Klaipėdos apygardos teismo nutartis

veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 1, 4 dalys),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. O. (A. O.) (apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8.2. Vertinant Lietuvoje galiojusius teisės aktus, V. Ž. negalėjo būti pripažintas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi jo tėvas J. Ž. neatliko veiksmų, dėl kurių jis pats galėjo būti pripažintas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

10. Teismas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą (jos dalį), sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

11. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Dėl pareiškėjo rašytinių paaiškinimų priėmimo

13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

14. Kitas aspektas tas, jog pagal CPK 323 ir 338 straipsnių nuostatas keisti (pildyti) apeliacinį/ atskirąjį skundą, pasibaigus atitinkamo skundo padavimo terminui, draudžiama. Šiuo aspektu yra pasisakęs ir kasacinis teismas, nurodydamas, kad pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio (atskirojo) skundo reikalavimo. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Nors CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).

15. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos duomenimis bei naujai pateiktais rašytiniais paaiškinimais, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus dėl jo taikymo sprendžia, kad apeliantas nepagrindė būtinybės nurodomus duomenis pateikti po sprendimo pirmosios instancijos teisme paskelbimo; priešingai, minėtus duomenis apeliantas galėjo pateikti pirmosios instancijos teisme. Be to, pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose apeliantas iš esmės siekia papildyti savo atskirąjį skundą naujomis aplinkybėmis, tai yra draudžiama, todėl apelianto rašytiniai paaiškinimai į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą nepriimami.

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės

16.2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-9818-473/2023 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2279-629/2023 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

17. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas juridinę reikšmę turintį faktas, ar J. (I.) Ž., gimęs (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

21. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatomi tik kai: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010).

22. Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

23. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog prielaidos būtų motyvuotos, t. y. kad būtų pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir priešingų išvadų tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018, 29 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023).

24. Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 straipsnis). Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 dalis).

25. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

26. Tarpukario Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 36 punktas).

27. 1919 m. gruodžio 23 d. priimtų Pasų įstatų 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalo turėti pasą; 5 straipsnyje buvo nurodyta, kad pasas negali būti išduotas ne Lietuvos piliečiui, o Lietuvos piliečiai galėjo vykti į užsienį tik turėdami užsienio pasus, kurie išduodami Vidaus reikalų ministerijos ar jos įgaliotų įstaigų, atimant vidaus pasus, kurie grąžinami, pristačius užsienio pasus (Pasų įstatų 20 straipsnis).

28. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jeigu J. (I.) Ž. tėvai daugiau nei 10 metų gyveno Lietuvoje, o tai reikštų, kad J. (I.) Ž. pateko į asmenų, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, kategoriją (Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1 punktas), tačiau pažymėjo, kad pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis, bet ne proprovaikaitis ir konstatavo, kad pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu.

29. Dėl šio argumento apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien faktas, kad pareiškėjas nurodė, kad jo nuomone proprosenelis buvo Lietuvos pilietis, nereiškia, kad pareiškėjas neturi teisės susieti proprosenelio pilietybės su savo prosenelio J. (I.) Ž. galbūt turėta Lietuvos pilietybe bei prašyti patvirtinti šį juridinę reikšmę turintį faktą.

30. Kaip žinoma, šiuolaikinė pilietybės samprata atsirado atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę 1918–1940 m. Kaip minėta anksčiau, pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai nuo seno gyveno Lietuvoje ir kurie patys joje nuolat gyvena, tokių asmenų vaikai, grįžę į Lietuvą, kiti asmenys, jei jie iki 1914 m. išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip 10 metų ir turėjo turto ar nuolatinį darbą (išskyrus Rusijos valdininkus, karius), taip pat Lietuvos piliečių vaikai, jų žmonos ar našlės, svetimšaliai, kuriems suteikta Lietuvos pilietybė. Šis įstatymas buvo grindžiamas kraujo teisės principu. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos Pilietybę su pakeitimais galiojo iki 1939 m. rugpjūčio 8 d., iki 1989 m. lapkričio 3 d. buvo priimtas Pilietybės įstatymas, 1991 m. gruodžio 5 d. buvo priimtas Lietuvos pilietybės įstatymas (https://www.migracija.lt/-/lietuvos-respublikos-pilietybei-100-metų... >).

31. Minėtas reglamentavimas reiškia, kad J. (I.) Ž. gimimo metu (duomenys neskelbtini) Lietuvos pilietybės instituto dar nebuvo iš viso, jis buvo pradėtas taikyti tik nuo 1919 m. ir tik tada Laikinojo įstatymo pagrindu šis klausimas buvo pradėtas reguliuoti. Nors Laikinojo įstatymo priėmimo metu J. (I.) Ž. jau buvo pilnametis, kaip nurodo suinteresuotas asmuo, tačiau minėto įstatymo reglamentavimas (pilietybės suteikimas) apėmė ir J. (I.) Ž. tėvą bei galbūt patį J. (I.) Ž.

32. Antra, pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, jog 1938 m. kovo kaltinamojo akto išvados vertime nurodoma, jog J. (I.) Ž. buvo Lietuvos pavaldinys, o apie pilietybę duomenų nėra, konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą, jog pareiškėjo prosenelis J. (I.) Ž. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

33. Pabrėžtina, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, o padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis.

34. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nedarant poveikio jų reikšmės vertinimui; teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją, peticijos Nr. 49684/99; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34085/09; 2020 m. kovo 19 d. sprendimas byloje T. prieš Armėniją, peticijos Nr. 42588/10).

35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl esminės faktinės aplinkybės, nepagrįstai vadovavosi tik vienais iš jų, neanalizuodamas kitų įrodymų turinio ir nemotyvuodamas jų atmetimo pagrindo.

36. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, sprendęs, jog pareiškėjas šioje byloje neįrodė, kad jo prosenelis nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, iš esmės rėmėsi vieninteliu pareiškėjo pateiktu įrodymu – 1938 m. kovo mėn. kaltinamojo akto išvada, kurioje nurodoma, kad J. (I.) Ž. buvo Lietuvos pavaldinys, o apie pilietybę duomenų nėra, ir tokiu būdu padarė išvadą, kad pareiškėjo prosenelis nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis. Visgi teismas šio įrodymo nevertino kitų byloje esančių įrodymų kontekste, o ir jokių kitų įrodymų teismas sprendime apskritai netyrė, neanalizavo ir nesprendė dėl jų tarpusavio sąsajumo su prašomu nustatyti juridinę reikšme turinčiu faktu dėl pilietybės.

37. Nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė apie kitus į bylą pateiktus įrodymus, tačiau šių įrodymų skundžiamame sprendime neanalizavo, neatskleidė jų turinio ir nepasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės visų įrodymų kontekste, t. y. iš esmės neatliko šių įrodymų tyrimo ir, remdamasis įrodymų visuma, šalindamas tarpusavio prieštaravimus, nepadarė teisiškai motyvuotų ir pagrįstų išvadų, nurodydamas, kodėl, teismo vertinimu, kiti įrodymai nepagrindžia pareiškėjo prašomo nustatyti juridinio fakto.

38. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl byloje reikšmingos aplinkybės, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias teisės normas bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką.

39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis trūkumas gali būti pripažintas esminiu pažeidimu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2012; 2021 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-684/2021 38 punktą).

40. CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis bylą CPK V dalyje nustatyta tvarka, t. y. ypatingosios teisenos tvarka, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017, 25 punktas; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-378/2019, 28 punktas). Nedispozityviose bylose teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nepateikia įrodymų, taip pat tais atvejais, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015).

41. Šiuo aspektu paminėtina tai, kad 1919 m. buvo priimtas prieš stambiąją žemėvaldą nukreiptas žemės pirkimo ir įkeitimo įstatymas, pagal kurį kiekvienas pilnametis Lietuvos pilietis turėjo teisę įsigyti ne daugiau kaip 50 dešimtinių žemės (chrome-extension://efaidnbmnnnibpcajpcglclefindmkaj/https://www.registrucentras.lt/bylos/dokumentai/literatura/06%20Kadastras%20ir%20nuosavyb%C4%97s%20teis%C4%97s%201918-1940%20m%20Algis%20(duomenys neskelbtini).pdf). Pareiškėjo pateikti rašytiniai rodymai –Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduota 2022 m. rugsėjo 8 d. pažyma Nr. R4-2818, joje nurodoma, kad K. Ž. (Ž.) (pareiškėjo proprosenelis) 1928 m. spalio 22 d. duomenimis turėjo 19,3765 ha žemės, o Knygoje nurodoma, kad Ž. 1931 m. varžytynėse nusipirko 30 ha žemės. Šios aplinkybės pilietybės kontekste nebuvo apžvelgtos.

42. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs bylai reikšmingų aplinkybių, neatlikęs išsamaus įrodymų vertinimo, o išvadą dėl juridinio fakto – dėl pilietybės nebuvimo daręs išimtinai tik remdamasis vieninteliu įrodymu (1938 m. kovo mėn. kaltinamojo akto išvada), neanalizuodamas kitų byloje esančių (ir / ar išreikalautinų) netiesioginių įrodymų, juose užfiksuotų duomenų ir jų įrodomosios reikšmės juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti, neatskleidė bylos esmės.

Dėl bylos procesinės baigties

43. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla; šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

44. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės; sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes; jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015). Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį neteisingas bylos išsprendimas gali apimti tiek materialiai neteisingą bylos rezultatą, tiek esminį byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių suvaržymą, dėl kurio lieka neatskleista bylos esmė, jei toks pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019).

45. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė, jog teismine tvarka būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad jo prosenelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

46. Kadangi pirmosios instancijos teismas pareiškimą dėl pareiškėjo prosenelio pilietybės (ne)nustatymo išnagrinėjo formaliai, neišsiaiškinęs ir nenustatęs reikšmingų bylai aplinkybių, neįvertinęs visų byloje esančių (išreikalautinų) įrodymų, konstatuotina, kad dėl šios priežasties nebuvo atskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinėje instancijoje, nes byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi iš naujo, kas, be kita ko, paneigtų ir šalių teisę į apeliaciją.

47. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo įstatyme ir kasacinio teismo praktikoje formuojamų įrodymų vertinimo taisyklių, neatsižvelgė į ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamų bylų specifiką, teismo aktyvų vaidmenį, dėl ko nepagrįstai sprendė esant pagrindą pareiškimą atmesti. Dėl pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės pažeidimų teismas neatskleidė bylos esmės, todėl yra pagrindas apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – skundžiamą sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas; CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

48. Pirmosios instancijos teismui, iš naujo nagrinėjant bylą, gali būti svarstytinas klausimas dėl įrodymų išreikalavimo teismo iniciatyva.

49. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

50. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs galutinio teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismui nusprendus perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (įskaitant žyminio mokesčio grąžinimo, išlaidų valstybei atlyginimo) nespręstinas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į galutinę procesinę bylos baigtį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teismas

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.