Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-5154-905/2024 pagal pareiškėjo A. O. (A. O.) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas A. O. (A. O.) prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. (I.) Ž., gimęs (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Dėl papildomų paaiškinimų

13. Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį, teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų, todėl esant poreikiui turi galimybę susipažinti su apelianto nurodytu sprendimu.

Faktinės bylos aplinkybės

14. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas A. O. (A. O.) 2022 m. gruodžio 2 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, nurodė, kad jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka. Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 2 d. priėmė sprendimą neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes pareiškėjo pateiktų duomenų nepakanka prosenelio J. (I.) Ž., gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti, konstatavo, kad pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

15. Pareiškėjas A. O. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir suinteresuotas asmuo, ir Migracijos departamentas) 2023 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini)(toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti suinteresuotą asmenį išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 31 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI2-9818-473/2023, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-2279-629/2023, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

17. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 24 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą, kadangi jo prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas A. O. (A. O.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuspręsta neišduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo, ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

18. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. spalio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-3324-596/2024 pareiškėjo A. O. skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-1562-629/2025, Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

20. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, pažymi, kad teismo sprendimas nėra grindžiamas Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalies (ne)taikymu, dėl šios teisės normos taikymo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra pateikta jokių motyvų, todėl minėtas apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad tai, jog pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, konstatavo ne teismas, o Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 2 d. sprendimu neišduoti apeliantui leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

23. Taigi, minėtas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad nustatant, ar asmuo laikytinas iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos pilietybę, reikia vertinti visą laikotarpį iki 1940 m. birželio 15 d., todėl priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi minėtu laikotarpiu galiojusių įstatymų sistemine analize.

24. 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalyje (su tam tikra išlyga Amerikos krašto piliečiais tapusiems asmenims; šio straipsnio 2 dalis). 1938 m. Lietuvos Konstitucijos 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės“. Minėto straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad „įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės“. Pagal 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 21 straipsnį, „Lietuvos pilietis, priėmęs svetimos valstybės pilietybę, Vidaus reikalų ministro leidimu gali pasilikti Lietuvos pilietybę“.

25. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad J. Ž. turėjo SSRS pilietybę. Kadangi Lietuvoje jau nuo 1922 metų egzistavo dvigubos pilietybės neleistinumo principas, kas reiškia, kad J. (I.) Ž. negalėjo būti Lietuvos ir kartu kitos valstybės – SSRS – piliečiu, todėl tai, jog J. (I.) Ž. mirė 1937 metais, šios bylos kontekste nesudaro pagrindo minėtais įstatymais nesiremti, nes minėtais įstatymais nustatytas teisinis reglamentavimas yra reikšmingas vertinant J. (I.) Ž. pilietybės tęstinumą. Kita vertus, kaip pagrįstai nurodė suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą, Briansko srities NKVD valdybos 1938 metų kovo mėnesio kaltinamojoje išvadoje nurodyta informacija apie areštuotą ir Briansko kalėjime laikomą I. Ž., prieštarauja Briansko srities prokuroro 1994 m. lapkričio 15 d. išvadoje dėl pripažinimo nukentėjusiuoju nuo politinių represijų ir į bylą pateiktos monografijos „Žiobiškis“ skyriaus „Nelengva M. Ž. dalia“ ištraukoje nurodytai informacijai, kad I. Ž./J. Ž. buvo sušaudytas 1937 m. gruodžio 2 d., todėl apeliacinės instancijos teismui kyla pagrįstų abejonių dėl J. Ž. realios faktinės mirties datos.

26. Taip pat svarbu pažymėti, kad pagal 1919 m. gruodžio 23 d. priimtų Pasų įstatų 2 straipsnį, kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalo turėti pasą. 1922 m. birželio 22 d. „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbtas Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymas (VŽ, 1922-06-22, Nr. 94-772) 6 paragrafu, kuriame buvo nurodyta, kad: „Žmonės, kurie einant šio įstatymo I § ir jo pastaba, ar Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI-jo straipsnio pirmąja dalim, yra laikomi Lietuvos piliečiais, bet gyvena svetimos valstybės teritorijoje, jeigu svetimoje valstybėje nėra natūralizavęsi, privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir, pristatę jiems savo pilietybės išrodymus, išsiimti Lietuvos pasus. Gyvenantieji užsienyje žmonės, kurie atitinka šio įstatymo I § ir jo pastaboje ar Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI str. pirm. dalyje išdėstytoms sąlygoms, bet neįsiregistravo pas Lietuvos atstovus ar konsulus užsienyje ir neišsiėmė Lietuvos pasų šio § nustatytuoju laiku, gali atgauti Lietuvos pilietybę tik einant šio įstatymo 3 ir 4 §§ ir jų papildymu (L. V. Ž. Nr. 26, eilinis Nr. 304) nustatytuoju keliu ir sąlygomis.“ Minėtas paragrafas 1923 m. gruodžio 22 d. buvo papildytas pastaba, kurioje buvo nurodyta, kad valstybėse, kuriose pasų sistemos nėra, pilietybei išlaikyti užtenka įsiregistruoti pas Lietuvos atstovą arba konsulą (VŽ, 1923-12-22, Nr. 146-1052). 1937 m. lapkričio 30 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę pakeitime, kuriuo Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę buvo papildytas 7 paragrafu, buvo nustatyta, kad „Lietuvos pilietis, kuris gyvena užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso arba su negaliojančiu užsienio pasu, netenka Lietuvos pilietybės, išskiriant atsitikimus, kai Lietuvos piliečio gyvenimą užsienyje be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu Vidaus Reikalų Ministeris pripažįsta pateisinamu. Šie asmenys gali atgauti Lietuvos pilietybę šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka“. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 22 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad „Lietuvos pilietis gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvoje ir nutrūksta ryšys su Lietuvos gyvenimu. Nutrūkusiu ryšius su Lietuvos gyvenimu laikomas pilietis, kai jis: 1) gyvena užsienyje be užsienio paso arba nustojusiu galios užsienio pasu arba 2) būdamas priimtas Lietuvos piliečiu 11 straipsnio sąlygomis išgyvena savo kiltojoje valstybėje bent dvejus metus be pertraukos“.

27. Įvertinęs aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas pritaria suinteresuoto asmens Migracijos departamento atsilipime į apeliacinį skundą nurodytam argumentui, jog atsižvelgiant į tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, J. (I.) Ž., jei jis buvo Lietuvos pilietis, 1919 m. turėjo pareigą kreiptis dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimo, taip pat gyvendamas užsienyje be paso Lietuvos pilietybės galėjo ir netekti. Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad J. (I.) Ž. buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas, nėra jokių duomenų, kad jis, kaip Lietuvos pilietis, vykdė jam įstatymų numatytą pareigą ir kreipėsi į Lietuvos diplomatines atstovybes dėl paso išdavimo. Priešingai, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. vasario 17 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nerasta dokumentų, patvirtinančių, jog J. (J.; J.) Ž. (Z.), K. ir G. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) m. (dokumentuose ir (duomenys neskelbtini) m.), gyveno (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), dokumentų apie jam išduotus vidaus arba užsienio pasus, asmens dokumentų pasams gauti, pačių pasų arba pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, pagal pateiktus duomenis ( CPK 179 straipsnio 3 dalis, įsiteisėjęs Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-3324-596/2024). Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šios aplinkybės tik dar labiau sustiprina teismo įsitikinimą, jog J. (I.) Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo įgijęs-neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės.

28. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad J. Ž. nuolat gyveno Lietuvoje, arba šie dokumentai yra prieštaringi. Apeliaciniame skunde minima 2014 m. gegužės 5 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad Ž. R. katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, jog (duomenys neskelbtini)d. pakrikštytas K. ir G. iki santuokos G. Ž. sūnus vardu J., gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k., patvirtina, jog J. Ž. vaikystėje gyveno Lietuvoje, tačiau savaime nepavirtina, kad J. Ž., sulaukęs pilnametystės, nuolat gyveno Lietuvoje, juolab, jog kaip jau minėta, jau 1919 metais pagal galiojusį teisinį reglamentavimą kiekvienas Lietuvos pilietis „per 17 metų amžiaus“ (vyresnis nei 17 metų amžiaus) privalėjo turėti pasą (1919 m. gruodžio 23 d. Pasų įstatų 2 straipsnis), o šiuo atveju byloje nėra pateikta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog J. Ž. turėjo pasą. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad J. Ž. Pirmojo Pasaulinio karo metu tarnavo Rusijos kariuomenėje, o vėliau (Lietuvai atkūrus nepriklausomybę) tarnavo Sovietų Sąjungos kariuomenėje.

29. Apeliaciniame skunde minima 2022 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. rugsėjo 8 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde, Rokiškio aps. žemės rūšiavimo komisijos 1931 m. gegužės 19 d. Vyriausiajai žemės komisijai pateiktame Deksnių sen., (duomenys neskelbtini) mokesčiais apdėtų žemės savininkų sąraše, įrašytas K. Ž., kaip (duomenys neskelbtini) k. turėjęs žemės, patvirtina tik K. Ž. (J. Ž.) tėvo gyvenimą Lietuvoje, tačiau niekaip negali patvirtinti, kad jo sūnus J. Ž. nuolat gyveno Lietuvoje.

30. Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino jo pateikto rašytinio įrodymo – Z. Ž. straipsnio „Nelengva M. Ž. dalia“ iš monografijos „Žiobiškis“ (Vilnius: Versmė, 2000 m.), kuriame detaliai aprašoma Ž. padėtis, gyvenimas bei šeimos likimas, tačiau apeliantas konkrečiai nenurodo, kokių jo minimame straipsnyje nurodytų faktų ir aplinkybių, kurie patvirtintų nuolatinį J. gyvenimą Lietuvoje, teismas nevertino. Tai, kad teismas detaliai nepasisakė dėl šio įrodymo sprendime, nereiškia, jog šio įrodymo teismas apskritai nevertino. Kita vertus, minėtoje monografijoje pateikta informacija negali būti laikoma oficialiu šaltiniu. Taigi, vien šis įrodymas negali patvirtinti, kad J. Ž. gyveno Lietuvoje nuolat, juolab, jog pateiktame straipsnyje „Nelengva M. Ž. dalia“ nurodyta, kad J. Ž. „<...> po karo buvo atvykęs Lietuvon. Pas tėvus viešėjo neilgai. B. J. išlydėtas, naktį vėl iškeliavo Rusijon. Dalyvavo pilietiname kare Raudonosios armijos daliniuose. Po karo baigė Leningrado finansų ekonomikos institutą<...>“, kas tik dar labiau sustiprina teismo įsitikinimą, kad J. Ž. tuo laikotarpiu negyveno Lietuvoje.

31. Apeliantas apeliaciniame skunde kitokių įrodymų ir faktinio pobūdžio aplinkybių, negu buvo tirtos ir nustatytos pirmosios instancijos teisme, nenurodė. Apeliaciniame skunde nenurodyta, kokie byloje surinkti įrodymai, susiję su J. Ž. nuolatiniu gyvenimu Lietuvoje, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), teikė pagrindą teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pareiškimo reikalavimų pagrįstumo, nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, t. y. rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei kad siekė apeliantas, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai ar neišsamiai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

32. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino tai, jog pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą dėl ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo nurodydamas, kad būtent J. (I.) Ž. buvo Lietuvos pilietis, kadangi jo tėvas K. Ž. 1931 metais buvo Lietuvos piliečiu, (duomenys neskelbtini) kaime turėjo žemės. Apelianto vertinimu, jo pateikti duomenys patvirtina, kad įsigaliojus 1919 m. sausio 9 d. Laikinajam įstatymui apie Lietuvos pilietybę, J. Ž. tėvai daugiau nei 10 metų gyveno Lietuvoje, o tai reiškia, kad J. Ž. pateko į asmenų, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, kategoriją.

33. 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais.

34. Apeliacinės instancijos teismas pritaria Migracijos departamento atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytam argumentui, jog tai, kad J. Ž. tėvas K. Ž. galėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, neturi įtakos J. Ž. pilietybei Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 4 punkto kontekste, nes J. Ž. 1919 m. buvo pilnametis, tuo tarpu tam, kad J. Ž. būtų laikomas Lietuvos piliečiu pagal Laikinojo pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą, jo tėvai ir seneliai turėjo iš seno Lietuvoje gyventi ir jis pats turėjo visuomet Lietuvoje gyventi, tačiau byloje esančių įrodymų visuma (Briansko srities NKVD valdybos 1938 m. kaltinamojoje išvadoje nurodyta, kad apie 1922 metus J. Ž. jau tarnavo Raudonojoje armijoje ir 1922 metais buvo „užverbuotas“ Charkove, toje pačioje kaltinamojoje išvadoje nurodyta, kad trumpam, t. y. tik vieneriems metams, grįžęs į Lietuvą, I. Ž. 1923 m. „buvo perkeltas atgal į SSRS“, iki areštuojant 1937 metais gyveno r (duomenys neskelbtini)ajone, dirbo Diatkovo mieste esančios parduotuvės vedėju; 1933 metais Rusijos Federacijoje, Briansko srityje, gimė J. Ž. sūnus V. Ž.) nesudaro pagrindo išvadai, jog J. Ž. nuolat gyveno Lietuvoje.

35. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino (neteisingai vertino) tuo metu vartotinų sąvokų. Pirminiame kaltinime rašoma, kad 1937 m. J. Ž. buvo SSRS pilietis, pagal tautybę lietuvis, iki 1926 m. buvo Lietuvos pilietis (tai yra pilietis sinonimas, nes tuo laikotarpiu dar nebuvo sąvokos pilietis, buvo subjekto sąvoka). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad NKVD valdybos 1938 m. kaltinamoji išvada, nepaisant apelianto nurodomų sąvokų vertimo neatitikimų, negali būti laikoma pakankamu įrodymu J. Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti, nes nėra kitų šį faktą patvirtinančių įrodymų (gimimo liudijimai, pasas arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė).

36. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. Ž. buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę kaip Lietuvos piliečių vaikas, todėl tikėtina, jog J. Ž. ir išvykdamas iš Lietuvos, būdamas pilnametis (vyresnis nei 17 metų pagal Pasų įstatų 2 straipsnį), turėjo Lietuvos pilietybę, taip pat turėjo ir asmens dokumentą, tinkamą išvykti į užsienį (pasą), nes priešingu atveju jis oficialiai nebūtų galėjęs išvykti iš Lietuvos.

37. Atsižvelgdamas į tai, jog Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. vasario 17 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nerasta dokumentų apie J. Ž. išduotus vidaus arba užsienio pasus, asmens dokumentų pasams gauti, pačių pasų arba pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, apeliacinės instancijos teismas pritaria suinteresuoto asmens atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytam argumentui, jog tarpukario teisės aktai numatė, kad asmenims galėjo būti išduodamas specialus dokumentas – Sauf - conduit leidimas – kuris leido į užsienį išvykti Lietuvoje gyvenantiems, bet Lietuvos Respublikos pilietybės neturintiems asmenims. Kita vertus, neatmetama tikimybė, kad J. Ž., būdamas pilnametis, iš Lietuvos išvyko neturėdamas jokio oficialaus dokumento, juolab, jog Briansko srities NKVD valdybos 1938 m. kaltinamojoje išvadoje nurodyta, kad 1922 m. J. Ž. „nelegaliai nuėjo į Lietuvą“.

38. Apeliantas nesutinka su teismo argumentais, kad J. Ž. turėjo stipresnį-glaudesnį ryšį su Rusijos Federacija . Apelianto vertinimu, teismas sprendime klaidingai nurodė, jog 1923 metais J. Ž. sukūrė šeimą (žmona rusų tautybės), nes tokių duomenų apskritai nėra byloje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu, nes kaip nustatyta iš į bylą pateikto J. Ž. sūnaus, gimusio (duomenys neskelbtini), metrikų, prie motinos pavardės grafos nurodyta Ž., vardas, tėvavardis – M. I., tautybė – rusė. Be to, į bylą pateiktos monografijos „Žiobiškis“ skyriaus „Nelengva M. Ž. dalia“ ištraukoje nurodyta, kad J. Ž. dalyvavo pilietiniame kare (šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pilietinis karas vyko 1917 – 1922 metais) Raudonosios armijos daliniuose. Po karo baigė Leningrado finansų ekonomikos institutą. Susituokė su rusų tautybės mokytoja M..

39. Apeliantas, be kita ko, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime kvestionavo formuojamą teismų praktiką, nurodydamas, jog pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai yra netiesioginiai, kuriais teismas nesiremia.

40. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018, 29 punktas).

41. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo taikomos ir bendrosios įrodinėjimo taisyklės. Todėl procesinė pareiga įrodyti juridinę reikšmę turintį faktą tenka pareiškėjui (CPK 178 straipsnis), o jam šios aplinkybės neįrodžius pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo teismo turi būti atmestas. Nagrinėjamu atveju įvertinęs byloje esančius įrodymus, susijusius su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjo pateikti netiesioginiai įrodymai nesudaro pagrindo daryti net ir prielaida grindžiamą išvadą dėl pareiškėjo reiškiamo reikalavimo pagrįstumo. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvados padarytos pagrįstai vadovaujantis įrodinėjimo civiliniame procese specifiką nusakančia tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vien tai, kad apeliantas byloje esančius įrodymus (jų pakankamumą) vertina kitaip nei pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo teigti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos.

Dėl bylos procesinės baigties

42. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

43. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė ir aiškino proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.