Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SBE“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2025 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3784-1236/2025 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „First Logistics“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SBE“ dėl nuostolių priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Rumunijos bendrovė „SC Marchand SRL“, uždaroji akcinė bendrovė „OOCL (Lithuania)“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės UAB „SBE“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus. Apeliacijos dalyką pagal atsakovės apeliacinio skundo ribas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tenkintas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

Nagrinėjamu atveju ieškovė UAB „First Logistics“ reikalavimą dėl 22 592,19 Eur nuostolių atlyginimo, be kita ko, grindė 2024 m. sausio 4 d. atsakovės UAB „SBE“ pateiktu elektroniniu užsakymu dėl Krovinio (šaldytų kiaulių žarnų) pervežimo organizavimo maršrutu Lietuva – Kambodža. Ieškinio pagrindu ieškovė nurodė tai, kad dėl Krovinio gabenimo jūra ieškovė susitarė su vežėjos jūra OOCL agente Lietuvoje – trečiuoju asmeniu UAB „OOCL (Lithuania)“. 2024 m. sausio 30 d. Krovinys buvo paimtas iš atsakovės (Molėtuose), nuvežtas į Klaipėdos jūrų uostą ir išplukdytas į Kambodžą, paskirties uostą Krovinys pasiekė – 2024 m. balandžio 19 d. Trečiasis asmuo UAB „OOCL (Lithuania)“ 2024 m. vasario 11 d. išdavė Konosamentą Nr. OOLU2732995240, kuriame Krovinio siuntėja nurodyta atsakovė, Krovinio gavėju – „HE RUI XIANG CO.LTD“. Pristačius Krovinį į paskirties uostą, Krovinio gavėjas krovinio neatsiėmė dėl Kambodžos Vyriausybės įvestų importo draudimų. Trečiasis asmuo UAB „OOCL (Lithuania)“ 2024 m. lapkričio 18 d. pateikė ieškovei sąskaitas faktūras bendrai 22 592,19 Eur sumai už paskaičiuotas prastovas ir kitus paskirties uoste paskaičiuotus mokesčius dėl Krovinio neatsiėmimo. Ieškovė šias sąskaitas faktūras 2024 m. lapkričio 19 d. apmokėjo ir 2024 m. lapkričio 20 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą nurodytai sumai atsakovei, tačiau atsakovė šio dokumento nepriėmė ir jį grąžino ieškovei. Pareikštu ieškiniu reikalaudama šios sumos, kaip ekspeditorės patirtų nuostolių atlyginimo, ieškovė siekė atsakovės civilinės atsakomybės taikymo ir tvirtino, kad šios išlaidos atsirado dėl atsakovės kaltės, pastarajai neužtikrinus, kad atsakovės ieškovei įvardintas Krovinio gavėjas atsiimtų krovinį laiku ir savo veiksmais nesukeltų kitiems nuostolių. Atsakovė, prašydama ieškinį atmesti, laikėsi pozicijos, kad ieškovė neįrodė ekspedijavimo sutarties pažeidimo, t. y. jos, kaip užsakovės, neteisėtų veiksmų ir kitų atsakomybės taikymo sąlygų, be to, kvestionavo ieškovės subjektinę teisę reikšti ginčo reikalavimą. Atsakovė teigė, ieškovė neturėjo pareigos apmokėti vežėjos jūra išrašytas sąskaitas už Kroviniui paskaičiuotas prastovas ir kitus mokesčius, nes ji nebuvo vežimo sutarties, kuri siejo atsakovę ir vežėją OOCL, šalimi, tuo tarpu geranoriškai pasirinkusi apmokėti nurodytas sąskaitas veikė savo, kaip verslininkės, rizika ir regresinio reikalavimo teisės į atsakovę neįgijo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino, konstatavęs, kad ieškovę ir atsakovę siejo ekspedijavimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė, kaip ekspeditorė, sudarė atsakovės vardu ir interesais vežimo sutartį su vežėja jūra OOCL, per pastarosios Lietuvoje veikiantį agentą – trečiąjį asmenį UAB „OOCL (Lithuania)“, dėl Krovinio vežimo jūra iš Klaipėdos jūrų uosto į Kambodžoje esantį uostą; ieškovė savo, kaip ekspeditorės, pareigas įvykdė tinkamai, dėl ko ginčo byloje tarp šalių nėra; ieškovė pateko į jūrinio konosamento taikymo ir „Prekybininko“ apibrėžimo sritį, kur numatyta, kad visi asmenys, patenkantys į Prekybininko sąvoką, solidariai atsako vežėjui už visų prekybininko konosamente prisiimtų įsipareigojimų tinkamą įvykdymą ir išlieka atsakingi viso vežimo metu, nepaisant to, kad jie perleido šį konosamentą ir (ar) nuosavybės teisę į prekes kitai šaliai, todėl ieškovė turėjo pareigą sumokėti UAB „OOCL (Lithuania)“ pateiktas sąskaitas, susijusias su Krovinio vežimu; prastovos ir papildomi mokesčiai dėl Krovinio neatsiėmimo susidarė ir prievolė juos atlyginti pagal Konosamento sąlygas kilo dėl aplinkybių, susijusių išimtinai su atsakove, kaip Krovinio siuntėjos pagal Konosamentą, ir kartu ekspedijavimo sutarties šalies – užsakovės pareigomis ir interesais, todėl teismas pripažino, kad egzistuoja CK 6.9 straipsnio 5 dalies taikymo sąlyga ir ieškovė turi teisę reikšti atgręžtini reikalavimą atsakovei dėl visos vežėjos agentei UAB „OOCL (Lithuania)“ sumokėtos sumos. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, tvirtindama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, kadangi netinkamai aiškino ir taikė ekspedijavimo sutarties ir vežimo sutarties sąlygas reglamentuojančias teises ir pareigas, netinkamai ištyrė ir įvertino Konosamentą ir nepagrįstai nusprendė dėl ieškovės atsakomybės pagal Konosamentą prieš vežėją jūra egzistavimo, nepagrįstai netyrė, nevertino ir nenustatė visų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, todėl nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, jog egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė dėl neįtraukto į bylą asmens materialiųjų teisių ir pareigų.

Dėl vežėjos jūra Honkonge registruotos OOCL (ne)įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu

CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009; kt.). Ne bet koks asmens paminėjimas teismo sprendime ar teismo sprendimo įtaka neįtraukto asmens teisėms ir pareigoms sudaro pagrindą vertinti, kad dėl asmens teisių ir pareigų yra nuspręsta. Asmens nurodymas teismo sprendime kaip tam tikro santykio subjekto, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažintas absoliučiu pagrindu teismo sprendimui naikinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008). Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas sukėlė šiam asmeniui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; kt.). Absoliučiai daugumai atvejų trečiųjų asmenų dalyvavimas procese pasireiškia grynai procesiniu teisiniu suinteresuotumu bylos baigtimi. Jų interesą byloje lemia tai, kad nuo bylos baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos po to pradėtame regresiniame procese. Asmenų materialiosios teisės ir pareigos vienų kitiems gali būti nustatomos užtikrinant jiems galimybę pasinaudoti visomis įstatymų įtvirtintomis procesinėmis teisinėmis garantijomis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad trečiųjų asmenų įtraukimas į nagrinėjamos bylos procesą yra teismo teisė, tai tokie asmenys gali būti įtraukti į procesą, jeigu tai neprieštarauja proceso koncentruotumo ir operatyvumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-706/2015).

Kaip matyti iš ieškovės kartu su ieškiniu pateiktų Konosamento Nr. OOLU2732995240, ieškovei išrašytų sąskaitų už krovinio užlaikymo mokesčius, šiuos dokumentus išrašė (pasirašė) UAB „OOCL (Lithuania)“, kaip vežėjos „OOCL“ agentė. Sąskaitose už krovinio užlaikymo mokesčius prie apmokėjimo informacijos nurodyta, jog pinigai turi būti pervesti „OOCL (Europe) Limited“, nurodyti pastarosios rekvizitai. Iš viešai prieinamų „OOCL“ internetinio puslapio www.oocl.com duomenų nustatyta, kad vežėjos „OOCL“ paslaugas atskirai teikia „Orient Overseas Container Line Limited (OOCLL)“ ir „OOCL (Europe) Limited“, kad abi nurodytos bendrovės teikia transportavimo paslaugas, naudodamosi „OOCL“ prekės ženklu. Iš į bylą pateikto UAB „OOCL (Lithuania)“ steigimo akto matyti, kad „OOCL (Europe) Limited“ yra nurodytos Lietuvos bendrovės steigėja ir vienintelė akcininkė (savininkė), tuo tarpu UAB „OOCL (Lithuania)“ įstatuose nurodyta, kad bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, kuris savo veikloje vadovaujasi CK, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu (toliau – ABĮ), kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais, taip pat šiais įstatais (įstatų 1 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, jog bendrovė „OOLC (Europe) Limited“ yra patronuojanti dukterinės bendrovės – UAB „OOCL (Lithuania)“, atžvilgiu, t. y. nurodytas bendrovės sieja atitinkama priklausomybė viena nuo kitos (ABĮ 5, 6 straipsniai). Iš į bylą pateiktų UAB „OOCL (Lithuania)“ įstatų matyti, kad bendrovės veiklos tikslai, be kita ko, yra teikti laivybos agento paslaugas, įskaitant organizuoti ir vykdyti transportavimo procesą, vykdyti visus teisėtus veiksmus, verslą ar veiklą, susijusią su atsitiktine ar padedančia pirmiau minėtais tikslais (įstatų 5 punkto (i), (x) punktai). Atsižvelgiant į tai, kad „OOCL (Europe) Limited“ yra ne tik UAB „OOCL (Lithuania)“ dalyvė, tačiau praktiškai vienintelė jos savininkė, turinti tiesioginę įtaką jos veiklai, o kartu ir įgyjanti prievolines teises ir pareigas, susijusias su juridiniu asmeniu (UAB „OOCL (Lithuania)“) (CK 1.19 straipsnio 3 dalis, 2.45 straipsnis, ABĮ 5 straipsnis), teisėjų kolegija sprendžia, jog „OOCL (Europe) Limited“ procesinis teisinis suinteresuotumas šios bylos baigtimi yra užtikrintas byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, dalyvaujant jos dukterinei bendrovei – UAB „OOCL (Lithuania)“.

Pažymėtina ir tai, kad bet kokie atgręžtiniai reikalavimai iš ieškovės pusės, esant nepalankiam teismo sprendimui, turėtų būti reiškiami trečiajam asmeniui UAB „OOCL (Lithuania)“, iš kurio ir buvo gautos sąskaitos, peradresuotos atsakovei. Honkonge registruotos bendrovės OOCL agentės UAB „OOCL (Lithuania)“ atstovas advokatas Vytas Ramanauskas tiesiogiai dalyvavo bylos nagrinėjime, teikė paaiškinimus ir įrodymus, tarp jų ir Konosamento sąlygas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovę atstovavo profesionalus teisininkas ir Honkonge registruotos bendrovės OOCL neįtraukimas į bylą trečiuoju asmeniu neužkirto atsakovei teisės rinkti įrodymus, aiškintis įkainius ir kitaip naudotis savo procesinėmis teisėmis.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės argumentai dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl (ne)tinkamo šalių teisinių santykių kvalifikavo ir ieškovės reikalavimo teisės

Atsakovė apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs Konosamento sąlygas, padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė yra solidariai atsakinga pagal Konosamentą, todėl įgijo teisę reikšti reikalavimą regreso tvarka atsakovei. Atsakovės teigimu, padarydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino vežimo sutarties sąlygas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, anot kurios, jeigu ekspeditorius nėra konosamente nurodytas kaip vežėjas, tai pagal šalių sudarytos ekspedijavimo sutarties nuostatas jis nėra atsakingas kaip vežėjas, vežėjo agentas nėra vežimo sutarties šalis (2016 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-41-690/2016 ir 2017 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-378/2017). Atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju turėjo padaryti išvadą, kad bet kokių sumų sumokėjimas vežėjos agentui nesukuria ieškovei teisės reikalauti tokių sumų regreso tvarka iš krovinio siuntėjos. Atsakovė taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.9 straipsnio 5 dalies nuostatas nesant solidariosios prievolės, be to, turėjo tirti ir nustatyti atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau priimdama skundžiamą sprendimą to nepadarė. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012).

Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad konosamentas laikytinas prima facie įrodymu, patvirtinančiu tik tai, kad prekių vežėjas priėmė konosamente nurodytas prekes. Kadangi konosamentas kaip prima facie įrodymas laikytinas tik vežėjo priėmimo krovinio pervežimui aspektu, visos kitos aplinkybės, įskaitant ir sutarties šalis, turi būti nustatomos vertinant konosamentą kartu su kitais įrodymais, esančiais byloje, t. y. pagal sutartį ar užsakymą, kitus dokumentus, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kas su vežėju šią sutartį sudarė, kas konkrečiai įsipareigojo sumokėti už vežimo paslaugas, kas krovinį perdavė vežėjui, ar buvo pateiktas įgaliojimas veikti kito asmens vardu ir pan. Tais atvejais, kai ekspeditorius su vežėju sutartį sudaro ne savo, o kliento vardu, tai turi būti aiškiai matyti sutarties turinyje ar net konosamente, darant atitinkamus įrašus („by order“ arba „on behalf“). Kilus ginčui dėl kasatoriaus teisinio statuso, konosamentas nėra prima facie įrodymas su tuo susijusioms aplinkybėms patvirtinti ar paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2010).

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusius teisinius santykius, vertino ne tik Konosamentą, kuriame ieškovė nebuvo nurodyta nei kaip Krovinio siuntėja ir (ar) kitas vežėjai atsakingas subjektas, bet ir kitus byloje esančius įrodymus – byloje pateiktas Konosamento sąlygas (DOK-32262), kuriose įtvirtintos vežimo jūra sutarties sąlygos (skirsnis „Apibrėžimai“, skirsnio „Prekybininko atsakomybė ir žalos atlyginimas“ 1 punktas ir skirsnio „Pranešimas ir pristatymas“ 2, 3 punktai) patvirtina, jog ieškovė, veikdama kaip ekspeditorė – atsakovės atstovė (šios aplinkybės atsakovė neginčija), ginčo Krovinio pervežime ir vežimo teisiniuose santykiuose su vežėja jūra – OOCL, pateko į Konosamento sąlygose nustatytą „prekybininko“ apibrėžimą, todėl pagal aptariamas sąlygas buvo solidariai atsakinga vežėjai su Konosamente Krovinio siuntėja nurodyta atsakove dėl visų pagal Konosamentą prisiimtų įsipareigojimų tinkamo vykdymo ir išliko atsakingi viso vežimo metu, nepriklausomai nuo to, ar Konosamentas buvo perleistas ir (ar) pasikeitė nuosavybės teisė į Krovinį. Taigi, priešingai nei teigia atsakovė apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė turėjo pareigą apmokėti vežėjos agentės UAB „OOCL (Lithuania)“ jai pateiktas sąskaitas, kadangi tokia pareiga jai atsirado tiesiogiai iš Konosamento sąlygų.

Teisėjų kolegijos manymu, apeliaciniame skunde cituojamų kasacinio teismo bylų ratio decidendi nesutampa su ginčo nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, dėl ko nėra pagrindo vadovautis jose suformuluotomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis. Minėtose kasacinio teismo bylose nebuvo nagrinėjamos individualios konosamento sąlygos ir „prekybininko” sąvoka, pagal kurią šiame ginče ir buvo nustatyta ieškovės pareiga apmokėti vežėjos jūra agentės sąskaitas.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybės, teisėjų kolegija atmeta atsakovės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, susijusius su netinkamu Konosamento vertinimu, ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas Konosamentą tinkamai vertino kartu su visais byloje surinktais įrodymais, įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų nepažeidė bei nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.

Solidarioji skolininkų pareiga kreditoriui gali atsirasti įstatymo arba sutarties pagrindu (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą. Šiuo atveju kiti bendraskoliai laikomi to skolininko laiduotojais (CK 6.9 straipsnio 5 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pasibaigus solidariajai bendraskolių prievolei, pasibaigia ir jų santykiai su kreditoriumi, tarp solidariųjų bendraskolių susiklosto privatiniai teisiniai santykiai dėl tarpusavio atgręžtinių reikalavimų, kurie reglamentuojami civilinės teisės normomis. Taikant CK 6.9 straipsnio 5 dalies nuostatas, be kita ko, įrodinėjimą reglamentuojančių taisyklių aspektu, turi būti atsižvelgiama į santykių, kurių pagrindu kilo solidarioji prievolė, ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-469/2024). Bendraskolis regreso teisę įgyja pagal įstatymą (CK 6.114 straipsnio 3 punktas), todėl nereikalingi papildomi bendraskolių susitarimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2009).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai šalių ginčą sprendė vadovaudamasis CK 6.9 straipsnio nuostatomis, kadangi, kaip minėta, konosamento sąlygose ieškovei (ekspeditorei) buvo nustatyta solidarioji atsakomybė su atsakove (Krovinio siuntėja) pagal vežimo sutartį (Konosamentą) vežėjai OOCL. Vienai iš solidariųjų skolininkių (ieškovei) įvykdžius prievolę kreditorei (vežėjai OOCL) (apmokėjus vežėjos agentės pateiktas sąskaitas faktūras už Kroviniui paskaičiuotas prastovos ir kitus mokesčius (bendrai 22 592,19 Eur sumai) paskirties uoste, susidariusius Krovinio gavėjui neatsiėmus Krovinio), skolininkių (ieškovės ir atsakovės) santykiai su kreditore (vežėja OOCL) pasibaigė, tuo tarpu solidariųjų bendraskolių (ieškovės ir atsakovės) susiklostė teisiniai santykiai dėl tarpusavio atgręžtinių reikalavimų.

Nors ieškovė (solidariąją pareigą įvykdžiusi skolininkė) šioje byloje pareiškė ieškinį dėl 22 592,19 Eur žalos atlyginimo ir įrodinėjo civilinės atsakomybės atsakovei taikymo sąlygas, tačiau pirmosios instancijos teismo nesaistė ieškovės ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas. Teismo prerogatyva yra teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, nepriklausomai, ar jomis remiasi ieškovas ir kiti proceso dalyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-248/2016, 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-248/2017). Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismui šiuo atveju nereikėjo papildomai vertinti bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų, kadangi solidarioji skolininkių (ieškovės ir atsakovės) atsakomybė kilo ne iš delikto, o iš sutarties (Konosamento).

Dėl priteistos skolos (ne)pagrįstumo

Atsakovė apeliacinį skundą taip pat argumentuoja teigdama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vežėjos agentės UAB „OOCL (Lithuania)“ išrašytas sąskaitas faktūras laikė žalą ir jos dydį pagrindžiančiais įrodymais, nevertindamas, ar ji realiai patyrė sąskaitose faktūrose nurodytas išlaidas. Atsakovės manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovės argumentus, kad ieškovės reikalavimas dėl prastovų (60 JAV dolerių / dieną) yra nepagrįstas, nes šalys niekuomet nesusitarė dėl tokių netesybų ir nėra sudarę jokio rašytinio susitarimo dėl tokių netesybų. Atmesdama kaip nepagrįstus ir šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje ieškovė pateikė vežėjos OOCL agentės UAB „OOCL (Lithuania)“ 2024 m. lapkričio 18 d. išrašytas sąskaitas faktūras dėl Kroviniui paskaičiuotų mokesčių, kuriose detalizuota, kad vežėja pritaikė tokius mokesčius: pristatomųjų importo konteinerių dokumentų išdavimas, paskirties terminalo tvarkymas, radijo dažnių galia ir stebėjimas, kiti mokesčiai, užlaikymas (prastovos) (ieškinio priedas Nr. 9), taip pat 2025 m. kovo 14 d. vežėjos OOCL pranešimą apie įvežamo krovinio užlaikymą, kurioje pateikta Kroviniui paskaičiuoto užlaikymo detalizacija, be kita ko, nurodytas nemokamų dienų terminas, pradelstų dienų terminas bei 60 JAV dolerių per dieną fiksuotas įkainis, taikomas po nemokamo laiko (ieškinio priedas Nr. 11). Be to, ieškovė į bylą pateikė mokėjimo pavedimo kopiją, patvirtinančią, kad ieškovė apmokėjo vežėjos agentės „OOCL (Lithuania)“ 2024 m. lapkričio 18 d. išrašytas sąskaitas faktūras. Byloje nėra pateikta duomenų, leidžiančių teigti, kad 2024 m. lapkričio 18 d. sąskaitose faktūrose nurodyti mokesčiai būtų apskaičiuoti nesant tam pagrindo, realiai nepatyrus tokio pobūdžio sąnaudų. Iš byloje pateikto šalių elektroninio susirašinėjimo matyti, kad ieškovė, paaiškėjus, jog Krovinys nėra atsiimtas, per penkių mėnesių laikotarpį, per kurį atsakovė sprendė klausimą dėl tolimesnio Krovinio likimo, nuolat informavo atsakovę apie paskirties uoste Kambodžoje taikytinus vietinius mokesčius, pateikdavo atnaujintą informaciją dėl Krovinio užlaikymo vežėjos priskaičiuoto mokesčio dydžio. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė iki tol, kol ieškovė nepersiuntė jai apmokėjimui su Krovinio užlaikymu ir kitais mokesčiais susijusios 2024 m. lapkričio 22 d. PVM sąskaitos faktūros, būtų reikalavusi vežėjos nustatytų ir paskaičiuotų mokesčių (tarifų) Kroviniui pagrindimo, detalizavimo ar ginčijusi jų taikymą. Atsakovė tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde kvestionuodama vežėjos nustatytų ir paskaičiuotų mokesčių (tarifų) Kroviniui pagrįstumą, taip pat neteikė jokių konkrečių skaičiavimų ir argumentų, paneigiančių vežėjos agentės ieškovei pateiktus duomenis (pvz., kad netinkamai buvo pritaikytas tarifas, duomenis apie tai, kiek konteineris maksimaliai galėjo sunaudoti elektros energijos reikiamai temperatūrai palaikyti ir pan.) (CPK 12, 178 straipsniai). Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė įrodė savo reikalavimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad konosamentas atlieka ne tik krovinio gavimo kvito, bet ir vežimo sutarties įrodymo bei jos sąlygų nustatymo funkciją. Konosamento sąlygose nurodyta, kad į „prekybininko“ sąvoką patenkantys asmenys (tarp jų ir krovinio siuntėja) solidariai atsako už tokį užlaikymą, nuostolius ar dėl to patirtas išlaidas, įskaitant, bet neapsiribojant, prastovą, konteinerio užlaikymo mokesčius (skirsnio „Bendrosios nuostatos“ 4 punktas). Atsakovė (krovinio siuntėja) perdavusi krovinį vežimui ir priėmusi Konosamentą, sutiko ir su Konosamento sąlygomis, kurios buvo nurodytos atsakovei tiek pačiame Konosamente, tiek ir skelbiamos viešai vežėjos jūra tinklapyje www.oocl.com. Konosamento grafoje „su eksportu susiję duomenys“ nurodyta, kad prie Konosamento pridėtas įkainių aplankas 00030588. Esant nurodytoms aplinkybėms, laikoma, kad rašytinis susitarimas dėl visų Konosamento sąlygų, tarp jų ir dėl atsakovės atsakomybės už vežėjos mokesčių padengimą, jei konteineris (-iai) bus užlaikyti, buvo sudarytas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindama nurodytus argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, sprendžia, kad jį panaikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinių argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes arba apie juos pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė ir teisėjų kolegija pritaria jo išdėstytiems argumentams, arba jie neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Atsakovės apeliacinio skundo netenkinus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą 2026 m. vasario 13 d. ji patyrė 2 420 Eur išlaidas. Šių išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio (maksimali suma apskaičiuojama taip: 1,3 (8.11 punktas) × 2 427,6 Eur (2025 m. III ketv. (7 punktas)) = 3 155,88 Eur), todėl apeliacinio skundo netenkinus, ieškovei iš atsakovės priteisiamas 2 420 Eur šių išlaidų atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2025 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „First Logistics“, juridinio asmens kodas 140417910, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SBE“, juridinio asmens kodas 167622291, 2 420 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo. Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.