Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. Š. (R. Š.) ieškinį atsakovei J. J. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, termino palikimui priimti pratęsimo, palikimo priėmimo teisėtumo ir išduoto paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto 35–ojo notaro biuro notarė A. P. ir J. Š. (J. Š.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos

20. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

21. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54–55 punktus).

22. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

23. Teisėjų kolegija dėl interneto svetainės išrašo, kuriame atvaizduotas maršrutas nuo atsakovės namų iki ginčo buto, pažymi, kad teikiamas įrodymas neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui ir nei paneigia, nei patvirtina bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisėtumo dėl 415 Eur sumos (ne)sumokėjimo už ginčo buto komunalines paslaugas. Teisėjų kolegijos vertinimu, duomenys iš interneto svetainės dėl ginčo buto vertės neabejotinai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad nėra pagrindo taikyti bendrosios taisyklės (CPK 314 straipsnis) išimtį ir atsakovės pateiktus įrodymus atsisakytina pridėti prie bylos.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos ribų

24. Byloje nustatyta, kad A. J. (palikėja), kuri yra ieškovo motina ir atsakovės sesuo, mirė (duomenys neskelbtini). Po palikėjos mirties pagal jos paskutinę gyvenamąją vietą Vilniaus 35–ame notaro biure paveldėjimo byla užvesta nebuvo; duomenų apie testamentų įregistravimą Testamentų registre taip pat nebuvo. Atsakovė J. J. 2018 m. birželio 20 d. su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama pratęsti 3 mėnesių terminą jos sesers A. J. palikimui priimti, kurį teismas 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-24926-608/18 tenkino. Vilniaus miesto 35–ojo notaro biuro notarė 2018 m. gruodžio 19 d. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notaro registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo J. J. paveldėjo A. J. turtą po jos mirties – ginčo butą, kurį 2019 m. sausio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido fiziniams asmenims.

25. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, kreipdamasis į teismą, suformulavo šešis reikalavimus: pirma reikalavimų grupė, susijusi su ieškovo motinai priklausiusiu butu, esančiu (duomenys neskelbtini), – ieškovas siekė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po motinos mirties priėmė palikimą (butą), faktiškai pradėjęs jį valdyti ir tvarkyti; panaikinti dalyje Vilniaus miesto 35–ojo notaro biuro 2018 m. gruodžio 19 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuria atsakovė paveldėjo po jo motinos mirties likusį butą bei reikalavo 27 800 Eur kompensacijos už parduotą butą; antra ieškovo reiškiamų reikalavimų grupė, susijusi su jo senelei priklausiusiu butu, esančiu (duomenys neskelbtini) – ieškovas siekė atnaujinti / pratęsti 3 mėnesių terminą senelės palikimui priimti; panaikinti dalyje Vilniaus miesto 35–ojo notaro biuro 2019 m. gruodžio 19 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo atsakovė paveldėjo ½ buto dalį, kurią būtų paveldėjusi ieškovo motina, bei prašė priteisti 18 650 Eur kompensaciją už parduotą buto dalį. Pirmosios instancijos teismas ieškovo reiškiamų reikalavimų grupę, susijusią su ieškovo motinai priklausiusiu butu, esančiu (duomenys neskelbtini), tenkino; antrą reikalavimų grupę, susijusią su ieškovo senelei priklausiusiu butu, esančiu (duomenys neskelbtini), atmetė.

26. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą dalyje, kurioje tenkintas ieškovo ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.

27. Nurodytuose procesiniuose dokumentuose (ieškinyje ir apeliaciniame skunde) suformuluotų reikalavimų analizė suponuoja išvadą, kad apeliaciniu skundu atsakovė neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti ieškovo reikalavimai (reikalavimų grupė, susijusi su ieškovo senelei priklausiusiu butu, esančiu (duomenys neskelbtini)), todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nesudaro apeliacijos nagrinėjimo dalyko ir teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nepasisakys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacijos nagrinėjimo dalyką sudaro ieškinių tapatumo, palikimo priėmimo, likusio po ieškovo motinos mirties, priėmimo faktiškai jį pradėjus valdyti ir tvarkyti, teisėtumo bei kompensacijos už šį turtą dydžio klausimai.

Dėl ieškinių tapatumo

28. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis apeliantė Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2YT-24926-608/2018 kreipėsi su pareiškimu pratęsti jai trijų mėnesių terminą po sesers A. J. mirties palikimui priimti. Teismas 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartimi apeliantės reikalavimą tenkino.

29. Apeliantė skunde teigia, kad ginčas, išnagrinėtas civilinėje byloje Nr. e2YT-24926-608/2018, ir nagrinėjamas ginčas šioje byloje yra tapatūs.

30. Kasacinio teismo praktika, aiškinanti tapataus ieškinio sampratą, yra gausi ir nuosekliai išplėtota. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Kasacinio teismo praktikoje išsamiai pasisakyta dėl tapataus ieškinio konstatavimo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2010; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019).

31. Nurodytoje kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Šalių tapatumas konstatuotinas, pavyzdžiui, tuo atveju, kai tapatų ieškinio reikalavimą, ginčydamas teismo nustatytus materialiuosius teisinius santykius, buvęs atsakovas reiškia buvusiam ieškovui ar pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-3K-602/2013).

32. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007; 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012). Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimą (žr. pavyzdžiui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-300-421/2015; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-403/2018).

33. Reikalavimo tapatumas yra apibrėžiamas pagal reikalavimo dalyką ir faktinį pagrindą. Teisinio reikalavimo pagrindo keitimas nekeičiant faktinio pagrindo nepašalina reikalavimo tapatumo ir draudimo reikalavimą nagrinėti, kai dėl jo nuspręsta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019, 23 punktas).

34. Ieškiniui pripažinti tapačiu turi būti konstatuotas ne tik šalių ir ieškinio pagrindo, bet ir ieškinio dalyko tapatumas. Vien tik ieškinio faktinio pagrindo ar jo dalies sutapimas su to paties asmens kitoje byloje pareikšto kito ieškinio faktiniu pagrindu neeliminuoja pradėto proceso, t. y. vienoje byloje pareikšto ieškinio to paties faktinio pagrindo nurodymas kitose bylose pareikštuose ieškiniuose, jeigu ieškovų reikalavimai (ieškinio dalykas) skiriasi, nesudaro teisinio pagrindo atsisakyti priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą ar, jei toks ieškinys buvo priimtas, nutraukti bylą pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą, tik gali sukelti padarinius pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą – atleidimą nuo atitinkamų aplinkybių įrodinėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-19-695/2020, 39 punktas; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-421/2020, 21 punktas).

35. Tiek civilinėje byloje Nr. e2YT-24926-608/2018, tiek nagrinėjamoje byloje šalys yra tapačios, tačiau abu ieškininiai pareiškimai iš esmės grindžiami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis: pareiškime dėl termino palikimui priimti pratęsimo apeliantė buvo nurodžiusi, kad ji vertino, jog sesers palikimą priėmė palikėjos sūnus ir tik pradėjus tvarkyti motinos paveldėjimo dokumentus pareiškėjai tapo žinoma, kad sesers palikimo palikėjos sūnus nepriėmė, todėl pareiškėja, kaip ketvirtos eilės paveldėtoja, turi teisę į sesers palikimą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje atsakovė laikėsi pozicijos, kad būtent ji rūpinosi ir prižiūrėjo sesers butą, o ieškovas jame negyveno. Be to, nors atsakovės teisinis siekis abiejose bylose yra tas pats – ji siekia įgyti nuosavybės teisę į sesers palikimą (butą), tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinio dalykas nesutampa: pirmoje byloje buvo siekiama atnaujinti terminą po sesers mirties palikimui priimti, o nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalauja nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad būtent jis po motinos mirties priėmė jos palikimą (butą), faktiškai pradėjęs jį valdyti ir tvarkyti; panaikinti dalyje Vilniaus miesto 35–ojo notaro biuro 2018 m. gruodžio 19 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuria atsakovė paveldėjo po jo motinos mirties likusį butą bei reikalauja priteisti 27 800 Eur kompensaciją už parduotą butą. Taigi pirmojoje byloje teismas nepasisakė nei dėl vieno aukščiau nurodyto reikalavimo.

36. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio tapatumą.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti

37. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis).

38. CK 5.51 straipsnyje reglamentuotas palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Šioje teisės normoje nurodytas pavyzdinis sąrašas aplinkybių, kurios patvirtina faktinį palikimo priėmimą.

39. Faktinis palikimo valdymas turi atitikti tam tikrus požymius, kad įpėdinį būtų galima pripažinti priėmusiu palikimą. Paveldimo turto valdymas reiškia daikto turėjimą savo žinioje, kuris suteikia įpėdiniui galimybę daryti tiesioginį poveikį daiktui. Kasacinio teismo praktika bylose dėl turinčio juridinę reikšmę palikimo priėmimo fakto nustatymo yra gausi ir nuosekliai išplėtota. Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku, t. y. tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007).

40. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-687-690/2015). Nurodytą teisės aiškinimą lemia tai, kad palikimą gali sudaryti labai įvairaus pobūdžio turtas bei palikėjo turtinės (kai kuriais atvejais ir neturtinės) teisės ir pareigos, todėl įpėdinio veiksmus būtina vertinti atsižvelgiant į turto, sudarančio palikimą, pobūdį bei paveldimų teisių ir pareigų turinio kontekste. Kita vertus, įpėdinio veiksmų fakto ir pobūdžio vertinimui gali turėti įtakos ir jo, kaip teisės subjekto, ypatumai bei individualios savybės (pvz., amžius, sveikatos būklė, jo socialiniai gebėjimai ir pan.). Taigi, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais, t. y. ar įpėdinis priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, sprendžia teismas, nustatęs ir įvertinęs konkrečios situacijos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-693-378/2015).

41. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo ir jo tėvo parodymus, byloje pateiktus įrodymus apie komunalinių mokesčių mokėjimus, nutarimus atvesdinti ieškovą, Marijampolės pataisos namų pažymą, sprendė, kad ieškovas iki jo sulaikymo (2018 m. kovo 12 d.) ir grįžęs iš įkalinimo įstaigos (2018 m. rugsėjo 26 d.) kartu su savo tėvu gyveno ginčo bute ir visapusiškai juo rūpinosi. Nagrinėjamu atveju apeliantė skunde kelia įrodymų vertinimo klausimą, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo gyvenimo motinos bute, prioritetą suteikė ieškovo parodymams, ignoruodamas byloje esančius rašytinius įrodymus, o būtent gyventojų registro pažymą, apeliantės pateiktą mokesčių mokėjimo kvitą Nr. 65.

42. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018, 29 punktas).

43. Byloje ginčo, kad ieškovas nuo 2014 m. spalio 29 d. gyvenamąją vietą deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini), senelės bute, nėra, tačiau kaip pagrįstai pažymi ieškovas, duomenys apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose yra tik vienas iš gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, nustatant asmens gyvenamąją vietą, svarbu atsižvelgti ne tik į formalų deklaruotos gyvenamosios vietos faktą. Vertintini ir kiti kriterijai, kaip faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens pareiškimas apie gyvenamąją vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-646/2013; 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532-313/2015). Ieškovas nuosekliai tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir atsiliepime į apeliacinį skundą tvirtina, kad jį su senele siejo artimi ryšiai, jis ja rūpinosi, dažnai likdavo pas ją nakvoti, tačiau gyveno ginčo bute, o ne senelės bute. Šias aplinkybes patvirtino tiek ieškovo tėvas, suinteresuotas asmuo J. Š., tiek ir liudytojomis teisme apklaustos ieškovo ir jo tėvo kaimynės. Iš byloje esančių 2017 m. gruodžio 26 d., 2017 m. gruodžio 28 d., 2017 m. gruodžio 29 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato 2–ojo veiklos skyriaus nutarimų atvesdinti bei skirti kardomąją priemonę taip pat matyti, kad ieškovo gyvenamosios vietos adresas nurodomas būtent ginčo bute. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas vertino įrodymų visumą pagal CPK nustatytas taisykles ir pagrįstai padarė išvadą, jog, nors ieškovo gyvenamoji vieta ir deklaruota jo senelės adresu, tačiau ieškovas po motinos mirties tiek iki jo sulaikymo, tiek ir jam grįžus iš įkalinimo įstaigos gyveno ginčo bute. Taigi apeliantė nepagrįstai akcentuoja vien tik Gyventojų registro duomenis apie ieškovo deklaruotą gyvenamąją vietą, nevertindama aukščiau nustatytų aplinkybių.

44. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė pateikė 2019 m. gegužės 27 d. mokesčių už butą sumokėjimo kvitą 415,66 Eur sumai, kuris, anot jos, patvirtina, kad ji mokėjo už ginčo buto komunalines paslaugas. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismui dėl šio įrodymo vertinimo, pažymi, kad vienkartinis mokėjimas, atliktas praėjus keliems mėnesiams po ginčo buto 2019 m. sausio 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nepatvirtina, jog apeliantė ginčo butu rūpinosi kaip savo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad likę atsakovės pateikti mokėjimo nurodymai yra atlikti po to, kai atsakovė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, tai patvirtina, jog apeliantė butu pradėjo rūpintis, kai sužinojo, kad ieškovas nepriėmė motinos palikimo. Priešingai nei teigia apeliantė, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas po motinos mirties 2017 m. gegužės–gruodžio mėnesiais mokėjo už buto komunalines paslaugas. Nors pateiktoje pažymoje mokėtojas nenurodytas, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama, kad šiuos įrodymus pateikė būtent ieškovas, taip pat į tai, jog tiek ieškovas, tiek ir suinteresuotas asmuo, ieškovo tėvas nuosekliai teigė, kad šiuos mokėjimus kas mėnesį atlikdavo ieškovas, daro labiau tikėtiną išvadą, jog būtent ieškovas ne tik atliko aktyvius veiksmus per 3 mėnesius nuo palikėjos mirties, bet ir toliau tęsė aktyvius veiksmus savo teisei realizuoti, iš kurių galima daryti išvadą apie jo valią, nukreiptą palikėjos turtą valdyti nuosavybės teise ir taip įgyvendinti savo teisę į palikimą.

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į buvusią apeliantės poziciją civilinėje byloje Nr. e2YT-24926-608/2018, kurioje ji kreipėsi su prašymu pratęsti trijų mėnesių terminą po sesers A. J. mirties palikimui priimti. Atsakovė nurodytoje byloje paaiškino, kad ji maniusi, jog sesers palikimą turi priimti palikėjos sūnus, t. y. ieškovas, ir tik pradėjus tvarkyti motinos paveldėjimo dokumentus bei paaiškėjus, kad sesers palikimo jos sūnus nepriėmė, ji kreipėsi į teismą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo. Taigi atsakovė dėl sesers palikimo priėmimo kreipėsi į teismą tik 2018 m. birželio 20 d., t. y. praėjus beveik pusantrų metų nuo palikėjos mirties, nes iki tol manė, kad palikimą turi priimti ieškovas. Tuo tarpu tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovo pateikti paaiškinimai dėl jo veiksmų pradėjus faktiškai valdyti po palikėjos mirties likusį turtą yra nuoseklūs ir logiški. Įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad nebuvo pagrindo jų vertinti kaip nepatikimų ir jais nesivadovauti, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo paaiškinimai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, jog ieškovas po motinos mirties, palikimą priėmė faktiškai pradėdamas ginčo butą valdyti, t. y. konkliudentiniais veiksmais ir faktiniu turto valdymu, taip išreikšdamas valią priimti palikėjos turtą bei su tuo susijusias teises ir pareigas.

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovės apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, susijusiais su netinkamu įrodymų ir šalių parodymų vertinimu, tačiau kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, apeliantė nepagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus bei šalių parodymus, o tiesiog teikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų ir paaiškinimų turinio. Taigi apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia suinteresuotų asmenų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija vertina, kad pirmiau aptarti atsakovės skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu, todėl sprendžia, jog ieškovo ieškinys dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkintas pagrįstai.

47. Kiti apeliantės argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl kompensacijos dydžio

48. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista kompensacijos suma, teigdama, kad ginčo buto vertė buvo nustatyta masinio vertinimo būdu, o ieškovas nepateikė individualaus turto vertinimo.

49. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 2019 m. sausio 22 d. atlikto masinio vertinimo metu ginčo buto vidutinė rinkos vertė buvo 27 800 Eur, tas pats butas 2019 m. sausio 25 d., t. y. kelios dienos po turto vertinimo, atsakovės buvo perleistas fiziniams asmenims, tačiau apeliantė nepateikė duomenų kokia kaina ji įvertino perleidžiamą turtą. Teisėjų kolegija sutinka, kad turto vidutinės rinkos vertės nustatymas, atliekamas masinio turto vertinimo būdu, negali būti sutapatinamas su individualaus vertinimo rezultatu, kadangi atliekant masinį turto vertinimą nustatoma ne individualaus, o tik vienarūšio turto (rūšiniais požymiais apibūdintų daiktų) vidutinė rinkos vertė, tačiau šiuo atveju nekilnojamojo turto masinis vertinimas, atliktas 2019 m. sausio 22 d., pačiai apeliantei neteikiant duomenų kokia kaina ji įvertino 2019 m. sausio 25 d. parduotą turtą, vertintinas kaip pakankamas įrodymas, pagrindžiantis ginčo turto vertę. Kaip pagrįstai pažymi ieškovas, jo galimybės pateikti individualų turto vertinimą yra ribotos, nes ginčo butas jau yra perleistas keliems asmenims. Nurodytina, kad apeliantė išskyrus deklaratyvius teiginius, jokių įrodymų, paneigiančių masinio turto vertinimo būdu nustatytą buto vertę, neteikė, nors tokią galimybę turėjo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, dydžio ir jų atlyginimo

50. Anot atsakovės, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 98 straipsnio 2 dalį, nes nesumažino priteisiamų bylinėjimosi išlaidų dydžio – nagrinėjama byla nėra sudėtinga, ieškinio bei procesinių prašymų parengimas ar dalyvavimas teismo posėdžiuose nereikalavo specialių teisinių žinių, byloje nebuvo sprendžiami nauji ar sudėtingi teisiniai klausimai.

51. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovo pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 3 989,32 Eur (400 Eur žyminis mokestis (nuo 522 Eur žyminio mokesčio mokėjimo ieškovas buvo atleistas) + 3 589,32 Eur įrodymų rinkimo ir advokato pagalbos išlaidos). Teismas, atsižvelgdamas į proporcingai patenkinto ieškinio reikalavimo dalį (60 procentų), iš atsakovės ieškovui priteisė 2 393,59 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą (240 Eur žyminio mokesčio ir 2 153,59 Eur advokato išlaidų).

52. Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio tenkinimo iš dalies atveju bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

53. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis).

54. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, nei registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

55. Ieškovas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodo, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir neviršija Rekomendacijose numatytų tokių išlaidų dydžių.

56. Teisėjų kolegija su nurodytais ieškovo atsikirtimais sutinka tik iš dalies. Kolegijos vertinimu, nors priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiai neviršija Rekomendacijoje numatytų dydžių, tačiau nagrinėjama byla nevertintina kaip didelės apimties, joje nebuvo nagrinėjami nauji ar išskirtiniai teisiniai klausimai, kurie įprastai nagrinėjami dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo ir pan. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Dėl šių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas ieškovui priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį sumažinti, todėl ieškovui suteikta teisinė pagalba, byloje atstovaujant ieškovą pirmosios instancijos teisme, galėtų būti pagrįsta ir teisinga 1 076,80 Eur (2 153,59 Eur : 2) suma, be to, 240 Eur žyminis mokestis, viso 1 316,80 Eur.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

57. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas ir teismų praktiką, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimas iš esmės yra teisėtas, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, patikslinant sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nurodant, jog ieškovui iš atsakovės priteistina 1 316,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

58. Kadangi šia nutartimi atsakovės apeliacinis skundas dėl ginčo esmės nėra tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas patikslinamas tik dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos atsakovei neatlygintinos. Ieškovas prašė jo naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė faktinių duomenų, patvirtinančių, kad jis apeliacinės instancijos teisme patyrė tokias išlaidas, todėl jų atlyginimas ieškovui nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinę dalį ir išdėstant ją taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po motinos A. J. mirties, jos sūnus R. Š. priėmė jos palikimą, butą, esantį (duomenys neskelbtini), faktiškai pradėjęs jį valdyti ir tvarkyti.

Panaikinti dalyje Vilniaus 35–ojo notaro biuro 2018 m. gruodžio 19 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notaro registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria J. J. paveldėjo A. J. turtą po jos mirties – butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Priteisti ieškovui R. Š. iš atsakovės J. J. 27 800 Eur (dvidešimt septynis tūkstančius aštuonis šimtus eurų) kompensaciją.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti ieškovui R. Š. iš atsakovės J. J. 1 316,80 Eur (tūkstantį tris šimtus šešiolika eurų aštuoniasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.“