Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutarties, kuria prašymas pripažinti atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sulan“ bankrotą tyčiniu patenkintas, civilinėje byloje pagal atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sulan“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotė“, pareiškimą dėl atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sulan“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – V. J. ir V. J.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Atsakovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „Sulan“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė), atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Bankrotė“ (toliau – nemokumo administratorė), kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė LUAB „Sulan“ bankrotą pripažinti tyčiniu bei nustatyti, kad atsakovės bankrotą sukėlė buvusių bendrovės vadovų V. J. ir V. J. veiksmai (neveikimas).

Pareiškime nurodė, kad egzistuoja tyčinio bankroto požymiai, įvardyti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1 ir 4 punktuose.

Nemokumo administratorės teigimu, buvęs vadovas V. J. nėra perdavęs visų bendrovės dokumentų ar turto. 2025 m. lapkričio 13 d. nemokumo administratorė pakartotinai elektroniniu paštu kreipėsi į buvusį bendrovės vadovą V. J. dėl dokumentų perdavimo, tačiau į jį sureaguota nebuvo. 2025 m. gruodžio 5 d. nemokumo administratorė kreipėsi į V. J., kuris vadovo pareigas ėjo iki V. J., t. y. nuo 2023 m. spalio 6 d. iki 2025 m. sausio 22 d., tačiau gavo atsakymą, kad V. J. dokumentų neturi, visi dokumentai, įskaitant apskaitos dokumentus, yra perduoti V. J. Be to, bendrovės apskaitą tvarkė UAB „Transol“. Nemokumo administratorė kreipėsi į UAB „Transol“ nemokumo administratorę, prašydama informuoti, ar jos žinioje yra UAB „Sulan“ finansinės atskaitomybės dokumentai, tačiau gavo atsakymą, kad UAB „Transol“ bankroto administratorė nedisponuoja UAB „Sulan“ buhalterinės apskaitos dokumentais. Išnaudotos visos galimybės perimti LUAB „Sulan“ turtą ir dokumentus, tačiau to padaryti nebuvo įmanoma dėl buvusių vadovų V. J. ir V. J. veiksmų (neveikimo), t. y. atsisakymo perduoti bendrovės turtą ir dokumentus.

Pareiškime pažymėta, kad nemokumo administratorė, patikrinusi LUAB „Sulan“ atsiskaitomosios banko sąskaitos išrašą, nustatė, jog LUAB „Sulan“ per 2024 m. UAB „Unishop“ atliko avansinių mokėjimų ir darbo užmokesčio mokėjimų iš viso – 137 290,52 Eur, sumokėjo UAB „BigBrand“ 146 530 Eur. Per 2024 m. LUAB „Sulan“ sumokėjo 25 371,21 Eur darbo užmokestį UAB „BigBrand“ darbuotojams, 27 359,92 Eur UAB „Transol“ darbuotojams, 2 200 Eur UAB „Unishark“ darbuotojams, 2 550 Eur UAB „Nordpoint“, taip pat sumokėjo 4 500 Eur avansą UAB „Unishark“. Duomenų, kad už darbo užmokesčio sumokėjimą ar gautą avansą minėtos bendrovės būtų suteikę kokias nors paslaugas, darbus ar pardavusios prekes bendrovei nepateikta, taip pat nėra duomenų, jog LUAB „Sulan“ iš viso turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį išvardytų bendrovių darbuotojams. Nemokumo administratorės nuomone, buvę LUAB „Sulan“ vadovai V. J. ir V. J., suprasdami sudėtingą bendrovės finansinę padėtį, priėmė nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sprendimus, tai turėjo esminės reikšmės bendrovės nemokumui ir negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokie buvusių LUAB „Sulan“ vadovų veiksmai laikytini sąmoningai blogu bendrovės valdymu (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis), sudarančiu pagrindą LUAB „Sulan“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Nemokumo administratorė pažymėjo, kad, susipažinus su V. J. 2026 m. kovo 5 d. perduotais dokumentais, nustatė, jog buvo perduota tik nedidelė dalis LUAB „Sulan“ veiklos dokumentų, todėl 2026 m. balandžio 2 d. kreipėsi į V. J. su prašymu dėl papildomos informacijos pateikimo. Pateiktos informacijos nepakanka patikrinti bendrovės veiklą. Iš pateiktų duomenų nemokumo administratorė nustatė, kad LUAB „Sulan“ 2024 m. pabaigoje buvo nemoki, tačiau jos bankroto bylos neinicijavo nei V. J., nei V. J., kuris vadovo pareigas ėjo iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Bendrovė buvo nemoki jau 2024 m. vasarą, kadangi įplaukos buvo gaunamos tik iš UAB „Mekana“, tačiau nėra duomenų, jog šie pinigai buvo gaunami už realiai perduodamas prekes. Tai, kad LUAB „Sulan“ finansinės apskaitos paslaugas teikusi UAB „Transol“ bankrutavo, dėl to V. J. nurodo negalintis perduoti visų reikalingų dokumentų, neatleidžia buvusio bendrovės vadovo nuo pareigos perduoti bendrovės dokumentus nemokumo administratorei. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto proceso metu nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi dokumentai, taip pat prisijungimai prie kompiuterinės buhalterinės apskaitos programos, leidžia daryti išvadą, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, o tai sudaro pagrindą pripažinti LUAB „Sulan“ bankrotą tyčiniu (JANĮ 70 straipsnio 2 dalis 4 punktas).

Kauno apygardos teismas 2026 m. birželio 17 d. nutartimi LUAB „Sulan“ nemokumo administratorės pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu patenkino, pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu, nustatė, kad atsakingi už bendrovės tyčinį bankrotą yra suinteresuoti asmenys V. J. ir V. J.

Teismas, spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, įvertino 2023 m. gruodžio 31 d. ir 2024 m. gruodžio 31 d. finansinius duomenis, taip pat bendrovės banko sąskaitų duomenis, ir padarė išvadą, kad LUAB „Sulan“ tapo nemoki 2024 m. III ketvirtį, kuomet bendrovė negeneravo pajamų, gautas lėšas pervedė kitoms bendrovėms, be to, bendrovės turtas 2024 m. gruodžio 31 viršijo jos skolinius įsipareigojimus (JANĮ 2 straipsnio 7 punktas).

Teismas nustatė, kad LUAB „Sulan“ 2024 m. atliko avansinius mokėjimus bei darbo užmokesčio mokėjimus UAB „Unishop“, UAB „BigBrand“, UAB „Unishark“, UAB „Transol“, UAB „Nordpoint“, tačiau jokių prekių ar paslaugų negavo, todėl padarė išvadą, jog šie atlikti mokėjimai buvo nuostolingi bendrovei. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš V. J. perduotų nemokumo administratorei dokumentų negalima identifikuoti, kada ir kokios konkrečiai prekės buvo perduotos, kaip LUAB „Sulan“ šias prekes panaudojo, kam pardavė ir kiek piniginių lėšų gavo. Teismas nutartyje akcentavo, kad 2024 m. rugpjūčio 13 d. UAB „Sulan“ išrašė pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitas faktūras iš viso – 258 272,60 Eur UAB „Cibela“, tačiau nėra duomenų apie tai, kokios prekės, kada ir koks asmuo perdavė jas UAB „Cibela“, kas šias prekes priėmė ir kur jos buvo panaudotos, taip pat, kodėl buvęs bendrovės vadovas nesiėmė veiksmų, kad LUAB „Sulan“ susigrąžintų skolą iš UAB „Cibela“. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sandoris, sudarytas su UAB „Cibela“ buvo nenaudingas bendrovei.

Teismas konstatavo, kad buvę LUAB „Sulan“ vadovai, turėdami suprasti sudėtingą bendrovės finansinę padėtį, priėmė nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sprendimus, nesiėmė priemonių susigrąžinti bendrovės sumokėtas sumas ar išieškoti skolas už perduotas ir neapmokėtas prekes. Pirmosios instancijos teismo įvertinimu, bendrovė nemoki tapo dėl sąmoningo blogo jos valdymo, sudarant ekonomiškai nenaudingus sandorius, todėl yra pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismo nutartyje pažymėta, kad V. J. nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo aktyvius veiksmus siekiant gauti reikiamus (trūkstamus) LUAB „Sulan“ duomenis (dokumentus) iš buhalterines paslaugas teikusios UAB „Trasol“, nepateikė įrodymų, jog nėra galimybės atkurti buhalterinės programos dėl priežasčių, kurios galėtų būti laikomos nuo jo nepriklausančiomis ar pateisinamomis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. J. veiksmai (neveikimas) lėmė tai, jog nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai, o nesant perduotų visų prašomų bendrovės veiklos dokumentų, nemokumo administratorė negalėjo nustatyti tikrųjų bendrovės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties, identifikuoti su tuo susijusių operacijų ir patikrinti bendrovės atliktų ūkinių operacijų, sudarytų sandorių ir veiksmų teisėtumą. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas pripažinti LUAB „Sulan“ bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ekonomiškai nenaudingi sandoriai buvo sudaryti kuomet vadovo pareigas ėjo V. J., o bendrovės turto ir dokumentų nemokumo administratorei neperdavė V. J., kuris užėmė vadovo pareigas iki bankroto bylos iškėlimo, padarė išvadą, kad V. J. ir V. J. yra atsakingi už bendrovės tyčinį bankrotą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo V. J. (toliau – ir apeliantas) atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti pareiškimo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas nenustatė, kokie konkretūs V. J. veiksmai ar neveikimas lėmė LUAB „Sulan“ nemokumą. Sandoriai, kuriais grindžiamas tyčinis bankrotas, sudaryti iki V. J. paskyrimo bendrovės vadovu. Teismas turėjo nustatyti, kokius konkrečius veiksmus atliko V. J., kokius konkrečius veiksmus atliko V. J., kokiu laikotarpiu šie veiksmai buvo atlikti, kokią konkrečią įtaką kiekvienas iš šių veiksmų turėjo bendrovės mokumui. Nutartyje nėra nurodytas nė vienas mokėjimas ar sandoris, kurie būtų pabloginę bendrovės finansinę padėtį, kuomet vadovo pareigas ėjo V. J. Vien aplinkybė, kad V. J. buvo paskutinis bendrovės vadovas iki bankroto bylos iškėlimo, savaime nesudaro pagrindo pripažinti jį atsakingu už tyčinį bankrotą.

Nutartyje analizuojami 2024 m. finansiniai rezultatai, mokėjimai, sandoriai, kurie sudaryti iki V. J. paskyrimo bendrovės vadovu 2025 m. sausio 23 d. Teismas konstatavo, kad bendrovė tapo nemoki ir nenaudingi bendrovei sprendimai bei mokėjimai buvo atlikti vadovaujant V. J. Nepaisant šios išvados, teismas nenustatė, kokie konkretūs V. J. veiksmai po jo paskyrimo bendrovės vadovu lėmė bendrovės nemokumą arba dar labiau pablogino jos finansinę padėtį.

2026 m. kovo 5 d. nemokumo administratorei buvo perduoti bendrovės dokumentai pagal priėmimo–perdavimo aktą. Buvo perduotos banko išrašų bylos, darbo sutarčių bylos, pirkimų ir pardavimų dokumentai, sutartys, finansinės ataskaitos, darbo užmokesčio dokumentai bei kita bendrovės dokumentacija. Byloje nėra duomenų, kad po 2026 m. kovo 5 d. nemokumo administratorė kreipėsi į V. J. reikalaudama perduoti konkrečiai identifikuotus dokumentus, kurių trūkumas neleistų atlikti bendrovės veiklos vertinimo. Esant tokioms aplinkybėms V. J. turėjo pagrindą manyti, kad visi jo dispozicijoje buvę dokumentai yra perduoti tinkamai. Teismas nenurodė, kokio konkretaus sandorio nebuvo galima patikrinti, kokio konkretaus mokėjimo negalima identifikuoti, kokios turto operacijos nebuvo galima įvertinti dėl trūkstamų neperduotų dokumentų. Priešingai, teismas įvertino su UAB „Unishop“, UAB „BigBrand“, UAB „Unishark“, UAB „Cibela“ sudarytus sandorius, analizavo mokėjimus ir padarė išvadas dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo.

Teismas konstatavo, kad bendrovė tapo nemoki dar iki V. J. paskyrimo vadovu ir bendrovei nenaudingi sprendimai bei mokėjimai buvo atliekami ankstesnio vadovo V. J. vadovavimo laikotarpiu. Vien ši aplinkybė savaime suponuoja pareigą nustatyti, kokiu būdu V. J. veiksmai po jo paskyrimo vadovu dar labiau padidino bendrovės nemokumą.

Teismas nenustatė, kad su UAB „Cibela“ sandorį sudarė V. J., kaip buvęs bendrovės vadovas.

LUAB „Sulan“ buhalterinę apskaitą tvarkė apskaitos paslaugų bendrovė UAB „Transol“. Byloje nėra duomenų, kad po UAB „Transol“ bankroto bylos iškėlimo buvo išlikusios veikiančios apskaitos sistemos, egzistavo galiojančios prieigos prie jų arba V. J. turėjo techninę galimybę tokią informaciją gauti. Nėra nustatyta, kokius konkrečius apskaitos duomenis buvo galima atkurti, iš kokių konkrečių šaltinių jie galėjo būti atkurti ir kokių veiksmų V. J. neatliko.

Byloje nenustatyta, kurie konkretūs kreditoriai dėl V. J. veiksmų neteko galimybės patenkinti savo finansinius reikalavimus, kokia konkreti kreditorių finansinių reikalavimų dalis liko nepatenkinta būtent dėl jo veiksmų. Nepaisant to, teismas neindividualizavo kiekvieno vadovo veiksmų ir nepaaiškino, kokiais konkrečiais veiksmais V. J. sukėlė tyčinį bankrotą.

Teismas padarė išvadą, kad LUAB „Sulan“ nemokia tapo 2024 m. III ketvirtį, tačiau neatsižvelgė į tai, jog bendrovė turėjo didelę pridėtinės vertės mokesčio permoką. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2026 m. kovo 9 d. rašto matyti, kad LUAB „Sulan“ turėjo 381 462,66 Eur pridėtinės vertės mokesčio permoką už 2024 m. Šios permokos grąžinimas buvo sustabdytas, tačiau, ją grąžinus, piniginės lėšos galėjo būti panaudotos atsiskaityti su kreditoriais. Teismas nepasisakė, kaip PVM permoka galėjo paveikti bendrovės mokumą, buvusių bendrovės vadovų sprendimus bei galimybes atsiskaityti su kreditoriais.

Atsakovė LUAB „Sulan“, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais atsikirtimais:

Bendrovės vardu buvo atliekami ekonomiškai nenaudingi mokėjimai kitiems subjektams, t. y. LUAB „Sulan“, atlikusi mokėjimus, nėra gavusi prekių ar paslaugų. Apeliantas neginčija, kad minėti sandoriai buvo ekonomiškai nenaudingi bendrovei. V. J., tapęs bendrovės vadovu, nesiėmė veiksmų, kuriais būtų siekęs sugrąžinti bendrovei nenaudingų sandorių pagrindu sumokėtas pinigines lėšas. V. J. tapo jau nemokios bendrovės vadovu, tačiau neinicijavo bankroto, nesiėmė veiksmų išieškoti skolas iš debitorių, t. y. nesiekė atkurti bendrovės mokumą.

Aplinkybė dėl bendrovės turimos pridėtinės vertės mokesčio permokos neturi reikšmės sprendžiant dėl tyčinio bankroto požymių. Ši permoka iki šiol bendrovei nėra grąžinta.

Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad nemokumo administratorei buvęs bendrovės vadovas be svarbių priežasčių neperdavė buhalterinės apskaitos dokumentų. Šiuo atveju nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai. Vien tai, kad 2026 m. kovo 5 d. V. J. perdavė dalį šių dokumentų, neatleidžia buvusio bendrovės vadovo nuo pareigos perduoti visus dokumentus. Bendrovės finansiniai dokumentai nėra perduoti, todėl nėra galimybės įvertinti jos ūkinių operacijų, nustatyti nemokumo priežastį.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas prašymas pripažinti LUAB „Sulan“ bankrotą tyčiniu bei nustatyta, kad apeliantas atsakingas už tyčinį bankrotą, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Pažymėtina, kad buvęs LUAB „Sulan“ vadovas V. J., kuris pirmosios instancijos teismo taip pat pripažintas atsakingu už tyčinį bankrotą, skundo nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalies teisėtumo nevertins.

Pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina laikydamasis atskirojo skundo ribų, t. y. pagal atskirajame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Suinteresuotas asmuo V. J. kartu su atskiruoju skundu teismui pateikė naujus įrodymus, t. y. 2026 m. kovo 9 d. VMI pranešimo Nr. (20.21-06 Mr) K-3418, 2026 m. balandžio 2 d. nemokumo administratorės prašymo dėl informacijos pateikimo apie bendrovės sandorius ir finansines operacijas ir 2026 m. kovo 5 d. dokumentų perdavimo priėmimo akto kopijas.

Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19–21 punktai). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 30–32 punktai; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 23–26 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2026 m. balandžio 2 d. nemokumo administratorės prašymas dėl informacijos pateikimo apie bendrovės sandorius ir finansines operacijas, 2026 m. kovo 9 d. VMI pranešimas Nr. (20.21-06 Mr)K-3418 ir 2026 m. kovo 5 d. dokumentų perdavimo priėmimo aktas yra byloje pateikti kartu su 2026 m. balandžio 14 d. rašytiniais paaiškinimais (DOK–8268), todėl nėra pagrindo pakartotinai šių įrodymų priimti į bylą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas įvertina, kad šių minėtų įrodymų pakartotinis priėmimas nėra tikslingas, todėl juos priimti atsisakoma.

Dėl tyčinio bankroto požymių

Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

Kasacinio teismo praktikoje aiškinant JANĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų požymių nustatymas pats savaime nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo spręsti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 33–35 punktai; 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-381/2025, 65 punktas).

Iki JANĮ įsigaliojimo suformuota kasacinio teismo praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat išlieka aktuali. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia iš visų bylos aplinkybių nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 15 punktas). Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 20 punktas; 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2024, 47 punktas).

Kasacinio teismo išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Todėl, net jeigu įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę), bet neturi lemti konstatavimo, kad bendrovė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

Pagal bendrąją taisyklę, asmuo, teikiantis prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, turi įrodyti tyčinio bankroto pagrindą (pagrindus) ir asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Pastarajam šių aplinkybių neįrodžius, civilinę bylą dėl tyčinio bankroto nagrinėjančiam teismui pagrindo konstatuoti tyčinį bankrotą nėra. Teismo aktyvumas tokio pobūdžio bylose pirmiausia yra siejamas su teismo iniciatyva renkant įrodymus, kiek tai susiję su šalies įrodinėtinomis aplinkybėmis, o ne šalių įrodinėjimo pareigos palengvinimu ar perėmimu, t. y. faktinių aplinkybių įrodymu ir nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-933/2026, 51, 53 punktai).

Atsakovė, atstovaujama nemokumo administratorės, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 ir 4 punktų pagrindu dėl V. J. ir V. J. nesąžiningų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė įrodė JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatytus tyčinio bankroto požymius, o atsakingais už tyčinį bankrotą pripažino suinteresuotus asmenis V. J. ir V. J. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis suinteresuotas asmuo V. J. pateikė atskirąjį skundą, kurį grindžia iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą, nepagrįstai nustatė tyčinio bankroto požymius bei pripažino jį atsakingu už bankrotą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į esminius apelianto atskirojo skundo argumentus, juos toliau aptaria ir įvertina.

Dėl LUAB „Sulan“ nemokumo momento nustatymo

Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, yra ypač svarbus juridinio asmens nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą galima analizuoti buvusio juridinio asmens vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų bei juridinio asmens nemokumo arba ryšio tarp juridinio asmens nemokumo ir jo būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar juridinio asmens bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022, 32 punktas; 2025 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-119-933/2025, 18–20 punktai; 2025 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-365-934/2025, 45–46 punktai).

Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019, 49 punktas; 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2024, 29 punktas).

Teismų praktikoje, aiškinant bankrotą reglamentuojančias teisės nuostatas, pažymėta, kad tam, jog būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018, 39 punktas; 2019 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-251-823/2019, 14 punktas).

Vertindamas bendrovės nemokumo momentą, pirmosios instancijos teismas iš LUAB „Sulan“ bankroto byloje Nr. eB2-416-921/2026 pateikto 2024 m. gruodžio 31 d. balanso nustatė, kad LUAB „Sulan“ turėjo turto už 679 971 Eur, mokėtinos sumos ir skoliniai įsipareigojimai sudarė 2 511 008 Eur. Iš bendrovės atsiskaitomosios sąskaitos išrašo už 2024 m. sausio–gruodžio mėn. nustatyta, kad LUAB „Sulan“ nuo 2024 m. liepos mėn. negavo pajamų, išskyrus mokėjimus iš UAB „Mekana“, tačiau duomenų, kokiu pagrindu šie mokėjimai buvo atlikti bendrovei, byloje nepateikta. Be to, kaip matyti iš minėtų banko sąskaitos išrašų, atsakovė, gavusi mokėjimus iš UAB „Mekana“, tą pačią dieną pervesdavo tapačias sumas UAB „BigBrand“ bei UAB „Unishop“. Byloje nėra pateikti įrodymai, iš kurių būtų galima nustatyti tokių pavedimų pagrindą (už kokias prekes ar paslaugas bendrovė su jomis atsiskaitė, t. y. kokią naudą gavo). Iš 2024 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos nustatyta, kad bendrovė patyrė 1 271 895 Eur nuostolius. Kauno apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi atsakovei iškėlė bankroto bylą.

Nors apeliantas teigia, kad LUAB „Sulan“ turėjo 381 462,66 Eur pridėtinės vertės mokesčio permoką už 2024 m. valstybės biudžetui, todėl, ją grąžinus, piniginės lėšos galėjo būti panaudotos atsiskaityti su kreditoriais, t. y. turėta PVM permoka paneigia bendrovės nemokumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog vien permokos apskaičiavimas savaime nereiškia, kad LUAB „Sulan“ buvo moki. Sprendžiant dėl bendrovės nemokumo svarbu įvertinti, ar LUAB „Sulan“ turėjo realią galimybę disponuoti nurodytomis piniginėmis lėšomis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad VMI 2026 m. kovo 9 d. rašte nurodė, jog permokos grąžinimas LUAB „Sulan“ yra sustabdytas dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo, siekiant nustatyti, ar bendrovė padarė nusikalstamas veikas. Byloje nėra duomenų, kad bendrovei PVM permoka buvo grąžinta, todėl ji neturėjo realios galimybės disponuoti šiomis piniginėmis lėšomis (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad 381 462,66 Eur permoka, vertinant atsakovės nemokumą, nelaikytina realiu bendrovės turtu, kuris galėjo būti panaudotas jos finansiniams įsipareigojimams padengti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad vien mokestinės permokos apskaičiavimas, nesant duomenų apie jos grąžinimą bendrovei ir realią galimybę panaudoti tokias pinigines lėšas atsiskaitant su kreditoriais, nekeičia nemokumo fakto bei jo momento įvertinimo, t. y. jog LUAB „Sulan“ tapo faktiškai nemokia 2024 m. III ketvirtį, kuomet negeneravo pajamų, iš kurių būtų turėjusi finansines galimybes vykdyti finansinius įsipareigojimus kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, išsamiai ištyrė ir įvertino byloje dalyvaujančių asmenų nurodytas aplinkybes, byloje esančius duomenis apie bendrovės finansinę padėtį, o duomenų, sudarančių pagrindą nuspręsti priešingai, nepateikta (CPK 178 straipsnis).

Dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas)

JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, jog teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai.

Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016, 30–31 punktai; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 15 punktas; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 29 punktas).

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokie konkretūs V. J. veiksmai ar neveikimas lėmė LUAB „Sulan“ nemokumą, t. y. sandoriai, kuriais grindžiamas tyčinis bankrotas, sudaryti iki V. J. paskyrimo bendrovės vadovu, o konkretūs V. J. veiksmai po jo paskyrimo bendrovės vadovu, lėmę bendrovės nemokumą arba jos finansinės padėties pabloginimą, nenustatyti. Be to, teismas nenustatė, kad su UAB „Cibela“ sandorį sudarė V. J., kaip buvęs bendrovės vadovas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Sulan“ vadovu nuo 2023 m. spalio 5 d. iki 2025 m. sausio 23 d. buvo V. J., o 2025 m. sausio 23 d. iki bankroto bylos iškėlimo direktoriaus pareigas ėjo V. J.

Iš nemokumo administratorės pateiktos bendrovės banko atsiskaitomosios sąskaitos išrašo už 2024– 2025 m. analizės nustatyta, kad nuo 2024 m. liepos mėn. iki 2025 m. sausio 8 d. LUAB „Sulan“ atliko avansus bei mokėjimus už prekės: 1) UAB „Unishop“ iš viso – 141 745 Eur, mokėjimų paskirtys „pagal sąskaitas“ bei „avansas“; 2) UAB „BigBrand“ iš viso – 146 530 Eur, mokėjimų paskirtys „už prekes“ ir „pagal sąskaitas“; 3) UAB „Unishark“ iš viso – 4 500 Eur, , mokėjimų paskirtys „avansas“. Taip pat iš tos pačios banko atsiskaitomosios sąskaitos analizės nustatyta, kad nuo 2024 m. liepos mėn. iki 2025 m. sausio 8 d. LUAB „Sulan“ atliko darbo užmokesčio mokėjimus: 1) UAB „Unishop“ darbuotojams iš viso – 28 695,52 Eur; 2) UAB „BigBrand“ darbuotojams iš viso – 25 371,21 Eur; 3) UAB „Transol“ darbuotojams iš viso – 27 359,92 Eur; 4) UAB „Unishark“ darbuotojams iš viso – 2 200 Eur; 5) UAB „Nordpoint“ darbuotojams iš viso – 2 550 Eur. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pateikti rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys, kad atsakovė turėjo teisinį ir faktinį pagrindą atlikti išvardytus mokėjimus, kurie nurodomi kaip avansas, atsiskaitymai už prekes bei atlikti pagal sąskaitas, taip pat, jog LUAB „Sulan“ būtų gavusi prekes, paslaugas ar darbus iš nurodytų bendrovių. Be to, nėra pateikti duomenys, kad LUAB „Sulan“ turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį UAB „Unishark“, UAB „Unishop“, UAB „BigBrand“ bei UAB „Transol“ darbuotojams, t. y. nėra pateikti susitarimai, kad tokį įsipareigojimą bendrovė buvo prisiėmusi.

Byloje pateiktas mokesčių administratoriaus Išrašomų sąskaitų faktūrų registro išrašas, iš kurio matyti, kad A. S. įmonė „PIGULDA“ 2025 m. sausio 1 d. išrašė bendrovei penkias PVM sąskaitas faktūras iš viso – 1 680 748,20 Eur. Į bylą nepateikti įrodymai, kurie pagrįstų esant pagrindą išrašyti minėtas sąskaitas bei bendrovės pareigą pagal jas su minėtu juridiniu asmeniu atsiskaityti, t. y. nepateiktos sutartys dėl prekių, paslaugų ar darbų įsigijimo, taip pat prekių, darbų ar paslaugų priėmimo perdavimo aktai. Iš Išrašomų sąskaitų faktūrų registro išrašo nustatyta, kad UAB „Cibela“ 2024 m. rugpjūčio 13 d. išrašė bendrovei dvi PVM sąskaitas faktūras už bendrą 213 448,43 Eur sumą, tačiau buvę bendrovės vadovai nepateikė dokumentų, kurie pagrįstų iš UAB „Cibela“ kokių tai prekių įsigijimą, jų panaudojimą savo veikloje. Nemokumo administratorė nustatė, kad UAB „Brands Consulting“ 2024 m. suteikė bendrovei paslaugas už 7 260 Eur, tačiau įrodymų apie realų paslaugų suteikimą iš buvusių bendrovės vadovų nėra gavusi.

Suprastėjus juridinio asmens finansinei būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Kai juridinio asmens finansinė padėtis tampa ypač sunki ar net kritinė, t. y. kai pasiekiama nemokumo riba, kreditorių interesai ima vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018, 51 punktas).

Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodyti sandoriai (mokėjimai) buvo akivaizdžiai nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi LUAB „Sulan“, kadangi bendrovė negavo jokios finansinės ar kitokios naudos (tokia byloje neįrodyta); tokių sandorių sudarymas pablogino jau nemokios bendrovės padėtį (bendrovė faktiškai nemoki nuo 2024 m. III ketvirčio, sandoriai atlikti nuo 2024 m. liepos mėn.), todėl kreditoriai neteko galimybės gauti bent dalį savo finansinių reikalavimų patenkinimo bendrovės bankroto byloje. Byloje nesant objektyvių įrodymų dėl atliktų mokėjimų pagrindo, jie vertinami kaip sąmoningas siekis esmingai bloginti bendrovės padėtį bei privesti ją prie bankroto, taip išvengiant finansinių įsipareigojimų bendrovės kreditoriams vykdymo, nes kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą.

Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad mokėjimai buvo atlikti iki 2025 m. sausio 8 d., t. y. iki apeliantas pradėjo eiti bendrovės vadovo pareigas (nuo 2025 m. sausio 23 d.). Kita vertus, nustatytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad abu buvę bendrovės vadovai, t. y. tiek V. J., tiek V. J. neveikė rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, priimant su bendrovės valdymu susijusius sprendimus. Nors apeliantas akcentuoja, kad ne jo vadovavimo laikotarpiu buvo atlikti įvardyti mokėjimai, tačiau ši aplinkybė, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, nelaikytina šalinančia jo atsakomybę dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Tokią išvadą pagrindžia toliau nurodomų apelianto, kaip buvusio vadovo, veiksmų visuma.

Pirma, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas nustatė konkrečius kiekvieno buvusio vadovo veiksmus, kurie sudaro pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu bei pripažinti nurodytus asmenis atsakingais už tyčinį bankrotą. Šiuo atveju, apeliantas, pradėjęs eiti vadovo pareigas nuo 2025 m. sausio 23 d., turėjo išsiaiškinti LUAB „Sulan“ finansinę padėtį, aplinkybes dėl atliktų mokėjimų (ne)pagrįstumo ir prekių (paslaugų, darbų) (ne)perdavimo bendrovei bei, nustatęs, kad bendrovė nepagrįstai atliko mokėjimus nuo 2024 m. liepos mėn. iki 2025 m. sausio 8 d. (negavo už juos jokios naudos ar iš viso nebuvo pagrindo juos atlikti), privalėjo kreiptis į mokėjimus gavusius subjektus dėl sumokėtų piniginių lėšų grąžinimo ir (ar) kreiptis į teismą, pareiškiant reikalavimus minėtiems subjektams. Byloje nėra ginčo, kad apeliantas šios pareigos nevykdė ir tokių veiksmų, kuriais būtų siekęs išsiaiškinti atliktų mokėjimų aplinkybes (pagrindą), neatliko. Tokiu neveikimu apeliantas iš esmės eliminavo bendrovės kreditorių galimybę gauti atsiskaitymą (jo dalį).

Antra, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad juridinio asmens buvusio vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą juridiniam asmeniui ir kreditoriams atsiradimą. Šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (vadovui aiškiai suvokiant, kad juridinis asmuo yra nemokus ir neturi galimybių išvengti bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas).

Nagrinėjamu atveju jau nustatyta, kad bendrovė faktiškai tapo nemoki 2024 m. III ketvirtį. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad apeliantui vadovaujant LUAB „Sulan“, jam buvo kilusi pareiga inicijuoti atsakovės nemokumo procesą (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Apeliantas, pradėjęs eiti vadovo pareigas, turėjo susipažinti su atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentais ir įvertinti tikrąją bendrovės finansinę padėtį. Taigi apeliantas, suvokdamas (turėdamas suvokti) sunkią ir negerėjančią bendrovės finansinę situaciją, savo vadovavimo laikotarpiu ne tik neinicijavo nemokumo proceso (visuma veiksmų, kurie turi būti atliekami siekiant iškelti nemokumo bylą teisme), tačiau ir nepateikė įrodymų, kad siekė tokius veiksmus atlikti, pvz., kreipėsi į bendrovės akcininką, jį informuodamas apie bendrovės nemokumą, išsiuntė pranešimus jos kreditoriams apie ketinimą atsakovei inicijuoti bankroto bylą ir pan. JANĮ yra išsamiai reglamentuota juridinio asmens nemokumo proceso vykdymo eiga iki kreipimosi į teismą dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo.

Apibendrinant nurodytus motyvus, nurodytina, kad juridinio asmens vadovas privalo laiku, tinkamai reaguoti į bendrovės nemokumą. Tinkamas, laiku juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti nemokumo procesą vykdymas yra svarbi veiksmingo nemokumo proceso užtikrinimo sąlyga. Šiuo atveju apeliantas jo vadovavimo laikotarpiu sąmoningai blogai valdė bendrovę, žinodamas (turėdamas žinoti) apie bendrovės faktinį nemokumą, neįgyvendino jam įstatyme numatytos pareigos inicijuoti bendrovei nemokumo (bankroto) bylą, dėl to sudarė prielaidas tolimesniam LUAB „Sulan“ finansinės padėties bloginimui. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė konkrečios kreditoriams padarytos žalos, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje nėra sprendžiamas bendrovės buvusių vadovų civilinės atsakomybės taikymo klausimas, todėl sąlygos, būtinos taikyti tokią atsakomybę, nenustatinėjamos ir nevertinamos. Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl analizuojamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su tyčinio bankroto požymių nustatymu.

Atsižvelgdamas į aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuo 2024 m. liepos mėn. iki 2025 m. sausio 8 d. atlikti mokėjimai išvardytiems pirmiau juridiniams asmenims buvo akivaizdžiai nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi LUAB „Sulan“, o suinteresuoto asmens V. J. veiksmai (neveikimas), kuomet jis nesikreipė į mokėjimus gavusius subjektus dėl tokių piniginių lėšų grąžinimo bei bendrovei esant nemokiai neinicijavo bankroto bylos, vertinami kaip sąmoningas siekis esmingai bloginti bendrovės padėtį bei privesti ją prie bankroto taip pažeidžiant kreditorių teises bei teisėtus interesus, faktiškai atimant galimybę bent iš dalies patenkinti jų finansinius reikalavimus bankroto procese iš šio bendrovės turto (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis). Dėl to nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuotas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis, o V. J. (kaip beje ir V. J.) – asmeniu, kurio veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas, 3 dalis). Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo situacijos įvertinti kitaip.

Dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas)

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas požymis atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą juridinio asmens tyčinio bankroto pagrindą, todėl aktuali teismų praktika, suformuluota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, atkreipė dėmesį į šio požymio specifiką, kuri pasireiškia tuo, kad dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kasacinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Remdamasis šiais argumentai, kasacinis teismas išaiškino, kad, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).

Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2022 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1211-407/2022, 35 punktas). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi juridinio asmens valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016, 24 punktas; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 55 punktas).

Kita vertus, kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jeigu bendrovės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jeigu akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).

Būtent bendrovės vadovas yra atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, taip pat už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, parengimą ir savalaikį pateikimą Juridinių asmenų registrui. Iškėlus bendrovei bankroto bylą, jos vadovo atsakomybė bendrovei nepasibaigia, kadangi JANĮ 57 straipsnio 1 dalies pagrindu jam atsiranda pareiga perduoti nemokumo administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1068-407/2025, 55 punktas).

Minėta, kad UAB „Sulan“ vadovu nuo 2023 m. spalio 5 d. iki 2025 m. sausio 23 d. buvo V. J., o 2025 m. sausio 23 d. iki bankroto bylos iškėlimo direktoriaus pareigas ėjo V. J. Taigi, paskutinis asmuo ėjęs bendrovės vadovo pareigas buvo apeliantas.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad paskutinis buvęs bendrovės vadovas V. J. nemokumo administratorei neperdavė visų bendrovės dokumentų, todėl nėra galimybės nustatyti tikrųjų jos ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties, identifikuoti su tuo susijusių operacijų ir patikrinti bendrovės atliktų ūkinių operacijų, sudarytų sandorių ir veiksmų teisėtumą; teismo įvertinimu, šios aplinkybės patvirtina JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio buvimą.

Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pagal JANĮ 57 straipsnio 1 dalį pareiga organizuoti visų bendrovės dokumentų perdavimą nemokumo administratorei tenka buvusiam (įgaliojimų netekusiam) bendrovės vadovui, o ta aplinkybė, jog dalis bendrovės dokumentų buvo buhalterines paslaugas teikusios įmonės žinioje, šios įgaliojimų netekusio (šiuo atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, paskutinio bendrovės vadovo V. J.) pareigos neeliminavo. Ši pareiga tenka buvusiam bendrovės vadovui nepriklausomai nuo to, kas faktiškai saugojo dokumentus ar tvarkė buhalterinę apskaitą. Kadangi apelianto pareiga perduoti visus bendrovės dokumentus nebuvo įvykdyta, Kauno apygardos teismas 2025 m. lapkričio 10 d. nutartimi skyrė buvusiam bendrovės vadovui V. J. 1 000 Eur baudą už LUAB „Sulan“ dokumentų ir turto neperdavimą nemokumo administratorei. Byloje nėra ginčo, kad apeliantas 2026 m. kovo 5 d. perdavė tik dalį dokumentų, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo įvertinti, jog apeliantas yra tinkamai įvykdęs pareigą perduoti dokumentus, kadangi jis turi pareigą perduoti nemokumo administratorei visus dokumentus. Akcentuotina, kad apelianto pasirinktas bendrovės dokumentų perdavimo modelis, kuomet perduodama dalis jų, pažeidžia JANĮ 57 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šiuo atveju apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių visų (o ne dalies) juridinio asmens dokumentų perdavimo fakto nemokumo administratorei.

Priešingai nei teigia apeliantas, nemokumo administratorė 2025 m. rugsėjo 15 d., 2025 m. spalio 1 d., 2025 m. lapkričio 13 d. raštuose nurodė, kokius dokumentus turi perduoti V. J. Be to, 2026 m. balandžio 2 d. rašte, adresuotame V. J., nurodė, kad iki šiol jai nėra perduoti LUAB „Sulan“ buhalterinės apskaitos registras – didžioji knyga, kurioje yra registruojamos visos bendrovės ūkinės operacijos, jos pagrindu sudaromas balansas, todėl be minėto dokumento nėra galimybės patikrinti pateiktų finansinių duomenų teisingumo ir pagrįstumo, įvertinti ūkinių operacijų. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas labai ilgą laiką neperdavė nemokumo administratorei bendrovės dokumentų, t. y. pirmą kartą nemokumo administratorė kreipėsi 2025 m. rugsėjo 15 d., o dalį dokumentų apeliantas perdavė tik 2026 m. kovo 5 d. priėmimo perdavimo aktu. Atskirajame skunde nurodytas deklaratyvus argumentas, kad nemokumo administratorė nenurodė, kokių dokumentų trūksta, nepaneigia nustatytos aplinkybės, jog buvęs vadovas nėra perdavęs visų dokumentų, be to, nemokumo administratorė aiškiai nurodė, kad nėra perduotos bendrovės sudarytos sutartys, duomenys apie turtą ir finansinius įsipareigojimus, prieigos duomenys prie kompiuterinės apskaitos programos, 2023–2025 m. įsigytų prekių priėmimo perdavimo aktai, PVM sąskaitos faktūros. Šiuo atveju pareiga perduoti likusius dokumentus teko V. J., kuris šios pareigos neįvykdė.

Juridinių asmenų registrui bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2023 m. buvo pateikti 2024 m. gegužės 17 d. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Juridinių asmenų registrui nebuvo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai už 2024 m., nors finansinių ataskaitų rinkinį pateikti registrų tvarkytojui už minėtą laikotarpį turėjo apeliantas.

Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, nurodytos aplinkybės bei įgaliojimų netekusio bendrovės vadovo V. J. veiksmai, kuomet jis neparengė finansinės atskaitomybės dokumentų už 2024 m. bei 2026 m. kovo 5 d. pateikė nemokumo administratorei tik dalį bendrovės dokumentų, sudaro pagrindą nuspręsti, kad V. J., kaip buvęs bendrovės vadovas, savo veiksmais siekė neatskleisti jos tikrosios finansinės padėties ir priežasčių, dėl kurių bendrovė tapo nemoki ir negali atsiskaityti su kreditoriais, sudarė kliūtis nemokumo administratorei išsiaiškinti tikrąsias bendrovės netinkamo valdymo aplinkybes.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų (finansinės apskaitos dokumentų) ar kitų netiesioginių įrodymų, iš kurių turinio būtų galima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį bei struktūrą, nėra privaloma atskirai nustatyti ryšį tarp šių aplinkybių ir bendrovės privedimo prie bankroto arba jau nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, nes nepakankamas tokių duomenų pateikimas pats savaime lemia išvadą apie sąmoningus veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1068-407/2025, 59 punktas).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad buvusiam juridinio asmens vadovui V. J., kuris ėjo pareigas iki bankroto bylos iškėlimo ir turėjo pareigą perduoti nemokumo administratorei visus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, to nepadarius dėl nepateisinamų priežasčių, yra pagrindas nuspręsti, kad buvęs bendrovės vadovas V. J. sąmoningais veiksmais siekė neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties ir priežasčių, dėl kurių ji tapo nemoki, bei sudaryti kliūtis nemokumo administratorei išsiaiškinti tikrąsias netinkamo bendrovės valdymo aplinkybes. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad suinteresuotas asmuo V. J. neįrodė objektyvių priežasčių, dėl kurių yra nevykdoma įstatyme įtvirtinta pareiga perduoti nemokumo administratorei bendrovės dokumentus, todėl egzistuoja pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu ir buvusį bendrovės vadovą V. J. pripažinti atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą asmeniu, o atskirojo skundo argumentai nesudaro situacijos vertinti kitaip.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nagrinėjamu atveju reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas juridinio asmens tyčinio bankroto institutas, ir, vadovaudamasis civilinio proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagrįstai nusprendė, jog LUAB „Sulan“ bankrotas buvo tyčinis, o už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingu yra ir apeliantas V. J. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartis paliekama nepakeista.

Netenkinus atskirojo skundo, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovė, atstovaujama nemokumo administratorės, neprašė ir nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.