Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atkreipia dėmesį, kad pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį asmuo turėjo savo gyvenimo metu oficialiai ir teisiškai turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, kurią dabar galima pagrįsti įvairiais dokumentais, kaip nustatyta Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje, arba šį faktą nustatant Lietuvos teismuose. Teorinės prielaidos, kad asmenys vienu ar kitu savo gyvenimo metu galėjo atitikti vieno ar kito teisės akto sąlygas Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti, nesant objektyvių tokį faktą pagrindžiančių įrodymų, nesudaro pagrindo asmenį laikyti Lietuvos Respublikos piliečiu. Departamento kompetencijos ribos apibrėžtos Pilietybės įstatymo 33 straipsnyje, t. y. atsakovas nevertina istoriškai teorinių asmenų galimybių atitikti vienus ar kitus tuo metu galiojančius įstatymus bei nenustato juridinę reikšmę turinčių faktų nagrinėjant asmenų prašymus. Pažymi, kad juridinę reikšmę turinčius faktus Lietuvoje nustato Lietuvos Respublikos teismai, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-11730-937/2023 atmetė pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad J. (I.) Ž., gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, nustatymo. Taip pat LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2279-629/2023 atmetė pareiškėjo skundą panaikinti Departamento 2023 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 23S59071 neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, t. y. prašymas pateiktas tuo pačiu teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pagrindu.

Pareiškėjas Departamentui pateikė dokumentus, kurie patvirtina, kad jo senelis V. Ž. gimė (duomenys neskelbtini) Rusijoje. Jo tėvai (pareiškėjo proseneliai) yra J. Ž., K. (lietuvis) ir M. Ž., I. (rusė). Taip pat pareiškėjo prosenelis J. Ž. gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k., jo tėvai (pareiškėjo proproseneliai) yra K. Ž. ir G. Ž. (G.). Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad jo proprosenelis K. Ž. (vardas ir pavardė – taip dokumente) Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenimis įrašytas Rokiškio aps. žemės rūšiavimo komisijos 1931 m. gegužės 19 d. Vyriausiajai žemės komisijai pateiktame Deksnių sen., Rokiškio vls., Rokiškio aps. mokesčiais apdėtų žemės savininkų sąraše, kaip (duomenys neskelbtini) k. turėjęs žemės.

Departamentas 2023 m. vasario 8 d. kreipėsi į LCVA su prašymu pateikti duomenis apie J. Ž. (J. Z.), gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k., Rokiškio aps., gyvenimą dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. laikotarpiu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę (turėti vidaus ir užsienio pasai) ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą (nustojimą) iki 1940 m. birželio 15 d. 2023 m. vasario 22 d. Departamentas gavo LCVA 2023 m. vasario 17 d. pažymą Nr. R4-692, kurioje nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, jog J. (J.; J.) Ž. (Z.), K. ir G. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) (dokumentuose ir (duomenys neskelbtini)), gyveno (duomenys neskelbtini) k., Rokiškio vls., Rokiškio aps., dokumentų apie jam išduotus vidaus arba užsienio pasus, asmens dokumentų pasams gauti, pačių pasų arba pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, pagal pateiktus duomenis nerasta. Prie pažymos pridėta Aukštesniosios kultūrtechnikos ir geodezijos mokyklos archyviniame fonde saugomoje mokinio J. Ž. asmens byloje esančio 1928 m. spalio 22 d. liudijimo kopija, kurioje nurodyta, kad Rokiškio valsčiaus valdyba liudija, jog pil. K. Ž., gyv. (duomenys neskelbtini) k., Rokiškio vls., šeimyna susideda iš: K. (64 m.), G. (59 m.) <...> Juozo (32 m.) <...>. Minėtas Ž. (duomenys neskelbtini) k. turi ūkį.

2023 m. vasario 8 d. Departamentas pareiškėjo prašymo nagrinėjimą sustabdė prašydamas pateikti J. Ž. Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinančius dokumentus.

2023 m. gegužės 18 d. pareiškėjas informavo, kad papildomi dokumentai Departamentui yra pateikti nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, t. y. Briansko srities (Rusija) NKVD valdybos 1938 m. kovo mėn. išduota tardymo bylos Nr. 7914 kaltinamoji išvada, kurioje nurodyta, kad I. Ž., K. „būdamas Lietuvos žvalgybos, į kurią jį kaip antitarybinį tipą užverbavo 1922 m. Lietuvos pasiuntinys Charkove, šnipas, tais pačiais metais dezertyravo iš Raudonosios armijos ir nelegaliai nuėjo į Lietuvą, <...> 1923 m. perkeltas atgal į TSRS šnipinėjimo veiklai, kuria jis vertėsi, naudodamas savo santykį su kariniu sandėliu Nr. 60, kaip jo atsargos vadovas bei savo artimumą Briansko garnizonui <...>“. Taip pat pažymoje nurodyta, kad I. Ž., K., gim. (duomenys neskelbtini) Kauno gubernijoje, Lietuvoje, lietuvis, TSRS pilietis, iki 1926 m. buvo Lietuvos pavaldinys, nuo 1919 m. iki 1928 m. VKP (b) narys, vėliau pašalintas už TSRS interesų išdavimą, 1923 m. patrauktas į karo tribunolo teismą už dezertyravimą ir nuėjimą į užsienį, nuteistas 6 mėn.; Briansko srities (Rusija) prokuroro išvada dėl pripažinimo nukentėjusiuoju nuo politinių represijų, kurioje nurodyta, kad I. Ž., K., gim. (duomenys neskelbtini), represuotas 1937 m. lapkričio 16 d. NKVD ir TSRS prokuroro nutarimu pagal RTFSR BK 58-6 straipsnį sušaudymui. Nutarimas įvykdytas 1937 m. gruodžio 2 d., reabilituotas 1960 m. sausio 20 d.; Z. Ž. straipsnis „Nelengva M. Ž. dalia“ iš monografijos „Žiobiškis“, kurioje nurodyta, kad J. Ž. Pirmojo pasaulinio karo metais pašauktas į caro armiją, vėliau baigė Poltavos karo mokyklą, po karo atvyko Lietuvon, bet greitai išvyko į Rusiją, kur dalyvavo pilietiniame kare Raudonosios armijos daliniuose, 1937 m. rugpjūčio 25 d. buvo sulaikytas, o vėliau nužudytas.

2023 m. birželio 22 d. Departamentas pranešime nurodė, kad pateikti duomenys apie J. Ž. negali būti laikomi pakankamais asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti, nes nėra kitų šį faktą patvirtinančių įrodymų bei nepateikti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodyti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo prosenelio iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.

2023 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas informavo, kad Departamento Panevėžio skyriuje 2023 m. liepos 26 d. pateikė pridėtus dokumentus: pareiškėjo motinos N. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) Rusijoje, gimimo liudijimą, kuriame tėvas (pareiškėjo senelis) nurodytas V. Ž., J., tautybė – rusas; pareiškėjo senelio V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) Rusijoje, gimimo liudijimą, kuriame tėvas (pareiškėjo prosenelis) nurodytas J. Ž., K., tautybė – lietuvis; Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2014 m. gegužės 5 d. pažymą Nr. (P1-3502) P2-4176, kurioje nurodyta, kad Telšių vyskupijos kurijos archyviniame fonde, Žiobiškio Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, jog (duomenys neskelbtini) pakrikštytas K. ir G. (iki santuokos G.) Ž. sūnus vardu J., gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.; LCVA 2022 m. rugsėjo 8 d. pažymą Nr. R4-2818, kurioje nurodyta, kad Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde, Rokiškio aps. žemės rūšiavimo komisijos 1931 m. gegužės 19 d. Vyriausiajai žemės komisijai pateiktame Deksnių sen., Rokiškio vls., Rokiškio aps. mokesčiais apdėtų žemės savininkų sąraše, įrašytas K. Ž., kaip (duomenys neskelbtini) k. turėjęs žemės. Prie pažymos taip pat pridėta Aukštesniosios kultūrtechnikos ir geodezijos mokyklos archyviniame fonde saugomoje mokinio J. Ž. asmens byloje esančio 1928 m. spalio 22 d. esančio liudijimo kopija, kurioje nurodyta, kad Rokiškio valsčiaus valdyba liudija, jog pil. K. Ž., gyv. (duomenys neskelbtini) k., Rokiškio vls., šeimyna susideda iš: K. (64 m.), G. (59 m.) <...> Juozo (32 m.) <...>. Minėtas Ž. (duomenys neskelbtini) k. turi ūkį; I. Ž. mirties liudijimą, kuriame nurodyta, kad asmuo mirė (duomenys neskelbtini) (priežastis – sušaudymas), mirties vieta – Brianskas, Rusija.

Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka prosenelio J. Ž. (J. Z.), gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k., Rokiškio r., iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti. Pateikti dokumentai patvirtina, kad J. Ž. gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k., Rokiškio r., (duomenys neskelbtini) Rusijoje jam gimė sūnus V.. Briansko srities NKVD valdybos 1938 m. kaltinamojoje išvadoje nurodyta, kad J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1926 m. buvo Lietuvos pavaldinys, tačiau Departamentas darė išvadą, kad šis dokumentas negali būti laikomas pakankamu asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti, nes nėra kitų šį faktą patvirtinančių įrodymų. Be to, Departamentas pažymėjo, kad minimoje pažymoje bei pateiktame straipsnyje „Nelengva M. Ž. dalia“ nurodyta, jog J. Ž. nuo Pirmojo pasaulinio karo tarnavo carinės Rusijos, o vėliau Sovietų Sąjungos kariuomenėje, taip pat nepateikti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodyti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo prosenelio iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Departamentas akcentavo, kad nepateikti jokie dokumentai, patvirtinantys, jog J. Ž., jo tėvai ar seneliai nuolat gyveno Lietuvoje. Pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo proprosenelis K. Ž. 1931 m. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo žemės, todėl tikėtina, kad bent nuo 1931 m. buvo Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau atsižvelgiant į Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu. Sprendime konstatuota, kad nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, jog pareiškėjo senelis V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) Rusijoje, ir jo tėvas (pareiškėjo prosenelis) J. Ž. (J. Z.), gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k., Rokiškio aps., iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais. Kadangi pareiškėjo senelis V. Ž. ir jo tėvas (pareiškėjo prosenelis) J. Ž. negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., todėl pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Atsižvelgęs į šias aplinkybes, Departamentas, remdamasis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalimis, 2023 m. rugsėjo 27 d. priėmė sprendimą Nr. 23S170396 neišduoti pareiškėjui teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo.

Nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, t. y. pareiškėjas ir atsakovas nesutaria dėl to, ar pareiškėjo pateikti dokumentai yra pakankami įrodymai tam, kad Pilietybės įstatyme nustatyta tvarka pareiškėjui būtų išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas.

Pareiškėjas tvirtina, kad jo pateikti dokumentai patvirtina, jog prosenelis K. Ž. 1931 m. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo žemės, o J. (I.) Ž., gim. (duomenys neskelbtini) tėvas K. Ž. buvo Lietuvos pilietis. Tai, jog J. (I.) Ž. gyveno Lietuvoje ir buvo lietuvis, patvirtina Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma Nr. (PI-3502) P2-4176, kurioje nurodyta, kad Žiobiškio Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, jog (duomenys neskelbtini) kovo 19 d. pakrikštytas K. ir G. (iki santuokos – G.) Ž. sūnus, vardu J., gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. Įsigaliojus 1919 m. sausio 9 d. Laikinajam įstatymui apie Lietuvos pilietybę, J. (I.) Ž. tėvai daugiau nei 10 m. gyveno Lietuvoje, o tai reiškia, kad J. (I.) Ž. pateko į asmenų, kurių tėvai ir seneliai Lietuvoje gyveno, kategoriją. Pareiškėjo nuomone, pateikti dokumentai, įskaitant ir knygoje nurodomas faktines aplinkybes, patvirtina, kad J. (I.) Ž. gimė ir augo Lietuvoje, atliko tarnybą kariuomenėje, dalyvavo kare. Pareiškėjo teigimu, tai, kad Lietuvos valstybės archyvuose nėra informacijos apie J. (I.) Ž. pilietybę, gyvenamąją vietą ir pan., nereiškia, jog šio fakto negalima įrodyti kitais dokumentais.

Pagrindinis teisės aktas, nustatantis Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, yra Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu, t. y. nuo 2022 m. sausio 28 d. iki 2023 m. gegužės 31 d.). Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).

Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.

Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarimo Nr. 761 redakcija) (toliau – ir Aprašas), 70 punkte įtvirtinta, kad asmuo dėl teisės atkurti pilietybę pažymėjimo arba lietuvių kilmės pažymėjimo išdavimo ar keitimo į Migracijos departamentą arba konsulinę įstaigą kreipiasi asmeniškai. Asmuo, pildydamas prašymą išduoti teisės atkurti pilietybę pažymėjimą arba prašymą išduoti lietuvių kilmės pažymėjimą per MIGRIS, pateikia aprašo 11 ar 13 priede nurodytus duomenis ir prideda šių dokumentų originalų arba šių originalų notarine ar jai prilyginta tvarka patvirtintų kopijų skaitmenines kopijas: dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nurodytus Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyje, ar lietuvių kilmę patvirtinančius dokumentus, nurodytus Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje (Aprašo 71.2 papunktis). Teisės atkurti pilietybę pažymėjimas yra dokumentas, patvirtinantis asmens teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais (Aprašo 67 punktas).

Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalį dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis).

Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikoje pabrėžiama, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (LVAT 2020 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020, 47 punktas; LAT 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, 23 punktas).

Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas) (LAT 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 37 punktas).

Tarpukario Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (LAT 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 36 punktas).

Departamentas ginčijamu Sprendimu nenustatė, jog būtų galima laikyti, kad pareiškėjo prosenelis J. Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Nors Briansko srities NKVD valdybos 1938 m. kaltinamojoje išvadoje nurodyta, kad J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1926 m. buvo Lietuvos pavaldinys, tačiau atsakovas konstatavo, jog šis dokumentas negali būti laikomas pakankamu asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti, nes nėra kitų šį faktą patvirtinančių įrodymų. Atsakovas pažymėjo, kad minimoje pažymoje bei pateiktame straipsnyje „Nelengva M. Ž. dalia“ nurodyta, jog J. Ž. nuo Pirmojo pasaulinio karo tarnavo carinės Rusijos, o vėliau Sovietų Sąjungos kariuomenėje, taip pat nepateikti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodyti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo prosenelio iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjo proprosenelis K. Ž. 1931 m. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo žemės, todėl tikėtina, kad bent nuo 1931 m. buvo Lietuvos Respublikos piliečiu, dėl to ginčo nagrinėjamoje byloje nėra, o ir pats Departamentas pateikė tokią išvadą. Tačiau sutiktina su atsakovo teiginiu, jog pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu, kadangi palikuonis pagal teisinį reglamentavimą yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Šiuo atveju pareiškėjas yra galimai Lietuvos pilietybę turėjusio asmens proprovaikaitis. Akcentuotina, kad pareiškėjas kitų dokumentų, patvirtinančių faktą, jog jo tėvai ar seneliai yra / buvo lietuviai, nei Departamentui, nei teismui nepateikė. Nors pareiškėjas nurodė, kad knygos „Nelengva M. Ž. dalia“ (duomenys neskelbtini) puslapyje yra pateikta informacija apie K. Ž. mirtį, tačiau teismas pažymi, kad knygoje pateikiama informacija negali būti laikoma oficialiai pripažinta.

Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis). Pažymėtina kad pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio nuostatas pareiga pateikti dokumentus, patvirtinančius teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, tenka pareiškėjams (žr., pvz., LVAT 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5144-442/2020). Taigi, tokie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 445 straipsnyje nustatyta tvarka.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad atsakovas užsieniečių prašymus nagrinėja nuolat pažeisdamas terminus, o į pareiškėjų pastabas atsako, jog nustatytų terminų nesilaikymas yra normali praktika. Mano, kad šie atsakovo procedūriniai pažeidimai yra esminiai, todėl tai yra viena iš priežasčių naikinti Sprendimą.

Aprašo 16.1 papunktyje įtvirtinta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis asmens prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir kartu pateiktus dokumentus, patikrina, ar pateikti visi reikiami dokumentai, ne vėliau kaip per 3 mėn. nuo jų gavimo Migracijos departamente dienos. Jeigu nustatoma, kad pateikti ne visi Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 2 ar 3 dalyje nurodyti dokumentai arba asmens pateiktuose dokumentuose esanti informacija netiksli ir (ar) neišsami, prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir kartu pateikti dokumentai ne vėliau kaip per 3 mėn. nuo jų gavimo Migracijos departamente gali būti grąžinami asmeniui tiesiogiai arba per įstaigą, kuriai paduotas prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, raštu paaiškinamos dokumentų grąžinimo priežastys ir suteikiama reikiama informacija arba raštu paprašoma asmens pateikti trūkstamus dokumentus ir (ar) patikslinti duomenis.

Pagal Aprašo 21 punktą asmenų prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jų pridedami dokumentai turi būti išnagrinėti ir pateikti vidaus reikalų ministrui sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo priimti arba Migracijos departamento sprendimas priimtas ne vėliau kaip per 6 mėn. nuo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo gavimo Migracijos departamente dienos. Jeigu asmens paprašoma prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikti papildomų dokumentų ir (ar) patikslinti duomenis, šio punkto pirmojoje pastraipoje nustatyto termino skaičiavimas nuo Migracijos departamento prašymo pateikti papildomų dokumentų ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo asmeniui ar įstaigai, kuriai buvo paduotas prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, dienos sustabdomas ir tęsiamas nuo papildomų dokumentų ir (ar) patikslintų duomenų gavimo Migracijos departamente dienos. Teismui nustačius duomenų, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, asmuo Apraše nustatyta tvarka turi iš naujo kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.