Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens E. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Project EU“ nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Raktukas“ prašymą dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Project EU“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo E. T.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, buvusi LUAB „Project EU“ vadovė pripažinta už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingu asmeniu bei jai trejiems metams apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, yra teisėta ir pagrįsta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantė atskirajame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

CPK 336 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog būtinas žodinis nagrinėjimas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2023 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-378/2023, 51 punktas).

Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodė argumentų, pagrindžiančių poreikį atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymai dėl procesinių veiksmų, kurie galėtų būti atlikti tik žodinio proceso metu, nepareikšti, apeliantė nagrinėjamam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas patvirtinančius įrodymus ir argumentus turėjo galimybę išdėstyti atskirajame skunde. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nenustatyta pagrįsto poreikio bylą pagal atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl šis apeliantės prašymas atmetamas.

Dėl teisės į gynybą (ne)pažeidimo

Apeliantės teigimu, teismas apribojo jos teisę į gynybą ir teisę būti išklausytai, nes byla buvo išnagrinėta apeliantei nedalyvaujant, neįvertinus objektyvių kliūčių dalyvauti procese. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis).

CPK 246 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kai į teismo posėdį neatvyksta atsakovas, kuriam tinkamai nepranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir jis neturi atstovo, teismas bylos nagrinėjimą atideda. Bylos nagrinėjimas atidedamas taip pat tuo atveju, kai atsakovas bylą veda per atstovą, tačiau į teismo posėdį neatvyksta atsakovas ir jo atstovas ir tinkamai apie teismo posėdžio vietą ir laiką nepranešta atsakovo atstovui. Bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu atsakovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Neatvykimo priežasčių svarbą įvertina teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo stadiją, atsakovo ir jo atstovo ankstesnį procesinį elgesį ir kitas svarbias aplinkybes.

Aiškindamas šias nuostatas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad toks teisinis reguliavimas, kai įstatymų leidėjas nepateikia neatvykimo į teismo posėdį priežasčių, kurios būtų preziumuojamos kaip svarbios (arba nesvarbios), sąrašo, suponuoja išvadą, jog teismas dalyvaujančio byloje asmens nurodytų neatvykimo į teismo posėdį priežasčių svarbą vertina konkrečios bylos aplinkybių kontekste, atsižvelgdamas į CPK 246 straipsnyje nurodytus kriterijus bei vadovaudamasis civilinio proceso principais taip, kad nebūtų pažeistos kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47-378/2019, 22, 23 punktai).

CPK 7 straipsnyje yra įtvirtintas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas, įpareigojantis tiek bylą nagrinėjantį teismą, tiek ir dalyvaujančius byloje asmenis imtis jiems prieinamų priemonių tam, kad byla būtų išnagrinėta operatyviai. CPK 7 straipsnio 2 dalyje, 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-684/2025, 52–54 punktai).

Rungimosi principas ir byloje dalyvaujančių asmenų teisė būti išklausytiems neatsiejami nuo CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos jų pareigos domėtis ir rūpintis bylos eiga, t. y. rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Taigi, sprendžiant, ar byloje dalyvaujančio asmens teisė teikti paaiškinimus tam tikrais bylos klausimais nebuvo nepagrįstai suvaržyta, turi būti atsižvelgta ir į tai, ar šis asmuo tinkamai vykdė jam proceso įstatymais nustatytas pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-823/2024, 17 punktas; 2026 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-1249/2026, 40 punktas).

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad apeliantei buvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimą, t. y. teismo posėdžio laiką ir vietą, nėra; apeliantė prašymą pripažinti neatvykimo į 2026 m. gegužės 8 d. teismo posėdį priežastis svarbiomis, atnaujinti bylos nagrinėjimą ir paskirti naują teismo posėdžio datą, pateikė pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėjus iš esmės ir atidėjus procesinio sprendimo priėmimą bei paskelbimą. Atskirajame skunde apeliantė pakartoja nedalyvavimo teismo posėdyje priežastis, iš esmės neatsižvelgdama į apskųstoje nutartyje nurodytus prašymo atmetimo argumentus. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei nurodo apeliantė, išsamiai motyvavo išvadą, kad prašyme nurodytų priežasčių nėra pagrindo pripažinti svarbiomis. Apeliantė ir su atskiruoju skundu nepateikė prašyme nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, o būtent, kad 2026 m. gegužės 8 d. susirgo jos vaikai bei kad dėl to ji negalėjo susisiekti su teismo darbuotojais bei pateikti prašymo atidėti teismo posėdį.

Apskųstoje nutartyje aptarti bylos proceso įvykiai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas sudarė apeliantei galimybes išdėstyti bei tinkamai pagrįsti savo poziciją (atsikirtimus): 2026 m. vasario 24 d. atsakovei nustatė 14 dienų terminą atsiliepimui pateikti, 2026 m. kovo 12 d. patenkino atsakovės prašymą pratęsti terminą atsiliepimui pateikti iki 2026 m. kovo 26 d.; 2026 m. kovo 27 d. priėmė atsakovės atsiliepimą; 2026 m. balandžio 10 d. nutartimi nutarė bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka 2026 m. gegužės 8 d. 9 val.; nutartyje teismas suinteresuotam asmeniui E. T. išaiškino, kad jeigu ji negali atvykti į teismo posėdį, gali prašyti teismo bylą nagrinėti nuotoliniu būdu arba gali byloje dalyvauti per atstovą. Apeliantė per visą šį laiką nebuvo nurodžiusi 2026 m. gegužės 11 d. prašyme nurodytos aplinkybės, kad ji neturi realios galimybės dalyvauti teismo posėdžiuose iki 10.30 val. bei po 15 val. Lietuvos laiku, nebuvo pateikusi prašymo paskirti teismo posėdį kitu laiku.

Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad suinteresuotas asmuo turėjo galimybes pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba, grindė tuo, kad teismo posėdis buvo atidėtas beveik mėnesiui, o apie pareiškėjos prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu suinteresuotam asmeniui buvo žinoma nuo 2026 m. kovo 12 d. Nėra pagrindo laikyti pagrįstu apeliantės teiginį, kad paminėta teismo išvada yra formali. Pažymėtina, kad 2026 m. kovo 12 d. prašyme dėl termino atsiliepimui pateikti pratęsimo apeliantė buvo nurodžiusi, jog jai reikalingas papildomas laikas parengti procesinius dokumentus ir, esant poreikiui, gauti teisinę pagalbą. Minėta, vėliau atsiliepimas buvo pateiktas, duomenų apie kliūtis dalyvauti procese bei pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis apeliantė nenurodė. Apeliantė pateikė atskirąjį skundą, jame išdėstė nesutikimo su apskųsta nutartimi argumentus, tačiau iš esmės neatskleidė, kokios aplinkybės (konkrečios procesinės teisės įgyvendinimas, galimas tik teismo posėdyje), jos vertinimu, galėjo nulemti kitokį procesinį sprendimą, patenkinus apeliantės prašymą.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, nėra pagrindo padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepatenkinęs apeliantės prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą ir atidėti teismo posėdį, neįvertino apeliantės nurodomų aplinkybių, pažeidė rungimosi, teisės į teisingą procesą principus bei apeliantės teisę būti išklausytai.

Dėl sąlygų juridinio asmens bankrotą pripažinti tyčiniu

Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).

Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024).

Nemokumo administratorė prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu grindė JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytais požymiais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, susijusias su bendrovės dokumentų nemokumo administratorei (ne)perdavimu, taip pat nemokumo administratorės atstovo paaiškinimus, padarė išvadą, kad bendrovės buhalterinė apskaita tvarkyta netinkamai – apgaulingai ir (ar) aplaidžiai, bendrovės turtas paslėptas, didžiosios dalies bendrovės turto buvimo vieta yra nežinoma, nors nei ši aplinkybė, nei priežastys neatsispindi bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes (neištyrė bendrovės finansinės situacijos, faktinio bendrovės veiklos pobūdžio, MB „Botemi“ vaidmens, objektyvių kliūčių perduoti dokumentus, realaus žalos egzistavimo, priežastinio ryšio tarp apeliantės veiksmų ir bendrovės nemokumo, dalinio skolos padengimo, kreditorės UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ veiksmų, faktinio bendrovės (ne)mokumo), rėmėsi prielaidomis.

Pažymėtina, kad, nustatydamas nemokumo momentą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi bendrovės balansų duomenimis, taip pat faktinėmis neatsiskaitymo su kreditoriumi aplinkybėmis. Apeliantė, išvardinusi aplinkybes, kurias, jos nuomone, turėjo ištirti teismas, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, jų nesukonkretindama, nenurodydama įrodymų, kuriuose yra teismo neištirti reikšmingi duomenys, nesusiedama su nagrinėjamu ginču ir nenurodydama, kokią įtaką jos turi apskųstoje nutartyje padarytoms išvadoms. Minėta, kad šiuo atveju teismas nustatė JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 4 punkte įtvirtintus tyčinio bankroto pagrindus, todėl išplėsti ginčo ribas apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo.

Apeliantė taip pat teigia, kad teismas netinkamai, pernelyg plačiai taikė JANĮ 70 straipsnį, neįrodė apeliantės tyčios bei priežastinio ryšio (nenustatė konkrečių tyčinių veiksmų, kuriais apeliantė būtų sąmoningai siekusi sukelti bendrovės bankrotą, nuslėpti turtą, pažeidusi kreditorių interesus; nebuvo nustatyta, kad būtent apeliantės veiksmai sukėlė bendrovės nemokumą).

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti, spręsdamas dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, – juridinio asmens finansinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

Apgaulingai ar aplaidžiai tvarkoma juridinio asmens buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti juridinio asmens komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias juridinio asmens bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ar aplaidus juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymas (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto norma iš esmės atitinka anksčiau galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą juridinio asmens tyčinio bankroto požymį, todėl šiuo atveju tikslinga vadovautis teismų praktika, suformuota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, taikymo, atkreipė dėmesį į šio požymio specifiką, kuri pasireiškia tuo, kad dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kasacinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties kasacinis teismas išaiškino, kad, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).

Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2022 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1211-407/2022). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi juridinio asmens valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023; 2025 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-948-934/2025, 88 punktas; 2026 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-406-910/2026, 83 punktas).

Nagrinėjamu atveju apeliantė neneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad bendrovės dokumentai bei turtas nemokumo administratorei iki šiol nėra perduoti. Aplinkybė, kad bendrovės apskaitą tvarkė buhalterinė įmonė MB „Botemi“ (nors ir šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų apeliantė nepateikė), vertinant tyčinio bankroto klausimą, šiuo atveju neturi reikšmės.

Teismų praktikoje nurodyta, kad pagal JANĮ 57 straipsnio 1 dalį pareiga organizuoti visų bendrovės dokumentų perdavimą nemokumo administratoriui tenka buvusiam (įgaliojimų netekusiam) bendrovės vadovui, o ta aplinkybė, jog dalis bendrovės dokumentų galimai yra pas bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusį juridinį asmenį ir nemokumo administratorius turi galimybę su jais susipažinti, neatleidžia buvusio bendrovės vadovo nuo nurodytos pareigos tinkamo įvykdymo. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar buhalterinė apskaita yra vedama pačios bendrovės, ar yra sudaryta buhalterinių paslaugų teikimo sutartis, už tinkamą buhalterinę apskaitą yra atsakingas bendrovės vadovas. Tai reiškia, kad, jei buvęs vadovas teigia, jog bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais disponuoja bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkęs juridinis asmuo, tai buvusiam bendrovės vadovui pirmiausia tenka pareiga šiuos dokumentus gauti ir pateikti nemokumo administratoriui ir pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-825-567/2024, 68 punktas; 2025 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-948-934/2025, 93 punktas).

Apeliantės teiginiai, kad ji neturi paaiškinimo, kodėl dalis dokumentų nebuvo perduota administratorei, nors ne kartą bendravo su buhalterine įmone ir siekė tai užtikrinti, kaip ir kiti atskirajame skunde išdėstyti teiginiai, nepagrįsti objektyviais įrodymais (nors apie tai pažymėta ir apskųstoje nutartyje), be to, kaip minėta, savaime nepašalina bendrovės vadovės pareigos juos pateikti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir pareigos nevykdymo trukmę.

Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad vien dokumentų neperdavimas savaime neįrodo tyčinio bankroto, tačiau pirmiau pacituoti teismų praktikoje pateikti išaiškinimai bei pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuose atskleisti nemokumo administratorės atstovo paaiškinimai apie iš „Revolut“ banko sąskaitos išrašo (šis dokumentas pateiktas į bylą) nustatytas aplinkybes, jog bendrovės vadovė iš bendrovės banko sąskaitos dengė asmenines paskolas, persivesdavo įvairias pinigų sumas ir byloje nėra duomenų apie jų grąžinimą, skolinimąsi ar pan., kad nesant buhalterinių dokumentų, nemokumo administratorei nėra žinoma ar įmonė turi debitorių, leidžia pagrįstai manyti, jog dokumentai nėra perduodami tikslingai, siekiant nuslėpti priežastis, dėl kurių bendrovė tapo nemoki ir negali atsiskaityti su kreditoriais, taip pat aplaidų ar apgaulingą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad 2025 m. gegužės 6 d. teismo nutartimi apeliantei paskirta bauda už 2025 m. sausio 15 d. teismo nutartyje nustatytų įpareigojimų (perduoti įmonės nemokumo administratorei atsakovės valdomą ir naudojamą turtą) nevykdymą. Pirmosios instancijos teismas, šioje byloje gavęs apeliantės atsiliepimą į pareiškėjos prašymą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, 2026 m. balandžio 10 d. nutartyje, atsižvelgdamas, be kita ko, į tai, kad atsakovės pozicija, jog ji kreipėsi į buhalterinę įmonę MB „Botemi“ dėl dokumentų nemokumo administratorei perdavimo, nepagrįsta įrodymais, nusprendė paskirti žodinį bylos nagrinėjimą, teismo posėdį paskyrė 2026 m. gegužės 8 d., t. y. beveik po mėnesio. Apeliantė nepateikė duomenų, kad per šį laiką ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama pagrįsti savo, kaip buvusios bendrovės vadovės, pareigų vykdymą bei siekį įrodyti teismui nurodytas aplinkybes. Minėta, atskirajame skunde apeliantė, nenurodydama objektyvių įrodymų, pakartoja teiginius, kad pirminiai dokumentai perduoti MB „Botemi“, kad su šia įmone bendravo ir siekė užtikrinti dokumentų perdavimą nemokumo administratorei. Toks apeliantės elgesys leidžia daryti išvadą apie sąmoningą bendrovės dokumentų neperdavimą (slėpimą, praradimą), kuris pagrįstai kvalifikuotas kaip tyčinio bankroto kriterijus.

Apeliantė teigia, kad „Revolut“ banko išrašas ir finansiniai duomenys buvo įvertinti formaliai, t. y. nebuvo atlikta finansinė ekspertizė, išsami operacijų analizė, nenustatytas lėšų pasisavinimas, nebuvo nustatyta apeliantės asmeninė nauda ar fiktyvūs sandoriai. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad būtent bendrovės dokumentų nepateikimas riboja galimybę nustatyti reikšmingas aplinkybes, susijusias su bendrovės veikla ir nemokumu (finansinės padėties blogėjimo priežastimis, turtu). Apeliantė atskirajame skunde nenurodo, kokie byloje esantys (ar nemokumo administratorei pateikti) įrodymai (dokumentai, sutartys) patvirtina nemokumo administratorės pateiktame banko išraše užfiksuotus pavedimus, jų pagrindimą.

Atskirojo skundo argumentai, kad bendrovė neturėjo reikšmingo turto (kurie grindžiami tuo, kad nemokumo administratorė nenustatė konkretaus dingusio turto, nenustatyta jo vertė, turto praradimo mechanizmas), taip pat susiję su tokios galimybės, apeliantei neperdavus bendrovės dokumentų, nebuvimu. Apeliantė nurodo, kad bendrovė vykdė projektinio, paslaugų pobūdžio veiklą ir reikšmingo turto neturėjo, tačiau juridinio asmens turtu laikomas ne tik kilnojamasis bei nekilnojamasis turtas, tačiau ir pirkėjų įsiskolinimai, pinigai ir jų ekvivalentai, suteiktos paskolos ir kt.

Deklaratyvūs teiginiai dėl to, kad apeliantė negyvena Lietuvoje, negalėjo organizuoti bendrovės veiklos įprastomis sąlygomis, buvo itin pažeidžiamoje situacijoje dėl smurto artimoje aplinkoje bylos, nesusieti su konkrečiomis bendrovės veiklos, finansinės padėties kitimo aplinkybėmis. Dar kartą pažymėtina, kad atskirasis skundas grindžiamas iš esmės itin bendro pobūdžio teiginiais, nepagrįstais faktinėmis su ginču susietomis aplinkybėmis.

Atsižvelgiant į šioje byloje pareikšto reikalavimo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagrindą ir pirmiau pacituotą teismų praktiką, pagal kurią, pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi juridinio asmens valdymo organai (šios nutarties 41 punktas), apeliantės argumentas, kad teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą apeliantei, atmetamas kaip nepagrįstas.

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Apskųstoje nutartyje taip pat išspręstas nemokumo administratorės prašymas apriboti apeliantei teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Atskirajame skunde argumentai, susiję su šiuo prašymu, nenurodyti, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas juridinio asmens tyčinio bankroto institutas, ir, vadovaudamasis civilinio proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagrįstai nusprendė, jog bendrovės bankrotas buvo tyčinis, o už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingas suinteresuotas asmuo (apeliantė). Dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.