- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-07-31
- Bylos Nr.
- eI2-9818-473/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06426-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Indrė Žvaigždinienė, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- A. O.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Eduardas Žebrauskas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Indrės Žvaigždinienės,
dalyvaujant pareiškėjui A. O. (A. O.), jo atstovui advokato padėjėjui Eduardui Žebrauskui,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. (A. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. O. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 23S59071 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
Teigia, jog nors Sprendime nurodoma daugybė pateiktų dokumentų bei įrodymų, tačiau atsakovas teigia, kad šių dokumentų nepakanka prosenelio J. (I.) Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti. Taip pat Sprendime nurodoma, kad, atsakovo nuomone, nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, taigi Migracijos departamentas neturi pagrindo priimti sprendimo išduoti leidimą nuolat gyventi.
Nurodo, jog pareiškėjas į atsakovą su prašymu kreipėsi 2022 m. gruodžio 2 d., jį pateikė atsakovo nurodyta tvarka per MIGRIS sistemą, tačiau atsakovas Sprendimą priėmė ir įteikė jį pareiškėjui tik 2023 m. gegužės 3 d., t. y. pažeidęs Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas). Pareiškėjas paaiškina, jog 2023 m. kovo 23 d. gavo pranešimą, kad jo prašymas, pateiktas nagrinėti skubos tvarka, bus nagrinėjamas bendra tvarka, kadangi jo nagrinėjimas užtruko. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas šį pranešimą pateikė jau praleidęs prašymo nagrinėjimo terminą, nors apie tai turėjo informuoti iki termino pasibaigimo įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau net ir šiuo atveju, pasak pareiškėjo, buvo pažeisti prašymo nagrinėjimo terminai, nagrinėjant prašymą bendra tvarka.
Pareiškėjas mano, jog atsakovas netinkamai vertino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, aiškinimą ir taikymą, nors Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotoje pažymoje ir nurodoma, kad nerasta dokumentų, patvirtinančių jam išduotus vidaus arba užsienio pasus, tai, kad J. (I.) Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, patvirtina pareiškėjo teikti įrodymai, taip pat ir netiesioginiai įrodymai, įrodymai neprieštarauja vieni kitiems, o įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą – J. (I.) Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pareiškėjo nuomone, pateikti dokumentai, taip pat ir knygoje nurodomos faktinės aplinkybės patvirtina, kad J. (I.) Ž. gimė ir augo Lietuvoje, atliko tarnybą kariuomenėje, dalyvavo kare, kaip nurodoma (duomenys neskelbtini) srities (Rusija) NKVD valdybos 1938 m. kovo mėn. išduotoje tardymo bylos Nr. 7914 kaltinamojoje išvadoje, I. Ž., K., gim. (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) gubernijoje, Lietuvoje, lietuvis, TSRS pilietis, iki 1926 m. buvo Lietuvos pavaldinys, vėliau buvo suimtas ir sušaudytas įtariant dirbant Lietuvos naudai.
Pareiškėjas mano, kad jo pateikti dokumentai yra leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė, šie dokumentai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje išvardytus Lietuvos Respublikos pilietybės buvimą patvirtinančius dokumentus, o tai, kad Lietuvos valstybės archyvuose nėra informacijos apie J. (I.) Ž. pilietybę, gyvenamąją vietą ir pan., nereiškia, jog šio fakto negalima įrodyti kitais dokumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, jog pareiškėjas 2022 m. gruodžio 2 d. pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi), kadangi jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka.
Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir minėtą teisinį reglamentavimą, ginčijamame Sprendime konstatavo, kad pateiktų dokumentų nepakanka jo prosenelio J. Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos pilietybei patvirtinti, todėl pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Teigia, jog be objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo priimti sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, taip pat Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas atitiktų kurį nors iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatomis, Migracijos departamentas nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi.
Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad ginčijamo Sprendimo priėmimas praleidus Įstatyme nustatytus terminus yra pagrindas panaikinti ginčijamą Sprendimą. Teigia, jog aplinkybė, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimas užtruko, neturi įtakos ginčijamo Sprendimo teisėtumui.
Migracijos departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad jis netinkamai vertino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą. Mano, jog ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo Sprendimo motyvai išdėstyti pačiame Sprendime). Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas bei jo atstovas palaikė skundo reikalavimus remdamasis skunde išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje Migracijos departamento atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje.
Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjas 2022 m. gruodžio 2 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka.
Kartu su prašymu nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėjas pateikė: 1983 m. kovo 4 d. A. V. O. (A. V. O.) Rusijoje išduotą gimimo liudijimą II-MD (kirilicos rašmenys) Nr. 296308 (su vertimu į lietuvių kalbą), kuriame nurodyta, kad A. O. gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) m., Rusijoje, tėvai – N. O. ir V. O. (V. O.); 1981 m. spalio 10 d. V. C. O. (V. C. O.) ir N. V. Ž. Rusijoje išduotą santuokos liudijimą I-MD (kirilicos rašmenys) Nr. 423437 (su vertimu į lietuvių kalbą), kuriame nurodyta, kad V. O. ir N. Ž. susituokė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) m., Rusijoje, po santuokos sudarymo sutuoktinė pasirinko pavardę O.; 1963 m. kovo 13 d. N. V. Ž. Rusijoje išduotą gimimo liudijimą II-YF (kirilicos rašmenys) Nr. 157120 (su vertimu į lietuvių kalbą), kuriame nurodyta, kad N. Ž. gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) m., Rusijoje, tėvai – V. Ž. (V. Ž.) ir G. Ž.; 1955 m. spalio 27 d. V. J. Ž. Latvijoje išduotą kartotinį gimimo liudijimą I-RČ (kirilicos rašmenys) Nr. 215466 (su vertimu į lietuvių kalbą), kuriame nurodyta, kad V. Ž. gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) sr., Rusijoje, tėvai – I. K. Ž. (I. K. Ž.) ir M. Ž.; 2014 m. gegužės 5 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą Nr. (PI-3502) P2-4176, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad 1894 m. kovo 19 d. pakrikštytas K. ir G. iki santuokos G. Ž. sūnus vardu J., gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.; 2022 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotą pažymą Nr. R4-2815, prie kurios pridėta Aukštesniosios kultūrtechnikos ir geodezijos mokyklos archyviniame fonde saugomoje mokinio J. Ž. asmens byloje esančio 1928 m. spalio 22 d. liudymo kopija bei nurodyta, kad daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad J. (J.) Ž. (Ž.), K. ir G. s., gim. (duomenys neskelbtini) m., gyveno (duomenys neskelbtini) aps., (duomenys neskelbtini) vls., (duomenys neskelbtini) kaime, dokumentų apie jo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, dokumentų apie jam išduotus vidaus arba užsienio pasus, asmens dokumentų pasams gauti, pačių pasų arba pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, pagal asmenų pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta; 1928 m. spalio 22 d. liudyme nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) valsčiaus valdyba liudija, kad „pil. K. Ž., gyv. (duomenys neskelbtini) k., šeimyna susideda iš sekančių asmenų: jo pateis K., 64 m., žmonos G. 59 m., sūn. J. 32 m., K. 30 m., J. 28 m., (mokinio) J. 26 m., P. 24 m., P. 23 m., M. 22 m., ir V. 14 m., minėtas Ž. (duomenys neskelbtini) k. turi ūkį iš 19 ha.“; 2022 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotą pažymą Nr. R4-2818, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) apskrities žemės rūšiavimo komisijos 1931 m. gegužės 19 d. Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai pateiktame (duomenys neskelbtini) aps., (duomenys neskelbtini) vlsč., (duomenys neskelbtini) seniūnijos „mokesniais apdėjimo reikalu“ rūšimis paskirstytų žemių sąraše įrašytas savininkas Ž. K., (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs žemės; daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad K. (K.) Ž. (Ž.) gyveno (duomenys neskelbtini) aps., (duomenys neskelbtini) vlsč., (duomenys neskelbtini) kaime, dokumentų apie jo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, dokumentų apie jam išduotus vidaus arba užsienio pasus, asmens dokumentų pasams gauti, pačių pasų arba pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, pagal asmenų pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta; 2022 m. spalio 13 d. kompetentingos Rusijos institucijos A. V. O. išduotą (ne)teistumo pažymą, išverstą į lietuvių kalbą, Nr. 3/32998.
Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo kartu su prašymu pateiktus dokumentus, nustatė, kad šių dokumentų nepakanka prašymui išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Vadovaudamasis Įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, Migracijos departamentas 2023 m. sausio 24 d. per MIGRIS išsiuntė pareiškėjui pranešimą, kuriuo užsienietis paprašytas pateikti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse nurodytus dokumentus, patvirtinančius prosenelio iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.
2023 m. sausio 24 d. pranešime užsieniečiui buvo pateikta informacija apie prašymo ir kartu pateiktų dokumentų nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir pateikta informacija, jog duomenų apie tai, kad pareiškėjo proprosenelis K. Ž. turėjo žemės, nepakanka užsieniečio prosenelio I. Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti. Taip pat pažymėta kad nors šių duomenų pakanka pareiškėjo proprosenelio K. Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti, užsienietis negali būti laikomas jo palikuoniu, nes vadovaujantis Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.
2023 m. sausio 26 d. pareiškėjas pateikė papildomų dokumentų savo teisei į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą įrodyti: (duomenys neskelbtini) srities (Rusija) NKVD valdybos 1938 m. kovo mėn. išduotą tardymo bylos Nr. 7914 kaltinamąją išvadą (su vertimu į lietuvių kalbą), kurioje nurodyta, kad I. Ž. (I. Ž.), K., gim. (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) gubernijoje, Lietuvoje, lietuvis, TSRS pilietis, iki 1926 m. buvo Lietuvos pavaldinys; (duomenys neskelbtini) srities (Rusija) prokuroro išvadą dėl pripažinimo nukentėjusiuoju nuo politinių represijų pagal Ž. V. I. pareiškimą su vertimu į lietuvių kalbą.
Migracijos departamentui įvertinus papildomai pateiktus dokumentus, 2023 m. kovo 8 d. per MIGRIS komunikaciją pareiškėjui buvo išsiųstas pranešimas, kad pateiktų dokumentų nepakanka prosenelio J. (I.) Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti.
2023 m. kovo 8 d. pareiškėjas per MIGRIS komunikaciją pateikė papildomų dokumentų, kuriais grindžia teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas pateikė Z. Ž. straipsnį „Nelengva (duomenys neskelbtini) Ž. dalia“ iš monografijos „(duomenys neskelbtini)“.
Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime konstatavo, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka prosenelio J. (I.) Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti, todėl vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu nusprendė asmeniui neišduoti leidimo nuolat gyventi.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, Pilietybės įstatymas.
Pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka.
Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nesvarbu, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, jei minėtų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka prosenelio J. (I.) Ž., gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti. Pateikti dokumentai patvirtina, kad J. Ž. gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) Rusijoje jam gimė sūnus V. (V.). (duomenys neskelbtini) srities NKVD valdybos 1938 m. kaltinamojoje išvadoje nurodyta, kad J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m. Lietuvoje, iki 1926 m. buvo Lietuvos pavaldinys, tačiau šis dokumentas negali būti laikomas pakankamu asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti, nes nėra kitų šį faktą patvirtinančių įrodymų bei nepateikti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodyti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo prosenelio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pažymėtina, kad, pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, Lietuvos piliečiais buvo laikomi: „1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimt metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą“. Ištyręs bylą teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad J. Ž. nuolat gyveno Lietuvoje. Pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo proprosenelis K. Ž. 1931 m. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo žemės. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis, bet ne proprovaikaitis, todėl pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 išaiškino, kad „pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 konstatavo, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnio nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.
Pažymėtina, kad atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui, pateikus Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą pagrindžiančius papildomus dokumentus, pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi jam išdavimo arba, nepraėjus vienų metų terminui nuo šio sprendimo priėmimo dienos, Migracijos departamentui teikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi kaip turinčiam teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Dėl, pareiškėjo nuomone, pažeistų prašymo nagrinėjimo terminų. Teismas pažymi, kad neesminiai procedūriniai pažeidimai negali būti pagrindas panaikinti Sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl užsieniečių prašymų nagrinėjimo terminų, yra konstatavęs, kad pareiškėjo argumentai, susiję su prašymo nagrinėjimo trukme ir padarytais procedūriniais pažeidimais, „nėra reikšmingi, kadangi nėra pagrindo manyti, kad tokio pobūdžio pažeidimai būtų apriboję objektyvų visų ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir nulėmę Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą“ (žr. 2018 m. sausio 31 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-3081-556/2018, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-3009-624/2017).
Pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas netinkamai vertino įrodymus, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą. Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 išaiškino, kad „pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 konstatavo, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Materialinės teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, vertinimas Sprendime atitinka minėtus teismų išaiškinimus. Be to, teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad jis, vykdydamas administracinę procedūrą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nesivadovauja proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, kadangi Migracijos departamentas pagal kompetenciją negali nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto (tai yra bendrosios kompetencijos teismo kompetencija). Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir sprendimo panaikinimo (bylos Nr. e2YT-11730-937/2023, teisminio proceso Nr. 2-68-3-07181-2023-3), kurioje sprendimas bus skelbiamas 2023 m. rugpjūčio 9 d.
Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas daro išvadą, kad jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje keliamus reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, juose aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
Aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, todėl Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti remiantis pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. O. (A. O.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.