Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų IES2 (IES2) ir IES1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutarties atsisakyti priimti ieškovų IES2 ir IES1 ieškinį atsakovėms ATS1 ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

panaikinti iš dalies Inspekcijos privalomąjį nurodymą Nr. ŽPN-1800, kuriuo IES2 įpareigotas iš gretimo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pašalinti 34,02 m ilgio metalinę segmentinę tvorą rytinėje pusėje, atlaisvinti užimtą 17 kv. m gretimo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotą;

uždrausti atsakovei ATS1 reikalauti pašalinti iš gretimo ieškovų žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 34,02 m ilgio metalinę segmentinę tvorą rytinėje pusėje, atlaisvinti užimtą 17 kv. m gretimo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotą, įskaitant tvoros, betoninių blokų ar kitų objektų demontavimą, technikos įvažiavimą ar kitas intervencijas.

panaikinti iš dalies Inspekcijos 2025 m. vasario 10 d. nurodymą Nr. ŽPN-1800, kuriuo IES2 įpareigotas atlaisvinti 17 kv. m gretimo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotą, pašalinant iš šio sklypo 34,02 m ilgio metalinę segmentinę tvorą rytinėje pusėje;

uždrausti atsakovei ATS1 reikalauti atlaisvinti 17 kv. m gretimo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotą bei pašalinant iš šio sklypo 34,02 m ilgio metalinę segmentinę tvorą rytinėje pusėje, įskaitant tvoros betoninių blokų ar kitų objektų demontavimą, technikos įvažiavimą ar kitas intervencijas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskirajame skunde nurodoma, kad nebuvo jokio pagrindo nepriimti ieškinio, kuris buvo informatyvus ir dalykiškas. Tuo labiau, pašalinus ieškinio trūkumus. Ypač kai aplinkybės dėl termino administraciniam aktui ginčyti, apeliantai aiškina skirtingai, nei apylinkės teismas. Administracinis pažeidimas ir tuo pačiu administracinis aktas yra tęstinio pobūdžio. Atsakovės – Inspekcijos Privalomasis nurodymas yra tęstinis administracinis pažeidimas. Tai galima išaiškinti tik surengus posėdį bei pradėjus nagrinėti bylą. Apylinkės teismas šokinėja per stadijas, nes išnagrinėjo bylą, nepriėmus ieškinio. Nagrinėjamu atveju ir dalykas ir ieškinio pagrindas jau buvo suformuluoti suprantamai, todėl klausimas galėtų būti sprendžiamas tik bylos nagrinėjimo metu, o ne ieškinio priėmimo stadijoje. Pateiktas ieškinys aiškus, todėl jokių trūkumų šalinti nereikėjo. Nors apylinkės teismas nepriėmus vieno reikalavimo dėl teisės atsakovės – Inspekcijos pažeidimo bei akto, galėjo priimti antrą ieškinio reikalavimą, apriboti atsakovės ATS1 veiksmus ir tam tikslui, priimti ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutartis, kuria nutarta atsisakyti priimti ieškovų IES2 ir IES1 ieškinį atsakovėms ATS1 ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, kuriuo prašoma:

panaikinti iš dalies Inspekcijos 2025 m. vasario 10 d. nurodymą Nr. ŽPN-1800, kuriuo IES2 įpareigotas atlaisvinti 17 kv. m gretimo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotą, pašalinant iš šio sklypo 34,02 m ilgio metalinę segmentinę tvorą rytinėje pusėje;

uždrausti atsakovei ATS1 reikalauti atlaisvinti 17 kv. m gretimo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotą bei pašalinant iš šio sklypo 34,02 m ilgio metalinę segmentinę tvorą rytinėje pusėje, įskaitant tvoros betoninių blokų ar kitų objektų demontavimą, technikos įvažiavimą ar kitas intervencijas.

Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį nepagrįstai sprendė, jog yra praleistas terminas ginčyti Privalomąjį nurodymą, be to, nepagrįstai atsisakė priimti antrąjį ieškinio reikalavimą.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytiems motyvams ir argumentams.

CPK 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje nuostatoje atsispindi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatytas bendras teisės į teisminę gynybą principas, garantuojantis kiekvienam asmeniui teisę turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-611/2023, 17 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą yra suteikta kiekvienam asmeniui nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, ši teisė yra absoliuti, jos negalima apriboti ar paneigti, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmenų teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Nors teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – viena iš pagrindinių asmens teisių garantijų, tai nereiškia, kad ši teisė gali būti įgyvendinta bet kokiu būdu, nesilaikant privalomų teisės aktuose nustatytų šios teisės įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos. Įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia, be kita ko, viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatskiriamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymuose nustatytų procesinių reikalavimų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-1120/2023, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Konkretūs procesiniai reikalavimai, keliami asmenims, siekiantiems įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, yra nustatyti atitinkamose proceso teisės normose. Tokie reikalavimai yra nustatyti ir civilinį procesą reglamentuojančiame įstatyme, įtvirtinant jame konkrečias teisės kreiptis į teismą prielaidas, nuo kurių priklauso pačios teisės kreiptis į teismą buvimas (nesant teisės kreiptis į teismą prielaidų, nėra ir teisės kreiptis į teismą), ir šios teisės tinkamo įgyvendinimo sąlygas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-701/2025, 25-26 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. jis tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-313/2024, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Jeigu šios aplinkybės paaiškėja po to, kai teismas iškėlė bylą, byla nutraukiama vadovaujantis CPK 293 straipsnyje nustatytais pagrindais.

Pirmiau aptarti išaiškinimai patvirtina, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymuose nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024, 34–35 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika). Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų, kurie yra svarbūs teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Taigi, teismas, gavęs ieškinį, patikrina, ar egzistuoja atsisakymo priimti ieškinį pagrindai, nurodyti CPK 137 straipsnio 2 dalyje. Nesant pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, teismas patikrina, ar nėra ieškinio (pareiškimo) formos ir turinio trūkumų, o juos nustatęs, paskiria terminą trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 1, 2 dalys, 138 straipsnis).

Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog teismas ex officio (pagal pareigas) privalo patikrinti, ar ginčas (jo atskiras reikalavimas) nagrinėtinas teisme. Teismo pareiga ex officio patikrinti, ar ginčas nagrinėtinas teisme, apima ir pareigą patikrinti, ar konkretus ieškinyje pareikštas reikalavimas gali būti savarankišku nagrinėjamo ginčo dalyku. Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013, 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-969/2019 41 punktą, 2023 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-684/2023 60, 61 punktus ir kt.).

Nagrinėjamu atveju ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms prašydami:

panaikinti iš dalies Inspekcijos 2025 m. vasario 10 d. nurodymą Nr. ŽPN-1800, kuriuo IES2 įpareigotas atlaisvinti 17 kv. m gretimo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotą, pašalinant iš šio sklypo 34,02 m ilgio metalinę segmentinę tvorą rytinėje pusėje;

uždrausti atsakovei ATS1 reikalauti atlaisvinti 17 kv. m gretimo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotą bei pašalinant iš šio sklypo 34,02 m ilgio metalinę segmentinę tvorą rytinėje pusėje, įskaitant tvoros betoninių blokų ar kitų objektų demontavimą, technikos įvažiavimą ar kitas intervencijas.

Ieškovai neginčija, jog nagrinėjamu atveju Privalomasis nurodymas yra individualus administracinis aktas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, o kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Todėl sprendžiant klausimą, ar ieškovas tinkamai, nepraleisdamas nustatyto termino, įgyvendino savo teisę pareikšti teisme reikalavimą panaikinti administracinį aktą (jo dalį), yra aktualios šį klausimą reglamentuojančios Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos normos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-701/2025).

Bendrasis terminas, taikytinas administraciniams aktams ginčyti, yra nustatytas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje. Pagal aptariamą nuostatą, tuo atveju, jeigu specialiame įstatyme nėra nustatyta kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose; skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. ABTĮ 30 straipsnio 2 dalyje yra detalizuota, kad prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtos ABTĮ nuostatos aiškiai reglamentuoja administracinio akto apskundimo vieno mėnesio termino skaičiavimo pradžią – nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Taigi, ieškovų atskirojo skundo argumentai, kad minėtas terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo kokio nors tęstinio pažeidimo ar jo pabaigos atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nėra ginčo, kad privalomojo nurodymo įteikimo diena ieškovams yra 2025 m. vasario 12 d. Ieškovai su ieškiniu dėl Privalomojo nurodymo dalies panaikinimo į teismą kreipėsi 2026 m. balandžio 20 d., t. y. praleidę Privalomojo nurodymo apskundimo terminą daugiau kaip 13 mėnesių.

Sprendžiant klausimą dėl ABTĮ įtvirtintos teisės normos, kurioje nustatytas teisės kreiptis į teismą terminas ir jo trukmė, kasacinis teismas laiko reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje plačiai ir nuosekliai pasisakoma dėl šios normos aiškinimo ir taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016, 15 punktas). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamo ABTĮ nustatyto termino paskirties, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje yra konstatuota, jog įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-684/2021 26 punktą ir jame nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011, 2019 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-438/2019). Taigi, ABTĮ nustatytas terminas kreiptis į teismą su reikalavimu panaikinti administracinį aktą nėra savitikslis, jis yra skirtas susiformavusių teisinių santykių stabilumui užtikrinti, taip pat paskatinti, kad asmenys operatyviai gintų savo teises teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-701/2025).

ABTĮ nustatytas terminas administraciniams aktams ginčyti nėra ieškinio senaties terminas ir jam nėra taikomos teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senaties termino pradžios momentą, skaičiavimo tvarką, šio termino praleidimo padarinius ir kt. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ABTĮ įtvirtintas administracinio akto apskundimo terminas yra procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-684/2021, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Procesinis teisės kreiptis į teismą terminas priskirtinas procesinių terminų rūšiai. Procesinis terminas – tai įstatyme arba teismo nustatytas laikotarpis, per kurį teismas, dalyvaujantys byloje ir kiti asmenys privalo arba gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, nagrinėjant bylas, priimant teismo sprendimus ir juos vykdant. Šis terminas sukelia procesines teisines pasekmes, yra skirtas operatyviam ir ekonomiškam procesui, susiklosčiusių teisinių santykių stabilumui, aiškumui ir apibrėžtumui užtikrinti. Procesinio termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) lemia teisės atlikti procesinį veiksmą (šiuo atveju teisės kreiptis į teismą) išnykimą, t. y. asmens procesinė subjektinė teisė pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-701/2023, 73 punktas).

Kitaip nei ieškinio senaties terminas, kurį teismas taiko tik tuo atveju, jeigu to prašo ginčo šalis, ir kurio pasibaigimas nėra kliūtis teismui priimti nagrinėti reikalavimą apginti galimai pažeistą asmens teisę, bet sudaro pagrindą ieškinį atmesti (CK 1.126 straipsnio 1 ir 2 dalys, 1.131 straipsnio 1 dalis), klausimą, ar nėra praleistas ABTĮ nustatytas procesinis terminas administraciniam aktui ginčyti, teismas sprendžia savo iniciatyva, neatsižvelgdamas į tai, ar to reikalauja ginčo šalis. Pagal ABTĮ nuostatas, šią aplinkybę teismas įvertina dar skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo stadijoje, o tuo atveju, jeigu nustatoma, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą terminą ir šis terminas neatnaujinamas, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako jį priimti (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Vėliau bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusios aplinkybės, kad skundas (prašymas, pareiškimas) buvo priimtas praleidus nustatytus skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė šio termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, sudaro pagrindą nutraukti jau iškeltą bylą (ABTĮ 103 straipsnio 8 punktas). Tokie teisiniai padariniai praleidus terminą administraciniam aktui ginčyti gali būti paaiškinti tuo, kad skundo dėl administracinio akto padavimas per įstatyme nustatytą terminą yra viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-417-552/2017), todėl, įstatyme nustatytam terminui pasibaigus, konstatuojama, kad ši teisės kreiptis į teismą prielaida nebeegzistuoja ir asmuo praranda teisę kreiptis į teismą dėl administracinio akto nuginčijimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-701/2025).

Pagal kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, iš esmės analogiški, kaip nurodyta ankstesniame šios nutarties punkte, padariniai yra taikomi ir tuo atveju, kai asmuo civilinio proceso tvarka nagrinėjamoje byloje ginčija administracinį aktą praleidęs ABTĮ nustatytą terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Nors CPK 137 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nėra įtvirtintas atsisakymo priimti ieškinį pagrindas asmeniui kreipusis į teismą dėl administracinio akto panaikinimo, kai šio administracinio akto apskundimo terminas yra pasibaigęs ir pagal įstatymą nebegali būti atnaujintas, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tokiu atveju būtina vadovautis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu atsisakymo priimti ieškinį pagrindu, aiškinant jį kaip apimantį ir negalimumą nagrinėti bylą teisme dėl to, kad yra pasibaigusi asmens procesinė subjektinė teisė ir ši procesinio pobūdžio aplinkybė daro negalimą teismo procesą dėl administracinio akto panaikinimo. Taigi, jei bylos iškėlimo stadijoje yra galimybė nustatyti, kad administracinio akto apskundimo terminas yra praleistas ir nėra pagrindo jo atnaujinti, teismas atsisako priimti ieškinį. Šioms aplinkybėms paaiškėjus po bylos iškėlimo teisme, yra pagrindas bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-214-823/2023, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Kaip minėta, aplinkybė, kad asmuo kreipėsi į teismą praleidęs ABTĮ nustatytą terminą administraciniam aktui ginčyti, ne visada užkerta jam kelią teismine tvarka apginti savo galimai pažeistas teises, nes šis terminas tam tikrais išimtiniais atvejais gali būti teismo atnaujintas. Tokia galimybė yra tiesiogiai nustatyta tiek pirmiau aptartose ABTĮ normose, įtvirtinančiose terminą skundui dėl administracinių aktų panaikinimo pateikti, tiek ir ABTĮ normose, nustatančiose šio termino praleidimo ir jo neatnaujinimo teisinius padarinius. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad asmeniui praleidus terminą administraciniam aktui ginčyti tam tikrais atvejais gali būti nustatomos ir ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto naikinamojo termino taikymo išimtys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019 61 punktą; 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-684/2021 34 punktą). Vis dėlto, kitaip nei ieškinio senaties atveju, teismas praleisto ABTĮ nustatyto procesinio termino administraciniam aktui ginčyti atnaujinimo klausimo nesprendžia savo iniciatyva – pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 ir 2 dalis, teismas gali atnaujinti terminą administraciniam aktui ginčyti asmens prašymu, kuriame yra nurodytos termino praleidimo priežastys ir pateikti jas pagrindžiantys įrodymai.

Nagrinėjamu atveju byloje yra nustatyta, kad, kaip minėta, ieškovai pareiškė teisme reikalavimą panaikinti Privalomojo nurodymo dalį žymiai praleidę (daugiau nei 13 mėnesių) ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui dėl administracinio akto paduoti. Byloje esančiais duomenimis taip pat nustatyta, kad net ir pirmosios instancijos teismui nustačius terminą pašalinti ieškinio trūkumus – be kita ko, nurodyti priežastis, dėl kurių praleistas terminas administraciniam aktui ginčyti, ieškovai ne tik nenurodė jokių aplinkybių dėl kurių terminas administraciniam aktui ginčyti buvo praleistas, bet ir apskritai neprašė teismo atnaujinti jų praleisto termino. Esant tokiai situacijai, darytina išvada, kad ieškinio priėmimo klausimą sprendęs teismas pagrįstai vadovavosi anksčiau šioje nutartyje aptartomis ABTĮ nuostatomis ir kasacinio teismo išaiškinimais dėl ABTĮ nustatyto termino praleidimo teisinių padarinių ir pagrįstai atsisakė priimti ieškinio dalį dėl Privalomojo nurodymo dalies panaikinimo kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Šis reikalavimas pareikštas praleidus ABTĮ nustatytą terminą administraciniam aktui ginčyti ir nėra pagrindo jį atnaujinti (ieškovai nepareiškė tokio prašymo ir nepagrindė termino praleidimo priežasčių svarbos).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje sąvoka „išvestinis reikalavimas“ yra vartojama apibūdinti reikalavimui, kurio nėra pagrindo tenkinti netenkinant pagrindinių reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-695/2020). Išvestiniu reikalavimu gali būti pripažintas tiek reikalavimas, kuris negali būti savarankiško ieškinio dalyku, tiek reikalavimas, pagal savo pobūdį galintis būti savarankiško ieškinio dalyku, tačiau, vertinant jį konkrečioje byloje pareikštų reikalavimų visumos kontekste, neatsiejamai susietas su pagrindiniu reikalavimu, t. y. pagrindas jį tenkinti, atsižvelgiant į konkrečioje byloje pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą, atsiranda tik tada, jei yra tenkinamas pagrindinis ieškinio reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-127-781/2020, 2021 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-130-464/2021). Taigi, pagrindas konkretaus ieškinio reikalavimus kvalifikuoti kaip „pagrindinį“ ir „išvestinį“ yra šių reikalavimų tarpusavio ryšys, pagal kurį „pagrindinio“ reikalavimo patenkinimas tampa „išvestinio“ reikalavimo tenkinimo faktiniu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 56 punktas).

Akivaizdu, kad vertinant antrąjį ieškinio reikalavimą uždrausti atsakovei ATS1 reikalauti atlaisvinti 17 kv. m gretimo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotą bei pašalinant iš šio sklypo 34,02 m ilgio metalinę segmentinę tvorą rytinėje pusėje, įskaitant tvoros betoninių blokų ar kitų objektų demontavimą, technikos įvažiavimą ar kitas intervencijas, šioje byloje pareikštų reikalavimų visumos kontekste, darytina išvada, jog jis neatsiejamai susietas su pagrindiniu reikalavimu dėl Privalomojo nurodymo dalies panaikinimo. Ieškovų nurodomo atsakovės ATS1 reikalavimo dalis ieškovams atlaisvinti užimtą 17 kv. m gretimo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotą, pašalinant iš šio sklypo 34,02 m ilgio metalinę segmentinę tvorą rytinėje pusėje, visiškai sutampa su ginčijamoje Privalomojo nurodymo dalyje nurodytu reikalavimu. Ieškovai ieškinyje reikalavimą atsakovei ATS1 kildina būtent iš, jų teigimu, neteisėto Privalomojo nurodymo. Darytina išvada, kad šis išvestinis reikalavimas negali būti išnagrinėtas atskirai nuo pagrindinio reikalavimo.

Kita vertus, aiškindamas CK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose nenagrinėtinas, išskyrus aiškiai įstatymuose nustatytus atvejus (subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu). Asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos: tai būtent besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti. Jei asmuo kreipiasi į teismą su ieškiniu gindamas jam pačiam priklausančią teisę arba interesą, tai jis privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas, nes teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2019 23, 24 punktus, 2020 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-684/2020 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismų praktikoje ieškovo suinteresuotumas kaip teisės kreiptis į teismą prielaida yra aiškinamas kaip materialinis teisinis suinteresuotumas. Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą turi būti pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008, 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013, 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-969/2019, 41 punktas).

Nors teismas bylos iškėlimo stadijoje neturi teisės tikrinti ieškinio pagrįstumo, tačiau jis patikrina, ar ieškinio tenkinimas objektyviai gali sukurti ieškovui teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008), t. y. įsitikina, ar egzistuoja ieškovo teisinis suinteresuotumas kaip teisės kreiptis į teismą prielaida. Tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas priklausomai nuo procesinės situacijos turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).

Akivaizdu, kad pačios atsakovės ATS1 reikalavimo reiškimas ieškovams – žodžiu, raštu ar kitu būdu niekaip savaime ieškovų jokių teisių ir saugomų interesų nepažeidžia, kadangi vien atsakovei pareiškus reikalavimą ieškovams, jo vykdymas, kol nėra priimto kompetentingų institucijų sprendimų, priklauso tik nuo pačių ieškovų, t. y. nėra sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos jų subjektinės teisės ar pareigos.

Be to, iš ieškovų suformuluoto antro ieškinio reikalavimo atsakovei ATS1 matyti, jog ieškovai iš esmės prašo uždrausti atsakovei naudotis procesinėmis teisėmis, t. y. uždrausti reikšti ieškovams atitinkamus reikalavimus. Vis dėlto, toks teisių gynimo būdas nenustatytas nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje nei kituose teisės aktuose. Priešingai – pavyzdžiui, kaip minėta, teismo jurisprudencijoje yra pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą yra suteikta kiekvienam asmeniui nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, ši teisė yra absoliuti, jos negalima apriboti ar paneigti, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmenų teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Be kita ko, privalomasis nurodymas yra vykdomasis dokumentas, vykdytinas CPK nustatyta tvarka (CPK 771 straipsnis, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalis). Taigi akivaizdu, kad teismas negali uždrausti atsakovei ATS1 naudotis savo teisėmis, įskaitant teisę į teisminę gynybą, be kita ko, ir vykdymo procese.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog iš pagrindinio reikalavimo kylantis išvestinis reikalavimas dėl uždraudimo atsakovei atlikti veiksmus taip pat negali būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka nei kaip išvestinis, nei kaip savarankiškas reikalavimas.

Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Į esminius atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą motyvus ir argumentus atsakyta. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta konstatuojama, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.