Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Stasiūnienės, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2545-1192/2025 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ferum LT“ ieškinį atsakovei A. V. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

21. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apklausti liudytoju V. K., kuris buvo apklaustas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-306-587/2025 tiriant aplinkybes dėl pinigų išmokėjimo. Liudytojas nurodytoje byloje komentavo pateiktus dokumentus. Atsakovės vertinimu, aplinkybes, kad ne atsakovė yra skolinga ieškovei, tačiau priešingai – ieškovė skolinga atsakovei, gali apeliacinės instancijos teismui paaiškinti prašomas apklausti specialistas, turintis ilgametę bankroto procesų praktiką, konsultuojantis apskaitos įmones. Atsakovė pažymi, kad šioje nagrinėjamoje byloje neprašė apklausti liudytoju V. K., kadangi manė, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir teisingai pasinaudos Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-306-587/2025 ištirtomis aplinkybėmis ir nepadarys priešingų teisei išvadų.

23. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį ir 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais.

24. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

26. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovės prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

27. Remiantis civilinės bylos, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartimi UAB „Ferum LT“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta A. J. (civilinė byla Nr. eB2-50-587/2026).

28. Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 6 d. nutartimi patvirtinti neginčijami BUAB „Ferum LT“ kreditorių finansiniai reikalavimai: 1) pirmos eilės kreditoriniai reikalavimai: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius – 1 442,55 Eur (iš kurių 1 368,65 Eur tenkinami pirmuoju etapu, 73,90 Eur tenkinami antruoju etapu); 2) antros eilės kreditoriniai reikalavimai: UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ – 12 357,90 Eur (iš kurių 11 897,89 Eur tenkinama pirmuoju etapu, 460,01 Eur tenkinama antruoju etapu), VMI – 5 528,57 Eur (iš kurių 5431,01 Eur tenkinama pirmuoju etapu, 97,56 Eur tenkinama antruoju etapu), SIA „C. L.“ Lietuvos filialas – 2 369,32 Eur (iš kurių 2 311,98 Eur tenkinama pirmuoju etapu, 57,34 Eur tenkinama antruoju etapu), antstolė S. Ž. – 765,76 Eur tenkinama pirmuoju etapu, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos – 300 Eur tenkinama pirmuoju etapu.

29. Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartimi UAB „Ferum LT“ nutarta likviduoti dėl bankroto, likviduojant UAB „Ferum LT“ tenkinti Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 6 d. nutartimi patvirtintus kreditorių reikalavimus.

30. Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 11 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. eB2-306-587/2025) BUAB „Ferum LT“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nutartis įsiteisėjusi.

31. Iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išrašo nustatyta, kad A. V. UAB „Ferum LT“ vadove buvo nuo 2011 m. gegužės 16 d.

32. Ieškovės į bylą pateikta UAB „Ferum LT“ mokestinių prievolių ataskaita, kurioje detalizuotos prievolių sumos ir laikotarpiai.

33. Atsakovės į bylą pateikta: sąskaitos „2710 S. S.“ ataskaita už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 16 d. iki 2021 m. rugpjūčio 1d; sąskaitos „2730 Pinigai metalo supirkimui EUR“ ataskaita už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 31 d.; sąskaitos „4490 A. V.“ ataskaita už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. liepos 28 d.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų

35. Remiantis civilinės bylos, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. eL2-8719-674/2023 kreditorė BUAB „Ferum LT“, atstovaujama nemokumo administratorės, 2023 m. birželio 12 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl 12 357,90 Eur skolos pagal paskolos sutartį Nr. 20-027213-FK, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo išieškojimo iš skolininkės A. V.. Pareiškime kreditorė nurodė, kad nemokumo administratorė, atlikdama UAB „Ferum LT“ bankroto administravimo procedūras, nustatė, jog tarp paskolos davėjos UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ ir paskolos gavėjos UAB „Ferum LT“ 2020 m. liepos 16 d. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 20-027213-FK dėl 12 729 Eur dydžio paskolos suteikimo. Paskolos davėja 2020 m. liepos 16 d. pervedė į UAB „Ferum LT“ banko sąskaitą 12 729 Eur paskolos sumą. Laikotarpiu nuo paskolos į įmonės sąskaitą gavimo dienos iki 2020 m. liepos 27 d. iš įmonės sąskaitos buvo išgryninta ir pervesta į A. V. sąskaitą 12 765 Eur suma. UAB „Investicijų ir verslo garantijos“, negavusi iš UAB „Ferum LT“ visų įmokų pagal 2020 m. liepos 16 d. sutartį, pateikė teismui ieškinį dėl skolos iš UAB „Ferum LT“ priteisimo. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2022 m. birželio 21 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4264-802/2022 nuspręsta ieškovės UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti ieškovės naudai iš atsakovės UAB „Ferum LT“ 11 174,09 Eur skolą, 23,79 Eur paskolos palūkanas, 502,61 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal šį preliminarų sprendimą iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Ferum LT“ neatliko jokių mokėjimų UAB „Investicijų ir verslo garantijos“, todėl UAB „Ferum LT“ bankroto byloje patvirtintas UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ 12 357,90 Eur dydžio finansinis reikalavimas. Kadangi po kelių dienų nuo paskolos gavimo UAB „Ferum LT“ akcininkė ir vadovė A. V. iš įmonės sąskaitos išgrynino ir pervedė į savo sąskaitą banke 12 765 Eur sumą, didžioji dalis paskolos pagal sutartį Nr. 20-027213-FK liko negrąžinta, todėl iš UAB „Ferum LT“ priteista 12 357,90 Eur skola. Esant tokioms aplinkybėms laikytina, kad A. V. skolinga UAB „Ferum LT“ 12 357,90 Eur sumą. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. birželio 12 d. teismo įsakymu nutarta išieškoti iš skolininkės A. V. kreditorės BUAB „Ferum LT“ naudai 12 357,90 Eur skolą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą (12 357,90 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. birželio 12 d.) iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, priteisti iš A. V. 70 Eur žyminio mokesčio į valstybės pajamas. Teismo įsakymas įsiteisėjo 2023 m. liepos 25 d.

36. Nagrinėjamoje civilinėje byloje BUAB „Ferum LT“, atstovaujama nemokumo administratorės, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei A. V. dėl žalos atlyginimo. Teismo prašė priteisti iš atsakovės 17 276,20 Eur skolą ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad atsakovės A. V. padarytą žalą UAB „Ferum LT“ sudaro bendrovės bankroto byloje visų teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma (22 764,10 Eur) ir 6 870 Eur bankroto administravimo išlaidų suma (4 200 Eur bazinis atlygis ir 2 670 Eur kreditorių susirinkimo patvirtintos bankroto proceso administravimo išlaidos). Iš viso 29 634,10 Eur. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ kreditorinio reikalavimo 12 357,90 Eur suma priteista iš atsakovės įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. birželio 12 d. įsakymu, žalos sumą sudaro 17 276,20 Eur.

37. Civilinėje byloje Nr. e2-1224-435/2025 ieškovė BUAB „Ferum LT“, atstovaujama nemokumo administratorės, 2024 m. rugsėjo 17 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei A. V. dėl skolos priteisimo. Teismo prašė priteisti iš atsakovės A. V. 14665,23 Eur skolą ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad remiantis UAB „Ferum LT“ bandomojo balanso, sudaryto už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d., duomenimis, bendrovės kasoje yra 14 665,23 Eur suma, kurios atsakovė bendrovei negrąžino, todėl atsakovės įsiskolinimas UAB „Ferum LT“ sudaro 14 665,23 Eur sumą. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės A. V. ieškovei BUAB „Ferum LT“ 14 665,23 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (14 665,23 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2024 m. rugsėjo 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisė valstybei iš atsakovės A. V. 330 Eur žyminį mokestį. Kauno apygardos teismas 2025 m. gruodžio 2 d. nutartimi, bylą pagal atsakovės A. V. apeliacinį skundą išnagrinėjęs apeliacine tvarka, nutarė Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

38. CPK 18 straipsnis įtvirtina teismo procesinio sprendimo (sprendimo, nutarties, įsakymo) privalomumą valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir privalomą vykdymą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Tokio imperatyvaus įstatymo draudimo tikslas yra išvengti pakartotinio to paties ginčo nagrinėjimo teisme ir kelių teismo sprendimų dėl to paties reikalavimo priėmimo, siekiant išvengti skirtingų, tarpusavyje prieštaraujančių teismo sprendimų.

39. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).

40. Res judicata principas, be kita ko, užtikrina teisinį tikrumą ir apibrėžtumą, viena iš šio principo veikimo apraiškų – bylą nagrinėjančio teismo pareiga kontroliuoti, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo galia nebūtų paneigta ir neatsirastų tarpusavyje prieštaraujančių teismo sprendimų. Ši pareiga aktuali tiek teismui sprendžiant dėl ieškinio priėmimo (CPK 137 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tiek vėlesnėse proceso stadijose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-611/2025).

41. Atsižvelgiant į aptartą draudimą, CPK 137 straipsnio 2 dalyje, be kitų pagrindų, yra įtvirtintas pagrindas atsisakyti priimti ieškinį, jeigu: yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį (4 punktas), arba teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (5 punktas).

42. Jeigu teismui priėmus ieškinį vėliau paaiškėja, jog teisme jau yra nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o jeigu paaiškėja, kad yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas nutraukia bylą (CPK 293 straipsnio 3 ir 6 punktai). Tai imperatyvi teisės norma, grindžiama įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia, kurią teismas taiko ex officio (pagal pareigas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-469/2024).

43. CPK 293 straipsnio 3 punkte įtvirtinta taisyklė grindžiama teismo sprendimo res judicata teisine galia, reiškiančia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią, yra privalomas ir negali būti paneigtas iškeliant kitą tapačią civilinę bylą (CPK 18 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021).

44. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik konstatavus ieškinių tapatumą. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019; 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-969/2020).

45. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Dėl to šalių tapatumas konstatuotinas, pavyzdžiui, tuo atveju, kai tapatų ieškinio reikalavimą, ginčydamas teismo nustatytus materialiuosius teisinius santykius, buvęs atsakovas reiškia buvusiam ieškovui ar pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-421/2020).

46. Ginčo šalių tapatumas konstatuotinas ir tuo atveju, kai ieškinį reiškia ne ankstesnės bylos šalis, bet jos teisių perėmėja materialiojo teisinio santykio atžvilgiu. Vadinasi, sprendžiant dėl ginčo šalių (ne)tapatumo, esminę reikšmę turi ir dėl to turi būti vertinamas ne ginčo šalių formalus procesinis statusas, bet materialiojo teisinio santykio, kurio dalyviai buvo asmenys, kurių ginčą sprendė teismas, (ne)tapatumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-403/2021).

47. Ieškinio dalykas – tai ieškovo reikalavimas, kuriuo jis siekia apginti pažeistas ar ginčijamas civilines teises (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnyje įtvirtintas nebaigtinis sąrašas civilinių teisių gynimo būdų, kuriuos įstatymų nustatyta tvarka taiko teismas (pvz., pripažindamas ginčijamas teises, atkurdamas iki pažeidimo buvusią padėtį, priteisdamas įvykdyti pareigą natūra, kt.); civilinės teisės gali būti ginamos ir kitais įstatymų nustatytais būdais. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-421/2020).

48. Tam, kad galėtų įvertinti susijusių bylų ieškinių tapatumą, bylą nagrinėjantis teismas turi ne tik konstatuoti, kokios faktinės aplinkybės ir kokios teisės normos nurodomos lyginamuose ieškiniuose, bet ir apibrėžti bylų nagrinėjimo dalyką – kokie teisiškai reikšmingi faktai ir santykiai turi būti nustatyti sprendžiant šalių ginčą kiekvienoje iš vertinamų bylų ir juos palyginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-469/2024).

49. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Trečiasis tapataus ieškinio požymis siejamas su ieškinio pagrindu. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, tai naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje ar išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais, taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2014; 2017 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-916/2017).

50. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Ginčo dalyko lingvistinės formuluotės bei atskirų ieškinio pagrindo elementų formalus tapatumas ne visada reiškia tapataus ieškinio buvimą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko, kuris apima ir konkrečių faktų bei teisinių santykių nustatymą, visumą. Taigi, ir priešingai, skirtingos lingvistinės ginčo dalyko ar pagrindo elementų formuluotės ne visada reiškia ieškinių netapatumą, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019).

51. Kaip nustatyta: 1) civilinėje byloje Nr. eL2-8719-674/2023 buvo išspręstas ginčas tarp ieškovės BUAB „Ferum LT“ ir atsakovės A. V. dėl ieškovės gautos paskolos (12 765 Eur), kurią atsakovė persivedė į savo sąskaitą ir negrąžino bendrovei, priteisimo; 2) nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas tarp ieškovės BUAB „Ferum LT“ ir atsakovės A. V. dėl 17 276,20 Eur dydžio bendrovei padarytos žalos, kurią sudaro bendrovės bankroto byloje visų teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma (22 764,10 Eur) ir 6 870 Eur bankroto administravimo išlaidų suma, iš viso 29 634,10 Eur, atėmus iš atsakovės jau priteistą UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ kreditorinio reikalavimo 12 357,90 Eur sumą (civilinė byla Nr. eL2-8719-674/2023); 3) civilinėje byloje Nr. e2-1224-435/2025 buvo išspręstas ginčas tarp ieškovės BUAB „Ferum LT“ ir atsakovės A. V. dėl bendrovės kasoje buvusių pinigų (14 665,23 Eur) priteisimo iš atsakovės. Taigi, nurodytose bylose sutampa tik ginčo šalys (bendrovė ir jos buvusi vadovė), tačiau tiek ieškinio dalykas, tiek ieškinio pagrindas skiriasi, todėl sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kad BUAB „Ferum LT“ nemokumo administratorė teikia analogiškus, identiškus ieškinius tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

52. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl ieškovės pateiktų dokumentų, o tiesiog visas dokumentuose išvardytas sumas priskyrė atsakovės, kaip buvusios įmonės vadovės, atsakomybei. Teismas nepasisakė dėl atsakovės pateiktų dokumentų ir juose nurodytų sumų, nelygino jų su ieškovės pateiktais dokumentais, tyrė tik vienos šalies įrodymus, o atsakovės pateiktus dokumentus ignoravo. Be to, Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 11 d. nutartyje, kuria BUAB „Ferum LT“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, teismo nustatyta, kad atsakovė nėra skolinga UAB „Ferum LT“, bet priešingai – ieškovė yra skolinga atsakovei 26,51 Eur sumą.

53. CK 2.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Pagal CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą, juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu, be kita ko, turi veikti sąžiningai, protingai, būti lojalus juridiniam asmeniui, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip.

54. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, be kita ko, yra išaiškinęs, jog vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-421/2020).

55. Vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų. Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas vadovas privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-378/2017).

56. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017, 2022 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-421/2022).

57. Pagal kasacinio teismo praktiką, juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Kasacinis teismas pažymėjo, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė. Taigi, dvi vadovo civilinės atsakomybės sąlygos – jo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, būtent jam tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022).

58. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

59. Kasacinis teismas yra suformulavęs tokią teisės taikymo taisyklę: esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

60. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-306-587/2025 BUAB „Ferum LT“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nutartis įsiteisėjusi. Teismas nurodė, kad likvidumo testo aspektu UAB „Ferum LT“ vėliausiai 2021 m. rugpjūčio 15 d. tapo nemoki, nes jau sistemiškai nevykdė savo mokestinių prievolių VMI, VSDFV, nesumokėjo Aplinkos apsaugos departamento paskirtos baudos, nevykdė paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, dėl ko Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. birželio 21 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4264-802/2022 ieškovės UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ ieškinys patenkintas visiškai ir priteista šios ieškovės naudai iš atsakovės UAB „Ferum LT“ 11 174,09 Eur skola, 23,79 Eur paskolos palūkanos, 502,61 Eur delspinigiai, 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal šį preliminarų sprendimą iki UAB „Ferum LT“ bankroto bylos iškėlimo (2023 m. balandžio 8 d.) bendrovė neatliko jokių mokėjimų UAB „Investicijų ir verslo garantijos“, dėl to atsakovės bankroto byloje patvirtintas šios kreditorės 12357,90 Eur finansinis reikalavimas. Byloje nėra pateikta vėlesnių nei 2019 m. finansinės atskaitomybės dokumentų. Teismas pažymėjo, kad bendrovės vadovės pateiktos 2020-2021 m. finansinės atskaitomybės dokumentai neatitinka Lietuvos Respublikos įmonių atskaitomybės įstatymo (įstatymo, galiojusio 2020-2021 m. finansinių ataskaitų rengimo metu) 25 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. jos nepasirašytos bendrovės vadovo ir šias ataskaitas parengusio asmens. Be to, jos sudarytos tik 2023 m. lapkričio 23 d., t. y. jau po bankroto bylos bendrovei iškėlimo, todėl teismas turi pagrindo abejoti ir jose pateiktų duomenų teisingumu. Objektyvių duomenų, paneigiančių teismo nustatytą bendrovės nemokumo momentą (2021 m. rugpjūčio 15 d.), suinteresuotas asmuo A. V. nepateikė. Teismas darė išvadą, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad A. V., būdama bendrovės vadove, bendrovės vardu prisiėmė finansinių įsipareigojimų, kurie iš esmės nebuvo vykdomi (įvykdyta tik maža dalis), iš bendrovės sąskaitos grynino ir pervedinėjo į savo sąskaitą pinigines lėšas, kurių panaudojimo bendrovės interesais nepagrindė. Teismas pažymėjo, kad bendrovės vadovė nepateikė įrodymų, kurie galėtų pagrįsti nurodytų piniginių lėšų panaudojimą bendrovės naudai, vykdant konkrečią veiklą, apsiribojo tik abstrakčiu teiginiu, kad visi lėšų judėjimai atsispindi teismui pateiktuose didžiosios knygos duomenyse (CPK 12, 178 straipsniai). Byloje nėra duomenų, kad iš bendrovės gautos lėšos buvo įneštos į bendrovės kasą (nėra pateikta kasos pajamų orderių ir pan.). Teismas sprendė, kad tokie A. V. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 70 straipsnio 1 dalies ir 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto požymius, kadangi bendrovė buvo sąmoningai blogai valdoma, paskolos sutartimi gautos lėšos buvo naudojamos ne bendrovės veiklos tikslais, todėl yra savarankiškas pagrindas UAB „Ferum LT“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

61. Teismas taip pat nurodė, kad UAB „Ferum LT“ Juridinių asmenų registrui paskutinį kartą savo finansinės atskaitomybės dokumentus pateikė 2019 metais. Šis faktas patvirtina, kad įmonės vadovė nevykdė jai teisės aktais nustatytos pareigos teikti Juridinių asmenų registrui bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2020-2022 metus; bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad buvusi bendrovės vadovė A. V. net ir šiuo metu nėra visiškai įvykdžiusi savo pareigos perduoti nemokumo administratorei JANĮ 57 straipsnio 1 dalyje išvardintą turtą, dokumentus ir informaciją. Teismas sprendė, kad bendrovės vadovė A. V. nevykdė teisės aktais nustatytos pareigos teikti Juridinių asmenų registrui finansinių atskaitomybių rinkinius, todėl yra pagrindas pripažinti UAB „Ferum LT“ bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 4 punkto pagrindu. Teismas taip pat sprendė, kad visų dokumentų neperdavimas nemokumo administratorei reiškia netinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą ir tokie veiksmai laikytini sąmoningu siekimu neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties, buvusios iki bankroto bylos iškėlimo, taip pažeidžiant kreditorių interesus. Įvertinęs neperduotų dokumentų visumą teismas darė išvadą, kad šiuo atveju buhalterinės apskaitos dokumentų dalies neperdavimas nemokumo administratorei neleido nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties, identifikuoti su tuo susijusių operacijų ar patikrinti (patvirtinti) įmonės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumo. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, pagrindžia esant byloje nustatytą JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje bei 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį dėl įmonės buhalterinės apskaitos netinkamo tvarkymo, dėl kurio negalima nustatyti įmonės veiklos rezultatų ar jos nemokumą lėmusių priežasčių.

62. Teismas kaip reikšmingą nurodė ir aplinkybę, kad A. V., būdama UAB „Ferum LT“ vadove bei vienintele akcininke, neinicijavo UAB „Ferum LT“ nemokumo proceso, kaip tai reglamentuoja JANĮ 5 straipsnio 1 punkto, 6 straipsnio nuostatos, nors, kaip nustatyta, bendrovė buvo nemoki vėliausiai 2021 m. rugpjūčio 15 d. Bylos duomenys patvirtina, kad bendrovės skolos kreditoriams nuolat didėjo (dėl skaičiuojamų mokėjimo palūkanų, delspinigių, antstolės skaičiuojamų vykdymo išlaidų).

63. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad UAB „Ferum LT“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai veiksmai. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės suteikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog bendrovės vadovės sąmoningi veiksmai 2020 m. sudarant paskolos sutartį, teismui nenustačius, kad pasiskolintos lėšos buvo panaudotos bendrovės veiklai, priežastiniu ryšiu yra susiję su tuo, jog bendrovė vėliausiai 2021 m. rugpjūčio 15 d. atsidūrė nemokumo situacijoje ir, vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi, patvirtina, jog bendrovės bankrotas buvo tyčinis (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Taigi, yra nustatytas priežastinis ryšys tarp bendrovės vadovės veiksmų sąmoningai blogai valdant bendrovę, eikvojant jos lėšas, nepagrindžiant jų panaudojimo bendrovės interesais, ir bendrovės nemokumo. JANĮ 70 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog įmonės vadove ir akcininke iki bankroto bylos UAB „Ferum LT“ iškėlimo buvo A. V., sprendė, kad būtent ji atsakinga už tyčinį šios bendrovės bankrotą. Teismas pažymėjo, kad bendrovės vadovė, veikdama geriausiais bendrovės interesais, turėjo suvokti, jog kiekvienas ūkinę veiklą vykdantis juridinis asmuo turi pareigą tinkamai ir laiku vykdyti prievoles valstybės ir VSDFV biudžetams, kitiems kreditoriams. Bendrovės vadovė, pagal paskolos sutartį gavusi tikslines paskolos lėšas ir jas persivedusi į savo sąskaitą ar išgryninusi, turėjo pareigą perduoti šias lėšas bendrovei, kad ši galėtų laiku atsiskaityti su kreditoriais, tęsti veiklą ir vykdyti kitas prievoles. Byloje tokių duomenų nėra. Aptartų aplinkybių pagrindu teismas darė išvadą, kad būtent bendrovės vadovė netinkamai valdė bendrovę, nevykdė imperatyvios įstatymo (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo, nuo 2022 m. gegužės 1 d. – Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo) nustatytos pareigos užtikrinti tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje, Juridinių asmenų registrui teikti metinių finansinių ataskaitų rinkinį (ABĮ 58 straipsnio 3 dalis).

64. Taigi, šiuo atveju ieškovės bankroto pripažinimas tyčiniu lemia prezumpcijas, kad visi BUAB „Ferum LT“ bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai sudaro ieškovės patirtą žalą, kuri yra susijusi su atsakovės A. V. neteisėtais veiksmais, o atsakovės neteisėti veiksmai ir kaltė laikomi prejudiciniais faktais, kurie jau yra nustatyti. Buvusios ieškovės vadovės civilinės atsakomybės sąlygos – žala (nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai ieškovės bankroto byloje) bei priežastinis ryšys tarp buvusios įmonės vadovės neteisėtų veiksmų, sukėlusių įmonės tyčinį bankrotą, ir žalos – yra preziumuojamos, todėl atsakovė turėjo teisę bei galimybę paneigti šias prezumpcijas įrodinėdama, kad ieškovė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiais kreditoriais net jai neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, ko nagrinėjamoje byloje nepadarė ir jokių įrodymų, galinčių paneigti įvardytas prezumpcijas, nepateikė (atsakovės pateiktos sąskaitų ataskaitos nurodytų prezumpcijų nepaneigia), nors būtent įmonės vadovui tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo neteisėti veiksmai, sukėlę įmonės tyčinį bankrotą, nėra žalos atsiradimo pagrindas.

65. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 6 d. nutartimi patvirtinti neginčijami BUAB „Ferum LT“ kreditorių finansiniai reikalavimai, bendra patvirtintų reikalavimų suma sudaro 22 764,10 Eur. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 12 357,90 Eur suma, susijusi su UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ reikalavimu ieškovei, buvo priteista įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. birželio 12 d. įsakymu (civilinėje byloje Nr. eL2-8719-674/2023), ieškovės reikalavimą dėl 10 406,10 Eur žalos atlyginimo tenkino. Teismas taip pat tenkino ieškovės reikalavimą priteisti 6 870 Eur žalos atlyginimą, kurį sudaro bankroto administravimo išlaidų suma (4 200 Eur bazinis atlyginimas, nustatytas Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartimi, ir 2 670 Eur kreditorių susirinkimo patvirtintos bankroto administravimo išlaidos). Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovei padarytos žalos dydį sudaro teismo patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma (10 406,10 Eur) ir bankroto administravimo išlaidos (6 870 Eur). Atsakovė, kaip jau minėta, prezumpcijos, jog visi ieškovės bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai sudaro ieškovės patirtą žalą, nagrinėjamoje byloje nepaneigė, kaip ir nekvestionavo ieškovės prašomos priteisti bankroto administravimo išlaidų sumos (vykdant bankroto procedūras yra patiriamos su bankroto procedūrų administravimu susijusios išlaidos, kurios nemokumo administratoriui turi būti atlyginamos).

Dėl procesinės bylos baigties

66. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, aukščiau minėtomis įstatymų normomis, ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

67. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako, kadangi jie skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui jokios įtakos neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.