Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. V. įmonės atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-9261-1028/2017 pagal ieškovės R. V. įmonės ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl 2000 m. kovo 1 d. ketinimų protokolo pripažinimo pasibaigusiu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl atsisakymo priimti ieškinį pagrįstumo. Ieškovė R. V. įmonė kreipėsi į teismą dėl 2000 m. kovo 1 d. ketinimų protokolo pripažinimo pasibaigusiu nuo 2000 m. kovo 8 d. dienos, t. y. kai šalys sudarė pagrindinę pirkimo?pardavimo sutartį. Nurodė, kad 2000 m. kovo 1 d. ketinimų protokole ieškovė ir akcinė bendrovė (toliau ? AB) „Nuklonas“ susitarė dėl tam tikrų teisių ir pareigų, jų įgyvendinimo. Ketinimų protokolo pagrindu šalys 2000 m. kovo 8 d. sudarė pirkimo?pardavimo sutartį. Sudarius pagrindinę pirkimo?pardavimo sutartį, ketinimų protokolas nebegalioja, nes jei ieškovė būtų laikiusi, kad ketinimų protokole nurodytas jos ketinimas nugriauti statinį tebegalioja, ji nebūtų siekusi įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Ketinimų protokolo 5 punkte užfiksuota šalių pozicija dėl šio protokolo teisinės galios: „Šis ketinimų protokolas juridinės galios neturi, jo pagrindu būtų pasirašoma pardavimo – pirkimo sutartis ir atitinkami priedai“. Būtinybė pripažinti ketinimų protokolą pasibaigusiu ir nebesukuriančiu šalims teisių ir pareigų yra sąlygojama to, kad šiuo ketinimų protokolu buvo remiamasi Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-263-291/2016 (Šiaulių apygardos teismo 2016-11-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-787-372/2016), kur buvo konstatuota, kad ieškovė ketino įsigyti pastatą nugriovimui ir įsigijo pastatą nugriovimui, būtent ketinimų protokolo pagrindu, todėl ieškovė buvo įpareigotas nusigriauti nugriovimui įsigytą pastatą, nors pagrindinėje pirkimo pardavimo sutartyje nebuvo numatytos jokios ieškovės pareigos ar ketinimas nupirktą pastatą nusigriauti. Ketinimų protokolo pripažinimas pasibaigusiu sukurs ieškovei teisines pasekmes: ieškovė įgis teisę atnaujinti procesą dėl naujai nustatytų (paaiškėjusių) aplinkybių civilinėje byloje Nr. e2-263-291/2016 dėl statinio nugriovimo.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi atsisakė priimti R. V. įmonės ieškinį (el. b. l. 42–46).Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte išdėstytos normos paskirtis ir atsisakymo priimti ieškinį pagrindai grindžiami draudimu tapačius reikalavimus teisme nagrinėti pakartotinai. Teismas nustatė, kad ieškovė kaip proceso dalyvis jau ne vienoje byloje siekė įteisinti kaip nekilnojamąjį turtą pastatų likučius, kurie buvo įsigyti iš AB „Nuklonas“, t. y. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009 įvertinęs 2000 m. kovo 1 d. ketinimų protokolą ir 2000 m. kovo 8 d. pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, konstatavo, kad ieškovė pastatus įsigijo nugriovimui, t. y. R. V. įmonė nusipirko pastato konstrukcijas bei statybines medžiagas, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog minėta sutartis yra nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis ir ji nesukuria jam nuosavybės teisių į tokį daiktą. R. V. įmonė ne kartą kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad Pastato dalis, kurios buvęs pavadinimas 6 ir 7 modulis, yra nekilnojamasis daiktas, nustatymo, tačiau Šiaulių apylinkės teismas civilines bylas nutraukė, o Šiaulių apygardos teismas kaip apeliacinės instancijos teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-888-357/2013, 2014 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-879-440/2014, 2015 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-344-267/2015 paliko pirmosios instancijos teismo nutartis nepakeistas. Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-263-291/2016 R. V. įmonė įpareigota per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlaisvinti valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. nugriauti nugriovimui 2000 m. kovo 8 d. sutartimi R. V. įmonės pirkto pastato (moduliai 6, 7, 8, buvęs adresas: (duomenys neskelbtini)) pamatų ir kitų jo dalių liekanas ir pašalinti iš valstybinės žemės visą po nugriovimo likusį statybinį laužą (Šiaulių apygardos teismas 2016 m. lapkričio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-787-372/2016 atmetė R. V. įmonės apeliacinį skundą ir paliko Šiaulių apylinkės 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą nepakeistą). Civilinėje byloje Nr. e2-329-772/2017 ieškovė R. V. įmonė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, prašydama pripažinti, kad ieškovės R. V. įmonės iš AB „Nuklonas“ nupirkto pastato (modulių 6,7,8, esančių buvusiu adresu (duomenys neskelbtini)) pamatų ir kitų jo dalių išlikusios dalys yra nekilnojamasis daiktas, tačiau Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-329-772/2017 ieškinys buvo atmestas (Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-386-856/2017 apeliacinis skundas buvo atmestas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-1341/2012 taip pat konstatavo, kad R. V. įmonė neturi nuosavybės teise jokio nekilnojamojo turto ginčo žemėje. Taigi teismuose įvairiais aspektais jau buvo nagrinėjama ne viena byla, susijusi su ieškovės įsigytais pastatais ir ne kartą buvo konstatuota, kad pastatai buvo įsigyti nugriovimui, o ne kaip nekilnojamasis turtas.Teismas pripažino, kad minėtose civilinėse bylose nustatyti faktai, kad 2000 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi R. V. įmonė nusipirko kilnojamąjį turtą tapo prejudiciniais faktais ir dėl šios aplinkybės negali būti ginčo objektas kitoje civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Vien aplinkybė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009 Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nebuvo dalyvaujančiu byloje asmeniu, tai nelemia bylos faktų prejudicialumo taikymo negalimumo.Teismas konstatavo, kad šio ieškinio tikslas yra pripažinti, kad pastato liekanos yra nekilnojamasis daiktas, nors teismų sprendimais jau ne kartą konstatuota priešingai – kad R. V. įmonė iš AB „Nuklonas“ nupirko ne pastatą (modulius 6,7,8, esančius buvusiu adresu (duomenys neskelbtini)), o kilnojamąjį daiktą, t. y. pastato konstrukcijas bei statybines medžiagas – neįteisintą pastatą nugriovimui. Įvertinęs, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl atsisakė priimti ieškinį remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė R. V. įmonė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės ? ieškinį priimti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Mano, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009 nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės reikšmės šioje byloje, nes Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nedalyvavo šioje byloje.

10.2. Pripažino, kad ieškovė R. V. įmonė anksčiau ne kartą dalyvavo civilinėse bylose dėl daikto pripažinimo nekilnojamuoju daiktu ir dėl įpareigojimo pastatą nugriauti, tačiau ieškinyje suformuotas naujas reikalavimas (dalykas), kuris anksčiau nebuvo nagrinėtas nė vienoje byloje. Anksčiau neprašė ketinimų protokolą pripažinti pasibaigusiu, bylose nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl ketinimų protokolo galiojimo laike, erdvėje ir apskritai jo teisinės galios, todėl teismas nepagrįstai plečiamai aiškino CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą konstatuodamas šios ir išnagrinėtų bylų ieškinio dalyko ir pagrindo tapatumą. Atsisakymas priimti ieškinį užkirto galimybę ieškovei ginti pažeistas teises teismine tvarka.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartį (el. b. l. 51?52). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Klausimas dėl ketinimų protokolo pripažinimo negaliojančiu buvo nagrinėtas Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-5213-841/2015, kurioje byla nutraukta, nes atsakovu nurodytas asmuo AB „Nuklonas“ likviduota ir nenurodytas jos teisių ir pareigų perėmėjas. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2s-125-440/2016 skundas atmestas ir pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl žodinio proceso

Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

Dėl ginčo esmės

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl pasisako dėl esminių skundo argumentų.Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši konstitucinė norma įtvirtina vieną esminių bendrųjų teisės principų – asmens teisę kreiptis į teismą. Ši teisė, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi teisė kreiptis į teismą yra neginčijama teisė. Tačiau asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose – CPK ir kituose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis. Pateikus ieškinį, teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio priėmimo, turi išsiaiškinti, ar egzistuoja CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas.Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju R. V. įmonės ieškinys negali būti priimtas, nes egzistuoja CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos aplinkybės, t. y. įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovės atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Įstatymų leidėjas, CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatydamas pagrindą atsisakyti priimti ieškinį tuo pagrindu, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), iš esmės apsaugo, kad dėl vieno ir to paties ginčo nebūtų priimta kelių teismo sprendimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis ne kartą teismuose buvo sprendžiami ginčai susiję su ieškovės teisėmis į 2000 m. kovo 8 d. sudarė pirkimo?pardavimo sutartimi įsigytą turtą, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009 konstatuota, kad R. V. įmonė pastatus įsigijo nugriovimui. Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-263-291/2016 R. V. įmonė įpareigota atlaisvinti valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. nugriauti nugriovimui 2000 m. kovo 8 d. sutartimi R. V. įmonės pirkto pastato (moduliai 6, 7, 8, buvęs adresas: (duomenys neskelbtini)) pamatų ir kitų jo dalių liekanas ir pašalinti iš valstybinės žemės visą po nugriovimo likusį statybinį laužą. Tačiau vien aplinkybė, kad ieškovė dalyvavo kitose bylose, savaime nereiškia, kad egzistuoja CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas pagrindas atsisakyti priimti ieškinį, nes atsisakyti priimti ieškinį galima tik tuo atveju, jei naujai pareikštas ieškinys yra tapatus jau išnagrinėtam. Todėl siekiant atsakyti į šį klausimą aktualus ieškinio tapatumo klausimas.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovė pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. Ieškinio pagrindas – tai aplinkybės, patvirtinančios ieškovo subjektinę teisę ir reikalavimo pagrįstumą. Ieškinyje turėtų būti atskirtas faktinis ir teisinis jo pagrindas. Ieškovo reikalavimas atsakovui išplaukia iš konkretaus teisinio santykio, iš subjektinės ieškovo teisės. Taigi ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Tai faktai, su kurių (ne)buvimu teisės aktai sieja teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą arba pasibaigimą, tokie, kaip, pvz., sutarties sudarymas, žalos padarymas ir pan. Tai reiškia, kad faktai turi būti teisiškai reikšmingi tam, kad sukeltų teisinius padarinius. CPK nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Tačiau faktai juridinę reikšmę įgauna tik tuo atveju, jei būtent su jais materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčo teisinį santykį, sieja juridinių faktų atsiradimą, t. y. šalis siejančių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą, pasibaigimą. Vadinasi, ieškovas, ieškinyje nurodydamas esminius faktus, turi atsižvelgti į atitinkamas materialiosios teisės normas, taip pat į proceso teisės normas pagal bylos kategoriją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440-687/2016). Įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija kasatorius, kokio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinyje rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti. Taigi vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisinio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011).Nagrinėjamu atveju ieškovė R. V. įmonė prašo 2000 m. kovo 1 d. ketinimų protokolą pripažinti pasibaigusiu, nes šalys 2000 m. kovo 8 d. sudarė pirkimo?pardavimo sutartį. Ieškovės teigimu, sudarius pirkimo–pardavimo sutartį iš 2000 m. kovo 1 d. ketinimų protokolo civilinės teisės ir pareigos pastarojo šalims atsirasti negali, todėl toks sandoris prieštarauja 1964 m. Civilinio kodekso 4 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto nuostatomis. Nors civilinėje byloje Nr. e2-5213-841/2015 ir šioje byloje skiriasi reikalavimai, t. y. byloje Nr. e2-5213-841/2015 buvo prašoma ketinimų protokolą pripažinti negaliojančiu, o civilinėje byloje Nr. e2-9261-1028/2017 prašoma tą patį ketinimų protokolą pripažinti pasibaigusiu, tačiau įvertinus ieškinio dalyką, nagrinėjimo objektą – 2000 m. kovo 1 d. ketinimų protokolo galiojimas – ir pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. siekiamą rezultatą, pripažinti, kad ketinimų protokolas nesukuria jokių teisių ir pareigų R. V. įmonei, daroma išvada, kad šiose bylose sutampa teisinio ieškinio dalykas, t. y. ieškovės prašomas taikyti pažeistų teisių gynybos būdas. Sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad ankstesnėse bylose ieškovė neprašė pripažinti pasibaigusiu 2000 m. kovo 1 d. ketinimų protokolą, ir tai neeliminuoja jos teisės kreiptis į teismą su nauju reikalavimu, tačiau, kaip minėta nutarties 20 punkte, civilinėje byloje Nr. e2-9261-1028/2017 ieškovės suformuoti reikalavimai negali būti laikomi naujais, nes jie pagal pažeistų teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) sutampa su ieškovės prašytais taikyti gynimo būdais civilinėje byloje Nr. e2-5213-841/2015.Pastebėtina ir tai, kad šiose bylose sutampa ne tik ieškinio dalykas, bet ir ieškinio pagrindas, t. y. abiejose bylose teigiama, kad sudarius pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, ketinimų protokolas negali sukurti jo šalims teisių ir pareigų, t. y. pareigos R. V. įmonei nugriauti statinius. Dėl 2000 m. kovo 1 d. ketinimų protokolo galimybės sukurti, pakeisti ar panaikinti asmens teises ir pareigas išsamiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009, kurioje konstatuota, kad vertinant šalių prisiimtų teisių ir pareigų turinį analizuotinos ne tik pagrindinės sutarties nuostatos, bet ir derybų metu sudarytų šalių ketinimo protokolai. Taigi net ir sudarius pagrindinę sutartį ketinimo protokolo nuostatos gali sukelti tam tikrus teisinius padarinius sandorio šalims. Būtent taip ir atsitiko nagrinėjamu atveju, nes 2000 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo numatyta, kokiu tikslu R. V. įmonei parduoti statiniai, tačiau įvertinęs ketinimų protokolo nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad R. V. įmonė nusipirko statinius nugriovimui. Esant tokioms aplinkybėms daroma išvada, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009 buvo išsamiai pasisakyta dėl R. V. įmonės teisių ir pareigų galimybės kilti iš 2000 m. kovo 1 d. ketinimų protokolo net ir po pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo 2000 m. kovo 8 d.Teismų praktikoje pabrėžiama, kad sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355-695/2017). Nors civilinėje byloje Nr. e2-5213-841/2015 Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nebuvo įtraukta į procesą, tačiau pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. e2-5213-841/2015 R. V. įmonė prašė leisti pakeisti atsakovą nurodydama, kad juo galėtų būti Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tačiau bylą nagrinėję teismai pripažino, kad nėra pagrindo vertinti, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos perėmė likviduotos AB „Nuklonas“ teises ir pareigas, todėl šios aplinkybės tik patvirtina, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nėra tinkamas atsakovas byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl R. V. įmonės ir AB „Nuklonas“ dvišalio sandorio (t. y. 2000 m. kovo 1 d. ketinimų protokolo) pabaigos.Įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, jog jau yra priimtas ir yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl pagrįstai atsisakė R. V. įmonės ieškinį priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisiškai pagrįstą ir teisėtą nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.