Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Laimos Ribokaitės ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Regado LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Regado LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Fegda“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

2024 m. rugpjūčio 5 d. šalys sudarė paslaugų sutartį Nr. REG-2024-08/05 (toliau – ir paslaugų sutartis) dėl kasybos darbų M. karjere. Šalys susitarė, kad kasyba bus vykdoma tol, kol bus techniškai įmanoma išgauti 200 000 m³ produkcijos. Tačiau dėl karjero specifikos M. karjere buvo išgauta tik 15 300 m³ produkcijos, todėl šalys tęsė diskusijas dėl kasybos darbų perkėlimo į V. karjerą. Atsakovė nurodė, kad V. karjere iki 2025 m. rugsėjo mėn. būtų galima iškasti ne mažiau kaip 300 000 m³ produkcijos.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas neatsižvelgė į bendrą šalių susirašinėjimo ir jų veiksmų kontekstą, patvirtinantį, kad ieškovės 2024 m. spalio 14 ir 15 d. pasiūlymas taikyti 2 Eur/m³ įkainį buvo siejamas su sąlygomis – kasybos perkėlimu į V. karjerą nedelsiant ir susitarimo įforminimu paslaugų sutarties priedu. Šios sąlygos nebuvo įgyvendintos, nes kasyba V. karjere pradėta tik 2024 m. gruodžio 20 d., o atsakovė atsisakė pasirašyti ieškovės siūlytus sutarties priedus ir 2024 m. gruodžio 13 d. pati pateikė naujos sutarties projektą. Be to, 2024 m. lapkričio 19 d. ieškovė buvo pateikusi sutarties priedo projektą su 2,13 Eur/m³ įkainiu, todėl 2024 m. spalio 14 ir 15 d. elektroniniuose laiškuose nurodytas 2 Eur/m³ įkainis negalėjo būti laikomas galutiniu šalių susitarimu. Atsakovė pateiktu sutarties projektu siūlė keisti daugiau sutarties nuostatų, ne vien įkainį, o tai prieštarauja jos pozicijai, kad šalys buvo susitarusios tik dėl naujo įkainio, perkeliant visas kitas paslaugų sutarties sąlygas. Kadangi šalys skirtingai aiškino susitarimo turinį, teismas turėjo nustatyti tikruosius šalių ketinimus bei įvertinti visas įkainio taikymo sąlygas ir vėlesnį šalių elgesį, o to nepadaręs, nepagrįstai konstatavo, kad šalys buvo galutinai susitarusios dėl 2 Eur/m³ įkainio.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad kasybos įkainis nebuvo susietas su iškastos produkcijos kiekiu, ši išvada neparemta bylos duomenų analize ir prieštarauja šalių susirašinėjimui. Dar iki kasybos pradžios šalys derėjosi dėl paslaugų kainos abiejuose karjeruose, o 2024 m. birželio 3 d. ieškovės atstovas aiškiai nurodė, kad V. karjere galimos kainos dydis priklauso nuo išgaunamo kiekio, taip pat susiejo mažesnį įkainį su konkrečiomis sąlygomis. 2024 m. spalio 2 d. šalių susirašinėjime atsakovės atstovas, siekdamas pagrįsti 2 Eur/m³ įkainio taikymą, nurodė, kad V. karjere galima iškasti ne mažiau kaip 300 000 m³ produkcijos, ir pateikė skaičiavimus, kuriais siekė įrodyti, jog esant tokiam kiekiui būtų atgautos sijotuvo įsigijimo išlaidos ir būtų ekonomiškai pagrįstas mažesnis įkainis. Ieškovė tuo metu aiškiai nurodė, kad dėl nepakankamos kasybos apimties M. karjere patiria nuostolių ir mažesnė nei 2,50 Eur/m³ kaina V. karjere jai būtų nuostolinga. Šalių susirašinėjimas patvirtina tiesioginį kainos ir planuoto iškasti produkcijos kiekio ryšį, nes atsakovė mažesnį įkainį grindė galimybe V. karjere iškasti ne mažiau kaip 300 000 m³, o ieškovė įkainio dydį vertino būtent pagal numatomą kasybos apimtį ir dėl faktinių kasybos M. karjere rezultatų laikė mažesnę nei 2,50 Eur/m³ kainą nepagrįsta. Todėl teismo išvada, kad kasybos įkainis nebuvo susietas su iškastos produkcijos kiekiu, neatitinka byloje esančių įrodymų ir šalių susirašinėjimo turinio.

Nepaisant tebesitęsusių diskusijų dėl įkainio ir sutarties sąlygų, kasyba buvo perkelta į V. karjerą atsakovės lėšomis, vadovaujantis paslaugų sutartimi, ir 2024 m. gruodžio 20 d. pradėta vykdyti. Ieškovė 2024 m. lapkričio 19 d. ir 2024 m. lapkričio 25 d. pateikė paslaugų sutarties priedų projektus, tačiau atsakovei atsisakius juos pasirašyti, susitarimas dėl sutarties pakeitimo nebuvo įformintas. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė už V. karjere vykdomą kasybą teikė avansines sąskaitas, nesiejamas su konkrečiu iškastu kiekiu, siekdama užtikrinti apyvartines lėšas veiklai vykdyti. Tokia atsiskaitymo tvarka buvo susieta su atsakovės prašymu taikyti mažesnį įkainį, tačiau mažesnė kaina ieškovei buvo priimtina tik su sąlyga, kad V. karjere bus iškastas atsakovės deklaruotas 300 000 m³ produkcijos kiekis. Šio kiekio nepasiekus, visai iškastai produkcijai turėjo būti taikoma galiojanti 2,50 Eur/m³ kaina, nes mažesnis įkainis neužtikrino ieškovės veiklos sąnaudų padengimo. 2025 m. vasario mėn., jau vykstant kasybai V. karjere, ieškovės atstovas nurodė, kad taikomas 2 Eur/m³ įkainis jam yra itin nepalankus, neužtikrina tinkamo sąnaudų padengimo ir faktiškai neleidžia uždirbti. 2025 m. vasario 26 d. atsakovės atstovas dar kartą patvirtino šalių pasiektą susitarimą dėl 300 000 m³ produkcijos kiekio, kuriam esant ieškovė galėtų pasiūlyti mažesnį įkainį. Atsakovės atstovas nurodė, kad iškasus šį kiekį už sijojimo paslaugą būtų gauta 175 000 Eur ir per pusę metų atsipirktų sijotuvas. Taigi, net ir vykstant kasybai, atsakovė 2 Eur/m³ įkainio taikymą aiškino ir grindė būtent 300 000 m³ iškasamos produkcijos kiekiu.

Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovės atstovas, tiek prieš pradedant kasybą V. karjere, tiek ją vykdant, savo poziciją dėl prašomo kasybos įkainio grindė skaičiavimais, paremtais būtent 300 000 m³ galimos iškasti produkcijos kiekiu. Šalių susirašinėjime nėra duomenų, kad šis kiekis buvo nurodomas kaip preliminarus. Priešingai, būtent atsakovė nuosekliai siejo šį kiekį su savo derybine pozicija dėl mažesnio įkainio. Teismas nenustatė, kokią reikšmę atsakovė suteikė jos pačios nurodytam 300 000 m³ kiekiui, o atsakovės atstovė teismo posėdyje negalėjo paaiškinti, kodėl toks kiekis buvo nurodytas, kuo jis grindžiamas ir kokią reikšmę turėjo derybose dėl įkainio. Todėl teismas neatskleidė esminės aplinkybės, turėjusios reikšmės sprendžiant dėl įkainio.

Šalių susirašinėjimas patvirtina, kad ieškovė laikėsi nuoseklios pozicijos, jog V. karjere kasybos kainos mažinti nėra galimybės, o galimybę taikyti mažesnį įkainį siejo su konkrečiomis sąlygomis: naujo laivo gavimu, 300 000 m³ produkcijos kiekiu, kasybos perkėlimu nedelsiant (spalio mėnesį) ir rašytinio esamos sutarties priedo pasirašymu. Nė viena iš šių sąlygų nebuvo įvykdyta: naujas laivas nebuvo gautas, faktiškai iškasta 194 070 m³, kasyba pradėta tik gruodžio pabaigoje, o atsakovė atsisakė pasirašyti ieškovės pateiktą sutarties priedą. Todėl ieškovė pagrįstai taiko sutartyje nustatytą 2,50 Eur/m³ kainą. Atsakovė teigė, kad šalys galutinai susitarė dėl mažesnio įkainio, tačiau negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių ieškovė, neįvykus nė vienai jos nurodytai kainos mažinimo sąlygai, būtų pakeitusi nuoseklią savo poziciją ir sutikusi taikyti mažesnę kainą. Ieškovė laikėsi pozicijos, kad mažesnis įkainis taikomas tik pasiekus atsakovės deklaruotą 300 000 m³ kiekį, o jo nepasiekus – taikoma sutartinė 2,50 Eur/m³ kaina. Todėl teismo išvada, kad kasybos kaina nebuvo siejama su iškastos produkcijos kiekiu, prieštarauja bylos duomenims.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad šalių dėl kasybos V. karjere nesiejo rašytinė sutartis, o šios išvados nepagrindė įrodymais ar jų analize. Byloje nėra duomenų, kad paslaugų sutartis būtų buvusi nutraukta, o faktinės aplinkybės patvirtina, kad ji buvo toliau vykdoma, kasybą perkeliant į V. karjerą pagal paslaugų sutarties 3.5.2 papunktį. Kasybos perkėlimas buvo atliktas ir apmokėtas atsakovės pagal šią sutarties nuostatą, o M. karjere gauti 50 000 Eur, 30 000 Eur ir 30 000 Eur avansai buvo dengiami V. karjere iškastos produkcijos apmokėjimais. Be to, pati atsakovė teigė, kad paslaugų sutarties sąlygos šalims tiko ir buvo deramasi tik dėl kainos. Ieškovės pasiūlymai dėl V. karjero taip pat buvo siejami su paslaugų sutarties pakeitimu priedais, o ne su jos nutraukimu ir naujos sutarties sudarymu. Kadangi šalys nepasiekė neginčijamo susitarimo dėl kitokio nei paslaugų sutartyje nustatyto 2,50 Eur/m³ įkainio, o mažesnės kainos taikymas buvo siejamas su konkrečiomis sąlygomis, kurios nebuvo įvykdytos, turėjo būti taikomas galiojančioje paslaugų sutartyje nustatytas 2,50 Eur/m³ įkainis. Todėl teismas nepagrįstai traktavo kasybą M. ir V. karjeruose izoliuotai ir neįvertino paslaugų sutarties reikšmės sprendžiant ginčą dėl V. karjero. Nesant nustatyto tikrojo šalių susitarimo dėl kitokio įkainio, turėjo būti taikoma paslaugų sutartyje nustatyta 2,50 Eur/m³ paslaugų kaina.

Net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad šalys nepasiekė konkretaus susitarimo dėl paslaugų V. karjere kainos, atsakovė vis tiek turėtų atsiskaityti pagal 2,50 Eur/m³ įkainį. Paslaugų objektas yra specifinis, o tokią paslaugą Lietuvos Respublikoje teikia tik ieškovė, todėl nėra galimybės nustatyti kitų tiekėjų taikomų rinkos kainų. Tačiau šalys buvo susitarusios dėl tokios pačios paslaugos M. karjere kainos – 2,50 Eur/m³ už sijotą ir 2 Eur/m³ už nesijotą medžiagą, taigi, ši kaina laikytina šalių pripažinta, rinkos ir protingumo kriterijus atitinkančia paslaugų kaina. Todėl, nesant susitarimo dėl V. karjero kainos, turėtų būti taikoma paslaugų sutartyje nustatyta kaina.

Ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros savaime nepatvirtina šalių susitarimo dėl 2 Eur/m³ įkainio. Sąskaitos buvo išrašomos avansu, nesiejant jų su faktiniu iškastos produkcijos kiekiu, siekiant užtikrinti ieškovės apyvartines lėšas, o galutinis iškastos produkcijos kiekis ir atsiskaitymas buvo tikslinami po kasybos, atlikus tikslius matavimus. Tai patvirtina ir sąskaitose nurodyti apvalūs kiekiai – 10 000, 15 000, 20 000, 30 000 m³ ir pan. Iš viso sąskaitose buvo aktuota 319 374 m³, tačiau 100 000 m³ sudarė avansinėse sąskaitose nurodytas ir vėliau kitose sąskaitose užskaitytas kiekis, todėl faktiškai pagal neavansines sąskaitas buvo aktuota 219 374 m³. Faktiškai iškasta 15 300 m³ M. ir 194 070 m³ V. karjeruose, iš viso 209 370 m³. Taigi, sąskaitose deklaruotas kiekis neatitiko faktiškai iškasto kiekio. Šios aplinkybės patvirtina, kad sąskaitos buvo tarpinio atsiskaitymo ir apyvartinių lėšų užtikrinimo priemonė, todėl negali savaime patvirtinti konkrečiu metu iškasto kiekio ar galutinio šalių susitarimo dėl kainos.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad šalys buvo susitarusios dėl galutinio 2 Eur/m³ įkainio už V. karjere teiktas paslaugas. Tai patvirtina šalių susirašinėjimas: 2024 m. spalio 10 d. ieškovės pasiūlytas 2 Eur/m³ įkainis, 2024 m. spalio 15 d. jos pakartotinis patvirtinimas ir 2024 m. lapkričio 25 d. pateiktas paslaugų sutarties priedo projektas su tokiu įkainiu. Toks pats 2 Eur/m³ įkainis nustatytas ir 2024 m. gruodžio 13 d. atsakovės pateiktame paslaugų teikimo sutarties projekte, kuriame, kaip ir paslaugų sutartyje, įkainiai įtvirtinti kaip galutiniai ir nesiejami su konkrečiu produkcijos kiekiu. Nė viename į bylą pateiktame dokumente nėra nuostatos, kad paslaugų įkainis priklausytų nuo iškastos produkcijos kiekio. Be to, faktinis šalių elgesys patvirtina susitarimą, kad ieškovė išrašė sąskaitas, taikydama 1,50 Eur/m³, 2 Eur/m³ ir 2,02 Eur/m³ įkainius, o atsakovė jas laiku ir visiškai apmokėjo. Todėl šalių susirašinėjimas, susitarimo projektai ir faktinis jo vykdymas patvirtina, kad 2 Eur/m³ įkainis buvo galutinis, o ne preliminarus ar sąlyginis.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad 300 000 m³ produkcijos kiekis buvo tik prognostinis, nebuvo atsakovės garantuotas ir nebuvo susietas su šalių sutartu paslaugų įkainiu. Šią išvadą patvirtina byloje esantys įrodymai: 2025 m. vasario 26 d. susirašinėjime 300 000 m³ kiekis buvo nurodytas tik kaip orientacinė darbų apimtis, vertinant sijotuvo atsipirkimą, tačiau nei šiame, nei kituose dokumentuose nėra atsakovės įsipareigojimo garantuoti tokį produkcijos kiekį ar perskaičiuoti paslaugų įkainį jo nepasiekus. Priešingai, 2024 m. lapkričio 25 d. ieškovės pateiktame galutiniame sutarties priedo variante nėra nei minimalaus produkcijos kiekio, nei įkainio priklausomybės nuo jo, o faktinis šalių elgesys patvirtina fiksuoto įkainio taikymą. Be to, ieškovė derybų metu pripažino, kad būsimos produkcijos kiekio tiksliai numatyti neįmanoma. Todėl 300 000 m³ kiekis negali būti vertinamas kaip sutartinis įsipareigojimas ar sutarto įkainio sąlyga. Ieškovė, būdama profesionali paslaugų teikėja, pati pasiūlė 2 Eur/m³ įkainį, įvertino savo verslo rizikas ir jį taikė teikdama paslaugas, todėl vėliau nepasitvirtinę jos verslo lūkesčiai dėl darbų apimties nesudaro pagrindo vienašališkai ir retrospektyviai keisti sutartą paslaugų kainą ar perkelti jos prisiimtą verslo riziką atsakovei.

Apeliantės argumentai dėl tariamų 2 Eur/m³ įkainio taikymo sąlygų yra nenuoseklūs ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Ieškovė skirtingose proceso stadijose nurodė skirtingas tariamas šio įkainio taikymo sąlygas – 300 000 m³ produkcijos kiekį, kasybos perkėlimą „nedelsiant“ ir susitarimo įforminimą paslaugų sutarties priedu. Tačiau 2024 m. spalio 15 d. ieškovės elektroniniame laiške, kuriuo po šalių susitikimo buvo patvirtintos paslaugų teikimo V. karjere sąlygos, nebuvo nurodyta nei minimalaus 300 000 m³ produkcijos kiekio, nei reikalavimo darbus pradėti „nedelsiant“. Be to, abi ieškovės nurodomos sąlygos faktiškai buvo įgyvendintos: ieškovė, užbaigusi darbus M. karjere 2024 m. lapkričio 26 d., 2024 m. gruodžio 20 d. pradėjo darbus V. karjere, o 2024 m. lapkričio 25 d. pati pateikė paslaugų sutarties priedą su 2 Eur/m³ įkainiu. Šalys pagal suderintas sąlygas faktiškai vykdė susitarimą – ieškovė teikė paslaugas ir išrašė sąskaitas, o atsakovė jas priėmė ir apmokėjo. Todėl, nepaisant formaliai nepasirašytos rašytinės sutarties, šalių valia dėl 2 Eur/m³ įkainio buvo suderinta ir įgyvendinta, o ieškovės vėliau nurodomos papildomos šio įkainio taikymo sąlygos nėra patvirtintos įrodymais.

Teismas pagrįstai nustatė tikrąjį šalių susitarimo turinį, įvertinęs ne atskirus įrodymus, o jų visumą – šalių derybų eigą, susirašinėjimą, derintus sutarties projektus, faktinį susitarimo vykdymą, ieškovės išrašytas sąskaitas ir atsakovės atliktus mokėjimus. Nors atskira rašytinė sutartis dėl paslaugų teikimo V. karjere nebuvo pasirašyta, šalių valia dėl esminių sąlygų, įskaitant 1,50 Eur/m³ ir 2 Eur/m³ įkainius už nesijotą ir sijotą produkciją, buvo suderinta bei faktiškai įgyvendinta, nes ieškovė teikė paslaugas ir išrašė sąskaitas, o atsakovė jas priėmė bei visiškai apmokėjo. Todėl šalių susitarimo turinys pagrįstai nustatytas pagal jų elgesį, derybų eigą ir faktinį sutarties vykdymą. Ginčas kilo ne dėl rinkos kainos, o dėl ieškovės teisės vienašališkai ir retrospektyviai pakeisti šalių sutartą bei faktiškai vykdytą paslaugų kainą. Šalims susitarus dėl konkrečių įkainių ir juos faktiškai įvykdžius, ieškovė neturėjo pagrindo vienašališkai perskaičiuoti jau suteiktų ir apmokėtų paslaugų kainos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl faktinių bylos aplinkybių, ginčo esmės ir apeliacijos ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp verslo subjektų, kurie nuo 2024 m. gegužės mėn. iki 2024 m. liepos mėn. derėjosi dėl smėlio ir žvyro kasybos paslaugų atlikimo dviejuose objektuose – M. ir V. karjeruose.

Šalys, susitarusios dėl kasybos darbų atlikimo M. karjere, šį susitarimą įformino rašytine 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų sutartimi Nr. REG-2024-08-0, kurios pagrindu ieškovė UAB „Regado Lt“ (paslaugų teikėja) įsipareigojo, naudodama savo įrangą, mechanizmus, priemones, suteikti atsakovei karjerinio smėlio ir žvyro (toliau – ir produkcija) kasimo iš vandens paslaugą akcinės bendrovės „Kelių priežiūra“ ekploatuojamame M. karjere, esančiame (duomenys neskelbtini), ir iškrauti sijotą produkciją ant kranto atsakovės nurodytoje vietoje, o atsakovė UAB „Fegda“ (užsakovė) įsipareigojo suteikti sąlygas iškrauti produkciją numatytame taške ir sumokėti už iškastą ir išsijotą produkciją (sutarties 1 punktas). Sutartyje suderėta dėl 2,5 Eur/m³ įkainio už darbus (už sijotą produkciją). Smėlio ir žvyro kasimo iš M. karjero darbai šalių susitarimu buvo užbaigti 2024 m. lapkričio 26 d., nepavykus iškasti derybų metu prognozuoto produkcijos kiekio dėl karjero specifikos (dėl šios aplinkybės ginčo nėra). Dėl įsipareigojimų pagal šią sutartį vykdymo (atliekant darbus M. karjere) reikalavimai šioje byloje nereiškiami.

Nuo 2024 m. spalio mėn. iki 2024 m. gruodžio mėn. ginčo šalių atstovai susirašinėjo dėl darbų vykdymo M. karjere ir toliau tęsė derybas dėl darbų V. karjere. Ieškovės atstovas 2024 m. lapkričio 19 d. ir 2024 m. lapkričio 25 d. elektroniniais laiškais išsiuntė atsakovės atstovui papildomo susitarimo prie 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų sutarties projektus dėl paslaugų teikimo V. karjere. Atsakovės atstovas šių projektų nepasirašė. Atsakovės atstovas 2024 m. gruodžio 10 d. elektroniniu laišku išsiuntė ieškovės atstovui pasirašyti 2024 m. gruodžio 13 d. paslaugų sutartį Nr. REG-2024-12/13 dėl darbų V. karjere. Ieškovės atstovas šios sutarties nepasirašė. Tačiau faktiškai ieškovės įranga buvo perkelta į V. karjerą ir kasybos darbai jame pradėti 2024 m. gruodžio 20 d.

Taigi, nustatyta, kad, baigusi darbus M. karjere, ieškovė darbus atsakovei atliko V. karjere. Tačiau šalys nesutaria dėl to, kokiu pagrindu (tęsiant 2024 m. rugpjūčio 5 d. sutartį ar kito susitarimo, kuris raštu neįformintas) darbai buvo vykdomi V. karjere, taip pat dėl to, koks įkainis taikytinas šiems darbams apmokėti.

Nustatyta ir tai, kad ieškovė nuo 2024 m. gruodžio 19 d. iki 2025 m. rugpjūčio 12 d. už suteiktas kasimo paslaugas V. karjere išrašė atsakovei 14 PVM sąskaitų faktūrų, kuriose nurodė atitinkamai 1,50 Eur (2024 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaita faktūra Nr. IRGD 24-005, 2025 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RGD 25-008), 2 Eur (2025 m. kovo 3 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RGD 25-010, 2025 m. kovo 4 d. PVM sąskaita faktūra Nr. IRGD 25-002) ir 2,02 Eur (0,02 Eur yra šalių suderėta kompensacija už kuro sąnaudas) (2025 m. balandžio 3 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RGD 25-013, 2025 m. balandžio 29 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RGD 25-014, 2025 m. gegužės 26 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RGD 25-016, 2025 m. birželio 6 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RGD 25-021, 2025 m. birželio 20 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RGD 25-029, 2025 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RGD 25-030, 2025 m. liepos 9 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RGD 25-035, 2025 m. liepos 14 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RGD 25-036, 2025 m. liepos 21 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RGD 25-038, 2025 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RGD 25-039) dydžio įkainius. Atsakovė šias sąskaitas yra apmokėjusi. Ginčo dėl šios aplinkybės, taip pat dėl to, koks kiekis (sijotos ir nesijotos) produkcijos faktiškai iškastas V. karjere, byloje nekeliama, su tuo susijusių reikalavimų nepareikšta. Byloje nekeliamas ir klausimas, ar atsakovė yra sumokėjusi už visus atsakovės faktiškai atliktus darbus V. karjere (ginčas kilo tik dėl taikyto įkainio). Ieškovė, pridėjus įkainio skirtumą, dėl kurio šalys nesutaria, atsakovei 2025 m. rugpjūčio 27 d. išrašė papildomas 15 520,67 Eur sąskaitą Nr. RGD 25-047 ir 97 816,01 Eur sąskaitą Nr. RGD 25-048. Dėl sąskaitose atliktų skaičiavimų aritmetinio teisingumo ginčas byloje nekeliamas. Atsakovei argumentuojant tuo, kad perskaičiavimui pagal 0,50 Eur/m³ (sąskaitoje Nr. RGD 25-048) ir 0,48 Eur/m³ (sąskaitoje Nr. RGD 25-047) didesnius, nei anksčiau išrašytose ir jau apmokėtose sąskaitose nurodyti, įkainius nebuvo pagrindo, ir 2025 m. rugpjūčio 27 d. sąskaitų neapmokėjus, su tuo nesutikdama ieškovė bendros šiose sąskaitose nurodytos sumos (113 336,68 Eur) iš atsakovės reikalauja ieškiniu. Taigi, šioje byloje kilusio ginčo esmė – ar ieškovės teiktoms paslaugoms V. karjere taikytas teisingas įkainis, kuris mažesnis nei už darbus M. karjere.

Vilniaus apygardos teismas skundžiamu 2026 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad, nors rašytinė sutartis dėl paslaugų teikimo V. karjere tarp ginčo šalių nebuvo sudaryta, susitarimas dėl kasimo darbų karjere už 2 Eur/m³ sijotos produkcijos įkainį, papildomai kompensuojant kuro išlaidas, laikomas sudarytu ir galiojančiu, o ginčo šalys tokį susitarimą vykdė. Teismas atmetė kaip neįrodytus ieškovės argumentus, kad mažesnio įkainio taikymas buvo susietas su galutiniu V. karjere iškasimos produkcijos kiekiu (300 000 m³), kuris nebuvo pasiektas, dėl to teismas padarė išvadą, kad 2025 m. rugpjūčio 27 d. papildomas sąskaitas ieškovė atsakovei išrašė ir 113 336,68 Eur reikalauja nepagrįstai.

Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad teismo išvados yra nemotyvuotos ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams bei faktiniam šalių elgesiui. Apeliantės vertinimu, teismas nepagrįstai suteikė lemiamą reikšmę pavieniam ieškovės elektroniniam laiškui ir tarpinio atsiskaitymo sąskaitoms, neįvertinęs ginčo šalių susirašinėjimo bendro konteksto, kuriame ieškovė aiškiai nurodė, kad mažesnio paslaugų įkainio taikymą sieja su šiomis sąlygomis: naujo laivo gavimu, pasiektu 300 000 m³ produkcijos kiekiu, kasybos perkėlimu į V. karjerą nedelsiant (spalio mėnesį) ir rašytinio esamos paslaugų sutarties priedo pasirašymu. Apeliantės teigimu, atsakovei neįvykdžius minėtų sąlygų, ieškovė už suteiktas paslaugas V. karjere pagrįstai reikalauja taikyti 2,5 Eur/m³ įkainį, kuris nustatytas 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų sutartyje. O teismas, nepagrįstai izoliuotai vertinęs abiejuose karjeruose atliktus kasybos darbus, neteisingai nusprendė, kad 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų sutartis neturi reikšmės, sprendžiant dėl įkainio dydžio už V. karjere atliktus darbus.

Atsižvelgdama į tai, toliau teisėjų kolegija įvertins skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be kita ko, patikrindama absoliučių jo negaliojimo pagrindų (ne)egzistavimą, ir pasisakys byloje kilusio ginčo klausimais, neperžengdama apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį apibrėžtų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo priimtas skundžiamas sprendimas yra be motyvų, nes jame nepasisakyta dėl ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, argumentų bei įrodymų, jų atmetimo, o teismo padarytos išvados nėra pagrįstos bylos faktinių aplinkybių vertinimu.

CPK įtvirtinta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį). CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, jog motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018 40 punktą).

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas per se (savaime) negali būti prilyginamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintam absoliučiam teismo sprendimo negaliojimo pagrindui. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2024 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-684/2024 45 punktą). Tai, ar teismo priimto procesinio sprendimo motyvavimo trūkumai konkrečiu atveju lemia absoliutų sprendimo negaliojimą (išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų), ar turėtų būti vertinami kaip procesinis pažeidimas (nepakankamas sprendimo motyvavimas), dėl kurio reikšmės turi būti sprendžiama pagal galimą jo įtaką bylos rezultatui, yra įvertinama atsižvelgiant į teismo pareigos pateikti sprendimo motyvus pažeidimo laipsnį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022 35 punktą; 2026 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-1249/2026 62 punktą).

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius ieškovės faktinius argumentus, pasisakė dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo. Priešingai nei teigia apeliantė, apskųsto teismo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas atliko savarankišką bylos aplinkybių ir įrodymų įvertinimą, dėl kurio pagrįstumo ir teisėtumo, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pasisakys šioje nutartyje. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai neaptarė kiekvieno ieškovės argumento, atskirai nepasisakė dėl kiekvieno įrodymo, nesudaro pagrindo pripažinti CPK normų, reglamentuojančių teismo pareigą motyvuoti priimamą sprendimą, esminį pažeidimą, juolab konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo buvimą.

Kitų apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Dėl šalių sutartinių santykių kilmės ir jų susitarimo dėl įkainio

Ieškovė teigia, kad jos atliktiems darbams V. karjere turi būti taikomas toks pat įkainis, koks nustatytas 2024 m. rugpjūčio 5 d. sutartimi, nes galimas įkainio sumažinimas buvo siejamas su sąlygomis (be kita ko, ir iškastos produkcijos kiekiu), kurios neįvyko. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagrindo didesnio įkainio, nei nurodytas ieškovės išrašytose ir atsakovės apmokėtose sąskaitose, taikymui ieškovė neįrodė. Teisėjų kolegija šiai išvadai pritaria dėl toliau nurodomų motyvų.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 61 punktą; 2021 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021 24 punktą; 2024 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024 104 punktą).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, esant situacijai, kai ieškovė yra išrašiusi sąskaitas už ginčo paslaugas, o atsakovė yra jas apmokėjusi, būtent ieškovei šioje byloje teko našta įrodyti, jog ji turėjo pagrindą atlygį perskaičiuoti, pritaikydama didesnį įkainį. Taigi, šioje byloje ieškovė turėjo įrodyti savo nurodomas aplinkybes, kad tarp šalių buvo pasiektas susitarimas V. karjere kasimo darbus tęsti kaip įsipareigojimų vykdymą pagal 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų sutartį ir darbams taikyti joje numatytą 2,5 Eur/m³ už sijotą produkciją įkainį. Taip pat būtent ieškovė turėjo įrodyti, kad mažesnio įkainio taikymo galimybė buvo susieta su šiomis sąlygomis: gauti naują laivą, iškasti 300 000 m³ produkcijos, nedelsiant perkelti kasybos darbus į V. karjerą ir pasirašyti paslaugų sutarties priedą, kurios neįvyko.

Šalims apsikeitus dokumentais, tačiau nesudarius rašytinės sutarties (ar papildomo susitarimo) dėl kasybos darbų V. karjere ir kilus ginčui dėl paslaugų įkainio dydžio, ieškovė laikosi pozicijos, kad 2024 m. rugpjūčio 8 d. paslaugų sutartis, kurios pagrindu vykdyti darbai M. karjere, nebuvo nutraukta, o kasybos darbai į V. karjerą buvo perkelti ir vykdomi pagal šią sutartį, taigi ir jos sąlygas dėl kainų. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių: kasyba į V. karjerą buvo perkelta atsakovės lėšomis pagal paslaugų sutarties 3.5.2 papunktį; ieškovės gauti avansai už suteiktas paslaugas M. karjere buvo įskaitomi į mokėjimus už V. karjere iškastą produkciją. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad šalys faktiškai sutarė, jog, pasibaigus paslaugų teikimui M. karjere, ieškovė toliau teiks atsakovei kasimo paslaugas V. karjere, kad jame paslaugos bus teikiamos, joms pasiruošiama ir jos apskaitomos iš esmės tokiomis pat sąlygomis, kaip M. karjere (išskyrus įkainį, dėl kurio byloje kilęs ginčas), tačiau bylos duomenys nepatvirtina, kad ieškovės darbai V. karjere buvo tęsiami būtent 2024 m. rugpjūčio 8 d. paslaugų sutarties pagrindu.

Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne (CK 6.156 straipsnis). Šis principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Teismas, spręsdamas ginčą, susijusį su sutarties aiškinimu ir iš sutarties kylančių įsipareigojimų vykdymu, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuojamas CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotas kasacinio teismo praktikoje.

CK 6.193 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad: sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.

Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiškinimo metodo prioritetas: kilus šalių ginčui dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Sutartis turi būti aiškinama, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 27 punktą; 2025 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-381/2025 51 punktą; 2026 m. balandžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-823/2026 30 punktą).

Tačiau subjektyvusis sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018 23 punktą; 2019 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019 30 ir 31 punktus; 2020 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020 29 punktą; 2021 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021 95 punktą). Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 28 punktą; 2021 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021 95 punktą; 2025 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-4-701/2025 33 punktą).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo šalių atstovai 2024 m. gegužės–liepos mėnesiais derėjosi dėl smėlio ir žvyro kasimo darbų abiejuose – M. ir V. – karjeruose. Atsakovės atstovas informavo ieškovę apie tris galimus M. karjero eksploatavimo variantus, nurodė kasimo plotus, gylius ir preliminarų iškasamos medžiagos kiekį. Pažymėjo, kad, atsižvelgiant į iškasamos medžiagos kiekį ir darbų organizavimo sąlygas žiemą, vėliau būtų galima persikelti į V. karjerą, tačiau V. karjero situaciją nurodė įvertinsiantis vėliau (2024 m. gegužės 31 d. elektroninis laiškas). Ieškovės atstovas, atsakydamas į atsakovės atstovo laišką, pasiūlė paslaugų M. karjere kainodarą: kasimo tiesiogiai į krantą be plaukiojančių konvejerių kaina – 2,10 Eur/m³; kasimo į krantą naudojant plaukiojančius konvejerius ir sijotuvą – 2,90 Eur/m³. Nurodė, kad reikalingas 50 000 Eur avansas, kuris būtų skirtas įrangos perkėlimui ir sijotuvo gamybai. Įvertinęs darbo apimtį, pažymėjo preliminarų iškasamos produkcijos kiekį. Be to, ieškovės atstovas šiame laiške aiškiai nurodė, kad siūlo sudaryti sutartį dėl kasimo darbų M. karjere, kuriame darbus galės pradėti birželio mėnesio pabaigoje, o situaciją dėl darbų V. karjere įvertinti sezono metu (2024 m. birželio 3 d. elektroninis laiškas). Atsakovės atstovas taip pat paprašė pateikti skaičius V. karjero medžiagų gavybai (2024 m. birželio 3 d. elektroninis laiškas). Ieškovės atstovas nurodė galimybę sumažinti V. karjero medžiagų gavybos kainą iki 2,5 Eur/m³ dėl didėsiančio našumo, o gavus laivą naujam sezonui ir dirbant didesniu našumu – iki 2,1 Eur/m³, atkreipė dėmesį, kad „esmė kiekis“ (2024 m. birželio 3 d. elektroninis laiškas). Be to, ieškovės atstovas, derindamas paslaugų įkainį V. karjere, nurodė, kad pirma turi būti išsprendžiami klausimai susiję su M. karjeru, vėliau įvertinama reali situacija ir ieškomi sprendimai dėl kitų projektų įgyvendinimo (2024 m. liepos 2 d. elektroninis laiškas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų laiškų turinys patvirtina, kad šalių atstovai kasybos darbus, atliekamus M. ir V. karjeruose, vertino kaip du atskirus darbų atlikimo objektus. Šalys detaliai tarėsi dėl paslaugų teikimo M. karjere: atsakovė nurodė darbų apimtis ir karjero techninius parametrus, o ieškovė šią informaciją įvertino ir pateikė siūlomą kainodarą paslaugų teikimui tik M. karjere. Apie V. karjerą buvo užsiminta fragmentiškai, tik apie darbų įkainių dydžius. Be to, pateiktų susirašinėjimų turinys neleidžia daryti išvados, kad šalys suderėjo dėl vienodo paslaugų įkainio dydžio abiejuose karjeruose. Ieškovės atstovas nurodė skirtingus įkainių dydžius: M. karjere – 2,10 Eur/m³ ir 2,90 Eur/m³, o V. karjere – 2,5 Eur/m³ ir 2,1 Eur/m³. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad jau derybų proceso pradžioje abiejų šalių atstovai suprato ir pažymėjo, jog paslaugų įkainių dydžiai M. ir V. karjere nebus vienodi, o V. karjere įkainis galės būti mažesnis dėl galimybės tame objekte dirbti našiau. Šią galimybę šalys siejo su objekto savybėmis, o ne vien tik su naujo laivo įsigijimu, priešingai nei byloje teigia ieškovė (ieškovės atstovas 2024 m. birželio 3 d. elektroniniame laiške pažymėjo, kad, įsigijus naują laivą, kaina galėtų dar papildomai sumažėti).

Kaip minėta, ginčo šalių atstovai, suderėję dėl kasybos darbų atlikimo M. karjere, sudarė 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų sutartį. Šios sutarties pagrindu ieškovė įsipareigojo, naudodama savo įrangą, mechanizmus, priemones, suteikti atsakovei karjerinio smėlio ir žvyro kasimo iš vandens paslaugą M. karjere, o atsakovė įsipareigojo suteikti sąlygas iškrauti produkciją numatytame taške ir sumokėti už iškastą ir išsijotą produkciją. Šalys neginčija, kad darbai šalių susitarimu M. karjere buvo užbaigti, o atsakovės atstovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu patikslino, jog darbai M. karjere buvo užbaigti 2024 m. lapkričio 26 d. (2026 m. balandžio 29 d. teismo posėdžio garso įrašo 56 min.), kai dėl objekto specifikos tolesnė kasyba buvo nebegalima. Apeliantės teigimu, būtent pagal šios sutarties 3.5.2 papunktį kasimo darbai buvo perkelti į V. karjerą atsakovės lėšomis, o tai patvirtina, kad minėta sutartis nebuvo nutraukta ar pasibaigusi. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus laiko teisiškai nepagrįstais.

Paslaugų sutarties 3.5.2 papunkčiu šalys sulygo, kad į paslaugos mokestį neįskaičiuota, atsakovei nurodžius, įrangos pakartotino pervežimo ir pakartotino surinkimo išlaidos, kurios atsiradus poreikiui bus apmokamos pagal kainą – 30 000 Eur (plius PVM). Teisėjų kolegija pažymi, kad derybų dėl darbų atlikimo V. karjere metu atsakovės atstovas 2024 m. spalio 2 d. elektroniniame laiške ieškovei paaiškino, jog aptariamas anksčiau šalių sudarytos sutarties papunktis aprašo persikraustymo išlaidas, jeigu užsakovė (atsakovė) pasibandžiusi ar dėl kitų priežasčių nutraukia gavybą ir nurodo persikraustyti į kitą karjerą. Reikšminga tai, kad šiame laiške atsakovės atstovas aiškiai ir tiesiogiai nurodė, kad šiuo atveju atsakovė nenutraukia gavybos proceso ir kasimo darbai M. karjere atliekami iki pabaigos, tačiau prie persikraustymo į V. karjerą atsakovė gali prisidėti kompensuodama ieškovei kranų kaštus. Taigi, nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantė, neįvyko paslaugų sutarties 3.5.2 papunktyje įtvirtinta sąlyga, nes atsakovė aiškiai įvardijo, kad nenutraukia gavybos proceso M. karjere. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad po šio laiško darbai M. karjere buvo tęsiami ir vykdyti iki tol, kol kasti tapo objektyviai nebeįmanoma. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtas atsakovės atstovo laiškas ieškovei buvo išsiųstas dar iki kasimo darbų pabaigos M. karjere, o šių aplinkybių kontekste ieškovė negalėjo turėti pagrįsto lūkesčio, jog kasimo darbai į V. karjerą bus perkelti pagal paslaugų sutarties 3.5.2 papunkčio nuostatą, nes darbai M. karjere buvo tęsiami dar du mėnesius ir, kaip minėta, šalių susitarimu buvo užbaigti tik 2024 m. lapkričio 26 d. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad 2024 m. rugpjūčio 8 d. paslaugų sutartis pasibaigė, ieškovei baigus darbus M. karjere.

Aplinkybė, kad ieškovės pagal šią sutartį gauti avansai vėliau buvo įskaitomi į mokėjimus už V. karjere iškastą produkciją, savaime nepatvirtina 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų sutarties tęstinumo V. karjere. Dėl avanso šalys suderėjo dėl to, kad ieškovei, prieš pradedant darbus M. karjere, buvo reikalinga pasiruošti, be kita ko, įsigyti papildomą techniką (sijotuvą). Atkreiptinas dėmesys, kad tokia atsiskaitymo tvarka (kai ieškovės negrąžintas avansas buvo išskaitomas iš atsakovės ieškovei mokėtinų sumų už paslaugas V. karjere) buvo pasiūlyta būtent ieškovės atstovo, kuris 2024 m. spalio 10 d. elektroniniame laiške paaiškino, kad dėl M. karjero specifikos nepavykus iškasti pakankamo kiekio produkcijos, ieškovės veikla tapo nuostolinga, ir, užsitikrindamas pakankamas apyvartines lėšas, paprašė leisti avansą grąžinti iš vėlesnių pajamų, gautų už atliktus darbus V. karjere (2024 m. spalio 14 d. elektroninis laiškas). Toks ieškovės pasiūlytas avanso įskaitymo būdas vertintinas ne kaip 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų sutarties tęstinumo V. karjere išraiška, o ieškovės atsakovei pasiūlyta tarpusavio priešpriešinių prievolių įskaitymo tvarka, todėl apeliantės argumentas, jog ši aplinkybė paneigia 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų sutarties pasibaigimą 2024 m. lapkričio mėn., atmetamas kaip teisiškai nepagrįstas.

Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo šalys, derėdamosi dėl paslaugų teikimo V. karjere, sulygo iš esmės dėl tokių pačių sąlygų, kokios buvo nustatytos paslaugų teikimo M. karjere sutartyje. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ginčo šalių atstovai patvirtino, kad V. karjere darbai buvo vykdomi pagal tokias pat kaip 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų sutarties nuostatas (2026 m. balandžio 29 d. teismo posėdžio garso įrašo 13 ir 56 min.). Taigi aplinkybė, kad šalims derantis atsakovė atsiuntė ieškovei sutarties dėl paslaugų teikimo V. karjere projektą, kuriame kai kurios sąlygos buvo pakeistos, lyginant su 2024 m. rugpjūčio 5 d. sutartimi, nėra teisiškai reikšminga, atsižvelgiant į tai, kad ji pasirašyta nebuvo. Be to, teisėjų kolegija, priešingai nei teigia apeliantė, neįžvelgia minėto projekto ir 2024 m. rugpjūčio 5 d. sutarties esminių sąlygų (išskyrus įkainius) skirtumų.

Kaip minėta, esminis ginčas šioje byloje kilo dėl šalių susitarimo dėl įkainio, taikytino paslaugoms V. karjere. Ieškovė laikosi pozicijos, kad mažesnio įkainio taikymo paslaugoms V. karjere galimybė buvo siejama su naujo laivo gavimu, 300 000 m³ produkcijos kiekiu, kasybos darbų perkėlimu nedelsiant spalio mėnesį ir rašytinio esamos sutarties priedo pasirašymu. Kadangi atsakovė šių sąlygų neįvykdė, o šalys nesudarė rašytinio susitarimo dėl įkainio dydžio, turi būti taikomas 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų sutartyje nustatytas 2,5 Eur/m³ įkainis. Atsakovė, nesutikdama su šiais argumentais, nurodo, kad šalių valia dėl mažesnio įkainio dydžio buvo suderinta ir faktiškai įgyvendinta, nepriklausomai nuo ieškovės nurodomų sąlygų, todėl aplinkybė, jog šalys nesudarė rašytinio susitarimo dėl paslaugų teikimo V. karjere, neturi teisinės reikšmės.

Pirmiausia pažymėtina, kad teisėjų kolegija jau įvertino ir kaip nepagrįstą atmetė ieškovės teiginį, jog darbai V. karjere buvo tęsiami 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų sutarties pagrindu, dėl to jiems taikytini šioje sutartyje nurodyti įkainiai. Be to, teisėjų kolegija nutarties 44 punkte konstatavo, kad ginčo šalių atstovų elgesys derybų proceso pradžioje patvirtino jų vienodą supratimą, jog paslaugų įkainio dydis V. karjere bus mažesnis nei M. karjere. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo šalių pozicija dėl mažesnio darbų įkainio dydžio V. karjere išliko nepakitusi ir tolesnių derybų metu bei kasimo darbų V. karjere vykdymo metu.

Reikšminga tai, kad pačios apeliantės atstovas derybų proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, jog kasimo darbų įkainio dydis V. karjere bus mažesnis, be kita ko, argumentuodamas tuo, kad kasti šiame karjere bus lengviau. Jis siūlė nuo įrangos perkėlimo į V. karjerą taikyti 2 Eur/m³ įkainį už kasimo darbus su sijojimu, nurodydamas, kad tokiam susitarimui įforminti pakaktų 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų sutarties priedo, kuriame būtų nustatytas 2 Eur/m³ įkainis (2024 m. spalio 15 d. elektroninis laiškas). 2024 m. lapkričio 19 d. papildomo susitarimo prie paslaugų sutarties projekte ieškovės atstovas nurodė 2,13 Eur/m³ įkainį, o vėlesnėje projekto versijoje – 2 Eur/m³ (2024 m. lapkričio 19 d. ir 25 d. elektroniniai laiškai). Atsakovės atstovas sutarties projekte nurodė 2 Eur/m³ įkainį už sijotos ir 1,5 Eur/m³ už nesijotos produkcijos iškasimą (2024 m. gruodžio 10 d. elektroninis laiškas). Nepaisant to, kad nei ieškovės sutarties priedų projektai, nei atsakovės sutarties projektas nebuvo šalių pasirašyti, bendru šalių susitarimu kasybos įranga buvo perkelta į V. karjerą, kuriame produkcijos gavyba buvo pradėta 2024 m. gruodžio 20 d. Ieškovė teikė paslaugas ir nuo 2024 m. gruodžio 19 d. iki 2025 m. rugpjūčio 12 d. išrašinėjo atsakovei sąskaitas, taikydama kainodarą, kuri atitiko atsakovės sutarties projekte nurodytus įkainių dydžius, o atsakovė visas sąskaitas faktūras apmokėjo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės, kad ieškovės atstovas derybų eigos metu nuosekliai išreiškė sutikimą kasimo darbus V. karjere vykdyti už mažesnį įkainį nei M. karjere, ieškovė faktiškai vykdė kasimo darbus V. karjere, už darbus išrašydama sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodyti atsakovės siųstame sutarties dėl šio objekto projekte siūlyti įkainiai, o atsakovė jas apmokėjo, patvirtina faktiškai suderintą ginčo šalių valią taikyti mažesnį kasimo darbų įkainį V. karjere. Todėl nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė neįrodė, jog šalys pasiekė susitarimą taikyti 2,5 Eur/m³ dydžio įkainį už suteiktas paslaugas V. karjere.

Šios išvados nepaneigia apeliantės argumentas, kad pateiktos PVM sąskaitos faktūros negali patvirtinti šalių sutarto mažesnio įkainio dydžio, nes buvo išrašomos nesiejant jų su faktiniu iškastu produkcijos kiekiu. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovės atstovė neginčijo aplinkybės, kad bendru šalių susitarimu ieškovė PVM sąskaitose faktūrose nurodė fiksuotą 10 000 m³ kiekį tam, jog ieškovė turėtų apyvartinių lėšų ir galėtų vykdyti veiklą, net jei iš pradžių darbų kiekiai V. objekte faktiškai būtų mažesni. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks šalių susitarimas nustatytinų aplinkybių kontekste nėra teisiškai reikšmingas, nes jis buvo sudarytas išimtinai dėl ieškovės interesų, jai teigiant, kad tai padės jai išgyventi žiemą (2024 m. spalio 10 d. elektroninis laiškas).

Teisėjų kolegija nesutinka ir su tuo, kad mažesnis įkainio dydis V. karjere buvo betarpiškai susijęs su apeliantės nurodomų įvykių, kaip sąlygų įkainį mažinti, būtinumu. Juolab nėra pagrindo teigti, kad joms neįvykus, ieškovė įgijo teisę vėliau vienašališkai perskaičiuoti suteiktų paslaugų, už kurias atsakovė jau buvo sumokėjusi, kainą.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės atstovas derybų pradžioje, siūlydamas kainodarą dėl paslaugų teikimo V. karjere nurodė, kad yra galimybė sumažinti kainą iki 2,5 Eur/m³ dėl didėsiančio našumo, o gavus laivą ir dirbant didesniu našumu įkainio dydis galėtų būti ir 2,1 Eur/m³ (2024 m. birželio 3 d. elektroninis laiškas). Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad šio derybų etapo metu darbams M. karjere ieškovė siūlė didesnius įkainius, nei vėliau nustatyti sutartimi. Lingvistinė minėto elektroninio laiško turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad naujo laivo gavimas turėtų įtakos kasybos darbams, nes didintų darbo našumą, dėl to paslaugų įkainis galėtų būti dar mažesnis, tačiau ieškovės atstovas aiškiai nenurodė, kad šio laivo gavimas yra būtina sąlyga mažesnio įkainio taikymui, todėl nėra pagrindo pritarti apeliantei, kad ši sąlyga buvo būtina mažesnio įkainio taikymui.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė negarantavo ieškovei 300 000 m³ produkcijos kiekio. Atsakovės atstovas tokį galimos iškasti produkcijos kiekį nurodė viename laiške ir susirašinėjimo programėlėje „Viber“. Kaip teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas, jis laikytinas prognostiniu iškastos produkcijos kiekiu. Derybų metu atsakovės atstovas iš tiesų nurodė, kad V. karjere iki 2025 m. rugsėjo mėn. galima iškasti ne mažiau kaip 300 000 m³ birių medžiagų (2024 m. spalio 2 d. elektroninis laiškas). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad susirašinėjime minimas žodžių junginys „galima iškasti“ šiame kontekste reiškia ne garantuotą rezultatą, o galimybę. Tai, kad didesnės darbų apimties galimybė buvo naudojama kaip svertas šalių derybose, nereiškia, kad atsakovė prisiėmė kokius nors įsipareigojimus dėl darbų apimčių. To nepatvirtina jokie bylos įrodymai. Vien tik produkcijos galimo kiekio nurodymas derybose savaime nepatvirtina, kad atsakovės atstovas garantavo ieškovei, jog V. karjere ji iškas 300 000 m³ produkcijos kiekio. Šalims derantis, buvo nurodyti ir M. karjere preliminarūs galimi iškasti kiekiai, tačiau 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų sutartyje įsipareigojimų kokią nors darbų apimtį užtikrinti atsakovė taip pat nebuvo prisiėmusi. Atkreiptinas dėmesys, kad vykdant kasybos darbus M. karjere ir derybų dėl V. karjero metu ieškovės atstovas nuolat pabrėžė, kad patiria nuostolius, o atsakovės atstovo pateikti preliminarūs skaičiavimai, apimantys ir nurodomus prognostinius galimos iškasti produkcijos kiekius, vertintini kaip jo reakcija į ieškovės skundus dėl patiriamų finansinių sunkumų, siūlant galimas situacijas, kurios leistų ieškovei išvengti patiriamų nuostolių, tačiau nepatvirtina atsakovės įsipareigojimo užtikrinti atitinkamą produkcijos kiekį.

Kitokio vertinimo nelemia apeliantės nurodoma aplinkybė, kad 300 000 m³ produkcijos kiekis buvo pažymėtas 2024 m. lapkričio 19 d. papildomo susitarimo prie paslaugų sutarties priedo projekte. Pirmiausia, primintina, kad joks rašytinis susitarimas galiausiai šalių sudarytas nebuvo. Antra, priedo 7 punkte nurodyta, jeigu ieškovė iki sutarties galiojimo pabaigos nespės išgauti 300 000 m³ produkcijos, bet ją technologiškai išgauti galimybė bus, sutarties galiojimas atsakovės sprendimu ir šalims pasirašant susitarimą gali būti pratęstas. Lingvistinė šio teksto analizė leidžia daryti išvadą, kad nurodytas iškastos produkcijos kiekis būtų buvęs sąlyga spręsti klausimą dėl sutarties pratęsimo, tačiau ne atsakovės garantuojamas iškastos produkcijos kiekis. Be kita ko, ieškovė vėlesniame šio priedo projekte nebenumatė tokio pakeitimo, todėl nėra pagrindo abejoti, jog ieškovė 300 000 m³ produkcijos kiekio nesiejo su mažesnio įkainio taikymu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra pagrindo teigti, kad mažesnio įkainio taikymas buvo siejamas su kasybos darbų perkėlimo į V. karjerą terminu. Nors ieškovės atstovas, atsižvelgdamas į V. kainodarą ir darbų M. karjere tęstinumo galimybę, nurodė du galimus variantus: tęsti darbus M. karjere iki sezono pabaigos, taikant V. karjere 2,5 Eur/m³ įkainį, kol bus sudengtas avansas, arba nedelsiant (kaip bylos nagrinėjimo metu akcentavo ieškovė – spalio mėnesį) persikelti į V. karjerą ir taikyti 2 Eur/m³ įkainį (2024 m. spalio 14 d. elektroninis laiškas), tačiau tolesnis šalių susirašinėjimas patvirtina, kad tai nebuvo esminė aplinkybė, lemianti mažesnio įkainio taikymą. Ieškovės atstovas 2024 m. spalio 15 d. elektroniniame laiške nurodė 2 Eur/m³ įkainio dydį, 2024 m. lapkričio 19 d. elektroniniu laišku išsiųstame paslaugų sutarties priede – 2,13 Eur/m³ įkainį, 2024 m. lapkričio 25 d. elektroniniu laišku išsiųstame paslaugų sutarties priede – 2 Eur/m³ įkainį, o nuo 2024 m. gruodžio 19 d. iki 2025 m. rugpjūčio 12 d. išrašytose sąskaitose už suteiktas kasimo paslaugas V. karjere, atitinkamai nurodė 1,50 Eur/m³ (už nesijotą produkciją), 2 Eur/m³ (už sijotą produkciją) ir 2,02 Eur/m³ (už sijotą produkciją su priedu už kurą) dydžio įkainius. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pati ieškovė nesilaikė pozicijos dėl mažesnio įkainio taikymo tik išpildžius sąlygą perkelti darbus į V. karjerą dar 2024 m. spalio mėn.

Teisėjų kolegija apeliantės argumentą, kad susitarimas dėl mažesnio įkainio taikymo turėjo būti įformintas rašytiniu 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų sutarties priedu, o atsakovės atstovui jo nepasirašius, susitarimas dėl minėto įkainio taikymo už paslaugas V. karjere nebuvo sudarytas, laiko teisiškai nepagrįstu. Pirma, jau konstatuota, kad susitarimas dėl darbų V. karjere nebuvo sutartinių santykių pagal 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų sutartį tąsa. Antra, šalių faktinio susitarimo tiek dėl darbų V. karjere, tiek dėl įkainio, taikytino atsiskaitymui už juos, egzistavimą patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma.

CK 1.76 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, kad sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Taigi paprastai visi rašytiniai dokumentai yra patvirtinami sandorius sudarančių asmenų parašais. Parašas tarsi galutinai patvirtina sandorį sudarančio asmens valią ir reiškia asmens įsipareigojimą vykdyti sandorį. Tačiau tiek rašytinė sutartis, tiek tokią sutartį pasirašiusių asmenų parašai laikytini išorine sutartinių santykių įforminimo, t. y. valios sudaryti sandorį, išraiškos forma. Dėl kokių nors priežasčių sutarties nepatvirtinus abiejų šalių parašais, šalių valią sudaryti sutartį galima įrodinėti faktais ir duomenimis, iš kurių galima spręsti apie susitarimo buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020 27 punktą).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad ginčo šalys suderino bendrą valią taikyti tokias pačias paslaugų teikimo V. karjere sąlygas, kokios buvo nustatytos 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų teikimo sutartyje (išskyrus įkainius), ir faktiškai pagal tokias nuostatas veikė. Šalių veiksmai derybų dėl įkainių, taikytinų darbams V. karjere, sąskaitų už šiuos darbus išrašymo aplinkybės bei jų turinys patvirtina buvus ir aiškią šalių suderintą valią dėl tokio faktinio šalių susitarimo kainos, kuri atsispindėjo ieškovės išrašytose ir atsakovės apmokėtose sąskaitose susitarimo galiojimo metu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai, o šalių parašais patvirtinto susitarimo nebuvimas savaime nepaneigia jų egzistavimo, nes nagrinėjamu atveju ginčo šalys savo veiksmais įgyvendino suderintą susitarimą dėl darbų atlikimo V. karjere. Konstatavus, kad šalys buvo susitarusios dėl įkainio, taikytino paslaugoms V. karjere, yra pagrindas atmesti ieškovės argumentus, kad, nesant rašytinio šalių susitarimo dėl įkainio, taikytina tokių darbų rinkos kaina (CK 6.198 straipsnio 1 dalis). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad rinkos kaina negali būti nustatyta pagal vieną ankstesnę šalių sudarytą sutartį, juolab kad byloje nustatyta, jog darbų objektų gamtinės sąlygos buvo skirtingos.

Tai, kad, pasibaigus darbams V. karjere, ieškovė pasiskaičiavo, jog santykiai su atsakove jai nebuvo pelningi, nesudaro pagrindo pripažinti jos vienašališkai atliktą kainos perskaičiavimą pagrįstu. Ieškovė užsiima smėlio ir žvyro karjerų eksploatavimo bei molio ir kaolino kasybos darbais, todėl jai, kaip šios verslo srities profesionalei, taikomi aukštesni rūpestingumo, atidumo ir apdairumo standartai. Ieškovė, fiksuodama sąskaitose iškastos produkcijos kiekius ir jose nurodydama konkrečius įkainius už savo suteiktas paslaugas, turėjo įvertinti su tuo susijusias rizikas, o nagrinėjamu atveju turi prisiimti ir kilusias pasekmes.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantės pozicija, jog šalys susitarė taikyti 2,5 Eur/m³ įkainį už suteiktas kasimo ir sijojimo paslaugas V. karjere, o 2 Eur/m³ įkainio taikymas buvo susijęs su ieškovės nurodytų specifinių sąlygų įvykdymu, yra nepagrįsta ir neįrodyta. Įvertinus bylos duomenis, derybų eigą dėl paslaugų teikimo abiejuose objektuose, taip pat šalių elgesį vykdant darbus, akivaizdu, kad ginčo šalių atstovai kasybos darbus M. ir V. karjeruose vertino kaip du atskirus darbų atlikimo objektus, o užbaigus darbus M. karjere kasimo darbai V. karjere kitu bendru šalių susitarimu buvo vykdomi, taikant suderėtą mažesnį įkainį, todėl apeliantės nurodytos aplinkybės, kuriomis ji grindė savo poziciją dėl 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų sutarties tęstinumo joje nustatytais įkainiais, liko neįrodyta (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė bylai aktualias materialiosios ir proceso teisės normas, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog tarp šalių buvo pasiektas susitarimas V. karjere vykdyti kasimo darbus pagal 2024 m. rugpjūčio 5 d. paslaugų sutartį ir taikyti joje numatytą 2,5 Eur/m³ sijotos produkcijos kasimo įkainį, o taikytas mažesnis įkainis buvo susijęs su ieškovės nurodytų sąlygų įvykdymu. Nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė pagrįstai reikalauja iš atsakovės 113 336,68 Eur sumos, t. y. kainos skirtumo, susidariusio po šalių sutartinių santykių pabaigos ieškovei vienašališkai atlikus perskaičiavimus už jau suteiktas ir atsakovės apmokėtas kasimo V. karjere paslaugas. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą dėl ieškinio atmestinumo, o apeliantės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti tokį sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovė įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese, atlyginimą, o ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame procese neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Atsakovė UAB „Fegda“ pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme ji patyrė 2 873,75 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir 181,50 Eur išlaidas už prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas parengimą, iš viso – 3 055,25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), aptariamoms bylinėjimosi išlaidoms apskaičiuoti taikomas 2026 m. II ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 628,2 Eur. Vadinasi, maksimali rekomenduojama priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nagrinėjamoje byloje būtų 3 416,66 Eur (2 628,2 x 1,3) (Rekomendacijų 8.11 papunktis). Atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, o įvertinusi byloje spręstų klausimų pobūdį, pateikto procesinio dokumento turinį, galimas realias laiko sąnaudas jam parengti, teisėjų kolegija atsakovės prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą šiuo atveju laiko pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, atsakovei iš apeliantės priteisiama 3 055,25 Eur advokato pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Fegda“, juridinio asmens kodas 110801759, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Regado LT“, juridinio asmens kodas 302727161, 3 055,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.