Klaipėdos apygardos teismo nutartis

6. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

6.4. Ieškovas žinodamas arba turėdamas žinoti apie tai, kad jo atžvilgiu užvesta vykdomoji byla pas išieškojimą vykdantį antstolį J. P., savavališkai, nesitardamas su atsakovu, jo neinformuodamas, atliko mokėjimus antstoliams A. S. ir Z. Z., tai nėra niekaip susiję su tinkamu vykdytinos prievolės (teismų sprendimų) įvykdymu. Juolab nėra susiję ir su atsakovo veiksmais. Šiuo atveju ieškovas, atlikdamas tokius veiksmus, veikė savo rizika, ir akivaizdžiai suklydo arba sąmoningai taip veikė, nes prievolę įvykdė netinkamai, t. y. sumokėjo pinigus antstoliams, kuriems atlikti mokėjimų jis neturėjo nei pareigos, nei iš esmės teisės, nes tokio sutikimo ar nurodymo atsakovas niekada jam nebuvo išreiškęs.

6.5. Tai, kad ieškovui, iki atliekant savavališkus veiksmus, buvo žinoma apie vykdomosios bylos pas antstolį J. P. užvedimą, kad procesiniai sprendimai perduoti vykdyti priverstinai, patvirtina byloje esantys duomenys. Pirma, ieškovui civilinėje byloje Nr. e2-210-904/2018 (kurioje iš jo priteista skola atsakovui), atstovavo advokatas, byla elektroninė. Visa su byla susijusi informacija skelbiama elektroninių paslaugų portale (EPP). Iš pridedamos EPP bylos informacijos išrašo matyti, kad atsakovo atstovas 2018 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą teismui dėl vykdomojo rašto išdavimo. 2018 m. gruodžio 18 d. nurodyta, kad vykdomasis raštas išduotas. Taigi jau 2018 m. gruodžio 17 d. ieškovui (per jo atstovą) buvo žinoma arba turėjo būti žinoma apie tai, kad teismo procesiniai sprendimai perduoti vykdyti antstoliui J. P. Antra, iš 2018 m. gruodžio 21 d. ieškovo elektroninio laiško matyti, kad jis kreipėsi į išieškojimą vykdantį antstolį J. P., prašydamas nurodyti atsakovo sąskaitos numerį, esą norėdamas pervesti jam pinigines lėšas. Taigi šie faktai patvirtina, kad ieškovui dar iki savavališkų veiksmų atlikimo buvo žinoma, jog atsakovo naudai priimti procesiniai teismo sprendimai civilinėje byloje Nr. e2-210-904/2018 ir civilinėje byloje Nr. e2A-1124-460/2018 perduoti vykdyti antstoliui J. P. ir šiam antstoliui jis turi pervesti pinigines lėšas ir tokiu būdu įvykdyti procesinius sprendimus. Tačiau nepaisydamas to ieškovas dėl nežinomų priežasčių 2018 m. gruodžio 21 d. atliko mokėjimus ne išieškojimą vykdančiam antstoliui J. P., bet kitiems, visiškai su vykdytina byla nesusijusiems antstoliams kitose vykdomosiose bylose. Taigi ieškovas netinkamai įvykdydamas teismo sprendimus, be kita ko, prisiėmė dėl to riziką dėl galimų nuostolių atsiradimo. Galiausiai ieškovas įvykdė ir antstolio J. P. raginimus.

6.6. Šios faktinės aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas, kad, remiantis CK 6.237 straipsniu, atsakovas savo veiksmais arba kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti.

6.7. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškovas vykdydamas procesinius sprendimus bendradarbiavo su atsakovu, nes į bylą pateikti elektroniniai laiškai įrodo, kad siekdamas kuo ekonomiškiau įvykdyti teismo sprendimus, ieškovas dar 2018 m. gruodžio 20 d., t. y. po 2018 m. balandžio 12 d. Klaipėdos apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo 2018 m. gruodžio 13 d., elektroniniu laišku išsiuntė atsakovui el. pašto adresu (duomenys neskelbtini) ir 2018 m. gruodžio 21 d. el. pašto adresu (duomenys neskelbtini) prašymą nurodyti atsakovo asmeninių atsiskaitomųjų sąskaitų numerį, kad galėtų pervesti atsakovui priteistą skolą, tačiau atsakovas sąskaitos ieškovui nepateikė ir į laiškus neatsakė. Visų pirma šie ieškovo veiksmai buvo atlikti jau po to, kai procesiniai sprendimai buvo perduoti priverstiniam vykdymui antstoliui J. P. ir pačiam ieškovui tai buvo žinoma arba turėjo būti žinoma. Ieškovas kreipėsi į atsakovą, pateikdamas užklausas elektroniniu paštu praėjus 7 dienoms po procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos ir praėjus 3 dienoms po to, kai sprendimai perduoti vykdyti antstoliui. Iki to laiko su atsakovu ieškovas susisiekęs nė karto nebuvo, gera valia teismo sprendimo vykdyti nesiėmė, nors atsakovą ieškovas pažinojo asmeniškai ir kaip verslo partnerį, dėl to turėjo ir jo kontaktinius duomenis ir darbo bei namų adresus. Kita vertus, vien šabloniškas elektroninių laiškų išsiuntimas savaime nereiškia teismo įvardijamo „bendradarbiavimo ir siekio kuo ekonomiškiau įvykdyti teismo sprendimą“. Byloje nėra duomenų, kad elektroniniai laiškai pasiekė atsakovą, juolab, kad nurodytas el. pašto adresas – (duomenys neskelbtini) yra bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi yra atsakovas, o ne paties atsakovo asmeninis, dėl to tai nelaikytina tinkamu bendradarbiavimu.

6.8. Atsakovas, nesulaukęs teismo procesinių sprendimų vykdymo, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso normomis, perdavė juos priverstinai įvykdyti antstoliui. Tai ieškovui tapo žinoma arba turėjo būti žinoma nuo 2018 m. gruodžio 17 d. Atsakovas turėdamas vykdytiną reikalavimą yra kreditorius, o ne skolininkas, todėl ne kreditoriui, o skolininkui (ieškovui) kilo pareiga tinkamai įvykdyti prievolę kreditoriui. Šiuo atveju atsakovo kaip kreditoriaus veiksmuose, kurio naudai priimti ir įsiteisėję teismo procesiniai sprendimai, buvo įvykdyti priverstinai, nėra jokių neteisėtų veiksmų, kitaip tariant, nei tyčios, nei neatsargumo jo veiksmuose siekiant gauti prievolės įvykdymą nepasireiškė, o pirmosios instancijos teismo nurodytos išvados dėl esą ieškovo bendradarbiavimo ir siekio kuo ekonomiškiau įvykdyti teismo sprendimus atsakovo naudai yra visiškai nepagrįstos, neatitinkančios realiai susiklosčiusių faktinių aplinkybių.

6.9. Šio ginčo esmė yra ta, kad ieškovas atliko veiksmus prieš atsakovo valią sumokėdamas už atsakovą jo kreditoriams, kai tokios pareigos nei teisės jis neturėjo. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas formuoja ydingą teisinę praktiką, pagal kurią civilinių teisinių santykių dalyviai iš esmės praranda bet kokią apsisprendimo laisvę, teisę savarankiškai įgyvendinti subjektines teises, yra priversti veikti prieš savo valią ieškovas atlikęs savavališkus mokėjimus antstoliams, kurių mokėti jis neturėjo pareigos ir teisės, o be to, žinodamas, kad atsakovas (kreditorius) jau kreipėsi į antstolį J. P. dėl priverstinio procesinių sprendimų vykdymo, sudaro fikciją, kad jis esą veikiantis atsakovo kreditorių naudai turi teisę / pareigą tenkinti atsakovo kreditorių reikalavimus prieš atsakovo valią, šiam net nežinant ir nenutuokiant apie tai, be kita ko, vėliau kreipdamasis į teismą reikalauti už tai 1 000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai. Tokia teisinė situacija iš esmės paneigia civilinių teisinių santykių dalyvių autonomiškumą, pažeidžia teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių bei teisino tikrumo principus (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), taip pat ir pamatinį Konstitucinį principą (Konstitucijos 28 straipsnis), pagal kurį niekas negali varžyti kitų žmonių teisių ir laisvių, kitaip tariant, kad niekas negali būti priverstas veikti ar atlikti kažką prieš savo valią, išskyrus įstatymu nustatytas išimtis (kurių šioje byloje nėra).

6.10. Atsakovas neneigia, jog ieškovas, atlikdamas savavališkus veiksmus, t. y. pervesdamas pinigines lėšas į antstolių A. S. ir Z. Z. depozitines sąskaitas, sumokėjo iš viso 1 808,41 Eur atsakovo kreditoriams. Tai yra faktas, kuris neginčytinas. Tačiau nepaisant to, šios aplinkybės nėra pasėka atsakovo veiksmų ar kitokių būdų, kuriuose pasireiškė atsakovo tyčia ar neatsargumas (CK 6.237 straipsnis). Atsakovo skolos kreditoriams, dėl kurių atsakovui antstoliai A. S. ir Z. Z. vykdė išieškojimus, ir buvo susidariusios dėl to, kad jis neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais. Tuo tarpu ieškovas, nors žinodamas, kuris antstolis atlieka vykdymo veiksmus (J. P.), tačiau atlikdamas savavališkus veiksmus, t. y. sumokėjęs atsakovo kreditoriams lėšas, kurių atsakovas neturėjo iš ko mokėti, sukūrė situaciją, kuri dar labiau pablogino atsakovo finansinę padėtį, nes be sumokėtų 1 808,41 Eur ieškovas V. M. papildomai prašė už tai atlyginti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas, tai ir padaryta skundžiamu sprendimu, o tai nėra suderinama su civilinės teisės įgyvendinimo principais.

6.11. Ne atsakovo, bet paties ieškovo neapdairūs ir nerūpestingi veiksmai lėmė jo paties patirtus nuostolius. Atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko, kitais būdais, kuriuose pasireikštų jo tyčia ar neatsargumas, ieškovo ne ten sumokėtų lėšų įgijimo jis nesiekė, apie tokius veiksmus net nenutuokė (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Ieškovas gera valia teismo procesinių sprendimų nevykdo, su atsakovu dėl tinkamo prievolės įvykdymo nebendradarbiavo. Žinodamas apie tai, kad prievolės (procesiniai sprendimai) vykdymas perduotas priverstiniam vykdymui antstoliui J. P. ir netgi susisiekęs su antstoliu (pateikdamas jam užklausą elektroniniu laišku), ieškovas vietoje to, kad būtų sumokėjęs pinigines lėšas išieškojimą vykdančiam antstoliui J. P. ir tokiu būdu tinkamai įvykdęs prievolę, kylančią iš procesinių sprendimų atsakovui, jis vis dėlto atliko mokėjimus antstoliams, kurių žinioje buvusios vykdomosios bylos visiškai nesusijusios su ieškovo (skolininko) prievolės vykdymu atsakovui (kreditoriui), t. y. savavališkai atliko mokėjimus, kurių jis atlikti neturėjo nei pareigos, nei iš esmės teisės. Šios aplinkybės suponuoja, kad ieškovas atlikdamas nurodytus veiksmus prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką, už kurią atsakovas nėra ir negali būti atsakingas. Ir nors vėliau po šių neteisėtų ir savavališkų veiksmų ieškovas atliko mokėjimą ir išieškojimą vykdančiam antstoliui J. P., taip tinkamai įvykdydamas prievolę atsakovui, tačiau iš esmės tik šiam antstoliui jis galėjo ir turėjo atlikti mokėjimus, kas jam ir buvo žinoma nuo 2018 m. gruodžio 17 d. Taigi šios aplinkybės, jų visuma lemia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo ir galėjo taikyti CK 6.242 straipsnio 3 dalies nuostatas ir ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, tačiau to nepadarė, nes netinkamai nustatęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, duomenų visumą, netinkamai taikė CK 6.237–6.242 straipsnių nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo praktikos dėl šių normų taikymo (būtino sąlygų viseto) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016, 22 punktas).

8. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

8.1. Atsirasti atsakovo pareigai grąžinti piniginę permoką šioje byloje nėra privalomai būtinas elementas – atsakovo nesąžiningumas, nes pareiga grąžinti piniginę permoką kyla ne tik dėl tyčinių atsakovo veiksmų, bet ir dėl neatsargumo.

8.2. Apeliantas remiasi CK 6.242 straipsnio normomis, reglamentuojančiomis nepagrįstą praturtėjimą, tačiau ieškovas ieškinį grindė CK 6.237 straipsnio pagrindu, nes reikalavo iš atsakovo grąžinti be pagrindo įgytą turtą, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą taip pat grindė CK 6.237 straipsnio normos taikymu. Skirtumas tarp šių dviejų situacijų yra asmens, be teisinio pagrindo įgijusio turtą, subjektyvinė valia – kryptingumas, t. y. CK 6.237 straipsnis turi omenyje atvejus, kai asmuo iki turto gavimo momento net nemanė, kad taip gaus tą turtą – bet kai gavo, tyčia ar neatsargiai jį pasiliko, o CK 6.242 straipsnis skirtas atvejams, kai asmuo iki turto gavimo veikia nesąžiningai – siekia gauti tą turtą be teisinio pagrindo. Pagal CK 6.237straipsnio 1 dalyje pateiktą aptariamo teisės instituto sąvoką asmuo, be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijęs tai, ko negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa, ką yra gavęs, grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Sąvoka „turtas“ reiškia ne tik daiktus, bet ir turtines teises, taip pat pinigus. Pakankamai gausioje kasacinio teismo praktikoje yra pateiktas toks CK 6.237 straipsnio 1 dalies normos aiškinimas: pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (ex iniuria ius non oritur) išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).

8.3. Atsakovas neginčija, kad yra gavęs iš ieškovo 1 808,41 Eur daugiau nei jam priklauso, neneigia, kad 1 808,41 Eur suma yra padengti jo įsiskolinimai kreditoriams, tačiau šios piniginės sumos padengti ieškovui net nežada. Nuo piniginių lėšų pervedimo iki ieškinio pateikimo teismui dienos atsakovas turėjo 6 mėnesių terminą piniginių lėšų grąžinimui ir visų kitų klausimų išsprendimui derybų keliu, tačiau šia galimybe atsakovas nepasinaudojo, todėl ginčas persikėlė spręstis į teismą, o atsakovas prisiėmė riziką, kad nepalankaus jam teismo sprendimo atveju gali tekti padengti kitos proceso šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8.4. Ieškovas 2018 m. gruodžio 20 d. ir 2018 m. gruodžio 21 d. atsakovui siuntė el. laiškus, prašydamas nurodyti bankinės sąskaitos numerį piniginių lėšų pervedimui, tačiau jokio atsakymo iš atsakovo nesulaukė, dėl to kreipėsi į antstolį A. S. bei antstolį Z. Z. su paklausimu, ar jų vykdomosiose bylose nėra bylų, kuriuose išieškotojo ar skolininko procesinėse padėtyse dalyvautų atsakovas. Ieškovas gavo informaciją, kad antstolis A. S. vykdo vykdomąją bylą Nr. 0010117795, kurioje skolininkas buvo atsakovas, o išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija. Antstolis Z. Z. informavo, kad jo žinioje yra vykdomojo byla Nr. 0014/1/16/931, kurioje skolininkas buvo atsakovas, vykdomoji byla užvesta dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui išieškojimo, tačiau abu antstoliai nurodė, kad jiems nėra žinomi jokie atsakovo bankinių sąskaitų numeriai. Dėl šios priežasties nepagrįstas apelianto teiginys, kad jis esą nėra ir nebuvo joks skolininkas kitose vykdomosiose bylose.

8.5. Ieškovas, neturėdamas atsakovo bankinės sąskaitos ir siekdamas išvengti naujų civilinių bylų iškėlimo CK 6.66 straipsnio pagrindu, atsakovui mokėti priklausančias pinigines lėšas įnešė į antstolių Z. Z. ir A. S. sąskaitas, o antstoliai šias pinigines lėšas užskaitė atsakovo piniginių prievolių sumažinimu.

8.6. Ieškovas, sumokėdamas atsakovui priklausančias pinigines lėšas antstoliui A. S. ir Z. Z., vadovavosi CK 6.51 straipsniu.

8.7. Apeliantas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir vienintelis akcininkas, bendrovės buveinės adresas sutampa su apelianto gyvenamosios vietos adresu, todėl ieškovas mano, kad jis visiškai pagrįstai elektorinius laiškus siuntė visais įmanomais jam žinomais apelianto elektroninio pašto adresais.

8.8. Atsakovas, žinodamas, kad ieškovas ieško būdų atsakovui geruoju pervesti teismo sprendimu priteistą sumą, vis tiek kreipėsi į antstolį, todėl ieškovas, gavęs iš antstolio J. P. atsiųstus procesinius dokumentus – raginimą įvykdyti teismo spendimą ir siekdamas išvengti didesnių vykdymo išlaidų, 2019 m. gruodžio 28 d. įmokėjo visą antstolio J. P. reikalaujamą sumą.

8.9. Apeliantas skunde kaltina ieškovą nebendradarbiavimu, tačiau pats atsakovas net nepaaiškina, kodėl, gavęs ieškovo siųstą elektroninį laiką, net nesiteikė į šį laišką atsakyti, t. y. pats atsakovas su ieškovu nebendradarbiavo, nenurodė jokios savo bankinės sąskaitos piniginių lėšų pervedimui, o atsakovo atstovas nurodė, kad jam nėra žinomos jokios atsakovo bankinės sąskaitos. Įsiteisėjus teismo sprendimui, ieškovas ketino gera valia įvykdyti teismo sprendimą, tačiau neturėjo atsakovo bankinės sąskaitos, o tuo tarpu atsakovas iš karto kreipėsi dėl sprendimo vykdymo į antstolį, vietoje to, kad per savo atstovą ar pats asmeniškai ieškovui ar jo atstovui būtų atsiuntęs duomenis apie sąskaitą priteistoms piniginėms lėšoms pervesti.

8.10. Atsakovas civilinės bylos nagrinėjimo metu išreiškė poziciją, kad piniginę permoką turi grąžinti antstoliai A. S. ir Z. Z., kurie vykdė vykdomąsias bylas, kuriose skolininku yra atsakovas. Antstoliai A. S. ir Z. Z. nėra nei kreditoriai, nei skolininkai, todėl piniginių lėšų, kurias ieškovas sumokėjo už atsakovą, nedisponuoja savo asmeniniams poreikiams, nes piniginės lėšos yra panaudojamos atsakovo skolos kreditoriams, kurias atsakovas vengia mokėti. Atsakovas turi daug kreditorių, skolos sumos didžiulės, atsakovas vengia vykdyti pinigines prievoles kreditoriams, slepia savo bankinių sąskaitų duomenis, nes žino, kad piniginėms lėšoms patekus į jo bankines sąskaitas, piniginės lėšos bus nurašytos šias sąskaitas areštavusių antstolių. Dėl šių priežasčių atsakovas vengia bet kokių mokėjimo pavedimų, kurie yra vykdomi per bankines sąskaitas.

8.11. Antstolių veiksmai yra griežtai reglamentuoti, jų veiklą reguliuoja Antstolių įstatymas, atitinkamos CPK normos, Teisingumo ministro patvirtinta sprendimų vykdymo instrukcija (teisės aktų pavadinimai pateikti sutrumpintais pavadinimais). Jei atsakovas nurodo, kad antstoliai turi pinigines lėšas grąžinti, tai privalo nurodyti atitinkamą įstatymą ar kitą teisės aktą, kuris nustato tokią pareigą antstoliui, atsakovas nenurodo, kokiu pagrindu antstolis turi grąžinti pinigines lėšas, t. y. atsakovas ne tik nenurodo, bet net ir negali teisiškai pagrįsti, kodėl jis tokią prievolę nustato antstoliui. Tokia atsakovo pozicija patvirtina, kad atsakovas net nesupranta kertinių Civilinio proceso kodekso principų, reguliuojančių teismo sprendimo vykdymą civilinėse bylose, nesupranta antstolio procesinės padėties vykdomosiose bylose.

8.12. Atsakovas žodžiu išreiškė pageidavimą, kad visos piniginės operacijos būtų vykdomos grynaisiais, t. y. ne per finansų įstaigą. Ieškovas su tokia atsakovo pozicija nesutinka, nes tokiu atveju ieškovas, įvykdęs piniginę prievolę atsakovui, pinigus išmokant grynaisiais, rizikuoja priteistas atsakovui pinigines sumas mokėti antrą kartą, nes ieškovas nebeturėtų įrodymų, pagrindžiančių atsiskaitymą su atsakovu.