Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens S. S. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. liepos 3 d. nutarties, kuria atsakovės likviduojamos dėl bankroto žemės ūkio bendrovės „Gelažių žemės ūkis“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Panevėžio apygardos teismo 2025 m. vasario 24 d. nutartimi atsakovei likviduojamai dėl bankroto žemės ūkio bendrovei (toliau – ir LŽŪB) „Gelažių žemės ūkis“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2025 m. kovo 17 d., nemokumo administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Bankroto valdymas“ (toliau – ir nemokumo administratorė). Panevėžio apygardos teismo 2026 m. birželio 2 d. nutartimi bendrovė pripažinta likviduojama dėl bankroto.

Nemokumo administratorė 2026 m. balandžio 15 d. pateikė pareiškimą, kuriame prašė bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, dėl tyčinio bankroto kaltais pripažinti buvusį bendrovės pirmininką S. S. (toliau – ir bendrovės vadovas) ir finansininkę L. S. (toliau – ir finansininkė).

Pareiškime nurodyta, kad bendrovės vadovas ir finansininkė sąmoningais veiksmais privedė bendrovę prie bankroto. Pareiškimas grindžiamas tuo, kad: 1) bendrovės vadovas ar finansininkė, po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, iki 2025 m. kovo 31 d. nemokumo administratorei neperdavė viso bendrovės turto ir finansinės apskaitos dokumentų, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 57 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, o tai patvirtina apgaulingą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) Panevėžio apygardos valdyba atlieka ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį, kuriame finansinėmis nusikalstamomis veikomis kaltinamas bendrovės vadovas, o dėl bendrovei padarytos didelės žalos, nemokumo administratorė yra pateikusi civilinį ieškinį; 3) bendrovė, atstovaujama buvusio bendrovės vadovo, 2022 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 1245/2022-06-30 už 68 365 Eur sumą buvo įsigijusi naudotą javų nuėmimo kombainą ,,Acros 580“ (toliau – kombainas), kombaino buvimo vieta nežinoma, jis neperduotas nemokumo administratorei, tokiais veiksmais galimai atlikta nusikalstama veika (vagystė arba turto pasisavinimas); 4) ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2025 m. liepos 28 d. pateikė pretenziją dėl 1 499,35 Eur žalos atlyginimo regreso tvarka. Bendrovės vadovas sugadino bendrovės automobilį „Porsche panamera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis), jo neperdavė nemokumo administratorei, todėl bendrovei buvo padaryta didelė žala ir galimai atlikta nusikalstama veika (vagystė arba turto pasisavinimas), o trečiajam asmeniui perdavus vairuoti automobilį, juo buvo padaryta žala, kurią reikalauja atlyginti draudimo bendrovė; 5) Bendrovės kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pateikė duomenis, kad bendrovės mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2024 m. vasario mėn., jos išieškoti nepavyko, todėl buvusiam bendrovės vadovui vėliausiai nuo 2024 m. vasario 28 d. kilo pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo procesą (JANĮ 5 straipsnio 1 punktas), tai sudaro savarankišką tyčinio bankroto požymį; 6) finansininkė buvo bendrovės įgaliotu asmeniu nuo 2019 m. sausio 9 d., ji apgaulingai tvarkė bendrovės finansinę apskaitą, neišsaugojo bendrovės dokumentų ir jų neperdavė nemokumo administratorei.

Panevėžio apygardos teismas 2026 m. liepos 3 d. nutartimi atsakovės LŽŪB „Gelažių žemės ūkis“ bankrotą pripažino tyčiniu ir nustatė, kad už atsakovės LŽŪB „Gelažių žemės ūkis“ tyčinį bankrotą yra atsakingas suinteresuotas asmuo S. S.; kitą pareiškimo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad S. S. buvo bendrovės vadovu nuo bendrovės įregistravimo juridinių asmenų registre 2018 m. lapkričio 27 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Bendrovės įstatuose nustatytas pagrindinis bendrovės veiklos objektas – žemės ūkis. Bendrovė ir mažoji bendrija (toliau – MB) ,,Consularis“ 2018 m. gruodžio 12 d. buvo sudarę apskaitos paslaugų teikimo sutartį Nr. B2018-2, pagal kurią MB ,,Consularis“, atstovaujama finansininkės, įsipareigojo, be kita ko, tvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą. Ši sutartis nutraukta nuo 2025 m. sausio 1 d., paslaugų nutraukimo protokole nurodant, kad apskaita suvedama, o suvestiniai registrai sudaromi iki 2024 m. gruodžio 31 d. (protokolas pasirašytas finansininkės ir buvusio bendrovės vadovo). 2025 m. kovo 14 d. bylų (dokumentų) perdavimo aktu MB ,,Consularis“ perdavė visus turimus pirminius ir suvestinius dokumentus (iš viso tris segtuvus) buvusiam bendrovės vadovui. Apskaita suvesta iki 2024 m. gruodžio 31 d. Finansininkė 2019 m. sausio 9 d. įgaliojimu buvo įgaliota bendrovės vardu pateikti dokumentus Juridinių asmenų registrui.

Teismas iš bendrovės bankroto byloje esančių duomenų nustatė, kad bendrovės įsiskolinimas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui pagal VMI apskaitomas prievoles 2025 m. sausio 7 d. buvo 19 876,06 Eur. Bendrovės mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2024 m. vasario mėnesio, VMI nuo 2024 m. kovo mėn. vykdė mokestinės nepriemokos išieškojimą, tačiau jos išieškoti nepavyko. VMI su bendrove buvo sudariusi mokestines paskolos sutartis, pagal kurias mokestinės nepriemokos sumokėjimas buvo išdėstytas, o mokestinės paskolos sutartys nemokant įmokų buvo nutrauktos. Bendrovės vadovas teismui nepateikė įrodymų, kodėl nevykdė sprendimuose nurodytų sąlygų ir nemokėjo mokestinių nepriemokų pagal grafiką.

Teismas iš balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos (2023 m. sausio 1 d. – 2023 m. gruodžio 31 d. laikotarpio finansinė atskaitomybės) duomenų nustatė, kad bendrovė turėjo 644 456 Eur turto, kurį sudarė 352 465 Eur ilgalaikis turtas ir 290 791 Eur trumpalaikis turtas; bendrovė turėjo 543 734 Eur įsipareigojimų. 2023 m. bendrovė patyrė 106 789 Eur nuostolių. Iš 2022 m. sausio 1 d. – 2022 m. gruodžio 31 d. laikotarpio finansinės atskaitomybės dokumentų teismas nustatė, kad 2022 m. bendrovė turėjo 93 034 Eur pelno; 667 232 Eur turto, kurį sudarė 351 191 Eur ilgalaikis turtas ir 316 041 Eur trumpalaikis turtas; bendrovė turėjo 458 181 Eur įsipareigojimų. 2021 m. bendrovė turėjo 58 130 Eur pelno; 225 172 Eur turto, iš kurio 36 108 Eur ilgalaikio turto ir 184 064 Eur trumpalaikio turto bei 109 335 Eur įsipareigojimų. Bendrovės vadovas sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdė teismo įpareigojimo ir nepateikė duomenų apie bendrovės finansinę būklę, turimus kreditorius, debitorius, turto sudėtį. Teismas bendrovės bankroto byloje nusprendė, kad atsakovės 2023 m. balanse nurodomo turto nėra pagrindo laikyti realiu bendrovės turtu, o trumpalaikis turtas dėl savo pobūdžio gali keistis ir todėl negali patikimai garantuoti finansinių reikalavimų užtikrinimo. Bendrovės vadovas neteikė duomenų, kas sudaro bendrovės ilgalaikį ir trumpalaikį turtą. Bendrovė nuo 2024 m. vasario mėnesio nesugebėjo atsiskaityti su kreditore VMI, o išieškojimas vykdomas iš bendrovės banko sąskaitų nuo 2024 m. kovo 21 d. buvo nerezultatyvus. Teismas nusprendė, kad buvusiam bendrovės vadovui vėliausiai nuo 2024 m. vasario mėn. kilo pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo procesą, tačiau šios pareigos bendrovės vadovas nevykdė.

Teismas nurodė, kad FNTT vykdyto ikiteisminio tyrimo medžiaga perduota Panevėžio apygardos teismui ir jame nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-30-581/2026 (teisminio proceso Nr. 1-06-6-00003-2024-4), kurioje bendrovės vadovas kaltinamas, jog būdamas bendrovės pirmininku padarė nusikalstamas vaikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 207 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 3 dalyje. Bendrovė ir kreditorė UAB ,,ILTE“ nurodytoje baudžiamojoje byloje yra pripažintos civiliniais ieškovais. Baudžiamoji byla nėra išnagrinėta ir galutinis procesinis sprendimas nėra priimtas, todėl teismas nurodė neturįs pagrindo nuspręsti, kad bendrovės vadovas sudarė bendrovei nuostolingus, apgaulingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius bei sukėlė žalą bendrovei, dėl kurių minėtoje baudžiamojoje byloje jam yra pareikšti kaltinimai. Įvertinęs tai, kad baudžiamoji atsakomybė ir civilinė atsakomybė yra savarankiškos teisinės atsakomybės rūšys, kurios nekonkuruoja tarpusavyje, teismas nusprendė, jog tai nėra kliūtis nuspręsti dėl kitų galimai egzistuojančių tyčinio bankroto požymių.

Teismas pažymėjo, kad nemokumo administratorei nėra perduoti bendrovės apskaitos dokumentai. Buhalterinių paslaugų teikimo sutartis nutraukta nuo 2025 m. sausio 1 d. Panevėžio apygardos teismas 2026 m. balandžio 20 d. nutartimi apribojo buvusiam bendrovės vadovui teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu 2 metus ir 6 mėnesius, o 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi skyrė buvusiam bendrovės vadovui 1 730 Eur baudą už bendrovės dokumentų ir turto neperdavimą. Bendrovės vadovas nepateikė teismui įrodymų, kad turto ir dokumentų perduoti negali dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Tai apsunkina bankroto procesą, turto paiešką. Minėtos teismo nutartys yra įsiteisėjusios. Bendrovės vadovas nepateikė nei atsiliepimo, nei įrodymų, galinčių paneigti anksčiau teismo konstatuotas aplinkybes. Nesant perduotų visų dokumentų, nemokumo administratorė negali nustatyti tikrųjų bendrovės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties, identifikuoti su tuo susijusių operacijų ir patikrinti bendrovės atliktų ūkinių operacijų, sudarytų sandorių ir veiksmų teisėtumo. Byloje nepaneigta, kad nustatytu bendrovės buhalterinės apskaitos bei kitų dokumentų nemokumo administratorei neperdavimu siekiama užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis, bendrovės netinkamo valdymo aplinkybes. Byloje nėra duomenų, kad nurodytos pareigos nevykdymas nulemtas kitų priežasčių. Tai sudarė pagrindą konstatuoti tyčinį bendrovės bankrotą pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 4 punkte nustatytus požymius.

Teismas nustatė, kad 2022 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi bendrovė įsigijo kombainą už 68 365 Eur, jis nemokumo administratorei neperduotas, jo buvimo vieta nežinoma. Bendrovės vardu registruotu automobiliu 2024 m. liepos 8 d. buvo sukeltas eismo įvykis. Automobilis taip pat nebuvo perduotas nemokumo administratorei, o dėl sukelto eismo įvykio bendrovei kilo pareiga regreso tvarka atlyginti 1 499,35 Eur žalą. Tokie buvusio bendrovės vadovo veiksmai vertinti kaip sąmoningas bendrovės turtinės padėties pabloginimas apribojant galimybę bent dalinai padengti kreditorių skolas iš bendrovės turto ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą suvaržymas (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis).

Teismas nurodė, kad bendrovės vadovas, žinodamas (turėdamas žinoti) tikrąją bendrovės finansinę padėtį ir veiklos perspektyvas, neinicijavo bendrovės nemokumo (restruktūrizavimo ar bankroto), nors pagal JANĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą būtent jam teko tokia pareiga bendrovei esant nemokiai. Nemokumo byla buvo inicijuota kreditorės VMI 2025 m. sausio 7 d. teismui pateiktu pareiškimu. Nustačius, kad bendrovė buvo nemoki 2024 m. vasario mėn. buvusiam bendrovės vadovui turėjo ir galėjo būti suprantama, jog, tęsdamas nemokios bendrovės gyvavimą, didindamas jos nevykdomų įsipareigojimų apimtį ir nesiimdamas realių veiksmų jos nemokumo problemoms spręsti, jis pažeidžia bendrovės kreditorių teises ir jų teisėtus interesus. Bendrovės nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose jam nustatytas pareigas, susijusias su bendrovės valdymu. Bendrovės bankrotas buvo nulemtas ne verslo nesėkmės. Bendrovės vadovo neveikimas, delsiant inicijuoti bendrovei bankroto bylą, vadovo veiksmai aplaidžiai, netinkamai vedant buhalterinę apskaitą, nuosekliai blogėjant bendrovės finansinei padėčiai šių veiksmų tęsimas taip dar labiau bloginant bendrovės finansinę padėtį bendrovei jau esant nemokiai, bendrovės turto neperdavimas, vertinant nurodytus veiksmus (neveikimą) kaip visumą, sudarė pagrindą nuspręsti, jog bendrovės vadovo veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su bendrovės nemokumu, turtinės padėties tolesniu pabloginimu ir kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės skolininkės turtą apribojimu. Teismas nusprendė, kad nustatyti buvusio bendrovės vadovo veiksmai atitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytus tyčinio bankroto požymius.

Dėl finansininkės veiksmų teismas pažymėjo, kad paslaugų sutartis nutraukta nuo 2025 m. sausio 1 d., todėl ji neturėjo pareigos toliau rengti metinių finansinės atskaitomybės dokumentų ar organizuoti jų rengimą, ar perduoti dokumentus iškėlus bankroto bylą nemokumo administratorei. Byloje nesant kitų jos sąmoningai atliktų neigiamų veiksmų (neveikimo) bendrovės atžvilgiu, vien tik ta aplinkybė, kad jos vadovaujama bendrovė iki 2025 m. sausio 1 d. teikė buhalterinės apskaitos paslaugas, negali būti pagrindas pripažinti, jog finansininkė bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė apgaulingai ir aplaidžiai, neišsaugojo bendrovės dokumentų bei iškėlus nemokumo bylą jų neperdavė nemokumo administratorei. Tai, kad jau po bankroto bylos iškėlimo, bet nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo dar nesant įsiteisėjusiai, 2025 m. kovo 14 d. buvo sudarytas bylų (dokumentų) perdavimo aktas ir sutartis nutraukta nuo 2025 m. sausio 1 d., priešingos išvados nesuponavo, įvertinant ir tai, jog bendrovės metinės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2024 metus buvo parengti 2025 m. kovo 8 d. ir pateikti Juridinių asmenų registrui 2025 m. kovo 9 d. Jokie kaltinimai (įtarimai) baudžiamojoje byloje (ikiteisminiame tyrime) finansininkei pareikšti nėra ir nebuvo.

Teismas nemokumo administratorės pareiškimą patenkino iš dalies, pripažindamas bendrovės bankrotą tyčiniu, o už jį atsakingu asmeniu pripažino buvusį bendrovės vadovą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis, JANĮ 70 straipsnis), atmesdamas pareiškimo dalį dėl finansininkės. Nors nemokumo administratorės pareiškimas patenkintas iš dalies, teismas nurodė nenustatęs pagrindo patenkinti finansininkės prašymo skirti nemokumo administratorei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nemokumo administratorės pasinaudojimas suteikta procesine teise kreiptis į teismą, nesant piktnaudžiavimo tokia teise požymių, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesu. Teismas nenustatė, kad nemokumo administratorė siekė neteisėtų interesų gynimo, jog elgėsi nesąžiningai ir teikė akivaizdžiai nepagristą pareiškimą. Kitus byloje dalyvaujančių asmenų argumentus, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, nurodytus nutarties motyvus ir padarytas išvadas, teismas įvertino kaip teisiškai nereikšmingus, todėl dėl jų atskirai nepasisakė (CPK 185 straipsnis).

III. Atskirojo skundo argumentai

Suinteresuotas asmuo S. S. atskirajame skunde prašo: (1) panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2026 m. liepos 3 d. nutarties dalį, kuria atsakovės LŽŪB „Gelažių žemės ūkis“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir už jį atsakingu pripažintas suinteresuotas asmuo S. S., ir klausimą išspręsti iš esmės – šią nemokumo administratorės UAB ,,Bankroto valdymas“ pareiškimo dalį atmesti; (2) nepatenkinus 1-ojo reikalavimo, panaikinti skundžiamą Panevėžio apygardos teismo 2026 m. liepos 3 d. nutarties dalį ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; (3) priimti prie atskirojo skundo pridedamus naujus paaiškinimus ir įrodymus (CPK 314 straipsnis). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta netinkamai pritaikius JANĮ 70 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 4 punktą, nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 suformuotos praktikos, pažeidus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 178, 185 straipsniai) ir skundžiamą nutartį grindžiant tarpusavyje prieštaraujančiais motyvais (CPK 263 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismui jis nepateikė atsiliepimo ne dėl sąmoningo pasyvumo ar siekio vilkinti procesą, o dėl objektyvių, nuo bendrovės vadovo valios nepriklausiusių kliūčių. Nustatytu terminu atsiliepimui pateikti, nebuvo galima prisijungti prie Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo (toliau – EPP), kadangi portalas nuolat neveikė arba strigo (sistemos neprieinamumas, prisijungimo klaidos), tai buvo ne pavienis atvejis, kiti portalo naudotojai taip pat neturėjo galimybės juo naudotis. Bendrovės vadovas byloje dalyvavo be advokato, todėl neturėjo kitų galimybių parengti ir pateikti atsiliepimo. Skundžiama nutartis priimta vien pagal pareiškėjos ir kreditorės teiginius, skundžiamą nutartį grindžiant bendrovės vadovo procesiniu pasyvumu, o ne pareiškėjos įrodymų pagrindu. Paaiškinimų ir įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik susipažinus su skundžiamos nutarties motyvais (CPK 314 straipsnis). Tyčinio bankroto bylose vyrauja viešasis interesas, teismas jose privalo būti aktyvus, todėl atsisakymas priimti įrodymus, galinčius paneigti patį tyčinio bankroto faktą, prieštarautų bylos esmės atskleidimo tikslui (CPK 2 straipsnis).

Skundžiamoje nutartyje nenustatytas nė vienas iki pirmosios instancijos teismo konstatuoto nemokumo momento (2024 m. vasario mėn.) bendrovės vadovo atliktas sąmoningas veiksmas ar sudarytas sandoris, dėl kurio bendrovė būtų tapusi nemoki. Skundžiamos nutarties aplinkybės chronologiškai ir turiniu su nemokumo atsiradimu nesusijusios: 1) pareiga perduoti nemokumo administratorei dokumentus ir turtą atsirado tik įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą (2025 m. kovo 17 d., JANĮ 57 straipsnio 1 dalis), t. y. praėjus daugiau kaip metams po pirmosios instancijos teismo nustatyto nemokumo momento; 2) eismo įvykis įvyko po nemokumo momento, todėl nemokumo sukelti negalėjo; 3) kombaino įsigijimas bendrovės turtą didina, o ne mažina; pelningais 2022 metais įsigyta žemės ūkio technika yra įprastas ūkinės veiklos sprendimas, ne kreditorių interesus pažeidžiantis sandoris; 4) dėl baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-581/2026 pareikštų įtarimų skundžiamoje nutartyje konstatuota, kad kol baudžiamoji byla neišnagrinėtai, pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo nuspręsti, jog bendrovės vadovas sudarė nuostolingus, apgaulingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius. Todėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto požymis, kuriuo rėmėsi pareiškėja, byloje nenustatytas – ir ši skundžiamos nutarties dalis atskiraisiais skundais neskundžiama. Nesant nustatyto nė vieno nemokumą sukėlusio sąmoningo veiksmo, skundžiamos nutarties išvada dėl JANĮ 70 straipsnio 1 dalies galėtų būti grindžiama tik esminiu jau nemokios bendrovės padėties pabloginimu, tačiau ir ši sąlyga neįrodyta: po 2024 m. vasario mėn. skundžiamoje nutartyje nurodyta tik draudiko pretenzija dėl 1 499,35 Eur regresinės prievolės (apie 0,3 proc. bendrovės įsipareigojimų) ir pasyvus mokestinės nepriemokos augimas, kuris yra ne sąmoningas veiksmas, o prievolių kaupimasis. Jokio sandorio, turto perleidimo, privilegijų atskiriems kreditoriams ar kito aktyvaus veiksmo, esmingai pabloginusio bendrovės padėtį, skundžiamoje nutartyje nenustatyta. Esminis pabloginimas negali būti konstatuojamas be konkrečių veiksmų ir konkretaus masto įrodymo (CPK 178, 185 straipsniai).

JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto trys alternatyvios sudėtys neįrodytos: 1) apgaulingą ir aplaidų apskaitos tvarkymą paneigia skundžiamos nutarties motyvai dėl finansininkės: apskaita suvesta, suvestiniai registrai sudaryti iki 2024 m. gruodžio 31 d., o duomenų apie neregistruotas ar apgaulingai registruotas ūkines operacijas byloje nėra. Ta pati apskaita negali vienoje skundžiamos nutarties dalyje būti tinkama (nusprendžiant dėl finansininkės), o kitoje – apgaulinga ir aplaidi (nusprendžiant dėl buvusio bendrovės vadovo). Tai vidinis motyvų prieštaravimas, pažeidžiantis CPK 263 ir 185 straipsnius; 2) Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės rinkiniai buvo pateikiami už visus laikotarpius, įskaitant 2024 metus (rinkinys parengtas 2025 m. kovo 8 d. ir pateiktas 2025 m. kovo 9 d. – tai konstatuota skundžiamoje nutartyje). Finansinės atskaitomybės rinkinių neteisingumas byloje nebuvo nei įrodinėjamas, nei nustatytas; 3) byloje nėra jokio VMI patikrinimo akto.

Skundžiama nutartis grindžiama vien dokumentų neperdavimu nemokumo administratorei, tačiau tai yra JANĮ 57 straipsnio, o ne 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto, pažeidimas, atsiradęs po bankroto bylos iškėlimo; už jį įstatymas numato ir teismas buvusiam bendrovės vadovui jau pritaikė savarankiškas poveikio priemones (JANĮ 13 straipsnio apribojimas 2026 m. balandžio 20 d. nutartimi; 1 730 Eur bauda 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi). Pagal kasacinio teismo išaiškinimą byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, kitomis teisinėmis priemonėmis ir reaguojama į pažeidimus, neturinčius priežastinio ryšio su nemokumu; jos negali būti dubliuojamos tyčinio bankroto konstatavimu, o juo labiau atstoti JANĮ 70 straipsnio 1 dalies sąlygų įrodinėjimo.

Nėra ginčijama, kad bendrovė 2024 m. patyrė rimtų finansinių sunkumų, todėl bendrovės vadovui kilo pareiga svarstyti nemokumo proceso inicijavimą, tačiau tai nereiškia tyčinio bankroto. Nemokumo momentas nustatytas vien pagal 19 876,06 Eur mokestinę nepriemoką (apie 3 proc. bendrovės 2023 m. balansinio turto) neatitinka pačios skundžiamos nutarties cituojamų kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis Nr. e3K-3-105-684/2019): nevertintas įsipareigojimų nevykdymo sistemiškumas, veiklos perspektyvos ir žemės ūkio veiklai būdingas ryškus pajamų sezoniškumas – pagrindinės įplaukos gaunamos realizavus derlių metų antroje pusėje, todėl nepriemokos susidarymas vasario mėnesį savaime negrįžtamo nemokumo nerodo. Pirmosios instancijos teismo pozicija dėl 2023 m. balanso metodologiškai nenuosekli: balanso duomenimis remtasi konstatuojant nuostolį ir įsipareigojimus, bet atsisakyta jais remtis dėl turto (CPK 185 straipsnis). Byloje liko neanalizuotas Juridinių asmenų registrui pateiktas 2024 m. finansinių ataskaitų rinkinys, tiesiogiai atspindintis bendrovės būklę ginčo laikotarpiu. Bendrovės vadovo veiksmai rodė sąžiningą siekį atkurti mokumą, o ne privesti bendrovę prie bankroto: su VMI buvo sudarytos dvi mokestinės paskolos sutartys, kuriomis nepriemokos mokėjimas išdėstytas – tokias sutartis VMI sudaro tik įvertinusi realią galimybę atkurti mokumą. Įmokos pagal grafikus nebuvo sumokėtos dėl objektyvių priežasčių: 2023 m. prasto grūdų derliaus, mažų grūdų derliaus supirkimo kainų. Pagal kasacinio teismo praktiką (pareiškėjos cituotą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018) pavėluotas bankroto bylos inicijavimas pats savaime yra savarankiškas civilinės atsakomybės delikto pagrindas, o tyčinio bankroto požymiu tampa tik tada, kai delsimo laikotarpiu kartu sąmoningai sudaromi kreditorių teises pažeidžiantys sandoriai. Skundžiamoje nutartyje 2024 m. vasario – 2025 m. sausio mėn. laikotarpiu nenustatytas nė vienas bendrovės sudarytas sandoris. Visą šį laikotarpį VMI aktyviai vykdė išieškojimą, taigi kreditoriai dėl bendrovės būklės nebuvo klaidinami.

2024 m. liepos 8 d. eismo įvykis įvyko po pirmosios instancijos teismo nustatyto nemokumo momento, todėl nemokumo priežastimi būti negali. Ši aplinkybė negali būti vertinama kaip sąmoningas bendrovės būklės pabloginimas, nes turėtų būti nustatytas tyčinis, į kreditorių interesų pažeidimą nukreiptas veiksmas. Eismo įvykį sukėlė ir iš įvykio vietos pasišalino trečiasis asmuo, ikiteisminis tyrimas sustabdytas nenustačius kaltininko, bendrovės vadovas jame pripažintas nukentėjusiuoju, todėl šios aplinkybės vertinimas kaip sąmoningai pabloginant bendrovės padėtį neatitinka įrodinėjimo logikos. 1 499,35 Eur draudiko pretenzija yra vienašalis, teismine tvarka nepatikrintas reikalavimas, kurio teisinis pagrindas abejotinas, kadangi atgręžtinis reikalavimas turi būti nukreipiamas į eismo įvykį sukėlusį ir iš įvykio vietos pasišalinusį vairuotoją, o ne į draudėją. Net ir pripažinus pretenziją pagrįsta, 1 499,35 Eur sudaro apie 0,3 proc. bendrovės įsipareigojimų, t. y. ši suma yra per maža, kad galėtų būti vertinama kaip esminis nemokios bendrovės padėties pabloginimas JANĮ 70 straipsnio 1 dalies prasme. Automobilis nebuvo bendrovės turtas, o tik išperkamosios subnuomos objektas pagal sutartį Nr. MTRF-2023/313, kurios savininkė UAB „MT rental & finance“.

Kombainas įsigytas iš UAB „Livila“ už 68 365 Eur, 2022 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 01/2022-07-27 bendrovė jį pardavė Š. G. už 68 849 Eur, t. y. praėjus mėnesiui po įsigijimo, už didesnę nei įsigijimo kainą, bendrovei veikiant pelningai (2022 m. – 93 034 Eur pelno). Toks sandoris nėra nei nuostolingas ar ekonomiškai nenaudingas (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nei sudarytas mažesne negu rinkos kaina ar neatlygintinai (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punktas), todėl negali būti nei nemokumo priežastimi, nei kreditorių interesus pažeidžiančiu sandoriu. Sutartyje nustatytas atsiskaitymas dalimis iki 2026 m. spalio 15 d., o nuosavybės teisė į kombainą pirkėjui pereina tik sumokėjus visą kainą (sutarties 4.6 papunktis), iki tol pirkėjas neturi teisės kombaino perparduoti, t. y. bendrovė turi rezervuotą nuosavybės teisę į kombainą ir reikalavimo teisę į likusią kainos dalį (pirkėjo patvirtinimu – apie 8 000 Eur). Tai yra realus bendrovės turtas, kuris nėra dingęs ar pasisavintas, nėra slepiama kombaino buvimo vieta. Jo advokatas 2026 m. balandžio 16 d. raštu policijai pateikė duomenis, pagal kuriuos kombainas yra pas Š. G.. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2026 m. balandžio 17 d. nutarimu (patvirtintu prokurorų rezoliucijomis) buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal nemokumo administratorės pareiškimą pagal BK 178 straipsnį arba BK 183 straipsnį. Prielaidos apie kombaino vagystę ar turto pasisavinimą iki skundžiamos nutarties priėmimo buvo oficialiai patikrintos ir paneigtos. Nemokumo administratorė vėliausiai 2026 m. balandžio 20 d. tiksliai žinojo kombaino buvimo vietą, jo valdytoją ir likusios skolos dydį, tačiau pirmosios instancijos teismo apie tai neinformavo. Toks pareiškėjos elgesys nesuderinamas su CPK 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta pareiga procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai, o jos suklaidinto pirmosios instancijos teismo išvada apie sąmoningą bendrovės turtinės padėties pabloginimą neturi faktinio pagrindo. Dėl kombaino grąžinimo ir (ar) likusios kainos dalies priteisimo Š. G. yra pareikštas ieškinys.

Aplinkybė dėl dokumentų ir turto neperdavimo atsirado tik po bankroto bylos iškėlimo ir negali pagrįsti išvados dėl nemokumo priežasčių, o už patį neperdavimą pritaikytos JANĮ numatytos poveikio priemonės (apribojimas ir bauda). Pirmosios instancijos teismui nebuvo žinoma, kad pagrindinių bendrovės buhalterinės apskaitos ir veiklos dokumentų bendrovės vadovas negali perduoti, nes jie paimti FNTT pareigūnų atliekant ikiteisminį tyrimą ir yra jų žinioje. Tai paneigia skundžiamos nutarties išvadą, kad bendrovės vadovas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, jog turto ir dokumentų perduoti negali dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Skundžiamos nutarties išvada, kad neperdavimu siekiama užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis, yra prezumpcija, padaryta vien iš bendrovės vadovo procesinio pasyvumo, kurią paneigia tai, jog dokumentai yra teisėsaugos institucijos žinioje, t. y. ne paslėpti, o priešingai – valstybės institucijos tiriami.

Įrodinėjimo pareiga tyčinio bankroto byloje tenka pareiškėjai (CPK 178 straipsnis). Skundžiamos nutarties išvada apie tyčinį bankrotą padaryta sumuojant aplinkybes, iš kurių nė viena atskirai neatitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalies sąlygų, t. y. pavėluotas inicijavimas be nustatytų žalingų sandorių delsimo laikotarpiu, po bankroto bylos iškėlimo atsiradęs dokumentų neperdavimas, teismo nepatvirtinta 1 499,35 Eur pretenzija ir prielaidomis grindžiamas kombaino epizodas. Vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalies požymių (net jei jie būtų nustatyti) nepakanka. Pagrindinės pareiškėjos prielaidos dėl galimai atliktos vagystės arba turto pasisavinimo dar iki skundžiamos nutarties priėmimo buvo oficialiai patikrintos ir paneigtos atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą pagal nemokumo administratorės pareiškimą.

Skundžiamos nutarties išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo nuspręsti, jog bendrovės vadovas sudarė bendrovei nuostolingus, apgaulingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius, byloje dalyvaujančių asmenų atskiraisiais skundais neskundžiama, todėl galimi pareiškėjos ar kreditorės UAB ,,ILTE“ atsiliepimų argumentai, grindžiami neišnagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-30-581/2026 medžiaga, reikštų atskirojo skundo nagrinėjimo ribų peržengimą buvusio bendrovės vadovo nenaudai ir nekaltumo prezumpcijos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis) bei įrodinėjimo taisyklių (CPK 178 straipsnis) pažeidimą: kaltinamasis aktas yra kaltinimo tezė, o ne teismo patikrintas faktas. Žala kildinama iš tų pačių veikų, dėl kurių bendrovė ir UAB ,,ILTE“ yra pareiškusios civilinius ieškinius baudžiamojoje byloje.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Dėl pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas egzistavimo bus pasisakyta tolesniuose šios nutarties punktuose.

Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu ir atsakingu asmeniu pripažintas bendrovės vadovas, apeliantas S. S., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, kadangi pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas pareiškėjos nemokumo administratorės prašymas už tyčinį bankrotą atsakingu asmeniu pripažinti taip pat ir bendrovės finansininkę, nėra apskųsta.

Dėl naujų įrodymų

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2026 m. balandžio 17 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, el. laišką apie bendrovės dokumentų perdavimą FNTT, UAB ,,MT rental & finance“ ieškinį dėl skolos priteisimo iš apelianto, bendrovės ir Š. G. 2022 m. liepos 27 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Asmuo, siekdamas pasinaudoti tokia išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti atitinkamą prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo ir turi šį prašymą pagrįsti svariais argumentais, kodėl jam turėtų būti taikoma nurodyta išimtis iš bendrosios taisyklės.

Apeliantas atskirajame skunde pateiktame prašyme priimti naujus įrodymus nurodė, kad pirmosios instancijos teisme atsiliepimo į pareiškimą dėl tyčinio bankroto nepateikė ne dėl sąmoningo pasyvumo ar siekio vilkinti procesą, o dėl objektyvių, nuo apelianto valios nepriklausančių kliūčių, kadangi atsiliepimui pateikti nustatytu laikotarpiu apeliantas negalėjo prisijungti prie EPP. Kitų galimybių pateikti atsiliepimo neturėjo, kadangi byloje dalyvavo be advokato. Apelianto teigimu, šių paaiškinimų ir įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik susipažinus su skundžiamos nutarties motyvais, be to, nauji įrodymai ir paaiškinimai turi būti priimti dėl bankroto bylose vyraujančio viešojo intereso.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors apeliantas pateiktame prašyme priimti naujus įrodymus nurodė, kad pirmosios instancijos teisme negalėjo pateikti atsiliepimo į pareiškėjos pareiškimą, kadangi negalėjo prisijungti prie EPP paskyros, tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenų nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas 2026 m. balandžio 20 d. nutartimi priėmęs nemokumo administratorės pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, šios nutarties nuorašą ir pranešimą dėl atsiliepimo pateikimo išsiuntė apeliantui el. paštu 2026 m. balandžio 20 d. Byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantui minėta pirmosios instancijos teismo nutartis nebuvo įteikta, šios aplinkybės apeliantas neginčija. Pažymėtina, kad apeliantas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog EPP sistema atsiliepimui pateikti nustatytu laikotarpiu neveikė. Atnaujinta LITEKO sistema pradėta eksploatuoti nuo 2026 m. birželio 1 d., todėl tik nuo šios datos apeliantas galimai galėjo susidurti su sistemos veikimo nesklandumais, tačiau įvertinus tai, kad apeliantas atsiliepimą pirmosios instancijos teismui turėjo pateikti iki sistemos atnaujinimų, o objektyvių duomenų, pagrindžiančių EPP sistemos neveikimą periodu, kada buvo nustatytas terminas pateikti atsiliepimą, apeliantas nenurodė, šie apelianto argumentai vertinami kaip nepagrįsti. Apeliantas taip pat teigia, kad atsiliepimo pateikti pirmosios instancijos teismui negalėjo dėl to, jog byloje dalyvavo be advokato, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši priežastis nelaikytina objektyvia, sutrukdžiusia apeliantui pateikti pirmosios instancijos teismui šios nutarties 18 punkte nurodytus įrodymus, juo labiau kad apeliantas jais disponavo iki skundžiamos nutarties priėmimo.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai, įvertinęs tai, jog apelianto pateikti nauji įrodymai gali būti reikšmingi analizuojant pagrindų bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu egzistavimą, taip pat ir į tai, kad bankroto bylose vyrauja viešasis interesas, o teismas jose turi būti aktyvus, priima apelianto pateiktus naujus įrodymus ir juos įvertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

Dėl pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu

Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).

JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje vadovaujasi ir kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais dėl ĮBĮ normų taikymo.

Kasacinio teismo yra nurodyta, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar kartą būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Dėl to, net jeigu įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024).

Nagrinėjamoje byloje bendrovės bankrotą prašoma pripažinti tyčiniu remiantis JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais požymiais, įrodinėjant, kad: 1) buvęs bendrovės vadovas bendrovei esant nemokia delsė inicijuoti nemokumo procesą; 2) buvęs bendrovės vadovas ir finansininkė nėra perdavę dokumentų ir turto paskirtai nemokumo administratorei o tai patvirtina, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai; 3) bendrovės vadovas neperdavė nemokumo administratorei bendrovės turto (kombaino, automobilio), galimai pasisavino šį turtą, taip sumažindamas galimybę bent iš dalies patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus 4) buvo sudaryti nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi bendrovei sandoriai, priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai, atlikti žalą sukėlę veiksmai (bendrovės lėšomis buvo atsiskaitoma už neatliktus darbus, buvo sugadintas bendrovei priklausantis automobilis, jis buvo perduotas vairuoti trečiajam asmeniui, o dėl juo sukeltos žalos yra pareikštas draudimo bendrovės regresinis reikalavimas nemokumo byloje).

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pripažino, kad bendrovės vadovas pažeidė JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą pareigą laiku inicijuoti bendrovės nemokumo procesą, neperdavė nemokumo administratorei bendrovei priklausančių kombaino bei automobilio, jų buvimo vieta nežinoma, o bendrovės vardu registruotu automobiliu buvo sukeltas eismo įvykis dėl kurio bendrovei kilo pareiga regreso tvarka atlyginti 1 499,35 Eur žalą. Šiuos buvusio bendrovės vadovo veiksmus teismas įvertino kaip sąmoningą bendrovės turtinės padėties pabloginimą, apribojantį galimybę bent dalinai padengti kreditorių skolas iš bendrovės turto ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą suvaržymą (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis), o bendrovės dokumentų paskirtai nemokumo administratorei neperdavimą įvertino kaip aplaidų bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą ir tyčinio bankroto požymį pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 4 punktą. Tačiau skundžiamoje nutartyje teismas nurodė nevertinsiąs bendrovės vadovo sudarytų sandorių bei atliktų veiksmų, dėl kurių buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, o šiuo metu teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla.

Dėl bendrovės bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą požymį

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovės vadovas (apeliantas) paskirtai bendrovės nemokumo administratorei neperdavė bendrovės veiklos dokumentų, tai objektyviai suvaržė galimybes identifikuoti bendrovės turto sudėtį, įvertinti bendrovės ūkines operacijas ar sudarytus sandorius, todėl padarė išvadą, jog yra JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas tyčinio bendrovės bankroto požymis. Kartu pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad finansininkė šios pareigos nėra pažeidusi, kadangi dar iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo paslaugų sutartis su bendrove buvo nutraukta, visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti bendrovės vadovui, todėl finansininkei neatsirado pareiga bendrovės dokumentus perduoti nemokumo administratorei, atitinkamai, ji negali būti laikoma pažeidusia šią pareigą bei atsakingu už tyčinį bankrotą asmeniu. Minėta, kad pastaroji pirmosios instancijos teismo išvada atskiruoju skundu nėra skundžiama, todėl nėra apeliacijos dalyku (CPK 320 straipsnis).

Apeliantas atskirajame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl bendrovės dokumentų neperdavimo kaip tyčinio bankroto požymio, remdamasis tuo, kad bendrovės dokumentų neperdavimas nelemia bendrovės nemokumo, o dokumentų jis neperdavė dėl to, jog jie buvo paimti ikiteisminį tyrimą atlikusių FNTT pareigūnų. Be to, nemokumo administratorė neįrodė, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai. Tą esą patvirtina ir teismo išvada dėl finansininkės atsakomybės nebuvimo. Šie apelianto argumentai pripažįstami stokojančiais teisinio pagrįstumo.

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti, spręsdamas dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, – juridinio asmens buhalterinė apskaita tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių vengimas.

Apgaulingai ar aplaidžiai tvarkoma juridinio asmens buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti juridinio asmens komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias juridinio asmens bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ar aplaidus juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymas (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto norma iš esmės atitinka anksčiau galiojusiame ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą juridinio asmens tyčinio bankroto požymį, todėl šiuo atveju aktuali teismų praktika, suformuota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, taikymo, atkreipė dėmesį į šio požymio specifiką, kuri pasireiškia tuo, kad dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kasacinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties kasacinis teismas išaiškino, kad, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).

Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2022 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1211-407/2022). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi juridinio asmens valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023).

Taigi pagal aptartą teismų praktiką, skirtingai nei interpretuoja apeliantas, vertinant dokumentų neperdavimą kaip tyčinio bankroto požymį, nėra svarbu, kad jis pats savaime bendrovės nemokumo nesukėlė. Svarbu tai, kad nustačius tokį faktą, nėra galimybės nustatyti bei įvertinti tikrąsias nemokumo susidarymo priežastis. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nemokumo administratorei nebuvo (nėra) perduoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai. Apeliantui šios pareigos neįvykdžius, jam Panevėžio apygardos teismo 2026 m. balandžio 20 d. nutartimi buvo apribota teisė 2 metus ir 6 mėnesius eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, o Panevėžio apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi buvo paskirta 1 730 Eur bauda. Šios nutartys yra įsiteisėjusios. Ir po jų priėmimo apeliantas nemokumo administratorei bendrovės dokumentų neperdavė.

Apeliantas atskirajame skunde deklaratyviai teigia, kad jis negalėjo perduoti nemokumo administratorei įmonės dokumentų dėl to, kad visi dokumentai yra paimti FNTT. Visų pirma, pažymėtina, kad apeliantas nepateikė jokių šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų. Nors byloje yra duomenys, kad FNTT buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuriame S. S. pareikšti kaltinimai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 3 dalį, tačiau nėra nustatyta kokius bendrovės dokumentus paėmė ikiteisminio tyrimo pareigūnai (ar visus, ar tik tam tikrus, susijusius su tiriamais epizodais), ar buvo paimti bendrovės dokumentų originalai, ar tik jų kopijos, kada ir iš ko dokumentai buvo paimti ir pan. Apelianto kartu su atskiruoju skundu pateiktas 2026 m. liepos 2 d. el. laiškas, kuriame nurodoma, kad bendrovės buhalterinės apskaitos ir bendrovės veiklos dokumentai yra FNTT žinioje, negali būti įvertintas kaip įrodymas apie bendrovės dokumentų, juo labiau – visų – paėmimą. Visų pirma, iš šio el. laiško turinio nėra aišku, ar jį parašė apeliantas (el. laiškas išsiųstas A. G., nors el. laiško pabaigoje apeliantas nurodytas kaip el. laišką pasirašantis asmuo) ir kokiam adresatui jis skirtas (el. laiške nurodyta, kad jis skirtas (duomenys neskelbtini)). Įvertinus tai, nenustatyta, kad informacija apie dokumentų perdavimą FNTT buvo pateikta nemokumo administratorei. Antra, tai nėra oficialus ir patikimas įrodymas dėl dokumentų paėmimo (pvz., poėmio protokolas), o tik el. laišką rašiusio asmens pozicija. Galiausiai, negalėdamas perduoti dokumentų dėl priežasčių, kurios nepriklausė nuo jo valios, apeliantas privalėjo laiku apie tai pranešti nemokumo administratorei. Aptartas 2026 m. liepos 2 d. el. laiškas, jeigu toks ir buvo išsiųstas nemokumo administratorei, niekaip nepagrindžia, kad iškėlus bendrovei bankroto bylą apeliantas šią pareigą įvykdė, nes, jis išsiųstas jau nagrinėjant bylą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, bet ne tuomet, kai apeliantui atsirado pareiga perduoti dokumentus (įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo).

Tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas neperdavė nemokumo administratorei įmonės dokumentų, iš esmės yra teisinga, o ir tai vertinama kaip vienas iš tyčinį bankrotą apibūdinančių požymių – siekis neperduodant dokumentų nuslėpti kryptingai blogą bendrovės valdymą, nenaudingų jai sandorių sudarymą ir kitus veiksmus, kurie galėtų padėti identifikuoti bendrovės privedimą prie bankroto tyčia.

Dėl žalos bendrovei padarymo neperdavus nemokumo administratorei turto

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad bendrovė 2022 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo kombainą už 68 365 Eur. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nemokumo administratorės pateikta informacija, skundžiamos nutarties priėmimo metu nustatęs, kad kombaino buvimo vieta nežinoma, tokius apelianto veiksmus įvertino kaip sąmoningą bendrovės turtinės padėties pabloginimą apribojant galimybę bent dalinai padengti skolas kreditoriams iš bendrovės turto ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą suvaržymą (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis). Apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad kombainas parduotas Š. G. praėjus mėnesiui po jo įsigijimo už didesnę nei įsigijimo kainą, bendrovė tuo metu veikė pelningai, o nemokumo administratorė kombaino buvimo vietą, jo valdytoją ir likusios skolos dydį žinojo dar 2026 m. balandžio 17 d., priėmus nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau pirmosios instancijos teismo apie tai neinformavo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybės, susijusios su informacija apie aptariamo turto buvimo vietą teismui nagrinėjant tyčinio bankroto klausimą, yra teisiškai reikšmingos, galinčios turėti įtakos tam, ar šis požymis buvo konstatuotas pagrįstai. Dėl šios priežasties yra priimtas apelianto kartu su atskiruoju skundu pateiktas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato veiklos skyriaus 2026 m. balandžio 17 d. nutarimas, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Šiame nutarime nurodyta, kad nenustatyti objektyvūs duomenys, jog apeliantas pasisavino, iššvaistė, pavogė turtą, todėl ikiteisminis tyrimas pagal BK 178 ir 183 straipsnius nemokumo administratorės pareiškimo pagrindu nepradėtas. Nutarime taip pat nurodyti pareiškimo tyrimo metu surinkti duomenys apie turto (kombaino) buvimo vietą, jo perleidimą Š. G.. Taigi apeliantas pagrįstai nurodo, kad ši informacija dar iki skundžiamos nutarties priėmimo buvo žinoma nemokumo administratorei, kuri, pareiškimą dėl tyčinio bankroto grįsdama aptariamo turto neperdavimo jai aplinkybe, nurodytos informacijos pirmosios instancijos teismui neatskleidė. Tai lėmė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl nežinomos turto buvimo vietos ir šia išvada pasirėmė konstatuodamas vieno iš tyčinio bankroto požymių egzistavimą.

Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien šios naujos informacijos jam pateikimas savaime nepaneigia, kad kombaino įsigijimo, o po to jo perleidimo sandoriai gali būti susiję su netinkamu bendrovės valdymu, galėję lemti bendrovės turtinės padėties pablogėjimą, kuris savo ruožtu galėjo turėti įtakos bendrovės nemokumui susiformuoti. Todėl nagrinėjant tyčinio bendrovės bankroto klausimą jie turi būti vertinami ir analizuojami.

Nustatyta, kad pagal bendrovės, atstovaujamos apelianto, ir Š. G. 2022 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 01/2022-07-27 1.1 papunktį, bendrovė pardavė, o Š. G. įsigijo kombainą. Pagal šios sutarties 2.2 papunktį, kombaino kaina iš viso yra 68 849 Eur. Sutarties 4 punkte išdėstyta prekės apmokėjimo tvarka ir terminai, t. y. pirkėjas įsipareigoja sumokėti 15 000 Eur iki 2022 m. spalio 15 d. (4.1 papunktis), 15 000 Eur – iki 2023 m. spalio 15 d. (4.2 papunktis), 15 000 Eur – iki 2024 m. spalio 15 d. (4.3 papunktis), 15 000 Eur – iki 2025 m. spalio 15 d. (4.4 papunktis), pirkėjas įsipareigoja visiškai atsiskaityti, t. y. pervesti 8 849 Eur iki 2026 m. spalio 15 d. (4.5 papunktis).

Vertinant 2022 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties, minėto 2026 m. balandžio 17 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą duomenis ir 2022 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį, nustatyta, kad kombainas buvo įsigytas 2022 m. birželio 30 d., o parduotas 2022 m. liepos 27 d., t. y. mažiau nei po mėnesio, už didesnę nei įsigijimo kainą. Tačiau vien tas faktas, kad turtas parduotas brangiau negu buvo pirktas, savaime nepagrindžia tokio sandorio ekonominio naudingumo bendrovei ir aiškios verslo logikos sudarant tokius sandorius. Pažymėtina, kad už kombainą, jį įsigydama, bendrovė įsipareigojo sumokėti sutartyje nustatytą kainą, tačiau perleidusi jį Š. G., mokėjimus išdėstė ilgam 4 metų laikotarpiui (2022 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4 punktas). Dar daugiau – 2026 m. balandžio 17 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad Š. G. 2022 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytų dalinių įmokų nurodė pavedimu neatlikęs, atsiskaitymas buvo vykdomas perduodant apeliantui grūdus. Atsižvelgiant į tai, nėra aišku, dėl kokių priežasčių šalys 2022 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartyje buvo numačiusios atsiskaitymą už kombainą dalinėmis įmokomis, o realiai buvo atsiskaitoma ne minėtoje sutartyje numatytu būdu, bet perduodant grūdus apeliantui. Taip pat nėra aišku, kokio kiekio grūdų perdavimas buvo vertinamas kaip atitinkantis 2022 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4 punkte numatytus dalinius mokėjimus, ar buvo sudaryti šį perdavimą pagrindžiantys dokumentai, ar šalys buvo pasirašiusios minėtos sutarties pakeitimą, kuris patvirtintų susitarimą dėl kitokios formos nei nurodyta sutartyje atsiskaitymą. Šių duomenų įvertinimas aktualus nustatant ar egzistuoja tyčinio bankroto požymiai pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, t. y. ar bendrovės atžvilgiu nebuvo sudarytas nuostolingas, ekonomiškai nenaudingas sandoris, ar atsiskaitymas išdėstytas bendrovei naudingam laikotarpiui, ar sutartis realiai buvo vykdoma, ar tik imituojamas jos vykdymas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje apelianto veiksmus taip pat vertino kaip sąmoningą bendrovės turtinės padėties pabloginimą (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis) tuo aspektu, kad nemokumo administratorei nebuvo perduotas bendrovei priklausantis automobilis, naudojantis šiuo automobiliu 2024 m. liepos 8 d. buvo sukeltas eismo įvykis dėl kurio bendrovei kilo pareiga regreso tvarka atlyginti 1 499,35 Eur žalą. Apeliantas, nesutikdamas su šia skundžiamos nutarties išvada, nurodo, kad eismo įvykis įvyko po nemokumo momento, todėl nėra nemokumo priežastis, be to, eismo įvykį sukėlė trečiasis asmuo, apeliantas yra nukentėjusysis, ikiteisminis tyrimas sustabdytas nenustačius kaltininko. Apeliantas pažymi, kad pretenzija nukreipta ne į tą asmenį, ji nėra patikrinta teismo tvarka, automobilis nėra bendrovės turtas, o net draudimo bendrovės pretenziją pripažinus pagrįsta, ši suma yra per maža pripažinti esminiu nemokios bendrovės padėties pabloginimu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies prasme.

LITEKO duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apylinkės teismas 2026 m. balandžio 16 d. sprendimu (t. y. dar iki skundžiamos nutarties priėmimo) civilinėje byloje Nr. e2-311-828/2026 patenkino ieškovės UAB ,,MT rental & finance“ ieškinį ir priteisė iš atsakovo S. S. (nagrinėjamos bylos apelianto) 19 540,08 Eur skolą bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą. Šis sprendimas 2026 m. gegužės 19 d. įsiteisėjo. Minėtos bylos duomenys patvirtina, kad UAB ,,MT rental & finance“ ir bendrovė 2023 m. liepos 5 d. buvo sudarę turto išperkamosios subnuomos sutartį Nr. MTRF-2023/313 pagal kurią UAB ,,MT rental & finance“ perdavė bendrovei nuomai automobilį. Šios prievolės užtikrinimui 2023 m. liepos 5 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis su apeliantu, pagal kurią apeliantas įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, jeigu bendrovė neįvykdys visos ar dalies savo prievolės pagal minėtą išperkamosios subnuomos sutartį. Bendrovei neįvykdžius įsipareigojimų pagal išperkamosios subnuomos sutartį, automobilis po eismo įvykio buvo grąžintas nuomotojai. Taigi automobilis bendrovei nuosavybės teise nepriklausė, o aplinkybes, kokiu teisiniu pagrindu bendrovė valdė transporto priemonę, tiek nemokumo administratorė, tiek pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę nustatyti remdamiesi transporto priemonės registracijos duomenimis. Iš bankroto byloje esančio transporto priemonės Porsche Panamera registracijos liudijimo matyti, kad bendrovė nurodyta kaip jo valdytoja, bet ne savininkė, taip pat – kad nuo 2024 m. lapkričio 8 d. VĮ Registrų centre šiai transporto priemonei buvo įregistruotas turtinės teisės apribojimas. Taigi skundžiamoje nutartyje automobilio neperdavimo nemokumo administratorei faktas nepagrįstai, visapusiškai neišnagrinėjus su automobilio teisiniu statusus susijusių aplinkybių, nurodytas kaip sąmoningas bendrovės turtinės padėties pabloginimas JANĮ 70 straipsnio 1 dalies prasme.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad su automobilio įsigijimu, jo valdymu susijusios aplinkybės taip pat galėtų ir turėtų būti vertinamos tinkamo bendrovės valdymo aspektu.

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2025 m. gegužės 20 d. nutarime, kuriuo sustabdytas ikiteisminis tyrimas, nurodyta, kad 2024 m. liepos 8 d. nenustatytas vairuotojas automobiliu nepasirinko saugaus greičio, jo nesuvaldė ir nuvažiavo nuo kelio. Apeliantas ikiteisminio tyrimo metu pateiktame paaiškinime nurodė, kad eismo įvykio metu jis leido automobilį vairuoti jam nepažįstamam asmeniui, su kuriuo susipažino bare. Nors apeliantas teigia, kad eismo įvykis sukeltas dėl neatsargumo trečiojo asmens, tačiau šie ikiteisminio tyrimo duomenys pagrindžia, jog automobilis, kuris išperkamosios subnuomos sutarties pagrindu buvo perduotas bendrovei, nebuvo naudojamas bendrovės tikslais ir interesais. Todėl ir šiuo aspektu būtų aktualu įvertinti, ar apeliantas veikė tinkamai bendrovės interesais, ar tokie veiksmai atitiko juridinio asmens valdymo organams įstatymų keliamus reikalavimus.

Vien tai, kad eismo įvykis įvyko po pirmosios instancijos teismo nutartyje nustatyto nemokumo momento, nereiškia, jog į šią aplinkybę negali būti atsižvelgiama vertinant apelianto veiksmų tinkamumą veikiant bendrovės interesais, t. y. ši aplinkybė turėtų būti įvertinama atsižvelgiant, ar tai nėra nemokios bendrovės padėties pabloginimas.

Atmestini kaip deklaratyvaus pobūdžio apelianto argumentai, kad pretenzija dėl 1 499,35 Eur žalos turi būti nukreipta į iš įvykio vietos pasišalinusį vairuotoją, bet ne į draudėją, kad tai tik pretenzija, o ne teismo įvertintas ar patvirtintas reikalavimas, kad 1 499,35 Eur žala yra per maža, jog galėtų būti vertinama kaip esminis nemokios bendrovės padėties pabloginimas JANĮ 70 straipsnio 1 dalies prasme. Visų pirma pažymėtina, kad bankroto byloje (Panevėžio apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-60-940/2026) 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi yra patvirtintas ERGO Insurance SE, veikiančio per Lietuvos filialą 1 499,35 Eur finansinis reikalavimas bendrovei. Apelianto subjektyvus vertinimas, kad draudiko pareikšta pretenzija dėl žalos atlyginimo nėra pakankamai didelė, neeliminuoja galimai blogo juridinio asmens valdymo požymio JANĮ 70 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, net ir nedidelė žalos suma gali turėti įtakos nemokaus juridinio asmens padėčiai (jos pablogėjimui).

Dėl sudarytų sandorių, bei veiksmų, kurių pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nevertino

Skundžiamoje nutartyje nurodęs, kad Panevėžio apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-30-581/2026 (teisminio proceso Nr. 1-06-6-00003-2024-4), kurioje apeliantas yra kaltinamas tuo, jog būdamas bendrovės pirmininku padarė nusikalstamas veikas numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 207 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 3 dalyje, o šioje byloje civiliniais ieškovais pripažintos bendrovė ir kreditorė UAB ,,ILTE“, nusprendė, kad teismas neturi pagrindo nuspręsti, jog apeliantas sudarė bendrovei nuostolingus, apgaulingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius bei sukėlė žalą bendrovei.

Nors apeliantas remiasi argumentu, kad, kadangi jis šios nutarties dalies neskundžia, o kiti asmenys atskirųjų skundų nėra padavę, neišnagrinėtos baudžiamosios bylos medžiagos vertinimas reikštų atskirojo skundo nagrinėjimo ribų peržengimą bendrovės vadovo nenaudai ir nekaltumo prezumpcijos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis) bei įrodinėjimo taisyklių (CPK 178 straipsnis) pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad bankroto instituto esmė, tikslai ir paskirtis lemia tai, jog bankroto procesas neabejotinai susijęs su viešuoju interesu. Šio proceso teisėtumo kontrolė yra pavesta teismui. Viešojo intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir, sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus, įvertinti reikšmingas jiems išspręsti aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

JANĮ, pakeitęs iki tol galiojusius ĮBĮ ir Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymą, expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtino aktyvų teismo vaidmenį nemokumo bylose. JANĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas teisėjo vadovavimo procesui principas, reiškiantis, kad teismas gali savo iniciatyva įpareigoti nemokumo proceso dalyvius atlikti procesinius veiksmus, rinkti įrodymus ir kontroliuoti nemokumo proceso šalių veiksmus, siekdamas užtikrinti veiksmingą teismo tvarka vykdomo nemokumo proceso eigą ir viešąjį interesą.

Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu bei kasacinio teismo praktika, nemokumo bylos (taigi, ir bylos dėl tyčinio bankroto) priskiriamos bylų kategorijai, kuriose dėl egzistuojančio viešojo intereso teismo vaidmuo yra aktyvesnis negu dispozityvaus pobūdžio bylose. Todėl aplinkybė, kad atskiruoju skundu nėra skundžiami tam tikri pirmosios instancijos teismo argumentai, nėra kliūtis apeliacinės instancijos teismui pasisakyti dėl tokių argumentų pagrįstumo, ypač tuo atveju, jeigu nustatoma, kad tam tikros bylos aplinkybės, kurios yra teisiškai reikšmingos, liko neįvertintos arba buvo įvertintos neteisingai.

LITEKO duomenys patvirtina, kad Panevėžio apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-30-581/2026, kurioje šiuo metu dar nėra priimtas galutinis procesinis sprendimas. Iš minėtoje byloje pateikto 2026 m. sausio 27 d. kaltinamojo akto duomenų nustatyta, kad apeliantas kaltinamas tuo, kad 2021–2022 m. neįvykusioms ūkinėms operacijoms pagrįsti panaudojo UAB „APA fasadai“ vardu išrašytus tikrovės neatitinkančius dokumentus (pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras, kuriose vienas iš rekvizitų – ūkinės operacijos turinys neatitinka tikrovės), dėl to tvarkomojoje buhalterinėje apskaitoje užfiksavo neįvykusias operacijas 169 394,47 Eur ir 29 577 Eur PVM. Apeliantas kaltinamas ir tuo, kad tyčia į bendrovės finansinę apskaitą įtraukęs PVM sąskaitas faktūras dėl realiai neįvykusio prekių ir paslaugų įsigijimo iš UAB „APA fasadai“, bendrovės 2022 m. spalio mėnesio deklaracijoje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės turtą ir jo panaudojimą bei šią deklaraciją su žinomai neteisingais duomenimis pateikė Panevėžio apskrities VMI, tokiu būdu išvengė 29 577 Eur PVM sumokėjimo. Taip pat, kad apeliantas tyčia apgaule padidino bendrovės sąnaudas, suklastotus dokumentus perdavė finansininkei, kuri nežinodama apie daromą nusikalstamą veiką, šiuos dokumentus įtraukė į bendrovės finansinę apskaitą bei UAB „APA fasadai“ pervedė 221 517,67 Eur, tokiu būdu apgaule UAB „APA fasadai“ naudai įgijo labai didelės vertės svetimą, bendrovei priklausantį turtą – 82 883,48 Eur. Kaltinamajame akte nurodomi ir kredito gavimo panaudojant apgaulę veiksmai: apeliantas 2022 m. liepos 22 d. bendrovės vardu pasirašęs 2022 m. liepos 21 d. kreditavimo sutartį Nr. IK-2022-05 su UAB „European Merchant Bank“ dėl 238 176 Eur kredito gavimo, pateikė bankui suklastotas sąskaitas faktūras, tokiu būdu apgaule gavo 104 439,30 Eur kreditą, kuris buvo pervestas bendrovei. Taip pat apeliantui buvo suteikti kreditai, kurie pervesti UAB „Aukštaitijos grūdas“. Iš viso apeliantas kaltinamas apgaule gavęs 238 176 Eur kreditą.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad faktinio pobūdžio aplinkybės, kurios reikšmingos nusikalstamos veikos padarymui konstatuoti, nebūtinai yra nustatinėjamos tik baudžiamojo proceso tvarka. Dėl tų pačių asmens atliktų veiksmų gali kilti baudžiamieji teisiniai padariniai, kvalifikuojami pagal baudžiamuosius įstatymus kaip nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, ir civiliniai teisiniai padariniai, kurie kvalifikuojami pagal civilinės teisės normas. Nustačius neteisėtus veiksmus civilinio proceso tvarka, sprendžiama dėl atsiradusių civilinių teisinių padarinių pašalinimo, pavyzdžiui, žalos atlyginimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu, turto priteisimo, išreikalavimo (vindikacijos, restitucijos), iškeldinimo ar kitokio asmens pažeistų teisių gynimo. Baudžiamojo proceso tvarka yra nustatoma, ar šie veiksmai padaryti, ar juos padarė tas asmuo, kuriam pareikštas įtarimas ar kaltinimas, ir ar yra teisinis pagrindas juos vertinti kaip kriminaline bausme baustiną veiką, taip pat, esant pagrindui, sprendžiama dėl bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2013). Tai, kad baudžiamojo proceso tvarka nėra nustatyta nusikaltimo, nereiškia, jog tokiam asmeniui negali kilti civilinė atsakomybė, nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017, 16 punktas).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatęs, kad baudžiamoji byla Nr. 1-30-581/2026 yra neišnagrinėta, nepagrįstai laikėsi pozicijos, jog kaltinamajame akte nurodytų duomenų (sandorių įtakos bendrovės nemokumui, jų atitikties juridinio asmens valdymo atitikimui įstatymo reikalavimams) jis neturi pagrindo nagrinėti. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tam tikras faktines aplinkybes atsisakė vertinti per civilinės atsakomybės prizmę – ar kaltinamajame akte nurodyti veiksmai buvo atlikti, ar jie atitinka sąžiningo, rūpestingo juridinio asmens valdymo standartą, ar jie sudaryti bendrovės interesais t. y. ar jų nėra pagrindo įvertinti kaip savarankiško tyčinio bankroto požymio pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Vadovaujantis minėta kasacinio teismo praktika, apelianto sudarytų sandorių (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo vertinimas gali būti atliekamas tiek civilinio proceso tvarka, tiek baudžiamojo proceso tvarka, t. y. šių duomenų vertinimas nėra priklausomas nuo baudžiamojoje byloje šiuo metu nepriimto teismo procesinio sprendimo ir civilinėje byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu gali būti atliekamas savarankiškai, nustatant bei vertinant civilinės teisės prasme reikšmingas aplinkybes.

Dėl bendrovės vadovo pareigos laiku inicijuoti bendrovės nemokumo procesą nevykdymo, kaip tyčinio bankroto požymio

Pagal JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktą juridiniam asmeniui tapus nemokiam, jo vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą.

Teismų praktikoje pažymėta, kad JANĮ atskirai nėra įtvirtinta, jog įstatymo nustatytos pareigos inicijuoti nemokumo bylą nevykdymas yra vienas iš tyčinio bankroto požymių. Kita vertus, nurodytos imperatyvios pareigos, numatytos JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nevykdymas patenka į juridinio asmens netinkamo valdymo (neveikimu) apibrėžtį, todėl, jeigu aptariama pareiga nevykdoma sąmoningai, žinant, jog tokiu neveikimu pažeidžiamos nemokaus juridinio asmens teisės ir (arba) teisėti interesai, bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 39 punktas; 2024 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-869-450/2024, 42 punktas; 2025 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-985-934/2025, 52 punktas). Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrovės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta atsižvelgiant į tai, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) bendrovės finansinę būklę, jos galimybes vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jeigu finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

JANĮ nėra nustatytas konkretus terminas, per kurį, bendrovei tapus nemokia, vadovas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įstatymų leidėjas JANĮ įtvirtino vertinamąją laiko sąvoką, nustatydamas, kad, juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas pareigą inicijuoti nemokumo procesą privalo įvykdyti nedelsdamas. Tai lemia, kad kilus ginčui dėl to, ar šią pareigą juridinio asmens vadovas įvykdė tinkamai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi spręsti, ar jis pakankamai operatyviai ir efektyviai reagavo į juridinio asmens nemokumo problemas, įvertindamas konkrečioje byloje nustatytų su tuo susijusių faktinių aplinkybių visumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-420-854/2025, 55 punktas; 2025 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-985-934/2025, 55 punktas).

Juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (juridinio asmens vadovui aiškiai suvokiant, kad bendrovė nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 29 punktas).

Pažymėtina, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Rungimosi proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009).

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad bendrovės vadovui vėliausiai 2024 m. vasario mėnesį atsirado pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo bylą, rėmėsi argumentu, kad nuo to momento buvo aišku, jog bendrovė nebegali atsiskaityti su kreditore VMI, šiai 2024 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 327-9262 ir 2024 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. (23.24-08) 327-16652 nutraukus mokestines paskolos sutartis, pagal kurias mokestinės nepriemokos sumokėjimas buvo išdėstytas. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu bendrovės nemokumo momentu, taip pat su teismo išvada, kad jis pažeidė pareigą inicijuoti nemokumo bylos iškėlimą, atsižvelgiant į bendrovės veiklos sezoniškumą.

Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas – tai juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Juridinio asmens nemokumui konstatuoti pakanka nustatyti vieną iš JANĮ 2 straipsnio 7 dalies nustatytų sąlygų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-448-302/2022).

Juridinio asmens nemokumas yra nustatomas išanalizavus jo finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra juridinio asmens įsipareigojimai, jų santykis su turimo turto realia verte ir juridinio asmens ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys jo galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais šis klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant JANĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

Bankroto byla bendrovei iškelta Panevėžio apygardos teismo 2025 m. vasario 24 d. nutartimi (nutartis įsiteisėjo 2025 m. kovo 17 d.), patenkinus kreditorės VMI pareiškimą. Atsižvelgęs į tai, kad buvęs bendrovės vadovas nei bankroto byloje, nei šioje byloje neteikė įrodymų, susijusių su realia bendrovės turto sudėtimi (kas konkrečiai sudaro bendrovės ilgalaikį ir trumpalaikį turtą), pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje vadovavosi bendrovės bankroto bylos duomenimis ir nusprendė, jog bendrovės 2023 m. balanse nurodomo ilgalaikio turto nėra pagrindo laikyti realiu bendrovės turtu, o trumpalaikis turtas dėl savo pobūdžio gali keistis ir todėl negali patikimai garantuoti finansinių įsipareigojimų įvykdymo. Taip pat iš bankroto byloje esančių duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovė nuo 2024 m. vasario mėnesio nesugebėjo atsiskaityti su kreditore VMI, o iš bendrovės banko sąskaitų nuo 2024 m. kovo 21 d. vykdomas išieškojimas buvo nerezultatyvus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, sprendžiant dėl juridinio asmens (ne)mokumo, svarbu nustatyti tikrąją (realią) konkretaus juridinio asmens turimo turto vertę, o ne remtis vien tik balanse nurodyta turto verte. Siekiant išsiaiškinti realią juridinio asmens turtinę padėtį, vertinami tiek finansinės atskaitomybės dokumentai, tiek kiti byloje esantys duomenys, pagrindžiantys realią, o ne įrašytą balanse, juridinio asmens turimo turto vertę ir įsipareigojimų kreditoriams dydį. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1048-933/2022; 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-467/2023).

Pažymėtina tai, kad apeliantas tiek nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo metu, tiek skundžiamos nutarties priėmimo metu neteikė teismui jokių duomenų, susijusių su bendrovės finansine būkle, ilgalaikio bei trumpalaikio turto sudėtimi. Minėta, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įrodinėjimo našta tenka tam, kas teigia, todėl apeliantas, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų kitą bendrovės nemokumo momentą. Įvertinus tai, kad bendrovė nemokėjo įmokų VMI, kurios buvo išdėstytos mokestinės paskolos sutartimis ir kurios buvo nutrauktos būtent dėl jau atidėtų įmokų nemokėjimo, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamos nutarties išvada, jog šis faktas patvirtina, kad bendrovė nebegalėjo laiku vykdyti turtinių prievolių ir tai atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytą nemokumo požymį. Jis savo ruožtu yra pakankamas konstatuoti, kad tuo metu bendrovės vadovui kilo pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo procesą. Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino įsipareigojimų nevykdymo sistemiškumo, veiklos perspektyvos ir žemės ūkio veiklai būdingo ryškaus pajamų sezoniškumo, todėl vasario mėnesį susidariusi nepriemoka esą nepagrindžia nemokumo, pažymėtina, kad apeliantui pirmosios instancijos teismui neteikus jokių paaiškinimų, taip pat įrodymų, kad buvo reali galimybė sėkmingai vykdyti bendrovės veiklą ir atsiskaityti su kreditore VMI, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo papildomai vertinti atskirajame skunde nurodomų minėtų kriterijų.

Atmestini kaip deklaratyvaus pobūdžio apelianto argumentai, kad jis siekė atkurti bendrovės mokumą, sudarydamas mokestinių paskolų sutartis su VMI, kuriomis mokėjimai buvo išdėstyti. Minėta, kad mokestinės paskolos sutartys buvo nutrauktos VMI 2024 m. vasario 7 d. ir 2024 m. kovo 7 d. sprendimais būtent dėl periodinių įmokų nemokėjimo, o tai paneigia apelianto siekį bei galimybę atkurti bendrovės mokumą.

Apibendrindamas šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiamoje nutartyje nustatyto momento, kada apeliantui atsirado pareiga inicijuoti bendrovės bankroto bylą, atskirojo skundo argumentai nepaneigia. Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šios pareigos apeliantas neįvykdė, tačiau, kaip jau buvo paminėta (nutarties 65 punktas), imperatyvios pareigos, numatytos JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nevykdymas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai, taip pat jeigu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, buvo sąmoningai sudaromi sandoriai, kurias pažeidžiamos kreditorių teisės ir (arba) teisėti interesai. Šiuo atveju nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai identifikavo pareigos inicijuoti bendrovės bankroto bylą pažeidimą, tačiau pripažįstamas pagrįstu apelianto argumentas, kad šią aplinkybę vertindamas kaip tyčinio bankroto požymį, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokie bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad po bendrovės faktinio nemokumo apeliantas sąmoningai delsė inicijuoti bankroto bylos iškėlimą arba kad būtų buvę sudaryti kokie nors kreditorių teises pažeidžiantys sandoriai ar atlikti kiti veiksmai, kuriais būtų pažeistos kreditorių teisės ir (arba) teisėti interesai. Todėl vien šio fakto (pareigos inicijuoti bendrovės bankroto bylos iškėlimą pažeidimo) konstatavimas, kartu neidentifikavus sąmoningo delsimo ar sąmoningo kreditorių teisių pažeidimo, nėra pakankamas pripažinti, kad tai yra tyčinio bankroto požymis.

Dėl bylos procesinės baigties

Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatoma, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė ir pagal byloje esančius įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausių faktinių ir teisinių aplinkybių visuma. Sprendžiant dėl šios normos taikymo, vertinama neištirtų aplinkybių apimtis ir pobūdis, taip pat įrodymų surinkimo galimybė. Jeigu nustatoma, kad dėl tirtinų aplinkybių ir rinktinų įrodymų apimties byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės iš naujo, tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog pirmosios instancijos teisme bylos esmė nebuvo atskleista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2009).

Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties priėmimo metu nepakankamai ištyrė ir įvertino byloje esančius duomenis (požymius) pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo įvertinti, ar visi požymiai (bendrovės sudaryti sandoriai, kito veiksmai, kurie nagrinėjami baudžiamojoje byloje, dokumentų neperdavimas, kombaino buvimo vietos nustatymas, kombaino pardavimas, automobilio neperdavimas ir žalos atlyginimas regreso tvarka) galėtų būti kvalifikuoti kaip tyčinis bendrovės bankrotas, kurį lėmė apelianto galimai netinkamas bendrovės valdymas. Šioje nutartyje minėti pirmosios instancijos teismo neanalizuoti duomenys galimai tokią išvadą galėtų pagrįsti, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o apeliacinės instancijos teisme šie trūkumai negali būti ištaisyti dėl to, kad byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama ir ta apimtimi, kuria nebuvo iš esmės nagrinėta pirmosios instancijos teisme.

Dėl nurodytų priežasčių apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos teismo 2026 m. liepos 3 d. nutarties dalį, kuria atsakovės likviduojamos dėl bankroto žemės ūkio bendrovės „Gelažių žemės ūkis“, j. a. k. 304959087, bankrotas pripažintas tyčiniu ir už atsakovės likviduojamos dėl bankroto žemės ūkio bendrovės „Gelažių žemės ūkis“ tyčinį bankrotą atsakingu pripažintas suinteresuotas asmuo S. S., a. k. (duomenys neskelbtini) panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.