Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Žilvino Terebeizos ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „ALVORA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutarties patvirtinti patikslintą kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Synkonas“ finansinį reikalavimą atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „ALVORA“ restruktūrizavimo byloje.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „ALVORA“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė) iškelta restruktūrizavimo byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ (toliau – ir nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2025 m. gruodžio 30 d.

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 27 d. nutartimi patvirtintas bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas.

Bendrovės nemokumo administratorė 2026 m. kovo 24 d. pateikė prašymą patvirtinti patikslintą bendrovės kreditorių finansinių reikalavimą sąrašą, prašydama patvirtinti UAB „Synkonas“ (toliau – ir kreditorė) 385 364,80 Eur finansinį reikalavimą ir netvirtinti UAB „Synkonas“ 324 282,18 Eur finansinio reikalavimo.

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi patvirtintas patikslintas bendrovės kreditorių sąrašas, patvirtinant UAB „Synkonas“ 385 364,80 Eur finansinį reikalavimą antrosios eilės kreditorių sąraše. Teismas išskyrė likusios ginčijamos UAB „Synkonas“ 324 282,18 Eur finansinio reikalavimo dalies tvirtinimo klausimą nagrinėti į atskirą bylą.

Restruktūrizuojama UAB (toliau – RUAB) „ALVORA“ pateikė rašytinius paaiškinimus, prašydama netvirtinti UAB „Synkonas“ 324 282,18 Eur finansinio reikalavimo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčijamas finansinis reikalavimas kildinamas iš bendrovės ir UAB „Synkonas“ 2025 m. vasario 12 d. sudarytos paslaugų sutarties (bendrovė – užsakovė; kreditorė – paslaugų teikėja) ir 2025 m. balandžio 25 d. sudarytos statybos subrangos sutarties (bendrovė – rangovė; kreditorė – subrangovė). Minėtų paslaugų ir statybos subrangos sutarčių pagrindu kreditorė nepagrįstai bendrovei išrašė tris pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras: 2025 m. lapkričio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SYN012 dėl 220 163,83 Eur, 2025 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SYN013 dėl 92 970,35 Eur ir 2025 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SYN014 dėl 11 148,00 Eur. Ginčo PVM sąskaitos faktūros išrašytos nepagrįstai, nes kreditorė nepateikė privalomų dokumentų, suteikiančių teisę jas išrašyti. Tiek paslaugų sutartimi, tiek statybos subrangos sutartimi šalys susitarė dėl atliktų paslaugų (darbų) priėmimo procedūros, įgyvendinamos atliktų paslaugų (darbų) priėmimo–perdavimo akto pagrindu, kurį patvirtina bendrovė. Nagrinėjamu atveju bendrovė kreditorės atliktų paslaugų (darbų) aktų ir ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų (darbų) nebuvo priėmusi, todėl bendrovė nėra skolinga kreditorei. Kreditorė dar 2026 m. sausio 16 d. raštu buvo informuota apie būtinybę laikytis sutartyse nustatytos atsiskaitymo tvarkos ir pateikti visus reikalaujamus dokumentus, įskaitant tinkamai pasirašytus atliktų darbų aktus bei darbų kokybę pagrindžiančius dokumentus, tačiau kreditorė šių reikalavimų nepaisė. Be to, kreditorė ginčo PVM sąskaitose faktūrose nepagrįstai nurodė 100 proc. mokėtiną sumą (be PVM), t. y. nepagrįstai deklaravo visos darbų vertės apmokėjimą, neatskleisdama sulaikomos dalies, nors statybos subrangos sutartyje nustatyta, jog darbų priėmimas–perdavimas vykdomas tik pagal faktiškai atliktų darbų apimtį, o galutinis aktas (100 proc.) pasirašomas tik visiškai užbaigus visus darbus. Tokie kreditorės veiksmai iš esmės reiškia vienašališką statybos subrangos sutartyje nustatyto atsiskaitymo mechanizmo už atliktus darbus pakeitimą ir lemia dirbtinį finansinio reikalavimo padidinimą.

Kreditorė UAB „Synkonas“ nesutiko su bendrovės argumentais ir prašė patvirtinti 324 282,18 Eur finansinį reikalavimą. Nurodė, kad šalys dėl ginčo PVM sąskaitų faktūrų susirašinėjo 2025 m. gruodžio–2026 m. sausio mėn. ir po bendrovės pastabų kreditorė pakoregavo PVM sąskaitas faktūras Nr. SYN012 ir Nr. SYN013 pagal priėmimo–perdavimo aktų struktūrą (iki 90 proc.). PVM sąskaita faktūra Nr. SYN014 nebuvo koreguojama, nes ji buvo išrašyta už subrangos statybos darbus pagal valandinį tarifą. Tai reiškia, kad kreditorės finansinis reikalavimas buvo grindžiamas jau pakoreguotomis PVM sąskaitomis faktūromis, nes priešingu atveju bendra finansinio reikalavimo suma būtų didesnė. Bendrovės projekto vadovo 2026 m. vasario 13 d. elektroninis laiškas patvirtina, kad bendrovė nebeturėjo pastabų dėl PVM sąskaitų faktūrų Nr. SYN012 ir Nr. SYN014, o PVM sąskaitos faktūros Nr. SYN013 negali priimti iki tol, kol užsakovė nepriims atliktų darbų. Bendrovės 2025 m. lapkričio 5 d. raštas, 2025 m. lapkričio 17 d. elektroninis laiškas ir 2025 m. lapkričio 21 d. raštas patvirtina, kad įprastai darbų priėmimo–perdavimo aktų tvarkai įtakos turėjo susidariusi neapibrėžta situacija dėl generalinio rangovo finansinės padėties, kartu ir dėl projekto vykdymo, atsiskaitymų bei darbų tęstinumo, t. y. kreditorės dokumentų tvirtinimo procesas buvo tiesiogiai priklausomas nuo bendrovės ir generalinio rangovo tarpusavio priėmimo–perdavimo aktų procedūrų. Įprasta priėmimo–perdavimo aktų, tabelių, inspektavimo ir galutinių dokumentų pasirašymas buvo objektyviai sutrikdytas bendrovės sprendimu nuo 2025 m. lapkričio 24 d. sustabdyti kontrahentų atliekamus darbus ir teikiamas paslaugas bei medžiagas, todėl galutinių aktų ar kitų dokumentų nepasirašymas negali būti vertinamas kaip kreditorės neveikimas ar darbų neatlikimas.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 26 d. nutartimi patikslino kreditorės UAB „Synkonas“ finansinį reikalavimą RUAB „ALVORA“ restruktūrizavimo byloje ir patvirtino galutinį šios kreditorės antrosios eilės pirmuoju etapu tenkintiną 709 646,98 Eur finansinį reikalavimą.

Teismas nurodė, kad bendrovės pozicija, jog pareiga jai apmokėti PVM sąskaitą faktūrą kyla tik egzistuojant jos pasirašytam paslaugų priėmimo–perdavimo aktui, nėra sąžininga. Pagal tokį aiškinimą kreditorės atliktų darbų (suteiktų paslaugų) apmokėjimo sąlygos tampa priklausomos išskirtinai tik nuo vienos sutarties šalies (bendrovės) valios, o tai iš esmės prieštarauja tiek sutarties esmei ir tikslams bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taip pažeidžia kreditorės teisėtą ir pagrįstą lūkestį gauti sulygtą atlygį už atliktus darbus (suteiktas paslaugas).

Teismas pažymėjo, kad bendrovė nėra pateikusi įrodymų dėl kitokių nei kreditorės paslaugų atlikimo akte Nr. SA-ALV-P-004 (jo pagrindu išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. SYN014) nurodytų suteiktų paslaugų fakto, jų kiekių ir (ar) kokybės, tačiau po kreditorės 2026 m. vasario 2 d. paaiškinimų dėl PVM sąskaitos faktūros Nr. SYN014 ir paslaugų atlikimo akto Nr. SA-ALV-P-004 turinio, 2026 m. vasario 13 d. elektroniniu laišku patvirtino neturinti pastabų dėl šių dokumentų. Nesant objektyvių įrodymų dėl kreditorės netinkamo paslaugų sutarties vykdymo, kreditorės pareikštą reikalavimą pagal minėtą PVM sąskaitą faktūrą dėl 11 148,00 Eur apmokėjimo teismas pripažino tinkamai ir pakankamai pagrįstu.

Teismas nurodė, kad pagal šalių sudarytos statybos subrangos sutarties nuostatas kreditorė atliktų darbų aktą privalo parengti ir pateikti bendrovei iki einamojo mėnesio 25 dienos, o kreditorei pateikus atliktų darbų aktą ir visus reikiamus dokumentus, bendrovė įsipareigoja minėtus aktus pasirašyti ne vėliau kaip per 15 dienų nuo atliktų darbų akto pateikimo, jeigu darbai atlikti ir dokumentai pateikti tinkamai, arba pasirašyti atliktų darbų aktą ir nurodyti atliktų darbų arba pateiktų dokumentų trūkumus ir nustatyti trūkumų pašalinimo terminus. Bendrovė nepateikė objektyvių duomenų apie tinkamą savo pareigų pagal minėtą sutartinę nuostatą įvykdymą, todėl atliktų darbų akto nepasirašymas nesudaro teisinio pagrindo neapmokėti kreditorei už pastarosios atliktus ir bendrovei perduotus darbus.

Teismas nesutiko su bendrovės argumentais dėl į ginčo PVM sąskaitas faktūras neįtrauktų sulaikomų sumų. Teismas nurodė, kad kreditorės finansinis reikalavimas be ginčo PVM sąskaitų faktūrų buvo grindžiamas ir kitomis kreditorės išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis (Nr. SYN002, Nr. SYN003, Nr. SYN004, Nr. SYN006, Nr. SYN007, Nr. SYN011), kurių turinys nesudarė bendrovei pagrindo šių sąskaitų nepripažinti ar kitaip kvestionuoti savo prievolę jas apmokėti. Teismas pažymėjo, kad, aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių elgesį po sutarties sudarymo, o šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Teismas atmetė bendrovės argumentus, kad PVM sąskaitose faktūrose kreditorei nenurodžius sulaikomos sumos eliminuojama bendrovės prievolė apmokėti už kreditorės kokybiškai (tai paneigiančių duomenų nepateikta) atliktus darbus.

Teismas nurodė, kad kreditorė tinkamais ir pakankamais įrodymais pagrindė, jog PVM sąskaitose faktūrose Nr. SYN012 ir Nr. SYN013 darbų vertė nurodyta pagal statybos subrangos sutartyje įtvirtintą priėmimo–perdavimo aktų struktūrą, t. y. darbai priėmimo–perdavimo aktuose nurodyti ne 100 proc., o 90 proc. apimtimi. Šią kreditorės poziciją pagrindžia 2025 m. gruodžio 16 d. pretenzijos ir 2026 m. vasario 5 d. pareikšto finansinio reikalavimo turinys. Pirmine pretenzija kreditorė pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. SYN012 reikalavo apmokėti 244 624,03 Eur, o po bendrovės pastabų reiškiamą reikalavimą patikslino ir reikalavo 220 163,83 Eur. Atitinkamai pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. SYN013 sumos pakoreguotos iš pradinės 162 096,45 Eur į 92 970,35 Eur. Bendrovė 2026 m. vasario 13 d. elektroniniu laišku, t. y. jau po kreditorės finansinio reikalavimo bendrovės restruktūrizavimo byloje pareiškimo, patvirtino, jog neturi pastabų dėl pateiktų PVM sąskaitų faktūrų Nr. SYN012 ir Nr. SYN014, o dėl PVM sąskaitos faktūros Nr. SYN013 nurodė negalinti perduoti darbų užsakovei dėl RFI (liet. „Prašymas atlikti patikrą“, angl. „Request For Inspection“) neuždarymo. Taigi, bendrovė minėtą PVM sąskaitą faktūrą atsisakė priimti dėl to, kad užsakovė nėra priėmusi darbų, tačiau pagal šalių sudarytos statybos subrangos sutarties nuostatas tarpiniai mokėjimai kreditorei nesiejami su generalinio rangovo darbų priėmimu, todėl teismas bendrovės nurodytų priežasčių nepripažino pakankamomis nuginčyti prievolę apmokėti kreditorės pateiktą PVM sąskaitą faktūrą Nr. SYN013.

Teismas priėjo prie išvados, kad kreditorė tinkamai ir pakankamai pagrindė finansinį reikalavimą pagal 2025 m. lapkričio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SYN012 (220 163,83 Eur), 2025 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SYN013 (92 970,35 Eur) ir 2025 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SYN014 (11 148,00 Eur), iš viso dėl 324 282,18 Eur. Teismas, patvirtinęs papildomą dalį ginčyto finansinio reikalavimo, patvirtino patikslintą antrąja eile tenkintiną kreditorės finansinį reikalavimą, kurį kartu su Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi patvirtintu finansinius reikalavimu sudaro šios sumos: pirmuoju etapu tenkinamas 709 646,98 Eur (385 364,80 Eur + 324 282,18 Eur) finansinis reikalavimas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovė RUAB „ALVORA“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutarties dalį 92 970,35 Eur finansinio reikalavimo ir atmesti kreditorės UAB „Synkonas“ prašymo dalį dėl 92 970,35 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas nepagrįstai patvirtino kreditorės finansinio reikalavimo dalį, t. y. 92 970,35 Eur pagal kreditorės 2025 m. lapkričio 30 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. SYN013. Aplinkybė, kad kreditorė faktiškai atliko darbus pagal ginčo sąskaitą faktūrą, savaime nereiškia, jog darbai buvo atlikti tinkamai. Pagal šalių sudarytos statybos subrangos sutarties nuostatas vien atliktų darbų akto patvirtinimas (net jei jis būtų atliktas) nereiškia, kad darbai buvo atlikti tinkamai ir bendrovei atsirado pareiga už juos apmokėti.

Bendrovė ginčo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų darbų nepriėmė ne tik dėl to, kad jų nepriėmė užsakovė, bet ir dėl to, jog nebuvo uždaryti kokybės patikros paketai (RFI), nepateikta išpildomoji dokumentacija, kuri yra privaloma pagal statybos subrangos sutarties nuostatas. Taigi, darbų tinkamumo ir priėmimo pagal sutartį faktas nebuvo patvirtintas specialia sutartyje numatyta darbų priėmimo–perdavimo aktų tvarka ir kreditorė apie tai buvo informuota 2026 m. sausio 16 d. raštu ir 2026 m. vasario 13 d. elektroniniu laišku. Vien ankstesnių ne ginčo PVM sąskaitų faktūrų priėmimo faktas nepatvirtina ginčo PVM sąskaitos faktūros tinkamumo ir bendrovės pareigos ją apmokėti atsiradimo.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal statybos subrangos sutarties nuostatas bendrovės pareiga atsiskaityti su kreditore nesiejama su generalinio rangovo darbų priėmimu. Priešingai, statybos subrangos sutarties specialiųjų sąlygų 5.7 papunktyje nurodyta, kad atliktų darbų aktas pasirašomas, jeigu atliktus darbus iš bendrovės priėmė generalinis rangovas.

Pagal darbų priėmimo ir kontrolės tvarką prieš RFI dokumentų uždarymą taip pat turėjo būti tinkamai užpildytas statybos darbų žurnalas. Nagrinėjamu atveju darbai, kuriuos atliko kreditorė, statybos darbų žurnale nebuvo įrašyti. Taigi, kreditorė nesilaikė darbų priėmimo–perdavimo aktų tvarkos, dėl to bendrovė nepasirašė darbų priėmimo–perdavimo akto ir neįgijo pareigos atsiskaityti už atliktus darbus pagal ginčijamą PVM sąskaitą faktūrą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą kreditorė UAB „Synkonas“ prašo skundo netenkinti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

Atskirajame skunde neužbaigta faktiškai atliktų darbų dokumentavimo procedūra tapatinama su darbų nekokybiškumu, nenurodant nė vieno atliktų darbų trūkumo.

PVM sąskaita faktūra Nr. SYN013 išrašyta už atsparumo ugniai didinimo darbus ir koreguota pagal sutartinę 90 proc. priėmimo–perdavimo aktų struktūrą. Pagal statybos subrangos sutarties priedo Nr. 8 atsparumo ugniai didinimo darbų vertė buvo suskaidyta į atskirus etapus: 80 proc. – darbų atlikimas, 10 proc. – galutinis inspektavimas, 5 proc. – defektų (pastabų) pašalinimas, 5 proc. – galutinės dokumentacijos pateikimas. Atsakovės aiškinimas, pagal kurį visa darbų vertė galėtų būti apmokama tik uždarius visus RFI ir pateikus visą galutinę dokumentaciją, panaikintų minėtame sutarties priede Nr. 8 atskirų etapų prasmę. Jeigu galutinė dokumentacija būtų būtina sąlyga bet kokiam tarpiniam mokėjimui, tai atskiras 5 proc. galutinės dokumentacijos pateikimas būtų perteklinis. Galutinės dokumentacijos etapas gali būti reikšmingas sprendžiant dėl paskutinių 5 proc. apmokėjimo, tačiau kreditorė reikalauja tik už faktiškai įvykdytus ankstesnius etapus.

Ginčo PVM sąskaita faktūra yra susieta su atliktų darbų aktu Nr. FP-ALV-006, kuriame nurodyti konkretūs atlikti darbai, sutartinis įkainis ir laikotarpis. Finansinio reikalavimo pagrįstumą taip pat patvirtina inspektavimo (mazgų) apžiūros dokumentas, kurį pasirašė bendrovė ir generalinis rangovas. Bendrovės atstovas 2026 m. vasario 13 d. elektroniniame laiške nenurodė atliktų darbų trūkumų, o rėmėsi tik darbų neperdavimu užsakovei ir RFI neuždarymu dėl trūkstamos dokumentacijos, nors statybos projekto vykdymas atsakovės buvo sustabdytas nuo 2025 m. lapkričio 24 d. Kadangi statybos projekto vykdymas buvo sustabdytas iki naujo generalinio rangovo suradimo, atitinkamai nebeliko įprastai veikiančios atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktų grandinės. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad darbai statybos objekte faktiškai buvo atlikti ir apžiūrėti (inspektuoti), todėl vien aplinkybė, jog bendrovė nepasirašė atliktų darbų akto, negali eliminuoti kreditorės teisės gauti atlyginimą.

Teismas pagrįstai nurodė, kad šalių sudarytos statybos subrangos nuostatos visų tarpinių mokėjimų nesieja išimtinai su generalinio rangovo galutiniu atliktų darbų priėmimu. Bendrovės nurodytu aiškinimu jos mokėjimo pareiga taptų priklausoma ne tik nuo kreditorės atliktų darbų, bet ir nuo trečiųjų asmenų veiksmų, generalinio rangovo finansinės būklės, naujo rangovo parinkimo ir bendrovės galimybės ateityje užbaigti projekto dokumentavimo procesą. Toks sutarties aiškinimas nepagrįstai perkeltų visą pagrindinio projekto tęstinumo riziką kreditorei (subrangovei).

Bendrovė atskirajame skunde nurodė naujus argumentus, kad statybos darbų žurnale nebuvo padaryti įrašai apie atliktus darbus ir dėl to nebuvo galima uždaryti RFI. Bendrovė nepateikė įrodymų, kad statybos darbų žurnale nebuvo padaryti įrašai apie atliktus darbus. Kreditorė per visą sutarties vykdymo laikotarpį nebuvo įtraukta į statybos darbų žurnalo administravimo procesą: statybos darbų žurnalas jai nebuvo perduotas, prieiga prie elektroninio žurnalo nebuvo suteikta, pildymo instrukcija ir konkretūs nurodymai nebuvo pateikti, o žurnalo įrašų pateikimas nebuvo keliamas kaip sąlyga ankstesnių aktų, RFI ar PVM sąskaitų faktūrų priėmimui bei apmokėjimui. Taigi, nauji įrodymais nepagrįsti bendrovės argumentai, kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme, nepatvirtina skundžiamos teismo nutarties neteisėtumo.

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovės RUAB „ALVORA“ nemokumo administratorė prašo klausimą dėl atskirojo skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Šios bylos apeliacinio nagrinėjimo dalykas yra kreditorės (subrangovės) atliktų statybos darbų kokybės ir atsakovės (rangovės) pareigos atsiskaityti už atliktus darbus vertinimas, nuo kurio priklauso kreditorės pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstumas. Bendrovė atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi patvirtinti kreditorės finansinį reikalavimą, kildinamą iš neapmokėtos 2025 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. SYN013 (dėl 92 970,35 Eur) už atliktus atsparumo ugniai didinimo darbus.

Apeliaciniame skunde (atskirajame skunde) negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis), o apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Visa civilinio proceso normų sistema, nulemta civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), kooperacijos (CPK 8 straipsnis), šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis), taip pat rungimosi ir dispozityvumo (CPK 12–13 straipsniai) principų, sukurta taip, kad šalys privalo atskleisti savo pozicijas viena kitai ir teismui jau pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025, 27–28 punktai).

Bendrovė atskirajame skunde nurodė, kad pagal darbų priėmimo ir kontrolės tvarką prieš RFI dokumentų uždarymą taip pat turėjo būti tinkamai užpildytas statybos darbų žurnalas, tačiau jokie įrašai statybos darbų žurnale nebuvo atlikti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bendrovė rašytiniuose paaiškinimuose neteikė nurodytų argumentų, pagrįstų įrodymais, dėl įrašų apie atliktus darbus statybos darbų žurnale neatlikimo. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo bendrovės nurodomų aplinkybių vertinti ir dėl jų pasisakyti, net ir atsižvelgiant į aktyvų teismo vaidmenį nemokumo byloje. Pažymėtina, kad nurodžiusi naujus argumentus atskirajame skunde, bendrovė ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė su tuo susijusių įrodymų. Kadangi tokių argumentų bendrovė neteikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kuris neturėjo galimybės jų įvertinti, bendrovė šiais argumentais negali remtis apeliaciniame procese. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti bendrovės apeliaciniame procese pateiktų naujų argumentų ir naujų aplinkybių, dėl kurių nepasisako, nes jie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teisme.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

Atsakovė UAB „ALVORA“ (rangovė) ir kreditorė UAB „Synkonas“ (subrangovė) 2025 m. balandžio 25 d. sudarė statybos subrangos sutartį (toliau – ir sutartis) dėl subrangos statybos darbų objekte (duomenys neskelbtini). Objekto užsakovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „ORLEN Lietuva“, generalinis rangovas – „Petrofac International UAE LLC filialas“ (toliau – „Petrofac“). Statybos subrangos sutartimi UAB „Synkonas“ įsipareigojo atlikti priešgaisrinio dažymo darbus sutartyje ir jos prieduose nurodyta tvarka ir reikalavimais, o UAB „ALVORA“ įsipareigojo už juos atsiskaityti.

Pirmosios instancijos teisme ginčas kilo dėl šių kreditorės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų: 2025 m. lapkričio 1 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. SYN012 dėl 220 163,83 Eur, 2025 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. SYN013 dėl 92 970,35 Eur ir 2025 m. spalio 31 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. SYN014 dėl 11 148 Eur. Atskirajame skunde ginčijama bendrovės prievolė atsiskaityti pagal kreditorės 2025 m. lapkričio 30 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. SYN013 (dėl 92 970,35 Eur) už atliktus atsparumo ugniai didinimo darbus. Ginčo PVM sąskaita faktūra pakoreguota, atsižvelgiant į bendrovės 2026 m. sausio 16 d. kreditorei nurodytą pastabą dėl priėmimo–perdavimo aktų struktūros (90 proc.).

Ginčijama 2025 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. SYN013 grindžiama atliktų darbų aktu Nr. FP-ALV-006, inspektavimo (mazgų apžiūros) dokumentu su UAB „ALVORA“ ir „Petrofac“ atstovų parašais, atsparumo ugniai didinimo darbų patikros aktu Nr. R-1001.

Statybos subrangos sutarties priede Nr. 8 numatyta tokia atsparumo ugniai didinimo darbų priėmimo–perdavimo aktų struktūra: darbų atlikimas (padengimas atliktas) – 80 proc., galutinis inspektavimas – 10 proc., defektų akto pasirašymas (arba pašalinimas) – 5 proc., galutinės dokumentacijos pateikimas – 5 proc.

Bendrovė 2025 m. lapkričio 5 d. raštu informavo subrangovus ir partnerius, kad dėl „Petrofac“ finansinių iššūkių yra susidariusi neapibrėžta situacija dėl projekto vykdymo, atsiskaitymų ir darbų tęstinumo, vyksta konsultacijos ir derybos tarp „Petrofac“ ir AB „ORLEN Lietuva“ dėl tolimesnių projekto vykdymo veiksmų.

Bendrovės atstovas 2025 m. lapkričio 17 d. elektroniniu laišku informavo UAB „Synkonas“, kad 2025 m. spalio mėn. atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktų sudarymas tarp UAB „ALVORA“ ir „Petrofac“ dar nėra visiškai užbaigtas dėl nuo bendrovės nepriklausančių aplinkybių, todėl kol šis priėmimo–perdavimo aktų sudarymas su „Petrofac“ nebaigtas, tol negali patvirtinti UAB „Synkonas“ 2025 m. spalio mėnesio priėmimo–perdavimo aktų dokumentų.

Bendrovė 2025 m. lapkričio 21 d. raštu informavo, kad dėl generalinio rangovo „Petrofac“ neapibrėžtos situacijos nuo 2025 m. lapkričio 24 d. laikinai sustabdo visų kontrahentų atliekamus darbus, paslaugų ir medžiagų tiekimą pagal sutartis, susijusias su statybos objektu. Toks sprendimas priimtas, siekiant nedidinti bendrovės finansinių įsipareigojimų kontrahentams ir suvaldyti projekto finansavimo bei tęstinumo rizikas.

Bendrovė 2026 m. vasario 13 d. elektroniniame laiške, t. y. jau po kreditorės finansinio reikalavimo bendrovės restruktūrizavimo byloje pareiškimo, patvirtino, kad neturi pastabų dėl pateiktų PVM sąskaitų faktūrų Nr. SYN012 ir Nr. SYN014, o dėl PVM sąskaitos faktūros Nr. SYN013 nurodė, jog negali perduoti darbų užsakovei dėl RFI neuždarymo, AB „ORLEN Lietuva“ planuoja pasirinkti naują rangovą 2026 m. balandžio mėn. ir tada bus sprendžiamas klausimas dėl darbų užbaigimo ir atsiskaitymo.

Dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo

Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui bei prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis). Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos patvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra neginčijami (JANĮ 42 straipsnio 1, 2 dalys).

Pažymėtina, kad pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka nemokumo administratorius ir teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme. Nepriklausomai nuo nemokumo administratoriaus pozicijos dėl konkretaus reikalavimo, teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai dėl konkrečių kreditorių reikalavimų kyla ginčas, teismas tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir atlieka išsamų įrodymų tyrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-781/2025, 31 punktas).

Taigi, esminis kreditorių reikalavimų pagrįstumo vertinimas atliekamas pirmosios instancijos teisme, kuris, gavęs reikiamus duomenis, sprendžia, ar reikalavimas yra tinkamai pareikštas (nėra praleistas įstatyme nustatytas pareiškimo terminas), ar jis yra pagrįstas, ar pateikti jo pagrįstumą įrodantys duomenys. Įvertinęs šias aplinkybes, nemokumo bylą nagrinėjantis teismas priima procesinį sprendimą tvirtinti pareikštą reikalavimą arba jo netvirtinti.

Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28, 30 punktai).

Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 23 punktas; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017, 28 punktas). Taigi įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas kreditorės finansinį reikalavimą dėl 92 970,35 Eur, nustatė reikšmingas aplinkybes ir atliko tinkamą pateiktų rašytinių įrodymų įvertinimą. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą kreditorės finansinį reikalavimą patvirtino, nustatęs, kad PVM sąskaitoje faktūroje Nr. SYN013 nurodyti darbai buvo realiai atlikti, darbai pataisytoje PVM sąskaitoje faktūroje atitiko priėmimo–perdavimo aktų struktūrą pagal šalių sudarytos statybos subrangos sutarties nuostatas (t. y. 90 proc.), o bendrovės atsisakymas atsiskaityti su kreditore vien dėl to, jog darbai bendrovės nebuvo perduoti užsakovei (neuždarytas RFI), yra nepagrįstas ir neatitinka šalių sudarytos sutarties nuostatų dėl atsiskaitymo tvarkos. Bendrovė atskirajame skunde iš esmės laikosi pozicijos, kad jai pareiga atsiskaityti su kreditore atsiras tik tada, kai darbai bus perduoti užsakovei ir bus užbaigtas dokumentacijos išpildymo procesas (RFI uždarymas).

Kasacinis teismas išaiškino, kad įstatyme nustatytos dvi tarpusavyje susijusios užsakovo pareigos – priimti rangovo darbų rezultatą ir jį apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad rangos sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešpriešinį pobūdį, t. y. vienos rangos sutarties šalies teisės atitinka kitos šalies pareigas, ir jas aiškinanti teismų praktika suponuoja išvadą, jog užsakovas, neginčydamas pareigos priimti rangovo faktiškai atliktus darbus, sudarančius dalį sutarto galutinio rezultato, juolab priėmęs šiuos darbus, turi pareigą už juos atsiskaityti. Toks aiškinimas užtikrina šalių interesų pusiausvyrą – užsakovas, iš rangovo įgijęs teises į tam tikrą rangovo sukurtą turtą, privalo jam už šias teises atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2021, 52 punktas).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šių užsakovo pareigų, yra pažymėjęs, kad, net ir nutraukęs rangos sutartį dėl rangovo kaltės, užsakovas turi pareigą sumokėti už faktiškai atliktus darbus, taip įgyvendinant vieną iš civilinės teisės principų, draudžiančių praturtėti kito asmens sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018, 37 punktas).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad rangovas laikomas tinkamai įvykdžiusiu pareigas pagal rangos sutartį, jeigu jo atlikti darbai (rezultatas) yra tinkamos kokybės. Rangos sutarties sudarymą ir konkrečius reikalavimus rangos sutarties dalykui visų pirma lemia užsakovo poreikis tam tikram darbui ar to darbo rezultatui, be to, darbo ar jo rezultato specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar rangos darbai atitinka kokybės reikalavimus, įtvirtinti CK 6.663 straipsnyje: rangovo atliekamų darbų kokybė privalo atitikti rangos sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje kokybės sąlygos nenustatytos, – įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus; darbų rezultatas jo perdavimo užsakovui momentu turi turėti rangos sutartyje nustatytas ar įprastai reikalaujamas savybes ir turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą; jeigu įstatymas ar rangos sutartis nustato atliekamų darbų privalomus reikalavimus, rangovas, veikiantis kaip verslininkas, privalo tų reikalavimų laikytis; rangos sutartyje šalys gali nustatyti rangovo pareigą atlikti darbą pagal aukštesnius, nei nustatyti privalomi, reikalavimus. Taigi, darbų rezultato kokybės samprata, apibrėžta CK 6.663 straipsnyje, yra siejama ne tik su darbų rezultato sėkmingu funkcionavimu, bet ir su sutarties sąlygomis, jose nustatytų savybių suteikimu darbo rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2010).

Pagal CK 6.681 straipsnio 1 dalyje pateiktą statybos rangos sutarties sampratą, rangovo teisė gauti atlyginimą už atliktą darbą yra susijusi su jo pareiga darbus atlikti tinkamai ir laiku, t. y. pagrindas rangovui reikalauti iš užsakovo vykdyti jo priešpriešinę pareigą – sumokėti už darbus – yra pagrindinės sutartinės rangovo pareigos įvykdymas – sutarto darbo atlikimo faktas, kurį patvirtina specialus dokumentas – darbų perdavimo–priėmimo aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-672-313/2015). Rangovas laikomas tinkamai įvykdžiusiu pareigas pagal rangos sutartį, jeigu jo atlikti darbai (rezultatas) yra tinkamos kokybės. Vis dėlto net ir aplinkybė, kad rangovo atlikti darbai yra netinkamos kokybės, paprastai neatleidžia užsakovo nuo pareigos atliktus darbus priimti ir už juos atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558-421/2015).

Įstatyme nustatyti ir kasacinio teismo praktikoje aptariami išimtiniai atvejai, kai užsakovas atleidžiamas nuo pareigos priimti rangovo atliktų darbų rezultatą bei atitinkamai – nuo neatskiriamai susijusios pareigos atsiskaityti už priimtą rezultatą: kai rangovas pažeidžia viso darbo atlikimo galutinį terminą ir dėl termino praleidimo prievolės įvykdymas užsakovui prarado prasmę (CK 6.652 straipsnio 4 dalis); kai pagal įstatymą, sutartį ar darbų pobūdį privalomų bandymų ir kontrolinių matavimų rezultatai yra neigiami (CK 6.694 straipsnio 5 dalis); kai nustatomi darbų rezultato trūkumai, dėl kurių jo neįmanoma naudoti pagal statybos rangos sutartyje nurodytą paskirtį, o šių trūkumų nei užsakovas, nei rangovas ar jo pasitelktas trečiasis asmuo negali pašalinti (CK 6.694 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2013; 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2021, 54 punktas).

Taigi, užsakovės (rangovės) teisė atsisakyti priimti rangovės (subrangovės) atliktų darbų rezultatus ir atsiskaityti už juos yra siejama ne su situacijomis, kai darbų rezultato perdavimas užsakovei iš esmės neturi prasmės, kai šių rezultatų užsakovė negali panaudoti pagal paskirtį. Nagrinėjamu atveju bendrovė neįrodinėjo, kad kreditorės atlikti darbai, už kuriuos prašoma apmokėjimo (finansinio reikalavimo patvirtinimo), atlikti ne visa apimtimi ar su trūkumais. Atsakovė neįrodinėjo aplinkybių dėl darbų kokybės, o atliktų darbų trūkumus pagal statybos subrangos sutarties nuostatas iš esmės prilygino galutinės dokumentacijos neišpildymui (darbai neperduoti užsakovei, neuždarytas RFI).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotas kasacinio teismo praktikoje. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019, 30–31 punktai; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020, 29 punktas).

Pagal statybos subrangos sutarties bendrųjų sąlygų 1.9 papunktį sutarties kaina – tai sutarties specialiųjų sąlygų 5.1 papunktyje nurodyta bendrovės kreditorei mokėtina atlyginimo už šia sutartimi tinkamai faktiškai atliktus darbus suma. Detalūs darbų įkainiai nurodyti prieduose prie sutarties, kreditorei bus apmokama už kokybiškai ir faktiškai atliktus darbus, tačiau neviršijant bendros maksimalios darbų kainos, išskyrus sutartyje numatytus atvejus (sutarties bendrųjų sąlygų 5.1 papunktis).

Pagal statybos subrangos sutarties bendrųjų sąlygų 5.1 papunktį darbai laikomi užbaigti, kai tinkamai įvykdyti visi darbai, pašalinti visi nustatyti defektai, darbai priimti generalinio rangovo, užpildytas statybos darbų žurnalas, pateiktos išpildomosios nuotraukos ir skaitmeninės jų kopijos (įskaitant DWG formatu), pateikti medžiagų ir įrengimų sertifikatai bei atitikties deklaracijos, atlikti visi reikalingi bandymai ir pateikti tai patvirtinantys dokumentai, pateiktos įrenginių naudojimo instrukcijos lietuvių ir anglų kalba, gautos objekto statybos užbaigimo procedūroms reikalingos pažymos, garantinio laikotarpio garantija, numatyta sutarties specialiųjų sąlygų 7.1 papunktyje ir bendrųjų sąlygų 7.4 papunktyje. Išpildomoji dokumentacija bendrovei turi būti pateikta pagal bendrovės nustatytą tvarką. Darbų užbaigimas įforminamas pasirašant baigiamąjį atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktą. Kreditorė privalo kokybiškai įforminti savo ir (ar) užtikrinti, kad jos pasamdyti subrangovai kokybiškai įformintų visus reikiamus jų atliktų objekto statybos darbų statybos dokumentus.

Šalys susitarė, kad bendrovė apmoka kreditorei už per darbų grafike nurodytus tinkamai atliktus darbus ne vėliau kaip per sutarties specialiųjų sąlygų 5.7 papunktyje nurodytą dienų skaičių, skaičiuojant nuo sutarties bendrųjų sąlygų 4.5 papunktyje nurodytų, tinkamai parengtų dokumentų gavimo dienos, išskaičiuojant specialiųjų sąlygų 5.6 papunktyje nurodytą paslaugų mokestį, skaičiuojamą nuo atliktų darbų akte bei bendrovei kreditorės pateikiamojoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos, įskaitant PVM, bendrovės sumokėtą avansą, nurodytą sutarties specialiųjų sąlygų 5.8 papunktyje bei sulaikomą sumą, skirtą sutartinių ir garantinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui, kurios procentinė išraiška nurodyta specialiųjų sąlygų 7.2 papunktyje (sutarties bendrųjų sąlygų 4.4 papunktis). Nurodyti tarpiniai mokėjimai atliekami kas mėnesį arba kitu šalių suderintu periodiškumu, nurodytu specialiųjų sąlygų 5.7 papunktyje (pavyzdžiui, atlikus etapo darbus), pagal kreditorės sudarytą ir bendrovės pasirašytą atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktą, pagal šalių pasirašytą atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktą kreditorės tinkamai išrašytą ir pateiktą PVM sąskaitą faktūrą. Šalys patvirtino, kad atliktų darbų aktai bus pasirašomi išimtinai finansavimo tikslui ir šių aktų pasirašymas negali būti laikomas išankstiniu atskirų darbų etapų ar jo dalių rezultato priėmimu ar perdavimu bendrovei. Atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto patvirtinimas nereiškia, kad jame nurodyti darbai atlikti tinkamai ir neturi trūkumų, kurie gali būti nustatyti bet kada vėliau. Jei bendrovė vėliau nustato bet kuriuos darbų dalies (įskaitant išpildomosios dokumentacijos), kuri bendrovės priimta ir patvirtinta tarpiniuose atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktuose, trūkumus, tai bendrovė turi teisę bet kada kreditorei reikšti pretenzijas dėl aktuose nurodytų darbų trūkumų. Tokiu atveju kreditorė privalo ne ginčo tvarka ištaisyti defektus ir atlyginti su tuo susijusius nuostolius, pavyzdžiui, už papildomą siūlių šveitimą (sutarties bendrųjų sąlygų 4.5 papunktis).

Pagal statybos subrangos sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 papunktį kreditorė atliktų darbų aktą privalo parengti ir pateikti bendrovei iki einamojo mėnesio 25 dienos (sutarties specialiųjų sąlygų 5.10 papunktis). Kreditorei pateikus atliktų darbų aktą ir visus reikiamus dokumentus bendrovei, pastaroji įsipareigoja minėtus aktus pasirašyti ne vėliau kaip per 15 dienų nuo atliktų darbų akto pateikimo, jeigu darbai atlikti ir dokumentai pateikti tinkamai, arba pasirašyti atliktų darbų aktą ir nurodyti atliktų darbų arba pateiktų dokumentų trūkumus ir nustatyti trūkumų pašalinimo terminus (sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 papunktis).

Statybos subrangos sutarties specialiųjų sąlygų 5.7 papunktyje nustatyta, kad atliktų darbų aktas teikiamas ir pasirašomas už per kalendorinį mėnesį faktiškai ir kokybiškai atliktus darbus, jeigu atitinkamą mėnesį darbai buvo atliekami ir juos iš kreditorės priėmė generalinis rangovas („Petrofac“) arba atlikus etapo darbus.

Kreditorė užtikrino, kad darbai (įskaitant medžiagas, įrengimus, priemones, išpildomąją dokumentaciją) visiškai atitiks galiojančių teisės aktų normatyvinių statybos techninių dokumentų, standartų, sutarties dokumentų ir darbų dokumentų reikalavimus ir yra nustatyta tvarka sertifikuoti, atitiks bendrovės, užsakovės, generalinio rangovo pateiktus papildomus reikalavimus. Neatitikimas minėtiems reikalavimams reikš esminį sutarties pažeidimą. Kreditorė pareiškė, kad jai yra žinoma, jog užsakovei, generaliniam rangovui ir bendrovei yra reikalingi tik visiškai kokybiškai atlikti darbai ir jų rezultatas (sutarties bendrųjų sąlygų 6.4 papunktis).

Bendrovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka priimti kreditorės tinkamai ir kokybiškai atliktus bei generalinio rangovo iš bendrovės priimtus darbus ir pasirašyti atliktų darbų ir baigiamąjį atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktą (sutarties bendrųjų sąlygų 8.3 papunktis). Bendrovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka sumokėti kreditorei už tinkamai atliktus darbus (sutarties bendrųjų sąlygų 8.4 papunktis).

Taigi, šalių sudarytos statybos subrangos sutarties nuostatos atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktų pasirašymo ir atitinkamai mokėjimų už tam tikro etapo darbus (kaip nagrinėjamu atveju) savaime nesieja su atliktų darbų perdavimu užsakovei ir (ar) generaliniam rangovui. Kaip minėta, statybos subrangos sutarties priede Nr. 8 buvo numatyta tokia atsparumo ugniai didinimo darbų priėmimo–perdavimo aktų struktūra: darbų atlikimas (padengimas atliktas) – 80 proc., galutinis inspektavimas – 10 proc., defektų akto pasirašymas (arba pašalinimas) – 5 proc., galutinės dokumentacijos pateikimas – 5 proc. Ginčo 2025 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. SYN013 išrašyta už darbų atlikimą (80 proc.) ir galutinį inspektavimą (10 proc.), iš viso 90 proc., t. y. kreditorė nereikalauja likusio 10 proc. apmokėjimo už defektų akto pasirašymą (arba pašalinimą) ir galutinę dokumentaciją. Ginčijama PVM sąskaita faktūra grindžiama atliktų darbų aktu Nr. FP-ALV-006, inspektavimo (mazgų apžiūros) dokumentu su UAB „ALVORA“ ir „Petrofac“ atstovų parašais, atsparumo ugniai didinimo darbų patikros aktu Nr. R-1001, kurie patvirtina faktinį darbų atlikimą, jų apžiūrą. Bendrovė neginčijo minėtų dokumentų, pagrindžiančių faktinį darbų atlikimą ir darbų rezultato apžiūrą.

Bendrovė atskirajame skunde taip pat nenurodė argumentų, kad ginčijamoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti darbų kiekiai, įkainiai yra nepagrįsti ar neatitinka šalių sudarytos sutarties nuostatų. Ginčo darbai atlikti 2025 m. pabaigoje, tačiau bendrovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė argumentų, pagrįstų įrodymais, iš kurių būtų galima nuspręsti dėl kreditorės atliktų darbų nekokybiškumo, trūkumų, jų šalinimo masto, konkrečių dokumentų nepateikimo. Priešingai, bendrovės ir kreditorės komunikacija (raštai, elektroninis susirašinėjimas) patvirtina, kad bendrovės neatsiskaitymą su kreditore iš esmės lėmė ne faktiškai atliktų darbų trūkumai, o statybos procese nuo 2025 m. lapkričio mėn. susidariusi neapibrėžta situacija dėl generalinio rangovo „Petrofac“ finansinių galimybių toliau vykdyti ir organizuoti statybos darbus.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bendrovei neįrodinėjant kreditorės faktiškai atliktų darbų trūkumų, jų kiekio ir kainos, bendrovės pareiga atsiskaityti už darbus negali būti panaikinta (ar laikinai sustabdyta) vien dėl to, jog užsakovė nepriėmė darbų, nebuvo uždaryti RFI dokumentai, nors atlikti darbai buvo faktiškai patikrinti (inspektuoti). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad įprasta tarp šalių susiklosčiusi darbų priėmimo–perdavimo ir atsiskaitymo už juos tvarka (t. y. po RFI uždarymo) buvo sutrikdyta ne dėl kreditorės kaltės. Bendrovės 2026 m. vasario 13 d. elektroninis laiškas patvirtina, kad ginčo PVM sąskaitos faktūra Nr. SYN013 nebuvo apmokėta, nes bendrovė negali perduoti darbų užsakovei dėl RFI neuždarymo, AB „ORLEN Lietuva“ planuoja pasirinkti naują rangovą 2026 m. balandžio mėn. ir tik tada bus sprendžiamas klausimas dėl darbų užbaigimo ir atsiskaitymo. Pažymėtina, kad klausimas dėl ginčijamo kreditorės finansinio reikalavimo dalies patvirtinimo sprendžiamas nuo 2026 m. balandžio mėn., tačiau bendrovė iki šiol nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima nuspręsti apie situacijos statybos objekte stabilizavimą (naujo generalinio rangovo paskyrimą, RFI derinimo proceso atnaujinimą ir pan.). Taigi, bendrovės nurodytos nesutikimo su pareikštu finansiniu reikalavimu priežastys nelaikytinos pakankamomis panaikinti prievolę apmokėti kreditorės pateiktą PVM sąskaitą faktūrą Nr. SYN013, pagrįstą faktinių darbų atlikimu, jų apžiūra.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodymais pagrįsto finansinio reikalavimo nepatvirtinimas prieštarautų teisingumo, bankroto proceso efektyvumo ir kreditorių lygiateisiškumo principams (JANĮ 3 straipsnis) bei neatitiktų nemokumo proceso paskirties ir tikslo. Vien tai, kad bendrovė turi subjektyvią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų įvertinimo ir jų įrodomosios reikšmės bei šalių sudarytos sutarties nuostatų aiškinimo, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas įrodymais pagrįstą finansinį reikalavimą, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas ar sutarčių aiškinimo taisykles bei nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Teisėjų kolegija prieina išvadą, kad ginčijamas kreditorės finansinis reikalavimas yra pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį patvirtino. Atsakovė neįrodinėjo kreditorės faktiškai atliktų darbų trūkumų, kiekio ir kainos, nesutikimą su pareikštu finansiniu reikalavimu iš esmės grindė deklaratyvaus ir formalaus pobūdžio argumentais, nepaneigiančiais jos pareigos atsiskaityti su kreditore už faktiškai atliktus darbus.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Atskirojo skundo argumentai nurodytų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo finansinio reikalavimo pagrįstumo nepaneigia, naikinti skundžiamą nutartį nėra teisinio pagrindo, todėl ši nutartis paliekama nepakeista. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.

Atmetus atskirąjį skundą, bendrovei nėra atlyginamos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Kreditorė UAB „Synkonas“ nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliantė neįgijo pareigos jas atlyginti (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.