ieškiniuose nurodytoms sumoms; tenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti prašyme nurodytą sumą už gynėjo suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.
Prokurorės teigimu, teismo išvados dėl išteisintojo V. Č. atliktų veiksmų neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teismas išimtinai vadovavosi kaltinamojo V. Č. parodymais bei nevertino nukentėjusiųjų parodymų, nurodydamas, kad šie buvo nenuoseklūs bei prieštaringi.
Iš byloje nustatytų aplinkybių aiškiai matyti, jog įvykis neabejotinai vyko viešoje vietoje, ką patvirtina ir teismas nuosprendyje. Įvykio metu, susidarius automobilių spūsčiai bei matant aplinkiniams, agresyviai ir nusikalstamai įžūliai veikė V. Č., kuris naudojo jėgą prieš nukentėjusiąją D. D., prievartą ją įsodindamas į automobilį (ką patvirtino ir V. Č. teisiamojo posėdžio metu bei ikiteisminio tyrimo metu), ir, kaip parodė pati D. D., taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Tai konstatuoja ir teismas nuosprendyje, nurodydamas, jog neginčytinai įrodyta, kad V. Č., siekdamas priversti D. D. patraukti automobilį ir leisti netrukdomai pravažiuoti kamštyje įstrigusiems automobiliams, prievarta ją įsodino į pastarosios automobilį.
Be to, byloje surinkti duomenys patvirtina, jog įvykio metu nukentėjusiosioms buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai. Tai, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo naudojama jėga bei smurtaujama, patvirtina ne tik nukentėjusiosios, bet ir specialisto išvados, tačiau nors teismas nuosprendyje konstatuoja, tai, kad byloje yra pateiktos teismo medicinos specialisto išvados dėl D. D. ir M. D. sužalojimų, nėra jokių neginčytinų įrodymų, kad nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent konflikto metu ir tiesiogiai V. Č. tyčiniais veiksmais.
Toks teismo teiginys prieštarauja byloje surinktiems duomenims, kadangi ne tik nukentėjusiosios nurodo, jog sužalojimus joms padarė V. Č., bet ir pats V. Č. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad „jei ir buvo, tai kai ji mane stūmė“, ką nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas specialiuoju liudytoju. Be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu nebuvo gauta jokių duomenų, jog nukentėjusiosioms nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti kitu laiku ar kitomis aplinkybėmis.
Prokurorė skunde pažymi, kad veika padaryta viešoje vietoje, įžūliai elgiantis, t. y. naudojant fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, ką patvirtina ne tik pačios nukentėjusiosios, bet ir specialisto išvados. Be to, veika padaryta matant kitiems asmenis, ką patvirtina nukentėjusioji D. D., nurodydama, jog į šį konfliktą įsikišo vyriškis, netoliese kasęs sniegą, taip pat parodė, jog pro šalį einanti moteris drausmino V. Č. primindama, jog taip elgtis advento laikotarpiu nepadoru. Liudytoja G. K. nurodė, jog dėl to kas vyko tąryt ji buvo pasipiktinusi, įvykį net aptarė su moksleiviais, taip pat nurodė, jog gal būriavosi keli žmonės. Pats V. Č. taip pat patvirtino, jog įvykį matė kiemsargis, kuris kasė sniegą, be to, kaltinamasis taip pat nurodė, jog asmuo, kasęs sniegą, jam bandė kažką sakyti. Nagrinėjamu atveju, iš byloje surinktų duomenų matyti, jog tokie įžūlūs V. Č. veiksmai atlikti viešoje vietoje, matant aplinkiniams ir, atsižvelgiant į tai, kad tie žmonės išreiškė savo pastabas dėl tokio V. Č. elgesio, asmens, kasusio sniegą, darbas taip pat buvo nutrauktas, visa tai leidžia pagrįstai manyti, jog dėl tokio V. Č. elgesio (t. y. fizinio smurto panaudojimo viduryje gatvės ir esant automobilių spūsčiai) šie pasijuto šiurkščiai, nemaloniai ar buvo šokiruoti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nuosprendyje konstatuoja, jog surinktų įrodymų visuma neginčytinai patvirtina tai, kad V. Č. galimai netinkamai reagavo į provokuojančius D. D. veiksmus, atsakė įžeidžiančiais žodžiais ir šiurkščiais veiksmais, tačiau lieka neaišku, kodėl teismas konstatuoja, jog V. Č. veiksmai, pavyzdžiui, nukentėjusiosios D. D. įsodinimas į automobilį prievarta ir tokiu būdu fizinio skausmo sukėlimas jai, buvo V. Č. reakcija į provokuojančius nukentėjusiosios veiksmus.
Prokurorė nurodo, jog pats V. Č. iš esmės davė analogiškus parodymus kaip nukentėjusiosios, tačiau modeliuodamas situaciją savaip bei dėl šio konflikto kaltindamas D. D.. Kaltinamasis pripažino, jog nukentėjusiąją gal pastūmė, įsodino į automobilį. Taip pat V. Č. nurodo, jog, jei ir buvo (sužalojimai), tai „kai ji mane stūmė, galėjo būti“. Maža to, V. Č. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog nukentėjusiosioms pasisekė, kad jis buvo šioje situacijoje, nes jei būtų kitas normalus vyras, D. D. „būtų su trimis mėlynėmis“, jog kiekvienas save gerbiantis būtų pasielgęs taip pat ir dar griežčiau.
Taigi, iš to kas išdėstyta, matyti, jog V. Č. veikė nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais, būdamas išsilavinęs ir socialiai brandus asmuo, privalėjo numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Iš aukščiau aptartų įrodymų visumos matyti, kad V. Č. suvokė, jog smurtaudamas prieš moterį ir nepilnametę viešoje vietoje demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta rimtis ir tvarka, ir to norėjo.
Prokurorė pažymi, jog teismas, vertindamas D. D. veiksmus, kategoriškai nurodo, jog tokie D. D. veiksmai negali būti vertinami kaip gynyba, tačiau teismas tokiu teiginiu iš esmės paneigia jau įsiteisėjusią 2014-04-16 Kauno apylinkės teismo nutartį, priimtą nagrinėjant D. D. skundą dėl administracinio teisė pažeidimo bylos iškėlimo jai nutraukus priešpriešinę bylą, t. y. ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-01077-13 jos atžvilgiu dėl to paties įvykio.
Įvertinus minėtas bylos aplinkybes, prokurorės teigimu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus ir nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji D. D. taip pat skundžia Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nekyla abejonių, kad V. Č. atlikti nusikalstami veiksmai buvo padaryti viešoje vietoje (gatvėje) ir juos matė ar galėjo matyti bei stebėti daug žmonių, o tai yra ne kas kita kaip nepagarbos aplinkiniams demonstravimas. Tokie V. Č. veiksmai (fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusiąsias, pažymint, kad M. D. buvo nepilnametė), rodo ne ką kitą, kaip visuomenės rimties sutrikdymą, dėl ko aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti bei šokiruoti (tuo metu įvykio vietoje buvo daug žmonių, nes visa tai vyko prieš pat pamokų šalia esančioje mokykloje pradžią). Apeliantė pažymi, kad V. Č. vartojo fizinį smurtą prieš smulkaus sudėjimo moterį, tai yra, ją pačią, bei mergaitę. Apeliantės manymu, V. Č. veiksmai – tai neleistinas, akivaizdžiai agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis, elgesys, trikdantis visuomenės rimtį ir pažeidžiantis viešąją tvarką, kurie pasireiškia įžūliais veiksmais, fizinio smurto panaudojimu bei patyčiomis, o pastarosios buvo nukreiptos dar ir prieš tuo metu nepilnametę M. D., pamėgdžiojant dėl kilusio susijaudinimo pastarajai atsiradusį kalbos defektą. Apeliantė mano, jog kaltinamasis, atlikdamas aprašytus veiksmus, aiškiai suprato, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais, patyčiomis, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka ir būtent šių padarinių norėjo. Akivaizdu, kad kaltinamasis suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams demonstravimą ir tai buvo pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas.
Apeliantės teigimu, byloje esantys įrodymai leidžia pagrįstai manyti, jog nusikalstama veika, aprašyta BK 284 straipsnio 1 dalyje, buvo padaryta, ir kad būtent dėl V. Č. neteisėtų veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka. Apeliantė pažymi, kad nuosprendyje nebuvo vertinta ir pati įvykio situacija, tai yra, kad eismo dalyviai turi elgtis vienas kito atžvilgiu atsargiai ir pagarbiai.
Apeliantės manymu, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl dalies jų visai nepasisakydamas. Teismo išvadas, kad nėra objektyvių duomenų, jog D. D. ir M. D. nustatyti sužalojimai padaryti aprašyto konflikto metu ir būtent tyčiniais V. Č. veiksmais, paneigia specialisto išvados bei pačių nukentėjusiųjų parodymai, juolab, kad ir pats kaltinamasis neneigia, kad įvykio vietoje galėjo šiuos sužalojimus padaryti. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai vertino jos tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, kadangi jie buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Tuo tarpu kaltinamojo V. Č. parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, tačiau teismas jų atitinkamai neįvertino. Apeliantės manymu, teismas netinkamai vertino ir jos dukters parodymus ir, nors tarp M. D. ir V. Č. parodymų yra aiškūs prieštaravimai, teismas net nebandė jų pašalinti. Apeliantė pažymi, kad buvo būtina atsižvelgti į tai, kad jos duktė M. D. buvo nepilnametė, turėjo ir turi nervinio pobūdžio sutrikimų. Ikiteisminio tyrimo metu ji pirmą kartą buvo apklausta praėjus beveik penkiems mėnesiams po įvykio, kas galėjo turėti įtakos kai kurių esminių detalių pamiršimui. Tuo tarpu vertindamas kaltinamojo artimųjų R. Č. ir A. Č. parodymus, teismas apsiribojo konstatavimu tik to, kad šie parodymai yra prieštaringi.
Apeliantė pažymi, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ir jos atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, tačiau šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o iškelta administracinio teisės pažeidimo byla taip pat buvo nutraukta.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas ir neobjektyvus ir vien tuo pagrindu nuosprendis yra naikintinas. Skunde pažymima, kad teisiamojo posėdžio metu V. Č. šmeižė ir įžeidinėjo ne tik apeliantę, bet ir jos atstovą bei valstybinį kaltinimą palaikiusią prokurorę, tačiau bylą nagrinėjanti teisėja nepasinaudojo jai BPK 268 ir 259 straipsniuose nurodytomis teisėmis.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė bei nukentėjusioji savo apeliacinius skundus palaikė ir prašė tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Linos Gudonienės ir nukentėjusiosios D. D. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, jog surinktų įrodymų visuma neginčytinai patvirtina tai, kad kaltinamasis V. Č. galimai netinkamai reagavo į provokuojančius D. D. veiksmus, atsakė įžeidžiančiais žodžiais ir šiurkščiais veiksmais, tačiau nėra surinkta jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad jo veiksmai buvo nukreipti demonstruoti nepagarbą visuomenei, taip pat nėra įrodymų ir dėl nukentėjusiųjų sužalojimo aplinkybių, patvirtinančių, jog tai buvo padaryta tyčiniais kaltinamojo veiksmais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, vadovaujantis in dubio pro reo principu, apylinkės teismas sprendė, kad V. Č. priešingu teisei elgesiu nepadarė veikos, kuri laikytina nusikalstama veika.
BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, su apeliacinių skundų argumentais sutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog V. Č. veiksmais nebuvo demonstruojama nepagarba visuomenei ir jie neatitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, nesistengiant pašalinti nustatytų prieštaravimų. Iš apylinkės teismo sprendimo matyti, jog teismas rėmėsi išvada, kad visų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, tačiau nesistengė šių prieštaravimų pašalinti nukentėjusiųjų, kaltinamojo bei liudytojų parodymus gretindamas tarpusavyje ir su byloje esančiais objektyviais duomenimis. Be to, nors teismas ir padarė išvadą, kad V. Č. veiksmai buvo neteisėti, tačiau nenustatė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – tiesioginės kaltininko tyčios demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios teismo išvados yra nepagrįstos, nemotyvuotos ir neatitinka bylos aplinkybių, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytais pagrindais (BPK 326 straipsnio 4 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, jog V. Č. 2012 m. gruodžio 19 d. apie 7 val. 50 min., viešoje vietoje – gatvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), matant kitiems asmenims, įžūliu elgesiu, susijusiu su fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei viešąją tvarką, o būtent: nukentėjusiosios D. D. automobiliui „TOYOTA YARIS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įstrigus pusnyje bei negalint išvažiuoti, dėl mažareikšmės dingsties, garsiai šaukdamas, plūsdamas necenzūriniais žodžiais nukentėjusiąją D. D., ją stūmė link jos vairuojamo automobilio, prievarta bandydamas ją į šį automobilį įsodinti, o nukentėjusiajai D. D. pasipriešinus, sudavė jai vieną smūgį ranka į veido sritį, padarydamas jai odos nubrozdinimą kairės akies apatiniame voke, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką.
Kaltinamasis V. Č., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, kaltu neprisipažino ir parodė, kad kaltinime minimą rytmetį prieš jį važiavo automobilis, kuris suko į šoną ir įstrigo pusnyje. Už jo automobilio jau buvo susidariusi eilė automobilių. Akistatos metu D. nurodė, kad konfliktas vyko 3-4 minutes. Ji manė, kad jis signalizavo, tačiau jis to nedarė. Signalizavo už jo stovintys automobiliai. Be to, ji vadino jį „debilu“, „žąsinu. Nuo jų automobilio iki D. automobilio buvo apie 3 metrų atstumas. Ji lakstė apie automobilį, todėl jie nesuprato, kas vyksta. Jie visą laiką sėdėjo savo automobilyje. Jis sėdėjo priekyje, o žmona ir sūnus – gale. Kadangi susidarė didelė eilė, visi pradėjo signalizuoti. Būtų padėjęs D., tačiau kai išgirdo įžeidžiančius žodžius, jis išlipo iš automobilio, paėmęs ją už alkūnės stumtelėjo ir, jai įsėdus į automobilį, pasakė: „Sėsk ir važiuok“. Tačiau nueidamas nuo jos automobilio pajuto smūgį į galvą, ausį. Atsisukęs pamatė, kad stovi D. ir užsimojusi taikosi dar kartą suduoti. Nors D. sakė, kad sudavė šluotele, tačiau ten buvo guminė policininko lazda. Jis tą lazdą ištraukė ir numetė į sniegą. Įvykį stebėjo už kokių penkių metrų stovėjęs kiemsargis, kuris kažką bandė pasakyti, bet kaltinamasis neužfiksavo. Tuo metu pribėgo D. ir puolė jam į atlapus. Jam ji pribėgusi nieko nesakė. Tada priėjo jo žmona ir pasakė neprasidėti. Jis nuėjo į automobilį ir atsisėdo. Tuo tarpu D. atsisėdo į automobilį ir be problemų išvažiavo iš pusnies. Galimai medikų konstatuotas nubrozdinimas D. atsirado tada, kai jis gynėsi, nes jokių smūgių nukentėjusiosios atžvilgiu nesudavė. Kai buvo išlipęs iš automobilio, galėjo pavartoti necenzūrinius žodžius. Po to įvykio nukentėjusioji įvairiais būdais bandė išreikalauti iš jo pinigų. Kai pamatydavo sūnų mokykloje, sakydavo „mes tuos buožes išbuožinsim, atimsim krūvą pinigų“. Mano, kad visa ši istorija yra dėl pinigų. Tik po pusmečio sužinojo, kad dėl šio konflikto yra paduotas pareiškimas.
Nukentėjusioji D. D., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad konfliktas tarp jos ir kaltinamojo įvyko 2012 m. gruodžio 19 d. Tą dieną buvo daug sniego. Jos automobilis mažas. Ji veždama dukrą į mokyklą užstrigo pusnyje ir negalėjo išvažiuoti. Norint išvažiuoti iš pusnies, jai reikėjo važiuoti atbuline eiga, tačiau tuo metu atsisukusi pamatė, kad už jos stovi prabangus džipas. Ji išlipo iš savo automobilio ir gestais parodė, kad įstrigo pusnyje ir kad džipas pavažiuotų atgal. Ji taip kelis kartus parodė. Dar ten netoli buvo žmogus, kuris kasė sniegą, kuriam ji ir pasakė, kad gal jis kurčias. Tada atsidarė džipo durys ir pradėjo kaltinamasis ją keikti necenzūriniais žodžiais, pasiūlė „į snukį“. Tada jis priėjo, suėmė ją už pečių ir įgrūdo į automobilį. Jai labai suskaudo petį, todėl ji instinktyviai sudavė jam ranka. Kokiu atstumu stovėjo džipas nuo jos, ji pasakyti negali. Mano, kad buvo tikrai galima pavažiuoti atgal. Jos dukra paklausė jos, ar ją muša. Tada M. atsidarė automobilio dureles ir išlipusi pradėjo ją ginti. Ji ir kaltinamasis ėmė vienas kitą vadinti necenzūriniais žodžiais. Nepamena, ar jie susistumdė, tačiau greitai atėjo vyrukas, kuris kasė sniegą, jos ginti. Tuomet kaltinamasis sudavė jai į veidą. Neatsimena, ar su nagu, ar su laikrodžiu jis ją nubrozdino. Kaltinamojo žmona sėdėjo priekyje. Ji kažkuriuo momentu išlipo iš automobilio, priėjo prie kaltinamojo ir jis pasišalino. Tada ji kalbėjo su Č. ir sakė jai, kad ji pasiimtų savo vyrą, nes šis triukšmauja. Ji įsėdo į savo automobilį, pavažiavo atbuline eiga. Į automobilį įlipusi M. pasiskundė, kad jai labai skauda nosį. Ji sakė, kad jai sudavė į nosį. Nematė, kada buvo suduota dukrai. Prie jų buvo priėjusi moteris, kuri sakė, kad po akim jai yra mėlynė, kad nenusileistų ir skambintų į policiją. Ji sudavė Č. ranka, nes buvo pažeminta, buvo pavartotas fizinis smurtas, necenzūriniai žodžiai. Su ja Č. nebuvo susisiekęs. Ji tą pačią dieną kreipėsi į medikus, jai nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Č. į medikus nesikreipė. Palaiko 10000 Lt civilinį ieškinį. Žalą sudaro laikas, kuris buvo praleistas nuolat lankantis policijos komisariate, prokuratūroje, teisme. Be to, jos kelis kartus kreipėsi dėl M. sveikatos į specialistus, nes po įvykio jai sutriko sveikata, kalbėjimo funkcijos, gėrė vaistus. M. klasėje buvo aptarinėjamas šis įvykis. Tai buvo nemalonu, reikėjo ne kartą aiškintis. Paaiškino, kad jei dukra ramiai gyvena, tai mikčiojimas nepasireiškia. Šis įvykis jai – nervinis sukrėtimas, susijaudinimas. Dėl šio įvykio jos atžvilgiu taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Buvo pradėta ir baudžiamoji byla, ir administracinė, kurios abi buvo nutrauktos.
Nukentėjusioji M. D., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad viskas įvyko 2012-12-19 7 val. 50 min. Mama ją vežė į mokyklą. Bevažiuojant jų automobilį sumėtė ir jis įstrigo pusnyje. Mama paprašė, kad kaltinamasis patrauktų savo automobilį atgal. Po kelių minučių atsidarė durys ir išlipo Č., kuris necenzūriniais žodžiais keikė mamą. Mama prašė patraukti automobilį gražiais žodžiais. Neprisimena, kokias žodžiais Č. keikėsi, jis pasiūlė mamai „į galvą“. Tada mama pasakė „duok“ ir jis priėjęs, paėmė mamą pastūmė ir už pečių įsodino į automobilį. Ji paklausė mamos, ar ją muša. Mama pasakė, kad muša. Tada ji išlipo iš automobilio ir puolė ginti mamą. Kaip ją gynė, neprisimena. Ar bandė atitraukti Č. nuo mamos, neprisimena. Ji begindama gavo į nosies sritį. Neatsimena, kaip jai buvo suduota, nes viskas vyko labai greitai. Be Č. niekas daugiau negalėjo jų sužeisti. Ten buvo žmogus su kastuvu, kuris puolė ginti jų. Buvo ir daugiau žmonių. Įvykio metu buvo labai susijaudinusi. Mama prašė, kad užsirašytų automobilio numerį. Ji užsirašė. Po kiek laiko išlipo Č. ir jis nuėjo link automobilio ir įsėdo į jį. Palaiko civilinį ieškinį.
Liudytoja G. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad tai buvo žiema, rytas. Ji važiavo į pirmą pamoką (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, (duomenys neskelbtini). Važiuojant susidarė kamštis. Negali pasakyti už kelių automobilių stovėjo nuo tos vietos, kur buvo įvykis, t. y. ar už trijų, ar už vieno. Matė, kad nedidelis automobilis buvo įstrigęs pusnyje, o didesnis automobilis stengėsi jį pravažiuoti. Dabar negali atsakyti, ar matė išlipusius iš automobilių žmonės, girdėjo tik jų balsus. Tada nebuvo aklinai tamsu. Būriavosi keli žmonės. Girdėjo ir moteriškus, ir vyriškus balsus. Pagalvojo, kad mažesniu automobiliu važiavo moteris, didesniu – vyras. Girdėjo keiksmažodžius iš abiejų pusių. Taip pat girdėjo replikas iš stoviniavusių žmonių, kad negražu keiktis. Triukšmas taip ir pasibaigė. Jie pravažiavo. Ar automobilis liko stovėti, negali pasakyti. Kaip konfliktas išsisprendė, negali pasakyti. Ji nuėjusi į pirmą pamoką pasakė savo nusistebėjimą, kad veža vaikus į mokyklas, kad vyksta tokie konfliktai ir keiksmažodžiai girdisi. Dar apie tai padiskutavo. Tada kaip tik buvo M. ir buvo jos pamoka ir pasakė, kad ten buvo ji su mama. Daugiau su M. jos ta tema nekalbėjo.
Liudytoja A. Č. sutiko duoti parodymus ir, apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad tą dieną buvo žiemos rytas, buvo daug sniego, jie važiavo į (duomenys neskelbtini) mokyklą, vežė sūnų į pamokas. Vyras vairavo, o ji su sūnumi sėdėjo automobilyje. Ji sėdėjo automobilio gale, o sūnus – priekyje. Bevažiuojant pamatė, kad priekyje į pusnį įvažiavo kitas automobilis. Iš karto susidarė kamštis. Konfliktas prasidėjo dėl to, kad D įvažiavo į pusnį ir daugiau nieko nedarė. Visi pradėjo signalizuoti. Jos automobilis nevažiavo nei į priekį, nei atgal. Po konflikto, nors jos automobilio niekas ir nestūmė, ji ir taip išvažiavo. Ji tos situacijos nesureikšmino. Iš automobilių buvo išlipusi ir mažo automobilio vairuotoja, ir vyras. Moteris, išlipusi iš automobilio pradėjo necenzūriniais žodžiais keikti jos vyrą. Rėkė, nes jis signalizavo. Neprisimena, kokius necenzūrinius žodžius D. vartojo. Ji šiuos žodžius nurodė pirmosios apklausos metu. Konflikto metu ji sėdėjo automobilio gale ir nestebėjo kas ten vyksta. Sūnus nebuvo išlipęs. Nematė, ar kokie nors veiksmai buvo panaudoti iš abiejų pusių. Kai ji buvo išlipusi iš automobilio, paaiškino nukentėjusiajai, kad reikia pavažiuoti atgal ir į priekį. Ji nemanė, kad tas konfliktas vystysis toliau. Buvo klyksmas, riksmas. Tai buvo dviejų minučių reikalas.
Liudytojas R. Č., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad viskas įvyko 2012 m. Jį tėtis vežė į mokyklą. Jų automobilyje važiavo trys žmonės: jis sėdėjo gale, mama sėdėjo šalia vairuotojo. Buvo susidariusi didelė spūstis. Prastovėjo gal 5 min, nes priekyje stovėjo automobilis ir kažkodėl trukdė eismą. Už jų susidarė kolona automobilių. Kiek pamena, važiavo tas automobilis prieš juos ir sustojo. Nežino, kodėl jis sustojo. Nesimatė, ar jis nuslydo nuo kelio. Automobilis stovėjo ten apie 5 min, o po to iš automobilio išlipo vairuotoja ir pradėjo skeryčiotis, keiktis. Pro uždarytas automobilio dureles girdėjosi, kad ji keikiasi. Nežino, kodėl ji keikėsi. Ji nebuvo pribėgusi prie jų ir neprašė pagalbos. Tėtis išlipo iš automobilio ir gražiai paprašė jos atlaisvinti kelią. Jis girdėjo kaip tėtis prašė jos, nes automobilio durelės buvo atidarytos. Ji jau buvo įsėdusi į automobilį, kai išlipo iš automobilio ir su lazda pradėjo daužyti tėčiui į pečių, galvos sritį. Tėtis tada atsisuko ir atsistūmė. Kito automobilio keleivė pradėjo rėkti. Ji išlipo iš to automobilio. Nepažįsta nukentėjusiosios keleivės. Neatsimena tiksliai, kur jis sėdėjo. Galėjo būti taip, kad iš kito automobilio buvo išlipusi moksleiviško amžiaus mergina. Ji išlipo prieš nueinant tėčiui. Paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingesni.
Iš 2013-11-13 akistatos protokolo matyti, kad akistatos metu nukentėjusioji D. D. nurodė, jog jos automobiliui įstrigus pusnyje, ji išlipo ir gestais prašė V. Č. pavažiuoti atgal, bet šis „pravėrė savo automobilio dureles ir kreipdamasis į ją pasakė: „Valink, pyzdink, varyk į priekį“. V. Č. aiškino, kad D. D., nors vietos pavažiuoti atbulai pakako ir tai pasitvirtino vėliau jai išvažiavus iš pusnies be problemų, šokinėjo apie savo automobilį keikdamasi: „Gaidys, debilai, (necenzūrinis žodis), ko jūs čia signalinat“, nors jis nesignalizavo. Po to jam taip pat pasakė: „Gaidys, debilas, ko čia nori“, rodydama į savo automobilį, kad įklimpo. V. Č. neigė reikalavęs išvažiuoti iš pusnies D. D. nurodytais žodžiais. Akistatos metu abu patvirtino, kad po prievartinio D. D. įsodinimo į automobilį, D. D. pirma sudavė V. Č.. D. D. tvirtino sudavusi ranka į nugarą ir neprisimenanti, kiek kartų, o V. Č. teigė pajutęs smūgį, o gal ir du į galvos sritį, atsisuko ir pamatė D. D. rankose guminę lazdą, už kurios sugriebė, kad nebūtų suduota daugiau.
Iš 2012-12-19 VTMT prie LR TM Kauno sk. specialisto išvados Nr. G3342/12(02) matyti, kad M. D. konstatuota poodinė kraujosruva nosyje, padaryta kietu buku daiktu, vieno ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Specialisto išvadoje nurodyta, jog D. D. paaiškino medikams, kad nepažįstamas vyriškis 2012 m. gruodžio 19 d. apie 7 val. 50 min. „smogė kumščiu į nosį vieną kartą“. M. D. apžiūrėta 2012-12-19 14 val. 25 min. ir apžiūros metu nosies šaknyje rasta 1x1 cm neryški melsva poodinė kraujosruva, nosis nežymiai patinusi, palpuojant skausminga. Teismo medicinos ekspertė išvadoje nurodo, jog duomenų, prieštaraujančių užduotyje nurodytoms traumos aplinkybėms ir nurodytam traumos laikui, nėra.
Iš 2012-12-19 VTMT prie LR TM Kauno sk. specialisto išvados Nr. G3343/12(02) matyti, kad D. D. konstatuota odos nubrozdinimas kairės akies apatiniame voke, padarytas kietu buku daiktu, vieno ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Medicinos ekspertei D. D. paaiškino, kad 2012-12-19 apie 7 val. 50 min. nepažįstamas vyras, „suėmęs už pečių grūdo į automobilį, kumštimi trenkė į veidą kelis kartus“. Nustatyta kairės akies apatiniame voke 1,5x0,7 cm rausvos spalvos paviršinis be šašo odos nubrozdinimas. Teismo medicinos ekspertė išvadoje nurodo, jog duomenų, prieštaraujančių užduotyje nurodytoms traumos aplinkybėms ir nurodytam traumos laikui, nėra. D. D. apžiūrėta 2012-12-19 14 val.
Iš protokolo-pareiškimo matyti, kad D. D. policijai jį pateikė 2012 m. gruodžio 19 d. 10 val. Pareiškime, be kitų aplinkybių, ji nurodė: „Priėjęs prie manęs, suėmęs man už pečių, stūmė mane į automobilį, ranka sudavė į veidą bei kitas kūno vietas. Aš gyniausi nuo šio vyro ir jam taip pat sudaviau atgal. Iš automobilio išlipo mano dukra M. D., gim. 1995 m., kuri šaukė, kad vyriškis manęs nemuštų. Tuomet vyriškis jai vieną kartą sudavė į veidą, tyčiojosi iš mano dukters. Dukra po to nubėgo į mokyklą“.
Iš 2012-12-19 įvykio apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėta įvykio vieta gatvėje prie namo adresu (duomenys neskelbtini).
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Ši veika pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas viešoje vietoje, kurio padariniai – realus visuomenės rimties sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas pasireiškia vienu iš šių būdų: a) įžūliu elgesiu, b) grasinimais, c) patyčiomis, arba d) vandališkais veiksmais. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, asmeniui suvokiant, kad jis savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori.
Kaltinamajam V. Č. pagrįstai inkriminuojamas viešosios tvarkos pažeidimas įžūliu elgesiu, jo veika kvalifikuota teisingai ir byloje esančių įrodymų pakanka V. Č. kaltei pagrįsti. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti.
Nors apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai konstatavo, jog nukentėjusiųjų, kaltinamojo ir liudytojų parodymai yra prieštaringi, tačiau esmines įvykio aplinkybes visi įvykyje dalyvavę asmenys nurodė iš esmės tapačiai, tačiau skirtingai jas vertindami, priklausomai nuo to, kurią – nukentėjusiųjų ar kaltinamojo – pusę palaikė. Nukentėjusioji D. D. teigė, kad konfliktas su V. Č. kilo dėl to, kad jos automobiliui įklimpus pusnyje ji gestais parodė V. Č. pavažiuoti atgal, tačiau šis išlipęs iš savo automobilio ėmė plūsti D. D. necenzūriniais žodžiais, suėmė ją už pečių ir jėga pasodino į jos automobilį. Jai suskaudo petį, todėl ji instinktyviai sudavė V. Č. ranka, po ko iš automobilio išlipo nukentėjusiosios dukra M. D.. D. D. taip pat parodė, kad su V. Č. vienas kitą vadino necenzūriniais žodžiais, o pastarasis jai dar ir sudavė į veidą, nubrozdindamas nagu arba laikrodžiu. Kaltinamasis nukentėjusiosios D. D. parodymų iš esmės nepaneigė, teigdamas, kad keiktis pirmoji pradėjo D. D., dėl to jis išlipo iš savo automobilio, suėmė nukentėjusiąją, kuri stovėjo gal per metrą nuo automobilio, už alkūnės, gal pastūmė ir įsodino į jos automobilį. Apsisukęs kaltinamasis teigia pajutęs smūgius į galvą bei ausį, o atsisukęs pamatė, kad D. D. jį muša gumine lazda, kurią atėmė ir numetė į sniegą. Nubrozdinimas ant nukentėjusiosios veido galėjo atsirasti jam ginantis. V. Č. neneigė ir to, kad galėjo plūstis necenzūriniais žodžiais.
Iš tokių kaltinamojo parodymų matyti, kad jis patvirtino nukentėjusiosios parodymus, jog ši į savo automobilį buvo įsodinta jėga, kad jos atžvilgiu buvo vartojami necenzūriniai žodžiai, o nukentėjusiosios veidas galėjo būti sužalotas vykusio konflikto metu. Nukentėjusioji M. D. patvirtino, kad V. Č. keikė jos mamą necenzūriniais žodžiais ir paėmęs už pečių sodino į automobilį. Liudytojas R. Č. apklausiamas teigė, kad išlipusi iš savo automobilio D. D. keikėsi, tėtis išlipo ir įsodino ją į mašiną. Kad konfliktą plūsdamasi necenzūriniais žodžiais išprovokavo pati D. D. nurodė ir liudytoja A. Č.. Taigi nukentėjusiosios M. D. ir liudytojo R. Č. parodymai iš dalies patvirtina nukentėjusiosios D. D. parodymus apie V. Č. veiksmus konflikto metu, o liudytojos A. Č. parodymai taip pat jų nepaneigia, nes D. D. neneigė ir pati galimai vartojusi necenzūrinius žodžius.
Taigi aptartų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad bylos duomenimis yra nustatyta, jog V. Č. plūdo nukentėjusiąją D. D. necenzūriniais žodžiais, jėga sodino ją į automobilį bei besistumdant padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Kad būtent taip vertintinas D. D. padarytas sužalojimas, patvirtina specialisto išvada, surašyta įvykio dieną. Sužalojimas, anot teismo medicinos specialistės, galėjo būti padarytas nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, pats V. Č. patvirtino, kad laikrodžiu ar nagu galėjo nubrozdinti D. D. veidą, taigi nėra pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiai aplinkybei nustatyti nėra pakankamai įrodymų.
Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje V. Č. veiksmai, įvardyti kaip atsakas į provokuojančius D. D. veiksmus, vertinami kaip priešingas teisei elgesys, tačiau teismas klydo dėl teisinio šių veiksmų įvertinimo, nenustatęs, jog V. Č. siekė demonstruoti nepagarbą visuomenei. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors ir neturėdamas išankstinio tikslo sutrikdyti viešąją tvarką, tačiau suvokdamas, kad smurtauja prieš moterį ir plūstasi necenzūriniais žodžiais viešoje vietoje, gatvėje, galimai matant atsitiktiniams praeiviams bei kitų grūstyje stovėjusių automobilių vairuotojams, privalėjo numatyti, kad sutrikdys visuomenės rimtį ir tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta viešosios tvarkos sutrikdymo sudėtis nereikalauja išankstinio tikslo kaip būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio. Be to, tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką gali kilti staiga, spontaniškai, dėl menkavertės dingsties arba visai be dingsties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-130/2013). Šiuo atveju, kaltinamojo požiūriu, netinkami D. D. veiksmai, buvo menkavertė dingstis nukentėjusiosios atžvilgiu smurtauti, taip demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Šiame kontekste pažymėtina, kad D. D. atžvilgiu tiek pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, tiek nutraukus ikiteisminį tyrimą pradėtas administracinio teisės pažeidimo procesas, buvo nutraukti.
Pažymėtina, jog fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje paprastai pripažįstamas pakankamu pagrindu visuomenės rimties sutrikdymui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-311/2009, 2K-136/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012, 2K-719/2013 ir kt.). V. Č. veiksmai – nukentėjusiosios įsodinimas į jos automobilį panaudojant jėgą – negali būti vertinami kitaip kaip fizinis smurtas. Tai, kad fizinis smurtas buvo panaudotas kitų asmenų akivaizdoje, patvirtina jau minėtų nukentėjusiosios M. D. ir liudytojo R. Č. parodymais, taip pat tiek nukentėjusiosios D. D., tiek kaltinamojo parodymais, kad kilusį konfliktą stebėjo sniegą kasęs asmuo. Kad tarp V. Č. ir D. D. kilęs konfliktas šokiravo pašalinius asmenis, patvirtina liudytojos G. K. parodymai, jog ji stebėjosi ir aptarinėjo su mokiniais, kad vyksta tokie konfliktai vežant vaikus į mokyklą.
Taigi aptartais ir pirmosios instancijos teisme tinkamai ištirtais įrodymais nustatyta, kad V. Č. veiksmai vertintini kaip nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje. Vertinti V. Č. veiksmų kaip Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo nėra pagrindo, kadangi šis pažeidimas neapima smurtinių veiksmų panaudojimo.
Tačiau aplinkybės, susiję su M. D. sužalojimu, šalintinos iš kaltinimo, kadangi nei pati nukentėjusioji, nei D. D. nematė ir negalėjo pasakyti, kaip ir kokiu būdu M. D. buvo sužalota. Kad sudavė M. D. neigė ir kaltinamasis, o nukentėjusiųjų, kaltinamojo ir liudytojų parodymai apie M. D. dalyvavimą konflikte yra pernelyg prieštaringi, jog būtų galima daryti išvadą, kad specialisto išvadoje nustatytas sužalojimas buvo būtent V. Č. veiksmų pasekmė.
Nukentėjusiosios D. D. ir M. D. pareiškė civilinį ieškinį nusikaltimu padarytai žalai atlyginti, prašydamos priteisti po 10000 Lt (2896,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. Pašalinus iš kaltinimo aplinkybę, jog V. Č. sužalojo M. D., civilinis ieškinys šioje dalyje paliktinas nenagrinėtas, o D. D. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai padaryta dėl nusikaltimo. Tačiau, neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Taigi teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kurie reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, CK 6.250 straipsnio nuostatomis yra vadovaujamasi ir baudžiamosiose bylose.
Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinamasis V. Č. necenzūriniais žodžiais išplūdo D. D., panaudojo prieš ją smurtą, sukeldamas fizinį skausmą, ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Atsižvelgiant į kaltinamojo V. Č. kaltę, nusikaltimo pobūdį, į teismų praktiką dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl nusikalstamos veikos, atlyginimo, į tai, kad kaltinamasis dirba, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad nukentėjusiosios prašomas 2896,20 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus nukentėjusiosios patirtiems išgyvenimams, jokių liekamųjų reiškinių jai nenustatyta, todėl neturtinės žalos atlyginimas mažintinas iki 500 Eur, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos atlyginimo tikslas yra kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas.
Teisėjų kolegija, skiriant bausmę V. Č. už padarytą nusikaltimą, atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. V. Č. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, neteistas, tačiau baustas administracine tvarka. V. Č. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad V. Č. baustinas bauda, švelnesne negu sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis.
Byloje esanti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. liepos 9 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų patvirtina, jog pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosioms M. D. ir D. D. buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, kurios išlaidos sudaro 320 Lt (92,68 Eur). Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, šios išlaidos priteistinos iš kaltinamojo.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. lapkričio 19 d. pažyma patvirtina, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos V. Č., išlaidos sudaro 11,58 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš kaltinamojo netenkintinas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.
V. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 23 MGL 866,18 Eur (aštuonių šimtų šešiasdešimt šešių eurų 18 ct) baudą.
V. Č. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
Nukentėjusiosios D. D. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti jai iš V. Č. 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Nukentėjusiosios M. D. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Priteisti iš V. Č. valstybės naudai 92,68 Eur (devyniasdešimt du eurus 68 ct) valstybės patirtų išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą M. D. ir D. D..