Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Neringos Švedienės ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovams G. Ž. ir R. Ž. dėl be teisinio pagrindo įgyto turto sukūrimo išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje – M. Ž..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

Trečiasis asmuo M. Ž. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas nurodė, kad ieškovą ir trečiąjį asmenį siejo jungtinės (partnerystės) veiklos teisiniai santykiai, o ieškovo ir atsakovų nesiejo teisiniai santykiai. Ieškovas negavo iš atsakovų ir trečiojo asmens grynųjų pinigų gyvenamojo namo sukūrimui. Ieškovas gyvena Latvijos Respublikoje, ten buvo bankrutavęs, tačiau vykdė (vykdo) ūkinę komercinę (sendaikčių bei antikvarinių daiktų), todėl turėjo pinigų gyvenamojo namo sukūrimui. Visas pajamas ieškovas gavo (gauna) tik grynaisiais pinigais.

Teismo posėdžio metu atsakovai ir jų atstovas nurodė, kad atsakovai įsigijo žemės sklypą šeimos poreikiams tenkinti (gyvenamosios paskirties namui pastatyti) ir, pasitikėdami ieškovu, sutiko, kad R. B. statytų gyvenamąjį namą. Ieškovas 17 500 Eur gautus už parduotą atsakovų turtą Latvijos Respublikoje pasiliko sau kaip kompensaciją (atlyginimą) už gyvenamojo namo statybas. Taip pat atsakovai sumokėjo (perdavė) grynaisiais pinigais ieškovui apie 202 500 Eur, kurie buvo skirti gyvenamojo namo statybai. Ieškovas pretenzijoje nurodė, kad jį ir atsakovus siejo pavedimo teisiniai santykiai, o teisme savo poziciją pakeitė, teigdamas, jog ieškovą ir trečiąjį asmenį siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai.

Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo sutiko su atsakovais, paaiškinęs, kad ieškovui asmeniškai buvo perduodami grynieji pinigai gyvenamojo namo statybai. M. Ž. iš Jungtinės Karalystės siųsdavo tėvams grynuosius pinigus (apie 50 000 Eur), kurie buvo skirti ieškovui už pagalbą statant gyvenamąjį namą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Šalys nesudarinėjo rašytinių sutarčių ir tokių įrodymų byloje nėra. Atsakovai nepateikė įrodymų dėl sudarytų kokių nors žodinių susitarimų. Taip pat atsakovai nepateikė duomenų, kokius buvo davę nurodymus ieškovui dėl gyvenamojo namo projekto, patalpų išplanavimo, fasado sprendinių ir kt. Apeliantas pažymi, kad buvo statomas išskirtinės architektūros gyvenamasis namas, kurio sprendiniai buvo derinami su dizainere. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas išsiuntė atsakovams gyvenamojo namo vizualizacijas, planus ir su jais derino kokius nors sprendinius. Akivaizdu, kad būsimo pastato (gyvenamojo namo) projektas gali būti matomas iš nuotraukų, o patalpų išplanavimas – iš eksplikacijos ir tokie duomenys gali būti pateikiami tik elektroninėmis ryšio priemonėmis, nes tai paaiškinti žodžiu neįmanoma. Taigi, jeigu gyvenamasis namas buvo statomas pagal atsakovų nurodymus, tokie duomenys turėjo būti išlikę ir atsakovai turėjo juos pateikti teismui.

Apeliantas gyvenamąjį namą statė išskirtinai savo nuožiūra, žemės sklypo įsigijimas, jo vieta ir lokacija, kaina, taip pat gyvenamojo namo projektas (jo dizaino sprendiniai) su atsakovais nebuvo derinami. Liudytoja E. N. parodė, kad visus projekto sprendinius derino tik su apeliantu, atsakovai niekada nebuvo atvykę į biurą. Ieškovui buvo perduotas galutinis projektas, kurį jis nuvežė atsakovams kaip žemės sklypo savininkams pasirašyti. Liudytojas J. M. paaiškino, kad visais statybų klausimais (pirko statybines medžiagas, ieškojo rangovų ir kt.) rūpinosi tik apeliantas, todėl suprato, kad R. B. stato gyvenamąjį namą sau.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.657 straipsnio 1 dalis nustato, kad pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotinio) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. CK 6.757 straipsnio 1 dalis nustato, kad pavedimo sutartimi įgaliotojas gali pavesti įgaliotiniui atlikti teisinius veiksmus, susijusius su įgaliotojo gynimu, įgaliotojo viso ar dalies turto administravimu, procesinių veiksmų atlikimu įgaliotojo vardu teismo ir kitose institucijose, bei kitokius teisinius veiksmus. CK 6.759 straipsnio 1 dalis nustato, kad įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą pagal įgaliotojo nurodymus. Nurodytos teisės normos patvirtina, kad susiklosčius pavedimo teisiniams santykiams, įgaliotinis privalo veikti pagal įgaliotojo nurodymus ir pagal įgaliotojo užduotį. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas veikė atsakovų nurodymu ar pavedimu.

CK 6.644 straipsnio 1 dalis nustato, kad rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Kaip matyti iš šios teisės normos, esminis rangos teisinių santykių elementas taip pat yra užsakovo užduotis. Gyvenamasis namas buvo statomas tik apelianto nuožiūra, jam vienašališkai priimant sprendimus tiek dėl projekto, tiek dėl statybų organizavimo, tokių klausimų nederinant su atsakovais.

Kvalifikuodamas šalių teisinius santykius kaip pavedimo ir rangos, teismas kaip įrodytą aplinkybę nurodė šalių susitarimą, kad apeliantas organizuos ir prižiūrės gyvenamojo namo statybas (skundžiamo teismo sprendimo 21 punktas). Tačiau tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nėra ir teismas tokios išvados tinkamai neargumentavo (tokias aplinkybes buvo nurodę tik atsakovai bei trečiasis asmuo). Apeliantas niekada nepripažino, kad jis tik organizavo ir prižiūrėjo statybas.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčas kilo tik dėl atsiskaitymo už atliktus darbus. Apeliantas reikalauja priteisti gyvenamojo namo, kurį pastatė savo lėšomis ir darbu, vertę ir įrodinėja, kad atsakovai, neturėdami teisinio pagrindo (nebuvo užsakovai ir statytojai bei neinvestavo savo lėšų), įgijo turtą (gyvenamąjį namą).

Aplinkybės, kad žemės sklypo nuosavybės teisės buvo registruojamos ne M. Ž. vardu, o jo tėvų vardu, esminės reikšmės kvalifikuojant šalių tarpusavio teisinius santykius, neturi. M. Ž. nurodė, kad žemės sklypo nuosavybės teisės atsakovų vardu buvo forminamos dėl to, kad būtų paprasčiau tvarkyti visus dokumentus Lietuvoje. Tai yra trečiasis asmuo patvirtino, kad savo valia įformino žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį tėvų vardu. Tai buvo logiška, kadangi statant gyvenamąjį namą reikalingi statytojų parašai (ant projektavimo užduoties, įgaliojimų projektuotojams, prašymo dėl statybą leidžiančio dokumento gavimo), todėl trečiajam asmeniui gyvenant Jungtinėje Karalystėje, galimybės operatyviai pasirašyti reikiamus dokumentus buvo apribotos. Be to, byloje yra duomenys, kad bylos nagrinėjimo metu M. Ž. buvo suimtas ir deportuotas iš Jungtinės Karalystės. Vadinasi, buvo ir kitų priežasčių, dėl kurių M. Ž. negalėjo grįžti į Lietuvą.

Apeliantas neprivalėjo atskleisti tretiesiems asmenims (liudytojoms) visų gyvenamojo namo statybos aplinkybių. Vien tai, kad liudytojos suprato, jog gyvenamąjį namą R. B. statė sau, nepaneigia apelianto susitarimo su trečiuoju asmeniu.

2023 m. rugsėjo 23 d. pretenzijoje dėl 104 653,40 Eur įsiskolinimo padengimo nurodyti pavedimo teisiniai santykiai nereiškia, kad teismas analogiškai turi juos kvalifikuoti. Pretenzija siekta ginčą išspręsti taikiai. Jeigu atsakovai būtų atlyginę apeliantui bent faktiškai patirtas išlaidas, R. B. pretenzijų jiems nebūtų turėjęs. Be to, pretenzija buvo pateikta advokato, t. y. ne apeliantas kvalifikavo šalių teisinius santykius.

Apeliantas bendradarbiavo su projektuotojais, rangovais, sudarinėjo sutartis, savo nuožiūra parinko ir užsakė statybines medžiagas. Liudytoja (UAB „Kartografiniai projektai“ administratorė) E. N. patvirtino, kad užsakymą projektui pateikė apeliantas ir su juo buvo derinamas namo projektas, R. B. atsiskaitė už suteiktas paslaugas. Sutartį su UAB „Kartografiniai projektai“ pasirašė užsakovas R. B.. UAB „Ergavita“ ir UAB „Elidaras“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros pirkėjo R. B. vardu. UAB „Vidara“ bei UAB „Cela“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros pirkėjo J. M. vardu, kuris, patvirtino, kad statybines medžiagas pirko apelianto vardu. Jokiose sutartyse ar PVM sąskaitose faktūrose atsakovai nenurodyti kaip užsakovai ar pirkėjai.

Teismo argumentai, kad atsakovų praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo ir apeliantas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, yra nepagrįsti. Šalių nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, nes apeliantas nestatė gyvenamojo namo pagal atsakovų užduotį ar jų pavedimu. Tarp šalių nebuvo pasirašyta sutarčių, sudaryta susitarimų dėl to, kad R. B. veiktų kaip atsakovų teisinis atstovas arba rangovas.

Atsižvelgiant į skundžiamo teismo sprendimo 31 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką, laikytina, kad nagrinėjamoje byloje yra (buvo) įrodytos visos nepagrįsto praturtėjimo arba turto gavimo neturint tam teisinio pagrindo taikymo sąlygos.

Atsakovų ir trečiojo asmens piniginių lėšų mokėjimo (nemokėjimo) apeliantui aplinkybės yra svarbios vertinant ieškinio sumą. Jeigu atsakovai yra sumokėję apeliantui pinigines lėšas, yra pagrindas mažinti ieškinio reikalavimus. Jeigu apeliantui buvo mokama, nėra pagrindo teigti, kad atsakovai turtą įgijo be teisinio pagrindo, nes statybos finansuotojai laikomi statytojais bei užsakovais (SĮ 2 straipsnio 99 punktas).

Apeliantas ginčija teismo nustatytas aplinkybes dėl atsiskaitymo bei atkreipia dėmesį į įrodinėjimo pareigos paskirstymą panašaus pobūdžio bylose, kurių teismas nesilaikė. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodinėjimas nepagrįsto praturtėjimo bylose pasižymi tam tikra specifika – ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021, 20 punktas; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021, 36 punktas). Taigi, apeliantas privalėjo įrodyti, kad jis pastatė gyvenamąjį namą iki ieškinyje nurodyto baigtumo mokėdamas rangovams ir atlikdamas pats statybos darbus, o atsakovai, teigdami, kad turtą įgijo teisėtai, turėjo įrodyti, jog gyvenamąjį namą statė iš savo lėšų.

Byloje nėra ginčo, kad visas statybines medžiagas pirko, su rangovais sutartis sudarinėjo bei su jais atsiskaitė apeliantas. Tokias aplinkybes patvirtina paslaugų sutartys, PVM sąskaitos faktūros, statybinių medžiagų pirkimo kvitai. Atsakovai paaiškinimų ir įrodymų, kad mokėjo rangovams arba pirko statybines medžiagas gyvenamojo namo statybai, neteikė. Atsakovai nurodė, kad visais gyvenamojo namo statybų organizavimo reikalais, rūpinosi tik apeliantas, o jie tik nuvykdavo pasižiūrėti kaip atrodo statomas gyvenamasis namas. Atsakovai privalėjo įrodyti, kad gyvenamasis namas buvo statomas iš jų lėšų ir jie (tiesiogiai ar netiesiogiai) finansavo gyvenamojo namo statybas.

Byloje nėra ginčo, kad apeliantas gavo iš atsakovų 17 500 Eur už atsakovų turto Latvijos Respublikoje 2022 m. gegužės 27 d. pardavimą pagal įgaliojimą. Šias pinigines lėšas apeliantas panaudojo atsiskaitydamas su rangovais, vykdydamas prievoles pagal sudarytus žodinius susitarimus dėl gyvenamojo namo statybos, po to buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros bei pinigų priėmimo kvitai. Paskutiniai atsiskaitymai su vienu iš pagrindinių rangovių UAB „Eridanas“ buvo atlikti 2022 m. spalio 18–20 dienomis, sumokant 39 800 Eur. 2022 m. spalio mėn. šalių santykiai jau buvo konfliktiniai, todėl apeliantas niekaip negalėjo paskutinius mokėjimus šiai rangovei atlikti iš atsakovų perduotų piniginių lėšų. Be to, apeliantas patikslino ieškinio reikalavimus ir atsakovai teismo posėdžio metu bei procesiniuose dokumentuose patvirtino, kad 17 500 Eur iš atsakovo ateityje nereikalaus.

CK 6.65 straipsnio 1 dalis nustato, kad kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenustato ko kitą. Pakvitavimo neišdavimo teisinės pasekmės yra numatytos CK 6.65 straipsnio 3 dalyje. Tai yra, jeigu kreditorius atsisako išduoti pakvitavimą, grąžinti skolos dokumentą arba pažymėti pakvitavime, kad negali šio dokumento grąžinti, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės įvykdymą, iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą. Jeigu apeliantas nesutiko pasirašyti pakvitavimo apie grynųjų pinigų gavimą, atsakovai turėjo apskritai atsisakyti mokėti jam bet kokias pinigines lėšas, juolab didelę (152 500 Eur) grynųjų pinigų sumą.

R. B. turėjo skolinių įsipareigojimų, todėl mokėjimo pavedimų nevykdė, pakvitavimų tretiesiems asmenims neteikė, nes jie būtų tik kaip įrodymas apie ginčo šalių tarpusavio atsiskaitymus. 152 500 Eur mokėjimas, nereikalaujant įrodymo apie pinigų gavimą, neatitinka protingo ir apdairaus asmens elgesio standartų.

Teismas atsiskaitymo su apeliantu faktus rėmėsi kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009 pateiktais išaiškinimais bei grindė netiesioginiais įrodymais. Tačiau byloje Nr. 3K-3-594/2009 buvo nagrinėjamas ginčas dėl atstovo pareigos pateikti ataskaitas bei perduoti visą, ką gavo vykdydamas pavedimą įgaliotiniui ir kasacinio teismo padarytos išvados dėl rašytinės formos reikalavimo nesilaikymo perduodant turtą buvo grindžiamos CK 2.150 straipsniu, kuriame yra numatytos tik atstovo prievolės atsiskaityti atstovaujamajam. Tokiame teisiniame santykyje atstovas yra kreditorius, o atstovaujamasis – skolininkas. Nagrinėjamoje byloje teismas sprendė klausimą dėl apelianto, kaip atstovo ir kreditoriaus, bei atsakovų, kaip atstovaujamųjų ir skolininkų, prievolės įvykdymo. Apelianto pozicija – tarp ginčo šalių nebuvo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai, apeliantas neprivalėjo ir neteikė jokių ataskaitų atsakovams. Todėl teismas negalėjo remtis pavedimo teisiniuose santykiuose suformuota kasacinio teismo praktika.

Teismas, pripažindamas atsiskaitymo faktus, rėmėsi tik atsakovų nurodytomis piniginių lėšų perdavimo aplinkybėmis, įrodymų apie atsiskaitymą (pvz. žinučių, elektroninių laiškų) byloje nėra, nors apeliantas ir trečiasis asmuo bendravo elektroninėmis ryšio priemonėmis.

Atsakovai savo banko sąskaitos išrašais įrodinėjo, kad gyvenamojo namo statybos laikotarpiu (nuo 2019 m. gegužės 5 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d.) išgrynino 85 000 Eur ir ją perdavė apeliantui. Byloje nėra duomenų, kad būtent šios piniginės lėšos buvo naudojamos gyvenamojo namo statyboms. Lėšos buvo išgrynintos nedidelėmis sumomis, reguliariais periodais, atitikusiomis atsakovų kasdieninius poreikius. Atsakovas patvirtino, kad darbo užmokestis Norvegijos Karalystėje jam buvo mokamas bankiniu pavedimu, todėl pinigines lėšos asmeninėms reikmėms išsigrynindavo. Išgrynintos atsakovų pinigų sumos vidutiniškai siekia apie 2 700 Eur per mėnesį, kas atitinka trijų asmenų šeimos poreikius.

Gyvenamojo namo statybos metu (2020 m. balandžio 2 d.) atsakovai įsigijo 2016 m. laidos transporto priemonę, kurios pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta 2 200 Eur kaina. Atsakovai aiškino, kad transporto priemonė buvo daužta, bet pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad parduodama suremontuota po autoįvykio, be esminių defektų ir rida pardavimo metu buvo tik 38 389 km. Vidutinė panašios transporto priemonės rinkos kaina buvo apie 20 000 Eur–30 000 Eur. Išgrynintos piniginės lėšos buvo panaudotos ir transporto priemonei įsigyti.

Byloje nėra duomenų apie atsakovų turėtas santaupas. Atsakovas G. Ž. gaudavo darbo užmokestį mokėjimo pavedimu. Jeigu santaupos buvo atsakovo darbo pajamos, tuomet turėjo būti pateikti įrodymai. R. Ž. nurodė, kad turėjo santaupas iš parduoto paveldėto turto, tačiau turtas buvo paveldėtas 2013 m. ir jį pardavus prieš šešerius metus buvo gauta apie 2 896,20 Eur (10 000 Lt). Mažai tikėtina, kad daugiau šešerius metus R. Ž. saugojo šiuos pinigus.

Skundžiamame teismo sprendime nurodomas nelogiškas apelianto elgesys – statė gyvenamąjį namą svetimiems žmonėms, nepažįstamų asmenų vardu, nerinko jokių išlaidas pagrindžiančių dokumentų, nežinojo išlaidų dydžių (nors tokie duomenys būtų svarbūs dalinantis pelną su trečiuoju asmeniu po gyvenamojo namo pardavimo) ir be jokių garantijų ir užtikrinimo priemonių. Tuo pačiu pripažintos logiškomis aplinkybės, kad 202 500 Eur grynųjų pinigų perduoti be pakvitavimo, svetimam žmogui ir pervežant pinigines lėšas kontrabandiniu būdu. Tai akivaizdžiai parodo selektyvų teismo nustatytų aplinkybių įvertinimą.

Aplinkybė, kad apeliantas nevedė statybos išlaidų apskaitos, nepaneigia susitarimo su M. Ž. dėl jungtinės veiklos. Su M. Ž. buvo susitarta, kad R. B. pastatys gyvenamąjį namą, o M. Ž. rūpinsis jo vidaus įrengimu. Šalims susitarus dėl darbų apimties, išlaidų detalizavimas neturėjo jokios reikšmės, t. y. pardavus namą, gautos lėšos (pelnas) turėjo būti dalinamos lygiomis dalimis, nepriklausomai nuo šalių patirtų išlaidų.

Teismo nurodytos aplinkybės dėl statybų vertės, apelianto atliktų darbų apimties, PVM mokesčių ir kt.) neturi esminės reikšmės, nes jos susijusios su prievoliniais teisiniais santykiais, o ieškinio reikalavimai yra priteisti gyvenamojo namo statybos vertę, kaip be teisinio pagrindo atsakovų įgytą.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad teisinių santykių tarp apelianto ir atsakovų egzistavimą ir šią aplinkybę 2023 m. rugsėjo 27 d. pretenzijoje pripažino R. B.: „tarp Jūsų ir R. B. susiklostė pavedimo teisiniai santykiai, nes R. B., veikdamas Jūsų interesais ir Jūsų naudai organizavo, vykdė bei atsiskaitė su tiekėjais, rangovais statant gyvenamąjį namą“; „Pagal susitarimą visais statybos darbų organizavimo klausimais nuo žemės sklypo gyvenamojo namo statybai įsigijimo iki statybos darbų priežiūros ir organizavimo, rūpinosi tik R. B.“. Ieškinyje pateikta pakeista apelianto pozicija, tikėtinai, siekiant suklaidinti teismą.

Atstovavimo teisiniai santykiai grindžiami tarpusavio pasitikėjimu, todėl pretenzijos turėjo būti suderintos su klientu (apeliantu). Apeliaciniame skunde iškelta nauja versija laikytina tik gynybine pozicija. Apeliantas dalyvavo visuose teismo posėdžiuose ir galėjo reikšti prieštaravimus dėl jo atstovo neteisingo susitarimo kvalifikavimo. Apeliantas teismo posėdžio metu nurodė, kad už gyvenamojo namo statybos darbus buvo neatsiskaityta, t. y. buvo šalių susitarimas dėl darbų atlikimo ir atsiskaitymo už juos.

Apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių verslo santykių su trečiuoju asmeniu egzistavimą. Be to, jeigu tarp apelianto ir trečiojo asmens susiklostė verslo santykiai, kurių tikslas buvo pastatyti gyvenamąjį namą ir vėliau jį parduoti, tuomet kiekvienas partneris turėjo įnešti tam tikrą dalį. Apeliantas nurodė, kad jis turėjo pastatyti gyvenamąjį namą, o trečiasis asmuo turėjo jį įrengti (atlikti vidaus apdailos darbus), tačiau nesugebėjo įvardinti, kokią tikslią sumą apeliantas panaudojo gyvenamojo namo statybai. Teismui paklausus, kokiomis dalimis turėjo būti pasidalintas gautas pelnas, apeliantas atsakė, kad pelnas turėjo būti padalintas lygiomis dalimis, nepriklausomai kiek kas išleis. Absoliučiai nelogiška ir neįtikinama versija, nes verslo subjektai siekia gauti maksimalų pelną, kuris, pirmiausia, padengia veiklos sąnaudas.

Nors apeliantas nebuvo sudaręs rašytinės rangos ir (ar) pavedimo sutarties su atsakovais, tačiau tokių santykių turinys atskleidžia, dėl ko šalys tarėsi. Apelianto veiksmai, susiję su statybos darbų atlikimu ir vykdymu gali būti vertinami kaip patvirtinantys rangos teisinius santykius, o atskiri veiksmai (gauti dokumentus, pasirašyti sutartis, derinti projektinius sprendinius) gali būti vertinami kaip pavedimo teisiniai santykiai. Šalys tarėsi dėl mišrių veiksmų, jų sutartinių santykių tikslas – pastatyti atsakovams priklausančiame žemės sklype gyvenamąjį namą. Apeliantas pats ir pasitelkęs trečiuosius asmenis pastatė gyvenamąjį namą pagal užsakovų užduotį.

Esminiu šalys laikė žodinį susitarimą dėl gyvenamojo namo atsakovams priklausančiame sklype pastatymo, dėl to manytina, kad šalys buvo susitarusios dėl vienos esminių rangos teisinių santykių sąlygų – užduoties (užsakymo), kurią turės įvykdyti viena iš sutarties šalių – apeliantas. Tarp šalių susiklosčius mišriems (pavedimo ir rangos) teisiniams santykiams, nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymas yra negalimas savaime (lot. per se).

Byloje neįmanoma ir negalima nustatyti priežastinio ryšio tarp apelianto turto sumažėjimo ir atsakovų praturtėjimo. Byloje nėra nė vieno įrodymo, pagrindžiančio, kad apeliantas turėjo turto, nesinaudojo atsakovų lėšomis statybos ir jos priežiūros darbams vykdyti. Byloje yra įrodymai, kad apeliantas neturėjo absoliučiai turto.

Atsakovai ir trečiasis asmuo pasitikėjo apeliantu, todėl sutiko su R. B. pasiūlytomis sąlygomis – mokėjimais grynaisiais pinigais, kadangi apeliantas turėjo daug kreditorių bei vyko skolų išieškojimai ir jam pervestos lėšos būtų nuskaitytos antstolių (negalėtų būti panaudotos gyvenamojo namo statybai). Pasitikėjimas apeliantu ir mokėjimai grynaisiais pinigais buvo atsakovų klaida, kurią jie suvokė 2023 m. rugsėjo 27 d. gavę pretenziją.

Apeliantas nesąžiningas, siekė praturtėti atsakovų sąskaita. Ieškinio reikalavimas 17 500 Eur buvo sumažintas tik 2026 m. kovo 13 d., nurodžius, kad neva apeliantas nebuvo įsitikinęs, ar atsakovai nereikalaus šių lėšų. Pirmosios instancijos teismui pasiteiravus, ar visus pinigus, gautus pardavus žemės sklypą (17 500 Eur), R. B. panaudojo gyvenamojo namo statybai, apeliantas nurodė: „Ne visus, 15 000 Eur panaudojau, o iš 2 500 Eur, tai ten kaip ir mano pinigai buvo“ (2026 m. kovo 6 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 11 min. 27 sek. iki 01 val. 11 min. 35 sek.). Taip pat apeliantas nurodė, kad gyvenamojo namo statybos darbai vyko iki 2022 m. pabaigos ir šią poziciją grindė nuotraukomis. Atsakovai kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė tas pačias nuotraukas su metaduomenimis, kurių duomenimis, statybos darbai vykdyti iki 2021 m., o ne 2022 m. pabaigos. Klaidingos statybų darbų užbaigimo datos nurodymas eliminuoja ir dalį apelianto patirtų išlaidų, grindžiamų PVM sąskaitomis faktūromis, išrašytomis 2022 m. (ieškinio priedas Nr. 9). 2023 m. rugsėjo 27 d. pretenzijoje ieškovas reikalavo iš atsakovų 104 653 Eur, o 2024 m. rugpjūčio 8 d. ieškinyje – 190 759,52 Eur. Pretenzijos pareiškimo metu gyvenamojo namo statybos darbai nebuvo vykdomi, bet buvo pareikalauta atsakovų beveik 100 000 Eur didesnė suma.

Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas pateikė logiškas išvadas, atitinkančias CK nuostatas bei teismų praktiką.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK320 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Apelianto nurodytas faktinis ieškinio pagrindas leidžia daryti teisinę prielaidą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo diskreciją spręsti dėl šalių santykių kvalifikavimo pagal jungtinę veiklą (partnerystę) reglamentuojančias teisės normas bei spręsti dėl šalių santykių kvalifikavimo. Apeliaciniame skunde teikiant argumentus dėl netinkamo ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo, apeliacinės instancijos teismas turi teisę pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrinti šiuo aspektu, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų.

Apeliacijos objektas – Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 9 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

Latvijos Respublikos Liepojos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu buvo paskelbtas ieškovo R. B. (fizinio asmens) nemokumo procesas; nemokumo proceso administratoriumi paskirtas A. R. (R).

V. B., Ž. B. (pardavėjai) ir G. Ž. (pirkėjas, atsakovas) 2019 m. gegužės 16 d. sudarė notarinės formos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3300 (toliau – ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis), kurios pagrindu už 10 000 Eur kainą įsigijo žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas).

Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovams G. Ž. ir R. Ž. (atsakovams) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise 2019 m. gegužės 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, o jame esantis gyvenamasis (vieno buto) pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nėra įregistruotas (šiuo metu statusas – formuojamas).

G. Ž. (užsakovas, atsakovas) ir UAB „Kartografiniai projektai“ (vykdytojas) sudarė 2019 m. birželio 4 d. techninio namo projekto paslaugų sutartį KPT Nr. 19/018.

Latvijos Respublikos Kuršo rajono teismas 2019 m. spalio 30 d. neskundžiamu sprendimu byloje Nr. C-0033-19 patvirtino R. B. įsipareigojimų padengimo procedūros pabaigą ir užbaigė šio fizinio asmens nemokumo procesą; atleido R. B. nuo likusių įsipareigojimų kreditoriams akcinei bendrovei SEB bankui ir R. B., kurių reikalavimai nebuvo patenkinti.

Kretingos rajono savivaldybės administracija 2020 m. kovo 23 d. išdavė G. Ž. leidimą gyvenamojo (vieno buto pastato) namo naujai statybai Nr. LSNS-35-200323-00032.

Gyvenamojo namo statybos vyko laikotarpiu ieškovas R. B. turėjo Lietuvos Respublikoje kreditorių ir antstoliai vykdė priverstinius skolų išieškojimo veiksmus.

2021 m. rugpjūčio 10 d. išduoto įgaliojimo pagrindu G. Ž. vardu R. B. nupirko, o vėliau už 17 500 Eur pardavė Latvijos Respublikoje esantį žemės sklypą ir šią pinigų sumą pasiliko sau, kaip R. B. patirtų gyvenamojo namo statybos išlaidų kompensaciją.

G. Ž. ir R. Ž. nekvestionuoja, kad 17 500 Eur, gauti už jų nekilnojamojo turto pardavimą Latvijos Respublikoje, skirti gyvenamojo namo statybai (ir dėl to ieškinio reikalavimas buvo patikslintas).

R. B. (ieškovas) 2023 m. rugsėjo 23 d. pateikė G. Ž. ir R. Ž. pretenziją dėl 104 653,40 Eur įsiskolinimo už namo statybas padengimo.

UAB „Vakarų regiono statybų konsultacinis biuras“, eksperto A. S. parengtoje 2024 m. spalio 7 d. ekspertinėje išvadoje Nr. 24-09/01 nurodyta 129 743,87 Eur be PVM ir 156 998,08 Eur su PVM atliktų gyvenamojo namo statybos darbų vertė, apskaičiuota rinkos kainomis (vertinant tiek didžiausias, tiek mažiausias rinkos kainas). Šioje ekspertinėje išvadoje nurodyta, kad statybos darbai vykdyti mišriu (ūkio ir pasitelkiant rangovus) būdu, jų kaina gali sumažėti 20–30 proc. Kainos apskaičiuotos pagal UAB „SISTELA“ parengtas rekomendacijas, skaičiuojant vertę pagal 2019 m. spalio mėn. rinkos kainų lygį.

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga, kurią teismas atlieka vadovaudamasis teisės normomis ir nesaistomas to, kaip šalys pačios teisiškai vertina savo veiksmus ar kitas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų faktiniu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019, 40 punktas). Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2014). Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų; faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva (lot. iura novit curia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-421/2018, 17 punktas; 2023 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-916/2023, 66 punktas).

Civilinėje teisėje galioja sutarčių laisvės principas, todėl šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti CK nereglamentuotas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). CK 1.71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. Sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.71 straipsnio 2 dalis). CK 1.64 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmens valia gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto teiginį, kad teisiniai santykiai tarp ginčo šalių iš viso nebuvo susiklostę. Visos ginčo šalys nurodė, kad tarp jų buvo žodinis susitarimas, susijęs su gyvenamojo namo statyba, ir byloje nėra ginčo, kad apeliantas pats bei pasitelkdamas trečiuosius asmenis statė gyvenamą namą. Gyvenamojo namo statybų procesas buvo nutrauktas dėl kilusio šalių konflikto (atsiradusio nepasitikėjimo). Apeliacinio skundo 46 punkte, be kita ko, nurodoma, kad R. B. statė gyvenamąjį namą iki 2021 m. gruodžio mėn., o vėliau įvykus šalių konfliktams, statybos darbų nebevykdė.

Sutarčių laisvės principas suteikia šalims teisę sudaryti ir sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų; tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenustatyta šalių susitarime arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei (CK 6.156 straipsnio 3 dalis).

Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra išskyręs šiuos esminius jungtinės veiklos sutarties požymius: 1) kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; 2) įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; 3) bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-219/2019, 21 punktas). Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-219/2019, 21 punktas). Komercinės partnerystės galutinis tikslas (rezultatas) visada siejamas su pelno uždirbimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).

Nagrinėjamos bylos atveju ginčo šalys nesudarė rašytinio susitarimo dėl jungtinės veiklos vykdymo, todėl įrodinėjimas apsunkintas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus, ypač kai šalių pozicijos skiriasi. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22–24 punktai; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022, 66 punktas).

Apelianto atstovo pateiktoje 2023 m. rugsėjo 23 d. pretenzijoje, be kita ko, nurodyta, kad: i) tarp G. Ž., R. Ž. ir R. B. susiklostė pavedimo teisiniai santykiai, nes apeliantas statė gyvenamąjį namą, veikdamas atsakovų interesais ir naudai, organizavo, vykdė atsiskaitymus su tiekėjais, rangovais; ii) R. B. ir M. Ž. buvo verslo partneriai, trečiojo asmens prašymu apeliantas savo iniciatyva bei lėšomis sukūrė (atliko žemės sklypo kadastrinius matavimus, parengė gyvenamojo namo projektą, gavo statybą leidžiantį dokumentą, sudarė sutartis su rangovais, pirko statybines medžiagas) gyvenamąjį namą žemės sklype, įsigytame atsakovų vardu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad gyvenamasis namas buvo statomas pardavimui apelianto ir trečiojo asmens susitarimo pagrindu. Buvę verslo partneriai ir draugai R. B. bei M. Ž. 2019 m. gegužės mėn. žodžiu susitarė dėl jungtinės veiklos, t. y. bendromis lėšomis ir darbu sukurti naują gyvenamąjį namą, kurį apeliantas turėjo pastatyti, o trečiasis asmuo – įrengti (atlikti vidaus apdailos darbus) ir vėliau jį parduoti bei gautas lėšas, atėmus kiekvieno dalininko įnašus (investuotas lėšas), pasidalinti. Šiuo tikslu buvo įsigytas žemės sklypas.

Atsakovai teigia priešingai – siekdami aprūpinti šeimą (save ir sūnų) gyvenamuoju būstu, 2019 m. pradžioje pradėjo svarstyti gyvenamojo namo įsigijimo arba jo statybos galimybes. Trečiasis asmuo ir apeliantas buvo draugai, M. Ž. papasakojo R. B. apie šeimos planą dėl gyvenamojo namo įsigijimo arba statybos, tačiau trečiasis asmuo nuogąstavo, kad tėvai yra vyresnio amžiaus, o M. Ž. gyveno užsienyje (Jungtinėje Karalystėje), todėl trečiajam asmeniui būtų buvę sudėtinga Lietuvos Respublikoje atlikti veiksmus, susijusius su gyvenamojo namo sukūrimu. Apeliantas pasiūlė atsakovams ir trečiajam asmeniui padėti statant gyvenamąjį namą. Buvo abipusis šalių pasitikėjimas ir ieškovas turėjo patirties bei ryšių statybų srityje, todėl atsakovai bei trečiasis asmuo sutiko su R. B. pasiūlymu padėti statant (organizuoti, statyti, prižiūrėti statybas) gyvenamąjį namą šeimos poreikiams tenkinti, todėl (materialiojo objekto sukūrimui) atsakovai įsigijo žemės sklypą, kurį sudaro apeliantas.

Įvertinus šalių argumentus, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra esminių jungtinės veiklos sutarties požymių – nebuvo apelianto ir trečiojo asmens turtinių įnašų kooperavimo (apeliantas neįrodė jokių įnašų grynaisiais pinigais į gyvenamojo namo sukūrimą) ir jų bendro veikimo, siekiant bendro tikslo bei intereso. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad šalys susitarė dėl gyvenamojo namo pastatymo, tačiau šį susitarimą apeliantas ir atsakovai su trečiuoju asmeniu vertina (suprato, aiškina) skirtingai. Apeliantas nagrinėjamoje byloje nurodo, kad su trečiuoju asmeniu žodžiu susitarė dėl jungtinės veiklos – gyvenamojo namo sukūrimo, dėl to žemės sklypo įsigijimo atsakovų (trečiojo asmens tėvų) vardu, vėliau jo pardavimo bei gautų lėšų pasidalijimo. Atsakovai ir trečiasis asmuo teigia visiškai kitaip, kad susitarė su apeliantu, jog žemės sklypas bus įsigytas Ž. šeimos poreikiams tenkinti gyvenamajam namui pastatyti bei sutiko, kad R. B. vykdys (organizuos, pirks statybines medžiagas, statys ir prižiūrės) gyvenamojo namo statybą bei už tai jam bus atlyginta (sumokėta), apelianto prašymu, grynaisiais pinigas.

Žemės sklypas buvo įsigytas atsakovų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybes teise (Pirkimo–pardavimo sutarties 7.17 papunktis) bei jo kainą pardavėjams sumokėjo atsakovai. Taigi, jau pradinėje susitarimo stadijoje R. B. ir M. Ž. turtinių įnašų kooperavimo nebuvo. Tai sudaro pagrindą teisėjų kolegijai konstatuoti, kad R. B. ir M. Ž. neturėjo analogiško ketinimo dėl bendro nekilnojamojo turto objekto sukūrimo ateityje. Sutiktina su atsakovų argumentais, kad apelianto siųstos trečiajam asmeniui gyvenamojo namo nuotraukos su jo statybos darbų etapais ir atsakovų atvykimai apžiūrėti vykdytų statybos darbų būdingi rangos ir atlygintinių paslaugų teikimo, o ne verslo (jungtinės veiklos) santykiams.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad gyvenamojo namo statybos išlaidų detalizavimas (statybos išlaidų dydis) neturėjo reikšmės, kadangi pagal šalių susitarimą R. B. turėjo pastatyti gyvenamąjį namą, o M. Ž. pasirūpinti jo vidaus įrengimu, o pardavus namą gautos lėšos turėjo būti padalintos lygiomis dalimis. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009).

Rangos sutartis sudaroma siekiant pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui (CK 6.645 straipsnio 1 dalis). Taigi, rangos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-1075/2023, 36 punktas).

Statybos rangos sutartis CK 6.681 straipsnio 1 dalyje yra apibūdinta kaip sutartis, kuria rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Tai reiškia, kad statybos rangos sutartys iš kitų rangos sutarčių išskiriamos pagal savo dalyką – tai sutartys dėl statinių statymo ar kitų statybos darbų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2011).

Apeliantas nurodo, kad jis savarankiškai derino su projektuotoja, dizainere gyvenamojo namo sprendinius ir nederino su atsakovais pastato vizualizacijos, planų bei sprendinių, taip pat rūpinosi statybos rangos klausimais (pirko statybines medžiagas ir atliko statybos rangos darbus pats arba pasitelkęs trečiuosius asmenis), tašiau apelianto pasirašytose: 2019 m. birželio 4 d. kadastrinių matavimų atlikimo sutartyje, sudarytoje su mažąja bendrija „Kretingos projektai“ ir 2019 m. birželio 4 d. techninio namo projekto paslaugų sutartyje, sudarytoje su UAB „Kartografiniai projektai“, taip pat namo statybos projekte atsakovas G. Ž. nurodytas kaip užsakovas. Leidimas gyvenamojo namo statybai 2020 m. kovo 23 d. išduotas užsakovui G. Ž.

Apeliantui, kaip investuotojui, galėjo būti išduotas gyvenamojo namo statybą leidžiantis dokumentas. SĮ 27 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, kad statybą leidžiantis dokumentas išduodamas visų statytojų (užsakovų) vardu. SĮ 2 straipsnio 99 punkte nurodyta, kad statytojas (užsakovas) – Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis (fiziniai) asmuo (asmenys), <...>, kurie investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kitai užsienio organizacijai).

Pavedimo sutartis – tai sutartis, kuria viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis (CK 6.756 straipsnio 1 dalis). Pavedimo sutartimi įgaliotojas gali pavesti įgaliotiniui atlikti teisinius veiksmus, susijusius su įgaliotojo gynimu, įgaliotojo viso ar dalies turto administravimu, procesinių veiksmų atlikimu įgaliotojo vardu teismo ir kitose institucijose, bei kitokius teisinius veiksmus (CK 6.757 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad rangos ir paslaugų sutartys atribotinos pagal sutarties dalyką: rangos sutarties dalyką sudaro tam tikro darbo rezultatas, kuris šios sutarties atveju atlieka svarbiausią vaidmenį, o paslaugų – nematerialaus pobūdžio paslaugos, paprastai nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu, t. y. svarbiausi yra atliekami veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2012; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-219/2020, 29 punktas). Veiksmai, susiję su statybos darbų atlikimu ir vykdymu, su tuo susijusių reikiamų veiksmų atlikimas, sutarčių su paslaugų teikėjais (rangos ir kt.) sudarymas gali būti vertinami kaip patvirtinantys rangos teisinius santykius, o tokie veiksmai kaip pavedimas gauti pastatų nuosavybės dokumentus, pastatus apdrausti, pasirašyti draudimo sutartį, kitas sutartis gali būti vertinami kaip pavedimo teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 29, 35–36 punktai).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tarp apelianto ir atsakovų susiklostė mišrūs – pavedimo ir rangos teisiniai santykiai. Pradiniame gyvenamoji namo sukūrimo etape apeliantas atliko tik teisinius veiksmus (pavedimus): i) žinodamas, kad žemės sklypas bus įsigytas ne apelianto ar trečiojo asmens, o atsakovų vardu, surado žemės sklypą ir suderino jo pardavimo klausimus; ii) žinodamas, kad oficialus užsakovas yra G. Ž., pasirašė sutartis su kadastrinių matavimų, projektavimo bendrovėmis, derino gyvenamojo namo projekto sprendinius, patalpų išplanavimą, fasado sprendinius ir kt. klausimus. Kitame gyvenamojo namo sukūrimo etape apeliantas pats arba pasitelkęs trečiuosius asmenis atliko statybos rangos veiksmus – pirko statybines medžiagas, pats vykdė statybos bei jos priežiūros darbus arba pasitelkė statybininkus, rangovus, prižiūrėtoją J. M..

Dėl gyvenamojo namo sukūrimo išlaidų

Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos (lot. onus probandi) paskirstymo taisyklė. Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 pažymėta, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš faktinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas.

Taigi, apeliantui, teigiančiam, kad gyvenamais namas sukurtas tik R. B. investicijomis grynaisiais pinigais (164 437,22 Eur) visų pirma, kyla pareiga įrodyti teisėtą grynųjų pinigų kilmę (darbo užmokestis, paskola; individualios veiklos ar verslo pajamos; turto pardavimo pajamos; dovana; paveldėjimas ar kt.) bei galėjimą juos sukaupti (santaupas) ir jų turėjimą, atitinkamai galėjimą grynaisiais pinigais disponuoti Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad liudytojų Ž. B., J. M., teigusių, kad grynuosius pinigus gavo iš apelianto, parodymai patvirtina tik grynųjų pinigų perdavimo (įteikimo) faktą, tačiau jų kilmės (iš kur apeliantas gavo, paėmė grynuosius pinigus) nepagrindžia.

Apelianto pateiktais duomenimis, Latvijos Respublikoje nuo 2017 m. pabaigos iki 2019 m. spalio 30 d. vyko R. B. (fizinio asmens) nemokumo (bankroto) procesas (ieškinio priedas Nr. 3). Lietuvos Respublikoje apeliantas turėjo finansinių problemų: neįvykdė reikalavimų kreditoriams; nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2024 m. kovo 13 d. (Antstolių informacinės sistemos išrašo gavimo) antstoliai vykdė priverstinius skolų iš apelianto išieškojimus (ieškinio priedas Nr. 4). Apeliantas nekilnojamojo turto Latvijos Respublikoje neturėjo ir oficialių pajamų negavo (ieškinio priedai Nr. 12 ir Nr.13).

Apeliantas teigė, kad Latvijos Respublikoje vertėsi (verčiasi) sendaikčių ir antikvarinių daiktų prekyba. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovais, kad elektroninė prekyba elektroninėje erdvėje, įskaitant pasaulinę internetinę prekybos platformą eBay, yra griežtai fiksuojama ir pirkėjo sumokėta prekės kaina pardavėjui išmokama elektroniniu būdu – pavedimu į pardavėjo nurodytą banko sąskaitą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams nepateikti įrodymai nei apie R. B. sendaikčių ir antikvarinių daiktų prekybos veiklą Latvijos Respublikoje (pvz., R. B. buvo (yra) Latvijos Respublikos kolekcionierių klubo narys; ši ūkinė komercinė veikla buvo (yra) registruota, sumokėti mokesčiai), nei iš šios veiklos elektroninėje erdvėje gautas pajamas (duomenys apie pavedimus už apelianto parduotus sendaikčius, antikvarinius daiktus ) (CPK 12, 178 straipsniai).

Byloje nustatyta, kad gyvenamojo namo sukūrimo metu atsakovai, priešingai negu ieškovas, finansinių problemų neturėjo. Atsakovai paaiškino ir pateikė duomenis, kad buvo darbingi (dirbo), G. Ž. dirbo Norvegijos Karalystėje ir gavo darbo užmokestį į banko sąskaitą. R. Ž. turėjo sutaupiusi 2 896,20 Eur, o taip pat atsakovai reguliariai gaudavo vaiko (dukters) su negalia išmokas, kurias taupė. Trečiasis asmuo M. Ž. gyveno ir dirbo Jungtinėje Karalystėje bei siuntė grynuosius pinigus tėvams (atsakovams) į Lietuvos Respubliką.

Apeliantas teisingai nurodo, kad 2019–2021 m. iš užsienio į Lietuvos Respubliką (arba iš jos) nedeklaravus buvo galima įvežti iki 9 999,99 Eur sumą grynaisiais pinigais. Atvykstant iš trečiųjų šalių (ne Europos Sąjungos valstybių) privaloma raštu deklaruoti muitinei vežamus grynuosius pinigus, jeigu jų vienkartinė suma yra 10 000 Eur arba didesnė (arba atitinkama suma kita valiuta). Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad M. Ž. negalėjo grynųjų pinigų siųsti be deklaracijos, priešingu atveju tai buvo kontrabanda. Trečiasis asmuo neatsiuntė atsakovams vienu metu 50 000 Eur, o siuntė grynuosius pinigus dalimis. Atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškinama, kad trečiasis asmuo siųsdavo iš Jungtinės Karalystės į Lietuvos Respubliką tėvams (atsakovams) siuntinius (tam tikras prekes), į kuriuos įdėdavo ir grynųjų pinigų. Siuntų turinys vežėjų vairuotojams nebuvo žinomas. Be kita ko, jeigu kiekvieną ginčo (31) mėnesį M. Ž. nedeklaruodamas būtų įvežęs (atsiuntęs) atsakovams iki 10 000 Eur, bendra grynųjų pinigų maksimali suma būtų daug didesnė nei 50 000 Eur.

Byloje nustatyta, kad 2019 m. gegužės 1 d. atsakovo G. Ž. banko sąskaitoje piniginių lėšų likutis sudarė 29 830,44 Eur. Šių lėšų (atsakovo santaupų) pakako žemės sklypo kainai (15 000 Eur) sumokėti. Atsakovas G. Ž. paaiškino, kad iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sumokėjo žemės sklypo pardavėjams 5 000 Eur grynųjų pinigų, taip pat pirkimo–pardavimo sutartį tvirtinusios notarės V. K. akivaizdoje įteikė pardavėjams dar 10 000 Eur. Šie atsakovo paaiškinimai iš esmės sutampa su notarinės formos pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 papunktyje įtvirtintu šalių susitarimu – žemės sklypo kainą (10 000 Eur) sumokėjo pirkėjas (G. Ž.) pardavėjams prieš šios sutarties sudarymą ir pardavėjai patvirtino, kad gavo iš pirkėjo 10 000 Eur prieš šios sutartis sudarymą bei toks kainos sumokėjimas laikomas tinkamu pirkėjo prievolės pagal sutartį įvykdymu pardavėjams; šis pardavėjų pareiškimas yra parduodamo žemės sklypo (daikto) kainos gavimo ir visiško pirkėjo prievolės sumokėti daikto kainą pagal sutartį įvykdymo fakto patvirtinimas – pakvitavimas.

Atsakovai pateikė įrodymus, kad padengė 3 125 Eur išlaidas, susijusias su gyvenamoji namo techninio projekto ir statybai būtinos dokumentacijos parengimu bei gavimu. Taip pat atsakovų pateiktais duomenimis, gyvenamojo namo statybos metu iš jų banko sąskaitos buvo išgryninta 85 000 Eur. Apeliantas 85 000 Eur gavimą iš atsakovų neigia. Nurodo, kad pinigai iš atsakovų banko sąskaitos buvo išgryninami nedidelėmis sumomis (100 Eur ar 200 Eur) ir reguliariais periodais, o išgrynintos piniginės sumos sudarė apie 2 700 Eur per mėnesį sumą, atitikusią trijų asmenų šeimos poreikius. Byloje nėra ginčo, kad dėl buvusio šalių abipusio pasitikėjimo grynųjų pinigų perdavimo faktai niekaip ir niekur nefiksuoti. Atsakovai yra paaiškinę, kad grynuosius pinigus už gyvenamojo namo statybą perdavinėjo apeliantui sistemingai (dažnai) ir dalimis: apeliantas atvykdavo į jų namus, kuriose buvo R. B. perduodami grynieji pinigai įvairiomis sumomis, taip pat atsakovai grynuosius pinigus perduodavo apeliantui viešosiose vietose (kavinėje, miesto aikštėje ir pan.).

Nagrinėjamu atveju vykdyta gyvenamojo namo statyba ūkio būdu (apeliantas organizavo darbus, pirko medžiagas, atliko darbus pats bei samdė trečiuosius asmenis). Mokėjimų, susijusių su gyvenamojo namo statyba, grynaisiais pinigais mokėjimo prašė ieškovas, nurodęs atsakovams ir trečiajam asmeniui vykdyto priverstinio išieškojimo veiksmų priežastį. Pažymėtina, kad apeliantas įrodinėja, jog gyvenamąjį namą statė ne atsakovų šeimos poreikiams tenkinti, o jungtinės veiklos pagrindu. Verslininkams taikomi didesni rūpestingumo, atidumo ir apdairumo standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017). Dėl to apeliantui buvo būtina rinkti ir saugoti visus gyvenamojo namo dokumentus (kasos kvitus, kasos pajamų orderius, PVM sąskaitas faktūras, banko pavedimus, pakvitavimus, mokėjimo dokumentus bei visas sutartis). R. B. gyvenamojo namo statybos išlaidų apskaitos nevedė ir nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti, kokią konkrečią asmeninių lėšų sumą investavo į gyvenamojo namo statybą (medžiagą ir darbus).

Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadas, kad apeliantas R. B. neturėjo pinigų investavimui į gyvenamojo namo sukūrimą (neįrodė grynųjų pinigų kilmės ir turėjimo ar sutaupymo). Apelianto pateiktais duomenimis, žodinio susitarimo sudarymo, žemės sklypo įsigijimo ir gyvenamojo namo projektavimo metu buvo nemokus, oficialių lėšų negavo, turto neturėjo ir turėjo finansinių įsiskolinimų (kreditoriams apie 95 000 Eur finansinių reikalavimų). Atsakovai pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad gyvenamojo namo sukūrimo laikotarpiu turėjo teisėtai gautų ir pakankamai lėšų, kurias galėjo apeliantui perduoti bei paaiškino grynųjų pinigų buvusio šalių abipusio pasitikėjimo ir apelianto prašymo pagrindu aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

Dėl nepagrįsti praturtėjimo ar turto gavimo be teisinio pagrindo

Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas (CK 6.237–6.242 straipsniai) – tai savarankiška prievolės rūšis. Šio instituto taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: i) turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis); ii) pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis); iii) asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022, 50 punktas). Taip pat kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).

Pirmiausiai, apeliantas neįrodė, kad pagal R. B. ir M. Ž. žodinę jungtinės veiklos sutartį gyvenamasis namas turėjo būti pastatytas, įrengtas bei parduotas (neturėjo būti perduotas atsakovams). Byloje nustatyta, kad apeliantas vykdė ginčo šalių žodinio susitarimo užduotį – padėti Ž. šeimai statant gyvenamąjį namą (organizuoti, statyti ir prižiūrėti gyvenamojo namo statytą) ir savo rizika bei savarankiškai nustatė šio susitarimo užduoties įvykdymo (savo nuožiūra) būdus. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto teiginį, kad R. B. gyvenamąjį namą sukūrė ne pagal atsakovų užduotį, o tik savo nuožiūra. R. B. gyvenamojo namo sukūrimo procese veikė užsakovo pavedimu ir kaip rangovas. Žodinio susitarimo pagrindu tarp šalių susiklosčius mišriems (pavedimo ir rangos) teisiniams santykiams, nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymas nėra galimas. Antra, atsakovai ir trečiasis asmuo pateikė duomenis, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, t. y. žodinio susitarimo pagrindu ir turėjo teisėtai gautų pajamų ir santaupų gyvenamajam namui sukurti bei R. B. prašymu vykdė mokėjimus grynaisiais pinigais. Apeliantas neįrodė investicijų į gyvenamojo namo sukūrimą kilmės ir jų turėjimo. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovai praturtėjo apelianto sąskaita (įgijo iš dalies pastatytą gyvenamąjį namą be jo sukūrimo išlaidų).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimo išlaidų

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, kurį panaikinti arba pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Apeliacinis skundas netenkintas, todėl bylinėjimosi išlaidos R. B. neatlyginamos. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. rugsėjo 18 d. gavo atsakovų prašymą priteisti atsakovui G. Ž. iš apelianto R. B. 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus (2026 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitą faktūrą ir banko sąskaitos išrašą dėl 2 420 Eur už teisines paslaugas apmokėjimo 2026 m. birželio 2 d.).

Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nurodytus rekomendacinius dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2022, 38 punktas).

Atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija nagrinėjamoje byloje rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio už advokato suteiktas atsakovams teisines paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą) (2 526,80 Eur × 1,3 = 3 284,84 Eur) (Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų 2015 m. kovo 20 d. redakcijos Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 punktas, 8.11 papunktis).

Teisėjų kolegija atsižvelgusi į Rekomendacijas, priteisia atsakovui G. Ž. iš apelianto R. B. 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui G. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš apelianto R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 420 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.