Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Domeikienės, Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Armino Elijošiaus apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, jam skirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir V. J. skirta galutinė subendrinta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2026 m. balandžio 17 d., 23.35 val. iki 2026 m. balandžio 18 d., 11.51 (1 para), ir nuspręsta laikyti, kad V. J. yra atlikęs 1 laisvės atėmimo bausmės dieną. Laisvės atėmimo bausmės pradžią V. J. nuspręsta skaičiuoti nuo jo atvykimo atlikti laisvės atėmimo bausmės arba nuo sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, V. J. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas 2 metus naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo 2026 m. balandžio 18 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, 72 straipsniu, V. J. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant iš V. J. nusikalstamos veikos padarymo priemonę – automobilį „Citroen C4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su užvedimo rakteliu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, pripažinta, kad V. J. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas.

Nuosprendžiu taip pat išspręsti kardomųjų priemonių ir daiktų, turinčių reikšmės bylai tirti ir nagrinėti klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kiti bylos aspektai apeliacinės instancijos teisme, nepaisant to, ar gautas dėl jų skundas, vertinami tik nustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Iš nagrinėjamoje byloje pateikto nuteistojo V. J. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, savo kaltės ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau apeliaciniame skunde nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta ir prašo jos vykdymą atidėti. Apeliaciniu skundu prokuroras teismo sprendimą ginčija dalyje dėl netinkamo nuteistajam V. J. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pradžios termino nustatymo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, t. y. pasisakys dėl nuteistajam V. J. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirtos bausmės bei galimybės atidėti bausmės vykdymą, bei baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pradžios termino nustatymo.

Dėl bausmės, paskirtos nuteistajam V. J. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, rūšies ir dydžio nustatymo

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo V. J. apeliacinio skundo argumentais, kuriais nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam V. J. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą.

Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas V. J. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį, vadovaudamasis 64¹ straipsniu, sumažino vienu trečdaliu. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas bausmę nuteistajam V. J., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė iš esmės į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad V. J. padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), kurį padarė naudodamasis padidinto pavojaus šaltiniu (t. y. transporto priemone), jam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, t. y. V. J. nustatytas neblaivumas – 2,52 promilės, daugiau nei šešis kartus viršijo įstatymų leidėjo nustatytą normą, nuo kurios kyla atsakomybė už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam (0,41 prom.) bei ženkliai viršijo normą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė (1,51 prom.), veikos padarymo metu transporto priemonę jis vairavo mieste, kėlė pavojų ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams. Laikydamasis BK 54 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų, pirmosios instancijos teismas įvertino ir kaltininko asmenybę – V. J. nusikalto būdamas teistas 7 kartus, praeityje 6 kartus teistas už nusikaltimus žmogaus sveikatai, t. y. teistas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, vieną kartą teistas už viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnis), šioje byloje inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, teistumui neišnykus, ankstesniu nuosprendžiu pripažintam recidyvistu. Be to, asmuo eilę kartų baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka.

Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimų, įvertino ir V. J. atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes – t. y. tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), be to, nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), kadangi asmuo įsiteisėjusiu 2025-05-12 Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiui buvo pripažintas recidyvistu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo V. J. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jos dydį parenkant didesnį už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, kadangi kaip nurodė pirmos instancijos teismas, asmuo sistemingai ir piktybiškai daro nusikalstamas veikas, anksčiau paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės nepadarė jam teigiamos įtakos, jis jokių išvadų nepadarė – sėdo už vairo neblaivus, taip keldamas grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei, todėl toks jo elgesys, sėdant už transporto priemonės vairo esant neblaiviam, rodo jo ypatingą neatsakingumą ir abejingumą visuotinai priimtoms elgesio taisyklėms.

Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam V. J. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, teisingai buvo sumažinta vienu trečdaliu (byla išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą). Pirmosios instancijos teismo nuteistajam V. J. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė (laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams), kuri, kaip jau buvo minėta, dar buvo sumažinta vienu trečdaliu (iki 6 (šešių) mėnesių) nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti kitos rūšies (švelnesnę) bausmę V. J. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. nurodė, kad jis gyvena kartu su savo sugyventine, ruošiasi susituokti, jo sugyventinė yra neįgali, jai nustatytas darbingumas 40 procentų, amputuota koja iki pat klubo sąnario (sepsio pasekmė), todėl jis rūpinasi buitimi, yra dirbantis ir tik jis gali pasirūpinti neįgalia sugyventine. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančių bausmių paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis V. J. savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. V. J. būdamas anksčiau teistas, be abejonės žinojo apie gresiančią bausmę už šios nusikalstamos veikos padarymą, apie galimas šios veikos pasekmes jo šeimai ir darbinei veiklai, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. J. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, teisingai, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio taisyklėmis, sumažino ją trečdaliu, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam už minėtos nusikalstamos veikos padarymą paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl jos švelninti nėra pagrindo.

Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nuteistasis V. J. padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, pagrįstai taikė BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas bei skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį paskirtos 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį subendrino su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirta ir neatlikta 11 mėnesių 29 dienų laisvės atėmimo bausme, kadangi pagal BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis, be to, pridedama bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. Šiuo atveju prie Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatlikta 11 mėnesių 29 dienų laisvės atėmimo bausmės buvo pridėta dalis laisvės atėmimo bausmės paskirtos skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu - 4 (keturi) mėnesiai ir 1 (viena) diena laisvės atėmimo. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo motyvams dėl bausmių bendrinimo, kadangi buvo atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei asmenybę.

Dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo

Nuteistasis V. J. apeliaciniu skundu prašo taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

BK 75 straipsnio 9 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra galimybės nuteistojo V. J. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir teisėjų kolegija su tuo sutinka.

Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra, nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo (arešto), kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).

Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu V. J. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, už ją paskirta galutinė 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad V. J. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nuteistasis praeityje yra teistas septynis kartus, praeityje jam buvo keturis kartus taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, daro smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Be to, šioje baudžiamojoje byloje aktualią nusikalstamą veiką nuteistasis padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, kas rodo dar didesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis daro ir administracinius nusižengimus. Iki skundžiamu nuosprendžiu padarytos nusikalstamos veikos asmuo buvo baustas administracine tvarka 2 kartus už smurto orderio sąlygų nesilaikymą, be to, po nusikalstamos veikos padarymo, asmuo 4 kartus buvo baustas administracine tvarka iš kurių vieną kartą už vairavimą elektrinės mikrojudumo priemonės, būnant neblaiviam (nustatytas 2,67 promilių girtumas).

Neabejotina, kad realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas yra susijęs su tam tikrų nepatogumų patyrimu, negalėjimu užsiimti turima darbine veikla ir pan., tačiau šios aplinkybės savaime nėra pakankamos paskirtos bausmės vykdymo atidėjimui. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus V. J. polinkius ir bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, V. J. prašymas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo atmestinas.

Dėl uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) trukmės ir jos pradžios skaičiavimo

BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Už šio kodekso 281 straipsnio 2, 4, 6 dalyse ar 281¹ straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas gali būti uždraudžiama naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones nuo 1 iki 7 metų asmeniui, kuriam šių nusikalstamų veikų padarymo metu šio kodekso nustatyta tvarka jau buvo uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dėl nusikalstamos veikos, jo padarytos neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Remiantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, ši baudžiamojo poveikio priemonė gali būti skiriama kartu su bausme. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas sprendimas dėl baudžiamojo poveikio priemonės (BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nuosprendį, kuriuo paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė, paskelbęs teismas tuoj pat išaiškina nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės turinį ir terminą, jos atlikimo tvarką ir sąlygas, nuteistojo teises ir pareigas (BPK 357 straipsnio 1 dalis).

Skundžiamu nuosprendžiu V. J. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą, be kita ko, paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones) 2 (dvejus) metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2026 m. balandžio 18 d., t. y. nuo kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo paskyrimo dienos.

Apeliaciniu skundu prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones termino skaičiavimo pradžią, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 68 straipsnį. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais.

BK 68 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad uždraudimas naudotis specialia teise, paskirtas kartu su laisvės atėmimu arba areštu, taikomas visą laisvės atėmimo ar arešto atlikimo laiką ir teismo paskirtą laiką po laisvės atėmimo ar arešto atlikimo. Vadovaujantis BPK 357 straipsnio 3 dalies nuostatomis, jeigu uždraudimas naudotis specialia teise arba teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, arba viešųjų teisių atėmimas yra paskirtas kartu su laisvės atėmimo arba arešto bausme, šios baudžiamojo poveikio priemonės pradedamos vykdyti, kai nuteistasis atliko bausmę arba lygtinai paleidžiamas iš laisvės atėmimo vietos įstaigos. Šiame kontekste pastebėtina tai, jog baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimas, taikymas yra siejamas būtent su de facto (faktiškai) kaltininko patiriamais suvaržymais, todėl nuteistajam atliekant laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymas sustabdomas iki paskirtos bausmės atlikimo – pagrindo toliau vykdyti šią baudžiamojo poveikio priemonę atsiradimo.

Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė nuteistajam V. J. taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones skaičiavimo pradžią, nes draudimo vairuoti kelių transporto priemones 2 metų terminas taikytinas visą laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką ir skaičiuotinas nuo dienos, kai V. J. atliks jam paskirtą bausmę arba bus lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos. Todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 134¹ straipsnyje („Specialiosios teisės sustabdymas“) nustatyta: 1. Specialiosios teisės sustabdymo laikotarpiu draudžiama naudotis šia teise. 2. Asmeniui, kuriam paskirtas specialiosios teisės sustabdymas, pažeidusiam šią kardomąją priemonę, kartu su specialiosios teisės sustabdymu gali būti paskirta griežtesnė kardomoji priemonė.

Nuteistajam V. J. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Telšių rajono policijos komisariato veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja 2026 m. balandžio 18 d. nutarimu, vadovaujantis BPK 119, 120, 121, 125, 134¹ straipsniais, buvo paskirta kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas (1 t., b. l. 89-90). Tą pačią dieną V. J. nutarimas paskelbtas ir įteiktas jo nuorašas (1 t., b. l. 91). Skundžiamu nuosprendžiu paskirta kardomoji priemonė palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę, panaikintina.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones – terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kai asmeniui buvo realiai atimta galimybė vairuoti kelių transporto priemonę. BPK 134¹ straipsnyje nustatytos kardomosios priemonės turinys visiškai atitinka baudžiamojo poveikio priemonės, nurodytos BK 68 straipsnyje, turinį, t. y. asmeniui taikomi tokio paties pobūdžio ir griežtumo apribojimai, kokie yra taikomi ir paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-279-1073/2020).

Atsižvelgiant į tai, į V. J. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams terminą įskaitomas jam byloje taikytos kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo laikotarpis – nuo 2026 m. balandžio 18 d. iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios momento (past. – vieną kardomosios priemonės dieną prilyginant vienai baudžiamojo poveikio priemonės dienai). Analogiškos praktikos laikosi ir teismų praktika (2024-10-23 Vilniaus apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1A-457-1121/2024, 2024-01-23 Vilniaus apygardos teismo nutartis 1S-25-497/2024)

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2026-09-11 pažymą Nr. APD-2026-09219, kurioje prašoma priteisti valstybei iš V. J. 100 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tai yra, už gynėjo advokato nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016). Ši byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal prokuroro ir nuteistojo apeliacinius skundus. Nuteistojo apeliacinis skundas atmestas, o prokuroro patenkintas. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė, gynėjas jam buvo paskirtas Šiaulių apygardos teismo 2026 m. liepos 21 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išnagrinėjimo rezultatą, į tai, kad apeliacinis procesas vyko pagal prokuroro ir nuteistojo skundus, gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme buvo būtinas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo valios, byla apeliacine tvarka išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu, nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas, apsiribota baigiamosiomis kalbomis, o taip pat į nuteistajam paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių dydžius, sprendžia, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą V. J. apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti nuteistojo V. J. apeliacinį skundą.

Prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 20 d. nuosprendį pakeisti.

V. J. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejus) metus taikyti visą laisvės atėmimo bausmės laiką ir 2 (dvejus) metus po laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos dienos.

Į V. J. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams terminą įskaityti V. J. byloje taikytos kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo laikotarpį – nuo 2026 m. balandžio 18 d. iki bausmės vykdymo pradžios momento (vieną kardomosios priemonės dieną prilyginant vienai baudžiamojo poveikio priemonės dienai).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 100 Eur išieškojimo iš V. J. netenkinti.

Šiaulių apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.