Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Almos Jurgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgos Kramanauskaitės – Butkuvienės ir Aleksandro Rusako, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės ,,E. licėjus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,E. licėjus“ ieškinį atsakovui B. P. B. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

B. P. B. 2025 m. kovo 26 d. prašymu „Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išmokų išieškojimo, žalos atlyginimo“ (toliau – prašymas) kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) darbo ginčų komisiją (toliau – ir DGK, komisija) prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) ,,E. licėjus“ neteisėtu, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją, 1000 Eur neturtinę žalą, 600 Eur dydžio kompensaciją už nesumokėtas kelionės namo išlaidas.

DGK 2025 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) prašymą patenkino iš dalies: pripažino B. P. B. (toliau – ir darbuotojas) atleidimą iš darbo neteisėtu, išieškojo jam 6 609,98 Eur, neatskaičius mokesčių, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei po 254,23 Eur jo už paskesnę darbo dieną nuo komisijos sprendimo priėmimo iki įvykdymo, bet neilgiau nei už metus laiko, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 600 Eur kelionės išlaidų kompensaciją ir 1 886,10 Eur netesybų.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismas padarė esminę materialinės teisės taikymo klaidą, kadangi pripažinęs, kad: (1) atsakovo funkcijos buvo paskirstytos kitoms 3 esamoms apeliantės pareigybėms (4 darbuotojams); (2) jokios naujos pozicijos nebuvo sukurtos; (3) jokie nauji darbuotojai vykdyti funkcijas, analogiškas atsakovo funkcijoms, priimti nebuvo, laikė, kad ieškovės atlikti struktūriniai pertvarkymai buvo fiktyvūs. Taip iš esmės yra užkertamas kelias darbdaviams optimizuoti savo veiklą ir sumažinti darbuotojų skaičių, kuomet paaiškėja, kad tas pačias funkcijas gali atlikti mažiau darbuotojų;

Vykdytų pokyčių realumą patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, rodantys apeliantės administracijos padalinio struktūros pokyčius, vadovaujantis kuriais iki tol tarptautinių programų vadovui buvę pavaldūs C. M. S. koordinatoriai tapo pavaldūs nacionalinių ir tarptautinių pagrindinio ugdymo programų vadovams, (duomenys neskelbtini) koordinatoriai tapo pavaldūs pradinio ugdymo vadovei, o (duomenys neskelbtini) koordinatorius (duomenys neskelbtini) tapo pavaldus tiesiogiai direktoriui, o grupių dalykų vadovai, (duomenys neskelbtini) koordinatorius (duomenys neskelbtini) bei tarptautinių programų administratorius tapo pavaldus (duomenys neskelbtini) koordinatoriui (duomenys neskelbtini) (B. t. 2 l. 17-19, 23-25, 34-39);

Apeliantė bylos nagrinėjimo metu (2025-12-08 posėdžio garso įrašo 00:17:14-00:18:33, 02:32:28- 02:34:04,) išsamiai paaiškino, kodėl buvo atlikti struktūriniai pokyčiai: darbo organizavimo pertvarkymo poreikis buvo būtinas siekiant užtikrinti sėkmingą ugdymo veiklą ir aukštą mokymo kokybę. 2024 metų viduryje apeliantė pastebėjo, kad atsirado atskirtis tarp pagal nacionalines ir tarptautines programas besimokančių vaikų, dirbančių mokytojų, kilo problemų dėl žmogiškųjų išteklių (mokytojų) padalijimo tarp nacionalinių ir tarptautinių programų skirstant mokomųjų dalykų laikus, buvo pradėti gauti skundai iš dalykų vadovų, mokytojų. Tokia situacija neigiamai veikė tiek ieškovės darbuotojus, tiek mokinius, apsunkino mokymo proceso organizavimą, taip pat prieštaravo mokyklos veiklos tikslams ir principams, gerajai ugdymo įstaigos valdymo ir ugdymo proceso organizavimo praktikai;

Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į ginčo esmę ir laikė, kad apeliantė turėjo įrodyti, jog atsakovo darbo funkcijos sumažėjo. Tačiau pagrindinė priežastis, lėmusi atsakovo pozicijos panaikinimą, buvo ne pačių atsakovo funkcijų sumažėjimas, o šių funkcijų išskirstymas atsižvelgiant į konkrečios tarptautinės programos pobūdį (pradinis ugdymas, pagrindinis ugdymas ar diplomo klasės) tarp kelių pareigybių, tokiu būdu siekiant integruoti nacionalinių ir tarptautinių programų administravimą, įgyvendinimą, koordinavimą ir priežiūrą. Todėl apeliantė neturėjo ir negalėjo įrodinėti, kad atsakovo funkcijų apimtis sumažėjo;

Nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kuria teismas kritiškai vertino aplinkybę, kad visi su tuo susiję darbdavio sprendimai faktiškai priimti tą pačią dieną, formaliai informuojant apie tai atsakovą ir pačią Licėjaus bendruomenę ir tai darant jau po fakto. Jie suformuoti vadovo vienasmeniškai, neinformuojant Licėjaus bendruomenės apie pokyčių poreikį ir faktinį ketinimą tai daryti, neteikiant jokios informacijos apie tai, išskyrus vadovo minėtą el. laišką. Pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato darbdavio pareigos prieš priimant sprendimą panaikinti vieną pareigybę prieš tai tartis su darbuotoju kolektyvu ir iš anksto visą bendruomenę informuoti apie būsimus pokyčius. Todėl pirmosios instancijos teismas iškėlė būtent Ginčo situacijoje teisiškai nepagrįstus ir perteklinius reikalavimus dėl (i) sprendimų susijusių su darbo organizavimo pakeitimu, priėmimo ir (ii) darbuotojų informavimo apie priimtus sprendimus. Todėl apeliantės nuomone pirmosios instancijos teismo reikalavimai papildomai pagrįsti atsakovo darbo funkcijų sumažėjimą ir to priežasčių vertinimą yra pertekliniai ir nepagrįsti;

Jokie teisės aktai ginčo situacijoje neįpareigoja apeliantės tartis ir (ar) informuoti kitų apeliantės darbuotojų apie darbo funkcijų perskirstymą ir vienos pareigybės naikinimą. DK aiškiai numato darbdavio pareigą informuoti ir konsultuotis su darbuotojų atstovais dėl darbo organizavimo pakeitimų ir pareigybių naikinimo bei darbuotojų atleidimo tik DK 57 straipsnio 3 dalyje, DK 207, 208 straipsnyje numatytais atvejais. Šiuo atveju darbo organizavimo pakeitimai, dėl kurių buvo naikinama 1 pareigybė ir atleidžiamas 1 darbuotojas (nes tokias funkcijas vykdė tik vienas darbuotojas ir darbuotojų atranka nebuvo vykdoma), nepatenka nei į 57 straipsnio 3 dalį, nei į DK 207 straipsnio, nei į DK 208 straipsnio nurodytą atvejį, todėl nei informuoti, nei konsultuotis su darbuotojų atstovais apeliantė neprivalėjo;

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kuomet prieš įteikiant įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 57 straipsnį, ieškovė pasiūlė atsakovui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Nurodo, kad atsakovui atsisakius susitarti dėl jo darbo santykių nutraukimo, ieškovė įformino jau anksčiau priimtą sprendimą panaikinti atsakovo poziciją ir laikydamasi visų teisės aktų reikalavimų pradėjo ir įgyvendino atleidimo pagal DK 57 straipsnį procedūrą. Apeliantės nuomone pirmosios instancijos teismo motyvai dėl aplinkybių, kuriomis buvo priimtas 2025-02-04 įsakymas Nr. EĮ 2025-02-01, vertintini kaip teisiškai nepagrįsti;

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantė padarė esminį procedūrinį pažeidimą, nepasiūliusi atsakovui užimti laisvas darbo vietas. Reikalavimas siūlyti atleidžiamam darbuotojui laisvas darbo vietas nėra absoliutus ir ši pareiga yra ribojama darbuotojo turima kvalifikacija, specialybe ir kitais objektyviais atitinkamai pareigybei keliamais reikalavimais. Tai reiškia, kad darbdavys neprivalo atleidžiamam darbuotojui siūlyti laisvų darbo vietų, kurioms keliamų reikalavimų darbuotojas objektyviai neatitinka. Įvertinti, ar atleidžiamas darbuotojas objektyviai atitinka laisvoms darbo vietoms keliamus reikalavimus, darbdavys gali pagal darbdavio apie darbuotoją turimus duomenis, tokius kaip darbuotojo išsilavinimas, kalbų mokėjimas ir pan., pagrįstus paties darbuotojo pateikta informacija ir dokumentais, tokiais kaip gyvenimo aprašymas, išsilavinimą patvirtinantys dokumentai ir pan. Šiuo atveju byloje esantys rašytiniai įrodymai - pažyma apie laisvas vietas (B.t. 2, l. 40), etatų sąrašai 2025-02-04 ir 2025-03-04 dienoms (B.t. 2, l.40-46) patvirtina, kokios laisvos darbo vietos buvo pas apeliantę įspėjimo laikotarpiu. Kaip nurodyta tiek Apelianto paaiškinimuose, duotose 2025-12-08 teismo posėdžio metu (2025-12-08 posėdžio garso įrašas 01:00:32-01:03:49), kuriuos patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai - laisvų darbo vietų pareigybių aprašymai (B.t. 2, l. 47-66), atsakovas neatitiko pareigybėms, kurios buvo laisvos (fizikos mokytojo, vokiečių kalbos mokytojo, logopedo, psichologo, mokinio padėjėjo ir tarptautinių programų administratoriaus), keliamų kvalifikacinių reikalavimų;

Pažymi, kad jau pranešime apie darbo sutarties nutraukimą (B.t.2, l. 151-152) atsakovas buvo informuotas apie tuo metu buvusią laisvą fizikos mokytojo, o taip pat psichologo, logopedo ir tarptautinių programų administratoriaus vietas ir apeliantės nuomonę dėl atsakovo atitikimo šioms pareigybėms keliamiems reikalavimams. Todėl manydamas, kad jo kvalifikacija atitinka šioms pareigybėms keliamus reikalavimus, atsakovas galėjo kreiptis į apeliantę ir pretenduoti į laisvas vietas, pateikti kvalifikaciją pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė;

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad „nėra jokių įrodymų, kad įspėjimo laikotarpiu jis būtų siūlęs darbuotojui bet kokią kitą laisvą darbo vietą, o manyti, kad tokių nebuvo ar darbuotojas dėl savo turimos aukštos kvalifikacijos negalėtų užimti turėtų, pagrindo nėra“, yra nepagrįstai ir neatitinka bylos medžiagos. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė ne įrodymais, o prielaida: teismas nurodė, kad esą nėra pagrindo manyti, kad nebuvo darbo vietų, kurias galėtų užimti atsakovas. Teismas tokią išvadą grindė tik savo nuomone, kuri ne tik nebuvo pagrįsta jokiu įrodymu, tačiau ir prieštaravo apeliantės pateiktiems įrodymams, kurie patvirtino, kad atsakovui tinkamų darbo vietų nebuvo. Teismo išvados negali būti grindžiamos prielaidomis - jas turi patvirtinti konkretūs įrodymai;

Apeliantės įsitikinimu, neteisėto atleidimo atveju DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytas baigtinis sąrašas priteisiamų sumų, tai yra 1) vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, taip pat 2) patirta turtinė ir neturtinė žala bei 3) kompensacija už pas darbdavį išdirbtą laiką, viršijantį 2 metus. Šiame sąraše nėra nustatyta, kad neteisėto atleidimo atveju, darbuotojas papildomai turėtų teisę į pagal kitose straipsniuose (pvz. pagal DK 57 straipsnio 8 dalį) numatytas išeitines išmokas. Pirmosios instancijos teismui nusprendus pripažinti atsakovo atleidimą pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu neteisėtu ir taikyti DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbuotojo teisių gynimo būdą, apeliantės nuomone, DK 57 straipsnio 8 dalyje numatyta dviejų mėnesių darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka neturėtų būti taikoma. Kadangi apeliantė atsakovui buvo išmokėjusi DK 57 straipsnio 8 dalyje numatytą išeitinę išmoką (2 mėnesių vidutinį darbo užmokestį), apeliantės vertinimu, kompensacija už priverstinę pravaikštą turėtų būti mažinama išmokėtos išeitinės kompensacijos dydžiu;

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo priteisiamas vidutinis darbo užmokestis nuo šio teismo sprendimo priėmimo iki visiško jo įvykdymo, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, kelia teisinį neapibrėžtumą ir yra teisiškai ydingas. Pagal esamą teismo sprendimo formuluotę galima suprasti, kad 12 mėnesių (vienerių metų) terminas yra skaičiuojamas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, o ne nuo originalios atleidimo datos, t. y. 2025-03-04, nors vadovaujantis DK 218 straipsnio 6 dalimi 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio riba (maksimali suma) už priverstinę pravaikštą turi būti skaičiuojama nuo originalios atleidimo datos, t. y. 2025-03-04, o ne nuo teismo sprendimu perkeltos darbo sutarties nutraukimo datos;

DK 218 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog DK 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, negali būti aiškinama kaip 12 mėnesių kompensacijos už priverstinę pravaikštą limito pratęsimas (iš esmės neribotam laikui). Darbo sutarties nutraukimo dienos perkėlimas yra aktualus darbuotojo socialinio draudimo ir kitų socialinių garantijų prasme, o ne DK nustatytų sankcijų darbdaviui prasme (o mokėjimas už priverstinę pravaikštą savo esme yra sankcija darbdaviui). Pažymi, kad ir DK 218 straipsnio 4 dalimi, numatanti kompensaciją darbuotojui už priverstinės pravaikštos laiką, nenurodo, jog 12 mėnesių terminas skaičiuojamas nuo perkeltos atleidimo dienos. Todėl pirmosios instancijos teismas nesilaikė aukščiau aprašytos taisyklės, kadangi 12 mėnesių limitą kompensacijai už priverstinę pravaikštą skaičiavo nuo perkeltos atleidimo dienos;

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovo naudai 600 Eur kelionės kompensaciją. 2024-07-24 El. laiško, kuris buvo pateiktas DGK ir kurio pagrindu buvo priteista 600 Eur kelionės išlaidų kompensacija, priedai, kurie pateikti teismui kaip Priedas 25 prie 2025-09-18 prašymo (B.t. 2, l. 69-79) nurodo visai kitas išlaidas - o būtent transporto: taksi, traukinio išlaidas. Jokių kitų rašytinių dokumentų, pagrindžiančių savo reikalavimą atsakovas nepateikė. Atsakovas DK nustatyta tvarka į DGK per 3 mėnesius nuo atsakymo iš ieškovės gavimo, kad 2023 m. išlaidos nebus kompensuotos nesikreipė, kaip tai numato DK 220 straipsnis, atsakovas šias išlaidas paprašė kompensuoti tik prašyme DGK, tačiau termino atnaujinti šiam prašymui taip pat nepateikė ir DGK šio klausimo nesprendė, nors vadovaujantis DK 219 straipsnyje, spręsdama dėl lėšų priteisimo turėjo atsižvelgti į DK nustatytus apribojimus ir ieškinio senaties taikymo taisykles, tačiau to nepadarė. Teismas turėjo kritiškai vertinti atsakovo teiginius esą jis nebuvo supažindintas su vidaus tvarkomis ir dėl to šios jam netaikomos, kadangi atsakovas jau kurį laiką dirbo Licėjuje, laikėsi šių taisyklių, taigi, negalėjo jų nežinoti.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad struktūriniais pertvarkymais laikomas ir darbuotojo funkcijų išskaidymas ir pavedimas vykdyti kitiems darbuotojams ar naujai pareigybei ir samprotauja, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, nes neva nelaikė struktūriniais pertvarkymais atsakovo funkcijų išskirstymo. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti, be kita ko, aktualu nustatyti ar struktūriniai pertvarkymai nėra fiktyvūs, t. y. tokie, kuriais remiantis tik siekiama pagrįsti darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336-248/2016 (10 p.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-1075/2017), taigi, priežastis nutraukti darbo sutartį su darbuotoju pagal DK 57 straipsnio 1 dalį gali būti realūs struktūriniai pokyčiai, kurie lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą (DK 57 straipsnio 2 dalis);

Apeliantės direktoriaus įsakymas Nr. EĮ-2025-02-012 (civilinės bylos tomas 1, bylos lapas 57-60), kuriame buvo nurodyta, kad atsakovo pareigybė naikinama dėl darbo organizavimo struktūros pakeitimų ir kiti dokumentai akivaizdžiai pradėti rengti tik tada, kai atsakovas nesutiko pats nutraukti darbo sutarties (jam po ligos atvykus į darbą ir tapus aišku, kad jis nesutinka nutraukti darbo sutarties šalių susitarimu). Atsakovui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu buvo pasiūlyta dar 2024 m. gruodžio 12 d., tai rodo, kad jau tada buvo siekiama nutraukti darbo sutartį su atsakovu ir jokie „pokyčiai“ nebuvo planuojami ar vykdomi. Ir tik atsakovui atsisakius nutraukti darbo sutartį buvo pradėta ieškoti („konstruoti“) kitų galimybių nutraukti darbo sutartį. Iš civilinėje byloje esančių dokumentų apie neva struktūros pertvarką, matosi, kad visi pakeitimai yra susiję tik su atsakovo pareigybėmis, t. y. imituoti veiksmai siekiant susikurti sąlygas atsakovo atleidimui;

Pažymėjo, kad apie jokius iš anksto, t. y. prieš minimus 2025 m. vasario pirmų dienų pranešimus bei įsakymus, numatomus realius struktūros pakeitimus nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra informacijos. Ieškovės paaiškinimuose, pagrindžiant neva struktūrinius pokyčius, buvo minimi, kažkokie mokytojų nusiskundimai, atskirtis tarp tarptautinių ir nacionalinių programų ir pan., tačiau civilinėje byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Atsakovas, duodamas paaiškinimus, taip pat nurodė, jog nebuvo girdėjęs apie jokią ieškovės minimą atskirtį ar mokytojų skundus ir pan. Apskritai, per metinę apžvalgą su atsakovu buvo kalbama apie mokyklos veiklos plėtrą;

Paaiškina, kad kaip matyti iš civilinės bylos medžiagos (ieškinio priedas Nr. 8, civilinės bylos tomas 1, bylos lapas 62-63), apeliantės direktorius tik 2025-02-04, 17.30 val., t. y. tos pačios darbo dienos, kai atsakovui buvo įteiktas pranešimas apie darbo sutarties nutraukimą, pabaigoje, išplatino informacinį laišką darbuotojams. Prie minėto apeliantės direktoriaus el. laiško nėra jokių priedų, susijusių su el. laiške minimu pasikeitimu (pvz. organizacinių pokyčių schemos, kuri buvo pateikta tik civilinės bylos nagrinėjimo metu Pirmosios instancijos teismui, ir pan.). Tai, kad būtent atsakovo atleidimas yra sąlyga organizacinės struktūros pertvarkymui, liudija ir ieškovės minimas informacinis el. laiškas, kuriame pačioje pirmoje eilutėje jau yra nurodoma, kad „pagal naują organizacinę struktūrą nebelieka tarptautinių programų direktoriaus pareigybės“. Šiame laiške nekalbama apie pertvarkymo priežastis ir pan., o kalbama apie atsakovo atleidimą;

Tą pačią dieną (2025-02-04), kai atsakovui buvo įteiktas pranešimas apie darbo sutarties nutraukimą, apeliantės direktorius priėmė įsakymą Nr. 2024-02-04 „Dėl programų komiteto E. L. suformavimo“ (civilinės bylos tomas 1, bylos lapas 61), kuris skirtas vykdomų programų bendrų klausimų sprendimui, siekiant geresnės integracijos ir sinergijos. Komitetas buvo suformuotas „įžvelgus poreikį nustatyti, ar ieškovė racionaliai bei vadovaudamasi gerąja praktika užtikrina mokymų programų įgyvendinimą“. Programų komiteto sudarymas tik 2025 m vasario 4 d. papildomai pagrindžia, kad jokio pagrindo būtiniems organizavimo pokyčiams, t. y. atsakovo darbo sutarties nutraukimui, nebuvo ir tik darbuotojui pranešus apie darbo sutarties nutraukimą buvo pradėta jų ieškoti. Tokie apeliantės vadovo veiksmai pagrindžia organizacinių pokyčių fiktyvumą. Ieškinio priede Nr. 7 (civilinės bylos tomas 1, bylos lapas 61) esantis įsakymas Nr. 2024-02-04 liudija, kad tik nusprendus atleisti atsakovą, imtasi veiksmų atlikti perskirstymą. Tai aiškiai liudija, kad darbdavio sprendimas panaikinti pareigybę yra priežastis, o ne tiesioginė pasekmė, kokių nors objektyviai egzistuojančių vidinių ar išorinių aplinkybių (priežasčių), kurios lemtų, kad darbdavio veiklos tikslams įgyvendinti darbuotojo atliekama funkcija tampa nebereikalinga. Jokių šios komisijos veiklos įrodymų pirmosios instancijos teismui pateikta nebuvo, kas liudija, kad galiausiai ši komisija nevykdė jokios veiklos;

Pažymi, kad pranešimo apie atleidimą metu nebuvo parengta struktūrinio pokyčio schema. Ji nebuvo pateikta Darbo ginčų komisijai nagrinėjant bylą: įsakymas Nr. EĮ-2025-02-01 (civilinės bylos tomas 1, bylos lapas 62-63) buvo pateiktas be nurodomo priedo. Ji buvo pateikta gerokai vėliau, t. y. nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme. Ieškovė į nagrinėjamą civilinę bylą nepateikė jokio dokumento, liudijančio, kad darbuotojai būtų supažindinti su nauja struktūrinių pokyčių schema. Tai, kad nevyko jokie struktūriniai pokyčiai iki atsakovo atleidimo (pranešimo apie atleidimą) patvirtina ir tai, jog, nors ieškovė nurodė, kad dalis atsakovo darbo funkcijų dar 2024 m. birželio mėn. buvo perduodama kitiems darbuotojams, tačiau jokio darbo sutarties pakeitimo dėl šio perdavimo su atsakovu sudaryta nebuvo. Taip pat nebuvo jokio atsakovo pareiginių nuostatų pakeitimų. Atsakovo pareigų pareiginiai nuostatai į nagrinėjamą civilinę bylą taip ir nebuvo pateikti. Nebuvo pateikti ir Darbo ginčų komisijai. Ieškovė nenorėdama atskleisti šių turinio, kad teismas negalėtų nustatyti ar vis tik buvo perimtos atsakovo pareigos, funkcijos ir pan., jų nepateikė;

Nurodo, kad ieškovės nurodomi struktūriniai pakeitimai nevyko iki atsakovo atleidimo liudija ir aplinkybės, kokie dokumentai ir kada buvo pateikiami darbo ginčų komisijai ir pirmosios instancijos teismui. Pareiginiai nuostatai (aprašymai) tik lietuvių kalba buvo pateikti tik pirmosios instancijos teisme, darbo ginčų komisijos posėdžiuose apie juos net nebuvo kalbama. Jų forma skiriasi nuo pateiktų su ieškiniu ar prašymais pirmosios instancijos teismui ir darbo ginčų komisijai (tai matosi pažvelgus į civilinės bylos tome 1, bylos lapus 43-50 ir civilinės bylos tome 2, bylos lapuose 31-39). Tai rodo, kad minimi dokumentai buvo ruošti jau prasidėjus civilinės bylos nagrinėjimui, paskutiniai pateikti dokumentai yra tik lietuvių kalba, nors prieš tai buvo ruošiami tik anglų kalba. Ieškovė žinodama, kad juos reikės teikti pirmosios instancijos teismui ir daryti vertimus, iškarto paruošė šiuos dokumentus lietuvių kalba, kas liudija, kad jie buvo ruošiami gerokai vėliau, siekiant pagrįsti atsakovo atleidimą;

Paaiškina, kad svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį ginčo pagrindu pripažįstamas ne darbdavio sprendimas panaikinti pareigybę ar etatą, bet aplinkybės, kurios nulėmė darbdavio sprendimą pertvarkyti darbo organizavimą. Objektyviai egzistuojančių aplinkybių, kurios lemia pareigybės naikinimą, visumos tiesioginė pasekmė yra sprendimas panaikinti etatą, o ne atvirkščiai. Šios aplinkybės laikomos įrodančiomis svarbią priežastį, jei jos pakankamai objektyviai paaiškina, kodėl darbuotojo ar kelių darbuotojų atliekamų darbo funkcijų darbdaviui nebereikia. Aplinkybių egzistavimą privalo įrodyti darbdavys. Akivaizdu, kad jokie svarstymai apie numatomus struktūrinius pokyčius iki atsakovo darbo sutarties nutraukimo nevyko, į nagrinėjamą civilinę bylą nėra pateikta jokių auditų, skaičiavimų, analizių, vertinimų ir kt. dokumentų pagrindžiančių poreikį pokyčiams, be kita ko ir pagrindimo, kodėl pokyčių reikia įpusėjus mokslo metams, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad ieškovės veiksmai faktiškai nukreipti išskirtinai į atsakovo pareigybę, kas bylos kontekste duoda aiškų pagrindą išvadai apie apeliantės direktoriaus mėginimą dėl neaiškių priežasčių atleisti atsakovą, nei apie egzistavusį objektyvų pagrindą daryti realius struktūrinius pokyčius;

Nurodo, kad atsakovo įspėjimo laikotarpis tęsėsi nuo 2025-02-04 iki 2025-03-04, vadinasi tuo laikotarpiu atsakovui turėjo būti siūlomos laisvos darbo vietos, tačiau nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra jokių duomenų apie tokius pasiūlymus. Dar daugiau, jau 2025-02-03 Įsakymo (civilinės bylos tomas 1, bylos lapas 59) 6 p. nurodyta, kad „šiuo metu Licėjus neturi galimybės įsakymo 3 p. nurodyto darbuotojo perkelti į kitas pareigas, kurios atitiktų profesinę kvalifikaciją, nesant laisvų darbo vietų“. Ieškovė informuodama atsakovą apie darbo sutarties nutraukimą nurodė, kad yra keturios laisvos pozicijos, tarp kurių buvo ir tarptautinių programų administratoriaus, tačiau, nurodydamas, kad atsakovas neturi reikiamos profesinės kvalifikacijos, nesiūlė būti perkeltam į šias pareigybes. Atsakovui nebuvo pasiūlyta Tarptautinių programų administratoriaus pareigybė, nors atsižvelgiant į tai, kad atsakovas jau dirbo tarptautinėje dvikalbėje mokykloje Tarptautinių programų direktoriumi, jis būtų sugebėjęs atlikti. Apeliantė proceso metu teigė, kad atsakovas neatitiko šiai pareigybei keliamų reikalavimų, tačiau remiasi šios pareigybės aprašymu patvirtintu tik 2025-02-05, kaip tik prasidėjus atsakovo įspėjimo laikotarpiui, todėl, tikėtina, kad pasiūlyti atsakovui užimti šias pareigas apeliantė galėjo, tačiau skubiai pakeitė pareigybės aprašymą, numatydama atitinkamus, atsakovui nenaudingus, reikalavimus;

Pažymi, kad el. laiške darbuotojams (civilinės bylos tomas 1, bylos lapas 63) apeliantės direktorius be kita ko nurodė, kad „integralia pokyčių dalimi tampa ir šiek tiek anksčiau naujai įvesta pradinio ugdymo vadovo, atsakingo už Nacionalinės ir tarptautinės (duomenys neskelbtini) pradinio ugdymo programų įgyvendinimą, pareigybė“. Šį pareigybė nebuvo anksčiau siūloma atsakovui. Apeliantė vienašališkai nusprendusi, kad atsakovo kvalifikacija ir patirtis neatitinka jokiai laisvai pareigybei nustatytų reikalavimų, jokios pareigybės užimti nepasiūlė, t. y. nesudarė galimybės darbuotojui išreikšti valią dėl laisvų darbo vietų užėmimo. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbuotojas net neturėjo galimybės išreikšti sutikimo ar nesutikimo eiti kitas pareigas ar būti perkeltu, pažeidžia jam taikytinas įstatymines garantijas, yra teisinga ir pagrįsta;

Pirmosios instancijos teismas, nemažindamas kompensacijos kaip prašė ieškovė, proporcingai įvertino šios situacijos adekvatumą, pažeidimo pobūdį ir jo padarinius darbuotojui, priteista kompensacija yra efektyvi ir pasiekia tikslus, dėl kurių ji nustatyta. Viešai prieinami finansiniai ieškovės duomenys rodo, kad finansinė būklė yra labai gera, pardavimo pajamos kiekvienais metais auga, taip pat kiekvienais metais yra generuojamas didelis (net kelių šimtų tūkstančių eurų) pelnas, todėl visos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laikotarpį mokėjimas nesukels ieškovei sunkių finansinių pasekmių. Atitinkamai, ieškovė į nagrinėjamą civilinę bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie liudytų priešingai;

Pirmosios instancijos teismas, priėmė sprendimą visiškai įsitikinęs, kad darbdavio struktūriniai pertvarkymai, kurie lėmė atsakovo sutarties nutraukimą, nebuvo realūs, atsakovui atsisakius nutraukti darbo sutartį, realizuojant apeliantės atstovės teiginį „mes rasime būdų kaip tave atleisti“, buvo sukurta dalis dokumentų mėginant pateisinti atsakovo atleidimą, tačiau į bylą nebuvo pateikta jokių dokumentų, kurie remiantis geros valdysenos principais, sąlygotų struktūrinių pokyčių būtinumą, jokių ekonominių skaičiavimų, auditų, vertinimų, planų, svarstymų su kolektyvu, susijusiais darbuotojais. Jei atsakovo vykdomos funkcijos turėjo būti perskirstytos, tai akivaizdu, kad turėjo būti informuoti ir tie darbuotojai, kuriems jos būtų priskirtos, pakeistos darbo sutartys, nustatytos priemokos ir pan., kiti bendradarbiai taip pat turėjo žinoti, kas už ką atsakingas, kaip keisis veikla mokykloje. Tačiau jokia nei rašytinė, nei žodinė informacija pateikta nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė nėra pateikusi objektyvių duomenų, kad atliko atsakovo turėtų darbo funkcijų sumažėjimo vertinimą ir objektyvų poreikį tam.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės (darbdavės) ieškinys atmestas, pripažinus, kad ieškovė atleido atsakovą neteisėtai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų (papildomų) įrodymų

Apeliantė prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus – apeliantės įstatus, atsakovo diplomo kopiją ir gyvenimo aprašymą, bei prijungti prie bylos rašytinius įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė prijungti prie bylos, t. y. su 2025-10-10 apeliantės prašymu kaip Priedas Nr. 1 pateiktus papildomus įrodymus dėl būsto kompensacijos atsakovo partnerei suteikimo.

Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.

Teisėjų kolegija įvertinusi byloje pateiktų duomenų visumą daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo spręsti, kad naujų įrodymų pateikimo poreikis atsirado tik po pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo. Teikiami įrodymai nei patvirtina, nei paneigia bylai reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys yra pakankami teisingam bylos pagal apeliacinį skundą ir atsiliepimo į jį išnagrinėjimui, todėl apeliantės pateiktus naujus įrodymus atsisakoma priimti.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas įrodinėjimo procese ir apklaustų byloje prašomą liudytoją G. A.. Nurodo, kad ši liudytoja turėjo paliudyti apie tai, kada ir kodėl buvo nuspręsta atlikti ieškovės struktūrinius pertvarkymus ir panaikinti atsakovo pareigybę, kokiu būdu buvo priimami ieškovės sprendimai ir pan.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 33 punktas). Šalys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, o teismas sprendžia, kiek pateikti argumentai reikšmingi ir ar jie pagrindžia poreikį nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 52 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-684/2024, 27 punktas).

Nagrinėjamu atveju apeliantė iš esmės siekia žodinio proceso tvarka, kad būtų apklausta liudytoja G. A. (ieškovės padalinio vadovę), kuri pagrįstų atsakovo atleidimo teisėtumo faktą. Tačiau tokio pobūdžio argumentų pateikimas nesudaro pagrindo konstatuoti žodinio proceso būtinumą. Apeliantė nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, dėl kurių byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų nepakaktų bylai išnagrinėti, taip pat neįvardijo konkrečių įrodymų ar faktinių aplinkybių, kurių nebūtų galima tinkamai įvertinti rašytinio proceso tvarka. Byloje šalių pozicijos yra išsamiai išdėstytos apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį, o sprendžiami klausimai iš esmės susiję su teisės normų aiškinimu bei byloje esančių rašytinių įrodymų vertinimu. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka nėra būtinas, prašomos apklausti liudytojos parodymai neturi prioritetinės reikšmės, vertinant aplinkybes, įrodytas oficialias rašytiniais duomenimis (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Atmetus apeliantės teiktus prašymus, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas pas ieškovę įsidarbino 2023 m. gegužės 11 d. sudarytos terminuotos darbo sutarties (toliau – Darbo sutartis) pagrindu Tarptautinių programų direktoriumi. Darbo sutarties 1.2 p. numatyta, kad darbuotojas atlieka joje bei pareigybės aprašyme numatytas darbo funkcijas. Pačioje Darbo sutartyje jos nedetalizuotos, duomenų apie tai, kad darbuotojas būtų supažindintas su darbdavio į bylą pateikta, jo teigimu, atsakovui priskirta, (duomenys neskelbtini) pareigine instrukcija, byloje nėra ir nėra aišku, kada ji suformuota. Posėdžio metu ieškovės direktorius aiškiai neįvardijo Licėjuje esančios vieningos dokumentų formavimo sistemos buvimo ir jos naudojimo Licėjaus veikloje, tame tarpe ir atliekant darbuotojų supažindinimo ir informavimo veiksmus. Ginčo šalys vienodai aiškino, kad atsakovas, priimtas į darbą minėta Darbo sutartimi, buvo atsakingas už (duomenys neskelbtini) pradinio mokslo, (duomenys neskelbtini) vidurinio mokslo ir (duomenys neskelbtini) programų įdiegimą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Darbuotojas tvirtino, kad sistematizuotų jo pareiginių nuostatų nebuvo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad darbo sutarties terminas numatytas iki 2026 m. birželio 30 d. (Darbo sutarties 2.1 p.). Šalys sutarė dėl 5000 Eur dydžio darbo užmokesčio mokėjimo (Darbo sutarties 3.1 p.), ieškovė įsipareigojo mokėti 1000 Eur priedą būsto nuomos kaštams padengti (Darbo sutarties 3.3 p.) ir 600 Eur dydžio išlaidas per metus skrydžio namo ir atgal išlaidas pagal faktiškai gautus dokumentus (Darbo sutarties 3.4 p.). Darbdavys 2023 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu yra patvirtinęs Licėjaus darbuotojų išlaidų kompensavimo tvarką. Duomenų apie tai, kad atsakovas būtų su ja supažindintas byloje nėra.

Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, ieškovė neginčijo atsakovo nurodytos aplinkybės, kad savo pareigas atsakovas vykdė tinkamai, priekaištų dėl darbo neturėjo. Ieškovė taip pat neginčijo atsakovo nurodytos aplinkybės, jog 2024 m. gruodžio 11 d. direktorius N. P. neformalaus susitikimo metu jį informavo, kad nebenori dirbti kartu, nenurodydamas tam jokių priežasčių, ir pasiūlė išeiti iš darbo savo noru, atsakovas nesutiko. Nekilo ginčo ir dėl to, kad kitą dieną atsakovas direktoriaus nurodymu buvo susitikęs su Licėjaus (duomenys neskelbtini) padalinio vadove G. A., kuri įteikė jam pasirašyti Darbo sutarties nutraukimo nuo 2025 m. sausio 3 d. šalių sutarimu susitarimą. Tai patvirtina ir darbuotojo į bylą pateiktas tokio siūlymo projektas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad dėl sutrikusios sveikatos atsakovas 2025 m. sausio 4 d. kreipėsi į medikus ir iki 2025 m. vasario 2 d. buvo nedarbingas. Atsakovui pasveikus, jam buvo įteiktas ieškovės 2025 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. EĮ-2025-02-01, kurio 2 punkte nurodyta, kad dėl darbo organizavimo struktūros pakeitimų yra naikinama atsakovo turima Tarptautinių programų direktoriaus pareigybė, o jo 4 punkte nurodoma, kad nuo 2025 m. kovo 4 d. yra nutraukiama su atsakovu pasirašyta Darbo sutartis. Šiuo įsakymu Licėjus panaikino Tarptautinių programų direktoriaus pareigybę. Įsakyme nurodyta, kad „Vadovaujantis gerąja valdymo praktika Licėjui integravus pradinio ir pagrindinio ugdymo nacionalinių ir tarptautinių programų valdymą, Tarptautinių programų direktoriaus pareigybei priskirtos darbo funkcijos (tarptautinių programų – Tarptautinio bakalaureato diplomo programą (11-12 klasių), C. M. pagrindinio ugdymo programą (5-10 klasių) ir Tarptautinio bakalaureato pradinio ugdymo programą (0-4 kl.) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) administravimas ir įgyvendinimas patenka į Pradinio ugdymo vadovo, Pagrindinių ugdymo vadovų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ir Tarptautinio bakalaureato Diplomo programos ((duomenys neskelbtini)) koordinatoriaus pareigybėms priskirtų darbo funkcijų apimtį, todėl tarptautinių programų direktoriaus darbo funkcija Licėjui tapo pertekline“. Įsakymo pabaigoje nurodoma, kad jį lydi Priedas Nr. 1 – nauja organizacinė struktūra. Pažymėtina, kad sprendžiant ginčą DGK, ji pateikta nebuvo. Atsakovas taip pat patvirtino, kad tokios nematė, kad ji jam pateikta nebuvo. Nauja organizacinės struktūros schema, datuota 2025 m. vasario 3 d. data, atsirado tik šio ginčo teisme nagrinėjimo eigoje teismui pareikalavus. Kartu su šiuo įsakymu atsakovui buvo įteiktas ir 2025 m. vasario 4 d. ieškovės suformuotas Įspėjimas apie jo Darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, juo informuojant, kad su atsakovu sudaryta Darbo sutartis bus nutraukta 2025 m. kovo 4 d. pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą. UAB „E. licėjus“ direktorius 2025 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. EĮ2025-02-041 suformavo Programų komitetą, skirtą atsakovo vykdomų programų bendrų klausimų sprendimui. Tai padaryta tą pačią dieną, kai darbuotojas buvo įspėtas apie Darbo sutarties nutraukimą. Faktiškai visi su atsakovo atleidimu susiję dokumentai darbdavio suformuoti tą pačią dieną.

Byloje nėra jokių kitų duomenų apie tai, kad būtų priimti kiti ieškovės lokalūs aktai dėl galimų būsimų struktūrinių pertvarkymų, kad su tuo susijęs klausimas būtų keliamas Licėjaus bendruomenėje ar pastaroji būtų kažkokiu būdu informuojama apie numatomus pokyčius ir to apimtis. Byloje yra tik 2025 m. vasario 4 d. Licėjaus vadovo el. laiškas apie tai, kad nuo kovo 4 d. bus nauja organizacinė struktūra ir nelieka Tarptautinių programų direktoriaus, t. y. atsakovo, pareigybės. Jokios informacijos apie tai, kokia bus nauja organizacinė struktūra šiuo laišku nebuvo pateikta, kaip ir pati nauja organizacinė struktūra.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) darbo ginčų komisiją (toliau – ir DGK) 2025 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovo prašymą patenkino iš dalies: pripažino B. P. B. (toliau – ir darbuotojas) atleidimą iš darbo neteisėtu, išieškojo jam 6609,98 Eur, neatskaičius mokesčių, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei po 254,23 Eur jo už paskesnę darbo dieną nuo komisijos sprendimo priėmimo iki įvykdymo, bet neilgiau nei už metus laiko, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 600 Eur kelionės išlaidų kompensaciją ir 1886,10 Eur netesybų.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė apeliaciniu skundu nesutikdama su skundžiamu sprendimu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog vieno darbuotojo funkcijų perskirstymas kitiems esamiems darbuotojams nėra laikomas struktūriniu pertvarkymu pagal Darbo kodekso 57 straipsnį, netinkamai aiškino Darbo kodekse įtvirtintą „perteklinės funkcijos“ sąvoką. Darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad darbdavys gali nutraukti darbo sutartį, jeigu „darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė“. Tai yra, ne apskritai nelieka tos darbo funkcijos, kurią vykdė darbuotojas, tačiau darbuotojo atliekama funkcija tapo nereikalinga, viršijanti poreikį. Apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius atsakovės argumentus kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad ieškovei (apeliantei) vykdant įvardintus darbo organizavimo struktūros pakeitimus, buvo naikinama tik atsakovo turėta Tarptautinių programų direktoriaus pareigybės pozicija, o kiti ieškovės (apeliantės) pateikti duomenys rodo, jog atsakovo eitos funkcijos buvo perskirstytos kitiems Licėjaus darbuotojams, t. y. objektyvus poreikis turėti tas funkcijas iš esmės liko, atsakovo kuruotos sritys aktualumo neprarado, šias funkcijas perėmė kiti ieškovės (apeliantės) padaliniai ir skyriai.

DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą, jei darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla.

Darbo sutarties nutraukimo teisėtumą lemia ne tik priežasčių realumas bei jų ryšys su tuo, kad darbuotojo atliekamos darbo funkcijos tapo perteklinės, bet ir tinkamai įvykdyta darbuotojo atleidimo procedūra. Tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu, atleidimo procedūra yra teisėta, jei laikomasi atleidžiamų darbuotojų atrankos reikalavimų (DK 57 straipsnio 3 dalis), darbuotojo įspėjimo apie būsimą atleidimą terminų (DK 57 straipsnio 7 dalis) bei laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu, pasiūlymo įspėjimo laikotarpiu reikalavimo (DK 57 straipsnio 2 dalis). Struktūrinių pokyčių realumas ir būtinumas, pagrindžiantis konkretaus darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumą, negali paneigti DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos darbuotojo garantijos su jo sutikimu užimti laisvas darbo vietas, kurios sukuriamos įgyvendinant darbo organizavimo pokyčius. Darbuotojas gali būti atleistas DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu tik jeigu laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-943/2022, 33 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-403/2023, 46 punktas).

Darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali lemti, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė, t. y. darbdaviui pasikeičia darbuotojo darbo poreikis ir jo atliekama darbo funkcija tampa nereikalinga. Ši priežastis sudaro pagrindą darbdaviui nutraukti darbo sutartį su perteklinę darbo funkciją atliekančiu darbuotoju (DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Darbuotojo atliekama darbo funkcija gali būti pripažįstama pertekline tada, kai darbdavys visiškai atsisako darbuotojo atliekamos darbo funkcijos arba, optimizuodamas darbo resursus, nusprendžia, kad tas pačias ar panašias funkcijas gali atlikti mažiau darbuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020, 29 punktas). Funkcijų perskirstymas, kai darbuotojo vykdytos funkcijos yra išskaidomos ir pavedamos kitiems darbuotojams arba jų dalis pavedama atlikti kitiems darbuotojams, o dalis vykdytų funkcijų priskiriama sukurtai naujai pareigybei, taip pat gali būti vertinamas kaip struktūrinis pertvarkymas ir sudaro pagrindą darbdaviui atleisti darbuotoją DK 57 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-943/2022, 31 punktas).

Kasacinis teismas, aiškindamas DK 57 straipsnio 2 dalį, yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs darbo sutarties su darbuotoju nutraukimą lemiančių priežasčių, susijusių su darbdavio veikla, baigtinio sąrašo. Tai gali būti tiek vidinės priežastys (darbo organizavimo pertvarkymas, optimizuojant turimus resursus ar pan.), tiek išorinės priežastys (ekonominės ar kitos išorinės priežastys, dėl kurių darbdavys nusprendžia sumažinti įmonės veiklos sąnaudas, ar pan.). Įstatyme įtvirtintas šių priežasčių realumo reikalavimas reiškia, jog darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimas buvo pagrįstas realiai egzistuojančiomis su darbdavio veikla susijusiomis vidinėmis ar išorinėmis priežastimis, lėmusiomis pasikeitusį darbuotojų darbo poreikį ir sprendimo dėl darbuotojo atleidimo priėmimą. Įgyvendinant darbdavio veiklos tikslus priimtų sprendimų kaip priežasties, dėl kurios konkretaus darbuotojo funkcija tampa perteklinė, realumo įvertinimas neapima jų tikslingumo ir pagrįstumo įvertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020, 38–39 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-403/2023, 45 punktas).

Taigi darbo sutarties nutraukimo pagrindas suprantamas kaip tam tikras juridinis faktas ar jų sudėtis, kuriems esant leidžiama nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-701/2023, 45 punktas). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą sudaro šių juridinių faktų visuma: 1) realūs darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, lemiantys konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą (DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis), 2) laikytasi darbuotojo įspėjimo apie būsimą atleidimą terminų (DK 57 straipsnio 7 dalis), 3) laikytasi atleidžiamų darbuotojų atrankos reikalavimų (DK 57 straipsnio 3 dalis), 4) laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu (DK 57 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-403/2023, 50 punktas).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas pas ieškovę (apeliantę/darbdavę) įsidarbino 2023 m. gegužės 11 d. sudarytos terminuotos darbo sutarties (toliau – Darbo sutartis) pagrindu Tarptautinių programų direktoriumi. Darbo sutarties terminas numatytas iki 2026 m. birželio 30 d. (Darbo sutarties 2.1 p.). Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių sekos, apeliantės 2024 m. gruodžio 11 d. direktorius N. P. neformalaus susitikimo metu atsakovą informavo, kad nebenori dirbti kartu, nenurodydamas tam jokių priežasčių, ir pasiūlė išeiti iš darbo savo noru. Atsakovui nesutikus, apeliantės padalinio vadovė G. A. įteikė atsakovui pasirašyti darbo sutarties nutraukimą nuo 2025 m. sausio 3 d. šalių sutarimu. Atsakovui nesutikus ir su šiuo apeliantės prašymu bei sugrįžus iš nedarbingumo laikotarpio, buvo įteiktas apeliantės 2025 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. EĮ-2025-02-01, kurio 2 punkte nurodyta, kad dėl darbo organizavimo struktūros pakeitimų yra naikinama atsakovo turima Tarptautinių programų direktoriaus pareigybė, o kartu su šiuo įsakymu atsakovui buvo įteiktas ir 2025 m. vasario 4 d. ieškovės suformuotas Įspėjimas apie Darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, juo informuojant, kad su atsakovu sudaryta Darbo sutartis bus nutraukta 2025 m. kovo 4 d. pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčo aplinkybes, sprendė, kad svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį ginčo pagrindu pripažįstamas ne darbdavio sprendimas panaikinti pareigybę ar etatą, bet aplinkybės, kurios nulėmė darbdavio sprendimą pertvarkyti darbo organizavimą. Šios aplinkybės laikomos įrodančiomis svarbią priežastį, jei jos pakankamai objektyviai paaiškina, kodėl darbuotojo ar kelių darbuotojų atliekamų darbo funkcijų darbdaviui nebereikia. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad darbdavė neįrodė, jog ginčo Darbo sutartis buvo nutraukta dėl realių, objektyviai pagrįstų darbo organizavimo pertvarkymų, todėl nesutiko su ieškove (apeliante), kad atsakovo atleidimas yra teisėtas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, apeliantės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus bei atsakovo teikto atsiliepimo motyvus, vertindama atsakovo atleidimo iš darbo teisėtumą, konstatuoja, kad ieškovės (darbdavės) struktūrinių pertvarkymų pokyčiai inicijuoti tik po to, kai atsakovas du kartus atsisakė tenkinti siūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Apeliantė bylos duomenimis, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nepagrindė, jog darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta dėl realių, objektyviai pagrįstų darbo organizavimo pertvarkymų; neįrodė, kad atsakovo vykdytų funkcijų nebereikalingumą nulėmė nuo darbdavės valios nepriklausančios aplinkybės, kad buvo planuoti struktūriniai pokyčiai, ar kad minėtų pokyčių neįtakojo atsakovo atsisakymas nutraukti darbo sutartį.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog apeliantė, aiškindama apie atsakovo turėtų darbo funkcijų sumažėjimą bei pripažindama, kad jos buvo perskirstytos kitiems darbuotojams, nėra pateikusi jokių objektyvių duomenų, jog atliko atsakovo turėtų darbo funkcijų sumažėjimo ir to priežasčių vertinimą bei objektyvų poreikį darbo organizavimo struktūros pakeitimui. Priešingai, bylos aplinkybės patvirtina, kad visi su tuo susiję darbdavės sprendimai faktiškai priimti tą pačią dieną, formaliai informuojant apie tai atsakovą bei pačią Licėjaus bendruomenę ir tai darant jau po fakto (atsakovui atsisakius nutraukti darbo sutartį). Apeliantės veiksmai buvo nukreipti išskirtinai į atsakovo pareigybę, kai atsakovas nepriėmė darbdavę atstovaujančio vadovo įvairia forma teiktų pasiūlymų nutraukti darbo santykius, tuo labiau tokie siūlymai nepagrindė egzistavusį objektyvų pagrindą daryti realius struktūrinius pokyčius.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu realumo, teisingai įvertino, kad atsakovo (darbuotojo) atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą lėmusios priežastys buvo fiktyvios, t. y. ieškovei nepavykus nutraukti darbo sutarties su atsakovu, ji inicijavo darbuotojo (atsakovo) pareigybės panaikinimą, išskaidydama kitiems savo darbuotojams atsakovo atliekamas darbo funkcijas, taip siekdama pagrįsti atsakovo darbo sutarties nutraukimo teisėtumą.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog apeliantė (darbdavė) padarė esminį procedūrinį pažeidimą, nepasiūliusi atsakovui (darbuotojui) užimti laisvas darbo vietas, taip pat teigia, kad reikalavimas siūlyti atleidžiamam darbuotojui laisvas darbo vietas nėra absoliutus ir ši pareiga yra ribojama darbuotojo turima kvalifikacija, specialybe bei kitais objektyviais atitinkamai pareigybei keliamais reikalavimais. Nurodo, kad iš pateiktų byloje rašytinių įrodymų matyti, jog atsakovas neatitiko pareigybėms, kurios buvo laisvos (fizikos mokytojo, vokiečių kalbos mokytojo, logopedo, psichologo, mokinio padėjėjo ir tarptautinių programų administratoriaus), keliamų kvalifikacinių reikalavimų. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenys, neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad darbdavio pareigos pasiūlyti atleidžiamam darbuotojui kitą darbą neįvykdymas yra esminis darbuotojo teisių ir garantijų pažeidimas, sudarantis pagrindą atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-943/2022, 33 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, jog darbdavė įspėjimo laikotarpiu būtų siūliusi darbuotojui bet kokią kitą laisvą darbo vietą, o manyti, kad tokių nebuvo ar darbuotojas dėl savo turimos aukštos kvalifikacijos negalėtų užimti turėtų, pagrindo nenustatė.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovo įspėjimo dėl atleidimo iš darbo laikotarpiu visos buvusios laisvos pareigybės, neatitiko atsakovo turimo išsilavinimo ir kvalifikacijos, be to pažymėjo, kad jau pranešime apie darbo sutarties nutraukimą (b.t.2, l. 151-152) atsakovas buvo informuotas apie tuo metu buvusią laisvą fizikos mokytojo, o taip pat psichologo, logopedo ir Tarptautinių programų administratoriaus vietas bei darbdavės nuomonę dėl atsakovo atitikimo šioms pareigybėms keliamiems reikalavimams. Tačiau atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo aplinkybę, jog jam nebuvo pasiūlyta Tarptautinių programų administratoriaus pareigybė, nors atsižvelgiant į tai, kad jau dirbo tarptautinėje dvikalbėje mokykloje Tarptautinių programų direktoriumi, jis būtų sugebėjęs atlikti tokį darbą. Pasak atsakovo, ieškovė bylos proceso metu teigė, jog atsakovas neatitiko šiai pareigybei keliamų reikalavimų, tačiau pati remiasi šios pareigybės aprašymu, patvirtintu tik 2025-02-05, kaip tik prasidėjus atsakovo įspėjimo laikotarpiui, todėl tikėtina, kad pasiūlyti atsakovui užimti šias pareigas ieškovė galėjo, tačiau skubiai pakeitė jo pareigybės aprašymą, numatydama atitinkamus, atsakovui nenaudingus, reikalavimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Licėjuje buvo laisvų pareigybių, kurioms keliamus išsilavinimo ir kvalifikacijos reikalavimus atsakovas galėjo atitikti, tačiau pati apeliantė eliminavo galimybę atsakovui pretenduoti į šias pareigybes. Pateikdama informaciją apie laisvas darbo vietas (dėl kurių atsakovas neatitiko pareigybės aprašymuose nustatytų reikalavimų), ir pakeisdama 2025-02-05 Tarptautinių programų administratoriaus pareigybės aprašymą per atsakovo įspėjimo laikotarpį, apeliantė nesudarė galimybės įspėjimo laikotarpiu atsakovui išreikšti valios būti perkeltam su jo sutikimu į laisvas pareigybes, kai tokių laisvų pareigybių iš tiesų galėjo būti, jei nebūtų pakeistas pareigybės aprašymas, tokiu būdu ji pažeidė DK 57 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą. Atitinkamai tokio reikalavimo nesilaikymas sudaro pagrindą pripažinti atsakovo atleidimo procedūrą, nutraukiant su juo darbo sutartį pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, neteisėta.

Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atsakovui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško jo įvykdymo, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, kelia teisinį neapibrėžtumą ir yra teisiškai ydingas. Pasak apeliantės, pagal esamą teismo sprendimo formuluotę galima suprasti, kad 12 mėnesių (vienerių metų) terminas yra skaičiuojamas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, o ne nuo originalios atleidimo datos, t. y. 2025-03-04, nors vadovaujantis DK 218 straipsnio 6 dalimi 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio riba (maksimali suma) už priverstinę pravaikštą turi būti skaičiuojama nuo originalios atleidimo datos, t. y. 2025-03-04, o ne nuo teismo sprendimu perkeltos darbo sutarties nutraukimo datos.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad darbuotojas nepageidauja būti grąžinamas į darbą, konstatavo, kad darbo sutartis nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Darbuotojui išieškotinas DK 218 straipsnio 4 dalimi numatytas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, o jam neišdirbus pas ieškovę dvejų metų kompensacija darbuotojui nepriklauso. Teismas, atsižvelgęs į darbdavės pateiktus duomenis, jog atsakovo vidutinis mėnesio darbo užmokestis 5338,83 Eur, dienos – 254,23 Eur neatskaičius mokesčius, apskaičiavo, kad atsakovui priklauso 59744,05 Eur kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką iki šio teismo sprendimo priėmimo (11 mėn. x 5338,83 Eur + 4 d. d. x 254,23 Eur) ir po 254,23 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną iki visiško jo įvykdymo, bet ne daugiau nei už metus laiko (sumos neatskaičius mokesčius).

Pagal DK nuostatas, pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, jis gali būti arba grąžintas į darbą, arba, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 1, 4, 6 dalys).

DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad vidutinis darbo užmokestis priteisiamas už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš dalies atlieka atleisto darbuotojo ir darbdavio finansinių interesų subalansavimo funkciją, nes, viena vertus, užtikrinamas darbuotojo patirtų netekimų kompensavimas, kita vertus, švelninami darbdaviui galintys tekti padariniai. Toks priverstinės pravaikštos laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, ribojimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad priverstinės pravaikštos trukmę, be kitų priežasčių, lemia ir darbo ginčo išnagrinėjimo trukmė, dažnai nepriklausanti nuo darbdavio, mažina atvejus, kai priteistina kompensacija tampa neadekvačia našta darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020, 31 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2024, 23 punktas).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė klaidingai supranta pirmosios instancijos teismo sprendimą ir vertina, jog pripažinus atsakovo atleidimą neteisėtu ir negrąžinus jo į darbą, neteisingai yra nustatytas terminas, nuo kada darbuotojui skaičiuojama priverstinė pravaikšta. Apeliantės teigimu, su atsakovu darbo sutartis nutraukta faktiškai nuo 2025 m. kovo 4 d., todėl teismas nepagrįstai 12 mėnesių terminą kompensacijai už priverstinę pravaikštą skaičiavo nuo sprendimu perkeltos atleidimo dienos.

Kaip nurodytoje kasacinio teismo praktikoje nustatyta, teismui pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, jis gali būti arba grąžintas į darbą, arba, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 1, 4, 6 dalys). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančio teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, kad darbuotojui išieškotinas DK 218 straipsnio 4 dalimi numatytas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, Matyti, kad pirmos instancijos teismas teisingai apskaičiavo, jog atsakovui priklauso 59744,05 Eur kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką iki šio teismo sprendimo priėmimo (11 mėn. x 5338,83 Eur + 4 d. d. x 254,23 Eur) ir po 254,23 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną iki visiško jo įvykdymo, bet ne daugiau nei už metus laiko (sumos neatskaičius mokesčius). Todėl apeliacinės instancijos teismas, siekdamas aiškumo, tik patikslina ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies trečiąją pastraipą, joje nurodydamas datą, nuo kurios pirmosios instancijos teismas apskaičiavo atsakovui priteistą kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, nurodant 2025 m. kovo 4 d., kaip atsakovo faktinę atleidimo iš darbo dieną.

Apeliantė apeliaciniu skundu prašo priverstinės pravaikštos laiką bei priteistos išmokos dydį mažinti atsakovui išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismui nusprendus pripažinti atsakovo atleidimą pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu neteisėtu ir taikyti DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbuotojo teisių gynimo būdą, apeliantės nuomone, DK 57 straipsnio 8 dalyje numatyta dviejų mėnesių darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka neturėtų būti taikoma. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais.

Sprendžiant dėl išmokėtos išeitinės išmokos įskaitymo į priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, atkreiptinas dėmesys, kad tuo atveju, kai teismo sprendimu pripažinus atleidimą neteisėtu darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą, teismas, vadovaudamasis DK 58 straipsnio 2 dalimi, priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, o priteisdamas šį vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką turi atsižvelgti, ar darbuotojas jau buvo gavęs išeitinę išmoką (DK 57 straipsnio 8 dalis). Jei darbdavys jau buvo išmokėjęs išeitinę išmoką pagal DK 57 straipsnio 8 dalį, teismui pripažinus darbuotojo atleidimą neteisėtu ir grąžinus jį į darbą, į priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką turi būti įskaitoma šio darbuotojo gauta išeitinė išmoka. Toks DK nuostatų aiškinimas pagrįstas tuo, kad, taikant neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo į darbą teisių gynimo būdą, išeitinė išmoka nėra mokama (DK 218 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-3-403/2023). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad paminėtoje kasacinio teismo nutartyje atkreiptas dėmesys ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415-969/2015 pateiktą išaiškinimą, jog vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suma nemažinama atleidžiant darbuotoją jam išmokėtos išeitinės išmokos apimtimi, kai, pripažinus darbuotojo atleidimą neteisėtu, jis negrąžinamas į darbą.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus ir įvertinusi byloje nustatytą aplinkybę, kad apeliantė ( darbdavė) buvo išmokėjusi darbuotojui išeitinę išmoką pagal DK 57 straipsnio 8 dalį, ir teismui pripažinus darbuotojo (atsakovo) atleidimą neteisėtu ir negrąžinus jo į darbą, į priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką neturi būti įskaitoma šiam darbuotojui jau išmokėta išeitinė išmoka. Išmokėta išeitinė išmoka turėtų būti įskaitoma tik tokiu atveju, jeigu darbuotojas būtų grąžintas į darbą, todėl nagrinėjamu atveju apeliantės prašymas laikomas nepagrįstu ir atmetamas.

Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su teismo priteista neturtine žala atsakovui, argumentuojant, kad nėra neteisėtų apeliantės veiksmų. Net ir pripažinus, kad atsakovo atleidimas buvo neteisėtas (su kuo apeliantė kategoriškai nesutinka), neturtinė žala neturėtų būti priteista, kadangi: (1) atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis; (2) atsakovas buvo atleistas išmokant išeitinę išmoką; (3) ieškovė bendraudama su atsakovu neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žeminantys ar menkinantys darbuotojo garbę ir orumą. Be to atsakovo naudai priteista kompensacija pilnai kompensuoja patirtus neigiamus išgyvenimus, susijusius su darbo santykių pasibaigimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais ir juos atmeta.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo aplinkybių visumą, atkreipia dėmesį, kad atsakovui toks darbo santykių nutraukimas, kartu net ir pats bylinėjimosi procesas, negalėjo nesukelti neigiamų padarinių. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atleidimas iš darbo, neturint pakankamo teisinio ir faktinio pagrindo, ieškovei (apeliantei) padarius reikšmingus ir esminius procedūrinius pažeidimus, ieškovei (apeliantei) elgiantis pakankamai šiurkščiai ir tendencingai atsakovo (darbuotojo) atžvilgiu, nepaisant jo socialinių garantijų ir nesudarius jokių sąlygų jam likti darbo rinkoje, neabejotinai sukėlė atsakovui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, be to, įrodytas ir nežymus jo sveikatos sutrikdymo faktas, kurio darbdavė neginčijo, dėl ko sprendė, jog yra nustatytos visos atsakomybės sąlygos, bei priteisė 500,00 Eur neturtinės žalos atsakovui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju įvertino visas ginčo aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos faktui konstatuoti, atsižvelgė į tai, jog byloje yra duomenų, jog apeliantei nesudarius galimybės atsakovui užimti kitos laisvos darbo vietos, buvo sumažintos jo galimybės išlikti darbo rinkoje, nors atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, realiai nepakenkta asmens reputacijai, tačiau, kaip tvirtina atsakovas, apeliantė nėra pateikusi jam prašytos rekomendacijos apie jo dirbtą laiką, be to atsakovas turėjo nedarbingumo laikotarpį, todėl nėra pagrindo vertinti apeliantės apeliacinio skundo argumentus kaip pagrįstus. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aptariamu darbo ginčo atveju yra pagrindas iš dalies tenkinti atsakovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, jam priteisiant 500,00 Eur.

Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovo naudai 600 Eur kelionės kompensaciją. Pažymi, kad 2024-07-24 el. laiško, kuris buvo pateiktas DGK ir kurio pagrindu buvo priteista 600 Eur kelionės išlaidų kompensacija, priedai, kurie pateikti teismui kaip Priedas 25 prie 2025-09-18 prašymo (b.t. 2, l. 69-79) nurodo visai kitas išlaidas - o būtent transporto ( taksi, traukinio) išlaidas. Teismas turėjo kritiškai vertinti atsakovo teiginius esą jis nebuvo supažindintas su ieškovės vidaus tvarkomis ir dėl to šios jam netaikomos, kadangi atsakovas jau kurį laiką dirbo Licėjuje, laikėsi šių taisyklių, taigi, negalėjo jų nežinoti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems apeliantės argumentams.

Matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus pateiktus įrodymus, nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas buvo supažindintas su ieškovės nurodyta tvarka ir žinojo tokių prašymų teikimo aspektus. Todėl sprendė, kad ieškovės atsisakymas kompensuoti išlaidas remiantis lokaliu aktu, dėl kurio buvimo atsakovas nebuvo informuotas, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Vertino, kad nesupažindinimo teisinė pasekmė tenka ieškovės (darbdavės) rizikai, kad patirtų faktinių išlaidų dydžio darbdavė nekvestionavo, dėl ko ir priteisė atsakovo naudai 600 Eur kelionės kompensaciją.

DK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Šios DK nuostatos sudaro pagrindą spręsti, jog įstatymas įtvirtina darbdaviui pareigą tinkamai ir laiku atsiskaityti su darbuotoju, su kuriuo yra nutraukta darbo sutartis.

Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog individualus darbo ginčas, susijęs su darbuotojo atleidimu iš darbo, yra kompleksinis, apima ne tik atleidimo pagrindo, tačiau ir su darbo santykiais susijusių išmokų įvertinimą, darbdavei kyla įstatyminė pareiga tinkamai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, o darbo ginčą į teismą perkelianti darbdavė prisiima riziką, kad išnagrinėjus bylą gali būti priimtas jai mažiau palankus sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad darbdavė nebuvo supažindinusi darbuotojo (atsakovo) su vidine tvarka dėl kelionės išlaidų atlyginimo, nepagrindė, dėl kokių priežasčių tokios pareigos neįvykdė, apeliantės argumentai dėl priteistų kelionės išlaidų atsakovui atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi viso apeliacinio skundo turinį, sprendžia, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytomis ir jai nepalankiomis išvadomis, bet tai nereiškia, kad byloje nebuvo atskleista ginčo esmė, ar kad skundžiamas sprendimas neteisėtas, nepagrįstas ir yra pagrindas priimti priešingą sprendimą. Apeliantė, nesutikdama su bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo pateiktų įrodymų vertinimu, nepagrindė teismo vertinant įrodymus padarytų teisės normų pažeidimų, tiesiog pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio, kitokio jų vertinimo. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nenustatė pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar procesinės teisės klaidų, taip pat pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, kitos šalies prašymu gali būti priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti pateikė 2026 m. sausio 23 d. sąskaitą 548,86 Eur sumai ir 2026 m. balandžio 1 d. sąskaitą 4 126,58 Eur sumai, bei 2026 m. balandžio 17 d. AB „S.“ sąskaitos išrašą, kuriame nurodyta bendra suma 8 863,01 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punktu, priteisiant atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra taikomas 1,3 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šiuo atveju taikytinas 2026 metų pirmąjį ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudarė 2 526,80 Eur, todėl didžiausia atsakovui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistina suma sudaro 3 284,84 Eur (2 526,80 Eur × 1,3). Atsakovo prašoma priteisti 8 863,01 Eur suma viršija Rekomendacijų pagrindu apskaičiuotą didžiausią už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistiną sumą. Byloje nėra nustatyta ypatingų aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo Rekomendacijose nurodytos atlygintinų bylinėjimosi išlaidų skaičiavimo tvarkos ir priteisti atsakovui jo nurodytą sumą, todėl prašoma priteisti išlaidų suma mažintina ir atsakovui iš ieškovės priteisiami Rekomendacijų pagrindu apskaičiuoti 3 284,84 Eur jo patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 10 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinti jo rezoliucinės dalies trečiąją pastraipą ir išdėstyti ją taip:

„Priteisti atsakovo B. P. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) naudai iš ieškovės UAB „E. licėjus“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) 59744,05 Eur, neatskaičius mokesčių, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2025 m. kovo 4 d.) iki šio teismo sprendimo priėmimo ir po 254,23 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, skaičiuojant nuo šio teismo sprendimo priėmimo iki visiško jo įvykdymo, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus.“

Priteisti iš ieškovės UAB „E. licėjus“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovo P. B. B., gim. data (duomenys neskelbtini), naudai 3 284,84 Eur (tris tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt keturis eurai 84 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.