- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-08
- Bylos Nr.
- e2A-787-372/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-08135-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
- Atsakovas
- R. V.
- Ieškovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 2.3.2.10Savininko teisių apsauga
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. V. įmonės atstovo advokato A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-263-291/2016 pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau Nacionalinė žemės tarnyba) ieškinį atsakovei R. V. įmonei, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų – A. K. ir Šiaulių miesto savivaldybei dėl įpareigojimo pašalinti pažeidimus, kurie nesusiję su valdymo netekimu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti atsakovę R. V. įmonę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlaisvinti valstybinės žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), t. y. nugriauti 2000 m. kovo 8 d. sutartimi tarp R. V. įmonės ir AB „Nuklonas“ atsakovės nugriovimui pirkto pastato (moduliai 6,7,8, buvęs adresas (duomenys neskelbtini)) pamatų ir kitų jo dalių liekanas ir pašalinti iš valstybinės žemės visą po nugriovimo likusį statybinį laužą.
Nurodė, kad suformuotame 0,9531 ha ploto valstybinės žemės sklype, kuriam suteitas adresas (duomenys neskelbtini), yra likusios R. V. įmonės pagal 2000 m. kovo 8 d. pardavimo – pirkimo sutartį iš likviduojamos AB „Nuklonas“ nugriovimui pirkto pastato moduliai Nr. 6,7,8, šifras 12G2/p pamatų liekanos. Pabrėžė, kad ne kartą buvo kreiptasi į atsakovę – R. V. įmonę ir reikalauta pašalinti nugriovimui pirkto pastato pamatų liekanas iš valstybinės žemės, tačiau iki šiol pamatų liekanos nepašalintos, sklypo valymo darbai nepradėti.
Ieškovė nurodė, kad atsakovė prašymo atlaisvinti žemės sklypą ir iš jo pašalinti pastato pamatų liekanas ir kitą statybinį laužą geranoriškai neįvykdė, naudojasi valstybine žeme be jokio teisinio pagrindo, kadangi žemės sklypas, kuriame yra likę nugriovimui skirto pastato pamatų liekanos, atsakovei R. V. įmonei nėra suteiktas naudotis, išnuomotas ar kitaip perduotas. Ieškovė pažymėjo, kad žemės sklypas nėra registruotas Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamasis daiktas, tačiau žemė priklauso valstybei įstatymo pagrindu. Pabrėžė, kad pastato pamatų liekanos trukdo Lietuvos Respublikai atstovaujančiai Nacionalinei žemės tarnybai įgyvendinti savo teises priimant sprendimus dėl laisvo neužstatyto žemės sklypo grąžinimo natūra, kadangi pretendentas į nuosavybės teisės atkūrimą A. K. nesutinka iš valstybės priimti suformuotą žemės sklypą, kuriame yra likusios atsakovės R. V. įmonei priklausančio pastato pamatų liekanos ir reikalauja, kad sklypas būtų tinkamas naudoti pagal pagrindinę žemės paskirtį ir naudojimo būdą, laisvas nuo bet kokių daiktų. Kadangi geranoriškai ir per nustatytus terminus atsakovė ieškovės reikalavimo neįvykdė, ieškovė prašo teismo įpareigoti R. V. įmonę pašalinti pamatų liekanas iš valstybinės žemės, nustatant atsakovei trijų mėnesių terminą darbams atlikti.
Atsakovės R. V. įmonės atstovas advokatas A. K. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti, kadangi ieškovo reikalavimas nugriauti statinį yra pareikštas netinkamo ieškovo, nesilaikant išankstinės ikiteisminės tvarkos ir nesant įstatymuose nustatytų sąlygų statinio nugriovimui. Atsakovės atstovo nuomone, žemės sklype yra statinys – nekilnojamasis daiktas, ir pareikšto ieškinio dalyką sudaro statinio dalių nugriovimas. Atsakovės atstovas nurodė, kad ieškinius dėl statinių nugriovimo turi teisę pareikšti tik Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir tik tuo atveju, kai yra surašomas savavališkos statybos aktas bei įvykdoma išankstinė neteisminė reikalavimo nugriauti statinį procedūra. Atsakovės atstovas pabrėžė, kad statinio negalima perkelti į kitą vietą, nesumažinant jo vertės, tad atsakovė griauti jai priklausančio statinio nenori, ketina tęsti statybas ir statinį įregistruoti.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. K. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su Nacionalinės žemės tarnybos ieškiniu sutinka ir prašo jį patenkinti. Akcentavo, kad žemės sklype yra ne pastatas, o tik pastato liekanos – pamatai, kurių išardymu ir statybinio laužo pašalinimu, teritorijos sutvarkymu turi pasirūpinti jų savininkė – atsakovė R. V. įmonė. Trečiasis asmuo nurodė, kad priimti nesutvarkyto žemės sklypo, kuris yra suformuotas tam tikslui, kad būtų grąžintas natūra kaip laisvas nekilnojamasis daiktas jam, A. K., pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, nesutinka, kadangi tapęs žemės sklypo savininku, būtų atsakingas už jo tvarką, priežiūrą, o statinio pamatų liekanos ir statybinių atliekų šalinimas pareikalautų iš jo papildomų lėšų.
Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Šiaulių miesto savivaldybės atstovė Ž. R. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius nuosavybės teisių atkūrimo procese įvykdė visus veiksmus, kuriuos atlikti jį įpareigoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, žemės sklypas buvo suformuotas tam tikslui, kad būtų grąžintas natūra pretendentui A. K., tačiau ieškovė negali užbaigti nuosavybės atkūrimo proceso dėl atsakovės neveikimo, todėl dėl ieškovės ieškinio neprieštarauja ir jį prašo patenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos ieškinį patenkino, įpareigojo atsakovę R. V. įmonę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlaisvinti valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. nugriauti nugriovimui 2000 m. kovo 8 d. pardavimo – pirkimo sutartimi R. V. įmonės pirkto pastato (moduliai 6,7,8, buvęs adresas (duomenys neskelbtini)) pamatų ir kitų jo dalių liekanas ir pašalinti iš valstybinės žemės visą po nugriovimo likusį statybinį laužą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) suformuotame 0,9531 ha ploto valstybiniame žemės sklype, kuriam suteiktas adresas (duomenys neskelbtini), yra likusios R. V. įmonės pagal 2000 m. kovo 8 d. pirkimo – pardavimo sutartį iš likviduojamos AB „Nuklonas“ nugriovimui pirkto pastato (moduliai Nr. 6,7,8, šifras 12G2/p, buvęs adresas (duomenys neskelbtini)) pamatų liekanos. Teismas nurodė, kad ieškovas ne kartą oficialiai kreipėsi į R. V. įmonę ir reikalavo pašalinti nugriovimui pirkto pastato pamatų liekanas, atlaisvinti valstybinę žemę, tačiau per ieškovės nustatytus terminus pamatų liekanos pašalinto nebuvo, jos nepašalintos ir iki šiol.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tai, kad pastato pamatų liekanos priklauso R. V. įmonei ir, kad pamatai nėra laikomi nekilnojamuoju daiktu, kuris gali būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre, yra nustatyta įsiteisėjusiais teismo sprendimais, todėl aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, įrodinėti nereikia. Teismas nurodė, kad pagal Statybos techninį reglamentą STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ patvirtinimo“, kai pašalinamos sunykusio, sugriuvusio statinio likusios dalys, statybą (griovimą) leidžiantis dokumentas nėra reikalingas, todėl teismas sutinka su ieškovės nuomone, jog trijų mėnesių terminas yra pakankamas reikalavimui atlaisvinti valstybinę žemę įvykdyti.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovei priklausančio pastato pamatų liekanos trukdo Lietuvos Respublikai atstovaujančiai Nacionalinei žemės tarnybai įgyvendinti savo teises priimant sprendimus dėl laisvo neužstatyto žemės sklypo grąžinimo natūra, nes Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi asmeniui perduoti žemės sklypą, kurį būtų galima naudoti pagal paskirtį. A. K. nesutinka iš valstybės priimti žemės sklypo, kuriame yra likę atsakovės R. V. įmonei priklausančio pastato pamatų liekanos ir reikalauja, kad žemės sklypas būtų tinkamas naudoti pagal pagrindinę žemės paskirtį ir naudojimo būdą, laisvas nuo bet kokių daiktų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, savininkas gali savo teises ginti reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, todėl ieškovės ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovės R. V. įmonės atstovas advokatas A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
11.1. Neteisėtas ir neteisingas sprendimas buvo priimtas dėl pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių teisės normų pažeidimų:
teismas pridėjo prie bylos pastato pamatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), turto vertės nustatymo eksperto išvadą Nr. 60201, tačiau visiškai jos nevertino;
teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo (toliau LAT) 2009 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009, kurioje nebuvo duomenų apie šioje byloje padarytą eksperto išvadą, LAT nenustatinėjo, ar daiktas dėl kurio vyko ginčas, yra kilnojamas ar nekilnojamas, neteisėtai analizavo sutarties šalių valią, nors toje byloje jos net nebuvo šalimis, neteisingai traktavo pardavimo – pirkimo sutarties šalių ketinimų ir pagrindinės sutarties turinį, padarydamas neteisingas išvadas, kad R. V. įmonė pirko ne statinį, o statybines medžiagas, dėl šių priežasčių LAT sprendimas neturi ir negali turėti prejudicinės galios šioje teismo išnagrinėtoje byloje tarp kitų šalių dėl kito dalyko ir kito pagrindo;
teismas neteisėtai nepriėmė atsakovės priešieškinio, kuris buvo reiškiamas dėl esminės aplinkybės šioje byloje – juridinio fakto nustatymo – ar daiktas, kurį prašoma pašalinti iš teritorijos, yra kilnojamasis ar nekilnojamasis. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs šio juridinę reikšmę turinčio fakto, neturėjo teisės spręsti, kad daiktas yra kilnojamasis ir kad jį be vargo galima perkelti iš vienos vietos į kitą. Šis teismo pažeidimas laikytinas esminiu LR CPK pažeidimu.
teismas padarė LR CPK 329 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą, sudarantį absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą – išnagrinėjo bylą, nepranešęs apie teismo posėdžio vietą ir laiką atsakovei R. V. įmonei.
11.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir naikintinas dėl materialinių teisės normų pažeidimų:
teismas nepagrįstai vadovavosi neįstatyminėmis nuostatomis – Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ patvirtinimo“ ir nusprendė, kad pamatų pašalinimui (griovimui) nėra reikalingi leidimai, tačiau atsakovė 2000 m. kovo 8 d. pardavimo – pirkimo sutartimi nusipirko pastatą, kuriam buvo būtinas kapitalinis remontas, kuris buvo nugriautas tik iš dalies. Pastatas buvo pirktas dėl to, kad būtų tęsiamos statybos, todėl pastato pamatai negali būti laikomi statybiniu laužu ar nunykę, nes ant šių pamatų atsakovė norėjo statyti naują statinį;
teismas pažeidė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatas, kuriomis vadovaujantis, reikalavimas nugriauti statinį yra pareikštas netinkamo ieškovo, nesilaikant išankstinės ikiteisminės tvarkos ir nesant įstatymuose nustatytų pagrindų statinio pamatams nugriauti.
teismo priimtas sprendimas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau LR CK) 1.5 straipsnyje nustatytiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Palikus sprendimą galioti, tai priverstų bankrutuoti ne tik atsakovę R. V. įmonę (atlikdama demontavimo darbus ir išvalydama teritoriją atsakovė patirtų 126 000 Eur nuostolių), bet ir R. V., kuris atsako už individualios įmonės skolas savo turtu.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė Nacionalinės žemės tarnyba prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma:
12.1. Teismas pagrįstai rėmėsi LAT 2009 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009, kadangi ji nagrinėjamai bylai turi prejudicinę reikšmę. Tai, kad atsakovė neturi jokio nekilnojamojo turto žemės sklype, dėl kurio šioje byloje kilęs ginčas, patvirtina ir kitų teismų įsiteisėję teismų sprendimai, todėl ieškovė turėjo pagrindą reikalauti iš atsakovės atlaisvinti valstybinę žemę, kuri jai nėra suteikta naudotis ar išnuomota.
12.2. Vadovaudamasis LR CPK 143 straipsnio 4 dalimi, teismas pagrįstai atsisakė priimti atsakovės priešieškinį.
12.3. Taikyti absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kurie nurodyti LR CPK 329 straipsnio 3 dalyje, nėra pagrindo, kadangi apie nagrinėjamos bylos vietą ir laiką buvo tinkamai informuotas atsakovės atstovas advokatas A. K..
12.4. Lietuvos Respublikos statybų įstatymo 28 straipsnio 6 dalis, kuria apeliaciniame skunde remiasi atsakovės atstovas, nebegalioja nuo 2014 m. sausio 1 d., todėl Šiaulių apylinkės teismas šios įstatymo nuostatos pažeisti negalėjo. Nesutiktina su atsakovės atstovo teiginiais, jog nebuvo vykdoma išankstinė neteisminė nugriauti pastato pamatų liekanas procedūra, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra netinkamas ieškovas. Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas sprendimą, šias aplinkybes bei pateiktus įrodymus įvertino, pagrįstai vadovavosi visais įstatyminiais ir poįstatyminiais teisės aktais, o atsakovės iniciatyva atlikta ekspertizė buvo nevertinta visiškai pagrįstai, kadangi ji jokios įrodomosios reikšmės nagrinėjant Nacionalinės žemės tarnybos ieškinį neturėjo.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. K. nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Atsakovė R. V. įmonė pardavimo – pirkimo sutartimi įsigijo ne pastatą, o nekilnojamąjį daiktą – pastato konstrukcijas bei statybines medžiagas, kurios ne tik gali būti perkeltos į kitą vietą, bet ir privalėjo (privalo) būti nukeltos nuo valstybinės žemės sklypo. Trečiojo asmens nuomone, tai patvirtina: 2000 m. kovo 8 d. pardavimo – pirkimo sutartis, sudaryta tarp AB „Nuklonas“ ir R. V. įmonės; tarp tų pačių šalių sudarytas 2000 m. kovo 1 d. ketinimų protokolas; LAT 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009. Tai, kad atsakovė nedemontavo statinio ir demontavimo darbų kaina per keliolika metų išaugo, yra pačios atsakovės neveikimo pasekmė.
13.2. Lietuvos Respublikos statybų įstatymo 28 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatos, kuriomis remiasi atsakovės atstovas, šioje byloje nėra ir negali būti aktualios, kadangi šios bylos ginčo esmė – ne savavališkos statybos padarinių šalinimas, o statinių, kurie buvo pirkti nugriovimui, pašalinimas.
13.3. Atsakovo R. V. įmonės atstovui advokatui A. K. apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta ankstesnio posėdžio metu, jis turėjo pareigą apie tai informuoti ir savo atstovaujamą įmonę, todėl pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatų.
13.4. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo pateiktus į bylą rašytinius įrodymus, išklausė proceso šalis, priimdamas sprendimą rėmėsi galiojančiais įstatymais ir priėmė neabejotinai teisingą sprendimą, kurio naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Šiaulių miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
14.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi LAT 2009 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009, todėl atsakovės atstovo argumentas, kad teismas, nenustatęs juridinę reikšmę turinčio fakto, ar daiktas, kurį prašoma pašalinti iš teritorijos yra kilnojamasis ar nekilnojamasis, neturėjo teisės spręsti, kad daiktas yra kilnojamasis ir kad jį galima perkelti iš vienos vietos į kitą, yra visiškai nepagrįstas.
14.2. Apie teismo posėdžio datą ir laiką atsakovės atstovui buvo parnešta tinkamai, todėl tai jo pareiga buvo informuoti atsakovę apie posėdį, pirmosios instancijos teismas nepadarė jokio procesinio pažeidimo, kurio pagrindu sprendimas turėtų būti naikintinas.
14.3. Atsakovės atstovo argumentai apie tai, kad atsakovė įsigijo statinį, kuriam buvo būtinas kapitalinis remontas, tam tikslui, kad būtų tęsiamos statybos, yra niekiniai, nes į bylą pateiktais įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kurie yra priimti net keliose civilinėse bylose, yra aiškiai ir neginčijamai nustatyta, kad 2000 m. kovo 8 d. pardavimo – pirkimo sutartimi iš likviduojamos AB „Nuklonas“ atsakovė įsigijo pastatus nugriovimui.
14.4. Atsakovės atstovo argumentas, kad teismo įpareigojimas atlaisvinti valstybinės žemės sklypą iš atsakovės pareikalaus daug didesnių piniginių investicijų, negu buvo įsigyto pastato vertė, negali būti laikomas aukščiau argumento atkurti pretendentui nuosavybės teises.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teismas nustatė, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė ieškinį atsakovei R. V. įmonei dėl įpareigojimo atlaisvinti valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė prašo įpareigoti atsakovę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlaisvinti jos nugriovimui pirkto pastato pamatų ir kitų jo dalių liekanas ir pašalinti iš valstybinės žemės visą po nugriovimo likusį statybinį laužą. Pastato konstrukcijos – stogas ir sienos nugriautos ir parduotos, o liekanos trukdo grąžinti trečiajam asmeniui A. K. žemę natūra pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.
Apeliantas 11.1 punkte nurodo, kad teismas pridėjo prie bylos pastato pamatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), turto vertės nustatymo eksperto išvadą Nr. 60201, tačiau visiškai jos nevertino, todėl sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Kolegija pažymi, kad teismas privalo priimti ir vertinti tik tuos įrodymus, kurie yra susiję su ginčo esme. Kaip matyti iš Šiaulių apylinkės teismo 2016-02-01 nutarties, buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovo pateikto prašymo skirti statinio rinkos vertės nustatymo ekspertizę (b.l.100-101, 1 t.). Teismas šį prašymą atmetė, nurodydamas, kad atsakovo klausimai ekspertui nereikšmingi ginčui ir atsakymai į juos neturės reikšmės, priimant sprendimą. Pirmosios instancijos teismas tokiu atveju nebeturėjo jokio pagrindo priimti ir vertinti eksperto išvados Nr.60201. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas buvo nenuoseklus, į bylą priėmęs minėtą išvadą, kai pats jau buvo nurodęs, kad ekspertizė neturėtų jokios reikšmės būsimo sprendimo priėmimui (b.l.119, 1 t.). Šiuo atveju teismas nesivadovavo įrodymų sąsajumo principu, tačiau tai nereiškia, kad priėmė netinkamą sprendimą, nevertindamas eksperto išvados, kai jau buvo išspręstas ekspertizės neskyrimo klausimas.
Apeliantas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) 2009 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009, kuri neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje. Kolegija pripažįsta, kad minėtoje nutartyje konstatuota, kad apeliantas 2000-03-08 nusipirko kilnojamąjį daiktą – pastato konstrukcijas bei statybines medžiagas. Pateikta eksperto išvada jokiu būdu nekeičia nupirkto daikto statuso – jis netampa nekilnojamuoju daiktu, kokiu jį siekia padaryti apeliantas. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO yra duomenys apie tai, kad apeliantas ne kartą kreipėsi į teismus, siekdamas pripažinti, kad įsigytos pastato konstrukcijos ir statybinės medžiagos yra nekilnojamasis turtas. Pirmosios instancijos teismo sprendime yra remiamasi ne tik minėta kasacinio teismo nutartimi, tačiau ir keletu Šiaulių apygardos teismo nutarčių tuo pačiu klausimu. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuotos aplinkybės nebegali būti vertinamos kitaip. Kolegija pažymi, kad į bylą yra pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad bylos nagrinėjimo metu išlikę tik pastato konstrukcijų liekanos – dalis betoninių pamatų.
Apeliantas teigia, kad teismas neteisėtai nepriėmė atsakovės priešieškinio, kuris buvo reiškiamas dėl esminės aplinkybės šioje byloje – juridinio fakto nustatymo, ar daiktas, kurį prašoma pašalinti iš teritorijos, yra kilnojamasis ar nekilnojamasis. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs šio juridinę reikšmę turinčio fakto, neturėjo teisės spręsti, kad daiktas yra kilnojamasis ir kad jį be vargo galima perkelti iš vienos vietos į kitą. Kolegija nesutinka su apelianto argumentais. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turi diskrecijos teisę spręsti, ar yra pagrindo priimti priešieškinį. Kadangi šio priešieškinio priėmimas reikalauja platesnės analizės dėl jau įsiteisėjusių nutarčių tuo klausimu, teismas turėjo pagrindo manyti, kad priešieškinys turi būti nagrinėjamas atskiru ieškiniu.
Kolegija atmeta apelianto argumentą, kad sprendimas naikintinas dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsakovė yra sudariusi Atstovavimo sutartį su advokatu A. K. (b.l.68, 1 t.).Apie teismo posėdį 2016-05-04 jis buvo informuotas tinkamai, pats patvirtino, kad šį posėdį prašo atidėti (b.l.182, 1 t.). Teismas turi diskrecijos teisę vertinti, ar atsakovo atstovo nedalyvavimo teismo posėdyje turi svarbių priežasčių. Taip pat atsakovo atstovas privalėjo pateikti įrodymus, pateisinančius jo neatvykimą į teismo posėdį (CPK 246 straipsnio 2 dalis). Tai, kad atsakovo atstovas turi reikalų Klaipėdos mieste, nėra priežastis neatvykti į iš anksto suderintą teismo posėdį. Apie tai, kad atsakovas yra kreipęsis į Seimo kontrolierių, kurio atsakymas yra svarbus, sprendžiant šalių ginčą, duomenų teismui nebuvo pateikta. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nebuvo pateikta ir kreipimosi į šią instituciją kopijos. Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovo atstovas siekė vilkinti bylos nagrinėjimą.
Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė neįstatyminėmis nuostatomis. Kolegija sprendžia, kad toks argumentas yra nepagrįstas. Teismas rėmėsi normatyviniais statybos techniniais dokumentais –statybos techniniais reglamentais, kuriuose detalizuotos Statybos įstatymo nuostatos. Taigi, minėti STR neprieštarauja įstatymui (CK 1.3 straipsnio 4 d.). Teismų sprendimais jau konstatuota, kad atsakovo įsigytos konstrukcijos ir statybinės medžiagos yra kilnojamasis turtas, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovė negalėjo pateikti ieškinio. Apeliantas nepagrįstai remiasi nebegaliojančia Statybos įstatymo 28 straipsnio 6 dalies nuostata. Šiuo metu galioja Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atlieka teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą žemėtvarkos schemų ir kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo atvejais. Įvertinus tai, kad atsakovas privalo, tačiau nepašalina iš valstybei priklausančio žemės sklypo jam priklausančius kilnojamuosius daiktus, ieškovė turi teisę reikalauti pašalinti trukdžius, ribojančius galimybę disponuoti valstybės žeme.
Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 1.5 straipsnio nuostatas, neįvertindamas to, kad pamatų griovimas yra brangiai mokami darbai, dėl kurių atsakovas gali net bankrutuoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartimi, civilinė byla Nr.3K-3-202/2009, konstatuota, kad atsakovas įsigijo pastatą nugriovimui. Kad taip ir buvo daroma, matyti iš to, kad stogas ir sienos buvo nugriauti ir parduoti. Apeliaciniame skunde pats apeliantas nurodo, kad išliko tik dalis pamatų (b.l.23, 2 t.). Nuo 2008 m. kovo 8 d., kai buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, atsakovas turėjo galimybę ir pareigą pašalinti jam priklausančias konstrukcijas nuo valstybinio žemės sklypo. To buvo reikalaujama jau keletą metų, ką patvirtina prie ieškinio pateikti dokumentai. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pamatų konstrukcijų pašalinimas yra tik trečiojo asmens A. K. įnorių patenkinimas. Kolegija sprendžia, kad atsakovo veiksmai pažeidžia ir šio asmens teises atgauti šį sklypą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarka.
Apeliantas pateikė teismui prašymus dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo atnaujinimo ir civilinės bylos sustabdymo. Kolegija sprendžia, kad apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismai ir kitos institucijos net nenagrinėjo klausimo, ar išlikę pamatai yra nekilnojamasis turtas. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, šį klausimą skirtingi teismai sprendė visais galimais aspektais, tačiau apelianto skundai ir ieškiniai atmesti. Kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti apeliacinio skundo nagrinėjimą ir sustabdyti civilinę bylą. Pagal tai, kaip suformuluotas reikalavimas Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr.e2-10322-772/2016, apeliantas vėl ketina įrodinėti, kad ginčijami pamatai ir jų dalys yra nekilnojamasis turtas. Jei šioje byloje teismas patenkins ieškinį, apeliantas turės galimybę reikalauti atnaujinti procesą apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.