Vilniaus apygardos teismo nutartis

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. balandžio 15 d. sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti iš dalies: priteisti iš atsakovo V. B. 1599,80 Eur paslėptų automobilio variklio defektų šalinimo išlaidų, 577,08 Eur išlaidų automobilio išmetimo sistemos sutvarkymui, 100,00 Eur už UAB „Autopretenzija“ konsultacijas ir 825,53 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei L. J., kitą ieškinio dalį atmesti. Teismas sprendimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Teismas nustatė, kad šalys 2021 m. liepos 3 d. 21:20 val. sudarė transporto priemonės - automobilio VOLVO C30, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, kuria atsakovas perleido automobilio nuosavybės teisę ieškovei už 2650,00 Eur kainą. Transporto priemonė parduota su galiojančia technine apžiūra. Tiek atsakovo www.autoplius.lt patalpintame skelbime apie parduodamą automobilį, tiek pirkimo – pardavimo sutartyje nebuvo nurodyti jokie parduodamo automobilio defektai (trūkumai). Nustatyta, kad šalys automobilio pirkimo – pardavimo sutartį sudarė dviem egzemplioriais – po vieną kiekvienai šaliai. Šalių sudarytos pirkimo-pardavimo ieškovės egzemplioriuje, kuris buvo užregistruotas ir valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) „Regitra“, nėra nurodyta parduodamos transporto priemonės rida. 2021 m. birželio 3 d. www.autoplius.lt atsakovo patalpintame skelbime apie parduodamą automobilį nurodyta rida – 201 998 km. Atsakovas teigė, kad tokia automobilio rida buvo ir šio automobilio pardavimo ieškovei metu, t. y. 2021 m. liepos 3 d., tačiau tokių savo teiginių atsakovas neįrodė ir juos paneigia į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Teismas pažymėjo, kad atsakovas į bylą pateikė savo turimą transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties egzempliorių su įrašyta atsakovo nurodyta rida – 201 998 km, tačiau šią pirkimo - pardavimo sutartį atsakovas pateikė teismui tik 2022 m. kovo 8 d., kai byla jau buvo nagrinėjama iš esmės, nors civilinė byla iškelta dar 2021 m. spalio 7 d. Teikdamas šią sutartį, atsakovas pažymėjo, kad būtent šis sutarties egzempliorius (su nurodyta rida) buvo pateiktas VĮ „Regitra“, tačiau šiuos atsakovo teiginius paneigia iš VĮ „Regitra“ gauta informacija, iš kurios matyti, kad atsakovas, kaip transporto priemonės pardavėjas, VĮ „Regitra“ užpildė tik deklaraciją apie transporto priemonės perleidimą, tuo tarpu VĮ „Regitra“ registruoti pateikta pirkimo – pardavimo sutartis buvo be joje nurodytos ridos. Todėl teismas vertino, kad atsakovo turimas transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties egzempliorius negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu transporto priemonės ridą jos pardavimo metu, nes neaišku (negalima nustatyti), kada ir kuo remiantis ši rida buvo į šią sutartį įrašyta. Be to, transporto priemonės rida pirkimo – pardavimo dieną niekaip negalėjo būti 201 998 km, t. y. tokia, kaip 2021 m. birželio 3 d. nurodyta atsakovo skelbime, nes atsakovas iš esmės neneigė, kad po automobilio skelbimo patalpinimo automobiliu buvo kažkiek (nors ir minimaliai) važiuojama, tai, kad automobiliu buvo važiuojama, patvirtina ir atsakovo sutuoktinės po automobilio pardavimo ieškovei 2021 m. liepos 8 d. rašyta sms žinutė, kurioje nurodyta, kad maždaug prieš savaitę iki automobilio pardavimo ji važiavo nuplauti automobilį, be to, ieškovė nurodė, kad prieš nuspręsdama pirkti automobilį, dar iki automobilio pirkimo – pardavimo sutarties su atsakovu pasirašymo, ji automobiliu atliko bandomąjį važiavimą po miestą ir atsakovas šios aplinkybės neginčijo, taigi automobilio rida 2021 m. liepos 3 d. niekaip negalėjo būti 201 998 km. Tai patvirtina ir ieškovės į bylą pateikta 2021 m. liepos 4 d. 10:47 val. (kitą dieną po automobilio pardavimo) daryta automobilio ridos nuotrauka, kurioje užfiksuota rida – 203 484 km. Ieškovė paaiškino, kad šia fotonuotrauka užfiksuota rida apima jos įsigytu automobiliu atliktą bandomąjį važiavimą mieste ir nuvažiuotą atstumą tarp automobilio pirkimo vietos (duomenys neskelbtini) ir ieškovės nuomojamo buto (duomenys neskelbtini), kas sudarytų iki 25 km atstumą. Ieškovė paaiškino, kad po automobilio įsigijimo 2021 m. liepos 3 d., automobilį pastatė prie savo gyvenamojo namo ir po to automobilį ji naudojo tik 2021 m. liepos 7 d., kuomet važiavo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir atgal, būtent šios kelionės metu ji išgirdo neįprastus variklio garsus, degė variklio lemputė, todėl sugrįžusi iš šios kelionės užrašė automobilį patikrai ir iki patikros, kuri buvo atlikta 2021 m. liepos 15 d. UAB „DP Servisas“, automobilio nenaudojo. 2021 m. liepos 15 d. UAB „DP Servisas“ užsakymų paraiškoje - sutartyje nurodyta automobilio rida – 203 857 km, kas atitinka ieškovės paaiškinimus, jog pristatant automobilį minėtai patikrai nuo automobilio įsigijimo ji buvo nuvažiavusi apie 400 km (nuvažiuotas atstumas nuo automobilio pardavimo vietos iki ieškovės gyvenamosios vietos ((duomenys neskelbtini) ribose) ir kelionė iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) bei atgal). Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad automobilio rida ieškovei įsigyjant automobilį buvo apie 203 460 km.

3.2. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė 2021 m. liepos 8 d. ir 2021 m. liepos 10 d. sms žinutėmis informavo atsakovą, kad dega informacinė lemputė, variklio lemputė ir tepalo lemputė, taip pat nurodė, kad užsirašė automobilio patikrai į servisą, nes nori išsiaiškinti, ar viskas automobiliui gerai, iki numatytos automobilio patikros automobilis paliktas stovėti nenaudojamas kieme. Ieškovė 2021 m. liepos 15 d. sms žinutėje nurodė, jog iš serviso gavo informaciją, kad automobilis defektuotas, kvietė atsakovą atvykti 2021 m. liepos 16 d. į servisą, kad meistrai galėtų paaiškinti visus rastus automobilio gedimus ir susitarti, kaip spręsti problemas. Ieškovės 2021 m. liepos 15 d. sms žinutėje paminėti tokie automobilio defektai: variklio grandinės blogos, reikia variklio viršutinę dalį keisti, DPF filtro nėra, informacinė lemputė daug klaidų rodo. Ieškovė 2021 m. rugpjūčio 3 d. pateikė atsakovui pretenziją dėl netinkamos kokybės daikto, prašydama kompensuoti numatomas automobilio paslėptų defektų šalinimo išlaidas – 1350,00 Eur, 50,00 Eur galinio valytuvo remonto išlaidas ir kompensuoti patirtas 100,00 Eur UAB „Autopretenzija“ suteiktų konsultacijų išlaidas arba sumažinti automobilio pardavimo kainą 1500,00 Eur suma, arba pardavėjo sąskaita pašalinti automobilio paslėptus defektus, arba nutraukti 2021 m. liepos 3 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį ir grąžinti pirkėjai 150,00 Eur patirtų papildomų išlaidų bei sumokėtą 2650,00 Eur automobilio kainą, savo sąskaita išsigabenti automobilį. Ieškovė 2021 m. rugpjūčio 10 d. atsakovui pateikė pakartotinę pretenziją dėl netinkamos daikto kokybės. 2021 m. rugpjūčio mėnesį taip pat vyko šalių susirašinėjimas el. paštu dėl daikto kokybės ir galimo ginčo sprendimo. Nepavykus susitarti, ieškovė 2021 m. spalio 7 d. kreipėsi į teismą su nagrinėjamu ieškiniu.

3.3. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.333 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pardavėjo atsakomybės už parduodamo daikto kokybę prezumpciją pardavėjas gali paneigti įrodęs, kad daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, jog pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos. Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra pasisakęs dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims tokio pobūdžio bylose. Išaiškinta, kad sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, pirkėjas turi įrodyti parduoto daikto trūkumų faktą, t. y. kad parduotas daiktas neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-701/2020).

3.4. Teismas, pasisakydamas dėl ginčo automobilio variklio trūkumų (defektų), jų (ne)pripažinimo paslėptais trūkumais ir pardavėjo atsakomybės, pažymėjo, kad atsakovas nei skelbime apie parduodamą automobilį, nei pirkimo – pardavimo sutartyje nėra nurodęs jokių automobilio trūkumų. Atsakovas teigė, jog parduodamas automobilis buvo prižiūrėtas ir tvarkingas. Interneto tinklapyje www.autoplius.lt patalpintame skelbime apie parduodamą automobilį, be pagrindinės informacijos apie automobilį, yra nurodyti tokie komentarai: labai tvarkingas, prižiūrėtas automobilis; iš techninės pusės idealus; atlikti ir atliekami laiku visi aptarnavimai; aptarnauta, remontuota Jutos, Martono servisuose; 2020 metais pakeisti diržai; Lietuvoje tik vienas savininkas; nereikalauja jokių papildomų išlaidų ir tepalų keitimų; R Design dalinė apdaila; galima tikrinti bet kuriame servise; šiek tiek atsilupę dažai nuo ratlankių; automobilis parduodamas tik todėl, kad (duomenys neskelbtini) nebetelpame jame; sėdate ir važiuojate. Teismo vertinimu, aptartas skelbimo turinys, taip pat trūkumų pirkimo – pardavimo sutartyje nenurodymas sudarė pirkėjui teisėtą lūkestį manyti ir tikėtis, jog parduodamas automobilis tvarkingas ir jo techninė būklė pardavimo metu nereikalauja rimto remonto ar specialaus aptarnavimo. Į bylą yra pateikta 2021 m. liepos 4 d. (kitą dieną po automobilio įsigijimo) ieškovės daryta automobilio prietaisų skydelio fotonuotrauka, kurioje užfiksuota tuo metu buvusi rida (203 484 km), taip pat deganti informacinė lemputė – i. Ieškovė paaiškino, kad po automobilio įsigijimo, kai jį nusipirkusi atvažiavo iki savo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), po to naudojo tik 2021 m. liepos 7 d., kuomet važiavo į (duomenys neskelbtini). Būtent kelionės į (duomenys neskelbtini) metu ieškovė nurodė, kad padidėjus apsukoms – pakilus virš 2000, išgirdo neįprastus variklio garsus, kurie jai sukėlė susirūpinimą. Ieškovė taip pat nurodė, kad būtent šios kelionės metu degė informacinė lemputė, variklio lemputė ir tepalo lemputė, apie ką ji sms žinute informavo atsakovą bei nusprendė nuvaryti automobilį į autoservisą patikrai. Teismas pažymėjo, kad 2021 m. liepos 8 d. atsakovo sutuoktinės sms žinutėje ieškovei nurodyta: „dėl variklio lemputės – tai vyras sakė, kad matė jis ją, ten yra informacija, kad reikia aptarnavimą daryti. Bet daryti jo nereikia, nes tepalai ir visi filtrai buvo keisti vasario mėnesį, man atrodo, ant priekinio stiklo vairuotojo pusėje yra lipdukas, kada reikės sekantį aptarnavimą daryti. Lemputė iššoka, nes kai darė aptarnavimą, tikėtina, kad programiškai kažko nepadarė“. Automobilio patikra buvo atlikta 2021 m. liepos 15 d.. Ieškovė pažymėjo, kad ji, grįžusi iš (duomenys neskelbtini), automobilio iki jo patikros servise 2021 m. liepos 15 d. nenaudojo. Iš 2021 m. liepos 15 d. UAB „DP Servisas“ užsakymų paraiškos-sutarties matyti, kad šio užsakymo turinys buvo: patikrinti po pirkimo, kažkas ūžia, kartais dingsta trauka, kapotas sunkiai užsidaro, šviečia pranešimas – V simbolis. Minėto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pašalinis grasas sklinda iš variklio viršaus, grandinė tarp paskirstymo velenėlių (preliminari remonto kaina apie 600,00 Eur); DPF filtras pašalintas, matosi virinimo siūlės (apie 450,00 Eur); rasoja pavarų dėžės riebokšlis tarp pirminio veleno (apie 200,00 Eur); gal. išilginių svirčių blokai išplyšę (apie 150-200 Eur). Taip pat minėtoje paraiškoje-sutartyje nurodyti ir kiti automobilio trūkumai/defektai, dėl kurių ieškovė šioje byloje atsakovui reikalavimų nereiškia, todėl teismas jų nedetalizuoja. Teismas nustatė, kad ieškovė po atliktos automobilio patikros susisiekė su atsakovu ir bandė ieškoti nustatytų problemų sprendimo būdų, siūlė atsakovui pačiam pasirinkti jam priimtiną servisą, kuris dar kartą apžiūrėtų automobilį, dėl nustatytų defektų siūlė sumažinti automobilio kainą arba suremontuoti automobilį atsakovo lėšomis, arba nutraukti sutartį ir atsakovui susigrąžinti automobilį, o ieškovei grąžinti sumokėtą automobilio kainą. Nepavykus šalims susitarti, ieškovė 2021 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į UAB „Ausegra“, su kuria pasirašytoje paraiškoje-sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog kreiptasi dėl pašalinių variklio garsų prie didesnių apsukų, sumažėjusios traukos, dūmijančio variklio. MB „Autometalas“ 2019 m. rugsėjo 14 d. sudarė defektinį aktą, kuriame nurodyta, jog automobilio variklio dalių patikrinimo metu nustatyta: 1) variklio galvutės plokštuma yra išsikraipiusi 0,08 mm; 2) variklio galvutės kreipiančiųjų vožtuvų klibėjimas yra 0,2-0,25 mm; 3) vožtuvų, vožtuvų lizdų darbiniai paviršiai su išdirbiu; 4) įsiurbimo vožtuvų sandarumas 45-60 proc.; 5) kompensatoriai pastrigę ir išdirbti į vieną pusę. Defektiniame akte pateikta rekomendacija: variklio galvutės plokštumos šlifavimas, vožtuvų valymas, vožtuvų darbinių paviršių šlifavimas, vožtuvų lizdų darbinio paviršiaus apdirbimas CNC staklėmis, vožtuvų tarpų reguliavimas, vožtuvų riebokšlių, kompensatorių keitimas. Atsižvelgiant į defektiniame akte pateiktas rekomendacijas, UAB „Ausegra“ atliko variklio galvutės remontą, konkretūs atlikti darbai ir remontui atlikti naudotos detalės (medžiagos) yra nurodyti 2021 m. rugsėjo 17 d. UAB „Ausegra“ išrašytoje PVM sąskaitoje-faktūroje, iš kurios matyti kad automobilio remontą, susijusį su variklio gedimo nustatymu ir jo pašalinimu (už atliktus darbus ir medžiagas), ieškovė sumokėjo 1599,90 Eur (kaina su PVM). Teismas konstatavo, kad paminėti įrodymai patvirtina, jog kad automobilis turėjo 2021 m. liepos 15 d. UAB „DP Servisas“ paraiškoje-sutartyje ir MB „Autometalas“ defektiniame akte nurodytus trūkumus. Aptartų trūkumų fakto atsakovas byloje iš esmės neginčijo. Įvertinus aplinkybę, jog automobilis ieškovei parduotas 2021 m. liepos 3 d., o neįprastus garsus variklyje ieškovė pastebėjo 2021 m. liepos 8 d., dėl ko nedelsiant užrašė automobilį patikrai, labiau tikėtina, jog nurodyti trūkumai atsirado iki automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Nors atsakovas teigė, kad variklio trūkumai galėjo atsirasti dėl netinkamo automobilio eksploatavimo, tačiau teismas atsižvelgė į tai, kad pats atsakovas automobilio pardavimo skelbime nurodė, jog automobilis nereikalauja jokių papildomų išlaidų ir tepalų keitimų, nenurodė, kad ieškovė po automobilio įsigijimo būtų privalėjusi atlikti kokius nors papildomus automobilio priežiūros veiksmus. Teismas pažymėjo, kad atsakovo į bylą pateiktoje uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Mikrometras“ konsultacijoje ieškovės nurodytų defektų buvimo faktas nėra paneigtas, minėtoje konsultacijoje tik teigiama, kad automobilis variklio veikimo problemų automobilio pirkimo metu neturėjo, tačiau nenurodoma, kuo konkrečiai pasireiškė pirkėjo netinkamas eksploatavimas ar nepriežiūra, galėjusi lemti tokius variklio gedimus praėjus labai trumpam laikui nuo automobilio įsigijimo, juo labiau, jog pats atsakovas buvo patvirtinęs, kad automobilio pardavimo metu automobiliui joks papildomas aptarnavimas nebuvo reikalingas. Be to, teismas negali vertinti šios UAB „Mikrometras“ konsultacijos kaip patikimos ir objektyvios, nes į bylą nėra pateikta duomenų, kokiais konkrečiais klausimais buvo prašoma UAB „Mikrometras“ pateikti konsultaciją ir kokia konkreti medžiaga UAB „Mikrometras“ buvo pateikta konsultacijai gauti. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, sprendė, kad bylos įrodymai patvirtina, jog atsakovo parduota transporto priemonė turėjo trūkumų ir tie trūkumai atsirado iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo.

3.5. Teismas nurodė, kad nustačius ginčo automobilio trūkumus, spręstinas klausimas dėl to, ar šie defektai gali būti laikomi esminiais, dėl kurių automobilis negali būti naudojamas pagal paskirtį arba dėl kurio automobilio naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie šį trūkumą žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad automobilio kokybės reikalavimai apima ne tik jo gebėjimą važiuoti, tačiau sprendžiant dėl automobilio atitikties jo paskirčiai, taip pat yra svarbu, ar jis atitinka automobiliui keliamus techninius reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 15 punkte įtvirtintas draudimas vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę. Reikalavimai, kuriuos turi atitikti Lietuvos Respublikos kelių eisme dalyvaujančios ir privalomajai techninei apžiūrai teikiamos motorinės transporto priemonės, yra nustatyti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290. Didelis trūkumas apibrėžtas kaip toks, dėl kurio gali pablogėti transporto priemonės sauga, kuris gali daryti poveikį aplinkai arba dėl kurio gali kilti pavojus kitiems kelių eismo dalyviams; pavojingas trūkumas – kaip keliantis tiesioginį ir neišvengiamą pavojų kelių eismo saugai. Atsižvelgdamas į 2021 m. rugsėjo 14 d. MB „Autometalas“ defektiniame akte nurodytų trūkumų apimtį ir pobūdį, teismas konstatavo, kad nustatyti variklio veikimo trūkumai sudaro kliūtis patikimai naudoti automobilį pagal paskirtį, todėl pripažintini daikto trūkumais, dėl kurių automobilio naudingumas sumažėja taip, jog pirkėjas, žinodamas tokį trūkumą, turėtų pagrindą iš esmės kitaip svarstyti dėl jo įsigijimo ar kainos. Be to, teismo vertinimu, tokios išvados nepaneigia atsakovo teiginiai, jog pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojo automobilio techninė apžiūra. Techninės apžiūros talonas patvirtina transporto priemonės būklę jos apžiūros atlikimo metu, o ne pirkimo – pardavimo metu. Aplinkybė, jog automobilis buvo praėjęs techninę apžiūrą, vertintina bendrame įrodymų kontekste ir, nesant pateiktos papildomos medžiagos, nepaneigia 2021 m. liepos 15 d. paraiškoje-sutartyje ir 2021 m. rugsėjo 14 d. defektiniame akte nurodytų trūkumų buvimo fakto.

3.6. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo argumentų, kad jis nežinojo apie automobilio trūkumus, pažymėjo, kad tokia aplinkybė neturi esminės reikšmės. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, iš CK 6.327 straipsnio nuostatų akivaizdu, kad pardavėjo žinojimas apie parduoto daikto trūkumus nėra privaloma pardavėjo atsakomybės už parduoto daikto trūkumus sąlyga ir šiuo atveju ieškovas (pirkėjas) neprivalo įrodyti, kad pardavėjas žinojo apie minėtus trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2003; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018). Įstatyme nustatytos pardavėjo pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę ir atskleisti pirkėjui informaciją apie daikto būklę nepaneigia paties pardavėjo nežinojimas apie daikto būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020). Taigi, aplinkybė, jog apie automobilio defektus atsakovas galimai nežinojo, pati savaime nepaneigia atsakovo, kaip pardavėjo, prievolių perduoti tinkamos (aptartos) kokybės daiktą. Teismas konstatavo, kad automobilio trūkumai, nurodyti 2021 m. rugsėjo 14 d. defektiniame akte, sudaro kliūtis patikimai naudoti automobilį pagal paskirtį. Taip pat teismo vertinimu, atsižvelgiant į nustatytų variklio gedimų pobūdį, nėra pagrindo 2021 m. rugsėjo 14 d. defektiniame akte aptartų variklio trūkumų laikyti savaime tikėtinais daikto kokybės pokyčiais, atsiradusiais dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, kurie būtų savaime suprantami, atsižvelgiant į automobilio naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui.

3.7. Teismas sprendime nurodė, kad pripažinus, jog ieškovė įrodė buvus parduoto ginčo automobilio trūkumų, dėl kurių parduotas daiktas neatitinka esminių reikalavimų CK 6.333 straipsnio prasme, spręstina dėl to, ar nėra pagrindo nustatyti buvus aplinkybes, dėl kurių pardavėjo atsakomybė nekyla: kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan. Minėta, kad tokio pobūdžio aplinkybes turėtų įrodyti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-701/2020). Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju, įvertinus tai, jog nuo automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo 2021 m. liepos 3 d. iki patikrinimo UAB „DB Servisas“ 2021 m. liepos 15 d. praėjo tik 12 dienų, pripažintina nesant pagrindo nustatyti, kad parduoto daikto trūkumai būtų atsiradę iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis). Dėl to spręstinas klausimas, ar nurodyti trūkumai gali būti laikomi paslėptais. Teismas pažymėjo, kad pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nedraudžia parduoti netinkamos kokybės daiktų, bet daiktų trūkumai turi būti aptarti. Jeigu jie aptarti, tai laikoma, kad šalys susitarė dėl atitinkamos daikto kokybės ir ji yra pirkėjui priimtina, kad šis sudarytų sutartį. Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-969/2016; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020; kt.). Teismas remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais konstatavo, kad šiuo atveju negalima teigti, jog tai, kad ieškovė nepasinaudojo galimybe patikrinti automobilį autoservise, ji pati prisiėmė riziką, jog perkamas naudotas automobilis gali turėti esminių variklio trūkumų, nebūdingų panašaus amžiaus automobiliams. Nustatyta, kad reikšmingi automobilio variklio trūkumai buvo apibrėžti 2021 m. liepos 15 d. paraiškoje-sutartyje ir 2021 m. rugsėjo 14 d. defektiniame akte. Akivaizdu, jog tokio pobūdžio variklio trūkumai nėra be specialaus tyrimo pastebimi bei atpažįstami specialus išsilavinimo neturinčiam asmeniui, vidutiniam atidžiam pirkėjui. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, kaip vidutinis naudoto automobilio pirkėjas, apžiūrėjo automobilį ir jį išbandė; atsakovas pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodė trūkumų. Nors teismas sutinka, kad ieškovė, pirkdama 14 metų naudotą automobilį, negalėjo tikėtis tokių pat garantijų ar daikto nepriekaištingo veikimo kaip ir naujo automobilio savininkas, tačiau pažymėjo, kad, kaip buvo minėta pirmiau šiame sprendime, naudotas daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį ir neturėti tokių trūkumų, kurie galėtų lemti vidutinio protingo pirkėjo apsisprendimą įsigyti daiktą ar jį įsigyti už tam tikrą kainą. Faktinė aplinkybė, kad ginčo automobilis pirkimo-pardavimo metu savo tiesioginę funkciją atliko, t. y. juo buvo galima važiuoti, ir galiojo jo privalomoji techninė apžiūra, nepaneigia fakto, jog jis turėjo tokių trūkumų, dėl kurių jo eksploatacija apsunkinta, reikalautų papildomų investicijų. Kadangi pirmiau išvardinti nurodyto pobūdžio automobilio trūkumai išaiškėjo tik atlikus automobilio apžiūrą autoservise, konstatuotina, kad tai nėra akivaizdūs naudoto automobilio trūkumai, ieškovė nežinojo ir negalėjo apie juos žinoti. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė, kaip pirkėja, buvo nerūpestinga (neatsargi) ir tai pašalintų pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę nurodytų konkrečių nustatytų trūkumų apimtimi (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). Teismas sprendė, kad byloje įrodyta, jog ginčo automobilis turėjo variklio trūkumų, kurie buvo reikšmingi ir gali būti laikomi paslėptais trūkumais. Automobilis neatitiko kokybės reikalavimų ir neturėjo tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnis). Teismas vertino, kad ieškovės reikalavimas priteisti 1599,80 Eur paslėptų automobilio variklio defektų šalinimo išlaidų yra pagrįstas ir tenkintinas.

3.8. Teismas, pasisakydamas dėl automobilio defekto – DPF filtro nebuvimo – (ne)pripažinimo paslėptu trūkumu ir pardavėjo atsakomybės, konstatavo, kad iš 2021 m. liepos 15 d. UAB „DP Servisas“ atliktos patikros rezultatų matyti, kad DPF (kietųjų dalelių) filtras automobilyje pašalintas, matosi virinimo siūlės. Teismas sutinka su ieškovės argumentai, kad DPF filtro nebuvimas laikytinas defektu, nes jis įeina į transporto priemonės komplektaciją ir privalėjo būti įmontuotas ieškovės įsigytoje transporto priemonėje. Atsakovas į bylą nepateikė įrodymų, kad tokio modelio transporto priemonė gali būti eksploatuojama be DPF filtro. Iš UAB „Sostena“ 2021 m. spalio 1 d. pažymos matyti, kad automobilis buvo atvarytas į Sostena servisą patikrai, kurios metu nustatyta, kad išmetimo sistemoje esantis kietųjų dalelių filtras (DPF) yra pašalintas ir pakeista centriniame automobilio kompiuteryje (CEM) programa, kad jo nematytų. Įvertinus tai, jog šis automobilio defektas buvo pastebėtas pakankamai greitai, t. y. praėjus 12 dienų po automobilio įsigijimo, kuomet ieškovė dėl negražaus variklio darbo pristatė automobilį į autoservisą išsamiai patikrai, darytina išvada, kad automobilio trūkumas – DPF filtro nebuvimas – atsirado iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, kadangi mažai tikėtina, jog ieškovė, nusipirkusi automobilį, būtų pati tyčia pašalinusi DPF filtrą. Teismas pažymėjo, kad esant įstatyme įtvirtintai pardavėjo pareigai garantuoti parduodamų daiktų kokybę (CK 6.317 straipsnio 1-2 dalys), neturi reikšmės aplinkybė, ar pardavėjas žinojo apie kokius nors parduodamo daikto trūkumus (nagrinėjamu atveju – apie DPF filtro nebuvimą) ar ne, nes CK 6.327 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog pardavėjas pagal sutartį ir CK atsako ir už bet kokius daikto kokybės neatitikimus, net jeigu tie neatitikimai paaiškėja vėliau. Tačiau teismas taip pat pažymėjo, kad pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigą perduoti tinkamą prekę nevykdymo, jeigu įrodo, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tai, jog daiktai neatitinka sutarties ar įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). Paprastai ši teisės norma, sudaranti pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės, taikoma, kai nustatomas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y., kai daikto trūkumai yra akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis. Tačiau konkretaus sandorio aplinkybės gali leisti pripažinti pirkėjo elgesį nerūpestingu (neatsargiu) ir tais atvejais, kai daikto trūkumai nėra labai akivaizdžiai pastebimi, tačiau dėl daikto specifiškumo galėjo būti nustatyti prieš sudarant pirkimo – sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016). Nagrinėjamu atveju teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pirkėja įsigijo 14 metų naudotą automobilį, todėl kaip apdairus ir protingas žmogus taip pat turėjo pareigą įsitikinti įsigyjamo daikto kokybe, t. y. automobilio technine būkle. Ieškovė nurodė, kad, įvertinusi pardavėjo skelbime nurodytą informaciją ir atlikusi bandomąjį važiavimą, nusprendė įsigyti minėtą automobilį, kaip neturintį esminių defektų. Tačiau teismo vertinimu, tokie ieškovės veiksmai po automobilio įsigijimo paaiškėjusio trūkumo – DPF filtro nebuvimo - kontekste negali būti laikomi rūpestingais bei atidžiais, kadangi jeigu ieškovė būtų elgusis kaip apdairus asmuo ir visapusiškai pati ar pasitelkusi kitus asmenis apžiūrėjusi perkamą automobilį, neabejotinai būtų pastebėjusi automobilio išmetamosios dujų sistemos konstrukcinius pakitimus (suvirinimo siūlę), kurie nurodyti UAB „DP Servisas“ paraiškoje-sutartyje. Ieškovė, prieš pirkdama automobilį, ginčo automobilio techninės būklės pas specialistus pakankamai netikrino, nors tokią galimybę turėjo, todėl tokiu būdu elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai. CK 6.328 straipsnis įtvirtina pirkėjo teisę prieš mokant ar prieš priimant daiktą jį patikrinti bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus. Teismo vertinimu, ieškovė atsisakiusi galimybės profesionaliai ir visapusiškai įsitikinti automobilio technine būkle, prisiėmė dalį rizikos, kad perkamas naudotas automobilis gali turėti trūkumų. Į bylą pateiktas 2021 m. spalio 1 d. UAB „Sostena“ pasiūlymas patvirtina, jog DPF filtro atstatymo/montavimo kaštai (medžiagos ir darbai) kainuotų 1154,16 Eur. Atsakovas jokių įrodymų, kad šį defektą būtų galima pašalinti mažesnėmis sąnaudomis, nepateikė. Todėl teismas konstatavo, jog įvertinus pačios ieškovės neatidumą ir nerūpestingumą įsigyjant automobilį, vadovaujantis CK 1.5 straipsniu, iš atsakovo priteistina 1/2 dalis išlaidų, reikalingų DPF filtrui nupirkti ir įmontuoti, t. y. iš atsakovo priteistina 577,08 Eur suma, o likusioje sumos dalyje ieškovės reikalavimas atmestinas. Teismas pažymėjo, kad tokios praktikos laikosi apeliacinės instancijos teismas (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-558-794/2019).

3.9. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti 300,00 Eur išlaidas, patirtas už UAB „Autopretenzija“ konsultacijas, pažymėjo, kad ieškovė su UAB „Autopretenzija“ 2021 m. liepos 30 d. sudarė Konsultavimo paslaugų teikimo sutartį, kurios 1.2.1 punkte numatyta, jog konsultavimo paslaugos apima paslaugų teikėjo konsultavimą transporto priemonės (priemonių) įsigijimo, įsigijus transporto priemonę (priemones) ir paaiškėjus paslėptiems defektams, atstovaujant kliento interesams, teikiant pretenzijas, ieškinius, skundus, pranešimus, atsikirtimus ir kt. dokumentus kliento vardu, tiek pavienius, tiek kolektyvinius, tiesioginėse derybose, oficialiose Lietuvos ir užsienio įstaigose, teikiant skundus, pareiškimus ir kt. dokumentaciją viešajam organui ir/arba pareigūnui, teisme, komercinio ūkinio pobūdžio ar kitokius patarimus, atsakymus į klausimus ar nuomonių pateikimą. Ieškovė pagal sutartį sumokėjo UAB „Autopretenzija“ iš viso 300,00 Eur: 100,00 Eur pagal 2021 m. liepos 30 d. išrašytą sąskaitą už konsultacijas ir 200,00 Eur pagal 2021 m. rugsėjo 24 d. išrašytą sąskaitą už konsultavimą ieškiniui. Pažymėtina, kad 2021 m. rugsėjo 24 d. išrašyta sąskaita po to, kai su ieškove 2021 m. rugsėjo 24 d. buvo pasirašytas Priedas Nr. 2 prie Konsultavimo paslaugų teikimo sutarties Dėl ieškinio teismui teikimo paslaugų gavėjo vardu, kuriuo UAB „Autopretenzija“ įsipareigojo paslaugų gavėjo vardu paruošti šiame priede išvardintus procesinius dokumentus, tame tarpe – ieškinį, teismui; numatyta, kad prieš teikiant priede išvardinto tipo paslaugas, paslaugų teikėjas išrašo sąskaitą-faktūrą 200,00 Eur sumai, kurią paslaugų gavėjas apmoka iki paslaugų teikimo pradžios; priede taip pat numatyta, kad paslaugų teikėjas, gavęs apmokėjimą iš paslaugų gavėjo, per 3-5 darbo dienas paruošia ir išsiunčia paslaugų gavėjui paruoštą atitinkamą procesinį dokumentą. Taigi iš ieškovės paaiškinimų ir bylos medžiagos matyti, kad 200,00 Eur ieškovė sumokėjo UAB „Autopretenzija“ už procesinio dokumento – ieškinio – parengimą teismui jos vardu. CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad, be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Autopretenzija“ parengė dvi pretenzijas (2021 m. rugpjūčio 3 d. ir 2021 m. rugpjūčio 10 d.), kurios buvo išsiųstos atsakovui. Šios ieškovės patirtos išlaidos pripažintinos išlaidomis, susijusiomis su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, todėl ieškovė turi teisę reikalauti 100,00 Eur išlaidų, susijusių su ikiteisminių pretenzijų dėl įsigyto daikto netinkamos kokybės parengimu, priteisimo iš atsakovo, įvertinus ir tai, jog iš bylos duomenų nėra pagrindo spręsti, jog būdas išspręsti ginčą taikiai, reiškiant ikiteismines pretenzijas, būtų buvęs neprotingas ar neracionalus, pretenzijoms parengti ieškovė naudojosi toje srityje besispecializuojančios įmonės paslaugomis (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Tačiau teismas pažymėjo, kad UAB „Autopretenzija“ suteikė ieškovei ne tik paslaugas, susijusias su konsultacijomis rengiant ikiteismines pretenzijas, bet ir procesinio dokumento (ieškinio) rengimo paslaugas 200,00 Eur vertės, kurių nėra pagrindo priskirti prie išlaidų, susijusių su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, priešingai – šios išlaidos vertintinos kaip susijusios su nuostolių išieškojimu teismo tvarka, tai yra procesinio pobūdžio išlaidos, todėl sprendžiant dėl jų priteisimo turi būti vadovaujamasi procesinėmis teisės normomis, įtvirtintomis CPK, tuo tarpu CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostata nagrinėjamu atveju netaikytina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016). Teismas pažymėjo, kad UAB „Autopretenzija“ bylą nagrinėjant teisme ieškovei neatstovavo, ši įmonė, remiantis CPK 56 straipsnio 1 dalimi, negali būti fizinio asmens atstove pagal pavedimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo, paslaugų teikimas patenka į atstovavimo sampratą, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.). Atlyginimas, sumokėtas už teisines paslaugas neturinčiam teisės atstovauti pagal pavedimą asmeniui, negali būti vertinamas kaip kitos būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Atstovavimo išlaidos yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), todėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimui priteisti CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas netaikytinas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-212-219/2015 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-248/2016). Atsižvelgdamas į tai, kad atlyginimas už procesinio dokumento (jo projekto) parengimą buvo sumokėtas subjektui, neturinčiam teisės būti atstovu pagal pavedimą, teismas sprendė, jog ieškovės UAB „Autopretenzija“ sumokėtas 200,00 Eur atlyginimas už paslaugas nepatenka nei į CPK 98 straipsnio 1 dalies, nei į 88 straipsnio 1 dalies 9 punkto reguliavimo sferą, todėl negali būti priteisiamas iš teisinį ginčą pralaimėjusios šalies.

3.10. Teismas, pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra patenkinta 74,56 procentų ieškinio reikalavimų, todėl proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovo priteistina 1079,93 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, o atsakovui iš ieškovės – 254,40 Eur (1000,00 Eur x 25,44 procentai atmesti reikalavimai). Atlikus šių sumų tarpusavio įskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteistina 825,53 Eur bylinėjimosi išlaidų.