Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Larisa Šimanskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Metalinių garažų aikštelės statybos ir eksploatavimo bendrijos „Lėbartai“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Metalinių garažų aikštelės, statybos ir eksploatavimo bendrijos „Lėbartai“ ieškinį atsakovui ATS1 dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. sprendimo dalis, kuria nuspręsta iš dalies netenkinti ieškovės Metalinių garažų aikštelės, statybos ir eksploatavimo bendrijos „Lėbartai“ ieškinį atsakovui ATS1 dėl 3 499,80 Eur skolos, 7,67 Eur palūkanų priteisimo.

Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas įrodymų vertinimo prasme – visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimo aspektu, dėl to neteisingai išspręsta byla.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis naujas įrodymas gali turėti reikšmės apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalykui, šalys turėjo galimybę dėl jo pasisakyti, todėl jo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo ir todėl naujas įrodymas priimtinas. Atsižvelgiant į tai, naują įrodymą atsisakytina priimti.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems motyvams ir argumentams.

Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės valdymo būdą steigiant bendriją, šios bendrijos steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą ir likvidavimą, bendrijai priklausančių butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų – bendrijos narių teises ir pareigas reglamentuoja Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas (toliau – ir Bendrijų įstatymas) (Bendrijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Šis įstatymas taip pat nustato daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų, kurie neišreiškė valios dėl bendrijos steigimo ir dalyvavimo šios bendrijos veikloje, teises ir pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu ir priežiūra, ir jų įgyvendinimo tvarką (Bendrijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Šis įstatymas taikomas bendrijoms, kurios įsteigtos valdyti, naudoti ir prižiūrėti bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus ir kurių veiklos nereglamentuoja specialieji, atskiras juridinių asmenų teisines formas nustatantys, įstatymai (Bendrijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina, kad didžiąją dalį ginčui aktualaus laikotarpio galiojo 2014 m. rugpjūčio 30 d. Bendrijos įstatai. 2024 m. gegužės 25 d. Bendrijos narių susirinkimas patvirtino naują Bendrijos įstatų redakciją.

Nagrinėjamu atveju Bendrija yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti garažų (ir (arba) kitų patalpų) savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su garažų bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka garažams priskirto žemes sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu (2014 m. rugpjūčio 30 d. Bendrijos įstatų 1 punktas). Bendrijos nariai yra garažų (ir (arba) kitų patalpų) savininkai, kurie, dalyvavę Bendrijos steigiamajame susirinkime, balsavę už Bendrijos įsteigimą ir pasirašę steigiamojo susirinkimo patvirtintus Bendrijos įstatus, tapo Bendrijos nariais nuo jų įregistravimo dienos, taip pat tie, kurie įstojo į Bendriją šiuose Bendrijos įstatuose numatyta tvarka (2014 m. rugpjūčio 30 d. Bendrijos įstatų 3 punktas). Bendrijos nariai registruojami registravimo knygoje, kurioje nurodomas garažo (ir (arba) kitų patalpų) savininko vardas ir pavardė, gyvenamoji vieta (juridinių asmenų – pavadinimas ir buveine), nuosavybės teisės į garažą (ir (arba) kitas patalpas) įgijimo pagrindas ir data bei garažo (ir (arba) kitų patalpų) plotas, taip pat įstojimo į bendriją bei išstojimo iš jos data (2014 m. rugpjūčio 30 d. Bendrijos įstatų 8 punktas). Fizinis ar juridinis asmuo pirkęs paveldėjęs ar kitaip įsigijęs garažų (ir (arba) kitas patalpas) Bendrijos valdomuose garažuose per 10 darbo dienų nuo nuosavybės teisės įgijimo apie tai raštu praneša Bendrijos valdybai (2014 m. rugpjūčio 30 d. Bendrijos įstatų 13 punktas). Bendrijos narys privalo, be kita ko: laikytis Bendrijos įstatų, vykdyti Bendrijos narių susirinkimo, Bendrijos valdybos ir revizijos komisijos (revizoriaus) sprendimus; atsiskaityti nustatytąja tvarka už teikiamas komunalines ir kitas paslaugas, mokėti Bendrijos nustatytas įmokas, apmokėti Bendrijos nustatytas išlaidas, susijusias su bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra, remontu ar kitokiu tvarkymu pagal įstatymų ir kitų teises aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, taip pat žemės sklypo naudojimu ir priežiūra, proporcingai jo daliai bendrojoje nuosavybėje (2014 m. rugpjūčio 30 d. Bendrijos įstatų 16.1, 16.5 punktai). Bendrijos valdyba, be kita ko: tvarko ir saugo Bendrijos narių ir garažų (ir (arba) kitų patalpų) savininkų registravimo knygą, pastato ir jam priskirto žemės sklypo techninę ir juridinę dokumentaciją, tvarko Bendrijos raštvedybą; Bendrijos narių susirinkimo nustatyta tvarka organizuoja Bendrijos ūkinę veiklą, susijusią su bendrojo naudojimo objektų, taip pat pastatui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra; kontroliuoja, kaip Bendrijos nariai ir kiti asmenys, sudarę sutartis su Bendrija, vykdo savo prievoles, susijusias su Bendrojo naudojimo objektų priežiūra bei naudojimu, teikia pasiūlymus teisėsaugos institucijoms ir valstybinės statinių priežiūros tarnyboms patraukti atsakomybėn kaltus asmenis (2014 m. rugpjūčio 30 d. Bendrijos įstatų 33.2, 33.3 punktai). Įmokų dydis nustatomas proporcingai garažų (ir (arba) kitų patalpų) savininkų daliai bendrojoje nuosavybėje (2014 m. rugpjūčio 30 d. Bendrijos įstatų 43 punktas). Įmokų dydžius apskaičiuoja Bendrijos valdyba arba sutarties pagrindu garažo bendrojo naudojimo objektų priežiūros administravimo paslaugas teikianti įmonė (jeigu Bendrijos narių susirinkimo nutarimu tokia sutartis yra sudaryta) (2014 m. rugpjūčio 30 d. Bendrijos įstatų 44 punktas). Įmokų dydžius, jų mokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Bendrijos narių susirinkimas (2014 m. rugpjūčio 30 d. Bendrijos įstatų 42, 45, 48 punktai).

Bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis juridinis asmuo, įsteigtas patalpų ar kitos paskirties pastatų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektams naudoti, valdyti, prižiūrėti ar jiems sukurti arba kitiems bendriesiems šių savininkų poreikiams (2024 m. gegužės 25 d. Bendrijos įstatų 3 punktas). Bendrijos nariai yra garažų savininkai, kurie, dalyvavę bendrijos steigiamajame susirinkime, balsavę už bendrijos įsteigimą (2024 m. gegužės 25 d. Bendrijos įstatų 5 punktas). Bendrijos tikslas – racionaliai ir efektyviai eksploatuoti patalpas, jų inžinerinę įrangą bei jiems priskirtą žemės sklypą, organizuojant valdymą ir priežiūrą, atstovauti bendrijos interesams (2024 m. gegužės 25 d. Bendrijos įstatų 10 punktas). Bendrijos nariu gali būti veiksnus fizinis arba juridinis asmuo, nuosavybės teise valdantis garažą ir (ar) kitą patalpą, esančius Pastate (2024 m. gegužės 25 d. Bendrijos įstatų 16.1 punktas). Asmuo, nuosavybės teise valdantis garažą ir (ar) kitą patalpą, tampa Bendrijos nariu nuo prašymo įstoti į bendriją įteikimo bendrijos valdymo organui dienos, narystė įforminama įrašant asmenį į bendrijos narių sąrašą (2024 m. gegužės 25 d. Bendrijos įstatų 16.3.1. punktas). Bendrijos narių ir jų atstovų sąrašo duomenis bendrijos pirmininkas tikslina vieną kartą per metus iki gruodžio 31 d. pagal tos dienos duomenis (2024 m. gegužės 25 d. Bendrijos įstatų 17 punktas). Patalpų savininkas, tiek esantis bendrijos nariu, tiek juo nesantis, privalo vykdyti bendrijos organų, patalpų savininkų susirinkimų sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo, priežiūros ir atnaujinimo (2024 m. gegužės 25 d. Bendrijos įstatų 19.1, 20.2.1 punktai). Įmokas, skirtas Bendrijos administravimo, bendrojo naudojimo objektų techninės priežiūros (eksploatavimo) ar kitoms išlaidoms apmokėti, Bendrijoje surenkamos, patalpų savininkams mokant per bendrąją atsiskaitymo knygelę (ar jos elektroninį atitikmenį), vieną sąskaitą ar kitus mokėjimo dokumentus ir mokėjimo įstaigas kiekvieną mėnesį iki paskutinės mėnesio dienos (2024 m. gegužės 25 d. Bendrijos įstatų 58.1 punktas).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Draudžiama kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 straipsnis). CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutartinės atsakomybės samprata – kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis).

Tarp šalių nėra ginčo, kad Bendrijos susirinkimas buvo patvirtinęs metinius Bendrijos nario mokesčius už vieną garažą: 2019-2020 m. – 75 Eur, 2021 m. – 85 Eur, 2022-2025 m. – 110 Eur. Byloje tarp šalių taip pat nėra ginčo, kad ginčo laikotarpiu, t. y. 2019–2025 m., atsakovas buvo Bendrijos narys, jam nuosavybės teise priklausė du garažai (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ir kad už šiuos du garažus atsakovas ginčo laikotarpiu turėjo mokėti atitinkamą mokestį, taip pat kad už 2024 m. šį mokestį atsakovas yra sumokėjęs.

Pirmosios instancijos teismui iš dalies tenkinus ieškovės ieškinį apeliacinės instancijos teisme vis dar tarp šalių kyla ginčas dėl to, ar atsakovui ginčo laikotarpiu, t. y. 2019–2025 m., priklausė jūriniai konteineriai, užimantys po dvi garažų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vietas, ir ar tuo pagrindu už šių jūrinių konteinerių užimamas keturias garažų vietas ginčo laikotarpiu mokėti atitinkamą mokestį Bendrijai turėjo pareigą atsakovas. Ieškovė teigė, kad šie jūriniai konteineriai ginčo laikotarpiu priklausė atsakovui, tačiau atsakovas nevykdė savo pareigos už juos mokėti atitinkamus Bendrijos nario mokesčius. Tuo tarpu atsakovas neigė, kad buvo šių jūrinių konteinerių savininkas.

Taip pat apeliacinės instancijos teisme vis dar tarp šalių kyla ginčas dėl to, ar atsakovas yra sumokėjęs Bendrijos nario mokestį už du garažus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) už 2023 metus – 220 Eur. Ieškovė teigia, kad atsakovas pareigos už šiuos garažus už 2023 m. mokėti mokesčius neįvykdė, o atsakovas teigia, kad įvykdė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui skundžiamu sprendimu išsprendus ginčą dėl Bendrijos nario mokesčio už šiuos du garažus (Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) už 2019–2022, 2025 m. mokėjimo šalys šios sprendimo dalies neginčija.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021).

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018).

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).

Sutiktina, kad byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas ginčo laikotarpiu – 2019–2025 m. – buvo jūrinių konteinerių (garažai (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) savininkas. Ieškovė savo poziciją grindė savo administracijos atstovų, kurių santykiai su atsakovu yra itin konfliktiški, paaiškinimais ir pačios tik 2025 m. rugpjūčio 11 d. sudaryta pažyma Nr. SD-01 ir 2025 m. rugsėjo 12 d. sudaryta pažyma Nr. SD-02 apie atsakovo įsiskolinimą Bendrijai. Vis dėlto ieškovė nepateikė jokių kitų apskaitos dokumentų, kada atsakovas tapo šio turto savininku ir nuo kada turtas Bendrijoje įtrauktas į apskaitą jo vardu. Pirmosios instancijos teismas buvo įpareigojęs ieškovę pateikti teismui Bendrijos narių sąrašą, garažų apskaitos kortelių, dėl kurių susidarė įsiskolinimas (Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), kurias, kaip nurodė atsakovas, liudytojai, kiekvienas garažas turi, tačiau ieškovė teismo įpareigojimų nevykdė, tokių įrodymų bylai neteikė.

Tuo tarpu atsakovas paaiškino, jog jūrinį konteinerį garažų Nr. (duomenys neskelbtini)(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vietose nusipirko iš ankstesnio savininko ir 2024 m. lapkričio 4 d. iš Bendrijos teritorijos išvežė, išvežant kilo konfliktas su bendrijos administracija, buvo kviesta policija, tačiau konteinerį jam išvežti leido. Iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų matyti, kad ant konteinerio kabėjo lapelis, raginantis kreiptis šio turto savininką į bendrijos pirmininką registracijai. Atsakovas nurodė šį konteinerį įsigijęs, tačiau neišsaugojęs konteinerio įsigijimo dokumentų. Be to, atsakovas tvirtino, kad kito jūrinio konteinerio garažų vietose Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) savininkas yra kitas asmuo – LDT1, kuris, apklausiamas kaip liudytojas, teismo posėdžio metu šias aplinkybes patvirtino. Sutiktina, jog ieškovės atstovų paaiškinimai, kad matė atsakovą prie konteinerio, taip pat ir bendraujant su meistrais, neprieštarauja atsakovo ir liudytojo LDT1 paaiškinimams, kad atsakovas rūpinosi turtu savininko pavedimu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent ieškovė, būdama juridiniu asmeniu, kuriai, lyginant su atsakovu – fiziniu asmeniu, keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai – tuo labiau vykdant tiesioginę savo veiklą, turėjo pateikti įrodymus (apskaitos dokumentus), patvirtinančius, nuo kada ir kokiu pagrindu jos teritorijoje esantys ginčo turto vienetai buvo priskiriami atsakovui. Sutiktina, jog pačios ieškovės administracijos atstovų paaiškinimai, atsižvelgiant į jų itin konfliktiškus santykius su atsakovu, ir jau esant ginčui pačios ieškovės sudarytos pažymos nelaikytini pakankamais įrodymais atsakovo nuosavybės teisę į du 12 m jūrinius konteinerius (garažų (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) pagrįsti. Byloje esančiais duomenimis, atsakovas 2025 m. rugpjūčio 2 d. sumokėjo 220 Eur nario įmoką, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, jog tai metinis mokestis už du garažus nenurodant jų numerių. Ieškovė šią įmoką pažymose apie atsakovo įsiskolinimą užskaitė už garažus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) už 2024 metus. Sutiktina, kad ši aplinkybė papildomai patvirtina faktą, jog ieškovei yra žinoma, kad atsakovui priklauso tik garažai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Priešingu atveju ieškovė šią įmoką galėjo užskaityti už bet kuriuos kitus atsitiktinai pasirinktus garažus arba, pavyzdžiui, pagal pirmesnius eilės numerius (Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) ir pan. Be to, ieškovė nepaneigė aplinkybės, kad jūrinį konteinerį garažų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vietose atsakovas 2024 m. lapkričio 4 d. iš Bendrijos teritorijos išvežė, nors nario mokestis ieškovės parengtose pažymose už šias garažų vietas skaičiuojama ir 2025 metais. Ieškovės 2025 m. rugsėjo 12 d. pažymoje Nr. SD-02 nurodoma, kad atsakovas iš garažų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vietų jūrinį konteinerį išvežė 2025 kovo mėn., o apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad dvi garažo vietas (Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) užėmę atsakovo jūriniai konteineriai buvo išvežti 2025 m. lapkričio 4 d.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumą ir kiekvieną iš jų atskirai, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas ginčo laikotarpiu – 2019–2025 m. – buvo Bendrijos teritorijoje esančių jūrinių konteinerių (garažai Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) savininkas, todėl ir įsiskolinimas už šį turtą iš atsakovo nepriteistinas.

CK 6.65 straipsnio 1 dalis numato, kad kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį įvykdymą. Pagal CK 6.65 straipsnį, skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta, todėl kreditorius, norėdamas šią prezumpciją nuginčyti, turėtų įrodyti, jog yra priešingai. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Kitaip tariant, tam tikrą faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Tuo atveju, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje (duomenys neskelbtini) 3K-3-610/2013).

Atsakovas pripažino prievolę mokėti nario mokestį Bendrijai už garažus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tačiau teigė mokesčius Bendrijai sumokėjęs grynaisiais pinigais ir tik už 2024 m. atlikęs pavedimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakovo pateiktų įrodymų – žymos apie sumokėjimą ant garažo sienos fotonuotraukos, liudytojo LDT2 paaiškinimų, jog matė atsakovą, mokantį mokesčius Bendrijos pirmininkui grynaisiais pinigais, nelaikė pakankamais atsiskaitymo faktui pagrįsti, kadangi jie nėra tiesioginiai, jų nepatvirtina kiti įrodymai, Kasos operacijų žurnalo įrašai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo skola Bendrijai už garažus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) už 2019–2022, 2024–2025 metus sudaro 836,60 Eur ir kad byloje objektyvių pakankamų įrodymų, kad atsakovas šią sumą už ginčo laikotarpį sumokėjo, nėra. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas šią ieškovės ieškinio dalį tenkino. Ši skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nei ieškovės, nei atsakovo nėra ginčijama.

Atsakovas aplinkybę, kad sumokėjo Bendrijai mokesčius už 2023 m., grindžia pateikta pinigų priėmimo kvito, 2024 m. serija ABU (viso kvito numerio nesimato), nuotrauka, kopija. Nors atsakovas negalėjo teismui pateikti šio dokumento originalo – teigė jį palikęs kopijavimo aparate, pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į atvirai konfliktiškų, pagarbaus bendravimo ribas peržengiančių ieškovės administracijos atstovų ir atsakovo tarpusavio santykių kontekstą, šį dokumentą laikė pakankamu įrodymu 220 Eur sumos sumokėjimo faktui pagrįsti ir šią ieškovės ieškinio dalį atmetė kaip nepagrįstą. Ieškovė su šia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi nesutinka, kadangi atsakovas bylai nepateikė kvito originalo, nebuvo atlikta pateikto kvito kopijos ekspertizė, be to, ieškovė pateikė 2024 m. rugsėjo 18 d. kvito, serija JSB Nr. 0323830, kuri, ieškovės teigimu, patvirtina, jog nario mokesčių priėmimas 2024 metais Bendrijoje vyko pagal pinigų priėmimo kvitus su serija JSB, o ne su serija ABU. Ieškovės administracijos atstovai teismo posėdžio metu tvirtino, kad atsakovo pateiktas kvitas yra suklastotas.

Nagrinėjamu atveju atsakovo pateikto kvito 2024 m. serija ABU (viso kvito numerio nesimato), nuotrauka, kopija, priešingai nei pateikto ieškovės kvito, yra itin kokybiškos, nuotrauka – spalvota, kvite nurodyta, už ką yra mokama, mokama suma, mokėtojas, yra antspauduotas antspaudais su ieškovės pavadinimu, Bendrijos pirmininko pareigomis, vardu ir pavarde, taigi sutiktina, kad toks kvitas atitinka tokiam dokumentui būdingą standartinę formą. Matyti, jog atsakovo pateiktas kvitas yra įplėštas, dėl to nesimato viso jo numerio. Ieškovė pateikdama kito kvito kopiją nepaaiškino, kaip ir kokie serijos numeriai Bendrijos veikloje buvo naudojami, kada jie keitėsi ir pan. Vien tai, kad tais pačiais metais buvo išrašytas kvitas su kita serija, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dar savaime nereiškia, kad taip negalėjo būti. Kita vertus, pačiai ieškovei turint visas priemones lengviau išrašyti kvitą su bet kokia serija ar data. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, itin mažai tikėtina, kad atsakovas būtų klastojęs dokumentą tik dėl palyginti nedidelės ieškovės prašomos priteisti skolos dalies, todėl sutiktina, kad šiuo atveju ekspertizės skyrimas vadovaujantis CPK 286 straipsniu būtų netikslingas – teismas atlikti ekspertizę turi teisę, o ne pareigą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumą ir kiekvieną iš jų atskirai, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad atsakovas įrodė, jog Bendrijai už 2023 m. yra sumokėjęs 220 Eur grynaisiais pinigais, todėl ir įsiskolinimas už šį laikotarpį iš atsakovo nepriteistinas.

Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus atsakyta. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu taikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi ieškovo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, nėra pagrindo konstatuoti, jog ši nutartis yra priimama ieškovės naudai CPK 93 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo netenkintinas.

Atsakovas pateikė duomenis, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 600 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą parengiant ir pateikiant teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šios apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių (Rekomendacijų 7, 8.11 punktai). Atsižvelgiant į tai, atsakovui iš ieškovės priteistina 600 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Priimti su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikiamą naują įrodymą.

Apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovui ATS1 priteisti iš ieškovės Metalinių garažų aikštelės, statybos ir eksploatavimo bendrijos „Lėbartai“ 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.