Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-3009-624/2017

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-04-03
Bylos Nr.: eA-3009-624/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02958-2016-6
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas: R. Y.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas Migracijos valdyba Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Administracinė byla Nr. eA-3009-624/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02958-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. Y. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Y. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja R. Y. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundais ir prašė: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-872-(00154)/(15/5-10)17U-1689 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą Azerbaidžiano Respublikos pilietei R. Y.“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas), įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybos 2016 m. liepos 8 d. sprendimą Nr.10-SP9-65 „Dėl Azerbaidžano Respublikos pilietės R. Y. grąžinimo į Azerbaidžano Respubliką“.

Nurodė, kad 2016 m. kovo 4 d. pateikė prašymą skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu pateikė visus reikiamus dokumentus. Pareiškėjos teigimu, sprendimas dėl leidimo išdavimo turėjo būti priimtas iki 2016 m. gegužės 4 d. Apie tai, kad ji privalo pateikti papildomus dokumentus, jos atstovė buvo informuota elektroniniu laišku, išsiųstu tik 2016 m. gegužės 3 d. 16.27 val. Tą pačią dieną visą reikiamą informaciją pateikė. Nepaisant to, 2016 m. gegužės 4 d. gavo Migracijos departamento sprendimą, kuriuo prašymo nagrinėjimo terminas pratęstas iki 4 mėnesių. Manė, kad prašymo nagrinėjimo terminas pratęstas nepagrįstai bei praleidus Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 1V-367 (toliau – Aprašas), 64 punkte numatytą 10 dienų terminą. Pareiškėja taip pat nurodė, kad nustatytu laiku atvykti į pokalbį negalėjo, todėl į jį nuvyko jos atstovė ir valstybės tarnautojai pateikė dokumentus, grindžiančius įmonės UAB „Vildus“ veiklą. Manė, kad valstybės tarnautoja nepagrįstai atsisakė priimti dokumentus iš jos atstovės. Pareiškėja nesutiko su Migracijos departamento išvada, kad ji neturi supratimo apie UAB „Vildus“ veiklą, nes 2016 m. birželio 9 d. pokalbio metu su valstybės tarnautoja bendravo rusų kalba, kurios valstybės tarnautoja nemokėjo. Pareiškėja pabrėžė, kad UAB „Vildus“ 2 metus sėkmingai vykdo veiklą, turi komercinį, finansinį, organizacinį bei teisinį savarankiškumą, moka pelno mokestį. UAB „Vildus“ pagrindinė veikla yra krovinių / siuntų pervežimas, keleivių pervežimas ir gyvūnų pervežimas. Įmonė turi transporto priemones. Daugelis įmonės klientų yra nuolatiniai. Su klientais yra sudarytos ilgalaikės pervežimo sutartys. Be to, pareiškėja nurodė, kad ji daug metų dirba Azerbaidžano transporto kompanijoje „UNION“, kuri priklausė jos vyrui. 2015 m. buvo priimtas sprendimas plėsti įmonės veiklą, t. y. organizuoti pervežimus iš Azerbaidžano į Europą tarpininkaujant UAB „Vildus“. Tapusi UAB „Vildus“ valdybos nare, su šeima nusprendė gyventi Lietuvos Respublikoje ir taip prisidėti prie UAB „Vildus“. Pareiškėja teigė, kad Migracijos departamento išvada, jog UAB „Vildus“ veikla fiktyvi, yra nepagrįsta. Ginčijamame sprendime nepagrįstai nurodyta, kad ji pateikė melagingą informaciją apie darbo laiką, UAB „Vildus“ veiklą. Pabrėžė, kad jos šeimos nariams, t. y. sutuoktiniui, pilnametei dukrai ir dviem nepilnamečiams vaikams Migracijos departamentas išdavė leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos manymu, kol nėra išspręstas klausimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, jai turi būti išduota daugkartinė nacionalinė viza. Pareiškėja skunde pabrėžė, kad jos buvimo Lietuvos Respublikoje tikslas – teisėta veikla UAB „Vildus“.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko.

Atsiliepime nurodė, kad R. Y. 2016 m. kovo 4 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. teisėtos veiklos pagrindu. Taip pat pareiškėja 2016 m. birželio 23 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą tuo pagrindu, jog ji yra pateikusi prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris nėra išnagrinėtas. Pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Respublikoje prašė nagrinėti skubos tvarka. Atsakovas pripažino, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, pažeidė Aprašo 64 punkte nustatytą 10 dienų terminą. Tačiau manė, kad šis procedūrinis pažeidimas neturėjo įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos 2016 m. kovo 4 d. prašymą, nustatė, kad nepakanka duomenų sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir apie tai 2016 m. gegužės 3 d. elektroniniu paštu informavo pareiškėją, o 2016 m. gegužės 4 d. tuo pačiu elektroninio pašto adresu išsiuntė pareiškėjai pažymą dėl valstybės rinkliavos dalies nepanaudojimo ir pranešimą, kuriame nurodė, kad ji yra kviečiama atvykti į Migracijos departamentą asmeniškai. Pareiškėja į apklausą atvyko tik 2016 m. birželio 9 d. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi priimtas ne fiktyvios įmonės pagrindu, bet tuo pagrindu, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Nurodė, kad pareiškėjos apklausos metu Migracijos departamente dalyvavo ne tik pareiškėja ir valstybės tarnautoja, nagrinėjanti jos prašymą, bet ir kitos Migracijos departamento valstybės tarnautojos, kurios pareiškėjai suprantama kalba paaiškino apie apklausos eigą, atsakė į pareiškėjai kilusius klausimus. Pareiškėja apklausos metu negalėjo atsakyti apie UAB „Vildus“ veiklą, bendrovės valdymą, netgi apie savo darbo laiką UAB „Vildus“. Migracijos departamento vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjos darbas UAB „Vildus“ yra susijęs su siaura sritimi, o būtent – klientų paieška Azerbaidžane, rodo, kad tikrasis jos atvykimo tikslas yra ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ta aplinkybė, jog kitiems UAB „Vildus“ akcininkams, t. y. pareiškėjos buvusiam sutuoktiniui bei pilnametei dukrai, o taip pat ir dviem nepilnamečiams vaikams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir Migracijos departamento nustatytų pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų. Atsakovo teigimu, Migracijos departamentas taip pat neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjai išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, nes pareiškėjos prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išnagrinėtas ir priimtas sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, pareiškėja negalėjo pagrįsti numatomo buvimo su daugkartine nacionaline viza tikslo.

Atsakovas Vilniaus AVPK Migracijos valdyba pareiškėjos skundą prašė atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai pateikus prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo išduota Nacionalinė D viza, galiojanti nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2016 m. birželio 24 d. R. Y. 2016 m. birželio 23 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti Nacionalinę D vizą, nes sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvo priimtas iki turimos vizos galiojimo pabaigos. Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu pareiškėjai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą. Tokiu būdu pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje pagrįstai buvo laikomas neteisėtu ir Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu buvo priimtas sprendimas pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę. Priimant sprendimą aplinkybių, draudžiančių šią užsienietę grąžinti į užsienio valstybę, nebuvo nustatyta. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja 2016 m. liepos 7 d. paaiškinime pareiškė prašymą nustatyti ilgiausią išvykimo terminą ir įsipareigojo išvykti iš Lietuvos Respublikos per nustatytą terminą. Atsakovas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė į užsienietės prašymą pasilikti Lietuvoje ilgesnį laiką ir nustatė maksimalų įstatymo nustatytą 30 dienų terminą. Atkreipė dėmesį, kad R. Y. 2016 m. rugpjūčio 5 d. pateikė prašymą pratęsti išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminą ir šis terminas 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu buvo pratęstas iki 2016 m. rugsėjo 2 d.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjos R. Y. skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2016 m. liepos 4 d. sprendimu Nr.(15/4-1)3I-872(00154)/(15/5-10)17U-1689 atsisakė išduoti Azerbaidžano Respublikos pilietei R. Y. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir atsisakė pastarajai išduoti daugkartinę nacionalinę vizą. Vilniaus AVPK Migracijos valdyba 2016 m. liepos 8 d. priėmė sprendimą Nr. 10-SP9-65, kuriuo įpareigojo Azerbaidžiano Respublikos pilietę R. Y. savanoriškai išvykti į Azerbaidžano Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2016 m. rugpjūčio 7 d. Tuo pačiu sprendimu pareiškėja buvo įspėta apie tai, jei per nustatytą laiką ji neišvyks iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo. Šis sprendimas pareiškėjai įteiktas 2016 m. liepos 8 d. Vilniaus AVPK Migracijos valdyba 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu pareiškėjos išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminą pratęsė iki 2016 m. rugsėjo 6 d.

Kaip matyti iš skundžiamo Migracijos departamento 2016 m. liepos 4 d. sprendimo, pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atsisakyta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. tais pagrindais, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėja norėdama gauti leidimą laikinai gyventi neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.

Šalies argumentai

Bylos duomenys rodo, kad pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje skubos tvarka pateikė 2016 m. kovo 4 d. Prašyme nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko 2016 m. vasario 24 d. Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė teisėtos veiklos pagrindu UAB „Vildus“. Prašymo 8.4 punkte pareiškėja nurodė, prašymo pateikimo metu niekur nedirba, ketina dirbti UAB „Vildus“.

Žemesnės instancijos teismas

UAB „Vildus“ steigimo aktas, įstatai, akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, vienintelio akcininko sprendimai, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenys, kuriuos pateikė pareiškėja, patvirtino, kad UAB „Vildus“ registruota 2014 m. spalio 22 d., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įstatinio kapitalo dydis 28960 Eur. Bendrovės valdymo organai: bendrovės direktorius A. T. ir valdyba, susidedanti iš septynių asmenų. Pareiškėja R. Y. valdybos nare paskirta 2016 m. sausio 6 d.

UAB „Vildus“ registruota adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, toks bendrovės buveinės adresas nurodytas ir PVM sąskaitose faktūrose bei kituose buhalterinės apskaitos dokumentuose, kuriuos pareiškėja pateikė atsakovui. Pareiškėja, būdama UAB „Vildus“ valdybos nare, 2016 m. birželio 9 d. apklausos Migracijos departamente metu nurodė, kad UAB „Vildus“ buveinės adresas nesutampa su adresu, kuriuo bendrovė yra registruota, tačiau kito UAB „Vildus“ buveinės adreso nenurodė ir bendrovės buveinės patalpų įrengimo nekonkretizavo. Juridinių asmenų registro 2016 m. gegužės 2 d. duomenimis UAB „Vildus“ adresas nepakitęs. Pažymėta, kad pagal byloje esančius duomenis, nustatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini) registruota ir UAB „Ailana“, kurioje šiuo metu dirba A. M., buvusi UAB „Vildus“ vadybininkė. Be to, pareiškėja tos pačios apklausos metu nurodė, kad UAB „Vildus“ valdybos nare ji paskirta tik 2016 m. balandžio mėnesio pabaigoje (apklausos 4 punktas).

Šalies argumentai

Pareiškėja apklausos metu nurodė, kad Lietuvoje ketina užsiimti pervežimo paslaugomis (apklausos 10 punktas). Tokias pačias aplinkybes pareiškėja nurodė ir skunde teismui. Apklausos metu pareiškėja taip pat nurodė, kad UAB „Vildus“ teikia krovinių pervežimo ir keleivių vežimo paslaugas (apklausos 17 punktas). Pagal UAB „Vildus“ įstatų 5 punktą bendrovė gali užsiimti bet kokia veiklos rūšimi. Veiklos rūšys bendrovės įstatuose nedetalizuotos. Pareiškėja, pateikdama prašymą išduoti leidimą, pateikė PVM sąskaitas faktūras, iš kurių matyti, kad UAB „Vildus“ 2015–2016 metais teikė konsultavimo ir kitas paslaugas. Paslaugų rūšys buhalterinės apskaitos dokumentuose nedetalizuotos, o darbų priėmimo perdavimo aktų pareiškėja atsakovui nepateikė. Kitų duomenų, kad UAB „Vildus“ teikia pervežimo paslaugas pareiškėja nepateikė. Pažymėta, kad UAB „Vildus“ turi tik du lengvuosius automobilius. Bylos duomenimis, kitų transporto priemonių tinkančių krovinių pervežimui ir keleivių vežimui bendrovė neturi (apklausos 34 punktas).

Pareiškėja atsakovui pateikė prieštaringus duomenis ir apie savo buvimo Lietuvos Respublikoje vietą. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja buvimo Lietuvos Respublikoje adresą nurodė (duomenys neskelbtini), Vilnius ( prašymo 10 punktas). Pareiškėja 2016 m. birželio 9 d. apklausos metu tikslios buvimo vietos Lietuvos Respublikoje nenurodė, teigdama kad nuomojasi butą stoties rajone (apklausos 29 punktas).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) duomenimis, pareiškėjos prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo dienai, t. y. 2016 m. kovo 4 d., UAB „Vildus“ dirbo keturi darbuotojai, o 2016 m. gegužės 2 d. duomenimis – jau septyni darbuotojai. M. M. S. UAB „Vildus“ dirba nuo 2016 m. sausio 28 d., o S. K. ir S. K. – nuo 2016 m. balandžio 15 d. Darbo sutartis Nr. DS-01/28 su pareiškėja sudaryta 2016 m. sausio 28 d. Kaip matyti iš darbo sutarties turinio, pareiškėjai nustatyta penkių darbo dienų, keturiasdešimties valandų darbo savaitė, darbo dienos trukmė – aštuonios valandos. Pagal sudarytą darbo sutartį pareiškėja UAB „Vildus“ įsipareigojo pradėti dirbti gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau pareiškėja 2016 m. birželio 9 d. apklausos metu nurodė, kad UAB „Vildus“ dirba, gauna 350 eurų darbo užmokestį, o jos darbo laikas – viena valanda per savaitę.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad UAB „Vildus“ nuo 2015 m. gruodžio 18 d. dirba M. G.. Neterminuota darbo sutartis Nr. DS-003 su M. G. sudaryta 2015 m. gruodžio 15 d. Sudarytos darbo sutarties turinys patvirtina, kad M. G. nustatyta penkių darbo dienų, keturiasdešimties valandų darbo savaitė, darbo dienos trukmė – aštuonios valandos. M. G. priimta į administratorės pareigas. Teismo posėdyje liudytoja apklausta M. G. parodė, kad UAB „Vildus“ realiai jokių administratorės pareigų neatliko, bendrovės direktoriaus ir kitų bendrovės vadovų nepažįsta, jokio darbo užmokesčio iš UAB „Vildus“ negavo, bendrovėje nedirbo.

Žemesnės instancijos teismas

UAB „Vildus“ direktorius A. T. kviečiamas liudytoju į teismo posėdį neatvyko, jam teismo šaukimas neįteiktas. UAB „Vildus vadybininkas R. K. kviečiamas liudytoju į teismo posėdį taip pat neatvyko. Į teismo posėdį neatvyko ir liudytoja UAB „Vildus“ vadybininkė A. M.. Pastarajai teismo šaukimas neįteiktas. Sodros duomenimis, A. M. nuo 2016 m. liepos 1 d. UAB „Vildus“ nebedirba. A. M. nuo 2016 m. liepos 1 d. dirba UAB „Ailana“, kurios buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini), kaip ir UAB „Vildus“.

Pareiškėja, būdama UAB „Vildus“ valdybos nare, dokumentų, patvirtinančių darbo funkcijų paskirstymą darbuotojams, jų pareigybių aprašymų, duomenų apie UAB „Vildus“ naudojamas patalpas (panaudos, nuomos sutarčių), UAB „Vildus“ banko sąskaitos išrašo (Aprašo 24.21 punktas), nepateikė. UAB „Vildus“ balansas, Pelno nuostolio ataskaita, Pelno mokesčio deklaracija, sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai, suvestinės, registracijos žurnalai tai yra pavieniai buhalterinės apskaitos dokumentai, o juose esantys duomenys jokiu būdu nepatvirtina pareiškėjos teisėtos veiklos UAB „Vildus“ ir pareiškėjos deklaruoto buvimo tikslo Lietuvos Respublikoje.

Šalies argumentai

Pareiškėja 2016 m. birželio 9 d. apklausos metu nurodė, kad UAB „Vildus“ dirba vadybininke, atlyginimas 350 eurų, tokį pat atlyginimą gauna dukra ir vyras. Nuo kada UAB „Vildus“ vykdo veiklą nežino, gyvena Azerbaidžane, UAB „Vildus“ vadovo nepažįsta, žino tik tiek, kad jis yra jos buvusio sutuoktinio draugas, kitų bendrovės darbuotojų nežino. Į Lietuvą atvyko ir sūnaus gydymo tikslais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad pareiga būti sąžiningam ir teikti tikrovę atitinkančius duomenis tenka užsieniečiui. Byloje esančių įrodymų visuma (tiek pareiškėjos anketoje, pašyme apklausos metu nurodyti duomenys, rašytiniai įrodymai) patvirtina, kad pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Migracijos departamentas, atsisakydamas pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos atžvilgiu taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 12 punkto nuostatas.

Nustačius aplinkybes, nurodytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose, Migracijos departamento atsisakymas išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi laikytina teisėta ir proporcinga pareiškėjos teisių apribojimo priemone. Azerbaidžiano Respublikos Baku miesto Nizami rajono teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimas patvirtina, kad santuoka tarp A. S. K. ir M. R. Y. nutraukta. Bendroje santuokoje gimę vaikai K. A. S. ir K. S. S. palikti globoti tėvui K. S. A.. Ilgalaikių socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje pareiškėja neturi. Tai, kad pareiškėjos vaikams ir jos buvusiam sutuoktiniui yra išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, individualaus pareiškėjos buvimo tikslo Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu, t. y. pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nepagrindžia.

Ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išsamiai atskleistas pareiškėjos prašymo pagrįstumo tyrimas, nustatytos faktinės aplinkybės yra tinkamai įvertinos, o pareiškėjai taikomos poveikio priemonės motyvuotos.

Šalies argumentai

Pareiškėjos su prašymu pateikti dokumentai nebuvo išsamūs ir pakankami pagrįsti pareiškėjos buvimo teisėto tikslo Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento valstybės tarnautoja, siekdama pašalinti iškilusias abejones, pagrįstai 2016 m. gegužės 3 d. elektroninio pašto, nurodyto pareiškėjos prašyme, adresu išsiuntė pareiškėjai prašymą pateikti UAB „Vildus“ veiklos planą, kuriame būtų išdėstyta, kokia konkrečiai veikla verčiasi bendrovė, su verslo partneriais sudarytas sutartis. Migracijos departamentas 2016 m. gegužės 4 d. priėmė sprendimą pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėti bendra tvarka ir apie tai pareiškėją informavo 2016 m. gegužės 4 d. pranešimu Nr. (15/4-3)10K-17868 ir įpareigojo pareiškėją atvykti asmeniškai į Migracijos departamentą pokalbiui. Bylos duomenys patvirtino, kad Migracijos departamentas aktyviai rinko papildomus įrodymus apie UAB „Vildus“ veiklą, pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, domėjosi pareiškėjos nurodytais jos šeimos nariais, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi priimtas 2016 m. liepos 4 d., t. y. laikantis Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir Aprašo 55 punkte nustatytų terminų. Ta aplinkybė, jog atsakovas sprendimą nagrinėti pareiškėjos prašymą bendra tvarka priėmė praleidęs Aprašo 64 punkte nustatytą 10 dienų terminą, nagrinėjamu atveju jokios įtakos galutinio sprendimo priėmimui neturėjo. Šis procedūrinis pažeidimas Migracijos departamento 2016 m. liepos 4 d. sprendimo Nr.(15/4-1)3I-872(00154)/(15/5-10)17U-1689 pagrįstumo nepaneigia.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai 2016 m. kovo 4 d. pateikus prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jai buvo išduota Nacionalinė D viza pagal Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 (toliau – Vizų aprašas), 66.102 papunktį, galiojanti nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2016 m. birželio 24 d. Tuo pačiu pagrindu dėl nacionalinės vizos išdavimo pareiškėja kreipėsi ir 2016 birželio 23 d.

Migracijos departamento atsisakymas išduoti R. Y. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra teisėtas ir pagrįstas. Pagal Vizų aprašo 66.102 papunktį daugkartinė nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti leidimą gyventi. Kito numatomo buvimo su daugkartine nacionaline viza tikslo R. Y. pagrįsti negali ((2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodekso) (kodifikuota redakcija) (OL 2016 L 77, p. 1) (toliau – Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c punktas), todėl atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjai išduoti ir daugkartinę nacionalinę vizą.

Teismas darė išvadą, kad ginčijamas Migracijos departamento 2016 m. liepos 4 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2016 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. 10-SP9-65, kuriuo R. Y. įpareigota savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos išvykti į Azerbaidžano Respubliką, priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyveno turėdama nacionalinę D vizą, galiojančią nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2016 m. birželio 24 d. Skundžiamo sprendimo priėmimo dienai pareiškėja galiojančios vizos neturėjo. Migracijos departamentas 2016 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjai atsisakė išduoti ir leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Aplinkybių, draudžiančių grąžinti R. Y. į Azerbaidžiano Respubliką, nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2016 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. 10-SP9-65 taip pat yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

III.

Pareiškėja R. Y. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą, tenkinti pareiškėjos prašymą bei priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Teigia, kad nors teismui abejones kėlė pareiškėjos duotų parodymų teisingumas, šių abejonių teismas nesiekė pašalinti, o vertino pareiškėjos nenaudai. Mano, jog šiuo atveju Migracijos departamentas turėjo įrodyti, kad pareiškėjos situacijoje yra nelegalios migracijos grėsmė arba įmonė, kurios dalyvė yra pareiškėja, yra fiktyvi. Šioje situacijoje pareiškėjai ypač griežtai apribotos teisės neturint faktais pagrįstų duomenų bei neatlikus objektyvaus aplinkybių tyrimo. Sprendime nurodant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą, būtina nustatyti Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460, 9 punkte nurodytas sąlygas, tačiau tai buvo nevertinta. Teigia, kad pareiškėja pateikė visus reikiamus duomenis, dar daugiau, kilus abejonėms tiek atsakovas tiek teismas galėjo siūlyti pareiškėjai teikti papildomus dokumentus, tačiau šie veiksmai atlikti nebuvo, o pati pareiškėja negalėjo numanyti, kokios abejonės galėtų būti keliamos.

Teigia, kad UAB „Vildus“ 2 metus sėkmingai vykdo įmones veiklą, turi komercinį, finansinį, organizacinį bei teisinį savarankiškumą, moka pelno mokestį, todėl darytina išvada, kad įmonė nėra fiktyvi, o vykdoma veikla yra tęstinė. Pareiškėja su šeima norėjo investuoti savo asmenines pinigines lėšas į UAB „Vildus“, siekiant įsigyti įmones akcijas, tačiau nusprendė palaukti, kol visa šeima gaus leidimus gyventi Lietuvoje.

UAB „Vildus“ bei pareiškėja atitinka visas sąlygas, nurodytas Įstatymo 45 straipsnyje, nes Įstatymas numato, kad valdybos narys gali kreiptis, jei įmonė atitinka nustatytus reikalavimus. UAB „Vildus“ atitinka numatytus reikalavimus. Migracijos departamentas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjai ir nurodė įtikinti Migracijos departamentą, kad ji asmeniškai dirbo įmonėje, nors Įstatymas nurodo reikalavimus įmonei. Visi reikiami dokumentai, pagrindžiantys Įstatyme numatytus reikalavimus, buvo pateikti, o iš pateiktų dokumentų matyti, kad UAB „Vildus“ veikla nėra fiktyvi, pateikti 6 mėnesių veiklos ataskaita taip pat grindžia įmonės veiklumą. Sprendime nenurodytas nei vienas Tvarkos aprašo 100 punkte nurodytas pagrindas. Migracijos departamento Sprendime nepagrįstai nurodoma, kad pareiškėja nežino ar nesupranta, kad negalės priimti sprendimų kaip valdybos narys. Nuomonė, kuri susidarė pokalbio metu su pareiškėja, specialistei nemokant rusų kalbos, neturėtų būti traktuojama kaip pagrįsta. Migracijos departamento Sprendime nepagrįstai nurodoma, kad pareiškėja pateikė melagingos informacijos apie jos darbo laiką: pareiškėjos darbo laikas sudarys 40 val. per savaitę kaip vadybininkės, nėra suprantama kaip specialistė galėjo suprasti, kad pareiškėja dirbs tik 1 val.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas į Migracijos departamento laiko vilkinimą bei gero viešojo administravimo principo pažeidimą neatkreipė dėmesio, tačiau pareiškėja mano, kad procedūriniai pažeidimai turėtų būti vertinami.

Pareiškėjai nėra suprantama, kodėl jai yra nesuteikiamas leidimas, nors šeimos nariams pagrįstai yra išduotas sprendimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, esant visiškai analogiškiems dokumentams.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus AVPK Migracijos valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad Migracijos valdyba, priimdama skundžiamą sprendimą, įvertino visas aplinkybes, įsigilino į pareiškėjos teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdami į tai, mano, kad Migracijos valdyba ir Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi buvo priimtas ne fiktyvios įmonės pagrindu, bet tuo pagrindu, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (duomenis apie pareiškėjos planuojamą veiklą ir darbą UAB „Vildus“), t. y. nustačius kitą alternatyvų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindą, ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu. Todėl skundo teiginiai dėl įmonės fiktyvumo nagrinėjamos bylos kontekste neturi reikšmės.

Šalies argumentai

Pareiškėjos apklausos metu dalyvavo ne tik jos prašymą nagrinėjanti valstybės tarnautoja, bet ir kitos Migracijos departamento valstybės tarnautojos, kurios paaiškino pareiškėjai suprantama kalba apie apklausos eigą, atsakė į pareiškėjai kilusius klausimus, o Migracijos departamento sprendimo turinys rodo, kad išvados buvo padarytos išsamiai įvertinus tiek pareiškėjos pateiktus dokumentus, tiek apklausos metu pateiktus duomenis. Pareiškėjos apklausa vyko raštu, apklausos lapuose pateikti klausimai buvo surašyti pareiškėjai suprantama rusų kalba, apklausos metu pareiškėja taip pat nebuvo išreiškusi jokių nusiskundimų dėl apklausos eigos.

Pareiškėjos žinios apie UAB „Vildus“ veiklą yra paviršutiniškos, ji nežinojo, kada ši įmonė yra įkurta, kokiam laikotarpiui yra renkami įmonės valdybos nariai, kada ji pati buvo paskirta įmonės valdybos nare. Pareiškėja nurodė, kad jos darbo laikas bus viena valanda per savaitę, o vystant veiklą darbo laikas bus didinamas, nors jau 2016 m. sausio 28 d. darbo sutartyje nurodyta, kad pareiškėjai nustatomas 5 darbo dienų, 40 valandų per savaitę darbo laikas. Apklausos metu detalesnės informacijos apie įmonės veiklą pateikti negalėjo bei nurodė, kad, kol ji negavo leidimo laikinai gyventi, negali pradėti veiklos. Migracijos departamento vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjos darbas UAB „Vildus“ yra susijęs su siaura sritimi, o būtent – klientų paieška Azerbaidžane, rodo, kad tikrasis jos atvykimo tikslas yra ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet gauti leidimą laikinai gyventi.

Nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo 9 punkte įtvirtinti kriterijai yra privalomi Migracijos departamentui priimant galutinį sprendimą, taip pat nėra nustatyta, kad Migracijos departamentas išvadą dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės priima išimtinai tik pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos nuomonę.

Mano, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėja yra UAB „Vildus“ valdybos narė, savaime nepaneigia pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmės – surinktų duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėja teikė prieštaringus ir tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.

Atsakovas sutinka, kad pranešimas apie pareiškėjos prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą bendra tvarka buvo išsiųstas pažeidus Aprašo 64 punkte nustatytą terminą, tačiau mano, kad ši aplinkybė neturėjo įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Aplinkybė, kad kitiems UAB „Vildus“ akcininkams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, savaime nepaneigia ginčijamo sprendimo išvadų. Aplinkybė, jog užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad Migracijos departamentas, nustatęs Įstatyme įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, neturi teisės priimti sprendimą panaikinti užsieniečiui išduotą ar pakeistą leidimą laikinai gyventi. Informuoja, kad Migracijos departamentas, nustatęs Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 2017 m. vasario 15 d. priėmė sprendimus panaikinti leidimus laikinai gyventi, išduotus S. K., A. K. ir S. K., o 2017 m. vasario 20 d. priėmė sprendimą panaikinti S. K. išduotą leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėja skunde taip pat prašo įpareigoti Migracijos departamentą per 1 mėnesį išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pastebėjęs, kad administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-872-(00154)/(15/5-10)17U-1689 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą Azerbaidžiano Respublikos pilietei R. Y.“ ir Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2016 m. liepos 8 d. sprendimo Nr.10-SP9-65 „Dėl Azerbaidžano Respublikos pilietės R. Y. grąžinimo į Azerbaidžano Respubliką“ bei pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja R. Y. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu UAB „Vildus“ skubos tvarka pateikė 2016 m. kovo 4 d. Prašymo 8.4 punkte pareiškėja nurodė, kad prašymo pateikimo metu niekur nedirba, ketina dirbti UAB „Vildus“. Migracijos departamentas 2016 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-872(00154)/(15/5-10)17U-1689 atsisakė išduoti Azerbaidžano Respublikos pilietei R. Y. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą. Išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai atsisakyta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytais pagrindais, t. y. dėl to, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.

Vilniaus AVPK Migracijos valdyba 2016 m. liepos 8 d. priėmė sprendimą Nr. 10-SP9-65, kuriuo įpareigojo Azerbaidžiano Respublikos pilietę R. Y. savanoriškai išvykti į Azerbaidžano Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Sprendimas priimtas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą, R. Y. nuo 2016 m. birželio 25 d. gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai, pasibaigus Nacionalinės D vizos galiojimo laikui, vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Vilniaus AVPK Migracijos valdyba 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu pareiškėjos išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminą pratęsė iki 2016 m. rugsėjo 6 d.

Teisinius santykius dėl užsieniečių kreipimosi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 35 straipsnio, reglamentuojančio atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus, 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.).

Pažymėtina, kad vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Be to, pažymėtina, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79, nustato, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (22.3.3 p.).

Nors pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi motyvavo tuo, kad ji ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje – dirbti UAB „Vildus“, jos paaiškinimai, teikti Migracijos departamentui ir taip pat teismui, yra prieštaringi, neišsamūs, todėl, įvertinus duomenų visumą, sutiktina su atsakovo išvada, kad pareiškėjos teiginiai dėl jos ketinimų dirbti UAB „Vildus“ neatitinka tikrovės.

Teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjos kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teiktų dokumentų ir paaiškinimų vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pagrindė, kodėl pareiškėjos paaiškinimai, teikti apklausos Migracijos departamente metu, buvo prieštaringi, neatitiko kitų byloje surinktų duomenų. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktų ir įvertintų duomenų visuma sudarė pagrindą atsakovui ir teismui padaryti išvadą, kad pareiškėja, teikdama Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl leidimas laikinai gyventi šiuo pagrindu jai neišduotas pagrįstai.

Nors pareiškėja teigia, kad ji galėjo būti netinkamai suprasta, kadangi pareiškėjo prašymą Migracijos departamente nagrinėjo specialistė, nemokanti rusų kalbos, pažymėtina, kad apklausa vyko raštu, pareiškėja pasirašė apklausos lape, kuriame surašyti jos paaiškinimai (III t., b. l. 161–170), duomenų, kad pareiškėja apklausos metu būtų reiškusi pretenzijas dėl netinkamo vertino ar apklausos vedimo, nėra, todėl nėra pagrindo manyti, kad Migracijos departamento specialistė netinkamai suprato pareiškėją.

Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo teiginių, kad nei atsakovas, nei teismas nesiekė pašalinti abejonių dėl pareiškėjos paaiškinimų teisingumo, nors galėjo siūlyti pareiškėjai teikti papildomus dokumentus, pažymėtina, jog pati pareiškėja naujų įrodymų ar konkretesnių paaiškinimų, paneigiančių Migracijos departamento sprendime padarytas išvadas, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė ir nepateikė.

Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, kuriais ji siekia pagrįsti kad UAB „Vildus“ nėra fiktyvi įmonė, šiuo atveju nėra reikšmingi, kadangi pareiškėjai leidimas laikinai gyventi neišduotas ne dėl to, kad įmonė yra fiktyvi, o tuo pagrindu, kad jos pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Nors, pažymėtina, kad įvertinus pirmosios instancijos teisme liudytoja apklaustos M. G. parodymus, objektyviai gali kilti klausimų ir dėl šios įmonės veiklos skaidrumo Įstatymo prasme: kaip paaiškino M. G., UAB „Vildus“, į kurią ji priimta administratore, niekada realiai nedirbo, darbo užmokesčio negavo, direktoriaus nepažįsta, tai buvęs „fiktyvus darbas“.

Ta aplinkybė, kad Migracijos departamentas sprendimą nagrinėti pareiškėjos prašymą bendra tvarka priėmė praleidęs Aprašo 64 punkte nustatytą 10 dienų terminą, ginčijamame sprendime padarytų išvadų pagrįstumo nepaneigia. Priešingai, nei teigia pareiškėja apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas šį procedūrinį pažeidimą įvertino, tačiau padarė pagrįstą išvadą, jog jis nagrinėjamu atveju galutinio sprendimo priėmimui įtakos neturėjo.

Ginčijamo sprendimo pagrįstumo nepaneigia ir pareiškėjos teiginiai, kad jos šeimos nariams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi Migracijos departamentas sprendimą priėmė vertindamas pareiškėjos prašymą ir jos pateiktus duomenis. Be to, kaip nurodė atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą ir patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys (Vilniaus apygardos administraciniame teisme iškeltos administracinės bylos Nr. eI-2754-473/2017, Nr. eI-2752-463/2017)), Migracijos departamentas priėmė sprendimus panaikinti leidimus laikinai gyventi, išduotus pareiškėjos vaikams bei buvusiam sutuoktiniui.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovas pareiškėjos atžvilgiu tinkamai pritaikė Įstatymo normas ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei susiklosčiusią faktinę situaciją, todėl pagrįstai atsisakė išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 19 straipsnio 1 punkte numatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų. Viena iš Šengeno sienų kodekso 6 straipsnyje nurodytų trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygų – pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turėti pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų. Pareiškėja nepagrindė buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo, todėl Migracijos departamentas ginčijamame sprendime taip pat pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai ir daugkartinę nacionalinę vizą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi ir daugkartinė nacionalinė viza nebuvo išduoti, bei tai, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyveno turėdama nacionalinę D vizą, galiojančią nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2016 m. birželio 24 d., Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2016 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. 10-SP9-65, kuriuo R. Y. įpareigota savanoriškai išvykti į Azerbaidžano Respubliką, priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui, taip pat yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra pagrindo.

Kadangi ginčijami Migracijos departamento ir Vilniaus AVPK Migracijos valdybos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje taip pat buvo nepagrįstas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. Y. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius Bakaveckas Arūnas DirvonasVirginija Volskienė