Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Apeliaciniu skundu VMI prašo Kauno apygardos 2025 m. lapkričio 25 d. nuosprendį pakeisti: nuosprendžio dalį, kuria VMI civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu panaikinti ir civilinį ieškinį tenkinti, iš G. K. priteisti valstybei 46 187 Eur turtinę žalą, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas procesines palūkanas (5 proc. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai aiškino bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias turtinės žalos sampratą baudžiamajame procese, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo, reglamentuojančio pareigos mokėti akcizų mokestį atsiradimą, ir kitus susijusius teisės aktus, turinčius reikšmės teisingam civilinio ieškinio išsprendimui. Toks netinkamas teisės normų taikymas ir aiškinimas lėmė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 1 dalies pažeidimus, sukliudžiusius priimti teisingą ir pagrįstą teismo sprendimą dėl šioje byloje VMI pareikšto civilinio ieškinio dėl asmenų nusikalstama veika padarytos turtinės žalos, pasireiškusios valstybės negautų pajamų (nesumokėtų akcizų mokesčio) forma, atlyginimo.

Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalo kartu išnagrinėti ir šioje byloje pareikštą civilinį ieškinį. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016).

Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau turtinės žalos samprata suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Vadovaujantis CK 6.263 straipsnio 2 dalimi, turtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Mokesčiai yra valstybės finansų sistemos dalis, vienas iš pagrindinių valstybės pajamų šaltinių. Nesumokėjus (visiškai ar iš dalies) mokesčių valstybei, biudžetas negauna pajamų, tokiu būdu ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai paskirtas funkcijas. Taigi, nagrinėjamu atveju, padaryta turtinė žala pasireiškia kaip valstybės negautos pajamos.

Šalies argumentai

Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, žala gali būti padaroma nepriklausomai nuo BK specialiosios dalies straipsnio konstrukcijos, t. y. žala nusikaltimu gali būti padaroma tiek esant materialiajai, tiek ir formaliajai nusikaltimo sudėčiai. Tarp šių sudėčių konstrukcijų skirtumas yra tik toks, kad, esant formaliajai nusikaltimo sudėčiai, padaryta žala nėra nusikaltimo sudėties požymis ir neturi įtakos asmens baudžiamajai atsakomybei, tačiau, esant civiliniam ieškiniui, žalos atlyginimas turi būti priteisiamas. Štai teismų praktikoje nurodoma, kad nors, pvz., BK 199, 199¹, 199², 200 straipsniuose nėra įtvirtintas žalos valstybės biudžetui požymis, tačiau šios nusikalstamos veikos yra tiesiogiai susijusios su tikslu nuslėpti mokesčius, dėl to valstybės biudžetas negauna įplaukų ir taip daroma žala valstybės finansų sistemai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-12/2005, Nr. 2K-99-648/2016, Nr. 2K-7-30-788/2017, Nr. 2K-171-696/2017, Nr. 2K-7-86-303/2018, Nr. 2K-P-42-976/2025). Kadangi BK 199² straipsnyje numatyta veika kėsinamasi į tokią vertybę kaip valstybės mokesčių (finansų) sistema, o tiesioginė vertybė yra akcizų mokesčiai, taigi šiuo nusikaltimu padaroma turtinė žala pasireiškianti akcizų mokesčių nesumokėjimu. Tokiu atveju valstybės institucijos turi teisę reikalauti baudžiamojoje byloje padarytos turtinės žalos atlyginimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-696/2017).

Nagrinėjamoje byloje pareikštas civilinis ieškinys grindžiamas tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. spalio 30 d. Akcizų įstatymo Nr. IX-569 (2010 m. balandžio 1 d. įstatymo Nr. XI-722 redakcija, toliau – 2 straipsnio 1 dalies 1 – 3 punktus, 3 straipsnio 9 dalį, 11 dalį, 13 dalį, 14 dalį, 2022 m. sausio 12 d. kratos metu rasti ir išimti 59 vnt. pakelių cigarečių „Winston blue“, 197,535 litrai etilo alkoholio, disponuoti 117 994 litrai dyzelinio kuro yra akcizų objektai ir turi būti apmokestinami akcizų mokesčiu. G. K. nurodytas akcizais apmokestinamas prekes įgijo ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis Lietuvos Respublikos teritorijoje, jos sulaikytos Lietuvos Respublikoje, laikant jas ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, šioms prekėms netaikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo rėžimo ir neturint teisės aktų nustatyta tvarka išrašytų prekių įsigijimo, gabenimo, akcizų už šias prekes sumokėjimą ar jų mokėjimo atidėjimą patvirtinančių dokumentų. G. K., pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, keliamus akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, gaminimo tvarkai, be prekių įsigijimo, gabenimo, akcizų sumokėjimą ar akcizų mokėjimo atidėjimą patvirtinančių dokumentų įgydamas ir nuo ikiteisminio tyrimo nenustatyto momento iki 2022 m. sausio 12 d. deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikydamas 59 vnt. pakelius cigarečių „Winston blue“, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius sudarė 217,29 Eur, bei viso 197,535 litrus etilo alkoholio, kurio bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius sudarė 5 240,54 Eur, nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. iki 2022 m. sausio 12 d. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų įgydamas, adresu (duomenys neskelbtini), laikydamas ir nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. iki 2022 m. sausio 12 d. realizuodamas (padedant S. K.) ne mažiau kaip 117 994 litrų dyzelino, kurio bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 900 MGL dydžio sumą (sudarė 108 703,34 Eur), ne tik padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 199² straipsnio 3 dalyje, 201 straipsnio 2 dalyje, o S. K. – BK 199² straipsnio 3 dalyje, bet ir savo kaltais veiksmais, veikdami tiesiogine tyčia, neįvykdė Akcizų įstatyme numatytų prievolių, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė akcizų deklaracijos (-ų), kur būtų deklaruotos su sulaikytomis cigaretėmis, etilo alkoholiu, disponuotu dyzelinu susijusios mokestinės prievolės, ir nesumokėjo viso 46 187 Eur akcizų mokesčio, tuo padarydami 46 187 Eur dydžio žalą (tame tarpe 43 894 Eur žalą valstybei padarė kartu su S. K.).

Nagrinėjamoje byloje pareikšto civilinio ieškinio dalykas yra turtinė žala (negautų pajamų (nesumokėto akcizų mokesčio) forma), atsiradusi būtent dėl kaltinamųjų padarytų nusikalstamų veikų – neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis, dyzelinu, etilo alkoholiu), numatyto BK 199² straipsnio 3 dalyje bei neteisėto daugiau kaip penkiasdešimt litrų denatūruoto ir nedenatūruoto etilo alkoholio bei jų skiedinių pagaminimo ir laikymo, turint tikslą jį realizuoti, numatyto BK 201 straipsnio 2 dalyje, ir tam neturi reikšmės aplinkybė, kad cigaretės, dyzelinas, etilo alkoholis (ar jų dalis) vėliau galimai bus sunaikintos (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-340/2014, 2K-151-222/2015, 1-448-1139/2023, 2K-30-788/2023). Valstybės turtiniai praradimai (žala) nebūtų atsiradę, jei kaltininkai nebūtų elgęsi neteisėtai. Asmenys darydami inkriminuojamas nusikalstamas veikas, veikė tiesiogine tyčia, suvokė, kad įgijo, laikė, pagamino, dalį realizavo akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes, etilo alkoholį, dyzeliną), pažeisdami teisės aktais nustatytą tvarką, nemokėdami privalomų sumokėti mokesčių ir to norėjo. Taigi, konstatuotinas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų (nusikalstamų) veiksmų ir padarytos žalos.

Reiškiant civilinį ieškinį, svarbu įvertinti ir apmokestinimo teisiniame reglamentavime ir taikyme galiojantys mokesčių mokėtojų lygybės teisingumo ir mokesčių mokėjimo visuotinio privalomumo principus. Būtent, valstybės interesas yra užtikrinti realų privalomų mokesčių surinkimą iš visų mokesčių mokėtojų, šiems sudarant vienodas ir sąžiningas sąlygas apskaičiuojant ir mokant mokesčius. Todėl nagrinėjamu atveju turtinė žala (negautos pajamos) ir yra tos pajamos, kurias valstybė realiai būtų gavusi, jei nusikalstamas veikas padarę asmenys būtų laikęsi teisės aktų nustatytos akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, gamybos tvarkos, ir sumokėję atitinkamus privalomus mokesčius.

Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad reikalavimas priteisti dėl nusikalstamos veikos nesumokėtus mokesčius gali būti įgyvendintas ir baudžiamajame procese, jei tenkinamos šios sąlygos: pirma, valstybės patirtų turtinių praradimų kompensavimas baudžiamajame procese būtų efektyvesnis ir operatyvesnis teisių gynimo būdas nei naujų mokesčių administravimo procedūrų pradėjimas, ypač tais atvejais, kai baudžiamajame procese renkami ir vertinami valstybės turtinius praradimus patvirtinantys įrodymai ir visa aktuali informacija apie mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką lėmusius neteisėtus veiksmus sukoncentruota būtent baudžiamojoje byloje; antra, valstybės turtiniai praradimai kyla tiesiogiai iš nusikalstamos veikos ir potencialiai gali būti reikšmingi veikos teisiniam kvalifikavimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86-303/2018, Nr. 2K-P-42-976/2025). Nagrinėjamu atveju, valstybės patirtų turtinių praradimų kompensavimas tame pačiame baudžiamajame procese yra efektyvesnis ir operatyvesnis teisių gynimo būdas nei naujų mokesčių administravimo procedūrų pradėjimas, nes šiame procese jau yra surinkti, ištirti ir įvertinti įrodymai dėl kaltininkų padarytų nusikalstamų veiksmų, kuriais buvo padaryta ir VMI prie FM Civiliniu ieškiniu prašoma atlyginti turtinė žala. Šie turtiniai praradimai kyla tiesiogiai iš nusikalstamų veikų ir potencialiai reikšmingi už šias veikas nuteistiems asmenims skiriamų bausmių individualizavimui.

Apygardos teismas, nuspręsdamas palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą, nurodė, kad viena iš sąlygų laikyti neįvykdytą mokestinę prievolę žala civilinės atsakomybės prasme yra būtinybė nustatyti teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad mokestinė prievolė kilo iš padarytos nusikalstamos veikos. Apygardos teismas nurodė, kad G. K., neįformindamas ir neturėdamas dyzelinio kuro, cigarečių, etilo alkoholio įgijimo, gabenimo, akcizų mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, įgijo, laikė, gamino, realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 900 MGL dydžio, taigi, byloje yra nustatyta, kad mokestinė prievolė valstybei yra kildinama iš nusikalstamos veikos. Kitas svarbus aspektas sprendžiant, ar mokestinė prievolė nagrinėjamoje byloje gali būti laikoma nusikaltimu padaryta žala, anot teismo, yra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais nebuvimas. Kol mokesčių išieškojimas Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nustatyta tvarka tebėra vykdomas (ar tebėra teisiškai bei faktiškai įmanomas), žalos faktas ir dydis, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, dar negali būti nustatyti, t. y. nėra galimybės iš esmės nuspręsti dėl ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumo. Kadangi baudžiamajame procese galimybė sustabdyti bylą, kol paaiškės mokesčių išieškojimo procedūros MAĮ nustatyta tvarka rezultatas, nenurodyta, tokiai situacijai susiklosčius nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo metu, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje turėtų būti paliekamas nenagrinėtas, išaiškinant civiliniam ieškovui teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-37-648/2023, Nr. 2K-78-891/2025).

Nagrinėjamu atveju pareikšto civilinio ieškinio pagrindas yra žala, kilusi dėl nuteistųjų neįvykdytos prievolės teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoti ir sumokėti akcizų mokestį, ir ji gali būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, nes nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais.

MAĮ 68 straipsnyje nustatyti mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai tiesiogiai priklauso nuo šios bylos baigties ir teismo įsiteisėjusiame nuosprendyje konstatuotų/patvirtintų faktų, aplinkybių, kurios turi tiesioginė reikšmę mokestinės prievolės formavimui ir mokestinės nepriemokos išieškojimui, t. y. nuo baudžiamosios bylos baigties ir nuosprendyje konstatuotų faktinių aplinkybių tiesiogiai ir betarpiškai priklauso VMI galimybė/teisė mokestinę prievolę skaičiuoti MAĮ nustatyta tvarka ar ginti valstybės pažeistas teises CPK tvarka, nes iki kol nėra galutinio įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo tam tikras asmuo (-ys) būtų pripažintas (-i) kaltu (-ais) neteisėtai disponavęs (-ę) akcizais apmokestinamomis prekėmis, nustatys laikotarpį, kuomet jis (jie) disponavo tokiomis prekėmis, nustatys šių prekių kiekį, rūšį, kitas aplinkybes, kuriomis tai buvo atliekama, VMI neturi nei juridinio, nei faktinio pagrindo formuoti mokestinių prievolių MAĮ nustatyta tvarka, kitaip ginti valstybės interesus.

Šalies argumentai

Be to, pagal BPK 109 straipsnį, kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Todėl skundžiamame nuosprendyje nurodytas teismo argumentas, kad kol mokesčių išieškojimas MAĮ nustatyta tvarka tebėra vykdomas (ar tebėra teisiškai bei faktiškai įmanomas), žalos faktas ir dydis, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, dar negali būti nustatyti, t. y. nėra galimybės iš esmės nuspręsti dėl ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumo, laikytinas prieštaraujančiu galiojančių teisės aktų nuostatoms.

Šalies argumentai

Civilinė ieškovė taip pat nesutinka ir su apygardos teismo senaties termino, kuris, teismo teigimu, turi lemiamą reikšmę sprendimui palikti civilinį ieškinį nenagrinėtu, skaičiavimu. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė – „nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikalstamų veikų įvykdymo laikotarpis yra 2020 m. rugsėjo 4 d. – 2022 sausio 12 d. Ieškinys šioje byloje pateiktas 2024 m. kovo 25 d. MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas (nutartis Nr. A-2236-575/2016) nustatė, kad MAĮ 68 straipsnyje nustatyto termino skaičiavimo pradžia yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Atitinkamai iš byloje esančių duomenų matyti, kad civilinis ieškovas su ieškiniu dėl nesumokėtų mokesčių priteisimo į teismą kreipėsi 2024 m. kovo 25 d. Todėl konstatuota, kad vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, neatsižvelgiant į nuosprendžio priėmimo dieną, klausimas gali būti sprendžiamas už 2024 metus ir praėjusius 3 kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal tai yra 2023, 2022, 2021 m., jei nebūtų nustatytos aplinkybės dėl MAĮ 68 straipsnyje numatyto ilgesnio termino. Taigi, apygardos teismas konstatavo, kad šiuo atveju mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, nustatyti MAĮ 68 straipsnyje, nėra suėję, todėl mokestinė prievolė (esant pagrindui) gali būti apskaičiuota mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka“.

Tokia teismo pozicija neteisinga. Pirma, civiliniame ieškinyje pateiktas valstybei padarytos žalos skaičiavimas nelaikytinas mokesčio apskaičiavimu arba perskaičiavimu MAĮ prasme, todėl MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nurodytas senaties terminas negali būti pradėtas skaičiuoti. Pagal MAĮ 66 straipsnio 1 – 2 dalis, vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. Mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio Įstatymo nustatyta tvarka (MAĮ 72 straipsnio 1 dalis). Patikrinimo aktu įforminami mokestinio patikrinimo rezultatai, jis tvirtinamas sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar patikrinimo pažyma (MAĮ 128 straipsnio 1 – 2 dalys). Tokiu atveju įvertinamas/skaičiuojamas MAĮ 68 straipsnyje numatytas senaties terminas. Šiuo atveju, VMI, vadovaudamasi MAĮ 32 straipsnio 4 punktu, 33 straipsnio 23 punktu, 25 straipsnio 11 punktu, BPK 109 straipsniu, valstybės interesus gina baudžiamojo proceso metu pareikšdama civilinį ieškinį, neatliekant jokių kontrolės veiksmų, numatytų MAĮ.

Antra, tik esant įsiteisėjusiam teismo baudžiamojoje byloje priimtam nuosprendžiui VMI galėtų atitinkamam asmeniui, teismo pripažintam padarius nusikalstamą veiką, kuria padaryta žala valstybei, kuri atsirado dėl šio asmens nesumokėto atitinkamo (-ų) mokesčio (-ių), MAĮ nustatyta tvarka išreikalauti nesumokėtus mokesčius, bet tokiu atveju neturi būti suėjęs senaties terminas, numatytas MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje, ir jis skaičiuotinas nuo veikos padarymo, prievolės mokėti šį mokestį kilimo (ne nuo veikos nustatymo ar nuosprendžio įsiteisėjimo) momento.

Trečia, skundžiamame nuosprendyje nurodyta Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A-2236-575/2016 negali būti laikoma teisės šaltiniu šioje byloje, nes Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas vietinės rinkliavos senaties termino skaičiavimas. Vietinė rinkliava, kitaip nei akcizų mokestis, nėra MAĮ administruojamų mokesčių sąraše, nurodytame MAĮ 13 straipsnyje, todėl netaikytina ir MAĮ 68 straipsnio 1 dalis.

Ketvirta, apygardos teismas teisingai nurodo, jog senaties terminas skaičiuotinas nuo 2024 m. kovo 25 d. ir klausimas dėl civiliniame ieškinyje prašomų priteisti sumų gali būti sprendžiamas už 2024 metus ir praėjusius 3 kalendorinius metus, t. y. už 2023, 2022, 2021 m. Tačiau nusikalstama veika nagrinėjamu atveju atlikta 2020 m., todėl nors 2020 m. buvo atliekama analogiška nusikalstama veika kaip ir 2021–2024 m., nusikalstama veika buvo iš esmės trunkamojo pobūdžio, tačiau apygardos teismas, konstatuodamas, kad nėra suėjęs senaties terminas mokestinei prievolei skaičiuoti MAĮ nustatyta tvarka, nepagrįstai ir neteisėtai savo skundžiamu nuosprendžiu riboja VMI teisę ginti valstybės interesus baudžiamajame procese (jame reikalaujant priteisti iš kaltų asmenų jų padarytą žalą).

Nesutiktina, kad šioje byloje būtų galima pripažinti jog egzistuoja teisinio reguliavimo spraga, susijusi su civilinio ieškinio išsprendimu, ir todėl, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, byloje pareikštas civilinis ieškinys galėtų būti paliktas nenagrinėtu. BPK tiesiogiai nurodo tik vieną atvejį, kada civilinis ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtu, tai BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytas atvejus, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, palikdamas civiliniam ieškovui teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Atkreiptinas dėmesys, kad kai nusikalstamais asmens veiksmais padaroma žala valstybei, galiojantys teisės aktai suteikia teisę VMI valstybės pažeistus interesus/teises, ginti keliais būdais – BPK, MAĮ, CPK nustatyta tvarka. Įstatymai nenurodo kokiu eiliškumu mokesčių administratorius privalo/gali reikalauti iš asmens atlyginti jo valstybei padarytą žalą. Priimdamas sprendimą dėl vieno ar kito pažeistų teisių gynybos būdo, mokesčių administratorius atsižvelgia į tai, koks yra optimaliausias ir operatyviausias, ekonomiškiausias būdas šiam tikslui pasiekti (tuo pačiu įvertindamas ir teisinius pagrindus, būtinus vienam ar kitam gynybos būdui taikyti). Apygardos teismas, palikdamas pareikštą civilinį ieškinį nenagrinėtu ir nurodydamas VMI padarytą žalą išieškoti MAĮ nustatyta tvarka, nepagrįstai susiaurina VMI diskrecijos teisę pačiai pasirinkti kokiu būdu ginti valstybės interesus. Pažymėtina, kad palikdamas ieškinį nenagrinėtu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad civilinė ieškovė (VMI) baudžiamojoje byloje reiškė civilinį ieškinį, kuris savo esme yra susijęs ne su nusikalstama veika padarytos žalos nustatymu, o iš mokestinio ginčo kylančiais teisiniais santykiais, taigi ieškinį, kurio nagrinėjimo ir sprendimo BPK nereguliuoja. Su tokiu teismo argumentu nėra pagrindo sutikti, nes joks mokestinis ginčas, kaip jis apibrėžiamas MAĮ 2 straipsnio 22 punkte, tarp VMI ir nuteistųjų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu nėra kilęs, todėl ir byloje pareikštas civilinis ieškinys negali būti laikomas kilusiu iš mokestinio ginčo kylančių teisinių santykių.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Laura Golubkienė prašo Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 25 d. nuosprendį pakeisti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo: pripažinti S. K. kaltu pagal BK 199² straipsnio 3 dalį ir paskirti jam 300 MGL (15 000 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, S. K. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 3 dalį paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę – 330 MGL (16 500 Eur) dydžio baudą; VMI civilinį ieškinį patenkinti ir priteisti valstybės naudai solidariai iš G. K. ir S. K. 46 187 Eur. Papildomai iš G. K. valstybės naudai priteisti 2 293 Eur; nuteistiesiems paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą jų nekilnojamajam turtui, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti ir visą šį turtą nukreipti valstybei padarytos turtinės žalos atlyginimui; kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs G. K. kaltu pagal BK 199² straipsnio 3 dalį, nepagrįstai išteisino S. K., veikusį kartu su G. K. bendrininku grupe. Skunde, nesutinkant su apygardos teismo argumentais, kurių pagrindu S. K. buvo išteisintas pagal BK 199² straipsnio 3 dalį, nurodoma, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog G. K. turėjo ryšį su vieta, kurioje vykdė nusikalstamą veiką. Tai buvo jo tėvų gyvenamoji vieta bei jo paties deklaruota gyvenamoji vieta, kurioje jis laikė nusikalstamai veiklai vykdyti reikalingus daiktus. G. K. reali gyvenamoji vieta buvo ir yra (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę patvirtino pats G. K., taip pat jo tėvai – S. ir V. A. K.. Tačiau ne gyvenamojoje, o deklaruotoje gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), G. K. vykdė neteisėtą veiklą, t. y. veikdamas kartu su tėvu S. K., turėdamas tikslą gauti neteisėtas pajamas iš neteisėto akcizais apmokestinamų prekių disponavimo, pažeisdamas teisės aktų, nurodytų kaltinamajame akte, reikalavimus, keliamus akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo tvarkai, be prekių įsigijimo, gabenimo, akcizų sumokėjimą ar akcizų mokėjimo atidėjimą patvirtinančių dokumentų nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. iki 2022 m. sausio 12 d. įgijo, laikė, realizavo 117 994 litrus dyzelino, kurio bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 900 MGL dydžio sumą.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad aptariama nusikalstama veika buvo vykdoma G. K. tėvų gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), kurioje šiai veiklai vykdyti buvo sudarytos išskirtinės sąlygos: specialiai įrengta pagalbinė patalpa – sandėliukas dyzelinui sandėliuoti, pritaikyta dyzelinio kuro atvežimui bei realizavimui. Šioje patalpoje buvo įrengtas elektros įvadas, padaryta anga, skirta kuro pylimo pistoletui ištraukti, kuro pylimo sistema – elektrinis kuro siurblys žarnomis sujungtas su kuro skaitikliu ir kuro pylimo pistoletu. Šis duomuo patvirtina, kad būtent S. K. sudarė sąlygas, t. y. suteikė patalpas sūnui savo gyvenamojoje vietoje nusikalstamai veiklai vykdyti, kas laikytina svarbia aplinkybe vertinant asmenų bendrininkavimą. Tokio pastato įrengimas ir pritaikymas nusikaltimui daryti patvirtina, kad S. K. žinojo ir suprato apie vykdomą neteisėtą veiklą ir pats joje dalyvavo. Be suteiktų patalpų – sandėliuko šalia gyvenamojo namo, specialiai įrengto vykdyti prekybą dyzeliniu kuru, nusikalstama veika, nustatyta BK 199² straipsnio 3 dalyje nubūtų įgyvendinta.

Akivaizdu, kad tėvo ir sūnaus santykiai, paremti artimu ryšiu, neįpareigojo jų sudaryti jokių rašytinių ar kitokių formų susitarimų dėl naudojamų patalpų nusikalstamai veikai vykdyti. Todėl teismo argumentas apie byloje nenustatytųjų susitarimą nėra reikšmingas. Priešingai, byloje nėra jokių duomenų, kad S. K., žinodamas apie neteisėtai atvežamą, laikomą bei realizuojamą dyzeliną jo namuose, būtų draudęs tai daryti, todėl jo indėlis šioje veikoje yra reikšmingas.

Pažymėtina, kad akcizais apmokestinamų prekių laikymu pripažįstami bet kokie tyčiniai veiksmai, susiję su faktiniu akcizais apmokestinamų prekių buvimo kaltininko žinioje pažeidžiant teisės aktais nustatytą tokių prekių laikymo tvarką, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės, jų buvimo vietos. Laikymas gali pasireikšti prekių buvimu patalpose, slaptavietėse, kaltininko turėjimu jų savo žinioje, jei tai nesusiję su šių prekių gabenimu ir kt. Nusikaltimo, įtvirtinto BK 199² straipsnyje, sudėtis yra formalioji. Tai reiškia, kad nusikaltimas laikomas baigtu nuo dispozicijoje nurodytų veiksmų atlikimo momento, t. y. baudžiamajai atsakomybei kilti užtenka vieno laikymo veiksmo. (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis Nr. 1A-375/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 9 d. nuosprendis Nr. 1A-131-626/2022 ir kt.).

Šiai bylai aktualiu aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra išaiškinęs, kad žodis „laikomas“ turėtų būti suprantamas kaip akcizais apmokestinamų prekių buvimas pas tam tikrą asmenį, t. y. (taikant Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktą) žodis „laikyti“ apima visus nurodytų prekių buvimą pas tam tikrą asmenį atvejus (LVAT 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-689/2007, 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2007/2008). Direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punktas, numato, jog asmuo, kuriam tenka prievolė mokėti apskaičiuotus akcizus, akcizais apmokestinamų prekių laikymo arba saugojimo atveju, kaip nurodyta 6 straipsnio 3 dalies b punkte, yra asmuo, laikantis ar saugantis akcizais apmokestinamas prekes, arba bet kuris kitas asmuo, dalyvaujantis akcizais apmokestinamų prekių laikyme ar saugojime, arba šie asmenys bendrai pagal solidariosios atsakomybės principą. Ši Direktyvos nuostata yra perkelta į Akcizų įstatymo 9 straipsnio 14 dalį.

Byloje aptarti įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju S. K. suprato, kad jam priklausančiose patalpose (duomenys neskelbtini), laikomas dyzelinas yra jo žinioje, juo gali pilnai disponuoti, t. y. realizuoti, utilizuoti ar kitaip naudoti savo nuožiūra. Taigi, S. K. suvokė, jog neteisėtai laiko akcizais apmokestinamas prekes bei to siekė.

Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais - gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-202/2014, Nr. 2K-7-27-746/2015, Nr. 2K-7-193-895/2016).

Byloje nustatyta, kad S. K. ne tik kad suteikė patalpas neteisėtai veiklai vykdyti, bet ir pats atliko aktyvius veiksmus, t. y. nesant G. K. nusikaltimo vykdymo vietoje, parduodavo (įpildavo) kurą atvykusiems pirkėjams.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. H. nurodė, kad kartą jam paskambinus G. dėl kuro, pastarasis atsakė, kad šiuo metu ne vietoje. Nuvykęs užsipilti kuro matė, kad kurą pila ne G., o jo supratimu, kurą pylė jo tėvas, vėliau atvažiavo G., kuris jam užpylė degalų. Ikiteisminio tyrimo metu R. B. nurodė, kad porą kartų, kai G. nebuvo, kurą jam pylė vyresnis vyras, tikriausiai G. tėvas. Jam virš 80 metų, neprigirdintis, gyveno tame pačiame name, kur buvo G. degalinė. Liudytojas V. J. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad kartą, kai G. nebuvo, jam degalų pripylė jo tėtis. Teisme šis liudytojas taip pat patvirtino, kad kartą degalų jam užpylė S. K.. Liudytojas R. Š. teisme liudijo, jog degalų pirkti jam siūlė S. K., kuris davė sūnaus G. K. telefoną susižinojimui dėl degalų. Taigi, nėra ginčo, kad kuro įgijimą ir jo realizavimą iš esmės organizavo (koordinavo) G. K., tačiau tai neeliminuoja S. K., kaip nusikaltimo bendrininko, kaltės.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, vertindamas šių liudytojų parodymus, padarė išvadą, jog jie nėra pakankamai informatyvūs. Teismas nurodė, kad nebuvo nustatytas S. K. realizuoto kuro kiekis ir kitos aplinkybės. Prokurorės vertinimu, nėra svarbu kiek kiekvienas atskirai iš bendrininkų per kuro pylimo pistoletą ar kitu būdu atvykusiems pirkėjams realizavo degalų. Šioje veikoje yra svarbus susitarimas ir žinojimas apie vykdomą bendrą neteisėtą veiklą – dyzelinio kuro prekybą ir gaunamas pajamas.

Kita svarbi aplinkybė, vertinant S. K. veiksmus, yra jo žinojimas, kad visas priemones (siurblius, kuro skaitiklį, kuro pistoletą) neteisėtai veiklai vykdyti G. K. nupirko turguje. Taip pat S. K. žinojo, kad G. K. jau buvo baustas už dyzelinio kuro pardavinėjimą. Šias aplinkybes S. K. nurodė duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Šie duomenys taip pat parodo S. K. suvokimą ne tik apie tai, kad ši veika yra draudžiama, bet ir sąmoningus, tyčinius, priešingus nustatytai tvarkai jo veiksmus disponuojant dyzelinu.

S. K. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje atskleidžia ir kitos byloje nustatytos aplinkybės – G. K. susirašinėjimas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis – degalų tiekėjais. Teismas nustatė, kad degalus G. K. pristatydavo vilkikų vairuotojai iš trečiųjų šalių. Šiuos teiginius grindė G. K. telefone užfiksuotais susirašinėjimo duomenimis. 2024 m. kovo 12 d. tarnybiniame pranešime yra nurodyta, kad išanalizuoti 2023 m. gruodžio 4 d. apžiūros protokole Nr. IBPS-V-3304254-23 nustatyti duomenys apie asmenį vardu I., kuris telefonu susirašinėjo su G. K.. Nustatyta, kad 2020 m. rugsėjo 25 d. (penktadienį) 09:24:14 val. I. G. rašė: „Aš jeigu ką pirmadienį ryte būsiu tėvas paims“ (rugsėjo 28 d.). 2020 m. spalio 5 d. 16:45:44 val. I. G. K. rašė „G. labas kaip reikalai“. 2020 m. spalio 5 d. 16:46:21 val. I. G. K. vėl rašė „Jeigu aš rytoj ryte būsiu tėvas paims aš jam padėsiu“. 2020 m. spalio 5 d. 17:03:12 val. G. I. atsakė: „Manau taip“. 2020 m. spalio 5 d. 17:03:32 val. I. parašė „Ok“. Iš šių duomenų matyti, kad atvežus dyzelinį kurą į sandėliavimo vietą – (duomenys neskelbtini), jį perimdavo iš tiekėjų ne tik G. K., bet ir S. K.. Kuro tiekėjai žinojo, kad nesant G. K. namuose, kurą iš jų paims S. K.. Sutiktina, kad G. K. vaidmuo yra ryškesnis, tačiau tai neeliminuoja S. K. kaltės ir jo atsakomybės. Taigi ir šie duomenys patvirtina, kad G. K. ir S. K. veikė bendrininkų grupe įgyjant, laikant ir realizuojant dyzelinį kurą ir tai yra jų baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Byloje teisingai nustatytas įgyto, laikyto ir realizuoto dyzelinio kuro kiekis, kuris apskaičiuotas pagal kuro skaitiklio, paimto kratos metu, atliktos (duomenys neskelbtini), rodmenis. Kratos metu buvo paimta kurui pilti skirta įranga, t. y. kuro siurblys, kuro skaitiklis su kuro pylimo pistoletu. 2022 m. rugpjūčio 23 d. apžiūros metu nustatyta, kad kuro skaitiklio rodmenys – 447 775,6 litrų. Atlikus G. K. mobiliojo ryšio telefono „Samsung Galaxy S10“ apžiūrą, buvo rastos foto nuotraukos, kuriose fiksuoti kuro skaitliuko rodmenys 2021 m. birželio 4 d., 2021 m. birželio 6 d., 2021 m. birželio 14 d. ir 2021 m. rugpjūčio 21 d. Sugretinus šiuos duomenis yra matyti, kad nuo 2021 m. birželio 4 d. iki dienos, kai buvo paimtas skaitiklis kratos metu, pagal skaitiklio rodmenis šiuo periodu buvo realizuota 117 994 litrai dyzelino. Šių duomenų pagrindu byloje nustatytas tikslus G. K. ir S. K. realizuoto kuro kiekis, atitinkamai nesumokėtas akcizo mokestis.

Kauno apygardos teismas, palikdamas civilinės ieškovės VMI ieškinį nenagrinėtu dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje yra išaiškinta, kad pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) savo esme reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne žalos atlyginimo prievolę, todėl ji negali būti sutapatinama su civilinės atsakomybės prievole. Mokestinė prievolė ir civilinės atsakomybės prievolė skiriasi savo esme, jų tikslais, atsiradimo pagrindais, taikymo sąlygomis, ieškinio senaties terminais ir panašiai, tai atitinkamai gali nulemti ir prievolės dydį. Skirtingai nei civilinės atsakomybės prievolė, mokestinė prievolė negalėtų būti mažinama atsižvelgiant į nukentėjusio asmens (t. y. šiuo atveju valstybės) kaltę ar į žalą padariusio asmens turtinę padėtį (CK 6.282 straipsnis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-37-648/2023). Mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Pareiga mokėti mokesčius yra prievolė valstybei, o ne teisinės atsakomybės forma (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-506-442/2020). Neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu ir taikytinas civilinės atsakomybės institutas, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-380-690/2018, baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304- 976/2016, Nr. 2K-7-68-222/2018, Nr. 2K-7-86-303/2018). Tokiais atvejais valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, Nr. 2K-151- 697/2020).

Remdamasis paminėta praktika ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apygardos teismas nustatė, kad G. K., neįformindamas ir neturėdamas dyzelinio kuro, cigarečių, etilo alkoholio įgijimo, gabenimo, importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, įgijo, laikė, gamino, realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 900 MGL dydžio, taigi, byloje yra nustatyta, kad mokestinė prievolė valstybei yra kildinama iš nusikalstamos veikos.

Šalies argumentai

Šioje baudžiamojoje byloje G. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199² straipsnio 3 dalį. Kadangi BK 199² straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, padariniai (žala) nedaro įtakos šį nusikaltimą padariusio asmens baudžiamajai atsakomybei. Ją lemia tik nusikaltimo dalyko ypatumai (įgytų akcizais apmokestinamų prekių vertė), kurie tiesiogiai nesietini su žala. Tačiau, įgijus, laikant, realizuojant ar kitaip disponuojant nelegaliai įvežtomis akcizinėmis prekėmis, valstybei padaroma turtinė žala. Kadangi BK 199² straipsnyje numatyta veika kėsinamasi į tokią vertybę kaip valstybės mokesčių (finansų) sistema, o tiesioginė vertybė yra akcizų mokesčiai, tai šiuo nusikaltimu padaroma turtinė žala pasireiškia akcizų mokesčių nesumokėjimu. Tokiu atveju valstybės institucijos turi teisę reikalauti baudžiamojoje byloje padarytos turtinės žalos atlyginimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-696/2017).

Šioje byloje nustatyta, kad akcizais apmokestinamas prekes – etilo alkoholį, cigaretes, dyzeliną G. K. įgijo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų Lietuvos Respublikos teritorijoje, šiomis prekėmis disponavo Lietuvos Respublikoje, laikant jas ne akcizais apmokestinamųjų prekių sandėlyje, šioms akcizais apmokestinamoms prekėms netaikant mokėjimo laikino atidėjimo rėžimo, ir neturint teisės aktų nustatyta tvarka išrašytų prekių įsigijimo, gabenimo, akcizų už šias prekes sumokėjimą patvirtinančių dokumentų.

Taigi, pagal byloje esančius ištirtus įrodymus, G. K., veikdamas su S. K., turėdami tikslą gauti neteisėtas pajamas iš neteisėto akcizais apmokestinamų prekių disponavimo, pažeisdami teisės aktų, nurodytų kaltinamajame akte, reikalavimus, keliamus akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo tvarkai, be prekių įsigijimo, gabenimo, akcizų sumokėjimą ar akcizų mokėjimo atidėjimą patvirtinančių dokumentų nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. iki 2022 m. sausio 12 d. įgydami, laikydami, realizuodami 117 994 litrus dyzelino, kurio bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 900 MGL dydžio sumą (sudarė 108 703,34 Eur), o G. K. nuo ikiteisminio tyrimo nenustatyto momento iki 2022 m. sausio 12 d. deklaruotoje vietoje (duomenys neskelbtini), papildomai neteisėtai įgijęs ir laikęs iš nenustatytų asmenų neteisėtai įsigytus ne mažiau nei 59 vnt. pakelius cigarečių „Winston blue“, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius sudarė 217,29 Eur, taip pat viso 197,535 litrus etilo alkoholio, kurio bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius sudarė 5 240,54 Eur, kai visų šių prekių bendra muitinės vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 900 MGL dydžio sumą, ne tik padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 3 dalyje, o G. K. dar ir BK 201 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, bet ir savo kaltais veiksmais neįvykdė Akcizų įstatyme numatytų prievolių, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė akcizų deklaracijos, kur būtų deklaruotos su sulaikytomis bei kaltinamajame akte nurodytomis prekėmis susijusios mokestinės prievolės ir nesumokėjo viso 46 187 Eur akcizų mokesčio, tuo padarydami valstybei 46 187 Eur (153 + 1434 + 706 + 43894) dydžio žalą (tame tarpe 43 894 Eur žalą valstybei padarė kartu G. K. su S. K.). Tokiais G. K. ir S. K. veiksmais buvo pilnai realizuota neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis formali sudėtis, už neteisėtai disponuotas akcizais apmokestinamas prekes nebuvo sumokėtas akcizo mokestis. Kaip nurodyta šioje byloje pareikštame Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civiliniame ieškinyje, valstybei buvo padaryta turtinė žala, pasireiškusi valstybės negautomis pajamomis (nesumokėtais mokesčiais).

MAĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas mokesčio visuotinio privalomumo principas, kuris reiškia, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis teisės aktų nustatytos jų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Taigi valstybė, nustačiusi tokį teisinį reguliavimą, iš anksto numato, jog asmuo, disponuojantis akcizais apmokestinamomis prekėmis, privalo sumokėti nustatyto dydžio akcizo mokestį.

Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad esminę reikšmę sprendžiant dėl nusikalstama veika padarytos turtinės žalos nustatymo ir civilinio ieškinio išsprendimo turi baudžiamosios, civilinės ir baudžiamojo proceso teisės normos, kuriose įtvirtinta turtinės žalos samprata, nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir žalos kilimo momentas, o būtent – BPK 109 straipsnis, CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis, BK 199² straipsnis. Būtent šių straipsnių nuostatos turi esminės reikšmės baudžiamojo proceso metu sprendžiant, ar tam tikra nusikalstama veika kam nors buvo padaryta žalos. Taigi, nagrinėjamoje byloje, spręsdamas dėl VMI pareikšto civilinio ieškinio, Kauno apygardos teismas turėjo pirmiausia remtis minėtomis nuostatomis dėl turtinės žalos baudžiamajame procese, taip pat nacionalinio teisės akto – Akcizų įstatymo (9 straipsnio 1 dalies 8 punktas) normomis, kurios, kartu su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis patvirtina turtinės žalos atsiradimą.

Šalies argumentai

Svarbu pažymėti, kad civilinio ieškinio pareiškimas ir nagrinėjamas baudžiamajame procese paremtas nukentėjusio dėl nusikalstamos veikos asmens teisių gynimo operatyvumo idėja. Tokiu ieškiniu siekiama sudaryti galimybę kompensuoti jo dėl nusikalstamos veikos patirtus turtinio pobūdžio praradimus tame pačiame procese, kuriame sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, nereikalaujant iš šio asmens pradėti naujų savarankiškų teisinių procesų. Atitinkamai aptariamu atveju žalą padaręs asmuo dalyvautų tik viename procese, tokiu būdu išvengdamas iš esmės dvigubo ir ilgo proceso. Nors mokestinės prievolės įvykdymas natūra stricto sensu (griežtai kalbant) negali būti kvalifikuojamas kaip civilinės atsakomybės taikymas, reikalavimas priteisti dėl nusikalstamos veikos nesumokėtus mokesčius gali būti įgyvendintas ir baudžiamajame procese, jei tenkinamos šios sąlygos: pirma, valstybės patirtų turtinių praradimų kompensavimas baudžiamajame procese būtų efektyvesnis ir operatyvesnis teisių gynimo būdas nei naujų mokesčių administravimo procedūrų pradėjimas, ypač tais atvejais, kai baudžiamajame procese renkami ir vertinami valstybės turtinius praradimus patvirtinantys įrodymai ir visa aktuali informacija apie mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką lėmusius neteisėtus veiksmus sukoncentruota būtent baudžiamojoje byloje; antra, valstybės turtiniai praradimai kyla tiesiogiai iš nusikalstamos veikos ir potencialiai gali būti reikšmingi veikos teisiniam kvalifikavimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86-303/2018, Nr. 2K-P-42-976/2025). Šioje byloje civilinio ieškinio pareiškimas būtent ir atitinka abi šias sąlygas.

BPK tiesiogiai nurodo tik vieną atvejį, kada civilinis ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtu: BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, palikdamas civiliniam ieškovui teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

VMI civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo yra pagrįstas ir turėtų būti tenkinamas priimant sprendimą tame pačiame procese – baudžiamojoje byloje. Šiuo ieškiniu prašoma atlyginti turtinę žalą, pasireiškusią kaip negautos pajamos dėl nesumokėto akcizų mokesčio, kuri atsirado dėl G. K. ir S. K. padarytos BK 199² straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Kaip buvo nurodyta, dėl tokių nusikalstamų veiksmų Lietuvos valstybė patyrė 46 187 Eur turtinę žalą, t. y. 46 187 Eur negautų pajamų (nesumokėto akcizo mokesčio) forma. Tarp nusikalstamų S. ir G. K. veiksmų (neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis) ir valstybei padarytos žalos (negautų pajamų (nesumokėtų akcizų) forma) egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Pastarieji, darydami šią nusikalstamą veiką, veikė tiesiogine tyčia – suvokė, kad įgyja, laiko ir realizuoja akcizais apmokestinamas prekes pažeisdami teisės aktais nustatytą tvarką, nemokėdami privalomų sumokėti mokesčių ir norėjo taip veikti. Atlikus neteisėto disponavimo veiksmus su akcizais apmokestinamomis prekėmis, jiems kilo įstatyminė pareiga nedelsiant deklaruoti ir sumokėti akcizų mokestį ir šios pareigos neatlikus, buvo padaryta turtinė žala valstybei.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 25 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria G. K. pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 3 dalį, ir jį išteisinti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jo atžvilgiu taikytas išplėstinis turto konfiskavimas, ir valstybės naudai konfiskuoti nuteistajam, jo tėvams V. A. K. ir S. K. nuosavybės teise priklausantys 38 200 Eur. Likusios nuosprendžio dalies, priimtos jo atžvilgiu, nekeisti. Skundas grindžiamas šiais argumentais.

Šalies argumentai

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. K. nuteistas už trijų rūšių akcizinių prekių, kurių vertė viršija 900 MGL, t. y. už 1) 35,37 litrų pramoniniu būdu pagaminto denatūruoto bei nedenatūruoto etilo alkoholio, kurio turinė etilo alkoholio koncentracija nuo 94,6 % iki 96,6 %, kurio bendra vertė 2 962,35 Eur; 2) 59 (penkiasdešimt devynių) pakelių cigarečių „Winston Blue“, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, kurių vertė 217,29 Eur; 3) 117 994 (vieno šimto septyniolikos tūkstančių devynių šimtų devyniasdešimt keturių) litrų dyzelinio kuro, kurio vertė ne mažiau kaip 108 703,34 Eur, įgijimą, laikymą ir realizavimą pažeidžiant nustatytą tvarką. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad cigaretes G. K. tik įgijo ir laikė, denatūruotą bei nedenatūruotą etilo alkoholį įgijo ir laikė turėdamas tikslą jį realizuoti, o dyzelinį kurą įgijo, laikė ir realizavo.

Būtinasis BK 199² straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis yra disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nustatytos tvarkos pažeidimas. Tokią tvarką nustato atitinkami teisės aktai, taigi šio straipsnio dispozicija neabejotinai yra blanketinė. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad visos trys, pirmiau nurodytos, prekės, t. y. dyzelinis kuras, cigaretės ir denatūruotas bei nedenatūruotas etilo alkoholis yra akcizais apmokestinamos prekės Akcizų įstatymo prasme.

Šalies argumentai

Nors kaltinamojo akto dalyje, kuria G. K. buvo inkriminuojamas neteisėtas disponavimas cigaretėmis ir denatūruotu bei nedenatūruotu etilo alkoholiu buvo nurodyta, kad jam inkriminuojamais veiksmais jis pažeidė ir Akcizų įstatymą, tačiau joks konkretus Akcizų įstatymo straipsnis, kurį nuteistasis pažeidė, šioje kaltinamojo akto dalyje nebuvo nurodytas, apsiribojant tik įstatymo pavadinimo bei jo numerio nurodymu. Būtent tokia kaltinamojo akto formuluotė yra pažodžiui nukopijuota ir į skundžiamo nuosprendžio aprašomąją dalį, kurioje taip pat nėra nurodyta kokių konkrečių Akcizų įstatymo reikalavimų pažeidimą, nuteistajam disponuojant nuosprendyje nurodytomis cigaretėmis bei denatūruotu ir nedenatūruotu etilo alkoholiu, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą nustatė pirmosios instancijos teismas, traukdamas jį už tai ne administracinėn, bet baudžiamojon atsakomybėn.

Įstatymų leidėjas už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis yra numatęs dvi atsakomybės rūšis, t. y. ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) ANK 209 straipsnis numato administracinę atsakomybę už akcizais apmokestinamų prekių (išskyrus energetinius produktus ir elektros energiją) laikymą, gabenimą, naudojimą ar realizavimą pažeidžiant nustatytą tvarką o ANK 173 straipsnis – už naftos produktų, biokuro, bioalyvų ir kitų degiųjų skystų produktų gamybos, žymėjimo, gabenimo, laikymo, prekybos Lietuvos Respublikoje taisyklių pažeidimą. Administracinė ir baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis yra atribojama pagal akcizais apmokestinamų prekių vertę, dėl ko preciziškai tikslus akcizais apmokestinamų prekių kiekio ir vertės nustatymas yra būtinas teisingam ir objektyviam šios kategorijos bylų išnagrinėjimui. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad nuo tikslaus nurodytų faktinių aplinkybių, t. y. tikslaus akcizinių prekių kiekio ir vertės, nustatymo, priklauso ir inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnyje, kvalifikavimas pagal atitinkamas šio straipsnio dalis.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad jame nėra jokių teisinių argumentų, kurie leistų suprasti, kokiu pagrindu G. K. yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už nurodytų cigarečių, neabejotinai skirtų jo ir jo tėvo S. K. asmeninių poreikių tenkinimui, t. y. rūkymui, įgijimą ir laikymą, kaip šiuo atveju yra atribojama baudžiamoji ir administracinė atsakomybė ir kokie bylos nagrinėjimo metu ištirti ir abejonių nekeliantys įrodymai patvirtina, kad visų trijų, aukščiau nurodytų, akcizinių prekių įgijimas ir laikymas, o vienos iš jų realizavimas, yra apjungti bendra ir vieninga G. K. tyčia, kas skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neleidžia laikyti atitinkančiu BPK 305 straipsnio reikalavimus.

Šioje skundžiamo nuosprendžio dalyje nurodyta tik tai, kad 2022 m. sausio 12 d. kratos metu buvo rasti ir paimti 59 pakeliai cigarečių „Winston“ be banderolių. 2022 m. rugsėjo 13 d. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Sulaikytų prekių administravimo skyrius raštu Nr. (23.47 Mr)3BE-5268 nustatė, kad rastų cigarečių vertė 217,29 Eur ir, kad jos laikytos pažeidžiant Akcizų įstatymo ir Fiziniams asmenims taikomų tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių reikalavimus. Rastos prekės atitinka akcizinių prekių požymius, todėl yra tinkamas šio nusikaltimo sudėties požymis.

Pažymėtina, kad pirmiau nurodytos cigaretės nors ir buvo įgytos G. K., jos buvo skirtos ir laikomos jo ir jo tėvo S. K. asmeninių poreikių tenkinimui, t. y. rūkymui, ką pastarasis patvirtino apklausiamas 2022 m. sausio 12 d., t. y. iškart po kratos, nurodydamas, kad cigaretės, kurios kratos metu buvo rastos kambaryje yra nuteistųjų, kadangi abu rūko. Tą patį, dar ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas įtariamuoju 2024 m. kovo 24 d., patvirtino ir G. K., nurodydamas, kad cigaretes Kovo 11-osios gatvės turguje, Kaune, pirko savo reikmėms, kadangi abu su tėvu rūko.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, joje nurodyta, jog nagrinėdamas šią bylą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje iš tyrimo metu nenustatytų asmenų, pažeisdamas nustatytą tvarką, G. K. įgijo ir savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), laikė penkiasdešimt devynis pakelius cigarečių „Winston blue“, kurių vertė 217,29 Eur, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis ir tokiais savo veiksmais pažeidė Akcizų įstatymą, nuosprendyje nenurodant jokio konkretaus šio įstatymo straipsnio pažeidimo ir Lietuvos Respublikos Ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Taisyklės) 3 punktą, 3.1.1. papunktį, 4 punktą, 4.1.2 papunktį, 4.2.2. papunktį, 4.3 ir 4.4 punktus.

Kaip matyti iš byloje esančio Daiktų apžiūros protokolo, kuris surašytas laikotarpiu nuo 2022 m. rugpjūčio 9 d. iki 2022 m. rugpjūčio 12 d., jame nurodyta, kad 2022 m. sausio 12 d. kratos metu G. K. deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), buvo surasti ir paimti šeši blokai cigarečių „Winston Blue“, kuriuose buvo penkiasdešimt devyni pakeliai cigarečių. Šiuo protokolu nustatyta, kad penki cigarečių blokai, kuriuose buvo keturiasdešimt devyni pakeliai cigarečių yra su užrašais anglų kalba, kad rūkymas kenkia sveikatai ir pažymėti lipdukais, kuriuose rusų kalba parašyta, kad jie skirti pardavimui parduotuvėse be mokesčių („Duty free“), kas reiškia, kad nurodytos cigaretės neprivalo būti paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, nes tokių cigarečių, išsigytų bemuitėje parduotuvėje („Duty free“) įvežimas į Lietuvos Respubliką asmeniniam naudojimui neabejotinai yra teisėtas. Taisyklėse nėra įtvirtinto draudimo įsigyti tokias cigaretes ir įvežti jas į Lietuvos Respubliką bei gabenti jas ir laikyti Lietuvos Respublikos teritorijoje, jeigu jų kiekis neviršija Taisyklių 4 punkte nurodyto (2 000 vnt.).

Iš byloje esančio, pirmiau paminėto Daiktų apžiūros protokolo priedo – foto lentelės nuotraukos Nr. 1, akivaizdu, kad ant jų yra ne tik užrašai anglų kalba, kad rūkymas kenkia sveikatai, bet ir užrašai anglų kalba, kad cigaretės pagamintos E. S. („Made in EU“) ir, kad jos skirtos parduoti tik parduotuvėse be mokesčių („Duty free sale only“), nors nurodyti užrašai kažkodėl ir neaprašyti paminėtame protokole.

Atsižvelgiant į pirmiau aprašytus užrašus ant cigarečių blokų, patvirtinančius, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytos cigaretės yra pagamintos E. S., ypatingai svarbu yra tai, kad šioje byloje nėra aplamai jokių duomenų, kurie leistų daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad nurodytos cigaretės į Lietuvą buvo įvežtos ne iš E. S. valstybių narių. Tokios išvados neleidžia daryti vien tik ant cigarečių blokų užklijuotas, rusų kalba surašytas, lipdukas, patvirtinantis tą pačią informaciją, kad cigaretės skirtos parduoti tik parduotuvėse be mokesčių, nes viso šio proceso metu net nebuvo kreiptasi į paminėtų cigarečių gamintoją, prašant pagal cigarečių partijos numerį nurodyti kokiai konkrečiai valstybei jos buvo skirtos arba pagamintos. Byloje taipogi nėra jokių įrodymų, kad ant paminėtų cigarečių blokų esantys brūkšniniai kodai būtų naudojami ne E. S. valstybių narių. Tokie įrodymai nėra įvardinti ir skundžiamame nuosprendyje. Taip pat svarbu pažymėti ir tai, jog skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad būtų nustatęs, jog pirmiau nurodytos cigaretės į Lietuvos Respubliką buvo įvežtos ne iš ES šalių.

Objektyviai vertinant pirmiau nurodytas faktines aplinkybes visiškai akivaizdu, kad išvadą apie tai, jog prieš tai paminėti penki blokai cigarečių „Winston Blue“ į Lietuvos Respubliką buvo įvežti ne iš E. S. valstybių narių būtų galima daryti tik vadovaujantis prielaidomis ir spėjimais, ką draudžia kasacinės instancijos teismo nuosekliai formuojama teisės taikymo ir aiškinimo praktika, nes tai patvirtinančių įrodymų šioje byloje paprasčiausiai nėra. Tai reiškia, kad kratos metu surastas ir paimtas, cigarečių kiekis pilnai atitinka Taisyklių 4.1.1. punkto reikalavimus, nes bendras cigarečių skaičius yra tik 980 cigarečių ir neviršija paminėtame Taisyklių punkte nurodyto cigarečių skaičiaus – 2 000 vienetų, netgi laikant, kad jos priklausė ne G. K. ir jo tėvui, kas neabejotinai nustatyta šios bylos nagrinėjimo metu, bet tik G. K..

Vien ta faktinė aplinkybė, kad nurodytas cigaretės G. K. įsigijo ne bemuitėje parduotuvėje, bet turgavietėje, jokiu būdu nedaro jo veiksmų neteisėtais, tuo labiau negali užtraukti jam baudžiamosios atsakomybės, nes atsakomybė už nurodytų cigarečių pardavimą turgavietėje galėtų kilti tik jas pardavusiam asmeniui, kuris jas neabejotinai buvo įsigijęs bemuitėje parduotuvėje ir greičiausiai per keletą kartų.

Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad ant 1 cigarečių bloko, kuris buvo surastas ir paimtas kratos metu G. K. deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, nėra prieš tai minėto užrašo anglų kalba, kad cigaretės pagamintos E. S. („Made in EU“) ir, kad jame esantys 10 pakelių cigarečių nėra pažymėtos lietuviškomis banderolėmis, bet ir ši faktinė situacija, priešingai nei nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, pilnai atitinka Taisyklių 4.1.2. punkto reikalavimus, nes bendras tokių cigarečių skaičius, kurį gali laikyti vienas asmuo, yra būtent 200 vienetų cigarečių ir neviršija Taisyklėse nurodyto.

Nagrinėjant šią bylą teisme neabejotinai buvo nustatyta, kad nurodytas cigaretes G. K. įsigijo asmeniniam savo ir savo šeimos narių naudojimui, kadangi abu su tėvu rūko. Kad jos buvo skirtos nuteistųjų asmeninių poreikių tenkinimui neabejotinai patvirtina ir teismui pateikto kaltinamojo akto turinys iš kurio akivaizdu, kad G. K. nebuvo kaltinamas disponavęs nurodytomis cigaretėmis turėdamas tikslą jas realizuoti.

Būtent toks aptartų cigarečių įsigijimo ir laikymo tikslas niekaip nekoreliuoja su kita kaltinimo dalimi padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 3 dalyje, pagal G. K. tyčios kryptingumą, dėl ko negali būti tapatinamas su dyzelinio kuro ir denatūruoto bei nedenatūruoto etilo alkoholio įsigijimu ir laikymu.

Taigi, G. K. veiksmai, susiję su cigarečių „Winston Blue“ įgijimu ir laikymu, negali jam užtraukti ne tik baudžiamosios, bet ir administracinės atsakomybės, dėl ko skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, šioje dalyje, negali būti laikomas nei pagrįstu nei teisėtų ir apeliacinės instancijos teismo turėtų būti pakeistas. Jeigu šią bylą apeliacine tvarka nagrinėsiantis apeliacinės instancijos teismas G. K. veiksmuose, savo asmeninių poreikių tenkinimui įsigyjant aukščiau nurodytas cigaretes, visgi įžvelgtų kokių nors Taisyklių reikalavimų pažeidimą, tai už tokių veiksmų atlikimą jam galėtų kilti tik administracinė atsakomybė pagal ANK 209 straipsnį, bet ne baudžiamoji atsakomybė pagal BK 199² straipsnio 3 dalį, taip dirbtinai bandant didinti mano deklaruotoje gyvenamojoje vietoje surastų akcizinių prekių vertę ir sunkinant mano teisinę padėtį.

Šiuo atveju G. K. neginčija šia skundžiamo nuosprendžio dalimi nustatytų faktinių aplinkybių, kad pažeisdamas nustatytą tvarką jis įgijo ir laikė pramoniniu būdu pagaminto nedenatūruoto ir denatūruoto etilo alkoholio, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija nuo 94,6 iki 96,7 %, bendra vertė – 2 962,35 Eur. Ir nors nesutinka su tuo, kad 1 litro denatūruoto etilo alkoholio kaina yra 122 (vienas šimtas dvidešimt du) eurai, kas iš esmės yra nelogiška, tuo klausimu plačiau nepasisako, nes tai nekeičia jam inkriminuotų veiksmų kvalifikacijos.

Taisyklių 3.3. punktas numato, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose nedenatūruotą ir denatūruotą etilo alkoholį.

Taigi, objektyviai vertinant pirmiau nurodytas faktines aplinkybes visiškai akivaizdu, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad 2022 m. sausio 12 d. kratos metu buvo paimtas denatūruotas ir nedenatūruotas etilo alkoholio, kurio bendras kiekis – 35,37 litrai, bendra vertė 2 962,35 Eur ir, kad jį įgydamas bei laikydamas G. K. pažeidė Taisyklių 3.3. punkto reikalavimą, bet tai nereiškia, kad už nurodytų veiksmų atlikimą jam turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Iš pirmiau aptartų, bylos nagrinėjimo metu neabejotinai nustatytų, faktinių aplinkybių akivaizdu, kad G. K. neteisėtai įgyto ir laikyto denatūruoto bei nedenatūruoto etilo alkoholio vertė neviršija 150 MGL, t. y. minimalios BK 199² straipsnio 1 dalyje nustatytos akcizinių prekių vertės, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė ir yra daugiau kaip 2,5 karto už ją mažesnė. Dėl to, už aukščiau nurodytų veiksmų atlikimą, jam taip pat galėtų kilti ne baudžiamoji, bet tik administracinė atsakomybė, pagal ANK 209 straipsnį, dėl ko nuteistasis taip pat turėtų būti apeliacinės instancijos teismo išteisintas dėl nurodytų veiksmų atlikimo BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, pakeičiant šioje dalyje skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Kaip matyti iš G. K. parodymų, duotų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, su šia kaltinimo dalimi jis sutiko tik iš dalies, kadangi iki 2022 m. sausio 12 d., skundžiamame nuosprendyje nurodytiems asmenims, jis galėjo parduoti ne daugiau kaip 2 000 litrų dyzelinio kuro, kurio vertė, pagal bylos duomenis, galėtų būti apie 1 840 Eur, nes daugiau kuro neturėjo ir už tai nuteistajam galėtų kilti ne baudžiamoji, bet tik administracinė atsakomybė, pagal ANK 173 straipsnį.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodo, kad šios bylos nagrinėjimo metu nustatė, jog laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. iki 2022 m. sausio 12 d. 08.00 val., nenustatytiems asmenims į G. K. deklaruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), atvežus 117 994 litrus dyzelinio kuro, laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. iki 2022 m. sausio 12 d., jis jį pardavė A. P., K. Š., V. G. (B.), K. B., R. B., G. G., M. B., V. T., D. J., D. P., A. H., P. V., E. N., J. R., V. K., V. J. ir kitiems, tyrimo metu nenustatytiems, asmenims. Sutikti su tokia skundžiamo pirmosios instancijos teismo argumentacija nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, kadangi ji akivaizdžiai neatitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių bei ištirtų įrodymų turinio ir yra grindžiama tik prielaidomis bei spėjimais.

Šios bylos nagrinėjimo metu neginčijamai buvo nustatyta tik tai, kad A. P., K. Š., V. G. (B.), K. B., R. B., G. G., M. B., V. T., D. J., D. P., A. H., P. V., E. N., J. R., V. K., V. J., kurie nagrinėjant šią bylą teisme buvo apklausti liudytojais, G. K. pardavė ne daugiau kaip 2 000 litrų dyzelinio kuro, kurio vertė apie 1 800 Eur.

Šiuo atveju svarbu pažymėti tai, kad bylos nagrinėjimo metu, vadovaujantis bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, tuo labiau abejonių nekeliančiais, objektyviai nebuvo nustatytas ir/ar kaip nors užfiksuotas nei vienas kuro pylimo atvejis asmeniui, kurio tapatybė ar anketiniai duomenys ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti. Dėl to, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvada, kad dyzelinį kurą G. K. pardavė ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, kurių nei minimalus, nei maksimalus skaičius skundžiamame nuosprendyje niekaip nėra apibrėžtas, akivaizdžiai neatitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių. Tai reiškia, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria konstatuojama, kad nuosprendyje nurodytu laikotarpiu, tyrimo metu nenustatytiems asmenims G. K. pardavė maždaug 115 994 litrus dyzelinio kuro, yra grindžiama ne bylos nagrinėjimo metu ištirtais, tuo labiau abejonių nekeliančiais, įrodymais, bet tik nepagrįstomis prielaidomis ir spėjimais, kas skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, šioje dalyje, neleidžia laikyti nei pagrįstu nei teisėtu.

Susipažinus tiek su skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniu, tiek ir su visa bylos medžiaga akivaizdu, jog aptartų G. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme ir pacituotų apeliaciniame skunde, nepaneigia aplamai jokie, bylos nagrinėjimo metu ištirti, objektyvūs duomenys (įrodymai). Nors skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu tariamai nustatė, jog dyzelinį kurą G. K. atveždavo vilkikų vairuotojai – Rusijos federacijos piliečiai (S. G., I. R., A. K.), nes su jais nuteistasis labai intensyviai bendraudavo mobiliojo ryšio telefonu ir SMS žinutėmis, tokia išvada neatitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, kadangi yra padaryta tik savaip, remiantis prielaidomis ir spėjimais, interpretuojant nuteistojo ir minėtų asmenų susirašinėjimus ir pokalbius, taip iškraipant jų prasmę.

Atsižvelgiant į tai pirmiausia pažymėtina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvada, jog byloje minimą dyzelinį kurą G. K. galėjo atvežti pirmiau nurodyti vilkikų vairuotojai, iš esmės neatitinka skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų faktinių aplinkybių, kad nuosprendyje nurodytą dyzelinį kurą jam atvežė nenustatyti asmenys. Kaip matyti iš G. K. parodymų, duotų proceso metu, jis niekada neneigė, kad turėjo tam tikrų verslo santykių su Rusijos federacijos piliečiais, vairuojančiais vilkikus, kadangi jų užsakymu pastariesiems pirkdavo įvairias automobilių ir vilkikų atsargines dalis, o pastarieji atveždavo pardavimui įvairių prekių (guminių batų, guminių valčių, sviesto ir kt.). Šių nuteistojo parodymų nepaneigia jokie, bylos nagrinėjimo metu ištirti, įrodymai.

Pažymėtina ir tai, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų akivaizdu, jog ikiteisminis tyrimas dėl eilės nusikalstamų veikų, tame tarpe ir dėl numatytos BK 199² straipsnyje, buvo pradėtas dar 2021 m. rugpjūčio 18 d. Byloje esančiuose dokumentuose nurodyta, kad pradėjus nurodytą ikiteisminį tyrimą iš esmės pradinėje jo stadijoje, t. y. 2021 m. rugsėjo 2 d., jau buvo gauta informacija apie G. K. galimai atliekamus neteisėtus veiksmus. Tokiu būdu viešo ir neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai jo atžvilgiu buvo pradėti jau 2021 metų rugsėjo mėnesį. Atliekant nurodytus tyrimo veiksmus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 13 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 14 d. iki 2022 m. sausio 14 d., buvo leista klausytis G. K. pokalbių mobiliojo ryšio telefonu, kurių metu, kaip reikėtų suprasti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, ne tik buvo sprendžiami klausimai dėl prekybos dyzeliniu kuru tūkstančiais tonų, bet ir jo pristatymo nuteistajam nenustatytais vilkikais klausimai, kas pagal skundžiamame nuosprendyje nurodytą, G. K. parduotą, dyzelinio kuro kiekį (117 994 litrai) iš esmės turėjo vykti nenutrūkstamai 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Esant tokiai faktinei situacijai, lygiagrečiai G. K. atžvilgiu buvo atliekami ir neviešo pobūdžio procesiniai veiksmai, duomenys apie kurių atlikimą į šią bylą nepateikti, nes jie ne patvirtina, bet galimai paneigia nuteistajam pareikštą kaltinimą arba jie neabejotinai būtų buvę atlikti jeigu skundžiamame nuosprendyje minimuose nuteistojo pokalbiuose su Rusijos federacijos piliečiais realiai būtų buvę kalbama apie labai didelio kiekio dyzelinio kuro pristatymą į G. K. deklaruotą gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), tikslu tai uždokumentuoti.

Nors iš skundžiamo nuosprendžio argumentacijos reikėtų daryti išvadą, kad visą jame nurodytą laikotarpį, t. y. nuo 2020 metų rugsėjo mėnesio iki 2022 m. sausio 12 d., G. K. tūkstančiais tonų neteistai prekiavo dyzeliniu kuru, kuris buvo atvežamas iš trečiųjų šalių, nepriklausančių E. S., per visą nurodytą laikotarpį taip ir nebuvo užfiksuotas nei vienas nuteistojo susitikimas su tariamais tokio kuro vežėjais ir/ar dyzelinio kuro pylimas iš kokio nors vilkiko į byloje minimą, ūkiniame pastate (pašiūrėje) pastatytą plastikinę talpą, netgi nei vienas krovininio vilkiko, registruoto užsienio valstybėje, apsilankymas G. K. deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), ar nors vienas kuro pylimas į skundžiamame nuosprendyje nurodytų, ikiteisminio tyrimo metu tariamai nenustatytų, asmenų transporto priemones.

Jeigu laikyti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadą, kad nuosprendyje nurodytu laikotarpiu G. K. pardavė 117 994 litrus dyzelinio kuro, pagrįsta, tai prie skundžiamame nuosprendyje nurodyto nuteistojo tėvų namo, adresu (duomenys neskelbtini), iš esmės nepertraukiamai arba labai dažnai turėjo stovėti įvairių automobilių eilės, bet ir jos, viso šio proceso metu, nebuvo užfiksuotos, kas iš esmės būtų nelogiška jeigu prieš tai aptartas skundžiamo nuosprendžio teiginys atitiktų tikrovę. Net atliekant kratą G. K. deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, kurioje pagal skundžiamo nuosprendžio turinį turėjo vykti iš esmės nepertraukiama prekyba tūkstančiais tonų dyzelinio kuro, nebuvo surastas nei vienas litras tokio kuro.

Aptartų skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad viso šio proceso metu nebuvo apklaustas nei vienas, skundžiamame nuosprendyje nurodytas Rusijos pilietis, tariamas dyzelinio kuro tiekėjas, nors pagal bylos duomenis jie darbo reikalais reguliariai lankydavosi Lietuvos Respublikos teritorijoje. Negana to, viso šio proceso metu net nebuvo kreiptasi su teisinės pagalbos prašymu į Rusijos Federaciją, kad būtų apklausti skundžiamame nuosprendyje minimi asmenys (S. G., I. R., A. K.), t. y. tariami dyzelinio kuro tiekėjai, kurie arba patvirtintų, arba paneigtų prieš tai aptartas, skundžiamame nuosprendyje padarytas, prielaidas, jeigu pastarųjų, dėl kokių nors objektyvių priežasčių, nebuvo galima apklausti jiems būnant Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Tą faktą, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvada apie G. K. turėto nedidelio kiekio dyzelinio kuro kilmę, neatitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtina ir byloje esanti 2022 m. rugsėjo 7 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1845 (22), 11-1945 (22), kurioje nurodyta, kad tyrimui pateiktuose stiklainiuose esantys skysčiai yra dyzelinas. Dyzelino pavyzdžiuose, paimtuose iš 1 m³ talpos statinių Nr. 1 ir Nr. 2 pašalinių medžiagų nėra. Dyzelino pavyzdžiuose, paimtuose iš 200 litrų talpos statinės „MOBIL“, 200 litrų talpos statinės „MOBIL 2855“ ir 200 litrų talpos statinės „JOHN DEER“, yra pašalinės, dyzelinui nebūdingos medžiagos – rūdžių. Iš šio rašytinio įrodymo turinio akivaizdu, kad 2022 m. sausio 12 d. kratos metu buvo paimtas tam tikras kiekis dyzelinio kuro likučių iš įvairų talpų, kuris buvo pakankamas jo sudėties tyrimui atlikti. Visgi nei šioje išvadoje, nei aplamai byloje, nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginius apie G. K. turėto dyzelinio kuro kilmę. Joje nėra jokių duomenų apie tai, kad kratos metu paimtose talpose buvęs dyzelinis kuras (jo likučiai) pagaminti ne E. S. ar, kad neatitinka ES keliamų tokio kuro kokybės reikalavimų, kadangi visuomenės informavimo priemonėse viešai yra skelbiama informacija apie tai, kad dyzelinis kuras pagamintas Rusijos Federacijoje ar Baltarusijoje paminėtų reikalavimų neatitinka, nes turi tam tikrų specifinių priemaišų, kurios leidžia identifikuoti jo kilmę. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismui neabejotinai nenustačius, kad G. K. turėtas kuras buvo įvežtas iš trečiųjų šalių nepriklausančių ES, o ne pagamintas ES, nepagrįsta laikytina ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo išvada, kad įgydamas, laikydamas ir realizuodamas dyzelinį kurą nuteistasis pažeidė Akcizų įstatymų 4 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus.

Šalies argumentai

Šios bylos nagrinėjimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad akcizais apmokestinamas prekes, t. y. dyzelinį kurą, G. K. būtų įsigijęs ar importavęs be akcizų Akcizų įstatymo 19, 27 ar 43 straipsniuose nustatytiems tikslams, tačiau Lietuvos Respublikoje panaudojęs kitiems tikslams. Tokiu būdu, šios bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad nuteistasis galėjo parduoti skundžiamame nuosprendyje nurodytiems liudytojams sąlyginai nedidelį kiekį, ne daugiau kaip 2 000 litrų, dyzelinio kuro, už kurio pardavimą akcizo nesumokėjo, būtų galima tik vertinti ar nurodytais veiksmais jis padarė Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą, ar ne, kas skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio taipogi neleidžia laikyti nei pagrįstu, nei teisėtu.

Šiuo atveju, priimdamas skundžiamą nuosprendį ir juo konstatuodamas, kad nuosprendyje nurodytu laikotarpiu G. K. pardavė 117 994 litrus dyzelinio kuro, tokią savo išvadą teismas grindė iš esmės trimis įrodymų šaltiniais, t. y. liudytojų parodymais, 2022 m. sausio 12 d. kratos metu paimto kuro kiekio skaitliuko apžiūros duomenimis, fiksuotais jo 2024 m. vasario 29 d. apžiūros protokole ir jo foto nuotraukomis, rastomis G. K. naudotame mobilaus ryšio telefone „Samsung Galaxy S10“ bei 2022 m. sausio 12 d. kratos metu paimtais rankraštiniais įrašais ant dviejų popieriaus lapų, kurie apžiūrėti 2024 m. sausio 6 d. apžiūros protokolu. Susipažinus su nurodytų dokumentų turiniu akivaizdu, kad jie nepatvirtina pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės ir neleidžia skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, šioje dalyje, laikyti pagrįstu bei teisėtu.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2010, Nr. 2K-461/2011, Nr. 2K-276-976/2015) nurodoma, kad atliekant ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje nei vienas iš skundžiamame nuosprendyje minimų liudytojų, kurių parodymais yra grindžiama G. K. kaltė neteisėtai disponavus dyzeliniu kuru, nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tai reiškia, kad jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, šioje byloje negali būti laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Iš esmės visi, kaltinamajame akte nurodyti, liudytojai, išskyrus A. H., buvo apklausti nagrinėjant šią bylą teisme, tikslu patikrinti jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 4 dalis.

Nors tikslus G. K. parduoto dyzelinio kuro kiekio nustatymas šiuo atveju yra ypatingai svarbus, siekiant tinkamai kvalifikuoti jo veiksmus ir pritaikyti juos atitinkančią atsakomybę, visgi apibendrinant bylos nagrinėjimo metu apklaustų, liudytojų (K. B., R. B., G. G., M. B., V. J., D. J., E. N., V. K., A. P., S, Guogos, V. P., V. T., R. Š., V. K., J. R., V. B. (buvusi pavardė G.), P. V., K. Š.) parodymus galima tik spėti, kad jiems nuteistasis galėjo parduoti ne daugiau kaip 2 000 litrų dyzelinio kuro, nes jokios atskiros, parduoto kuro kiekio apskaitos nuteistasis niekada nevedė. Lyginant šių liudytojų parodymus ir jų nurodytą, iš G. K. įsigyto, kuro kiekį akivaizdu, kad jie iš esmės sutampa ir su nuteistojo parodymais, duotais 2025 m. gegužės 5 d. teismo posėdyje, kuomet jis nurodė, kad iki 2022 m. sausio 12 d. skundžiamame nuosprendyje nurodytiems, prieš tai aptartiems liudytojams, galėjo parduoti tikrai ne daugiau kaip 2 000 litrų dyzelinio kuro, nes daugiau paprasčiausiai neturėjo.

Vertinant šių liudytojų parodymus kartu su byloje esančia informacija, pagal kurią vienas litras G. K. parduoto dyzelinio kuro tariamai kainavo 0,92 centus, galima būtų spėti, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytiems asmenims, jis galėjo parduoti dyzelinio kuro kurio, kurio vertė maždaug 1 840 Eur, už ką nuteistajam galėtų kilti tik administracinė, bet ne baudžiamoji atsakomybė.

Šalies argumentai

Pažymėtina ir tai, kad tą faktinę aplinkybę, jog skundžiamame nuosprendyje nurodytas, parduoto kuro kiekis yra visiškai nerealus ir neatitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, neabejotinai patvirtina ir byloje esantis, pačių ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų surašytas, rašytinis įrodymas, kuris grindžiamas tais pačiais duomenimis, t. y. liudytojų parodymais, 2022 m. sausio 12 d. kratos metu paimto kuro kiekio skaitliuko rodmenų duomenimis ir jo foto nuotraukomis bei 2022 m. sausio 12 d. kratos metu paimtais rankraštiniais įrašais ant dviejų popieriaus lapų, kaip ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, ir kurį, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo jo nevertindamas ir skundžiamame nuosprendyje nieko dėl jo nepasisakydamas.

Byloje yra Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo tyrimo 4-osios valdybos 3-ojo skyriaus (toliau – LKPB) pareigūnų raštas, rašytas praėjus net 21 (dvidešimt vienam) mėnesiui nuo byloje minimų daiktų paėmimo, t. y. 2023 m. spalio 18 d., ir adresuotas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Sulaikytų prekių administravimo skyriui. Jame yra nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog G. K. be licencijos prekiavo dyzelinu nuo 2015 m. iki 2022 m. ir įvertinus ikiteisminio tyrimo metu jau apklaustų, dalies skundžiamame nuosprendyje nurodytų, asmenų, t. y. liudytojų: A. P., K. Š., V. B. (buvusi pavardė G.), K. B., R. B., G. G., M. B., V. T., D. J. ir D. P. parodymus, G. K. naudotame mobiliojo ryšio telefone surastas kuro skaitliuko foto nuotraukas, kratos metu paimtus rankraštinius tekstus ant dviejų popieriaus lapų bei ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotų nuteistojo pokalbių mobiliojo ryšio telefonu, įskaitant ir su rusiškai kalbančiais asmenimis, turinį rašte yra konstatuojama, jog juos visus įvertinus buvo nustatyta, kad G. K. pirmiau išvardintiems asmenims galėjo parduoti 5 605 litrus dyzelinio kuro arba net 112 389 litrais mažiau nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje. Šiuo atveju, objektyvumo dėlei, reikia pažymėti, kad paminėtame LKPB pareigūnų rašte nėra paminėti ir rašant jį nebuvo įvertinti skundžiamame nuosprendyje nurodytų liudytojų: A. H., P. V., E. N., J. R., V. K. ir V. J., parodymai.

Svarbu pažymėti, kad liudytojas A. H., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kurių šios bylos nagrinėjimo metu nebuvo galimybės patikrinti, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 4 dalis, parodė, jog iš G. K. galėjo įsigyti apie 500 litrų dyzelinio kuro. Liudytojas P. V. parodė, kad jis galėjo iš nuteistojo įsigyti 50 litrų kuro. Liudytojas E. N. parodė, kad jis galėjo įsigyti 30 litrų kuro. Liudytojas J. R. parodė, kad jis dyzelinį kurą pas G. K. vieną kartą, bet kokį kiekį nepamena. Liudytojas V. K. parodė, kad jis pas nuteistąjį yra pylęsis dyzelinio kuro, bet ne daugiau kaip 200 litrų ir liudytojas V. J. parodė, kad jis pirkdavo iš G. K. po 30 litrų dyzelinio kuro, bet kiek kartų pirko nepamena. Apibendrinant aptartus liudytojų, kurie nebuvo paminėti prieš tai cituotame LKPB 2023 m. spalio 18 d. rašte, parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriais šioje nuosprendžio dalyje yra grindžiama G. K. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 3 dalyje, galima būtų tik spėti, kad jiems nuteistasis galėjo parduoti apie 900 litrų dyzelinio kuro.

Akivaizdu, kad pridėjus šį kuro kiekį prie pačių ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodyto aukščiau paminėtame 2023 m. spalio 18 d. rašte susidaro 6 505 litrai dyzelinio kuro, nors šioje byloje netgi nėra jokių, tuo labiau abejonių nekeliančių, įrodymų, kurie patvirtintų, kad G. K. tokį dyzelinio kuro kiekį būtų įgijęs, jį laikęs bei pardavęs skundžiamame nuosprendyje nurodytiems asmenims, kas iš esmės netgi buvo paneigta prieš tai aptartų liudytojų parodymais, duotais nagrinėjant šią bylą teisme.

Visgi vertinant pirmiau aptartus duomenis, kurių nepatvirtina jokie, bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai ir lyginant juos su byloje pateikiama informacija, kad 1 litro G. K. parduoto dyzelinio kuro kaina buvo 0,92 centai, gautųsi, kad bendra nurodyto dyzelinio kuro, t. y. 6 505 litrų, vertė yra 5 984,60 Eur, kas yra gerokai mažiau netgi už BK 199² straipsnio 1 dalyje nurodytą minimali akcizais apmokestinamų prekių vertė (150 MGL), nuo kurios gali kilti baudžiamoji atsakomybė.

Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad iš šios bylos duomenų visiškai akivaizdu, jog po pirmiau paminėto rašto surašymo 2023 m. spalio 18d. ikiteisminio tyrimo metu iš esmės nebuvo gauta jokių objektyvių duomenų, kurie galimai patvirtintų, kad G. K. dar pardavė daugiau kaip 100 000 litrų dyzelinio kuro, o jam inkriminuojamas tariamai parduoto dyzelinio kuro kiekis visiškai nepagrįstai buvo „išpūstas“ tik po to, kuomet jis atsisakė užbaigti šią baudžiamąją bylą baudžiamuoju įsakymu, nuteistojo tėvams atsisakant bet kokių pretenzijų į 2022 m. sausio 12 d. kratos metus paimtas viso jų gyvenimo santaupas – 38 200 Eur.

Objektyviai vertinant pirmiau aptartus rašytinius įrodymus visiškai akivaizdu, kad netgi pridėjus prie pirmiau nurodytos pinigų sumos 2022 m. sausio 12 d. kratos metu rasto ir paimto denatūruoto ir nedenatūruoto etilo alkoholio vertę – 2 962,35 Eur, bendra jų vertė būtų 8 946,95 Eur (5984,60 + 2962,35) ir viršytų 150 MGL dydį, bet neviršytų 400 MGL dydžio, dėl ko tokie veiksmai teoriškai galėtų būti kvalifikuojami tik pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, bet ne pagal šio straipsnio 3 dalį, kaip padaryta priimant skundžiamą nuosprendį.

Šiuo atveju skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodo ir tai, kad G. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 3 dalyje tariamai patvirtina teismui pateiktas 2022 m. sausio 12 d. kratos metu paimto kuro kiekio skaitliuko 2024 m. vasario 29 d. apžiūros protokolas ir jo duomenys, G. K. darytos nurodyto skaitliuko foto nuotraukos, kurios buvo rastos kratos metu paimtame, jo naudotame, mobilaus ryšio telefone „Samsung Galaxy S10“ bei 2024 m. vasario 6 d. apžiūros protokolas, kuriuo apžiūrėti 2022 m. sausio 12 d. kratos metu paimti rankraštiniai įrašai ant dviejų popieriaus lapų. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad 2022 m. sausio 12 d. atliekant kratą G. K. tėvų namuose, adresu (duomenys neskelbtini), buvo paimta ir šiame skunde jau minėta, G. K. paties sukonstruota, savadarbė kuro pylimo sistema, susidedanti iš elektrinio siurblio, žarnų, kuro pylimo pistoleto ir kuro kiekio apskaitos skaitliuko. Taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad kratos metu paimant pirmiau nurodytą kuro skaitliuką jo rodmenys buvo 447 775,6 litrai, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad būtent toks kuro kiekis buvo piltas per jį ar tuo labiau, kad būtent tokį kuro kiekį G. K. pardavė skundžiamame nuosprendyje nurodytiems asmenims.

Kaip jau minėta prieš tai, 2025 m. gegužės 5 d. teismo posėdyje G. K. paaiškino, kad Aleksoto turguje Kaune buvo įsigijęs kelių dešimtmečių senumo kuro pylimo skaitliuką, kurį panaudojo gamindamas šiame skunde nurodytą kuro pylimo sistemą. Šio teismo posėdžio metu nuteistasis taip pat paaiškino, kad nurodytą įrangą, įskaitant ir paminėtą skaitliuką, jis naudodavo tiek pildamas kurą iš lauke stovinčių statinių į plastikinę talpą, stovinčią mediniame ūkiniame pastate, tiek ir iš jos į savo bei dalies skundžiamame nuosprendyje nurodytų liudytojų automobilius, dėl ko nustatyti vien tik kuro kiekį, per nurodytą skaitliuką supiltą į transporto priemones nėra net teorinės galimybės. Jeigu daryti bylos nagrinėjimo metu iširtais įrodymais nepagrįstą prielaidą, kad būtent G. K. per nurodytą skaitliuką perpylė 117 994 litrus kuro, kas neatitinka nei tikrovės, nei bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų turinio, tai šis kiekis turėtų būti padalintas mažiausiai iš 2, nes kuras, nurodytos sistemos pagalba pirmiausia buvo perpilamas iš lauke stovinčių statinių į plastikinę talpą stovinčią medinio ūkinio pastato viduje, o tik po to pilamas į jo ir dalies skundžiamame nuosprendyje nurodytų liudytojų automobilius.

Šiuo atveju svarbiausia yra tai, kad duodamas parodymus teisme G. K. paaiškino, jog Aleksoto turguje įsigytas kuro pylimo skaitliukas, buvo kelių dešimtmečių senumo, ką neabejotinai patvirtina ir jo 2024 m. vasario 29 d. apžiūros protokolas. Dėl to jis nuolatos gesdavo, o G. K. veždavo remontuoti tam pačiam asmeniui į Kauno Aleksoto turgų iš kurio jį ir buvo pirkęs. Kiekvieną kartą parsivežęs suremontuotą skaitliuką, G. K. jį nusifotografuodavo, nes parsivežto skaitliuko rodmenys, kuriais yra grindžiama jo kaltė, dėl neteisėto disponavimo skundžiamame nuosprendyje nurodytu kiekiu dyzelinio kuro, visada skirdavosi nuo tų, kurie būdavo prieš išvežant jį remontuoti. Kokie tiksliai būdavo skaitliuko rodmenys prieš išvežant jį remontuoti nuteistasis nefiksuodavo ir dėl to jų nurodyti negali. Duodamas parodymus jis paaiškino ir tai, kad būdavo ir tokių atvejų kuomet parsivežęs suremontuotą skaitliuką jis jį patikrindavo po ko paaiškėdavo, kad po atlikto remonto jis veikia, bet netiksliai apskaito supilto kuro kiekį, dėl ko jį vėl veždavo atgal tam pačiam žmogui, kad jį suremontuotų tinkamai, po ko atgal parsiveždavo vėl su naujais jo rodmenimis. Byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų šiuos nuteistojo parodymus. Tokie įrodymai nenurodyti ir skundžiamame nuosprendyje.

Nagrinėjamu atveju viso proceso metu nebuvo atliktas joks šio skaitliuko tyrimas, siekiant nustatyti ar jo rodmenis galima keisti mechaniškai, pvz. remonto metu, ar jis buvo kada nors remontuotas ir pan. Tokiu būdu, skundžiamą nuosprendį šioje dalyje pirmosios instancijos teismas priėmė niekaip nepaneigęs prieš tai aptartų nuteistojo parodymų apie jo remontą ir, kad skaitliuko rodmenys buvo keičiami mechaniškai jo remonto metu, dėl ko neturi nieko bendro su G. K. per jį pilto kuro kiekiu, t. y. vadovaudamasis išimtinai tik prielaidomis ir spėjimais, kuri nepatvirtina jokie, bylos nagrinėjimo metu ištirti, įrodymai. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad pirmiau nurodytas faktines aplinkybes apie nuteistojo darytose foto nuotraukose užfiksuotų kuro skaitliuko rodmenų atsiradimą nuteistasis nurodė dar 2025 m. gegužės 5 d. vykusiame teismo posėdyje.

Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodo, jog G. K. darytuose ir kratos metu paimtame jo mobiliojo ryšio telefone „Samsung Galxy S10“ surastose 4 foto nuotraukose užfiksuoti kuro skaitiklio rodmenys tariamai sutampa su 2022 m. sausio 12 d. kratos metu paimtais rankraštiniais tekstais ant dviejų popieriaus lapų ir neginčijamai patvirtina, kad jis pardavė 117 994 litrus dyzelinio kuro. Vertinant šią skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentaciją pirmiausia pažymėtina tai, kad iš jos lieka neaišku kokių įrodymų pagrindu skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad G. K. kaip nors yra susijęs su prieš tai minėtais rankraštiniais tekstais, kurie buvo paimti jo tėvų namuose atliekant kratą 2022 m. sausio 12 d. ir kurie apžiūrėti 2024 m. vasario 6 d. apžiūros protokolu.

Kaip matyti iš byloje esančių procesinių dokumentų, G. K. dar 2023 m. gruodžio 12 d., įtariamojo papildomos apklausos metu nurodė, jog nežino kieno yra padaryti tyrėjo jam parodyti, prieš tai paminėti, rankraštiniai įrašai ant dviejų lapų, kuriuose yra nurodyti spalio, lapkričio, gruodžio ir sausio mėnesiai bei kategoriškai patvirtino, kad jie yra daryti ne jo. Nepaisant to, viso proceso metu nebuvo atliktas joks rašysenos tyrimas, kurio metu būtų siekiama nustatyti paminėtus rankraštinius įrašus padariusį asmenį ir/ar patikrinti nuteistojo duotus parodymus, kad nurodyti įrašai padaryti ne jo.

Lyginant G. K. 2021 m. birželio 4 d., 2021 m. birželio 6 d., 2021 m. birželio 14 d. ir 2021 m. rugpjūčio 21 d. darytose foto nuotraukose užfiksuotus kuro skaitliuko rodmenis su prieš tai paminėtais, pirmosios instancijos teismo nuteistajam visiškai nepagrįstai priskirtais, rankraštiniais įrašais, priešingai nei nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, jokių sutapimų nėra. Nuteistojo darytose foto nuotraukose prieš tai paminėto kuro skaitliuko rodmenys fiksuoti po jo remonto 2021 m. birželio 4, 6 ir 14 d. bei rugpjūčio 21 d. Tuo tarpu paminėtuose rankraštiniuose įrašuose nurodyti nenustatytų metų spalio, lapkričio, gruodžio ir sausio mėnesiai.

Jeigu laikyti teisiškai pagrįsta skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio prielaidą, kad G. K. vidutiniškai per mėnesį parduodavo apie 18 800 litrų dyzelinio kuro, o jam inkriminuojamas nusikalstamos veikos laikotarpis yra nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. iki 2022 m. sausio 12 d., t. y. 16 (šešiolika) mėnesių, tai jis per nurodytą laiką turėjo parduoti daugiau kaip 300 000 litrų dyzelinio kuro, kas iš esmės prieštarautų ne tik fizinėms nuteistojo galimybėms, bet ir elementariai logikai.

Kaip jau nurodyta pirmiau, klausytis G. K. pokalbių mobiliojo ryšio telefonu ir fiksuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, kuriais yra grindžiama skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, Vilniaus apylinkės teismas 2021 m. spalio 31 d. nutartimi buvo leidęs nuo 2021 m. spalio 14 d. iki 2022 m. sausio 14 d. Būtent šio laikotarpio telekomunikacijų įvykių duomenys yra pateikti į bylą ir jais yra grindžiama ši skundžiamo nuosprendžio dalis. Visgi iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio lieka neaišku kokių bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir abejonių nekeliančių įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 3 dalyje, G. K. vykdė laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 4 d. iki 2021 m. spalio 14d. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad nei vienas, nagrinėjant šią bylą teisme apklaustas, liudytojas taipogi nenurodė, kad dyzelinį kurą pas G. K. būtų pylęsis būtent 2020 metais.

Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, skundžiama jo dalimi teismas G. K. atžvilgiu išplėstinį turto konfiskavimą ir BK 72³ straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu konfiskavo 2022 m. sausio 12 d. kratos metu nuteistojo tėvams nuosavybės teise priklausančiose namuose, adresu (duomenys neskelbtini), surastus ir paimtus, jiems nuosavybės teise priklausančius, pinigu – 38 200 Eur.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodo, kad jam nekyla abejonių, jog iš prekybos akcizinėmis prekėmis nuteistasis gaudavo pajamų, apie kurių dydį tikslių duomenų byloje nėra, bet byloje surinkti ir teismo posėdyje ištirti įrodymai tariamai leidžia teismui daryti išvadą, kad kratos metu rastos piniginės lėšos priklauso būtent nuteistajam G. K..

Sutikti su tokia skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvada nėra jokio pagrindo, nes ji padaryta remiantis ne bylos nagrinėjimo metu ištirtais ir abejonių nekeliančiais įrodymais, bet tik prielaidomis ir spėjimais. Dėl to prieštarauja bylos nagrinėjimo metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms, o teismui pateikti ir bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, priimant šią skundžiamo nuosprendžio dalį, buvo vertinti selektyviai, visiškai ignoruojant teismui pateiktą Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2023 m. liepos 4 d. Specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad 2022 m. sausio 12 d. kratos metu (duomenys neskelbtini), rastų 38 200 Eur dalis, t. y. 36 773,16 Eur, buvo pagrįsta teisėtomis G. K. tėvų S. K. ir V. A. K. pajamomis ir tik labai nedidelė jų dalis – 14 26,84 Eur nėra pagrįsta teisėtai gautomis jų pajamomis, kuri priimant skundžiamą nuosprendį apskritai nebuvo vertinama, kas neabejotinai turėjo tiesioginės įtakos skundžiamo nuosprendžio neteisėtumui šioje dalyje.

Šiuo atveju, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, išplėstinis turto konfiskavimas G. K. buvo taikytas iš esmės nenustačius ir bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais nepagrindus BK 72³ straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos egzistavimo, kas skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šioje dalyje neleidžia laikyti nei pagrįstu, nei teisėtu.

Nagrinėjamu atveju taip ir lieka neaišku, kodėl skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo vertinimu, G. K. priklausančias pinigines lėšas, netgi tas, kurias jis teoriškai galėjo gauti iš nusikalstamos veikos, nuteistasis turėjo laikyti ne savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), kur nuolatos gyvena ir jame įrengtame seife, bet jo tėvų, senatvės pensininkų namuose, kurie anksčiau du kartus jau buvo apvogti ir kokie bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai tai patvirtina.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio lieka neaišku ir tai, kokiais bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais remdamasis, skundžiamą nuosprendį priėmęs apygardos teismas nusprendė, kad G. K. tėvai, kurie ne tik visą savo gyvenimą sunkiai dirbo, vertėsi įvairiais verslais (pvz. augino gėles ir jas pardavinėjo) bet ir pardavė jiems priklausiusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypus), kurio vertė 25 776,18 Eur per visą savo gyvenimą ne tik negalėjo sutaupyti 38 200 Eur, bet apskritai nesukaupė nei vieno euro santaupų, išskyrus tuos 340 Eur, kurie jiems buvo palikti po kratos ir kokiais bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais tokia teismo išvada yra grindžiama, kas skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, šioje dalyje, neleidžia laikyti nei pagrįstu, nei teisėtu.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodo, kad nesutinka, jog kratos metu rasti 38 200 Eur priklauso G. K. mamai A. V. K. ir yra teisėtos kilmės – gautos už parduotus žemės sklypus ir 2015 metais iškeistos iš litų į eurus, nes atlikus daktiloskopinį tyrimą konstatuota, kad ant vieno iš trijų plastikinių maišelių, kuriuose buvo laikomi pinigai, rastas rankos piršto pėdsakas yra paliktas G. K., dešinės rankos nykščiu. Sutikti su tokia skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentacija, kad vieno nuteistojo rankos piršto (nykščio) suradimas ant vieno iš trijų, kratos metu jo tėvų namuose paimto plastikinio maišelio, kuriame buvo saugomos nuteistojo tėvų santaupos, tariamai patvirtina, kad nurodyti pinigai yra gauti nusikalstamu būdu ir priklauso būtent G. K., o ne namo savininkams, t. y. jo tėvams.

Pirmiausia pažymėtina tai, kad iš byloje esančio 2022 m sausio 12 d. kratos protokolo akivaizdu, jog jos metu namo patalpoje, kurią nuteistojo mama vadina „kamara“ ant lentynos, po klijuote, rasti du plastikiniai maišeliai su užrašu „5 000“. Trečias maišelis su pinigais rastas prie lango esančioje lentynoje pastatytame stiklainyje. Kratos protokole nurodyta, kad tiek pirmame maišelyje, tiek ir antrame buvo po 5 000 Eur. Kratos protokole taip pat nurodyta, kad trečiame maišelyje taip pat buvo įdėti pinigai bet jų suma kratos protokole nenurodyta. Būtent ant vieno iš pirmų dviejų plastikinių maišelių, atlikus daktiloskopinį tyrimą, ir buvo surastas G. K. dešinės rankos nykščio pėdsakas. Nors skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kratos metu dalyvavę nuteistojo tėvai, gyvenamojo namo savininkai, po pinigų suradimo tariamai nurodė, kad čia jų sūnus prikaišiojo pinigų ir, kad jie priklauso sūnui, ir tik vėliau, suvokę, kad pinigai gali būti konfiskuojami, iškėlė versijas, jog pinigai yra gauti A. V. K. už parduotas žemes, tokia skundžiamo nuosprendžio argumentacija neatitinka byloje esančių procesinių dokumentų turinio ir jais nustatytų faktinių aplinkybių, nes tokių parodymų nei S. K., nei V. A. K. niekada nėra davę.

Nurodytas skundžiamo nuosprendžio teiginys grindžiamas tik tuo, kad byloje esančiame 2022 m. sausio 12 d. kratos protokole (t. 4 b. l. 72–76), kuriame net nenurodyta nei kas, nei kada jį surašė, protokole pažymint tik tai, kad krata pradėta 08.00 val. ir baigta 18.05 val., o ją atliko LKPB pareigūnai K. T., J. A., L. L. ir T. B., dalyvaujant S. K. gim. (duomenys neskelbtini), S. K. gim. (duomenys neskelbtini) ir V. A. K., o konkrečiau jo trečio lapo viduryje, smulkiu šriftu kažkieno yra įrašyta, jog radus pinigus, kratoje dalyvavusi V. A. K. iš pradžių tariamai paaiškino (kam konkrečiai nenurodyta) kad tie pinigai yra jos sūnaus, o po kurio laiko ji pareiškė, kad tie pinigai yra jos už parduotą žemę. Į patalpą atėjęs S. K., tariamai paaiškino, kad tai jo sūnus G. K. čia visur prikaišiojo pinigų.

Iš nurodyto protokolo turinio akivaizdu, kad nėra galimybės suprasti, kas nurodytus teiginius įrašė į paminėtą protokolą. Prie jų nėra nei S. K., nei V. A. K. parašų ar patvirtinimo, kad nurodyti žodžiai buvo pasakyti būtent jų ir, kad jie protokole surašyti teisingai. Nurodyti protokolo teiginiai neatitinka ir S. K. bei V. A. K. parodymų duotų tą pačią dieną, kurie užfiksuoti laikantis BPK reikalavimų jų, kaip liudytojų, apklausos protokoluose. Nors šio kratos protokolo paskutiniame lape yra nurodyta, kad jis buvo perskaitytas, jame net nenurodant kas tai darė, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie tai patvirtintų. Dėl to, nuteistojo tėvų parašai ant paskutinio kratos protokolo lapo niekaip neaptvirtina nurodytų teiginių teisingumo, nes ten jie pasirašė po daugiau kaip 10 valandų trukusios kratos jų namuose, būdami gerokai vyresni nei 80 metų amžiaus ir tik dėl to, kad tai padaryti jiems liepėjų namuose buvę policijos pareigūnai, bet ne dėl to, kad protokole užfiksuoti būtent jų išsakyti teiginiai. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad paminėtame protokole nurodyta, jog 2022 m. sausio 12 d. atliekant kratą G. K. tėvų namuose dalyvavo ir Kauno apskrities VPK KAS specialistas R. T. kuris, kaip galima suprasti iš bylos duomenų, techninėmis priemonėmis fiksavo kratos atlikimo eigą, bet jomis taipogi nėra užfiksuota, kad nuteistojo tėvai ar kažkuris iš jų būtų pasakęs nurodytus teiginius.

BPK 149 straipsnio 10 dalis numato, kad dėl kratos surašomas protokolas. Protokole turi būti nurodyti paimti daiktai ir dokumentai ir aprašyti pagrindiniai jų požymiai. Jei kratos metu jokie daiktai ir dokumentai nebuvo paimti, tai nurodoma protokole. Akivaizdu, kad atliekant kratą joje dalyvaujantys asmenys nėra apklausinėjami ir jų parodymai nėra fiksuojami kratos protokole. Be to, iš nurodyto kratos protokolo turinio akivaizdu, kad prieš pradedant kratą joje dalyvaujantiems asmenims net nebuvo išaiškintos jų procesinės teisės, tik paskelbta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nutartis.

Pažymėtina, kad G. K. tėvams nereikėjo kelti jokių nepagrįstų versijų apie tariamą jiems priklausančio nekilnojamojo turto (žemės sklypų) pardavimą, nes šios aplinkybės jiems neabejotinai buvo žinomos, o jas neginčijamai patvirtina ir teismui pateiktos, notarine tvarka patvirtintos, tokio turto pardavimo sutartys. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad netgi atliekant S. K. ir V. A. K. turto tyrimą, dar ikiteisminio tyrimo metu, 2023 m. liepos 4 d. Specialisto išvada buvo konstatuota, kad nuteistojo tėvai, gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkai, tiriamuoju laikotarpiu, už žemės pardavimą, gavo 25 776,18 Eur. Be to, byloje yra ir 2022 m. sausio 12 d. 19.44 – 20.10 val., surašytas V. A. K. apklausos protokolas. Jame liudytojai net neišėjus iš namų, nesusipažinus su ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga ir/ar nepasitarus su jokiais teisininkais, yra aiškiai nurodyta, kad šiandien kratos metu jos namuose buvo rasti 38 200 Eur. Šios apklausos metu, policijos pareigūnams net neišvykus iš tėvų namų, pastaroji nurodė, jog tikrai žino, kad būtent tokia pinigų suma buvo „kamaroje“ nes ji pati ten juos pasidėjo. Šios apklausos metu ji taipogi nurodė, kad jau kratos pradžioje minėjo, jog turi daug pinigų už parduotą žemę tik nepasakė tikslios sumos ir jų neatnešė policijos pareigūnams. Kadangi tie pinigai yra jos, ji apie juos plačiau ir nekalbėjo. Byloje taip pat yra ir 2022 m. sausio 12 d. 18.40 – 19.37 val., surašytas liudytojo S. K. apklausos protokolas. Jame, S. K. taip pat net neišėjus iš namų, nesusipažinus su ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga ir/ar nepasitarus su jokiais teisininkais, nurodyta, kad jam yra žinoma, jog kratos metu jo namuose buvo rasta pinigų, tačiau kieno tie pinigai jis tiksliai nežino. Jis nežino ir kiek tų pinigų namuose buvo, nes sumas matė tik kratos protokole. Šios apklausos metu S. K. parodė tik tai, kad dalis surastų pinigų tariamai yra G. K., nenurodydamas jokios konkrečios pinigų sumos, bet užtikrino, kad dalis surastų pinigų tikrai yra žmonos, nes ji pardavė kelis žemės sklypus. Lyginant šiuos G. K. tėvo parodymus su prieš tai aptartais mamos parodymais, duotais tą pačią dieną, kuomet jų namuose buvo atliekama krata, dėl ko jie neabejotinai patyrė didelį stresą ir kai kurias faktines aplinkybes galėjo pamiršti arba supainioti, akivaizdu, kad jie sutampa.

2022 m. sausio 12 d. G. K. buvo sulaikytas kaip įtariamasis, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 201 straipsnio 2 dalyje ir apklaustas įtariamuoju. Šios apklausos metu visiškai prisipažino ir davė išsamius parodymus apie jam žinomas inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, bet jo niekas net neprašė paaiškinti kratos metu tėvų namuose surastų pinigų kilmės ir/ar jų priklausomybės, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnams nekilo jokių įtarimų, kad nurodyti pinigai yra G. K. tėvų, t. y. gyvenamojo namo, kuriame buvo atliekama krata, savininkų. Tokia versija atsirado gerokai vėliau.

Iš byloje esančių procesinių dokumentų matyti, kad prokurorės nutarimas, dėl laikino G. K. nuosavybės teisių apribojimo į kratos metu jo tėvų namuose paimtus ir jo tėvams nuosavybės teise priklausančius pinigus – 38 200 Eur buvo priimtas tik 2022 m. vasario 28 d., o G. K. paskelbtas tik 2022 m. kovo 16 d., t. y. praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams nuo kratos atlikimo ir pinigų paėmimo ir tik po to kuomet nuteistojo mama V. A. K. 2022 m. sausio 25 d. prašymu/skundu kreipėsi į ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje organizavusią Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorę, prašydama jai grąžinti kratos metu paimtas jų šeimos santaupas.

Kaip matyti iš byloje esančio 2022 m. kovo 16 d. laikino nuosavybės teisės apribojimo protokolo, jau jo surašymo metu, t. y. iškart po prokurorės priimto nutarimo 6 (šešių) mėnesių terminui laikinai apriboti G. K. nuosavybės teises į nurodytus pinigus jam paskelbimo, G. K. ant prokurorės priimto nutarimo aiškiai nurodė, kad su nutarimu nesutinka, kadangi kratos metu jo tėvų namuose, adresu (duomenys neskelbtini), paimti pinigai – 38 200 Eur, priklauso jo mamai V. A. K.. Atsižvelgdamas į tai viso šio proceso metu BPK nustatyta tvarka G. K. teikė skundus dėl jam taikomo laikino nuosavybės teisių apribojimo į pinigus, kurie jam nepriklauso.

Šalies argumentai

Kaip matyti iš G. K. parodymų, duotų 2025 m. gegužės 5 d. teismo posėdyje, jis paaiškino galimą paminėto jo dešinės rankos nykščio pėdsako atsiradimo mechanizmą ant prieš tai paminėto plastikinio maišelio. Nuteistasis nurodė, kad jo mama, liudytoja V. A. K., buvo susitaupiusi pinigų laidotuvėms ir paprašė G. K. jai paieškoti plastikinių maišelių, į kuriuos ji tuos pinigus galėtų susidėti. Jam tai padarius, t. y. padavus mamai jos prašomus plastikinius maišelius, ji susidėjo į juos savo santaupas – 20 000 Eur ir parodė vietą patalpoje, kurią ji vadina „kamara“, kur ji juos padeda, kad mes, jos vaikai, žinotume kur tie pinigai, skirti tėvų laidotuvėms, yra jeigu jie numirtų. Tokiu būdu ant vieno iš nurodytų plastikinių maišelių neabejotinai galėjo atsirasti G. K. dešinės rankos nykščio pėdsakas, bet tai jokiu būdu nepatvirtina, kad nurodyti pinigai yra jo, o ne jo tėvų, namo savininkų, nuosavybė ar tuo labiau, kad būtent nuteistasis, o ne jo tėvai, jais disponuoja, kaip nurodoma skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Apie kitus mamos „kamaroje“ pasidėtus pinigus – 18 200 Eur G. K. nebuvo žinoma ir nurodytų pinigų jis niekada nebuvo matęs.

Aplinkybę, kad G. K. niekaip nėra susijęs su mamos „kamaroje“ padėtais 20 000 Eur patvirtina ir tai, kad šią bylą nagrinėjančiam teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nors ant vienos, 2022 m. sausio 12 d. kratos metu nuteistojo tėvų namuose, adresu (duomenys neskelbtini), surastų ir paimtų pinigų kupiūros būtų buvę rasti kokie nors jo biologiniai pėdsakai (DNR, pirštų/rankų pėdsakai ar pan.), kurie ant jų neabejotinai turėjo likti, jeigu nuteistasis su jomis kada nors būtų kontaktavęs.

Pažymėtina, kad iš prieš tai nurodyto 2022 m. sausio 12 d. kratos protokolo turinio akivaizdu, jog nuteistojo tėvams priklausantys pinigai buvo paslėpti skirtingose vietose. Dalis ant dešinėje pusėje nuo „kamaros“ durų esančios lentynos po klijuote, įdėti į plastikinius maišelius, dalis – stiklainyje stovėjusiam ant prie lango esančios lentynos, dalis įdėti į plastikinį maišelį, kuris buvo įdėtas į stiklainį stovėjusį prie galinės „kamaros“ sienos ant lentynos, o dar kita dalis – susukti į popierių ir įdėti į kitą stiklainį, stovėjusį tos pačios lentynos gale. Dar viena tėvams priklausančių pinigų dalis 8 200 Eur buvo surasta jau kairėje „kamaros“ pusėje esančioje lentynoje po klijuote, įdėti į popieriaus lapą su nuotrauka, kas patvirtina nurodytų pinigų savininkės V. A. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad savo santaupas jį slėpė skirtingose „kamaros“ vietose atskirai, nes juos du kartus buvo apvogę ir jie taip slėpė savo pinigus nuo vagių.

Šioje skundžiamo nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas nurodo ir tai, kad liudytojos V. A. K. parodymai tariamai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, kadangi ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, jog jos namuose nėra ir nebuvo G. K. pinigų, tačiau vėlesniuose parodymuose, jau po to, kuomet gynėjui buvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis (nors nuteistojo teigimu, jo mama jokio gynėjo šioje byloje neturėjo), ji jau pradėjo teigti, kad rasti pinigai yra jos ir, kad juos ji gavo už žemės sklypų pardavimą, o G. K. ji buvo prašiusi suskaičiuoti ir užrašyti sumą, nors skundžiamame nuosprendyje teismas nenurodo, kur tokie liudytojos V. A. K. parodymai yra užfiksuoti.

Vertinant prieš tai aptartus, skundžiamame nuosprendyje išdėstytus liudytojos V. A. K., parodymus visiškai akivaizdu, kad priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, jokių prieštaravimų tarp jų nėra. Tiek vienu, tiek ir kitu atveju liudytoja nuosekliai tvirtino, kad 2022 m. sausio 12 d. kratos metu surasti pinigai – 38 200 Eur yra jų šeimos santaupos, sukauptos tiek iš senatvės pensijų, tiek ir iš pajamų gautų už parduotą žemę, ką iš esmės patvirtino ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistai atlikę tėvų turto tyrimą ir surašę 2023 m. liepos 4 d. Specialisto išvadą.

Apygardos teismas visiškai nepagrįstai nurodo, kad kratos metu G. K. tėvų namuose rasti ir paimti pinigai priklauso ne nurodyto namo savininkams, tačiau G. K., tariamai patvirtina tai, kad nurodytų pinigų kilmė (už žemės sklypų pardavimą gauti ir 2015 m. iškeisti litai) nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis ir tariamai prieštarauja finansų įstaigų atsakymams. Pažymėtina kad visi tėvų žemės pardavimo sandoriai patvirtinti teismui pateiktomis, notarine tvarka patvirtintomis, pirkimo-pardavimo sutartimis, o nurodytų piniginių lėšų pagrįstumą bei realumą 2023 m. liepos 4 d. specialisto išvadoje patvirtino ir tėvų turto tyrimą atlikę Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistai. Be to, iš baudžiamojoje byloje esančių procesinių dokumentų akivaizdu, kad nuteistojo tėvai niekada nesakė, jog pinigus, gautus už parduotus žemės sklypus ir kitas savo santaupas litais į eurus jie būtų keitę bankuose (finansų įstaigose). V. A. K. ir S. K. parodymuose esantys neatitikima yra logiški ir pateisinami. Euras Lietuvoje buvo įvestas 2015 m. sausio 1 d. Tėvai apklausti liudytojais po 8 metų nuo euro įvedimo, kuomet jiems buvo atitinkamai 84 ir 86 metai. Visgi akivaizdu, kad nei vienas iš jų nenurodė, jog pinigus, gautus už parduotus žemės sklypus, kažkuris iš jų būtų keitęs bankuose (finansų įstaigose), kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad keičiant pinigus privačiose keityklose 2015 metais, o iš esmės ir dabar, niekas nereikalaudavo ir nereikalauja pateikti jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir tokios operacijos niekaip nebuvo ir nėra apskaitomos.

Prieš tai aptarto skundžiamo nuosprendžio teiginio nepatvirtina ir jame minimi finansų įstaigų atsakymai. Skundžiamame nuosprendyje nurodyti finansų įstaigų raštai („Swedbank“ AB 2023 m. vasario 28 d. raštas Nr. SR-EP-23-191; AB „Lietuvos paštas“ 2022 m. sausio 31 d. raštas, AB „Šiaulių bankas“ 2023 m. vasario 20 d. raštas Nr. 23-1271E) niekaip nepatvirtina, kad V. A. K. ir/ar S. K. 2015 metais juose nekeitė litų, gautų už parduotus žemės sklypus į eurus ir tuo labiau neįrodo, kad 2022 m. sausio 12 d. kratos metu paimti, tėvų pinigai būtų priklausę G. K..

Visgi svarbiausias rašytinis įrodymas, kuris buvo ištirtas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir, kurį priimdamas skundžiamą nuosprendį šioje dalyje visiškai ignoravo pirmosios instancijos teismas, kas neabejotinai tiesiogiai sąlygojo šios skundžiamos nuosprendžio dalies neteisėtumą, yra prieš tai jau minėta Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistų 2023 m. liepos 4 d. Specialisto išvada. Šios išvados rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog 2022 m. sausio 12 d., kratos metu (duomenys neskelbtini), rastų 38 200 Eur dalis, t. y. 36 773,16 Eur buvo pagrįsta teisėtomis S. K. ir V. A. K. pajamomis, o 1 426,84 Eur dalis nėra pagrįsta teisėtai gautomis pajamomis.

Vertinant aptartą specialisto išvadą visgi pažymėtina, kad paminėta ji nėra visiškai tiksli, kadangi į S. K. ir V. A. K. bendrą gautų pajamų sumą, nėra įtrauktos 1 507,57 Eur jų vieno namų ūkio gautos pajamos, viršijančios jų vieno namų ūkio patirtas išlaidas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d. Tai reiškia, kad bendra S. K. ir V. A. K. teisėtai gautų pajamų suma, viršijanti jų patirtas išlaidas, sudaro ne 36 773,16 Eur, bet 38 280,73 Eur ir visiškai pilnai patvirtina 2022 m. sausio 12 d. jų namuose atliktos kratos metu paimtų pinigų – 38 200 Eur įgijimo teisėtumą. Dėl to nurodytų pinigų konfiskavimas taikant ne jų, bet G. K. atžvilgiu išplėstinį turto konfiskavimą, negali būti laikomas nei pagrįstu, nei teisėtu, nes jis nuteistojo atžvilgiu buvo taikytas bylos nagrinėjimo metu ištirtais ir laikantis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų taisyklių įvertintais įrodymais neįrodžius, jog paminėti pinigai būtų ne nuteistojo tėvų, bet G. K. ir, kad jie yra gauti būtent iš nusikalstamos veikos, kaip to reikalauja skunde aptarta šiuo klausimu nuosekliai formuojama kasacinės instancijos teismo praktika.

Apeliaciniu skundu nuteistojo S. K. gynėjas advokatas A. B. prašo Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 25 d. nuosprendį pakeisti ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, S. K. paskirti laisvės apribojimo bausmę. Taip pat pakeisti nuosprendį dalyje dėl piniginių lėšų – 38 200 Eur – konfiskavimo ir pripažinti minėtas lėšas teisėtomis S. K. ir A. V. K. teisėtomis pajamomis bei jas grąžinti. Byloje atlikti įrodymų tyrimą – apklausti S. K.. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. K. paskirta 105 MGL (5 250 Eur) dydžio bauda yra pernelyg griežta, neatitinkanti baudžiamosios teisės ir bausmės paskirties, bei neproporcinga padarytai veikai, atsižvelgiant į tai, kad paskirta bausmės rūšis aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Šalies argumentai

Pažymėtina, kad nuo 2025 m vasario 1 d., įsigaliojo BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai. Pagal šiuo metu galiojančių BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 62 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. V1II-1968 redakcija). Todėl šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę nesivadovavo nauja BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, kuri yra lengvinanti nuteistojo teisinę padėtį ir turi grįžtamąją galią, t. y. taikoma ir nusikalstamoms veikoms, padarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Šalies argumentai

Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių argumentų ir nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl kokių priežasčių konfiskuojamas S. K. priklausančios piniginės lėšos. Juo labiau, apygardos teismas daro klaidingą išvadą apie tai, jog piniginės lėšos priklauso G. K.. Nors G. K. nurodė, kad „kratos metu rasta pinigų suma tik iš dalies priklausė jam. Jo asmeniniai pinigai sudarė 2 000 Eur, ir būtent tie pinigai, anot jo, dingo ir nebuvo įforminti. Likę pinigai, kurie buvo surašyti dokumentuose, buvo tėvų pinigai, ir dalis jų taip pat dingo. <...> 2 000 Eur buvo skirti atsiskaityti už žuvį“. G. K. pabrėžė, kad „dėl dingusių pinigų jo mama rašytinių prašymų nerašė, tačiau advokatas pateikė du prašymus, kad būtų ištiria, kur dingo kratų metu paimti pinigai. G. K. paaiškino, kad jo mama, sušlubavus sveikatai, atnešė 20 000 Eur. Jis nurodė, kad mamai davė polietileninius maišelius, į kuriuos ji sudėjo pinigus ir ant vieno užrašė 5 000, ant kito 5 000, ant trečio 10 000. Mama padėjo šiuos maišelius ant lentynos sandėliuke ir pasakė, kad pinigai skirti laidotuvėms ir paminklui. G. K. nurodė, kad apie šiuos pinigus žinojo, nes jie kartu šiuos pinigus sudėjo“. Todėl nekelia nuostabos, kad 2022 m. kovo 17 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. IBPS-V-648701-22, kurioje nurodyta, kad vienas rankos piršto pėdsakas, rastas ant vieno iš trijų plastikinių maišelių, paimtų 2022 m. sausio 12 d. kratos metu iš gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kamaros, yra paliktas G. K., dešinės rankos nykščiu (t. 4, b. 1. 178–181). Tačiau ant plastikinių maišelių yra rankų pėdsakai, kurie netinka asmeniui identifikuoti (t. 4, b. 1. 158–161). 2022 m. kovo 15 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro pranešime Nr. 38-G-2702 nurodyta, kad patikrinus vieno rankos piršto pėdsaką Daktiloskopinių duomenų registre, jį palikęs asmuo nenustatytas (t. 4, b. 1. 162).

Šalies argumentai

G. K. paaiškinimą, kad dėl dingusių pinigų buvo teikti prašymai, patvirtina pareigūnė J. S. atlikusi ikiteisminio tyrimo veiksmus, kuri teismo posėdžio metu nurodė, kad „Ji patvirtino bendravusi su S. K., kuris yra kaltinamojo tėvas, tik dėl grynųjų pinigų. Ji nurodė mačiusi medžiagoje A. K. pranešimą apie kratos metu dingusius pinigus, tačiau pati su ja tomis aplinkybėmis nebendravo. Ji negalėjo pasakyti, kam perdavė A. K. pranešimą arba kuo baigėsi jo tyrimas“.

2023 m. liepos 4 d. specialisto išvada Nr. IBPS-V-1822315-23, kurioje nurodyta, kad iš pateiktų tirti dokumentų nustatyta, kad G. K. nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d. teisėtai gautų pajamų negavo. Taip pat nustatyta, kad 2022 m. sausio 12 d. kratos metu (duomenys neskelbtini), rastų 38 200,00 Eur dalis, t. y. 36 773,16 Eur, buvo pagrįsta teisėtomis S. ir V. A. K. pajamomis, o 1 426,84 Eur nėra pagrįsta teisėtai gautomis pajamomis (t. 7, b. 1. 12–39).

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remiasi 2023 m. spalio 20 d. specialisto išvada Nr. IBPS-V-2866934-23, kurioje nurodyta, kad S. K. ir G. K. šeimos namų ūkio nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. sausio 12 d. gautos pajamos viršija patirtas išlaidas (gautos pajamos – 414,91 Eur, patirtos išlaidos – 402,77 Eur, pajamos viršijančios patirtas išlaidas – 17,14 Eur). S. K. ir G. K. šeimos namų ūkio nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2022 m. sausio 12 d. išlaidos viršija gautas pajamas (gautos pajamos – 29 772,98 Eur (29 358,07+414,91), patirtos išlaidos – 94 089,26 Eur (93 686,49+402,77), patirtos išlaidos viršinančios teisėtai gautas pajamas – 64 316,28 Eur (64 328,42–17,14). Apygardos teismas daro klaidingą išvadą, kad 2022 m. sausio 12 d. kratos metu G. K. deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), rastos 38 200,00 Eur piniginės lėšos nėra pagrįstos G. ir S. K. teisėtai gautomis pajamos (t. 7, b. 1. 44–48).

Nors 2023 m. liepos 4 d. specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-1822315-23 nurodyta, kad rastų 38 200 Eur dalis, t. y. 36 773,16 Eur buvo pagrista teisėtomis S. ir V. A. K. pajamomis, tačiau pirmosios instancijos teismas klaidingai tapatina du atskirus namų ūkius ir jų pajamas. Byloje buvo teikiami rašytiniai įrodymai, kad konfiskuotos piniginės lėšos buvo pagrįsta teisėtomis S. ir V. A. K. pajamomis. Todėl apeliantas nesutinka, kad dėl G. K. įvykdyto nusikaltimo ir tos aplinkybės, kad G. K. patirtos išlaidos viršijančios teisėtai gautas pajamas, turi atsakyti pats asmeniškai S. K., nors nusikaltimo neįvykdė, o pajamas teisėtai pagrindė.

Šalies argumentai

G. K. ir S. K. yra du atskiri šeimos ūkiai, todėl negali būti tapatinama G. K. išlaidų viršijimas teisėtoms pajamoms ir S. K. teisėtai pagrįstomis S. ir V. A. K. pajamomis, ir aiškinti, kad 38 200 Eur piniginės lėšos yra gautos iš nusikalstamos veikos – neteisėtos prekybos dyzeliniu kuru, nors S. K. išteisintas dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 199² straipsnio 3 dalies.

Pirmosios instancijos teismas daro klaidingą išvadą, kad ta aplinkybė, jog G. K. ir jo šeima neturėjo pakankamų teisėtų pajamų tokioms santaupoms sukaupti, tiek tai, kad rastų lėšų suma žymiai viršija teisėtas pajamas, todėl tai neatitinka išplėstinio turto konfiskavimo sąlygas dėl disproporcijos tarp G. K. šeimos turto bei A. V. ir S. K. teisėtų pajamų.

2023 m. sausio 20 d. apžiūros protokole užfiksuota, kad kratos metu rasti grynieji pinigai buvo naujos serijos, 2002–2019 metų emisijų 50, 100, 200 ir 500 Eur nominalo banknotai, supakuoti į plastikinius maišelius. Kratos metu rasti 38 200 Eur priklauso A. V. K. ir yra teisėtos kilmės – gautos už parduotus žemės sklypus ir 2015 m. iškeistos iš litų į eurus. A. V. K. paaiškino, kad rasti pinigai yra jos, kad gavo juos už žemės sklypų pardavimą, pateikė prie bylos sklypų pardavimo dokumentus. Teismas klaidingai nurodo, kad buvo kreiptasi į Kaune veikusias finansų įstaigas, kuriose, pasak A. V. K., jos sutuoktinis galėjo keisti litus į eurus; tačiau gauti atsakymai patvirtino, kad nei S. K., nei A. V. K. šiose įstaigose 2015 m. litų į eurus nekeitė. Priešingai bylos medžiagoje yra duomenys patvirtinantys, kad „Dalis įstaigų nurodė, kad asmenys keitę iki 6 000 Eur arba iki 3000 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. (t. , b. l. 30–60)“.

Kauno apygardos teismas daro išvadą, kad „<...>pats G. K. nepagrindė šių lėšų teisėto įgijimo, sudaro pakankamą pagrindą, vadovaujantis BK 72¹ straipsnio 1 dalimi, konfiskuoti iš G. K. 38 200 Eur kaip nusikalstamu būdu įgytą turtą“, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad G. K. ir neturėjo pagrįsti, kadangi konfiskuotos buvo nėjo turėtos lėšos. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. V. ir S. K. pinigų kilmė buvo pagrįsta teisėtomis pajamomis, todėl Kauno apygardos teismas priimtu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis nepagrįstai nusprendė taikyti išplėstinį turto konfiskavimą ir valstybės naudai konfiskuoti lėšas 38 200 Eur, darant klaidingą išvadą, kad lėšos priklauso G. K..

Teismo posėdžio metu civilinės ieškovės VMI atstovė, nuteistojo G. K. gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. pripažinti, kad S. K. bendrininkų grupėje kartu su G. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 3 dalyje, ir bylą nutraukti jam mirus. Taip pat Lietuvos apeliaciniame teisme 2026 m. gegužės 5 d. buvo gautas S. K. gynėjo advokato A. B. prašymas, kuriame nurodoma, jog nuteistojo artimieji nenori tęsti proceso reabilituojančiais pagrindais, todėl prašo nuteistojo atžvilgiu nutraukti baudžiamąją bylą.