Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Laivo sandėlis“ ir atsakovo S. Š. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Laivo sandėlis“ ieškinį atsakovui S. Š. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Laivo sandėlis“ (toliau – ir ieškovė, bendrovė) pateikė ieškinį atsakovui S. Š. dėl 168 877 Eur žalos, kuri susideda iš 146 050 Eur negautos likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „BESK“ skolos ir 22 827 Eur nuostolių, patirtų dėl skolos atgavimo, atlyginimo.

Žalą ieškovė grindė tuo, kad atsakovas, būdamas bendrovės vadovu, veikė aplaidžiai, pažeisdamas fiduciarines vadovo pareigas, nesilaikė vidiniuose dokumentuose nustatytos sutarčių sudarymo tvarkos, priėmė ieškovei nenaudingus sprendimus, veikė išimtinai LUAB „BESK“, o ne bendrovės interesais, atliko korekcijas pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitoje faktūroje ir tokiais savo veiksmais sukėlė žalą ieškovei.

Ieškovė nurodė, kad bendrovės vadovo pareigas S. Š. ėjo nuo 2019 m. spalio 4 d. iki 2024 m. vasario 29 d. 2021 m. spalio 7 d. bendrovė su pirkėja LUAB „BESK“ sudarė prabangaus laivo „AZIMUT 60 FLY“ (toliau – ir laivas) pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir pirkimo–pardavimo sutartis).

Pirkėjai vėluojant sumokėti laivo kainą pagal pirkimo–pardavimo sutartį ilgiau kaip 5 mėnesius (nuo 2022 m. balandžio 15 d.), bendrovė, pradinė pirkėja LUAB „BESK“ ir naujoji pirkėja Šveicarijos įmonė „Binaxis Consulting SA“ (toliau – ir „Binaxis Consulting SA“) 2022 m. rugsėjo 23 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį (toliau – ir reikalavimo perleidimo sutartis). Pagal reikalavimo perleidimo sutarties 1 punktą, pirminė pirkėja LUAB „BESK“ perleido visus įsipareigojimus Šveicarijos įmonei „Binaxis Consulting SA“, kuri savo atsakomybę, kylančią iš reikalavimo perleidimo sutarties, apribojo 700 000 Eur dydžiu.

Atsakovas S. Š. bendrovės vardu patvirtino, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dieną pirminė pirkėja LUAB „BESK“ sumokėjo už laivą 1 450 000 Eur, nors faktiškai bendrovė buvo gavusi 1 303 950 Eur mokėjimus pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi, naujajai pirkėjai „Binaxis Consulting SA“ atlikus 700 000 Eur mokėjimą, pagal pirkimo–pardavimo sutartį už parduotą laivą bendrovė iš viso gavo 2 004 907 Eur.

Bendrovei negavus viso apmokėjimo už laivą, atsakovas S. Š., atstovaudamas vienasmeniškai bendrovei ir veikdamas jos vardu, 2022 m. gruodžio 21 d., praėjus 3 mėnesiams po reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo, perdavė laivą, kartu perleido nuosavybės teises į jį naujajai pirkėjai „Binaxis Consulting SA“, nors LUAB „BESK“ įsiskolinimas už laivą iki šios dienos yra 146 050 Eur.

Bendrovė visais įmanomais būdais siekė atgauti nesumokėtą laivo kainos dalį, pasitelkdama skirtingų sričių teisininkus. Tai buvo Italijoje veikiantys teisininkai, kurie atstovavo bendrovei Italijos teismuose, siekiant areštuoti laivą. Su Jungtinės Karalystės teisininkais buvo siekiama areštuoti laivo vėliavą, kadangi laivas plaukiojo su Džersio vėliava. Lietuvos teisininkai koordinavo šiuos veiksmus. Tačiau visi teisminiai procesai buvo nutraukti ir ieškiniai atmesti konstatuojant, kad „Binaxis Consulting SA“ yra teisėta laivo savininkė, kadangi sumokėjo likusią 700 000 Eur dalį, už kurią prisiėmė atsakomybę, o bendrovė patvirtino apie 1 400 000 Eur lėšų gavimą iš LUAB „BESK“ ir pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymą. LUAB „BESK“ yra iškelta bankroto byla, todėl atgauti nesumokėtos kainos dalies yra neįmanoma. Tarp bendrovės patirtų nuostolių ir S. Š. neteisėtų veiksmų egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, todėl atsakovui kyla pareiga atlyginti 169 981,11 Eur žalą.

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies:

priteisė ieškovei UAB „Laivo sandėlis“ iš atsakovo S. Š. 146 050 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2025 m. sausio 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 20 302,58 Eur bylinėjimosi išlaidas;

atmetė kitą ieškinio dalį;

atmetė atsakovo S. Š. prašymą dėl baudos skyrimo ieškovei UAB „Laivo sandėlis“.

Teismas konstatavo, kad ieškovė patyrė žalą dėl to, jog atsakovas S. Š., būdamas bendrovės direktoriumi, patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis 2022 m. rugsėjo 23 d. reikalavimo perleidimo sutartyje apie atliktą LUAB „BESK“ mokėjimą ir perdavė prabangų 2 150 000 Eur vertės laivą „AZIMUT 60 FLY“ „Binaxis Consulting SA“ negaunant viso atsiskaitymo, dėl to laivo 146 050 Eur kainos dalis liko nesumokėta ieškovei.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju subsidiariosios atsakomybės institutas nėra tiesiogiai taikytinas, nes ieškovės reikalavimas pareikštas ne kaip reikalavimas subsidiariai atsakingam skolininkui, bet kaip reikalavimas atlyginti žalą, grindžiamas juridinio asmens vadovo deliktine civiline atsakomybe.

Teismas ieškovės atsisakymą nuo ieškinio arbitražo byloje įvertino kaip procesinį ieškovės sprendimą ir pripažino, kad jis nereiškia ieškovės reikalavimo atsisakymo iš esmės, nes juo ieškovė konstatavo, jog „Binaxis Consulting SA“ atžvilgiu tokio reikalavimo įgyvendinimas tapo teisiškai neperspektyvus dėl atsakovo veiksmų. Teismas detalizavo, kad ieškovės pradiniame pranešime arbitraže išdėstyta versija apie skolininkų apgaulę, kiek ji buvo kildinama iš atsakovo pateiktos informacijos, vėliau nebuvo patvirtinta ikiteisminio tyrimo duomenimis ir ieškovė objektyviai negalėjo tikėtis įrodyti arbitražo teisme faktų, kurių realiai nepagrindžia nei tyrimo metu nustatytos aplinkybės, nei bylos įrodymai, kad „Binaxis Consulting SA“ apgaulė lėmė reikalavimo perleidimo sutarties turinį. Teismo vertinimu, ieškovės sprendimas nutraukti arbitražo bylą „Binaxis Consulting SA“ atžvilgiu buvo teisiškai racionalus ir atitiko protingumo bei ekonomiškumo principus.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kad ieškovė gavo 146 050 Eur ar kitą lygiavertę turtinę naudą, kuri galėtų būti laikoma skolos padengimu. Atsakovas nepateikė nei mokėjimo dokumento, nei taikos sutarties, nei kito susitarimo, iš kurio būtų matyti, kad ieškovė sutiko, jog 146 050 Eur skola apmokėta. Teismas nurodė, kad 146 050 Eur prievolė galėjo būti įvykdyta tik šios sumos sumokėjimu. Teismas, pasisakydamas dėl komercinio atstovavimo (agentavimo) sutarties reikšmės, pažymėjo, kad jos prigimtis nėra skolos grąžinimo ar jos pakeitimo sutartis, o vien jos sudarymas nereiškia 146 050 Eur prievolės pabaigos ir neįrodo 146 050 Eur skolos sumokėjimo fakto.

Spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.39 straipsnio 2 dalies taikymo, teismas pažymėjo, kad būtinas kreditoriaus sutikimas laikyti prievolę įvykdytą kitu būdu, o ieškovė tokio sutikimo nei sutartyje, nei kituose dokumentuose neišreiškė. Teismas kvalifikavo, kad komercinio atstovavimo (agentavimo) sutartis yra paslaugų sutartis, kurios ekonominis rezultatas priklauso nuo to, ar bus surastas pirkėjas ir už kokią kainą, ar klientas sumokės atlygį. Tai yra ateities sąlygomis grįstas susitarimas, kuris be papildomų įrodymų negali būti tapatinamas su konkrečios piniginės prievolės įvykdymu.

Vertindamas atsakovo argumentą, kad ieškovė galėjo ginčyti pirkimo–pardavimo ar reikalavimo perleidimo sutarties sąlygas ir vėliau tvirtinti finansinį reikalavimą LUAB „BESK“ bankroto byloje, teismas pažymėjo, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-786-467/2025 konstatavo, jog galiojanti reikalavimo teisių perleidimo sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Bankroto byloje teismas sprendžia ne hipotetines kreditoriaus galimybes pasirinkti kitą teisinę gynybos būdą, bet tai, ar kreditorius turi galiojančią reikalavimo teisę bankroto bylos nagrinėjimo metu. Minėtoje nutartyje taip pat pabrėžta, kad suklydimas, atsiradęs dėl didelio neatsargumo ar sąmoningai prisiimtos rizikos, nelaikytinas esminiu (CK 1.90 straipsnio 5 dalis), todėl nesudaro pagrindo sandorio ginčijimui.

Pagal UAB „Laivo sandėlis“ administracijos vadovo (direktoriaus) pareiginius nuostatus (toliau – nuostatai), atsakovas kaip direktorius neturėjo teisės savarankiškai priimti sprendimų, galinčių sukelti reikšmingas finansines pasekmes bendrovei ar pakeisti bendrovės finansinių įsipareigojimų struktūrą be valdybos sprendimo (nuostatų 9–12 punktai). Įvertinęs nuostatų turinį, teismas priėjo išvadą, kad direktorius turi teisę savarankiškai sudaryti bendrovės įprastinės veiklos ir kasdienio administravimo sandorius, o visi strateginiai, didelės vertės ar reikšmingi finansinę riziką bendrovei sukuriantys sandoriai privalo būti iš anksto derinami su bendrovės valdyba ir jos patvirtinimu. Teismas motyvavo, kad byloje nėra įrodymų, kad bendrovės valdyba būtų priėmusi sprendimą leisti perduoti laivą esant neapmokėtai kainos daliai, sutikusi atsisakyti sutartyje numatytų saugiklių (laivo sulaikymo teisės), sąmoningai prisiėmusi riziką dėl galimo likusios kainos neatgavimo.

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad prieš sudarant šį sandorį buvo priimtas bendrovės valdybos sprendimas pritarti reikalavimo teisių perleidimui, jog sandorio projektas buvo pateiktas svarstyti bendrovės valdybos posėdyje ir ši valdyba pritarė sandorio turiniui. Tai, kad bendrovės valdybai buvo žinomas sandoris ar jo ekonominis kontekstas, kaip bendras žinojimas, savaime nereiškia pritarimo vadovo veiksmams, kurie neatitiko rūpestingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Derinimas su bendrovės valdyba neatleidžia vadovo nuo pareigos laikytis įstatymo ir sutarties, nepanaikina vadovo pareigos nepažeisti pirkimo–pardavimo sutarties 3.2, 4.2 punktų; nepateisina tikrovės neatitinkančių duomenų nurodymo reikalavimo perleidimo sutartyje; nepanaikina atsakomybės už laivo perdavimą neatsiskaičius; nesumažina vadovui taikomo fiduciarinio lojalumo standarto, kuriam taikomi aukšti reikalavimai. Net ir akcininko (valdybos) valia negali įteisinti vadovo veiksmų, kurie objektyviai pažeidžia bendrovės interesus. Bendrovės vadovui tenka savarankiška pareiga veikti apdairiai ir teikti teisingą informaciją, todėl neteisingų patvirtinimų pateikimas ir turto perdavimas be faktinio apmokėjimo negali būti pateisinami nei bendru bendrovės valdybos informuotumu apie sandorį, nei tariamu jos pritarimu.

Tai, kad bendrovės valdybos nariai buvo informuoti apie sandorį, savaime neįrodo, kad bendrovės valdyba pritarė būtent sprendimui perduoti turtą neapmokėjus, ir kad šiai valdybai buvo pateikta tiksli informacija apie faktinę skolą ir rizikas. Vadovo atsakomybė yra asmeninė; formalus ar neformalus žinojimas nepaneigia pareigos veikti apdairiai ir saugoti bendrovės interesą, ypač kai sprendimas sukuria akivaizdžiai vienašalę riziką bendrovės interesams. Atsakovo kaltę įrodo aplinkybės, kad iki laivo perdavimo nebuvo priimtas bendrovės valdybos sprendimas, leidžiantis perduoti laivą negavus viso apmokėjimo, kad bendrovės valdyba būtų dalyvavusi patvirtinant mokėjimo faktą ar išreiškusi savo valią dėl reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytų mokėjimų. Teismas įvertino atsakovo kaltės formą ir nurodė, kad atsakovas veikė nepakankamai rūpestingai ir apdairiai, patvirtindamas mokėjimų faktą (dydį) be tinkamos patikros ir sudarydamas sąlygas perleisti turtą negavus viso atsiskaitymo.

Teismas pažymėjo, kad ieškovė, siekdama atgauti ginčijamas sumas, inicijavo teisminius ir arbitražinius procesus užsienio jurisdikcijose, įskaitant procesus Italijoje ir arbitraže, tačiau šie procesai nedavė rezultato ieškovei. Vėlesnė ieškovės procesinė elgsena patvirtina, kad ji pati keitė poziciją dėl reiškiamų reikalavimų pagrįstumo – ieškovė atsisakė dalies pareikštų reikalavimų, jų vėliau nepalaikė ir faktiškai pripažino, kad šie reikalavimai negali būti laikomi pagrįstais ar perspektyviais. Tokia ieškovės procesinė pozicija parodo, kad ne visi jos patirti kaštai buvo neišvengiama ir tiesioginė atsakovo veiksmų pasekmė, o kilo iš pačios ieškovės vėliau pakeistos procesinės strategijos ir sprendimų. Nors teisinių išlaidų patyrimo faktas nėra paneigtas, ieškovė neįrodė tiesioginio ir neišvengiamo priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir prašomų priteisti 22 827,11 Eur nuostolių. Nėra nustatyta, kad tokios išlaidos buvo objektyviai būtinos ir neišvengiamos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Teismas priėjo išvadą, kad reikalavimas dėl 22 827,11 Eur teisinių išlaidų atlyginimo atmestinas, nes nėra pakankamai individualizuotas ir susietas su atsakovo veiksmų padariniais taip, kad būtų galima nustatyti nuostolių būtinumą ir jų apimtį kaip delikto padarinį.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Laivo sandėlis“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimo dalį atmesti ieškovės reikalavimą atsakovui dėl 22 827 Eur nuostolių atlyginimo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei UAB „Laivo sandėlis“ iš atsakovo S. Š. 22 827 Eur nuostolių atlyginimą ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Siekdama atgauti 146 050 Eur mokėtinos už laivą kainos dalį, ieškovė patyrė tiesioginius 22 827 Eur dydžio nuostolius dėl advokatų ir teisininkų teisinės pagalbos apmokėjimo. Pirmosios instancijos teismas neteisingai juos įvertino, nes konstatavo, kad nuostoliai nėra pakankamai įrodyti priežastiniu ryšiu ir būtinumą pagrindžiančiais įrodymais. Ieškovė reikalavo priteisti tiesiogiai su atsakovo neteisėtais veiksmais susijusias išlaidas, kurios buvo patirtos siekiant sustabdyti laivo pardavimą tretiesiems asmenims ir yra pagrįstos pateiktais dokumentais bei mokėjimų pavedimais. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad prašomi priteisti nuostoliai yra susiję su Vilniaus komerciniame arbitraže inicijuotu procesu, kuris ieškovei nedavė rezultato, jog neteisinga šias išlaidas reikalauti priteisti iš atsakovo. Faktiškai į nuostolius nėra įtrauktos Vilniaus komerciniame arbitraže, pateikus pranešimą apie arbitražą LUAB „BESK“ ir Šveicarijos įmonei „Binaxis Consulting SA“, patirtos bylinėjimosi išlaidos, skirtos arbitražo rinkliavai ir teisinei pagalbai apmokėti. Ieškovė nereikalavo atsakovo padengti arbitražo bylos išlaidų, kadangi šis procesas nepasiteisino ir buvo pasirinktas ieškovės sprendimu.

Teismas priėjo klaidingą išvadą apie tai, kad ieškovės prašomi priteisti nuostoliai kaip teisinės pagalbos išlaidos galėjo būti apmokėti Vilniaus komerciniame arbitraže, šalims sudarius komercinio atstovavimo (agentavimo) sutartį, kadangi pagal šią sutartį ieškovei buvo sumokėtas 20 000 Eur avansas už komercinio atstovavimo (agentavimo) laivo pardavime paslaugas. 2024 m. rugsėjo 12 d. sudaryta komercinio atstovavimo (agentavimo) sutartis yra savarankiška sutartis, sukurianti jos šalims naujas teises ir pareigas. Šia sutartimi šalys susitarė kad ieškovė (kaip atstovė), veikdama išimtinėmis teisėmis ir klientės („Binaxis Consulting SA“) labui, sieks parduoti klientei priklausiantį laivą už agentavimo sutartyje nurodytą pardavimo kainą. Ieškovei vykdant įsipareigojimus pagal komercinio atstovavimo (agentavimo) sutartį ir ieškant laivui pirkėjų, siekiant kompensuoti būtinąsias išlaidas, šalys susitarė dėl mokėtino avanso pagal komercinio atstovavimo (agentavimo) sutartį. Avansinis mokėjimas negali būti prilyginamas ieškovės patirtų teisinių išlaidų, siekiant atgauti neapmokėtą laivo kainos dalį, kompensavimui. Teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą atlyginti patirtus nuostolius, vadovavosi ne išlaidas pagrindžiančiais dokumentais, o neįrodytomis prielaidomis.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė patirtų nuostolių atsiradimo aplinkybių, neįvertino situacijos, kuri lėmė šių nuostolių atsiradimą, o klaidingai konstatavo, kad ši ieškovės reikalavimo dalis nėra pakankamai individualizuota. Analizuojant šių nuostolių tiesioginį ryšį su atsakovo neteisėtais veiksmais, turi būti įvertinta situacija, kai ieškovė sužinojo skolos susidarymo aplinkybes. Ieškovė dėjo pastangas išsaugoti ginčo objektą – laivą, kuris negalėjo būti perleistas tretiesiems asmenims, nes pagal pirkimo–pardavimo sutartį su ieškove nebuvo visiškai atsiskaityta už šį turtą.

Sprendimo dalis atmesti ieškovės reikalavimą atsakovui dėl 22 827 Eur nuostolių atlyginimo prieštarauja CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visiško nuostolių atlyginimo principui.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad nėra priežastinio ryšio tarp nuostolių ir atsakovo neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys tarp atsiradusių nuostolių ir atsakovo veiksmų. Faktinis priežastinis ryšys pasireiškia tuo, kad nuostoliai yra tiesiogiai susiję su atsakovo neteisėtais veiksmais ir nesant šių veiksmų nebūtų nuostolių. Atsakovas, elgdamasis kaip protingas ir apdairus asmuo, turėjo numatyti, kokie nuostoliai gali kilti dėl jo neteisėtų veiksmų. Beveik pusantrų metų atsakovas nesiėmė jokių veiksmų skolai atgauti. Atsakovas kryptingai veikė ir koregavo PVM sąskaitą faktūrą, atstovaudamas LUAB „BESK“ interesams ir siekdamas greičiau perleisti laivą be jokių suvaržymų Šveicarijos įmonei „Binaxis Consulting SA“. Būtent šie atsakovo veiksmai ieškovei, siekiančiai apginti savo teises ir teisėtus interesus, itin apsunkino skolos fakto įrodinėjimą. Dėl atsakovo atliktų veiksmų visumos ieškovei nepavyko įrodyti LUAB „BESK“ skolos nei bankroto byloje, tvirtinant finansinį reikalavimą Vilniaus apygardos teisme, nei Italijos teismuose, kur buvo siekiama sustabdyti tolesnį laivo pardavimo procesą.

Atsiliepime į ieškovės UAB „Laivo sandėlis“ apeliacinį skundą atsakovas prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

Ieškovė nepateikė įrodymų apie faktiškai suteiktas teisines paslaugas, o apsiribojo kai kurių sąskaitų ir teisinių paslaugų detalizacijų pateikimu. Tai neįrodo tokių paslaugų suteikimo, jų turinio, sąsajumo ir priežastinio ryšio su ieškovės siekiu atgauti nesumokėtą 146 050 Eur kainos dalį.

Aplinkybės, kad ieškovė komercinio atstovavimo (agentavimo) sutartimi susitarė išspręsti arbitražo bylą, arbitražo teisme atsisakė ieškinio reikalavimų bei teisinių išlaidų „Binaxis Consulting SA“ atžvilgiu, komercinio atstovavimo (agentavimo) sutartimi gavo 20 000 Eur negrąžinamą avansą, kuris yra artimas 22 287,11 Eur teisinių išlaidų dydžiui, leidžia pagrįstai daryti išvadą, jog ieškovė komercinio atstovavimo (agentavimo) sutartimi susitarė ne tik dėl 146 050 Eur prievolės įvykdymo, bet ir dėl 22 287,11 Eur teisinių išlaidų atlyginimo, kurios buvo kompensuotos sumokant ieškovei 20 000 Eur avansą.

Ieškovė rėmėsi Italijos Savonos miesto teismo sprendimu kaip įrodymu, kad advokatų kontora teikė teisines paslaugas, tačiau ieškovės pateikta Italijos Savonos teismo 2024 m. gegužės 13 d. nutartis nėra pasirašyta nei paprastu, nei elektroniniu parašu, nepatvirtinta teismo ir neatitinka įrodymų patikimumo taisyklės.

Reikalavimo perleidimo sutartimi šalys susitarė dėl arbitražinės išlygos, todėl ginčas dėl skolos, sandorio ginčijimo, laivo arešto kaip laikinųjų apsaugos priemonių yra teismingas Vilniaus komercinio arbitražo teismui. Vadinasi, jeigu ieškovė ir patyrė 6 399,11 Eur teisines išlaidas, tai jas patyrė dėl kreipimosi ne į tą teismą. Ieškovė turi teisę konsultuotis su bet kuriuo asmeniu, tačiau tokiu atveju atsakovui nekyla pareiga atlyginti dėl to ieškovės patirtas išlaidas už galimai nekvalifikuoto, nekompetentingo asmens nekokybiškai suteiktas ar nereikalingas, perteklines paslaugas.

Į arbitražo teismą su ieškiniu ieškovė kreipėsi 2024 m. gegužės 23 d., o teisinės paslaugos dėl laivo ir laivo vėliavos arešto buvo teikiamos 2024 m. kovo–birželio mėnesiais (taip nurodyta teisinių paslaugų sąskaitose ir ataskaitose). Visi procesiniai veiksmai vyko tuo pačiu metu. Ieškovė galėjo prašyti Vilniaus komercinio arbitražo teismo taikyti skolininko turto (laivo ar kito turto) areštą ar kitas laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė neteikė prašymo Vilniaus komercinio arbitražo teismui dėl skolininkų turto – laivo, laivo vėliavos ar kito turto – arešto, nesinaudojo Vilniaus komercinio arbitražo teismo procedūros reglamente numatytomis galimybėmis ekonomiškai išspręsti laivo ir laivo vėliavos arešto klausimą, kai arbitražo teismo nutartys yra pripažįstamos ir vykdomos ginčui aktualiose šalyse. Taigi, ieškovė dėl savo sprendimo patyrė neprotingo dydžio ir nereikalingas išlaidas už paslaugas, kai turėjo galimybę jų nepatirti arba patirti gerokai mažesnes išlaidas.

panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimo dalį dėl 146 050 Eur žalos atlyginimo ir kitų procesinių klausimų (dėl atsisakymo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu, dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio) ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose;

priimti naują įrodymą – ieškinio, pareikšto arbitražo teisme, priedą Nr. 12 – UAB „Laivo sandėlis“ 2022 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą LS2022-03519 su žyma „apmokėta“, pateiktą Vilniaus komercinio arbitražo teismui byloje Nr. V-0148/2024e ir Vilniaus komercinio arbitražo 2025 m. kovo 10 d. lydraštį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti nurodytą 2022 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą LS2022-03519 su žyma „apmokėta“.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismas sprendime nepagrįstai atsisakė taikyti subsidiariosios atsakomybės institutą, todėl netinkamai nusprendė dėl atsakovo pareigos atlyginti 146 050 Eur žalą kaip ieškovės negautą kainos dalį iš pagrindinių skolininkų.

Ieškovei arbitražo teisme atsisakius reikalavimo dėl 146 050 Eur skolos iš pagrindinės skolininkės „Binaxis Consulting SA“ ir už arbitražo bylos ribų su ja taikiai susitarus, ieškovės prievolė laikoma pasibaigusia ir ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovą dėl žalos atlyginimo dėl tos pačios 146 050 Eur negautos kainos dalies. Toks ieškovės elgesys turi reikšmės vertinant jos elgesį dėl atsisakymo įgyvendinti reikalavimo teisę į skolą ir panaikina atsakovo subsidiariąją civilinę atsakomybę. Teismas, vertindamas priežastis, dėl kurių ieškovė arbitražo teisme atsisakė ieškinio „Binaxis Consulting SA“ atžvilgiu ir padarydamas išvadą, kad ieškovė ieškinio atsisakė dėl to, kad objektyviai negalėjo tikėtis arbitražo teisme įrodyti faktų, jog skolininko „Binaxis Consulting SA“ apgaulė lėmė reikalavimo perleidimo sutarties turinį, visapusiškai ir objektyviai neįvertino pateiktos arbitražo bylos medžiagos. Ieškovė arbitražo teisme ieškinio atsisakė dėl to, kad sudarė taikos sutartį už arbitražo bylos nagrinėjimo ribų, o ne dėl neteisingai įvertintų atsakovo neteisėtų veiksmų ir dėl to prarastos bylinėjimosi perspektyvos.

Teismas negalėjo remtis ieškovės pateikta Italijos Savonos teismo 2024 m. gegužės 13 d. nutartimi, kuri neatitinka įrodymų patikimumo taisyklės, nes nėra pasirašyta nei paprastu, nei elektroniniu parašu, nepatvirtinta teismo. Teismo sprendime padarytos išvados dėl atsakovo S. Š. veiksmų teisėtumo neišplaukia iš Italijos Savonos teismo nutarties.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės 2025 m. lapkričio 6 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 00-6-00005-25 nedarė įtakos ieškovės atsisakymui nuo ieškinio arbitražo byloje, nes tos aplinkybės vyko skirtingu metu. Taigi, teismo išvada dėl to, kad ieškovės sprendimą nutraukti arbitražo bylą „Binaxis Consulting SA“ atžvilgiu patvirtina ir ikiteisminio tyrimo nutarime konstatuotos aplinkybės: jame vertinami faktai dėl reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo aplinkybių ir nurodoma, kad reikšmingą vaidmenį situacijai susiformuoti turėjo būtent atsakovo neapdairūs ir aplaidūs veiksmai, o ne trečiųjų asmenų apgaulė, yra nepagrįsta.

Teismas nepagrįstai nesivadovavo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. nutartimi, turinčia prejudicinę reikšmę, vertindamas ieškovės motyvus apie jai 2024 m. rugsėjo 16 d. naujai paaiškėjusias aplinkybes apie atsakovo neteisėtus veiksmus dėl atsiskaitymo pagal reikalavimo perleidimo sutartį.

Teismas, aiškindamas ir vertindamas komercinio atstovavimo (agentavimo) sutartį, jos neaiškino pagal CK 6.193 straipsnyje numatytas sutarčių aiškinimo taisykles, nes išimtinai rėmėsi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, apsiribojo sutarties dalyko ir atsiskaitymo sąlygų nurodymu, įvertindamas, kad sutarties tekste yra sąsaja su arbitražo užbaigimu. Šia sutartimi šalys siekė suderinti atskirus tikslus: susitarti dėl ieškovės išimtinės teisės parduodant skolininkui „Binaxis Consulting SA“ priklausantį laivą ir išspręsti arbitražo bylą dėl negautos kainos dalies už tą patį ketinamą pardavinėti laivą šios bylos nutraukimu. Teismas neįvertino, kad ši sutartis yra susijusi su ieškovės 2024 m. spalio 2 d. pranešime arbitražo teismui nurodytos taikos sutarties sudarymu už arbitražo bylos nagrinėjimo ribų ir patvirtina ieškinio atsisakymo priežastį. Komercinio atstovavimo (agentavimo) sutarties sudarymą ieškovė 2024 m. spalio 2 d. pranešime, pateiktame arbitražo teismui, vertino kaip sudarytą taikos sutartį už arbitražo bylos nagrinėjimo ribų, lėmusią pranešimo apie ieškinio dalies atsisakymą.

Nors teismas sprendime ir nurodė, kad jis vertino ieškovės ieškinio atsisakymo metu buvusią faktinę ir teisinę situaciją, tačiau tai atliko visapusiškai neįvertinęs byloje esančių įrodymų, įskaitant ir komercinio atstovavimo (agentavimo) sutarties sudarymo aplinkybių, tikslo, šalių valios ir ketinimų, šalių elgesio po šios sutarties sudarymo, nes tai būtų leidę teismui spręsti, kad ieškovė nedelsiant po šios sutarties sudarymo arbitražo byloje ieškinio atsisakė būtent dėl komercinio atstovavimo (agentavimo) sutarties sudarymo. Atsakovas, nebūdamas arbitražo bylos dalyviu ir komercinio atstovavimo (agentavimo) sutarties šalimi bei nedalyvavęs šių asmenų tarpusavio susitarimuose, pagal byloje surinktus įrodymus įrodinėjo, kad 146 050 Eur prievolė baigėsi CK 6.39 straipsnio 2 dalies pagrindu. Ieškovė, sudarydama šį sandorį, įvertino savo galimybes ir patirtį komercinėje veikloje, todėl sutiko su sutarties sąlyga ir prisiėmė riziką, kad po arbitražo bylos nutraukimo ji gali nerasti laivo pirkėjo ir dėl to negauti atlygio. Komercinio atstovavimo (agentavimo) sutartį teismas privalėjo aiškinti arbitražo bylos dokumentų kontekste.

Kadangi šioje byloje ieškovė neginčijo reikalavimo perleidimo sutarties konkrečių sąlygų, todėl bylą nagrinėjęs teismas, pasisakydamas, jog suklydimas nesudaro pagrindo sandoriui ginčyti pagal CK 1.90 straipsnio 5 dalį, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes neteisėtai nusprendė dėl byloje nepareikštų reikalavimų teisėtumo.

Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-786-467/2025 nevertino reikalavimo perleidimo sutarties sąlygų atitikties CK 1.90 straipsnio 5 daliai ir nekonstatavo, kad suklydimas nelaikytinas esminiu ir nesudaro pagrindo sandorio ginčijimui. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, kuriais teismas neteisėtai sukūrė neegzistuojančius Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugpjūčio 26 d. nutarties motyvus ir jais rėmėsi kaip turinčiais prejudicinę reikšmę, vertintini kaip neteisėta teismo sprendimo motyvavimo klaida.

Bylą nagrinėjęs teismas neįvertino visų atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų, todėl teismo sprendimo išvada, kad atsakovas nepagrindė ieškovės reikalavimo patenkinimo realumo, yra neteisėta, padaryta neanalizavus atsakovo pateiktų įrodymų.

Teismas nenurodė konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų, kokias fiduciarines pareigas atsakovas pažeidė ir kaip pasireiškė tas pažeidimas. Atsakovas nesutinka, kad jo neteisėti veiksmai pasireiškė reikalavimo perleidimo sutarties sudarymu be bendrovės valdybos protokolinio pritarimo. Bendrovės valdyba nuostatų 11.3.3 papunkčio sąlygą laikė formalia ir jos nevykdė, rašytinių protokolinių sprendimų nepriėmė. Byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai patvirtina, kad bendrovės valdybos nariai S. P. (S. P.) ir A. P. (A. P.) žinojo apie ginčo sandorius. Negauta laivo 146 050 Eur kainos dalis buvo atvaizduota ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentuose nuo pat įsiskolinimo susidarymo momento. Įvertinus ieškovės ir jos valdybos narių veiksmus po sandorių sudarymo, laikytina, kad bendrovės valdybos nariai pritarė sandoriams, iš dalies savo veiksmais patys juos vykdė. Ieškovės valdybos nariai nesiėmė jokių veiksmų atsakovo kaip buvusio ieškovės vadovo atžvilgiu, t. y. nenutraukė darbo sutarties, nepateikė įrodymų, kad būtų reikalavę pasiaiškinti dėl tokio susidariusio įsiskolinimo. Taigi, teismas priėjo neteisingą išvadą, kad bendrovės valdyba net nesvarstė sandorių ir jiems nepritarė. Teismas neįvertino, kad atsakovas, nebebūdamas ieškovės vadovu, neturi prieigos prie ieškovės dokumentų, kurie nėra viešai skelbiami, todėl negali jų pateikti dėl objektyvių priežasčių. Teismas nevertino, kad visus šiuos įrodymus turi ir galėjo pateikti pati ieškovė. Be kita ko, bendrovės valdybos narys S. P. paliudijo, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti gavus bendrovės valdybos pritarimą, su jos žinia, gavus informaciją iš atsakovo. Ieškovė disponuoja šiais įrodymais, tačiau jų sąmoningai neteikė, nes jie galėtų paneigti ieškinio argumentus.

Teismas sprendime nenurodė motyvų, kodėl, jo vertinimu, atsakovas pripažintinas pažeidusiu pirkimo–pardavimo sutarties 4.2 punktą. Laivo perdavimas nėra savarankiškas sandoris, o yra sandorio vykdymas. Nuostatai neįpareigojo atsakovo kaip bendrovės vadovo derinti su bendrovės valdyba atskirus sandorio vykdymo etapus, įskaitant ir laivo perdavimo klausimą, todėl teismo sprendimo motyvai yra teisiškai nepagrįsti. Atsakovo kaltę įrodo aplinkybės, kad iki laivo perdavimo nebuvo priimtas bendrovės valdybos sprendimas, leidžiantis perduoti laivą negavus viso apmokėjimo, kad ši valdyba būtų dalyvavusi patvirtinant mokėjimo faktą ar išreiškusi savo valią dėl reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytų mokėjimų. Teismas vertino atsakovo kaltės formą ir nurodė, kad atsakovas veikė nepakankamai rūpestingai ir apdairiai, patvirtindamas mokėjimų faktą (dydį) be tinkamos patikros ir sudarydamas sąlygas perleisti turtą negavus viso atsiskaitymo.

Pripažindamas atsakovą kaltu dėl žalos, teismas netinkamai įvertino reikšmingas aplinkybes, taip pat nenustatė atsakovo kaltės formos, nesprendė dėl ieškovės kaip nukentėjusiojo asmens didelio neatsargumo ir nevertino teisinių pagrindų žalą sumažinti arba atleisti atsakovą nuo jos visiškai.

Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra procesinis sprendimas baudžiamajame procese ir neturi res judicata (teismo galutinai išspręsto klausimo) galios civilinėje byloje. Šis nutarimas gali būti vertinamas kaip rašytinis įrodymas, tačiau kartu su kitais įrodymais bylos nagrinėjimo ribose ir nesudaro teismui pagrindo motyvuoti, kad atsakovo neteisėti veiksmai, kaltė yra nustatyti minėtame nutarime ir tai sudaro pagrindą jo civilinei atsakomybei.

Ieškovė ieškinio pateikimo metu neturėjo reikalavimo teisės pareikšti ieškinį atsakovui, nes 2025 m. sausio 20 d. neturėjo reikalavimo teisės reikšti ieškinį: 2024 m. spalio 30 d. buvo sudariusi reikalavimo teisių perleidimo (cesijos) sutartį su naujuoju kreditoriumi UAB „Bankroto administravimas“, kuriam pagal sutarties 1.1 punktą perleido visas reikalavimo teises reikalauti iš solidarių skolininkų LUAB „BESK“ ir „Binaxis Consulting SA“ sumokėti 147 500 Eur negautą kainos dalį pagal 2021 m. spalio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. GG-LS-20211007 ir 2022 m. rugsėjo 23 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Priešingai vertinant, susiklostytų teisiškai negalima situacija, kad ir ieškovė įrodinėja turinti teisę į 146 050 Eur žalos atlyginimą dėl negautos 146 050 Eur kainos dalies iš atsakovo, ir naujasis kreditorius pagal cesijos sutartį pareiškia reikalavimą skolininkėms LUAB „BESK“ ir „Binaxis Consulting AS“ ar LUAB „BESK“ nemokumo administratoriui.

Teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti, kad ieškovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ir dėl to nepagrįstai netaikė atsakovo prašytų CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatytų priemonių. Bylą nagrinėjęs teismas neįvertino, kad ieškovė nesąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, todėl be teisinio pagrindo laikė, kad jos naudai priteistos advokato išlaidos yra pagrįstos ir susijusios su byla, kai byla buvo neteisėtai inicijuota. Ieškovė pareiškė ieškinį teisme neturėdama teisinio suinteresuotumo byla, nes savo reikalavimą dėl 146 050 Eur buvo perleidusi pagal cesijos sutartį, tokie ieškovės veiksmai turėtų būti vertinami kaip nesąžiningas naudojimasis proceso teisėmis ir sudarytų pagrindą sumažinti ieškovei priteistas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinį ir dubliką reiškė neturėdama reikalavimo teisės, nes cesijos sutartis galiojo, todėl neturi teisės į advokato padėjėjo teisinių paslaugų atlyginimą. Visos atsakovo teisinės paslaugos iki tripliko rengimo (kai cesijos sutartis buvo panaikinta) buvo patirtos ginantis nuo ieškovės ieškinio reikalavimo, kurio ji neturėjo teisės pareikšti teisme.

Atsiliepime į atsakovo S. Š. apeliacinį skundą ieškovė UAB „Laivo sandėlis“ prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

Atsakovui, kaip juridinio asmens valdymo organui, nevykdančiam ar netinkamai vykdančiam savo pareigas, kyla prievolė visiškai atlyginti bendrovei padarytą žalą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad yra visos būtinosios atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, įskaitant žalos padarymo faktą bei jos dydį.

Ieškovė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų neturi galiojančio reikalavimo nei į LUAB „BESK“, nei į „Binaxis Consulting SA“, todėl nurodytos įmonės nėra ir negali būti laikomos subsidiariomis skolininkėmis. Dėl tikrovės neatitinkančių duomenų patvirtinimo reikalavimo perleidimo sutartyje ieškovė neturi galiojančio finansinio reikalavimo į LUAB „BESK“.

Ieškovės atsisakymas reikalavimo į „Binaxis Consulting SA“ Vilniaus komerciniame arbitraže neeliminuoja ieškovės turimo reikalavimo į žalos atlyginimą šioje byloje. Įvertinusi faktą, kad „Binaxis Consulting SA“ atsakomybė, kylanti iš reikalavimo perleidimo sutarties, buvo apribota 700 000 Eur dalimi ir nurodyta įmonė savo prievolę įvykdė, ieškovė nematė perspektyvų toliau tęsti ginčo nagrinėjimo arbitraže.

2024 m. rugsėjo 12 d. komercinio atstovavimo (agentavimo) sutarties vykdymo kaina nėra lygi 146 050 Eur, o pati sutartis sukūrė šalims savarankiškas, nuo ieškovei atsakovo padarytos žalos nepriklausančias prievoles. Ši sutartis nereiškia 146 050 Eur prievolės įvykdymo kitu būdu.

„Binaxis Consulting SA“ nepripažino ir nesutiko, kad jai kyla pareiga sumokėti laivo kainos dalį, kuri nebuvo sumokėta pagal reikalavimo perleidimo sutartį.

Atsakovas nebuvo apgautas, o pats veikė ypatingai aplaidžiai, be pagrindo pasitikėdamas LUAB „BESK“. Atsakovo sprendimu, o ne dėl apgaulės reikalavimo perleidimo sutartyje atsidūrė tikrovės neatitinkantys patvirtinimai dėl atsiskaitymo, todėl šie faktai nesudaro teisinių pagrindų šios sutarties nuginčijimui.

Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje LUAB „BESK“ bankroto byloje konstatavo, kad atsakovo sudaryta ir iki šiol galiojanti reikalavimo perleidimo sutartis panaikina LUAB „BESK“ prievolę sumokėti ieškovei skolą.

Šioje byloje dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nėra skolininkų, į kuriuos ieškovė galėtų nukreipti reikalavimą apmokėti nesumokėtą laivo kainos dalį. Šioje byloje atsakovui, ieškovei įrodžius visas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas, kyla pareiga atlyginti ieškovės patirtą žalą. Atsakovas, vienašališkai priimdamas bendrovei nenaudingą sprendimą perduoti laivą, už kurį nesumokėta visa pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta kaina, vienašališkai prisiėmė visas su tuo susijusias rizikas.

Nagrinėjamu atveju sudarant reikalavimo perleidimo sutartį ne tik nebuvo protokolinio bendrovės valdybos pritarimo, bet ir pati valdyba nebuvo informuota apie sudaromą sandorį.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujo įrodymo

Atsakovas prašo priimti UAB „Laivo sandėlis“ 2022 m. spalio 31 d. pirkėjai „Binaxis Consulting SA“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą dėl 2 150 000 Eur už įsigytą laivą.

CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, t. y. patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021, 101 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikta UAB „Laivo sandėlis“ 2022 m. spalio 31 d. pirkėjai „Binaxis Consulting SA“ išrašyta PVM sąskaita faktūra dėl 2 150 000 Eur už įsigytą laivą jau buvo pateikta ir priimta pirmosios instancijos teisme (ieškovės 2025 m. birželio 4 d. rašytiniai paaiškinimai Nr. DOK-7285). Taigi, apeliacinės instancijos teismas nepriima pakartotinai teikiamo nurodyto įrodymo, nes jis buvo pateiktas ir priimtas pirmosios instancijos teisme.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

Bendrovė, atstovaujama direktoriaus S. Š., su LUAB „BESK“ 2021 m. spalio 7 d. sudarė laivo pirkimo–pardavimo sutartį dėl prabangaus laivo „AZIMUT 60 FLY“ už 2 601 500 Eur kainą su PVM arba 2 155 185 Eur kainą be PVM. Pagal pirkimo–pardavimo sutarties 3.1, 3.2 punktus bendrovė, kaip laivo pardavėja, įsipareigojo laivą pirkėjai LUAB „BESK“ pristatyti ir perduoti ne vėliau kaip iki 2022 m. gegužės 30 d., perdavimo vieta Italija, Savona. Galutinis mokėjimas pagal sutartį turėjo būti atliktas ne vėliau kaip iki 2022 m. balandžio 15 d. Sutarties 4.2 punkte numatyta, kad pirkėjai ilgiau kaip 45 kalendorinių dienų vėluojant apmokėti kainos dalį ar atsisakant atsiimti laivą, pardavėja turi teisę vienašališku pareiškimu nutraukti sutartį, jeigu pirkėja ir pardavėja nesutaria dėl kito, abiem šalims priimtino sutarties įvykdymo būdo. Tokiu atveju pardavėjai lieka 10 proc. sutarties kainos (be PVM) netesybų mokestis, kaip neįrodinėjamas nuostolis, atsiradęs dėl sutarties nutraukimo.

Bendrovė (platintoja) ir Italijos įmonė ,,AZIMUT-BENETTI S.P.A.“ (gamintoja) 2021 m. spalio 11 d. pirkimo–pardavimo (užsakymo) sutartimi Nr. 44/2022 susitarė dėl standartinio modelio jachtos ,,AZIMUT 60“ įsigijimo už 1 142 600 Eur ir jos pristatymo 2022 m. gegužės mėn. į Italiją, Savoną.

LUAB „BESK nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2022 m. liepos 22 d. mokėjimo pavedimais sumokėjo UAB „Laivo sandėlis“ iš viso 1 303 950 Eur pagal laivo pirkimo–pardavimo sutartį.

UAB „Laivo sandėlis“ ir UAB „Garant Group“ (ieškovę kontroliuojanti įmonė) 2022 m. liepos 19 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią bendrovei suteikta 200 000 Eur paskola apyvartinėms lėšoms padidinti dėl atsiskaitymo su laivo gamintoja ,,AZIMUT-BENETTI S.P.A.“ pagal 2021 m. spalio 11 d. pirkimo–pardavimo (užsakymo) sutartį Nr. 44/2022. UAB „Garant Group“ 2022 m. rugsėjo 3 d. sumokėjo laivo gamintojai 207 500 Eur.

Bendrovė, atstovaujama direktoriaus S. Š., pradinė pirkėja LUAB „BESK“ ir naujoji pirkėja Šveicarijos įmonė „Binaxis Consulting SA“ 2022 m. rugsėjo 23 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kurioje patvirtinta apie pradinės pirkėjos atliktus mokėjimus ir buvo nustatyta likusi mokėtina suma. Reikalavimo perleidimo sutartyje bendrovė patvirtino, kad pirminė pirkėja LUAB „BESK“ pagal laivo pirkimo–pardavimo sutartį yra sumokėjusi bendrovei 1 450 000 Eur (nors skirtumas tarp realiai sumokėtos sumos sudaro 146 050 Eur). Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu ,,Binaxis Consulting SA“ 2022 m. spalio 27 d. sumokėjo UAB „Laivo sandėlis“ likusią 700 000 Eur laivo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą sumą.

Bendrovė 2022 m. spalio 31 d. išrašė ,,Binaxis Consulting SA“ PVM sąskaitą faktūrą dėl 2 150 000 Eur už parduotą laivą. Šioje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad ji yra apmokėta, ją bendrovės vardu išrašė direktorius S. Š. Laivas šios pirkėjos nuosavybėn perduotas 2022 m. gruodžio 21 d. turto priėmimo–perdavimo aktu, kurį pasirašė bendrovės direktorius S. Š.

Bendrovė 2024 m. gegužės 22 d. kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą dėl 2022 m. rugsėjo 23 d. reikalavimo perleidimo sutarties sąlygų, susijusių su tinkamu laivo pirkimo–pardavimo sutarties vykdymu, nuginčijimo ir 146 050 Eur priteisimo iš LUAB „BESK“ ir „Binaxis Consulting SA“. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2024 m. rugsėjo 9 d. ir 2024 m. spalio 17 d. nutartimis arbitražo byloje Nr. V-0148/2024e nutraukė arbitražo bylą „Binaxis Consulting SA“ atžvilgiu, o bendrovės pranešimą apie arbitražą dėl likusių reikalavimų LUAB „BESK“ atžvilgiu paliko nenagrinėtą. Bendrovė arbitražo teismui nurodė, kad su „Binaxis Consulting SA“ sudarė taikų susitarimą už arbitražo bylos nagrinėjimo ribų.

Bendrovė, atstovaujama direktoriaus S. P., ir „Binaxis Consulting SA“ 2024 m. rugsėjo 12 d. sudarė komercinio atstovavimo (agentavimo) sutartį, pagal kurią bendrovė įsipareigojo teikti rinkodaros (tarpininkavimo) paslaugas parduodant laivą, o galimas atlygis priklauso nuo būsimų sąlygų (pardavimo fakto, kainos ir pan.).

UAB „Laivo sandėlis“, atstovaujama S. P., ir UAB „Bankroto administravimas“ 2024 m. spalio 30 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo (cesijos) sutartį, kurios pagrindu UAB „Bankroto administravimas“ perėmė visas reikalavimo teises į solidariąsias skolininkes LUAB „BESK“ ir ,,Binaxis Consulting SA“ dėl 147 500 Eur nesumokėtos laivo kainos dalies ir 43 294,80 Eur žalos atlyginimo. UAB „Laivo sandėlis“ ir UAB „Bankroto administravimas“ 2025 m. balandžio 24 d. sudarė papildomą susitarimą prie cesijos sutarties, pagal kurį UAB „Bankroto administravimas“ perleido atgal UAB „Laivo sandėlis“ dalį pagal cesijos sutartį perleistų reikalavimo teisių, t. y. 146 050 Eur skolą į skolininkes LUAB „BESK“ ir ,,Binaxis Consulting SA“, 22 827 Eur (teisinės išlaidos) žalos atlyginimą.

UAB „Laivo sandėlis“ 2025 m. sausio 15 d. tarpusavio skolų suderinimo akte nurodyta, kad bendrovė į apskaitą įtraukė bendrą LUAB „BESK“ 2 004 907 Eur mokėjimų sumą, įskaitant „Binaxis Consulting SA“ pagal 2022 m. rugsėjo 23 d. reikalavimo perleidimo sutartį sumokėtus 700 000 Eur, LUAB „BESK“ skolos likutis – 147 154 Eur.

UAB „Verified Payments“ 2025 m. vasario 21 d. rašte nurodyta, kad ši kredito įstaiga inicijavo iš LUAB „BESK“ sąskaitos 8 operacijas gavėjai UAB „Laivo sandėlis“, 7 operacijos buvo įvykdytos, viena operacija (T. K. 100 000 Eur) atmesta dėl galimos pinigų plovimo prevencijos rizikos, 2022 m. vasario 17 d. į LUAB „BESK“ sąskaitą buvo grąžintas 2022 m. sausio 28 d. inicijuotas 420 000 Eur mokėjimas.

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 10 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2025 m. vasario 18 d., iškėlė LUAB „BESK“ bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „Manresa LT“. 2026 m. sausio 8 d. įsiteisėjo teismo 2025 m. gruodžio 30 d. nutartis likviduoti LUAB „BESK“ dėl bankroto (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-633-432/2026).

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 11 d. nutartimi atmetė UAB „Laivo sandėlis“ prašymą dėl 168 877 Eur (146 050 Eur skola ir 22 827 Eur žala) finansinio reikalavimo patvirtinimo LUAB „BESK“ bankroto byloje. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-786-467/2025 paliko Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 11 d. nutartį nepakeistą. Teismai įvertino minėtų sutarčių turinį ir konstatavo, kad LUAB „BESK“ nėra skolinga ieškovei, nes reikalavimo perleidimo sutartis, kurioje ieškovė patvirtino gavusi iš LUAB „BESK“ 1 450 000 Eur, nenuginčyta. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 22 d. nutartimi nutraukė civilinės bylos dalį pagal UAB „Laivo sandėlis“ prašymą patvirtinti 245 553,25 Eur (146 050 Eur skola, 22 827 Eur žala, 76 676,25 Eur delspinigiai) finansinį reikalavimą LUAB „BESK“ bankroto byloje, konstatavęs, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 11 d. nutartis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugpjūčio 26 d. nutartis). Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-959-881/2025 paliko Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. nutartį nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 29 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą pagal UAB „Laivo sandėlis“ prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo LUAB „BESK“ bankroto byloje. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1101-450/2025 paliko Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 29 d. nutartį nepakeistą.

Dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės

Juridinio asmens valdymo organo nario (direktoriaus) civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Ieškovas, reikšdamas atsakovui, kaip juridinio asmens vadovui, reikalavimą atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą, privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė, tačiau, teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant juridinį asmenį, reikalavimų.

Fiduciarinės juridinio asmens valdymo organų pareigos nurodytos CK 2.87 straipsnyje: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (1 dalis); jis turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo (2 dalis); jis privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (3 dalis); jis negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo (4 dalis); jis privalo pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba dalyviams apie aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 3 dalyje, ir nurodyti jų pobūdį ir, jei įmanoma, vertę (5 dalis). To paties straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl bendrovės vadovo pareigų, be kita ko, yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento jis turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-421/2020, 25 punktas).

Siekiant apsaugoti bendrovės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide (geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais). Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-421/2017, 39 punktas; 2021 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2021, 64 punktas).

Taikant verslo sprendimų teisminio peržiūrėjimo standartą, bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimai teisme paprastai turi būti grindžiami analize, ar priimdami verslo sprendimus bendrovės vadovai vykdė pareigą identifikuoti galimas rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio įvertinimą. Šiame vertinime turi būti paisoma ir žalos išvengimo, sumažinimo ir amortizavimo kaštų. Tuo atveju, jei teisme vertinant verslo sprendimų riziką taikant nurodytus dėmenis nepaneigiama šių asmenų veikimo bona fide prezumpcija, net ir verslo sprendimai, kurie visuomet vertinami jau ex post facto (po fakto), sukėlę nuostolių, negali būti pripažįstami bendrovės valdymo organų narių veiksmų neteisėtumo faktu kaip jų civilinės atsakomybės sąlyga. Išimtis – kai sprendimai priimami pažeidžiant įstatymus ar bendrovės įstatus. Bendrovės vadovui kils atsakomybė tik tuo atveju, jei bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimų teisme rezultatas bus akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo konstatavimas ar aiškaus aplaidumo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014).

Atsižvelgiant į tai, kad valdymo organų nariai negali iš anksto žinoti, ar jų sprendimai ekonomiškai pasiteisins, nes verslo rezultatai priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių, todėl ir atsakomybė jiems turėtų būti taikoma ne už neigiamą ekonominį jų veiksmų rezultatą (ekonomiškai nepasiteisinusį sprendimą), kurio pasekmių numatyti jie neturėjo galimybės, bet už jų veiksmus sprendimo priėmimo metu, vertinant jų teisėtumą – ar sprendimo priėmimo metu jie galėjo pagrįstai ir sąžiningai tikėti, kad šis sandoris naudingas bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-916/2018, 19 punktas).

Jeigu ieškovas neįrodo juridinio asmens vadovo įstatymuose įtvirtintų ar fiduciarinių pareigų, ar kompetencijos pažeidimo sudarant sandorį ir sandoris nėra akivaizdžiai žalingas, teismas neturi vertinti sandorio naudingumo požiūriu. Pagal kasacinio teismo praktiką, bendrovės vadovo priimtas verslo sprendimas turi būti teisėtas, t. y. priimtas nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir fiduciarinių pareigų (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Rūpestingumo ir lojalumo pareigos nebus pažeistos, jei sprendimas priimamas sąžiningai (be interesų konflikto) ir ištyrus informaciją apie galimas tokio sprendimo pasekmes, t. y. sprendimą priimantiems valdymo organams neturi daryti įtakos interesų konfliktas ir jie pagal sprendimo aplinkybes turi išsamiai ištirti galimas verslo sprendimo pasekmes, verslo sprendimas turi akivaizdžiai neviršyti protingos komercinės rizikos. Laikoma, kad verslo sprendimas yra protingas, jeigu nustatoma aplinkybė, kad nebuvo akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos peržengimo (verslo sprendimas nebuvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas, nuostolingas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014). Nustačius, kad bendrovės vadovo sprendimas yra akivaizdžiai neprotingas ūkinės komercinės rizikos aspektu, bendrovės vadovo sprendimui netaikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė, todėl už šį sprendimą bendrovės vadovui gali kilti civilinė atsakomybė, jei įrodomos kitos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-916/2018, 19 punktas).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo, sprendžiant juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės už priimtus verslo sprendimus klausimą, nurodė, kad tokiu atveju yra taikoma prezumpcija, jog juridinio asmens vadovas, priimdamas verslo sprendimą, veikė geriausiais juridinio asmens, kuriam jis vadovauja, interesais. Ši prezumpcija gali būti paneigiama įrodant, kad juridinio asmens vadovas, priimdamas verslo sprendimą, veikė pažeisdamas fiduciarines pareigas. Tačiau fiduciarinių pareigų pažeidimo faktą turi įrodyti asmuo, kuris reiškia reikalavimą taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-381/2024, 23 punktas).

Už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 45 punktas).

CK nuostatose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis. Paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-684/2023, 43 punktas).

Taigi, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės bendrovės vadovui taikymo, visų pirma, taikoma prezumpcija, jog bendrovės vadovas, priimdamas verslo sprendimą, veikė geriausiais bendrovės, kuriai jis vadovauja, interesais. Ši prezumpcija gali būti paneigiama įrodant, kad bendrovės vadovas, priimdamas verslo sprendimą, veikė pažeisdamas fiduciarines pareigas. Fiduciarinių pareigų pažeidimo faktą turi įrodyti asmuo, reiškiantis reikalavimą taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę.

Pažymėtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 146 050 Eur žalos atlyginimą. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl minėtos žalos atlyginimo priteisimo pagrįsti tinkamu byloje esančių įrodymų įvertinimu. Pirmosios instancijos teismo išvados paremtos faktinėmis aplinkybėmis, kurios patvirtina, kad atsakovas, būdamas bendrovės vadovu, neveikė rūpestingai, apdairiai ir protingai, nes pagal laivo pirkimo–pardavimo sutartį perleido laivą naujai pirkėjai, nors bendrovė negavo visiško apmokėjimo už laivą. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nekvestionuoja, kad laivas buvo parduotas ne už visą pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą kainą, tačiau teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog atsakovo atsakomybė yra subsidiarioji, nes bendrovė neišnaudojo visų galimybių išieškoti skolą pagal pirkimo–pardavimo sutartį iš pagrindinių skolininkų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

CPK 13 straipsnyje yra nustatytas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-611/2023, 17 punktas).

Dispozityvumo principas ne tik leidžia pačiai ginčo šaliai nuspręsti, inicijuoti ar ne teisminį ginčą, tačiau taip pat suteikia jai galimybę apibrėžti bylos nagrinėjimo teisme ribas. Pagal CPK išdėstytą reglamentavimą bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir pagrindas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai), todėl asmuo, siekiantis, kad jo galimai pažeistos teisės būtų apgintos teisme, laikydamasis teisės aktuose nustatytų reikalavimų turi pateikti ieškinį ir jame aiškiai suformuluoti reiškiamus reikalavimus bei atskleisti aplinkybes, kuriomis jie yra grindžiami. Atitinkamai, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti, teismas privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės ir įstatymu saugomi interesai pažeisti, jei taip, kokiu teisiniu būdu jie gintini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-916/2021, 29 punktas).

Bylą nagrinėjantis teismas negali pats suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, spręsdamas bylas pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo arba taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 31 punktas).

Taigi, jei įstatyme nenustatyta kitaip, teismas neturi teisės pažeisti ieškovo dispozicijos ir nurodyti, kokį pažeistų teisių gynimo būdą jam pasirinkti bei kokiu pagrindu ir dalyku grįsti ieškinį.

CK 6.245 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kreditorius neturi teisės reikalauti atlyginti nuostolius iš subsidiariai atsakingo skolininko, jeigu kreditorius savo reikalavimą gali patenkinti įskaitydamas priešpriešinį pagrindinio skolininko reikalavimą. Subsidiariai atsakingas skolininkas, prieš atlygindamas kreditoriui nuostolius, privalo apie tai įspėti pagrindinį skolininką. Jeigu subsidiariai atsakingam skolininkui pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, tai jis turi patraukti dalyvauti byloje ir pagrindinį skolininką. Priešingu atveju pagrindinis skolininkas regresiniam subsidiaraus skolininko reikalavimui turi teisę pareikšti visus atsikirtimus, kuriuos jis būtų turėjęs teisę reikšti kreditoriui.

Subsidiariosios civilinės atsakomybės prievolė yra akcesorinė. Jos esminis bruožas tas, kad subsidiarus skolininkas atsako kreditoriui papildomai greta pagrindinio skolininko, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas. CK 6.245 straipsnio, reglamentuojančio civilinės atsakomybės sampratą ir rūšis, 5 dalyje nustatyta, kad kreditorius, iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą nuostoliams atlyginti. Jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą nuostoliams atlyginti subsidiariai atsakingam skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2011).

Dėl subsidiariosios bendrovės vadovo civilinės atsakomybės kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai bendrovė pati negali patenkinti kreditorių reikalavimų, t. y. bendrovės vadovo atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470-969/2015; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-219/2017, 33 punktas; 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-421/2020, 37 punktas).

Taigi, bendrovės vadovo subsidiarioji civilinė atsakomybė atsiranda, kai bendrovė pati negali patenkinti kreditorių reikalavimų ir (ar) atsisakė tokius reikalavimus tenkinti, t. y. tik tada bendrovės vadovo atsakomybė prieš jo vadovaujamos bendrovės kreditorius yra subsidiaraus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju ieškinį dėl žalos atlyginimo iš buvusio bendrovės vadovo pareiškė ne bendrovės kreditoriai, o pati bendrovė, įrodinėdama, kad atsakovui, kaip bendrovės vadovui, netinkamai vykdžius savo pareigas (CK 2.87 straipsnis), egzistuoja visos būtinosios atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Skolos pagal laivo pirkimo–pardavimo sutartį priteisimo iš pradinės ir (ar) naujos pirkėjos bei reikalavimo perleidimo sutarties nuginčijimo klausimų išsprendimas neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, nes byloje įrodinėtas būtent atsakovo civilinės atsakomybės pagrindas – fiduciarinių pareigų, veikti maksimaliai atidžiai, protingai, rūpestingai, išimtinai bendrovės interesams, pažeidimas. Bendrovė pasirinko alternatyvų pažeistų teisių gynimo būdą – žalos atlyginimą, todėl reikalavimai dėl skolos priteisimo iš laivo pirkėjų ar reikalavimo perleidimo sutarties nuginčijimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Vilniaus komercinio arbitražo teisme inicijuotos bylos dalis dėl „Binaxis Consulting AS“ nutraukta, kita LUAB „BESK“ ieškinio dalis (pranešimas) palikta nenagrinėta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė klausimo dėl subsidiariosios atsakovo civilinės atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai, nes precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016, 15 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015 ir 2021 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eK-7-30-969/2021 išaiškinimais, nes nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Kasacinio teismo byloje Nr. eK-7-30-969/2021 buvo sprendžiama dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės kreditoriams, kai bendrovė negali patenkinti kreditorių reikalavimų. Kasacinio teismo byloje Nr. 3K-3-220-916/2015 buvo sprendžiama dėl buvusio bankrutuojančios bendrovės vadovo, kuris taip pat buvo ir bendrovės akcininkas, civilinės atsakomybės, pažeidus fiduciarines pareigas, t. y. paskolinus trečiajam asmeniui bendrovės lėšas, siekiant asmeninės naudos pačiam vadovui (paskola suteikta bendrovės akcijoms iš tuometinio vadovo ir akcininko išpirkti). Nurodytoje byloje kasacinis teismas nutarė perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nurodydamas, kad byloje turi būti ištirta, ar trečiasis asmuo, kuriam iš bendrovės lėšų buvo paskolinta ginčijama suma, galės įvykdyti savo prievoles, nes tai gali turėti įtakos prašomos priteisti iš bendrovės vadovo žalos dydžiui. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, konstatavo, kad trečiasis asmuo neturi galimybių grąžinti skolą bendrovei. Kasacinis teismas, pakartotinai nagrinėdamas civilinę bylą kasacine tvarka, 2016 m. sausio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-26-684/2016 konstatavo, kad aplinkybė, jog bankrutuojanti bendrovė pasirinko reikalauti iš tuometinio bendrovės vadovo atlyginti žalą, o ne toliau tęsė civilinį procesą byloje dėl skolos išieškojimo iš trečiojo asmens, yra bendrovės pasirinktas pažeistų teisių gynybos būdas, kuris neturėtų būti vertinamas kaip jos prisidėjimas prie prievolės neįvykdymo, dėl ko galėtų būti sumažinta bendrovės vadovo atsakomybė. Taigi, atsakovo nurodyta kasacinio teismo praktika nėra taikoma nagrinėjamai bylai, nes bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovą, nes Vilniaus komercinio arbitražo teisme atsisakė reikalavimų dėl skolos priteisimo iš laivo pirkėjų (pradinės ir (ar) naujos). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog ieškovės teisės reikalauti likusią sumą už parduotą laivą iš pirkėjų apribojimą (neperspektyvumą) lėmė iš esmės paties atsakovo neteisėti veiksmai. Minėta, kad atsakovas, kaip tuometinis bendrovės vadovas, 2022 m. rugsėjo 23 d. reikalavimo perleidimo sutartyje patvirtino, jog pirminė pirkėja LUAB „BESK“ pagal laivo pirkimo–pardavimo sutartį yra sumokėjusi bendrovei 1 450 000 Eur, nors iš tiesų buvo sumokėjusi tik 1 303 950 Eur, t. y. skirtumas tarp faktiškai sumokėtos sumos sudarė 146 050 Eur. Atitinkamai reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu naujoji pirkėja ,,Binaxis Consulting SA“ 2022 m. spalio 27 d. sumokėjo UAB „Laivo sandėlis“ likusią 700 000 Eur laivo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą sumą, nes atsakovas reikalavimo perleidimo sutartyje nurodė būtent tokį nesumokėtos kainos likutį. Kitaip tariant, atsakovas, būdamas bendrovės vadovu, sąmoningai nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad LUAB „BESK“ visiškai įvykdė laivo pirkimo–pardavimo sutartį ir nepadarė sandorio pažeidimų, t. y. sumokėjo pagal sandorį 1 450 000 Eur, o likusi mokėtina laivo kaina buvo 700 000 Eur. Pagal laivo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas laivas pirkėjos nuosavybėn galėjo būti perduotas tik gavus visą sutartą kainą. Nors laivo kaina LUAB „BESK“ visiškai nebuvo sumokėta, atsakovas, kaip bendrovės direktorius, 2022 m. gruodžio 21 d. turto priėmimo–perdavimo aktu vis tiek perdavė laivą naujosios pirkėjos nuosavybėn ir pasirašė 2022 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą, nurodydamas, jog visa laivo pirkimo–pardavimo sutarties kaina buvo sumokėta. Taigi, tokiais neteisėtais veiksmais atsakovas, vadovaudamas bendrovei, sudarė prielaidas laikyti LUAB „BESK“ neskolinga bendrovei (t. y. sumokėjusia 1 450 000 Eur), o „Binaxis Consulting SA“, sumokėjus reikalavimo perleidimo sutartyje atsakovo nurodytą laivo kainos likutį (700 000 Eur), – teisėta laivo įgijėja ir savininke.

Pažymėtina, kad juridinio asmens vadovo veikla atitinka sąžiningo, apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus tais atvejais, kai vadovas sudaro privačiam juridiniam asmeniui finansiškai naudingus komercinius sandorius ar atlieka kitus ekonomiškai pagrįstus veiksmus, sukuriančius materialinę gerovę. Jeigu juridinio asmens vadovo veiksmai, priimami sprendimai ar sudaromi sandoriai yra akivaizdžiai nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi, priešingi juridinio asmens veiklos tikslams, tai tokie veiksmai negali būti laikomi atitinkančiais sąžiningos ir protingos veiklos standartus.

Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė leistinų įrodymų, iš kurių būtų galima nuspręsti, kad jis reikalavimo perleidimo sutarties ir (ar) laivo priėmimo–perdavimo akto sudarymo metu nežinojo apie LUAB „BESK“ skolą. Byloje esantis atsakovo atsakymas į ieškovės 2024 m. balandžio 25 d. paklausimą dėl reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytos tikrovės neatitinkančios kainos sumokėjimo patvirtina, kad atsakovas žinojo, jog LUAB „BESK“ nėra sumokėjusi visos 1 450 000 Eur kainos (sumokėta tik 1 303 950 Eur), tačiau tikėjosi, jog sumokės ateityje (bus atnaujinti pavedimai banke). Po minėtų sandorių sudarymo atsakovas bendrovei vadovavo dar 1,5 metų (iki 2024 m. vasario 29 d.), tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas aktyviais ir operatyviais veiksmais siekė atgauti skolą iš laivo pirkėjų, ginčijo reikalavimo perleidimo sutartį ir pan. Atsakovas tik 2024 m. vasario 15 d., t. y. prieš jo atleidimą iš bendrovės vadovo pareigų ir bendrovės dalyviams pradėjus aiškintis laivo pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo aplinkybes, išsiuntė laivo pirkėjoms pretenziją dėl likusios laivo kainos sumokėjimo.

Pažymėtina, kad atsakovas, būdamas bendrovės vadovu, toleravo ir kitus LUAB „BESK“ laivo pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimus bei nevykdė fiduciarinių pareigų vadovaujamai bendrovei. Kaip minėta, galutinis mokėjimas pagal sutartį turėjo būti atliktas ne vėliau kaip iki 2022 m. balandžio 15 d., tačiau LUAB „BESK“ sumokėjo tik 1 303 950 Eur, paskutinį pavedimą atlikdama 2022 m. liepos 22 d., t. y. pasibaigus sutartyje numatytam galutiniam atsiskaitymui. Tokiu atveju pagal sutarties 4.2 punktą bendrovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti iš pirkėjos sumokėti 10 proc. netesybas nuo sutarties kainos (t. y. 215 000 Eur), tačiau bendrovė, vadovaujama atsakovo, to nepadarė. Nepaisant susidariusios situacijos, atsakovas 2022 m. rugsėjo 23 d. reikalavimo perleidimo sutartyje patvirtino tinkamą LUAB „BESK“ sutartinių įsipareigojimų vykdymą, nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją apie sumokėtos kainos dalį ir skolos likutį.

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais. Bendrovės vadovas privalo pateikti informaciją ir dokumentus valdybai šio įstatymo nustatytais atvejais ar jų prašymu (ABI 37 straipsnio 12 dalies 11 punktas). ABĮ 34 straipsnio 4 dalies 3–6 punktuose nurodytus sandorius (turto perleidimas, įsigijimas ir kt.) bendrovės vadovas gali sudaryti, kai yra bendrovės valdybos sprendimas šiuos sandorius sudaryti (ABĮ 37 straipsnio 10 dalis).

Pagal bendrovės valdybos 2019 m. rugsėjo 20 d. protokolu patvirtintus administracijos vadovo (direktoriaus) pareiginius nuostatus reikšmingos vertės, strateginiams ar bendrovei didelę finansinę riziką sukuriantiems sandoriams, įskaitant turto disponavimo, reikšmingų finansinių įsipareigojimų prisiėmimo ar reikalavimo teisių perleidimo sandoriams, turėjo būti gautas išankstinis bendrovės valdybos pritarimas (nuostatų 9–12 punktai, 11.3.1, 11.3.3, 11.4.1, 11.4.4 papunkčiai, 11.5 punktas). Atsakovas nepateikė duomenų, kad minėtą bendrovės valdybos sutikimą, sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, gavo, todėl akivaizdu, jog atsakovas reikalavimo perleidimo sutartyje nurodė ne tik tikrovės neatitinkančią informaciją, bet ir reikalavimo perleidimo sutartį sudarė bei perdavė laivą naujosios pirkėjos nuosavybėn savo nuožiūra ir rizika, nors bendrovė negavo visiško apmokėjimo už laivą, tuo viršydamas pareiginių nuostatų jam suteiktus įgaliojimus bei tokiais neteisėtais veiksmais padarydamas bendrovei žalą. Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. lapkričio 3 d. teismo posėdyje liudytojas S. P. paaiškino, kad jam apie laivo pirkimo–pardavimo procesą, mokėjimų vėlavimus, planus gauti lėšas iš kitos įmonės ar jos vadovo buvo žinoma tik iš atsakovo paaiškinimų, tačiau visą projektą koordinavo, kontroliavo atsakovas, kuris matė lėšų judėjimą, valdyba mokėjimų netvirtino, o apie reikalavimo perleidimo sutartį ir jos nuostatas, faktą apie ne visos laivo kainos sumokėjimą paaiškėjo dar prieš atsakovo atleidimą iš pareigų (2025 m. lapkričio 3 d. teismo posėdžio garso įrašas: 50 min. 30 sek.–2 val. 11 min. 35 sek.). Taigi, priešingai nei nurodė atsakovas, bendrovės valdybos narys S. P. (dabartinis bendrovės vadovas) nepatvirtino, kad bendrovės valdyba derino konkrečias reikalavimo perleidimo sutarties nuostatas, pradinės pirkėjos įsiskolinimą ir laivo perleidimą naujosios pirkėjos nuosavybėn neapmokėjus visos laivo pirkimo–pardavimo sutarties kainos.

Atsakovo akcentuojama aplinkybė, kad jis derino reikalavimo perleidimo sutarties sąlygas su bendrovės teisininkais, nereiškia, jog toks sandoris automatiškai buvo suderintas ir su bendrovės valdyba bei gautas jos pritarimas perleisti laivą nesumokėjus visos pirkimo–pardavimo sutarties kainos. Vien tai, kad bendrovės teisininkai ir bendrovės valdyba žinojo apie vykdomą laivo pirkimo–pardavimo sandorį (procesą), nepateisina atsakovo veiksmų, lėmusių laivo perleidimą už mažesnę nei sutarta kainą. Pažymėtina, kad nors atsakovas teigia, jog bendrovė (jos valdyba, teisininkai) apie visas laivo pirkimo–pardavimo buvo tinkamai informuota, tačiau atsakovas nepaaiškino, kodėl prieš reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą nepatikrino iš LUAB „BESK“ gautų mokėjimo ir minėtoje sutartyje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie visišką atsiskaitymą už laivą. Atsakovo subjektyvus pasitikėjimas pirkėjų valdymo organų paaiškinimais ar tikėjimasis, kad lėšos bus gautos ateityje, nesudarė teisinio pagrindo reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyti tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeidžiančią bendrovės teisėtą interesą gauti visą sutartą laivo kainą.

Taigi, vien tai, kad ieškovė iš pradžių kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą dėl skolos likučio atgavimo iš pradinės pirkėjos LUAB „BESK“ ir naujos pirkėjos „Binaxis Consulting SA“, o vėliau, nematydama realių perspektyvų atgauti skolą, atsisakė reikalavimų „Binaxis Consulting SA“ atžvilgiu (LUAB „BESK“ atžvilgiu reikalavimai palikti nenagrinėti), savaime nereiškia, jog ieškovė prarado teisę reikalauti žalos atlyginimo iš buvusio bendrovės vadovo. Atsakovo akcentuojama Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 49 straipsnio 3 dalies nuostata numato tai, kad, nutraukus arbitražinį nagrinėjimą, šalims neleidžiama pakartotinai kreiptis į arbitražą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Arbitražo byloje bendrovė nebuvo pareiškusi reikalavimų atsakovui, todėl arbitražo bylos dalies nutraukimas ir kitos dalies dėl LUAB „BESK“ atžvilgiu pareikštų reikalavimų palikimas nenagrinėtu neužkerta galimybės ieškovei reikšti žalos atlyginimo reikalavimus atsakovui, nebuvusiam šalimi arbitražo byloje, teismine tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priežastys, dėl kurių bendrovė arbitražo byloje atsisakė reikalavimų pirkėjos „Binaxis Consulting SA“ atžvilgiu, neturi įtakos atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinei atsakomybei, jos apimčiai. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių yra akivaizdu, kad atsakovui, kaip tuometiniam bendrovės vadovui, pasirašytinai patvirtinus visos sumos iš pirkėjų už laivą gavimą ir jį perdavus naujosios pirkėjos nuosavybėn bei ilgą laiką nereiškiant pretenzijų dėl skolos sumokėjimo ir (ar) reikalavimo perleidimo sutarties nuostatų dėl sumokėtos ir mokėtinos kainos nuginčijimo, atsirado teisinės pasekmės atsakovui kaip buvusiam bendrovės vadovui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent atsakovas, kaip tuometinis bendrovės vadovas, turėjo pareigą patikrinti visus iš LUAB „BESK“ gautus mokėjimus ir atitinkamai reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyti faktiškai už laivą gautą sumą ir skolos likutį, suderinti su bendrovės valdyba reikalavimo perleidimo sutarties sąlygas, laivo perdavimą pirkėjos nuosavybėn be visos kainos sumokėjimo, tačiau atsakovas to nepadarė, t. y. iš esmės nuslėpė nuo bendrovės valdybos reikšmingą informaciją. Be to, LUAB „BESK“ bankroto byloje nebuvo patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas, kildinamas iš nesumokėtos laivo kainos, teismams konstatavus, jog LUAB „BESK“ nėra skolinga ieškovei, nes reikalavimo perleidimo sutartis, kurioje ieškovė patvirtino gavusi iš LUAB „BESK“ 1 450 000 Eur, nenuginčyta (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 11 d. nutartis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-786-467/2025). Tai, kad reikalavimo perleidimo sutartis nebuvo sudaryta dėl pirkėjų apgaulės, patvirtina Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės 2025 m. lapkričio 6 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 00-6-00005-25, byloje vertintinas kaip paprastas rašytinis įrodymas. Atsakovas turėjo visas galimybes įsitikinti sudaromo sandorio sąlygomis ir aplinkybėmis, tačiau nepateikė įrodymų apie LUAB „BESK“ visos sumos, nurodytos reikalavimo perleidimo sutartyje, sumokėjimą. Nurodytos ikiteisminio tyrimo išvados padarytos remiantis, be kita ko, atsakovo ikiteisminiame tyrime duotais paaiškinimais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstais rėmėsi minėtame nutarime padarytomis išvadomis, kurios visų byloje surinktų įrodymų kontekste patvirtina byloje konstatuotas aplinkybes dėl visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Vien tai, kad chronologiškai bendrovė iš pradžių siekė atgauti skolą iš laivo pirkėjų (inicijavo arbitražo bylą, bylą dėl laivo arešto, teisių perėmėja UAB „Bankroto administravimas“, kuri vėliau reikalavimo teises grąžino bendrovei, inicijavo ikiteisminį tyrimą), patvirtinti finansinį reikalavimą pradinės pirkėjos bankroto byloje, t. y. nesikreipė į teismą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (ir kitų jo civilinės atsakomybės sąlygų), savaime nepanaikina ieškovės teisės reikalauti žalos atlyginimo iš buvusio bendrovės vadovo.

Taigi, akivaizdu, kad bendrovės atsisakymas tęsti neperspektyvų procesą arbitražo byloje nereiškia, jog bendrovė neturi teisės reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo, nevykdžiusio pareigos veikti apdairiai ir rūpestingai. Atsakovo neteisėti veiksmai lėmė žalos bendrovei atsiradimą, nes atsakovas nepatikrino gautų mokėjimų už laivą, reikalavimo perleidimo sutartyje nurodė neteisingą informaciją apie visos laivo kainos sumokėjimą ir perleido laivą be visiško jo kainos apmokėjimo.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo argumentais, kad bendrovė arbitražo byloje atsisakė savo teisės į skolą CK 6.125 straipsnio 1 dalies pagrindu, su „Binaxis Consulting AS“ susitarusi dėl taikaus ginčo sprendimo būdo, jog prievolė grąžinti skolą ir atitinkamai atsakovo pareiga atlyginti žalą pasibaigė. Arbitražo byla buvo nutraukta tik „Binaxis Consulting SA“ atžvilgiu, bendrovei atsisakius nuo šiai pirkėjai pareikštų reikalavimų. Kitos pirkėjos LUAB „BESK“ atžvilgiu bendrovės ieškinys (pranešimas) paliktas nenagrinėtu, Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2024 m. spalio 17 d. nutartyje nurodant, kad, palikus reikalavimą nenagrinėtą, šalys nepraranda galimybės pakartotinai kreiptis į arbitražą dėl ginčo išsprendimo. Taigi, vien tai, kad bendrovė arbitražo byloje atsisakė reikalavimų vienai pirkėjai, nereiškia, jog ji prarado teisę reikalauti žalos atlyginimo iš buvusio vadovo.

Kaip minėta, LUAB „BESK“ iškelta bankroto byla, kurioje ieškovės finansinis reikalavimas nebuvo patvirtintas iš esmės dėl to, jog ieškovė, atstovaujama tuometinio vadovo (atsakovo), reikalavimo perleidimo sutartyje patvirtino apie LUAB „BESK“ tinkamą laivo pirkimo–pardavimo sutarties vykdymą. Taigi, atsakovo argumentai, kad bendrovė, pasikeitus vadovui, turėjo ginčyti reikalavimo perleidimo sutartį, yra deklaratyvūs, neatitinkantys CPK 13 straipsnyje įtvirtinto dispozityvumo principo, pagal kurį tik ieškovas sprendžia dėl savo pažeistų teisių gynybos būdo pasirinkimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, reikalavimo perleidimo sutarties nenuginčijimas nagrinėjamu atveju nepanaikina atsakovo, kaip buvusio bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės sąlygų, juolab kad atsakovas, būdamas bendrovės vadovu, nesiėmė aktyvių veiksmų dėl minėtos sutarties nuginčijimo ir nesumokėtos parduoto laivo kainos dalies išieškojimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad būtent minėti atsakovo neteisėti veiksmai lėmė bendrovei teisiškai nepalankios situacijos atsiradimą ir negali pašalinti atsakovo civilinės atsakomybės už bendrovei padarytą žalą.

Pagal CK 6.39 straipsnio 1–2 dalis skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės. Jeigu kreditorius sutiko priimti prievolės įvykdymą kitokiu būdu, prievolė laikoma įvykdyta. CK 6.125 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prievolė gali visiškai ar iš dalies baigtis jos šalių susitarimu. Toks susitarimas gali būti bet kokios formos, išskyrus atvejus, kai susitarimas, pagal kurį atsiranda prievolė, privalo būti rašytinės ar notarinės formos. Kasacinis teismas išaiškino, kad norėdamas įvykdyti prievolę kitokiu, nei sutarta, būdu, vadovaudamasis šalių bendradarbiavimo principu (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), kuris yra sąžiningumo principo (CK 6.4 straipsnis, 6.38 straipsnio 1 dalis) išraiška, skolininkas privalo suderinti tai su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2013).

Nustatyta, kad po arbitražo bylos nutraukimo bendrovės ir „Binaxis Consulting SA“ 2024 m. rugsėjo 12 d. sudaryta komercinio atstovavimo (agentavimo) sutartimi bendrovė įsipareigojo teikti rinkodaros (tarpininkavimo) paslaugas parduodant „Binaxis Consulting SA“ priklausantį laivą, o galimas atlygis priklauso nuo būsimų sąlygų (pardavimo fakto, kainos ir pan.). Nurodytos sutarties pagrindu bendrovė gavo 20 000 Eur avansą, tačiau ši sutartis iki joje nurodyto termino 2025 m. birželio 30 d. nebuvo įvykdyta, t. y. laivas, tarpininkaujant bendrovei, nebuvo parduotas. Nors pagal šią sutartį sumokėtas avansas negrąžinamas, tačiau pagal jos nuostatas jis buvo skirtas bendrovės išlaidoms, susijusioms su laivo pardavimu (klientų paieška ir kt.), apmokėti (šios sutarties 1–2 punktai), t. y. nėra susijęs su skolos pagal laivo pirkimo–pardavimo sutartį likučiu. Nurodytoje komercinio atstovavimo (agentavimo) sutartyje nėra nuostatų, kad bendrovė atsisako nuo turimos reikalavimo teisės į nesumokėtą už laivą kainos dalį, ar kad komercinės atstovavimo sutarties įvykdymo rezultatas turės įtakos laivo pirkimo–pardavimo sutarties tinkamam įvykdymui. Taigi, komercinio atstovavimo (agentavimo) sutartis laikytina savarankiška sutartimi (CK 2.158–2.160 straipsniai), todėl vien jos sudarymas po arbitražo bylos dalies nutraukimo savaime nereiškia bendrovės turimos reikalavimo teisės pasibaigimo ar šalių susitarimo prievolę įvykdyti kitu būdu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nenurodė argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsakovo civilinės atsakomybės. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovės pasirinktų teisių gynybos būdų, sandorio naudingumo nepatvirtina atsakovo veiksmų teisėtumo, vykdant laivo pirkimo–pardavimo sutartį, prižiūrint laivo perleidimo procesą naujajai pirkėjai. Ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovas buvo ieškovės vadovu, todėl, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai bendrovės, o ne jos kontrahentų, interesais, žinodamas, jog sprendimo sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį, joje nurodant tikrovės neatitinkančią informaciją apie gautus mokėjimus ir skolos likutį, priėmimas apribos ir (ar) panaikins bendrovės galimybes gauti visą už laivą sutartą kainą, privalėjo imtis aktyvių veiksmų, siekdamas užkirsti kelią bendrovės interesų neatitinkančių sprendimų priėmimui. Reikalavimo perleidimo sutartyje patvirtintas tinkamas pradinės pirkėjos pareigų pagal laivo pirkimo–pardavimo sutartį vykdymas ir laivas, pačiam atsakovui patvirtinant visos kainos apmokėjimą, perleistas naujai pirkėjai. Vien tai, kad bendrovė už laivą gavo didesnę sumą nei sumokėjo laivo gamintojai, nepateisina atsakovo neteisėtų veiksmų. Byloje nėra ginčo, kad visam laivo pirkimo–pardavimo procesui vadovavo ir sprendimus priėmė būtent atsakovas, todėl akivaizdu, jog atsakovas negalėjo nežinoti, jog tokie jo sprendimai sukels bendrovei žalą. Tai patvirtina, kad atsakovas sąmoningai ir nerūpestingai valdė bendrovę, neveikė jos interesais. Kaip minėta, vadovo atsakomybė už fiduciarinių pareigų pažeidimą kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Atsakovo kaltė preziumuojama, nes atsakovas nepaneigė savo, kaip bendrovės vadovo, kaltės prezumpcijos. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, atsakovo kaltė, perleidus didelės vertės turtą už ne visą kainą, nesant bendrovės valdybos pritarimo, pasireiškė dideliu neatsargumu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė įrodė atsakovo neteisėtus veiksmus, padarytos žalos faktą bei dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos tiesioginį priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Kaip minėta, nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Aptariamu atveju atsakovas, priimdamas sprendimus dėl laivo perdavimo naujosios pirkėjos nuosavybėn, galėjo ir turėjo numatyti būsimą žalą. Vis dėlto, sąmoningai ignoruodamas riziką, kad jo pasirinktas elgesio modelis prieštarauja bendrovės interesams, jis dėl didelio neatsargumo atliko nurodytus neteisėtus veiksmus. Taigi, nustatytos visos būtinosios atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246–6.249 straipsniai). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai neatitinka atsakovo subjektyvaus situacijos vertinimo, nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl baudos

Dėl atsakovo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskyrė ieškovei baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, kurios negalima apriboti ar paneigti, o teisės ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Teisės aktų nustatytos teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais ir reiškia ne tik dalyvaujančio byloje asmens veiksmus, nesąžiningai pareiškiant nepagrįstą ieškinį ar kitą procesinį dokumentą, arba sąmoningai veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (CPK 95 straipsnio 1 dalis), tačiau ir naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės teisės į teisminę gynybą realizavimas (ieškinio pateikimas) ir pasinaudojimas kitomis CPK įtvirtintomis procesinėmis teisėmis, savaime negali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, juolab kad ieškinys iš dalies buvo patenkintas pagrįstai ir teisėtai.

Dėl nuostolių už teisines paslaugas (ne)atlyginimo

CK 6.249 straipsnio, įtvirtinančio žalos ir nuostolių sąvokas, 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad yra galimi du žalos kompensavimo būdai – žalos atlyginimas natūra ir nuostolių atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-421/2022, 38 punktas).

CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio –sampratą, nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su (ne)veikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013).

Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado. Teismai vertina visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis, kad nustatytų pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį. Priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos nustatymas kartu reiškia teismo diskreciją svarstyti apie civilinės atsakomybės ribas. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas priežastinį ryšį, turi neprotingai neišplėsti atsakomybės ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010). Priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsiranda tiesiogiai. Jis gali būti netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007). Priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non testu (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija) nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014).

Priežastinis ryšys yra teisiškai reikšminga sąsaja tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Sąsajumas turi pasireikšti tuo, kad konkrečiu atveju galima daryti pagrįstą išvadą, jog iš neteisėtų veiksmų atsirado žala, kaip tų veiksmų padarinys. Taigi, būtinos priežastinio ryšio savybės yra kryptis – nuo priežasties padarinio link ir laikas – priežastis turi būti ankstesnė už padarinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-695/2020, 52 punktas).

Nustatyta, kad ieškovė dėl Italijoje inicijuotų laivo arešto proceso patyrė 22 827 Eur teisinės pagalbos išlaidų, kuriuos pagrindė PVM sąskaitomis faktūromis ir mokėjimų pavedimais, atliktais 2024 m. balandžio 29 d.–rugsėjo 30 d. laikotarpiu už advokatų kontoros „Siccardi Bregante & C“ inicijuotą pirminį laivo areštą Italijoje, už mažosios bendrijos „Vilsprind TM“ atliktus pirminius laivo arešto inicijavimo teisinius vertinimus ir bendravimą su advokatų kontora „Siccardi Bregante & C“, už „Hill Dickinson LLP“ suteiktas konsultacijas dėl galimybių apriboti laivo pardavimą, taikant laivo vėliavos (Džersio vėliavos) areštą, už advokatų kontoros „Piccinini & Partners“ suteiktas teisines paslaugas. Nurodyti įrodymai patvirtina, kad bendrovė turėjo 22 827 Eur teisinės pagalbos išlaidų dėl Italijoje inicijuoto „Binaxis Consulting SA“ nuosavybėn perduoto laivo arešto proceso. Tai reiškia, kad nuostolių atlyginimui būtina įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, kaltę, žalą, priežastinį ryšį.

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti iš atsakovo patirtas išlaidas kaip nuostolių atlyginimą. Taigi, ieškovė privalėjo įrodyti visas įstatyme nurodytas sąlygas nuostoliams atlyginti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra priežastinio ryšio tarp nuostolių, patirtų už teisines paslaugas laivo arešto procese, ir atsakovo neteisėtų veiksmų.

Bendrovė, nusprendusi inicijuoti laivo arešto procesą, o ne iš karto reikalauti atsakovo civilinės atsakomybės, veikė savo rizika. Vien tai, kad atsakovas, būdamas bendrovės vadovu, dėl didelio neatsargumo sudarė sąlygas perleisti laivą naujosios pirkėjos nuosavybėn bendrovei negavus viso apmokėjimo iš pradinės pirkėjos, buvo pagrindas reikalauti iš jo atlyginti žalą dėl turto perleidimo už ne visą kainą. Tai nesuteikia pagrindo reikalauti žalos atlyginimo už kitus procesus, kuriuos bendrovė inicijavo savo rizika bei iniciatyva ir kuriuose atsakovas nedalyvavo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino atsakovo atsakingu už ieškovės rizika laivo arešto procese patirtas teisinių paslaugų išlaidas. Prie šių išlaidų atsiradimo atsakovas savo neteisėtais veiksmais neprisidėjo, be to, tarp jo veiksmų ir patirtų nuostolių nėra priežastinio ryšio.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir teisingai įvertino ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas. Pirmosios instancijos teismas sprendime išanalizavo pateiktus įrodymus, pasisakė dėl šalių paaiškinimų ir pateiktų duomenų, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims ir išvadas padarė, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.

Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-351-1120/2022; 2023 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-37-330/2023; 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-44-464/2023; 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-92-302/2023), atmetus abiejų šalių apeliacinius skundus, ieškovės ir atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos – jos paliekamos patiems apeliantams.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.