- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-22
- Bylos Nr.
- e2A-1026-524/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-03193-2022-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erika Misiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- A. R.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
- 2.6.8.10Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai
- 2.6.16.9Išperkamoji nuoma
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. sprendimo už akių civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei A. R. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Legal Balance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės 239,88 Eur skolą, 216,00 Eur delspinigius, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė prašo priimti sprendimą už akių, jei atsakovė nepateiks atsiliepimo į ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 2 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės A. R. 239,88 Eur (dviejų šimtų trisdešimt devynių eurų 88 ct) skolą, 21,59 Eur (dvidešimt vieno euro 59 ct) delspinigius, 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą 261,47 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2022-05-31 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 148,77 Eur (vieno šimto keturiasdešimt aštuonių eurų 77 ct) bylinėjimosi išlaidas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal balance“ naudai.
Likusią ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovės A. R. 13,44 Eur (trylikos eurų 44 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.
3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškovės prašoma priteisti skolos suma neviršija reikalavimo perleidimo sutartimi perimto reikalavimo apimties, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų įvykdžiusi visus savo įsipareigojimus pradinei ar naujajai kreditorei, ieškovės reikalavimas priteisti nesumokėtą 239,88 Eur nuomos mokestį laikytinas pagrįstu, todėl tenkintinas.
4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, remdamasi Sutarties dalimi „Šalių atsakomybė“, ieškovė iš atsakovės taip pat prašo priteisti 216,00 Eur delspinigius, apskaičiuotus už 180 dienų taikant 0,5 procento delspinigių normą. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu, todėl ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos visada turi būti tik tam tikro dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2012). Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Vartojimo kredito įstatyme nurodyta netesybų skaičiavimo trukmė gali būti pripažįstama orientacine (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014), o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodoma ne tik 180 dienų maksimali trukmė, už kurią gali būti skaičiuojami delspinigiai, bet ir maksimalus jų dydis – 0,05 procento už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną.
5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, kasacinio teismo formuojamą praktiką, taip pat į tai, kad atsakovė yra vartotoja, į tai, kad prašomi priteisti delspinigiai yra beveik tokio paties dydžio kaip susidariusi skola už daikto nuomą, taip pat įvertinus tai, jog ieškovė delspinigių dydžio nepagrindžia patirtais nuostoliais, konstatuotina, kad prašomi priteisti 0,5 proc. delspinigiai yra aiškiai per dideli. Vadovaudamasis CK 6.258 straipsnio 3 dalimi ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas ieškovės prašomus priteisti delspinigius mažina iki 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną, t. y. iki 21,59 Eur (239,88 Eur x 0,05 proc. x 180) delspinigių.
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad analogiškos praktikos dėl delspinigių mažinimo bylose su ieškove laikosi ir aukštesnės instancijos teismai, pvz. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. balandžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-372-460/2021, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1126-565/2019, 2019 m. kovo 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-442-640/2019, 2019 m. kovo 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-344-803/2019, 2019 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-339-258/2019, 2019 m. sausio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-117-619/2019.
III. Apeliacinio skundo argumentai
7. Ieškovė UAB „Legal Balance“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5753-971/2022 dalį dėl delspinigių ir priteisti apeliantei UAB „Legal Balance“ iš atsakovės A. R. priteisti 216,00 Eur delspinigių ir 261,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti UAB „Legal Balance“ iš atsakovės A. R. 20,00 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.
8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymu (toliau tekste – LR VKĮ) ir silpnesniosios sandorio šalies interesų apsaugos doktrina bei sąžiningumo ir protingumo principais, netinkamai vertino apeliantės prašomus priteisti delspinigius, todėl juos sumažino nuo prašomų priteisti 216,00 Eur iki 21,59 Eur. Su šia teismo sprendimo dalimi apeliantė nesutinka, kadangi ji yra nepagrįsta ir neteisėta.
8.1. Teismas nepagrįstai taikė LR VKĮ nuostatas nagrinėjamoje byloje, nes įstatymo 3 str. 2 d. 4 p. nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Išperkamosios nuomos sutarties Nr. BK-023389 (toliau tekste – Sutartis) bendrųjų sąlygų dalyje „Sutarties objektas“ aiškiai įtvirtinta nuostata, kad „šalys susitaria, kad Nuomininkui tinkamai vykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties Specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal šią sutartį, pasibaigus šiai sutarčiai Nuomininkui suteikiama teisė įsigyti Turtą už 1,00 Eur“. Kitaip tariant, pradinė kreditorė ir atsakovė Sutartimi susitarė, jog atsakovė turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas pagal Sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Tik tuo atveju, jeigu pradinė kreditorė ir atsakovė Sutartyje būtų įtvirtinusios nuostatą, kad atsakovė, sumokėjusi visas nuomos mokesčio įmokas pagal Sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, galėtų būti taikomas LR VKĮ.
8.2. Išperkamosios nuomos teisiniai santykiai buvo kvalifikuojami kaip vartojimo kredito teisiniai santykiai iki 2011 m. balandžio 1 d., t. y. iki tol, kol įsigaliojo LR VKĮ ir kol 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso XLIII skyriaus trečio skirsnio pakeitimai.
8.3. Apeliantė sutinka, jog tarp pradinės kreditorės ir atsakovės buvo sudaryta vartojimo sutartis, kadangi tikėtina, jog sutarties pagrindu perduotu turtu atsakovė naudojosi savo asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti, tačiau jokiu būdu tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta Sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos LR VKĮ normos (Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-247-280/2018).
8.4. Lietuvos bankas, vykdantis vartojimo kredito davėjų priežiūra, yra išaiškinęs, jog iš išperkamosios nuomos ir vartojimo kredito sutarties apibrėžimų matomi skirtingi šių sutarčių sudarymo tikslai: išperkamosios nuomos pagrindinis tikslas yra daikto nuoma, o vartojimo kredito sutarties – piniginio poreikio patenkinimas. Kaip jau minėta, apeliantės ir atsakovės sudarytoje nuomos sutartyje nėra numatytos nuomotojo pareigos išsipirkti daiktą, jam suteikiama tokia teisė; nuomotojas gali atsisakyti perduoti turtą nuomininkui, jei turto naudojimo vietoje nėra tinkamų sąlygų jo naudojimui; pasibaigus sutarties terminui ir nepareiškęs noro įsigyti daiktą, nuomininkas turi teisę grąžinti jį nuomotojui; nuomotojas turi perduoti nuomininkui turtą tinkamos kokybės bei galimą naudoti, bet kada patikrinti jo būklę. Akivaizdu, kad, sistemiškai aiškinant sutarties nuostatas, šalys aptaria ir aprašo konkretaus turto perdavimo, naudojimo ir grąžinimo sąlygas, sutartį sudaro apibrėžtam laikotarpiui, po kurio nuomininkui suteikiama galimybė pasirinkti, turtą grąžinti arba įsigyti. Dėl šios priežasties sutarties tikrasis tikslas yra sutarties objekto nuoma su teise jį išpirkti (įsigyti), o ne finansavimo vartotojui suteikimas.
8.5. LR CK 6.256 str. 2 d. įvirtinta, jog asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Lietuvos Aukščiausias Teismas yra konstatavęs, jog šalių sudaryta sutartis turi būti tinkamai ir sąžiningai vykdoma. Įstatyme draudžiama šaliai vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos vykdymo sąlygas, nebent tai būtų iš anksto susitarta sutartyje arba tokia galimybė būtų numatyta įstatyme. Prievolės, sutarties neįvykdymas yra pagrindas nukentėjusiai šaliai reikalauti taikyti įstatyme įtvirtintus civilinių teisių gynimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis bylos Nr. 3K-3-109/2010). Vadovaujantis vienu pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principu, įtvirtintu LR CK 6.251 str., prievolės pažeidimo atveju kreditorius turi teisę į patirtų nuostolių atlyginimą. Kreditorius, siekdamas apsaugoti teisėtus savo interesus prievolės neįvykdymo ar netinkamo jos vykdymo atveju, gali sudaryti prievolės įvykdymą užtikrinančius susitarimus ir turi galimybę naudotis dviem Lietuvos civilinėje teisėje įtvirtintais kreditoriaus interesų apsaugos būdais – netesybų ir (ar) palūkanų institutais, taikomais jo pasirinkimu.
8.6. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo teisės normas ir Lietuvos kasacinio teismo praktiką dėl netesybų reglamentavimo bei jų mažinimo.
8.7. Pažymėjo, jog teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2009; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Mažinant netesybų dydį būtina atsižvelgti ir į tai, kokio dydžio netesybos pasirinktos šalių valia ir sulygtos sutartimi (2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Nagrinėjamu atveju teismas mokėtinų netesybų dydį sumažindamas nuo 216,00 Eur iki 21,59 Eur, tai yra sutartines netesybas sumažindamas dešimt kartų, iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.
8.8. Teismas, vertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė jau daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į tai, jog apeliantė, vadovaudamasi Lietuvos teismų praktika, prašė priteisti delspinigius ne už visą (LR CK 1.126 str. 2 d.), bet už sutrumpintą laiką, t. y. už 180 dienų. Pažymėtina ir tai, jog atsakovė, sudarydama Sutartį, prisiėmė Sutartyje nustatytus įsipareigojimus žinodama, kad yra atsaking už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino skolos ar nuomojamo daikto ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola ar nuomojamas daiktas būtų grąžinti arba mokėjimų ar nuomojamo daikto grąžinimas būtų atidėtas vėlesniems terminams. Teismas privalėjo įvertinti ir tai, jog apeliantė po Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo elektroniniu paštu atsakovei išsiuntė pranešimus dėl kreditoriaus pasikeitimo ir reikalavimo įvykdyti prievolę, o į teismą su ieškiniu dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo kreipėsi po protingo termino (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1407-265/2017).
8.9. Pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas analogiškoje byloje 2021 m. rugsėjo 28 d. pasisakė, kad „pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2009).
8.10. Apeliaciniame skunde nurodomi motyvai dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.
10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus turėjo galimybę išdėstyti procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
11. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. sprendimas už akių, kuriuo tenkintas iš dalies ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Legal Balance“ ieškinys atsakovei A. R. dėl skolos, delspinigių, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
12. Ieškovė nesutinka su sprendimo už akių dalimi dėl delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų sumažinimo. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatas, nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, kad apeliantės pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų dalies „Šalių atsakomybė“ nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo mažinti iš atsakovės prašomų priteisti delspinigių dydžio, nes tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele. Pati atsakovė netinkamai vykdė savo prievolę apeliantei, todėl ji turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes.
Faktinės bylos aplinkybės
13. Byloje nustatyta, kad tarp atsakovės ir pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ 2020-09-17 sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK-023389 (toliau – Sutartis), kuria atsakovei buvo išnuomotas telefonas „Samsung-Galaxy A20e“, mėlynas, (duomenys neskelbtini), 12 mėnesių terminui ir pagal kurią atsakovė įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti mėnesinį nuomos mokestį Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais.
14. Atsakovė nesilaikė mokėjimo grafike nustatytos įmokų mokėjimo tvarkos, todėl 2020-12-01 atsakovei išsiųstu pranešimu pradinė kreditorė nutraukė sutartį. Atsakovė liko skolinga pradinei kreditorei 239,88 Eur.
15. Tarp pradinės kreditorės ir ieškovės 2021-01-19 buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2021-01/01, kuria pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises, įskaitant ir reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą pagal sutartį.
16. Atsakovė apie reikalavimo teisės perleidimą informuota ieškovės elektroniniu paštu siųstu 2021-01-20 pranešimu.
17. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo piniginės prievolės ieškovei įvykdymą.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
18. Apeliantė pateiktu apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl delspinigių priteisimo. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė Vartojimo kredito įstatymo nuostatas, vadovaudamasis vartotojo interesais, neatsižvelgė į tai, jog vartotojas vengia vykdyti įsipareigojimus, neįvertino, jog apeliantė sumažino delspinigių dydį. Pakeitus teismo sprendimo už akių dalį dėl delspinigių priteisimo, prašo perskirstyti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad byloje pirmiausia keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, taikė materialinės teisės normas spręsdamas klausimą dėl apeliantės reikalavimų dėl delspinigių.
19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp nuomotojos UAB „Be kredito“ ir atsakovės (nuomininkės A. R.) 2020-09-17 buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK-023389, kuria atsakovei buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – telefonas „Samsung-Galaxy A20e“, mėlynas, (duomenys neskelbtini), 12 mėnesių terminui ir pagal kurią atsakovė įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti 19,99 Eur mėnesinį nuomos mokestį Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Atsižvelgiant į tai, kad pradinei kreditorei iš atsakovės nepavyko atgauti nei atlyginimo už suteiktas daikto nuomos paslaugas, nei paties nuomojamo daikto, 2021 m. sausio 19 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2021-01/01, kuria pradinė kreditorė atlygintinai perleido ieškovei UAB „Legal Balance“ reikalavimo teises, įskaitant prievolių įvykdymui užtikrinti nustatytas teises (netesybas ir kt.) į 320 pradinei kreditorei skolingus asmenis, nurodytus reikalavimo perleidimo sutarties 1 priede, tarp jų ir reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą pagal minėtą išperkamosios nuomos sutartį.
20. Atsakovė skolos fakto ir jos dydžio neginčijo (savo pozicijos byloje neišreiškė), ieškovė teismo sprendimo už akių dalies, kuria priteista skolos suma, taip pat neskundžia, todėl teismas skolos dydžio klausimu nepasisakys. Apeliantė ginčija tik teismo sprendimo už akių dalį, kuria teismas sumažino priteistiną delspinigių sumą.
21. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Vartojimo kredito įstatymo nuostatas, nes šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą. Be to, teismas, įvertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, vadovavosi tik atsakovės (vartotojo), kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į tai, jog apeliantė prašė priteisti delspinigius ne už visą, bet už sutrumpintą laiką – tik už 180 dienų.
22. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims. Vadovaujantis VKĮ 1 straipsnio 2 dalimi, šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Kitaip tariant, VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį, todėl vien aplinkybė, kad pačioje sutartyje ji įvardyta kaip nuomos, o ne vartojimo kredito, pati savaime nėra pakankamas pagrindas netaikyti tokiai sutarčiai imperatyvių reikalavimų, reglamentuojančių vartojimo kredito ar jiems prilyginamus teisinius santykius.
23. Vertinimas, ar konkreti sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Be kredito“ ir atsakovė 2020-09-17 sudarytoje sutartyje susitarė, jog nuomotoja (UAB „Be kredito“) perduoda nuomininkui (atsakovui) laikinai valdyti ir naudotis už sutartyje nurodytą nuomos mokestį nuomotojui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį daiktą, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojui nuomos mokestį. Sutarties šalys taip pat susitarė, kad, nuomininkui tinkamai vykdžius sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties specialiojoje dalyje, ir sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal sutartį, pasibaigus sutarčiai nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą už 1 Eur. Tokį šalių susitarimą ieškovė reikalauja įvertinti kaip atitinkantį VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą išlygą, kad įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Ne formalus tam tikrų nuostatų, atitinkančių teisinio reglamentavimo išimtis, įtvirtinimas sutartyje, bet sutartimi kuriamų prievolių pobūdis bei tikrieji šalių ketinimai sudarant sandorį lemia tokio sandorio kvalifikavimą, o vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 1 dalimi, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.
24. Pati ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog pradinė kreditorė ir atsakovė sutartimi susitarė, jog atsakovė turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas pagal sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Tik tuo atveju, jeigu pradinė kreditorė ir atsakovė sutartyje būtų įtvirtinusios nuostatą, kad atsakovė, sumokėjusi visas nuomos mokesčio įmokas pagal sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, galėtų būti taikomas VKĮ, t. y. akcentuoja nuomos sutarties ir vartojimo kredito sutarties skirtingus teisinius tikslus. Taigi, sprendžiant, ar UAB „Be kredito“ ir atsakovės 2020 m. rugsėjo 17 d. sudaryta sutartis galėtų būti pripažinta vartojimo kredito sutartimi, svarbu išsiaiškinti, ar sutartimi siekta išsinuomoti daiktą ir naudotis juo pagal sutarties sąlygas, ar atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui (daiktui) įsigyti. Tam būtina įvertinti aplinkybes, susijusias su daiktų, dėl kurių sudaromi sandoriai, pobūdžiu (ar tokio pobūdžio sandorius pradinė kreditorė įprastai sudaro ir dėl naudotų daiktų, kuriuos pakartotinai naudoja kaip nuomos sutarčių dalyką, ar tik dėl naujų daiktų), nuomininko galimybėmis pasirinkti daikto nuomos terminą, sumokėti daikto kainą nepasibaigus nuomos terminui, santykiu tarp turto kainos ir per sutarties vykdymo laikotarpį mokėtinų įmokų, neapmokėta daikto verte nuomos termino pabaigoje, taip pat tinkamo pareigos atlikti sutartinius mokėjimus nevykdymo pasekmėmis ir pan. Situacija, kai verslo subjektas siūlo vartotojui įsigyti naujus (nenaudotus) daiktus, išdėstant visos daikto kainos mokėjimą per tam tikrą laikotarpį, o įmokas nustatant taip, kad papildomai būtų uždirbama iš atidėto kainos mokėjimo (nepriklausomai nuo to, ar toks uždarbis įvardijamas kaip nuomos mokestis už naudojimąsi daiktu, ar kaip palūkanos už naudojimąsi neapmokėtą daikto kainos dalį sudarančiomis pinigų sumomis), verslininkas sutartyje nusimato diskrecinę galimybę iš sutartį pažeidusio vartotojo po sutarties nutraukimo reikalauti visų sutartinių įmokų iki pat sutarties termino pabaigos sumokėjimo, o vartotojo diskrecija apsispręsti, ar jis pasibaigus sutarties terminui ketina įsigyti daiktą, siejama iš esmės tik su tuo, ar pasilikti sau daiktą, už kurį visa kaina iš esmės jau yra sumokėta, savo esme gali būti vertinama kaip dirbtinai, siekiant išvengti VKĮ taikymo, kuriama teisinė konstrukcija, užslepiant tikrąjį vartotojo tikslą įsigyti daiktą nuosavybės teise ir verslininko siekį ne tik vykdyti prekybinę veiklą, bet ir užsiimti vartojimo kredito veikla, finansuojant vartotojui perduodamos prekės įsigijimą ir papildomai taikant užmokestį už naudojimąsi pinigais (nesumokėta daikto kainos dalimi), į mokėtinas įmokas įtraukiant daikto kainą viršijančias sumas (prilygintinas sutartinėms palūkanoms).
25. Visos nutarties 24 punkte aptartos aplinkybės turi būti detaliai išanalizuotos ir, konstatavus, kad tarp UAB „Be kredito“ ir atsakovės susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai, neturėtų būti apsiribojama vien sutarties sąlygos dėl netesybų dydžio teisėtumo vertinimu (VKĮ 11 straipsnio 8 dalis), bet turi būti įgyvendinama ir teismo pareiga savo iniciatyva išsiaiškinti, ar tinkamai įvykdytos vartojimo kredito davėjo pareigos ikisutartinių vartojimo kredito santykių stadijoje įvertinti vartotojo kreditingumą (VKĮ 8 straipsnis), pateikti jam visą reikalingą informaciją, kad jis galėtų apsispręsti dėl sutarties sudarymo (VKĮ 5 straipsnis). Pareigos vertinti vartotojo kreditingumą nevykdymas lemia bet kokių kredito davėjo teisių, kylančių iš sutarties, išskyrus teisę susigrąžinti kredito sumą, praradimą (VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje). Kitaip tariant, kredito davėjas galėtų pretenduoti tik į negrąžintą kredito sumą (kuri nagrinėjamu atveju atitiktų skirtumą tarp daikto kainos ir visų pagal sutartį atliktų įmokų), kas kelia abejonių ir dėl skundžiamo teismo sprendimo už akių dalies, kuria ieškovei iš atsakovės priteistas visas pagal sutartį mokėtinas nuomos mokestis, teisėtumo bei pagrįstumo. Netinkamas informavimo pareigos įgyvendinimas gali lemti, kad: a) vartotojui suteikiama galimybė atsisakyti sutarties; b) kreditoriui gali kilti civilinė atsakomybė, t. y. pareiga atlyginti dėl to patirtus vartotojo nuostolius; c) šios pareigos netinkamas įgyvendinimas gali turėti įtakos vertinant sutarties sąlygų sąžiningumą skaidrumo aspektu.
26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nutarties 24 ir 25 punktuose aptartos aplinkybės nebuvo vertinamos. Kartu pažymėtina, kad paminėta reikalavimo perleidimo sutartimi pradinė kreditorė perleido ieškovei visus reikalavimus į atsakovės įsiskolinimą pagal 2020 m. rugsėjo 17 d. sutartį. Į pirmosios instancijos teismą dėl skolos priteisimo kreipėsi ieškovė. Byloje nedalyvaujant UAB „Be kredito“ gali būti ne tik apribotos galimybės išsiaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes, bet ir priimtas su pradinės kreditorės teisėmis ir pareigomis susijęs sprendimas. Tokią išvadą patvirtina paminėtos reikalavimo perleidimo sutarties 5.3, 5.5 punktuose įtvirtintos nuostatos, kad nuomos sandorio pripažinimo negaliojančiu atveju pradinis kreditorius privalo naujajam kreditoriui ne tik grąžinti pagal reikalavimo perleidimo sutartį gautas sumas, bet ir atlyginti visas su išieškojimu susijusias išlaidas. Dėl nurodytos priežasties turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl UAB „Be kredito“ įtraukimo dalyvauti byloje trečiojo asmens procesiniu statusu.
27. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog vadovavosi aukštesnės instancijos teismų praktika, galiojusia skundžiamo sprendimo priėmimo metu (pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-372-460/2021, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1126-565/2019, 2019 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-442-640/2019, 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje e2A-344-803/2019, 2019 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje e2A-339-258/2019, 2019 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje e2A-117-619/2019), tačiau minėta aukštesnės instancijos teismų praktika neatitinka įtvirtintos pareigos ex officio kvalifikuoti vartojimo kredito sutartis, yra pasikeitusi (Kauno apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje e2A-1043-945/2022; Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje e2A-669-826/2022). Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų šiai bylai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, dėl to galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla. Šie pažeidimai negali būti pašalinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, jie sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.