Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Vitalijus Abramovičius

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. O. (A. O.) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos.

Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. (I.) Ž., gimęs (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjo teigimu, jis, kaip asmuo, kuris turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pateikė Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi <Lietuvos Respublikoje>, tačiau Migracijos departamentas priėmė sprendimą neišduoti leidimo nurodydamas, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka jo prosenelio J. (I.) Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti. Pareiškėjo nuomone, jo pateikti įrodymai patvirtina, kad jo prosenelis J. Ž. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nes: a) jis gimė (duomenys neskelbtini); b) (duomenys neskelbtini) Rusijoje jam gimė sūnus V.; c) Briansko srities NKVD valdybos 1938 m. kaltinamojoje išvadoje nurodyta, kad J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), iki 1926 m. buvo Lietuvos pavaldinys; d) J. (I.) Ž. tėvai buvo Lietuvos piliečiai. Pareiškėjas pažymėjo, kad 1937 metais J. Ž. buvo SSRS pilietis, pagal tautybę lietuvis, o iki 1926 m. buvo Lietuvos pilietis.

Suinteresuotas asmuo prašė pareiškimą atmesti. Anot suinteresuoto asmens, pareiškime nenurodyta, kokiu tikslu pareiškėjas prašo nustatyti juridinį faktą (kokias teisines pasekmes tai sukels). Jeigu pareiškėjo prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto tikslas yra pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas, tai pareiškėjas nesilaikė ikiteisminės prašymo nagrinėjimo tvarkos, nes nėra pateikęs prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina, kad J. (I.) Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos pilietis.

Civilinio proceso kodekso 445 straipsnyje nustatyta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas turi turėti juridinę reikšmę (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

Viena vertus, pareiškėjas šioje byloje teigė (ir pateikė šį savo teiginį patvirtinančių rašytinių įrodymų), kad jis į Migracijos departamentą kreipėsi (tik) su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi pats pareiškėjas neteigė ir neįrodinėjo, kad jis yra pateikęs prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kai tai nurodyta Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnyje. Kita vertus, Migracijos departamento 2023 m. gegužės 2 d. sprendime, kuriuo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi <Lietuvos Respublikoje>, nurodyta, kad pareiškėjo „pateiktų dokumentų nepakanka prosenelio J. (I.) Ž., gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940-06-15 turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti“ (elektroninės civilinės bylos failas 1, lapas 67). Be to, šioje byloje priimta 2024 m. gegužės 24 d. nutartimi apygardos teismas nustatė, kad „pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir pareiškėjo prašymas buvo netenkintas“ (nurodytos nutarties 29 punktas). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nuo pareiškėjo prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto vis dėlto gali priklausyti pareiškėjo asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis), todėl pareiškėjo prašymas nagrinėjamas teismine tvarka iš esmės.

Pareiškėjo pateikti gimimo liudijimai ir santuokos liudijimas (elektroninės civilinės bylos failas 1, lapai 46, 51, 60, 63) patvirtina, kad: a) pareiškėjas yra N. O. (mergautinė pavardė Ž.) ir V. O. sūnus; b) N. Ž. (vėlesnė pavardė O.) yra V. Ž. ir G. Ž. duktė; c) V. Ž. yra J. (J.) Ž. ir M. Ž. sūnus. Taigi J. (J.) Ž. yra pareiškėjo prosenelis, kuris gimė (duomenys neskelbtini).

Aiškindamas iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę reglamentavusias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad „<...> Dvigubos pilietybės neleistinumo principas pirmą kartą buvo įtvirtintas 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, jos 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“.

55. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalyje (su tam tikra išlyga Amerikos krašto piliečiais tapusiems asmenims; šio straipsnio 2 dalis). <...>

56. 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje dvigubos pilietybės klausimai buvo aptarti šio teisės akto 13 straipsnyje: jo 1 dalyje buvo nustatyta, kad „pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės“; tačiau šis dvigubos pilietybės draudimo principas nebuvo absoliutus: nurodyto straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad „įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės“.

57. Nuostata, kad Lietuvos pilietybės netenkama „priėmus svetimos valstybės pilietybę“, buvo išdėstyta ir 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje. Pagal šio įstatymo 21 straipsnį „Lietuvos pilietis, priėmęs svetimos valstybės pilietybę, Vidaus reikalų ministro leidimu gali pasilikti Lietuvos pilietybę“. Kitų atvejų (išskyrus nurodytą vidaus reikalų ministro leidimą), kai Lietuvos pilietis, priėmęs kitos valstybės pilietybę, galėjo išsaugoti ir turėtą Lietuvos pilietybę, įstatymuose nebuvo nustatyta.

58. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 22 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad „Lietuvos pilietis gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvoje ir nutrūksta ryšys su Lietuvos gyvenimu. Nutrūkusiu ryšius su Lietuvos gyvenimu laikomas pilietis, kai jis: 1) gyvena užsienyje be užsienio paso arba nustojusiu galios užsienio pasu arba 2) būdamas priimtas Lietuvos piliečiu 11 straipsnio sąlygomis išgyvena savo kiltojoje valstybėje bent dvejus metus be pertraukos“. Pagal šio įstatymo 26 straipsnį pilietybės dėl netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu.

59. <...> aptarto tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo nuostatos suteikia pagrindą daryti išvadą, jog asmuo, turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal tuo metu galiojusių įstatymų normas, įstatyme nustatytais atvejais galėjo būti pripažintas ir praradusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Iš nurodyto reglamentavimo spręstina, kad tai lemiančios priežastys galėjo būti susijusios su asmens išvykimu į užsienio valstybę, tam tikrų pareigų neatlikimu (registruotis, išsiimti asmens dokumentus), ryšio su Lietuvos gyvenimu nutrūkimu <...>, svetimos valstybės pilietybės įgijimu“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021 54-59 punktai).

Šių teisės aiškinimo taisyklių kontekste pažymėtina, kad į nagrinėjamą bylą pateikta tarpusavyje prieštaringų ir netgi vienas kitą paneigiančių duomenų, rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, kad pareiškėjo prosenelis J. Ž. turėjo ne Lietuvos Respublikos, bet kitos valstybės – SSRS – pilietybę. Viena vertus, pareiškėjas apeliuoja į 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, kurio 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais. Pareiškėjo teigimu, jo prosenelis J. (I.) Ž. buvo Lietuvos pilietis, nes jis gimė Lietuvoje, buvo Lietuvos piliečių vaikas ir gyveno Lietuvoje, t. y. atitiko nurodyto įstatymo straipsnio 1, 4 punktų nuostatas.

Kita vertus, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš pareiškėjo pateiktos 1938 m. kovo mėn. kaltinamosios išvados matyti, jog I. Ž. „kaip antitarybinį tipą užverbavo 1922 m. Lietuvos pasiuntinys Charkove, šnipas, tais pačiais metais dezertyravo iš Raudonosios armijos ir nelegaliai nuėjo į Lietuvą, kur išbuvo vienerius metus ir dirbo social-fašistinės partijos rajoninės organizacijos sekretoriumi, 1923 m. buvo perkeltas atgal į SSRS šnipinėjimo veiklai <...>“ (el. b. F. 1, l. 16). Tokie bylos duomenys, teismo vertinimu, paneigia (daro mažai tikėtiną) pareiškėjo versiją, kad įsigaliojus 1919 m. sausio 9 d. Laikinajam įstatymui apie Lietuvos pilietybę pareiškėjo prosenelis J. Ž. pagal šio įstatymo nuostatas įgijo Lietuvos pilietybę, nes, anot nurodytos kaltinamosios išvados, tuo laikotarpiu (apie 1922 metus) J. Ž. jau tarnavo Raudonojoje armijoje ir 1922 metais buvo „užverbuotas“ Charkove, t. y. ne Lietuvoje. Teismo vertinimu, asmens tarnavimas Rusijos Federacijos (arba SSRS) kariuomenėje 1922 metais pakankamai paneigia (daro itin mažai tikėtiną) tokio asmens galimybes nuo 1919 metų turėti-įgyti kitos valstybės, t. y. Lietuvos Respublikos, pilietybę. Be to, toje pačioje kaltinamojoje išvadoje nurodyta, kad trumpam, t. y. tik vieneriems metams, grįžęs į Lietuvą, I. Ž. 1923 m. „buvo perkeltas atgal į SSRS“. Taigi, pagal tokius išvados duomenis pareiškėjo prosenelis, 1922 metais atvykęs-sugrįžęs į Lietuvą, turėjo iš esmės tik vienerių metų laikotarpį, per kurį iki nurodomo išvykimo „atgal“ į SSRS jis galėjo įgyti Lietuvos pilietybę.

Nagrinėjant vėlesnio laikotarpio duomenis-įrodymus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, viena vertus, (duomenys neskelbtini) valsčiaus valdybos (duomenys neskelbtini) liudijime (el. b. F. 1, l. 49) iš tikrųjų nurodyta, kad pareiškėjo proprosenelio K. Ž. (pareiškėjo prosenelio J. Ž. tėvo), gyvenusio (duomenys neskelbtini) kaime, šeimyna susideda, be kita ko, ir iš sūnaus J., kuriam tuo metu buvo 32 metai. Kita vertus, teismo vertinimu, šiame liudijime buvo (tik) formaliai išvardinta visa pareiškėjo proprosenelių K. Ž. ir jo žmonos G. šeimos sudėtis, nurodant visus aštuonis vaikus, kuriems tuo metu buvo nuo 14 iki 32 metų. Aplinkybę, kad aptariamais 1928 metais pareiškėjo prosenelis J. Ž. iš tikrųjų faktiškai gyveno šeimynoje kartu su savo tėvais (duomenys neskelbtini) kaime, teismo vertinimu, paneigia (daro itin mažai tikėtiną) tiek jau nurodyta kaltinamoji išvada, kurioje nurodyta, jog I. Ž. nuo 1923 m. buvo perkeltas atgal į SSRS, tiek ir faktinė aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) metais J. Ž. sūnus ir pareiškėjo senelis V. Ž. gimė Rusijos Federacijoje, (duomenys neskelbtini) srityje, t. y. palyginti per trumpą penkerių metų laikotarpį po (duomenys neskelbtini) metų liudijimo surašymo pareiškėjo prosenelis (duomenys neskelbtini) metais (duomenys neskelbtini) srityje jau buvo sukūręs šeimą.

Nurodytų duomenų-aplinkybių visuma, teismo vertinimu, neteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo prosenelis J. Ž. bet kuriuo laikotarpiu nuo 1919 m. sausio 9 d. iki pat 1940 m. birželio 15 d. galėjo būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Priešingai, nurodytų aplinkybių visuma teikia pagrindą teigti, kad J. Ž. turėjo stipresnį-glaudesnį ryšį su Rusijos Federacija, kurios kariuomenėje tarnavo iki 1922 metų, kurioje buvo (į kurią „buvo perkeltas atgal“) nuo 1923 metų, sukūrė šeimą (žmona rusų tautybės), (duomenys neskelbtini) metais jam gimė sūnus ir kurioje 1937 metais buvo sulaikytas-įkalintas. Be to, šiame sprendime jau pacituotos teisės aiškinimo taisykles dėl dvigubos pilietybės ir ta aplinkybė, kad pareiškėjo prosenelis turėjo SSRS pilietybę, teismo vertinimu, paneigia galimybę konstatuoti, kad pareiškėjo prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo įgijęs ar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę tuo pačiu metu turėdamas ir SSRS pilietybę. Taigi nėra pagrindo-prielaidų teigti, kad pareiškėjo prosenelis Lietuvos pilietybę galėjo įgyti ar turėjo kartu turėdamas ir SSRS pilietybę. Byloje nepakanka duomenų tam, kad būtų nustatyta, ar toks J. Ž. ryšys su Rusijos Federacija buvo fiktyvus-apsimestinis (šnipinėjimo Lietuvos naudai tikslais), tačiau iš pareiškėjo pateiktų duomenų matyti, kad J. Ž. 1960 m. sausio 20 d. buvo dėl šių veiksmų „reabilituotas“ (el. b. F. 1, l. 12).

Nenustačius aplinkybių, kurios teiktų pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo prosenelis buvo įgijęs-turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškimas atmetamas kaip neįrodytas. Kitus dalyvaujančių byloje asmenų argumentus ir nurodomas aplinkybes teismas vertina kaip mažareikšmius ir (arba) neturinčius teisinės reikšmės priimamo sprendimo esmei (bylos baigčiai), todėl išsamiau jų nenagrinėja (CPK 265 straipsnis).

Nors nagrinėjamu atveju dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi buvo skirtingas ir jų interesai buvo priešingi (CPK 443 straipsnio 6 dalis), tačiau suinteresuotas asmuo nepateikė prašymo atlyginti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų ar tokių išlaidų įrodymų. Atsižvelgdamas į tai, teismas nesiima spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 93 straipsnis).

Pareiškimą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.