Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, e2A-522-524/2024

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-05-29
Bylos Nr.: e2A-522-524/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-33-3-00651-2023-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Almantas Padvelskis, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
Atsakovas: S. A.
Ieškovas: A. M.

Kategorijos

2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
2.6.37Jungtinė veikla (partnerystė)

Civilinė byla Nr. e2A-522-524/2024Teisminio proceso Nr. 2-33-3-00651-2023-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.6.37 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gegužės 29 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės S. A. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei S. A. dėl jungtinės veiklos pagrindu sukurto turto dalies vertės priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei S. A., joreikalavimus vėliau tikslino, prašydamas:

1) pripažinti ieškovui bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1/2 dalį šių nekilnojamųjų daiktų:

1.1) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su teisiškai neįregistruotu 15,50 kv. m bendro ploto priestatu, esantį (duomenys neskelbtini);

1.2) 77/231 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

2) atidalyti ieškovo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisiant ieškovui iš atsakovės 21 500 Eur piniginę kompensaciją už ieškovui tenkančio turto dalį, o atsakovei paliekant asmeninėje nuosavybėje natūra nekilnojamuosius daiktus:

2.1) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su teisiškai neįregistruotu 15,50 kv. m bendro ploto priestatu, esantį (duomenys neskelbtini);

2.2) 77/231 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

3) priteisti ieškovui iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Ieškinyje nurodė, kad šalys susipažino 1998 metais. Po kurio laiko šalys pradėjo gyventi kartu, keitė gyvenamąsias vietas, tačiau nusprendė įsigyti ir turėti savo būstą. 2017 m. vasario 25 d. atsakovė sudalyvavo varžytynėse ir nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 10 854 Eur. Šalys buvo sutarusios, jog už varžytynėse perkamą butą pinigus sumokės atsakovė, o ieškovas investuos savo pinigus ir darbą į jo rekonstrukciją. Kadangi šalys jau kartu gyveno kaip šeima ir vedė bendrą ūkį aštuoniolika metų, todėl ieškovas neturėjo abejonių dėl atsakovės pažado, kad šis butas priklausys abiem šalims, ir ėmėsi buto rekonstrukcijos darbų. Buto rekonstrukcijos darbai vyko pagal išduotą statybos leidimą nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. balandžio mėn. Ieškovas rekonstravo buto priestatą ir iš viso ieškovo išlaidos buto rekonstrukcijai sudarė 33 650 Eur. Be to, 2017 m. vasarą atsakovė už 800 Eur per antstolį savo vardu nupirko 77/231 dalis žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas žemės sklypo pardavėjai sumokėjo 120 Eur avansą. Šalys susitarė, kad žemės sklypas yra reikalingas, todėl ir nusprendė jį įsigyti. 2019 m. gegužės mėnesį šalys persikraustė gyventi į namo dalį, esančią adresu (duomenys neskelbtini). Šalys nuo 1999 metų pradžios iki 2020 m. liepos mėnesio gyveno faktinėje santuokoje, vedė bendrą ūkį, bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), todėl, šalims nutraukus faktinę santuoką, turi būti padalytas ir butas, ir žemės sklypo dalis, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas 2022 m. spalio 14 d. išsiuntė prašymą atsakovei, kuriuo jis atsakovės prašė taikiu būdu pasidalyti bendrai įsigytą turtą, t. y. butą, esantį (duomenys neskelbtini), šį butą paliekant asmenine nuosavybės teise atsakovei, o ieškovui sumokant 33 905,90 Eur piniginę kompensaciją. 2022 m. gruodžio 1, 3, 7 d. atsakovė bankiniais pavedimais pervedė ieškovui iš viso 11 000 Eur. Šių bankinių pavedimų mokėjimo paskirtyse nebuvo nurodyta, už ką buvo pervesti pinigai, tačiau ieškovas padarė išvadą, jog atsakovė iš dalies sumokėjo piniginę kompensaciją už bendros dalinės nuosavybės teises valdomą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į patikslintą ieškovo išleistą buto rekonstrukcijai pinigų sumą, kuri sudaro 33 650 Eur, atsakovė liko skolinga ieškovui 22 650 Eur. Kadangi daugiau jokių mokėjimų atsakovė į ieškovo sąskaitą banke neatliko, todėl ieškovas yra priverstas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus ginti teisme.

Atsiliepimas

3. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su ieškovu susipažino prieš beveik 25 metus. Nuo 1999 metų pradžios šalys gyveno kartu. Tačiau šis faktas nesudaro pagrindo teigti, kad šalys jungtinės veiklos pagrindu sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę. Atsakovė su ieškovu nuo pat pradžių buvo sutarę, kad finansinius reikalus jie tvarkys atskirai, o bendros bus maisto, pramogų ar kitos kasdieninės ūkinės išlaidos. Visi dideli pirkiniai – nekilnojamasis turtas, remontai, statybos, baldai ir kt. buvo išskirtinai kiekvienos šalies asmeninis reikalas. Bendro gyvenimo laikotarpiu tiek ieškovas, tiek atsakovė atskirai, už kiekvieno asmenines lėšas įsigijo asmeninėn nuosavybėn viešajame registre registruojamą turtą, kuris šiuo atveju kaip bendras turtas nėra dalytinas. Ieškovas yra nenuoseklus, nurodydamas šalių santykių pabaigos datas. Ieškinyje pažymima, kad šalys kartu gyveno iki 2020 m. liepos mėnesio, prašyme dėl kompensacijos sumokėjimo tvirtinama, kad šalys gyveno bendrą gyvenimą iki 2021 m., nors iš tiesų ieškovo ir atsakovės santykiai tęsėsi iki pat 2022 m. rugpjūčio mėn. Atsakovei yra žinoma, kad 2021 m. ieškovas asmeninėn nuosavybėn įgijo nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad šalių gaunamos pajamos buvo tvarkomos atskirai, atsakovė tikslių duomenų apie bendro gyvenimo metu ieškovo įgytą turtą pateikti negali. 2016 m. gruodžio 21 d. turto pardavimo iš varžytynių metu atsakovė išskirtinai už savo lėšas ir savo asmeninėn nuosavybėn įsigijo butą, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas neteisingai nurodo tarp šalių buvus susitarimui, jog už varžytynėse perkamą butą pinigus sumokės atsakovė, o ieškovas investuos savo pinigus ir darbą į jo rekonstrukciją. Jokio susitarimo tarp šalių nebuvo. Ieškovas iš dalies prisidėjo prie buto rekonstrukcijos darbų, tačiau gerokai mažesne dalimi, nei nurodyta ieškinyje, ir už jo įdėtą piniginį įnašą bei darbą jau yra sumokėta kompensacija. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovo išlaidos buto rekonstrukcijai iš viso sudarė 33 650 Eur. Ši suma grindžiama 2022 m. gruodžio 27 d. lokalinėmis sąmatomis, sudarytomis „pagal 2017.10 kainas“, taip pat pridėtais pirkimo kvitais. Tokie ieškovo pateikti priedai negali būti laikomi patikimais ir objektyviais įrodymais byloje. Visų pirma buto rekonstrukcijos darbai vyko 2017 m.–2019 m., o ieškovo pateiktos lokalinės sąmatos yra sudarytos atgaline data (2022 m. pabaigoje), realiai neįvertinus atsakovės bute atliktinų darbų atsižvelgiant į vien tik subjektyvius ieškovo paaiškinimus. Remtis tokiomis ieškovo vienpusiškai sudarytomis sąmatomis kaip įrodymu, pagrindžiančiu reikalavimo dydį, negalima, kadangi jos visiškai neįrodo tikrojo ieškovo indėlio į remonto darbus, neatspindi faktiškai patirtų išlaidų, atliekant rekonstrukcijos darbus. Už didžiąją dalį lokalinėse sąmatose nurodytų darbų mokėjo pati atsakovė, dalies atliktų darbų kaina apskaičiuota netiksliai, neteisingai. Atsakovė pažymi, kad ieškovas faktiškai sumokėjo už vienos pastato sienos nugriovimo ir atstatymo darbus bei medžiagas. Šias aplinkybes susirašinėjimo žinutėmis su atsakove metu konstatavo ir pats ieškovas. Visa kita namo rekonstrukcija buvo vykdoma iš asmeninių atsakovės lėšų. Atsakovė teikia pažymą apie socialinį draudimą, taip pat banko sąskaitų išrašus, patvirtinančius, kad atlikti buto rekonstrukcijos darbus ji turėjo pakankamai lėšų. Atsakovė visą laiką dirbo, gaudavo reguliarias pajamas. Atsakovė ir UAB „SB lizingas“ 2018 m. lapkričio 21 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią atsakovei suteiktas 3 800 Eur kreditas. Atsakovė 2019 m. lapkričio 5 d. iš UAB „Saugus kreditas“ gavo 6 000 Eur vartojimo kreditą (kreditas namams). Atsakovė 2019 m. spalio 8 d. pardavė asmeninės nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir gavo 3 000 Eur. Atsakovė 2020 m. vasario 18 d. pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusius butus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), už 18 900 Eur. Dalis gaunamo darbo užmokesčio, kreditais gautos sumos bei pajamos, gautos iš nekilnojamojo turto pardavimo, buvo skirtos buto rekonstrukcijos darbams atlikti bei naujo nekilnojamojo turto įsigijimui. 2017 m. atsakovė iš savo asmeninių lėšų įsigijo 77/231 dalis žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas prie nurodyto žemės sklypo pirkimo savo asmeninėmis lėšomis neprisidėjo, tačiau dėl neįvardytų priežasčių ieškiniu reikalauja atidalyti nurodytą žemės sklypą ir už atsakovei tenkančią „ieškovo turto dalį“ priteisti jam 22 650 Eur piniginę kompensaciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Plungės apylinkės teismas 2024 m. vasario 5 d. sprendimu nusprendė:

1) tenkinti patikslintus ieškinio reikalavimus;

2) pripažinti ieškovui bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1/2 dalį šių nekilnojamųjų daiktų:

2.1) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su teisiškai neįregistruotu 15,50 kv. m bendro ploto priestatu, esantį (duomenys neskelbtini);

2.2) 77/231 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

3) atidalyti ieškovo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisiant ieškovui iš atsakovės 21 500 Eur piniginę kompensaciją už ieškovui tenkančio turto dalį, o atsakovei paliekant asmeninėje nuosavybėje natūra nekilnojamuosius daiktus:

3.1) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su teisiškai neįregistruotu 15,50 kv. m bendro ploto priestatu, esantį (duomenys neskelbtini);

3.2) 77/231 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

4) priteisti ieškovui iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (21 500 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2023 m. balandžio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 520,65 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas nurodė, kad ginčas tarp šalių kyla dėl buto, adresu (duomenys neskelbtini), su teisiškai neįregistruotu 15,50 kv. m bendro ploto priestatu ir 77/231 dalių žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl jungtinės veiklos teisinių santykių tarp nesusituokusių asmenų, nesant rašytinės sutarties dėl bendros jungtinės veiklos. Remiantis bylos duomenimis nustatytomis aplinkybėmis yra pagrindas pripažinti esant šalių ginčui reikšmingą faktų visumą, kad šalys asmeninėmis ir bendromis lėšomis, darbu bei pastangomis, esant nustatytiems šalių susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) elementams (požymiams), patvirtintiems žodiniais pripažinimais bei konkliudentiniais veiksmais, bendro gyvenimo laikotarpiu sukūrė (įgijo) bendrąją dalinę nuosavybę, todėl atsakovės vardu registruotas nekilnojamasis turtas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su teisiškai neįregistruotu 15,50 kv. m bendro ploto priestatu, esantys (duomenys neskelbtini), ir 77/231 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pripažįstamas ieškovo ir atsakovės bendra daline nuosavybe (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.969 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Visumoje įvertinus bylos duomenimis nustatytas aplinkybes apie ieškovo ir atsakovės bendro gyvenimą laikotarpį, ieškovo turtines ir fizines (statybos darbų organizavimas medžiagų įgijimas ir pan.) galimybes ir pripažintina, kad šalių prisidėjimas ir įnašai buvo lygūs, todėl galima vadovautis lygių dalių prezumpcija. Vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, laikytina, kad ieškovo ir atsakovės dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra lygios – po 1/2 dalį turto. Kompensacijos suma nustatoma ir priteisiama ne pagal pateiktas lokalines sąmatas, o vadovaujantis kasacinio teismo praktika, turi būti nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto rinkos kaina. Ginčo turto rinkos kaina buvo nustatyta ieškovo pateiktoje UAB „Aireda“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. MŽ23/09-340, kurioje konstatuota, kad vertinamo turto rinkos vertės kaina yra 65 000 Eur. Tokia ginčo turto vertė nepaneigta byloje esančiais duomenimis, atsakovė šios ginčo turto vertės neginčijo, todėl pripažintina, kad nustatyta ginčo rinkos vertė yra teisinga. Nuo 2022 m. rugpjūčio mėnesio šalys nepalaiko santykių, ginčo gyvenamajame name kartu negyvena, vienas kito atžvilgiu nėra nusiteikę geranoriškai, santykiai yra konfliktiški, todėl spręstinas klausimas dėl atidalijimo iš bendros dalinės nuosavybės vienam bendraturčių priteisiant turtą, atitinkamai kitam piniginę kompensaciją už tenkančią bendros dalinės nuosavybės dalį. Kompensacija priteisiama tokį atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą prašančiam taikyti bendraturčiui, nes tokiu atveju preziumuojama, kad jis, siekdamas nutraukti bendrą nuosavybės valdymą, sutinka gauti kompensaciją. Ieškovas patikslintu ieškiniu to ir prašo. Taigi įvertinus aptartus duomenis ieškovui iš atsakovės priteistina 21 500 Eur (65 000 Eur / 2 – 11 000 Eur (kuriuos atsakovė jau yra pervedusi ieškovui)) kompensacija. Ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2023 m. balandžio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Ieškinį tenkinus visiškai, ieškovo patirtos 3 520,65 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

6. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 5 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti, klausimo negalint išspręsti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, – bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neteisingai įvertino teisiškai reikšmingus faktus, nepagrįstai konstatuodamas bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą. Šalys santykius pradėjo kurti jau turėdami partnerystės patirtį – šalys turėjo vaikus iš ankstesnių santykių, turėjo savo biudžetą ir savo asmeninį turtą. Šalys pinigus visada laikė bei tvarkė atskirai ir visi didesni pirkiniai – nekilnojamasis turtas, kilnojamasis turtas, išlaidos remontams, statyboms ir kt., buvo išskirtinai kiekvienos šalies asmeninis reikalas. Šią aplinkybę patvirtino tiek liudytojų paaiškinimai, tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai. Butas, dėl kurio kilo ginčas, nebuvo vienintelis bendro gyvenimo metu vienos ar kitos šalies įgytas nekilnojamasis turtas. Įsigytą turtą abi šalys visada registravo tik savo vardu ir siekio bendrai įsigyti nekilnojamąjį turtą niekada neturėjo. Iš byloje pateiktos šalių susirašinėjimo medžiagos matyti, kad ieškovas visada laikė, jog ginčo turtas yra asmeninė atsakovės nuosavybė, ir ieškovas reikalavo tik atsiskaityti už jo įdėtą indėlį į atsakovės nekilnojamąjį turtą. Rašytiniuose įrodymuose užfiksuotos atsakovo nenuoseklios ir nesąžiningos pozicijos, teismas visiškai nevertino. Teismas nepagrįstai šalių gyvenimą kartu sutapatino su šalių siekiu bendrai įsigyti nekilnojamąjį turtą. Bylai esminis klausimas apie tai, ar šalys turėjo ketinimą, siekį ir norą bendrai įgyti ginčo turtą, liko tinkamai neišspręstas, teismo išvados šiuo klausimu yra tinkamai nemotyvuotos ir padarytos neatsižvelgiant į byloje esančius įrodymus. Bendro šalių gyvenimo kartu šiuo atveju įrodinėti nereikėjo, kadangi šiuo klausimu ginčo tarp šalių nekilo, tuo tarpu, kokie konkretūs įrodymai teismui leido konstatuoti šalių norą turėti bendrą būstą, yra neįvardyta. Kadangi nei ieškovas, nei atsakovė turėti bendro būsto niekada neketino, šalys nusprendė toliau kartu gyventi atsakovei priklausančiame name. Sprendimas apsigyventi kartu ginčo turte savaime neįrodo šalių siekio šį turtą įgyti bendrosios nuosavybės teise. Ieškovas visada žinojo, kad turtas yra perkamas asmeninėn atsakovės nuosavybėn ir bylai nėra pateikta jokių įrodymų, kad būtų tam prieštaravęs.

8. Apeliaciniame skunde teigiama, jog atsakovė niekada neneigė, kad ieškovas iš dalies prisidėjo prie jos turto pagerinimo darbų. Tačiau aplinkybė, jog ieškovas aktyviai dalyvavo buto remonto darbuose, su juo buvo derinami remonto darbai ir pan., negalėjo būti pakankamu pagrindu teismui pripažinti, jog ginčo nekilnojamasis turtas šalių buvo sukurtas bendrai. Atsižvelgiant į tai, kad įsigytas nekilnojamasis turtas turėjo būti remontuojamas, o atsakovė visas savo asmenines lėšas jau buvo panaudojusi buto pirkimui, šalys susitarė, kad ieškovas padės atsakovei rekonstruojant jos turtą, o ši atlygins jo investuotas lėšas, todėl ieškovas dalyvavo remonto darbuose, pirko dalį medžiagų, rinko bei kaupė savo patirtų išlaidų kvitus, o vėliau pareikalavo kompensacijos už įdėtas pinigines investicijas. Susumavus visus ieškovo pateiktus kvitus (įskaitant ir tuos, kurie buvo apmokami iš atsakovės lėšų, ir kuro išlaidas bei kt.), matyti, kad ieškovas rekonstrukcijos metu iš viso išleido ne daugiau nei 8 500 Eur savo asmeninių lėšų. Tokia ir yra reali ieškovo investuota suma į atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė jau yra sumokėjusi ieškovui 11 000 Eur kompensaciją, laikytina, kad su juo yra atsiskaityta tinkamai. Be to, pirmosios instancijos teismas visą ginčo turtą (tiek ginčo butą, tiek žemės sklypą) pripažino kaip bendrą nuosavybės teisių objektą, tačiau vertindamas tik aplinkybes, susijusias su ieškovo ir atsakovės įnašais perkant bei rekonstruojant butą, nenurodė jokių faktinio pobūdžio išvadų dėl žemės sklypo nuosavybės teisių atsiradimo pagrindo. Ieškovas žemės sklypo pardavėjai perdavė 110 Eur kaip avansą dėl žemės sklypo dalies įsigijimo. Tačiau atsakovė sumokėtą avanso sumą ieškovui nedelsiant grąžino ir likusią pinigų dalį – 800 Eur – už žemės sklypą sumokėjo iš savo asmeninių lėšų. Šios aplinkybės neginčijo ir pats ieškovas. Taigi šią sklypo dalį įsigijo atsakovė asmeninės nuosavybės teise ir ieškovas prie jo įsigijimo neprisidėjo niekaip.

9. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

10. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad šalių įrodinėtos aplinkybės buvo visapusiškai ir objektyviai išnagrinėtos. Ieškovas niekada ir neginčijo atsakovės nurodomos aplinkybės, kad šalys pinigus visada laikė bei tvarkė atskirai, tačiau tai neužkirto kelio šalims susitarti įsigyti bendrą ginčo turtą, prie jo kūrimo prisidedant savo asmeninėmis lėšomis ir (ar) darbu. Tai, kad ginčo turtas nebuvo vienintelis bendro gyvenimo metu įgytas turtas ir kad šalys turtą visada registravo tik savo vardu, taip pat niekaip nepagrindžia aplinkybės, jog šalys niekada nesiekė būtent ginčo turto įsigyti bendrai. Teismas sprendimu pripažino bendrąja daline šalių nuosavybe tik dalį bendro šalių gyvenimo metu atsakovės asmeninės nuosavybės teise registruoto turto. Šalys ginčo turtą laikė bendru turtu ir ieškovas norėjo, kad šalių įformintu sandoriu jis būtų viešajame registre išviešintas kaip ginčo turto bendraturtis. Įvertinus byloje pateiktą šalių susirašinėjimo medžiagą akivaizdu, jog atsakovė sau palankias išvadas daro ne iš viso susirašinėjimo, o tik iš susirašinėjimo fragmentų, kurių turinį galima interpretuoti palankiai atsakovei. Ieškovas nėra teisininkas, todėl atsakovei rašė buitine kalba – išreikšdamas savo galutinį pageidavimą gauti kompensaciją už jo investuotus pinigus, darbą ir laiką į ginčo turtą. Neturint visų duomenų apie ieškovo patirtas investicijas į ginčo turtą ir šio turto dabartinę vertę, ginčo eigoje jo reikalavimas dėl kompensacijos kito ir galutinai kompensacijos dydis buvo suformuluotas tik po ieškinio teismui pateikimo.

11. Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog ieškovas remdamasis kasacinio teismo praktika šalių nerašytinį susitarimą kurti bendrą nuosavybę įrodinėjo šalių ilgu ir neepizodiniu bendru gyvenimu, ūkio tvarkymu kartu, aplinkybe, jog šalys visada gyvendavo nuomojamame būste, todėl jiems buvo reikalingas nuosavas būstas, taip pat aplinkybe, kad ieškovui buvo suteikta laisvė savo nuožiūra rekonstruoti ginčo būstą, ginčo turto kūrimu asmeninėmis lėšomis ir darbu, atsakovės žinutėmis ir pasisakymais, kitais byloje esančiais duomenimis. Ieškovo ginčo klausimu pozicija buvo nuosekli, o jo pateiktos aplinkybės ir įrodymai neprieštaravo vieni kitiems. Iki šalių santykių pablogėjimo atsakovui nebuvo pagrindo prieštarauti, jog ginčo turtas būtų perkamas asmeninėn atsakovės nuosavybėn, nes būtent toks susitarimas tarp šalių ir buvo, kad atsakovė iš savo asmeninių lėšų įgyja turtą, o ieškovas savo piniginėmis lėšomis ir darbu jį remontuoja. Šalys gyveno kaip šeima, kuriai buvo reikalingas nuosavas būstas, šalių santykiai jau buvo išbandyti laiko, todėl sugyventiniai vienas kitu pasitikėjo. Visi ginčai tarp šalių pradėjo kilti tik tada, kai buvo atsisakyta išviešinti ieškovą kaip ginčo turto bendraturtį. Atsakovė nepateikia kitokio susitarimo detalių, t. y. iš ko susidarys jos grąžinama suma, per kiek laiko ši suma bus grąžinta ieškovui. Atsakovė niekada net neinicijavo tokių pinigų grąžinimo klausimo, o savo nuožiūra pinigų sumą ieškovui pervedė tik tada, kai ieškovas pradėjo reikšti pretenzijas ir įspėjo, kad, ginčo neišsprendus taikiai, kreipsis į teismą. Atsakovė pervesdama dalį pinigų, tikėjosi, kad ieškovas apsiribos gauta pinigų sumą ir nebesiryš dėl likusių pinigų inicijuoti civilinį ginčą teisme. Atsakovės tariamas susitarimas šiame ginče liko tik deklaratyviu jos teiginiu. Atsakovė tik abstrakčiai teigia, kad dalis ieškovo pateiktų kvitų buvo jos apmokėta. Pateiktuose bylai kvituose yra ne visos ieškovo patirtos išlaidos, kadangi ieškovui ne visus kvitus pavyko išsaugoti, taip pat neįskaičiuotas paties ieškovo darbas. Ieškovo pateiktos sąmatos pagrįstos ieškovo nuosekliais ir motyvuotais paaiškinimais, liudytojų parodymais ir rašytiniais įrodymais.

12. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad ginčo žemės sklypo dalys buvo įgytos netrukus po ginčo buto dalies įgijimo ir ginčo butui aptarnauti. Faktiškai didžiąją sklypo dalį užima namas, kuriame yra ginčo butas. Šiuo atveju yra akivaizdu, jog ginčo žemės sklypo dalys yra tiesiogiai susijusios su ginčo butu, nors ir šie du ginčo objektai Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti kaip atskirti nekilnojamojo turto vienetai. Taigi jie turi būti vertinami kaip vientisas turto objektas, kurį šalys siekė sukurti savo asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu. Ieškovas neginčijo tik tos aplinkybės, kad likusią pinigų dalį už ginčo žemės sklypą sumokėjo atsakovė, tačiau ieškovas niekada nesutiko su aplinkybe, jog ieškovo sumokėto 110 Eur avanso dalį atsakovė jam grąžino. Tai, kad avansas buvo grąžintas ieškovui, yra tik atsakovės gynybinė versija.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

Rezoliucinė dalis

15. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 5 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta:

1) tenkinti patikslintus ieškovo A. M. ieškinio atsakovei S. A. reikalavimus;

2) pripažinti ieškovui bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1/2 dalį šių nekilnojamųjų daiktų:

2.1) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su teisiškai neįregistruotu 15,50 kv. m bendro ploto priestatu, esantį (duomenys neskelbtini);

2.2) 77/231 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

3.1) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su teisiškai neįregistruotu 15,50 kv. m bendro ploto priestatu, esantį (duomenys neskelbtini);

3.2) 77/231 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

16. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti motyvai nėra išsamūs, nepagrįsti patikimais įrodymais, teismo padarytos išvados yra paremtos selektyviai atrinktais įrodymais, o ne byloje esančių įrodymų viseto nuodugniu išsprendimu. Teigiama, jog, nagrinėdamas bylą iš esmės, teismas netinkamai nustatė ir įvertino reikšmingas faktines aplinkybes, atsižvelgė tik į ieškovo atstovo teiginius ir paaiškinimus, tuo tarpu į atsakovės teikiamus paaiškinimus nekreipė dėmesio, nevertino bylai pateiktų rašytinių įrodymų, todėl tarp šalių susiklostę santykiai buvo neteisingai interpretuoti, nebuvo atskleista bylos esmė, o priimtas sprendimas yra neteisingas ir neteisėtas.

Esminės faktinės bylos aplinkybės

17. Remiantis byloje esančiais duomenimis, šalių paaiškinimais nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad ieškovas A. M. ir atsakovė S. A. 1999–2022 metais palaikė artimus asmeninius santykius, kartu gyveno, kartu tvarkė buitinius reikalus (kartu mokėdavo komunalinius mokesčius, pirkdavo maistą, vykdavo atostogų ir kt.). Šalių artimi santykiai jiems pablogėjus visiškai iširo 2022 metais.

18. Iš pradžių šalys kartu gyveno nuomojamuose būstuose. Tačiau atsakovė 2016 m. gruodžio 21 d. turto pardavimo iš varžytynių metu iš savo asmeninių lėšų už 10 854 Eur 1917 m. statybos name įsigijo prastos būklės butą, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas šiame bute 2017 m. lapkričio 2 d. deklaravo gyvenamąją vietą. Nuo 2017 m. kovo mėnesio iki 2019 m. balandžio mėnesio vyko ginčo buto remontas. Šalys į butą persikraustė gyventi tik 2019 m. gegužės mėnesį.

19. Be to, atsakovė 2017 m. rugpjūčio 10 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. S-17-51-779 iš savo asmeninių lėšų už 800 Eur įgijo 77/231 dalis 0,0231 ha bendro ploto žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Šalių teigimu, dar 110 Eur ieškovas buvo perdavęs žemės sklypo dalies pardavėjai kaip avansą.

20. Atsakovė 2022 m. gruodžio mėnesį bankiniais pavedimais pervedė ieškovui 11 000 Eur sumą.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

21. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir argumentams.

22. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl jungtinės veiklos teisinių santykių tarp nesusituokusių asmenų ir nesant rašytinės sutarties dėl bendros jungtinės veiklos.

23. Ieškovas laikosi pozicijos, kad šalys, gyvendamos kartu, siekdamos patenkinti savo poreikius, pagerinti savo buitį iš esmės lygiaverčiais įnašais bendrąja daline nuosavybe sukūrė nekilnojamąjį turtą – butą, (duomenys neskelbtini), ir 77/231 dalis žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, tarp šalių buvo susitarimas anksčiau ar vėliau įforminti (kokio nors sandorio pagrindu įregistruoti viešame registre) ieškovo nuosavybės teisę į dalį ginčo turto. Todėl, ieškovo manymu, nutrūkus šalių santykiams ieškovas turi teisę reikalauti pripažinti jo nuosavybės teisę į 1/2 dalį šio nekilnojamojo turto ir visą ginčo nekilnojamąjį turtą priteisiant atsakovei turi teisę reikalauti iš atsakovės pusės šio nekilnojamojo turto rinkos vertės dydžio kompensacijos.

24. Tuo tarp atsakovė, laikosi pozicijos, kad niekada nebuvo susitarimo įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise ir ieškovas tik savanoriškai pagelbėjo atsakovei susiremontuoti ginčo butą. Atsakovės teigimu, tarp šalių buvo susitarimas, kad visas ieškovo investuotas lėšas atsakovė ieškovui grąžins. Atsakovė 2022 m. gruodžio mėnesį pervedė ieškovui 11 000 Eur sumą ir mano, kad ieškovui už jo indėlį į buto remontą yra atlyginta.

25. Galiojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis.

26. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019). Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad tiek pagal teisinį reguliavimą, tiek ir pagal kasacinio teismo praktiką santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio turtiniai santykiai nelaikomi lygiaverčiais santuoką sudariusių asmenų turtiniams santykiams.

27. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).

28. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010, 2011 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011, 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Vadinasi, nuosavybės teisės atsiradimas jungtinės veiklos teisinių santykių pagrindu skiriasi nuo nuosavybės teisės į santuokos metu sutuoktinių įgytą turtą atsiradimo. Sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatymo įtvirtintas teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali ir kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Todėl, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016). Taigi vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise.

29. Apibendrinant aptartą kasacinio teismo praktiką konstatuotina, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis). Aptarta kasacinio teismo praktika suponuoja, kad, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

30. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ginčo butas buvo pagerintas iš esmės, t. y. sudėtos naujos grindys, sienos, patalpos apšiltintos, įdėti stoglangiai, pagal statybos projektą pastatytame, tačiau Registrų centre neįregistruotame priestate atsirado dvi naujos patalpos – tambūras, sanitarinė patalpa, praplėstas buvęs vestibiulis, buvo griaunamos ir perstatomo sienos. Tai, kad prastos būklės įsigytas ginčo butas buvo pagerintas, iš esmės patvirtina byloje esančių įrodymų visuma, įskaitant UAB „Aireda“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. MŽ23/09-340, kurioje nurodyta, kad 2-jų kambarių buto (duomenys neskelbtini), su 77/231 dalimis 0,0231 ha bendro ploto žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2023 m. rugsėjo 19 d. buvo 65 000 Eur. Šios ataskaitos ir joje nurodomos ginčo turto vertės šalys neginčijo. Taigi už beveik 12 000 Eur įsigyto ginčo nekilnojamo turto vertė išaugo apie penkis su puse karto.

31. Ieškovė patvirtina, kad ieškovas rūpinosi nupirkto buto remontu, pirko statybines medžiagas, atliko statybos darbus, prisidėjo savo pinigais ir darbu. Ieškovas taip pat nurodo, kad atsakovė ne tik įsigijo ginčo nekilnojamąjį turtą, bet ir prisidėjo savo finansais pirkdama atitinkamus įrenginius, medžiagas, darbu ir pan. Taigi byloje iš esmės nėra ginčo, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė remontuodami ginčo butą investavo tiek savo asmenines lėšas, tiek laiką, prisidėjo prie buto remonto savo darbu. Ginčas kyla tik dėl ieškovo indėlio dydžio remontuojant ginčo butą, dėl to apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime pasisakys vėliau.

Žemesnės instancijos teismas

32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į šalių ne epizodiškai kartu pragyventą laiko tarpą, į tai, kad ginčo nekilnojamasis butas buvo skirtas šalių, kaip šeimos, poreikiams tenkinti, t. y. jame gyventi, į tai, kad ginčo butas buvo remontuojamas siekiant pasigerinti buities sąlygas, į tai, kad šalys ginčo butą remontavo kelerius metus, į tai, kad šalys į ginčo butą įsikraustė ir jame gyveno, ir į kitų byloje nustatytų aplinkybių visumą, labiau tikėtina, jog tarp šalių dėl šio konkretaus ginčo nekilnojamojo turto buvo susitarimas įgyti jį bendrosios dalinės nuosavybės teise.

33. Šios išvados nepaneigia atsakovės argumentai, kad šalys savo finansus tvarkė atskirai ir dėl kiekvieno didesnio pirkinio spręsdavo savo nuožiūra, taip pat tai, kad šalių gyvenimo laikotarpiu jos buvo įgijusios ir kito, įskaitant nekilnojamąjį, turto ar kad jos niekada neregistruodavo įsigyto turto bendrąja daline nuosavybės teise. Pažymėtina, kad šiuo atveju sprendžiama ne dėl kito turto, o dėl konkretaus – ginčo nekilnojamojo turto. Jei šalys ginčo nekilnojamąjį turtą būtų raštu susitarusios įsigyti ir (ar) įregistravusios bendrosios dalinės nuosavybės teise, tai nebūtų šioje byloje nagrinėjamo ginčo. Būtent ginčo nekilnojamojo turto atveju matyti, kad nors jis buvo įsigytas atsakovės lėšomis, tačiau, kaip minėta, iš esmės buvo gerinamas investuojant abiejų šalių finansus, laiką, abiem šalims prisidedant darbu.

34. Nors atsakovė ir nurodo, kad tarp šalių buvo susitarimas tik dėl to, jog atsakovė grąžins ieškovui visas jo investuotas lėšas, tačiau, kaip ir nurodoma ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovė nenurodo, per kokį terminą, kokiomis dalimis, kokiu būdu buvo susitarta jas ieškovui grąžinti, ir pan. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovė ieškovui pervedė 11 000 Eur tik tada, kai jau šalių artimi santykiai buvo iširę ir ieškovas buvo nurodęs, kad kreipsis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Jokių duomenų apie atsakovės ankstesnį lėšų ar jų dalies grąžinimą ieškovui byloje nėra nurodoma ir tokių duomenų nėra teikiama. Vertinant tai, atsakovės pozicija dėl susitarimo grąžinti tik ieškovo investuotas lėšas laikytina labiau deklaratyvia ir gynybine.

35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios išvados nekeičia atsakovės nurodomos aplinkybės, kad ieškovas šalių buitinio ikiteisminio susirašinėjimo metu kelis kartus keitė reikalavimo dydį ar reikalavimą įvardijo kaip kompensaciją už savo indėlį į buto remontą, o ne už jam priklausančią ginčo turto dalį. Kaip ir nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovas nėra teisininkas, todėl nėra pagrindo nuspręsti, kad ieškovas iš karto turėjo nuspręsti, kokius tiksliai reikš reikalavimus, ir juos tinkamai suformuluoti. Kita vertus, tik pačiam ieškovui priklauso teisė, kokiu būdu ir kokia apimtimi ginti savo pažeistas teises ir kokius reikalavimus reikšti teisme.

36. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypo dalys yra tiesiogiai susijusios su ginčo butu ir turi būti vertinami kaip vientisas turto objektas, kurį šalys siekė sukurti, nors ir šie du nekilnojamojo turto objektai Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti atskirai. Tokią išvadą patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, kad ginčo žemės sklypo dalys įgytos netrukus po ginčo buto įgijimo, įsigytos vykdant ginčo buto rekonstrukciją, jos yra tuo pačiu adresu, kaip ir ginčo butas, jų dydis tik 0,77 aro, be to, didžiąją viso 2,31 arų žemės sklypo dalį užima namas, kuriame yra ginčo butas. Taigi ginčo žemės sklypo dalis vertinti atskirai nuo ginčo buto, atsižvelgiant į konkrečias šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes būtų neprotinga ir neteisinga, kadangi kitu tikslu nei kad tarnauti ginčo butui, naudoti ginčo žemės sklypo dalių praktiškai neįmanoma.

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvada, kad yra pagrindas konstatuoti šalių bendrąją dalinę nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą, padaryta remiantis minėtomis CK nuostatomis ir nenukrypstant nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos.

Žemesnės instancijos teismas

38. Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. Pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016).

39. Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016).

40. Byloje iš esmės tarp šalių nesutariama dėl ieškovo indėlio dydžio į buto remontą. Ieškovas laikosi pozicijos, kad jo išlaidos ginčo buto rekonstrukcijai iš viso sudarė 33 650 Eur. Ši suma grindžiama ieškovo pateikta 2022 m. gruodžio 27 d. lokaline sąmata, sudaryta pagal 2017 m. spalio mėnesio kainas, taip pat pridėtais pirkimo kvitais. Ieškovas taip pat teikia pastabas dėl atsakovės pateiktoje lokalinėje sąmatoje nurodytų kainų.

41. Tuo tarpu atsakovė, kaip minėta, 2022 m. gruodžio mėnesį pervedė ieškovui 11 000 Eur sumą irmano, kad ieškovui už jo indėlį į ginčo buto remontą yra atlyginta. Be to, atsakovė pateikė bylai 2024 m. sausio 2 d. lokalinę sąmatą, sudarytą pagal 2017 m. kovo mėnesio kainas, 13 399,29 Eur sumos, kuri, anot ieškovės, įrodo apskritai realiai atliktų ginčo buto darbų kainą. Taip pat atsakovė teigia, jog susumavus visus ieškovo pateiktus kvitus (įskaitant ir tuos, kurie buvo apmokami iš atsakovės lėšų, ir kuro išlaidas bei kt.), matyti, kad ieškovas rekonstrukcijos metu iš viso išleido ne daugiau nei 8 500 Eur savo asmeninių lėšų ir tokia ir yra reali ieškovo investuota suma į ginčo nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad atsakovė savo finansinio įnašo į ginčo buto remontą, taip pat jos atliktų darbų vertės dydžio tiksliai nenurodo ir jų neįrodinėja.

42. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant lygiaverčiams šalių pateiktiems įrodymams (lokalinėms sąmatoms), esant šalių ginčams dėl darbų ir medžiagų kainų ir apmokėjimo, nesant visų medžiagų ir darbų apmokėjimo kvitų, nesant visų įrodymų apie tai, kiek ir kokius darbus bei medžiagas tiksliai apmokėjo kiekviena šalis, darytina išvada, kad byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, kurie leistų tikslai nustatyti tikslų kiekvienos iš šalių įnašo dydį į ginčo turto sukūrimą.

43. Tačiau, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, nesant ginčo dėl to, kad ginčo nekilnojamąjį turtą už beveik 12 000 Eur įsigijo atsakovė, į tai, kad ieškovas, atsakovės teigimu, vertinant ieškovo pateiktus kvitus, galėjo išleisti 8 500 Eur, į tai, kad ieškovas, priešingai nei atsakovė, nusimanė ir turėjo patirties statybos darbuose, ieškovas iš esmės rūpinosi ginčo buto remonto darbais, trukusiais kelerius metus, nesant tikslių duomenų apie ieškovo atliktų darbų vertę, atsakovei neįrodinėjant pačios atliktų ginčo buto remonto darbų vertės ir į šį remontą investuotų lėšų sumos, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju šalių prisidėjimas ir įnašai kuriant ginčo nekilnojamąjį turtą iš esmės gali būti laikomi lygiais. Kitaip tariant, atsakovui prašant nustatyti, kad šalių prisidėjimas ir įnašai kuriant ginčo nekilnojamąjį turtą buvo lygūs, ir nesant reikšmingų duomenų ir įrodymų, leidžiančių nuspręsti, kad yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, laikytina, kad ieškovo ir atsakovės ginčo nekilnojamojo turto dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra lygios – po 1/2 dalį turto.

44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvada taip pat padaryta remiantis minėtomis CK nuostatomis ir nenukrypstant nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos.

45. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog būtent atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016). Kitas bendraturtis gali siūlyti alternatyvias atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes arba, jei nesiekia jokio atidalijimo varianto, savo nesutikimą su siūlomu ieškovo projektu gali grįsti bendraturčių interesų pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014). Kai bendroji dalinė nuosavybė atidalijama bendraturčiui sumokant kompensaciją, turi būti nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto rinkos kaina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu ir pagal tai, atsižvelgiant į atidalijamo bendraturčio dalies dydį, apskaičiuojama jam priteistinos kompensacijos suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012). Teismo teisės spręsti dėl kompensacijos dydžio neriboja ieškovo reikalavime nurodyta suma. Teismas iš bylos duomenų sprendžia dėl priteistinos kompensacijos dydžio, vertina, koks dydis yra teisingiausias, labiausiai atitinkantis šalių interesus, užtikrinantis interesų balansą. Didesnės, nei nurodyta ieškinyje, kompensacijos nustatymas savaime nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017).

46. Nagrinėjamu atveju atsakovė nenurodė, kad ieškovo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas sumokant ieškovui kompensaciją jai yra nepriimtinas, pažeidžia jos interesus, taip pat nesiūlė alternatyvių atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės variantų. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog atsakovei ieškovo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas sumokant jam kompensaciją atsakovei yra priimtinas. Kaip minėta, byloje pateiktoje UAB „Aireda“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. MŽ23/09-340 nurodyta, kad 2-jų kambarių buto (duomenys neskelbtini), su 77/231 dalimis 0,0231 ha bendro ploto žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2023 m. rugsėjo 19 d. buvo 65 000 Eur. Taip pat, kaip minėta, šios ataskaitos ir joje nurodomos ginčo turto vertės šalys neginčijo.

47. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodyta išvada, jog įvertinus tai, kad atsakovė jau yra pervedusi ieškovui 11 000 Eur, ieškovui iš atsakovės priteistina 21 500 Eur dydžio kompensacija už 1/2 dalį ginčo nekilnojamojo turto (65 000 / 2 – 11 000).

48. Atsakovė apeliaciniu skundu kitų skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių – dėl palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo – neginčija. Apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje, nekartodamas pirmosios instancijos teismo motyvų ir argumentų ir su jais sutikdamas, plačiau dėl to nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas kitų apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų motyvų ir argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuoja ir taip pat dėl jų nepasisako.

49. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl bylos procesinės baigties

50. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

51. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

52. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas „pralaimėjęs moka“, užtikrinantis šalies, laimėjusios bylą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkintinas.

53. Ieškovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą surašant ir pateikiant teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą. Ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimo išlaidų dydis neviršija nustatytų Rekomendacijose, todėl ieškovo prašymas jas priteisti iš atsakovės tenkintinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Atmesti apeliacinį skundą.

Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Netenkinti atsakovės S. A. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

Iš atsakovės S. A. priteisti ieškovui A. M. 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Irma ČuchrajErika MisiūnienėAlmantas Padvelskis