- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-18
- Bylos Nr.
- e2A-195-881/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00357-2025-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Tomas Venckus, Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- G. T., I. K.
- Atsakovas
- A. E.
- Kategorijos
- 2.1.28pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.1.2.8Kooperacijos (bendradarbiavimo) principas
- 3.3.1.19.3Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Tomo Venckaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. T. ir I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. T. ir I. K. ieškinį atsakovui A. E. dėl preliminariosios sutarties sąlygų nevykdymo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai G. T. ir I. K. (toliau – ir ieškovai) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. E. (toliau – ir atsakovas), prašydami priteisti iš atsakovo 120 200,80 Eur turtinės žalos atlyginimą, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad su atsakovu 2024 m. lapkričio 14 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir preliminarioji sutartis), kuria atsakovas įsipareigojo parduoti ieškovams butą dvibučiame gyvenamajame name ir žemės sklypo dalį, esančius (duomenys neskelbtini). Preliminariąja sutartimi atsakovas įsipareigojo visiškai užbaigti statybos darbus iki 2025 m. kovo 1 d., o pagrindinę notarinės formos pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti iki 2025 m. kovo 1 d. Remiantis preliminariosios sutarties 3.4 papunkčiu, bendra turto kaina –320 000 Eur. Remiantis preliminariosios sutarties 5.1, 5.2, 5.3 ir 5.4 papunkčiais, ieškovai pervedė atsakovui 30 000 Eur avansinį mokėjimą, kuris įskaičiuotas į turto kainą. Šalys susitarė, kad tuo atveju, jeigu pagrindinė sutartis nebus pasirašyta ir pagrindinės sutarties sudarymo terminas šalių susitarimu nebus pratęstas dėl atsakovo kaltės, tai atsakovas per 10 dienų nuo sutarties termino pabaigos privalės sumokėti ieškovams dvigubo dydžio avansinių mokėjimų sumą. Kadangi suėjus nustatytam terminui pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, atsakovas neįvykdė pareigos visiškai užbaigti statybos darbus ir projekto baigtumą įregistruoti 100 procentu, atsakovas privalo grąžinti ieškovams 60 000 Eur. Statybos darbai vyko vangiai, trūko dokumentų, pajėgumų, o esami darbuotojai keitėsi tris kartus. Atsakovas atsisakė vykdyti buto įrengimo darbus dėl to, kad ieškovai neva nepateikia medžiagų. Tačiau visos reikalingos apdailos medžiagos ir pajėgumai, vadovaujantis preliminariosios sutarties 1 priedo 1 punktu, yra atsakovo prievolė, išskyrus sutarties 1 priedo 2 punkte įvardytus ieškovų pateikiamus (apmokamus) daiktus ir medžiagas, kuriuos, esant poreikiui, atsakovas turėjo įsigyti savarankiškai ir pateikti ieškovams apmokėti, tačiau to nepadarė. Ieškovai pateikė atsakovui visas reikalingas apdailos darbams vykdyti medžiagas: šilumos siurblį, rekuperatorių, santechnikos įrangą, plyteles, signalizacijos ir vaizdo stebėjimo įrangą. Ieškovai įsigijo: grindų dangą, duris, laiptus, baldus, telefonspynę, šviestuvus, jungiklius, pastogės dailylentes. Jie yra pasirengę atvežti juos iš tiekėjų sandėlių, kai bus pasiekta reikiama įrengimo darbų stadija, kadangi durys, grindys, laiptai ar baldai negali būti montuojami, kol neišdažytos lubos ir sienos (dėl apgadinimo, ar negalimumo montuoti pagal technologiją), kol nebaigti gipso apdailos darbai, kol nesumontuotas vandens tiekimas ir kanalizacija, rekuperacija ir ventiliacija. Nepateiktų medžiagų atsakovas nereikalavo iš ieškovų, kadangi nebuvo poreikio, o darbų neplanavo atlikti. Kadangi dėl atsakovo kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, atsakovas privalo kompensuoti ieškovams jų išlaidas buto įrengimui, apdailos darbams atlikti, medžiagų, prekių, daiktų ir trečiųjų šalių atliktų darbų vertę, kaip faktinius nuostolius: 39 791 Eur išlaidas būsto įrengimui ir 20 409,80 Eur pagal ieškovų pasirašytas sutartis, kurios dėl sutartyse numatytų netesybų ir saugojimo mokesčių nuolat didėja. Atsakovas padarė 20 000 Eur neturtinę žalą, kadangi dėl atsakovo nesąžiningumo bei vengimo bendradarbiauti ieškovai patyrė nusivylimą, emocinę depresiją dėl žlugusių puoselėtų lūkesčių, dvasinius išgyvenimus bei stresą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 10 d sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovams 44 178,77 Eur turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. kovo 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 679,51 Eur bylinėjimosi išlaidas, įpareigojo atsakovą ieškovams per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti galimybę pasiimti pas atsakovą esančius daiktus.
Pirmosios instancijos teismas iš 2025 m. sausio 5 d., 2025 m. sausio 19 d., 2025 m. sausio 31 d. ir 2025 m. vasario 9 d. elektroninių laiškų nustatė, kad ieškovas siuntė atsakovui apšvietimo laidų vietas ir zonas (pirmojo ir antrojo namo aukšto planus), nurodydamas, kad pasislinko jungikliai, buvo siųstas galutinis pirmojo aukšto detalizavimas, šio aukšto lubų derinimas bei priešgaisrinių detektorių žymėjimas. Atsakovas 2025 m. sausio 28 d. elektroniniame laiške nurodė ieškovui apie ieškovo užtrukimą su santechnikos ir elektros darbų derinimu. Atsakovas informavo ieškovą, kad, atsižvelgiant į tai, jog su ankstesniais gipso darbų meistrais neišėjo susitarti dėl vėlesnio laiko, rado kitus meistrus, o ieškovas nuo 2025 m. sausio 31 d. gali tartis dėl susitikimo su jais. Atsakovas šiame elektroniniame laiške taip pat nurodė, kad nori sužinoti iš ieškovo, kada bus pristatytos likusios medžiagos vidaus apdailai atlikti. Atsakovas, atsižvelgdamas į elektros ir santechnikos darbų nesklandumus, 2025 m. vasario 20 d. elektroniniame laiške pateikė ieškovui pasiūlymus: 2025 m. kovo 1 d. įforminti notarinę pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje aiškiai bus apibrėžta likusių darbų apimtis, jų atlikimo terminai bei medžiagų tiekimo grafikas; pirkėjai perveda visą sutartą sumą (išskyrus banko paskolą), o už kiekvieną vėlavimo mėnesį moka papildomus 1 200 Eur; arba, alternatyviai, nutraukti sutartį, apskaičiuoti jau sumokėtą kainą už atliktus darbus, įforminti atsiskaitymą, o likusius darbus ieškovas užbaigs savo jėgomis. Tą pačią dieną ieškovai nurodė atsakovui, kad vis dar negali užsakyti visų apdailos medžiagų dėl nebaigtų apdailos etapų, be to, nereiškia pretenzijų dėl to, jog tris savaites ginčo objekte nebuvo daroma gipso apdaila. Vėliau, 2025 m. vasario 28 d. elektroniniu laišku atsakovas pasiūlė pratęsti darbų pagal sutartį atlikimo terminą vienam mėnesiui su sąlyga, kad ieškovai pateiks detalų medžiagų pristatymo grafiką. Ieškovai 2025 m. kovo 5 d. elektroniniu laišku nurodė, kad medžiagos bus pateikiamos, kai bus jų naudojimo poreikis – tam atsakovas turės informuoti ieškovą prieš 48 valandas. Papildomai ieškovai pažymėjo, kad medžiagos anksčiau, nei reikalinga, nebus teikiamos dėl jų saugumo. Tą pačią dieną ieškovai kitu elektroniniu laišku pasiūlė pratęsti sutarties terminą iki 2025 m. gegužės 1 d. Atsakovas 2025 m. kovo 10 d. elektroniniu laišku pasiūlė sudaryti pagrindinę sutartį su esamu baigtumu, o buto galutinė kaina sudarytų 277 000 Eur. Ieškovai 2025 m. kovo 11 d. nurodė, kad bendra sutarties darbų apimtis ir kaina nebus keičiama. Atsakovas 2025 m. kovo 12 d. dar kartą pasiūlė sudaryti pagrindinę sutartį pagal esamą darbų baigtumą, nurodydamas, kad atsisako pratęsti sutartį.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, ieškovų ir atsakovo sudaryta 2024 m. lapkričio 14 d. preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis atitinka visas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio nustatytas sąlygas. Tačiau šalių sudarytos sutarties 4.3 papunkčiu atsakovas papildomai įsipareigojo užbaigti ginčo objekto statybos darbus ir projekto baigtumą įregistruoti 100 procentų. Pasak teismo, be preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties požymių, šalių sudaryta sutartis turi ir rangos sutarties požymių, o būtent: atsakovo įsipareigojimas baigti ginčo objektų statybos darbus savo rizika pagal ieškovų užduotį ir ieškovų įsipareigojimas sumokėti atsakovui už atliktą darbą. Be to, atsakovas, vykdydamas statybos darbus, juos atlikdavo savarankiškai nustatydamas atlikimo būdus. Teismas padarė išvadą, kad tuo atveju, jeigu atsakovas nebūtų įsipareigojęs baigti ginčo objekto statybos darbus, ieškovai nebūtų sudarę 2024 m. lapkričio 14 d. preliminariosios sutarties.
Teismas padarė išvadą, kad iš ieškovo ir atsakovo susirašinėjimo matyti, jog ginčas prasidėjo nuo to momento, kai ginčo objekte užsitęsė gipso apdailos darbai. Atsakovas 2025 m. sausio 28 d. elektroniniame laiške nurodė, kad gipso darbai buvo rezervuoti nuo 2024 m. gruodžio 27 d., tačiau ieškovai užtruko su santechnikos ir elektros derinimu, dėl to klausimas buvo išspręstas tik 2025 m. sausio 16 d., tuo metu su gipso darbų meistrais atsakovui neišėjo susitarti, dėl to jie išėjo dirbti į kitą objektą. Kitus gipso darbų meistrus, remiantis atsakovo 2025 m. sausio 28 d. elektroniniu laišku, atsakovas rado tik 2025 m. sausio 28 d. Nors atsakovas teigė, kad tokiam uždelsimui reikšmės turėjo ieškovo delsimas perduoti visas reikalingas medžiagas, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja abiejų šalių kaltė, dėl kurios nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad ieškovai, uždelsdami pateikti medžiagas, keisdami techninius sprendinius, keisdami ginčo objekte atsakovo jau atliktus darbus, vilkino statybos procesą, tačiau atsakovas, nuo momento, kai buvo baigti elektros ir santechnikos darbai (2025 m. sausio 16 d.), taip pat uždelsė bendradarbiauti (pavyzdžiui, gipso darbai pradėti tik 2025 m. sausio 28 d., t. y. po beveik dviejų savaičių, tai laikytina gana ilgu laikotarpiu, įvertinus numatytus santykinai neilgus rangos darbų terminus, ir nepateikė teismui įrodymų, jog negalėjo būti daromi kiti darbai). Toks atsakovo neveikimas turėjo reikšmės, kad atsakovui būtų neįmanoma iki preliminariosios sutarties termino pabaigos įvykdyti pareigą užbaigti objekto statybą iki 2025 m. kovo 1 d., ir, atitinkamai, sudarė sąlygas ieškovų patirtos žalos atsiradimui.
Teismų praktikoje šalių kaltė nustatoma ne tik pagal tai, ar šalys įvykdė preliminariąja sutartimi nustatytus įsipareigojimus, bet ir pagal tai, ar šalys laikėsi sutarties vykdymo principų, įtvirtintų CK 6.200 straipsnyje (bendradarbiavimo, kooperavimosi, ekonomiškumo ir kitų). Dėl nurodyto, teismo vertinimu, ieškovo vengimas aktyviai bendradarbiauti bei pateikti medžiagų pristatymo grafiką lėmė, kad atsakovas laiku neįvykdė įsipareigojimų. Iš šalių susirašinėjimo matyti, kad atsakovas ne vieną kartą prašė ieškovo atsiųsti medžiagų pateikimo grafiką, tačiau ieškovas arba nurodydavo, kad „viskuo yra pasirūpinta“, arba deklaratyviai nurodydavo, kad „medžiagos yra įsigytos ir niekas iš pirkėjo pusės nėra užlaikoma“. Teismas pažymėjo, kad medžiagų pateikimo grafiko sudarymas būtų sudaręs palankesnes sąlygas atsakovui baigti ginčo objekto statybą, be to, toks veiksmas yra neatsietinas šalių bendradarbiavimo elementas. Teismas konstatavo, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta tiek dėl ieškovų, tiek dėl atsakovo kaltės.
Pasisakydamas dėl ieškovų sumokėto avansinio mokėjimo dvigubo priteisimo, teismas nurodė, kad pripažinus, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl abiejų šalių kaltės, nėra pagrindo iš atsakovo ieškovams priteisti dvigubą sumokėto avanso sumą. Esant ir ieškovų kaltei, reikalavimo priteisti iš atsakovo 60 000 Eur tenkinimas neatitiktų preliminariosios sutarties 6.2 papunktyje nustatytos sąlygos, kurioje nurodyta, kad kaltas turi būti tik atsakovas, ir prieštarautų teisingumo, proporcingumo bei sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į teismų praktiką bei aplinkybę, kad šalys nebuvo susitariusios dėl atsakomybės už sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma, nusprendė, jog ieškovams priteisiama suma, kurią jie sumokėjo atsakovui, t. y. 30 000 Eur.
Pasisakydamas dėl ieškovų išlaidų ir sutartinių prievolių (60 200,80 Eur reikalavimo), teismas nurodė, kad, remiantis preliminariosios sutarties 6.2 papunkčiu, tuo atveju, jeigu pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis iki numatyto termino nebus pasirašyta ir terminas šalių susitarimu nebus pratęstas dėl atsakovo kaltės arba dėl įsipareigojimų nevykdymo, atsakovas, be dvigubo dydžio sumokėto ieškovų avanso, papildomai privalo sumokėti faktinę ieškovų pateiktų atsakovui apdailos darbams atlikti medžiagų, prekių, daiktų ir trečiųjų šalių atliktų darbų vertę pagal pagrindžiančius išlaidas dokumentus ar kainas rinkoje, kaip faktinius ieškovo nuostolius. Atsakovas 2026 m. sausio 16 d. prašyme bei baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad sutinka kompensuoti ieškovų išlaidas už įsigytą šilumos siurblį „Daikin“, papildomą elektros instaliacijos medžiagą, telefonspynės ekraną, signalizaciją ir video sistemą, signalizacijos pranešimų paslaugą, plyteles garažui, signalizacijos tvarkymą, potinkinę transformatorinę ir pusę plytelių katilinei kainos (likusias nepanaudotas medžiagas sutinka grąžinti) ir kompensuoti 14 178,77 Eur.
Teismo vertinimu, tuo atveju, jeigu yra likusių nepanaudotų plytelių katilinei ir yra galimybė jas grąžinti, nėra pagrindo priteisti ieškovams visą jų sumokėtą kainą už plyteles, kadangi grąžintą likutį ieškovai galės kitaip valdyti, naudoti ir disponuoti (atitinkamai, ir parduoti). Taigi, atsakovui sutikus kompensuoti nurodytų daiktų vertę, teismas priteisė ieškovams 14 178,77 Eur išlaidas už nurodytus daiktus. Atsakovas taip pat nurodė, kad nesutinka kompensuoti išlaidų už kondicionierių „Daikin“, sūkurinę vonią, vonios ir dušo maišytuvus, įmontuojamus tualetus, 2 vienetus dušelių, vartus, tačiau juos ieškovai turi išsimontuoti savo sąskaita. Iš ieškovų pateiktų rašytinių įrodymų (sąskaitų faktūrų) nustatyta, kad daiktai buvo įsigyti, už juos ieškovai sumokėjo, todėl daiktai yra ieškovų nuosavybė. Kaip ir dėl nepanaudotų plytelių katilinei likučio, kadangi daiktai yra ginčo objekte ir juos įmanoma grąžinti, teismas nusprendė, kad ieškovams šių daiktų vertė nepriteisiama. Dėl vartų išsimontavimo teismas pažymėjo, kad vartai, kaip ir anksčiau paminėti daiktai, buvo ieškovų įsigyti bei atskirai įmontuoti ieškovų sąskaita. Jie priklauso ieškovui nuosavybės teise, yra galimybė juos išsimontuoti, todėl jų vertė nepriteisiama iš atsakovo, o ieškovai gali išsimontuoti juos savo lėšomis.
Teismas pažymėjo, kad kai kurie ieškovų nurodyti daiktai, konkrečiai – gyvatukas, išmanusis valdiklis ir plytelės voniai, buvo įsigyti po sutarties termino pabaigos, t. y. 2025 m. kovo 1 d., 2025 m. kovo 6 d. ir 2025 m. kovo 21 d. Teismo vertinimu, priteisti iš atsakovo išlaidas už šiuos daiktus ieškovams nėra pagrindo, kadangi jie buvo įsigyti, kai faktiškai sutartiniai santykiai tarp šalių buvo pasibaigę. Ieškovai savo iniciatyva įsigijo šias prekes, todėl šios išlaidos ieškovams nepriteisiamos. Atsakovas papildomai nurodė, kad nesutinka kompensuoti ieškovų išlaidas už prekes, t. y. parketą, jungiklius, „Zigbee“ adapterį ir „Dooya“ motorą užuolaidoms, elektroninį karnizą, LED valdiklį laiptams, šildymo automatiką, santechniką, šviestuvus, lataką dušui, jungiklį, laiptus, duris, išmanųjį valdiklį, spyną garažo durims, baldus virtuvei bei mygtukus įmontuojamiems tualetams. Atsakovas nurodė, kad minėti daiktai yra ieškovų žinioje. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad minėti daiktai yra ginčo objekte ir panaudoti arba kitaip įmontuoti į ginčo objektą. Atitinkamai, teismo vertinimu, sutiktina su atsakovu, kad prašomos priteisti sumos už juos ieškovams nepriteistinos. Ieškovai taip pat prašė priteisti išlaidas už įėjimo duris, o atsakovas teigė nesutinkantis kompensuoti durų išlaidas, kadangi ieškovai demontavo buvusias duris, įdėdami pigesnes. Teiginį, kad įėjimo durys buvo ieškovų pakeistos, atsakovas nurodė ir atsiliepime į ieškinį, o ieškovai dublike į šį argumentą neatsikirto, todėl teismas nusprendė, jog ieškovai pakeitė ginčo objekto įėjimo duris. Kadangi preliminariąja sutartimi ieškovai neįsipareigojo įrengti įėjimo durų, ieškovai savo rizika ir vienašališkai nusprendė pakeisti ginčo objekte jau atsakovo įmontuotas duris, todėl išlaidų už įmontuotas įėjimo duris teismas ieškovams nepriteisė. Ieškovų atstovas baigiamųjų kalbų metu prašė atimti iš ieškovams priteisiamos sumos 150 Eur nuostolius už duris, atitinkamai, šių nuostolių teismas ieškovams nepriteisė. Įvertinęs aplinkybę, kad ieškovams privalo būti grąžinami ginčo objekte esantys daiktai, teismas įpareigojo atsakovą per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos daiktus išsimontuoti, susirinkti ir išsivežti.
Pasisakydamas dėl neturtinės žalos reikalavimo, teismas pažymėjo, kad ieškovai nepateikė objektyvių įrodymų, jog jie iš tikrųjų galėjo patirti nurodytus neigiamus emocinius išgyvenimus. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nebaigta ginčo objekto statyba sukėlė realius padarinius, kurie būtų susiję su gyvenamosios vietos nebuvimu, paieška ar kitais gyvenimui svarbiais aspektais. Teismo vertinimu, ieškovai neįrodė, kad jie iš tikrųjų patyrė neturtinę žalą. Teismas papildomai pažymėjo, kad, esant mišriajai šalių kaltei, būtų neproporcinga ieškovams už jų padarytus veiksmus (vengimą tinkamai bendradarbiauti su atsakovu) priteisti neturtinę žalą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai G. T. ir I. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 10 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, arba, nustačius, kad neatskleista bylos esmė, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 10 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neintegravo bendradarbiavimo ir kooperavimosi principų į civilinės atsakomybės proporciją, nors šių principų atsakovas nesilaikė, neskubėjo atlikti darbus, kurie turėjo esminę reikšmę objekto baigtumui ir sutarties vykdymo terminams (gipso įrengimą pradėjo tik 2025 m. sausio 28 d.), nepristatė veiksmų grafiko. Šie pažeidimai turėjo būti įvertinti kaip atsakovo nesąžiningas elgesys.
Preliminariosios sutarties 6.2 papunktis numatė dvigubą kompensacijos sumą atsakovo kaltės atveju. Atsakovas nesilaikė sutartinių įsipareigojimų, todėl teismas galėjo pripažinti, kad atsakovo kaltė buvo vyraujanti. Teismas formaliai pripažino rangos sutarties elementus, bet neįvertino jų reikšmės atsakovo atsakomybei. Abipusės kaltės nustatymas sumenkina ieškovų teises pagal preliminariosios sutarties nuostatas, o elektroninių laiškų turinys ir darbų vėlavimo faktai įrodo, kad atsakovas neįvykdė pareigos baigti statybos darbus savo rizika, todėl teismas turėjo daugiau pabrėžti atsakovo atsakomybę ir priteisti dvigubą avanso sumą, kaip kompensaciją. Sutarties 6.2 papunktis numatė dvigubo avanso mokėjimą, tai atitinka netesybų (baudos) institutą, o jų sumažinimas galimas tik CK 6.73 straipsnio pagrindu. Tačiau teismas šios nuostatos apskritai netaikė. Teismas nenustatė kaltės proporcijos, neįvertino, ar ieškovų veiksmai buvo susiję priežastiniu ryšiu su termino nesilaikymu, neanalizavo, ar medžiagų grafiko nepateikimas objektyviai galėjo sutrukdyti užbaigti statybą laiku.
Teismas konstatavo, kad neva ieškovai nepateikė medžiagų grafiko, o atsakovas vėlavo organizuoti darbus. Tačiau preliminariojoje sutartyje ieškovams nebuvo nustatyta pareiga pateikti medžiagų grafiką. Taip pat neįrodyta, kad be tokio grafiko objektyviai nebuvo įmanoma tęsti darbų ar kad konkretūs darbai buvo sustabdyti dėl konkrečių medžiagų trūkumo. Neįvertintas ir ieškovo įsipareigojimas pateikti visa, kas būtų reikalinga darbams atlikti, per 48 valandas nuo pareikalavimo. Neįvertinta ir tai, kad atsakovas yra profesionalus rangovas, kuris teismo posėdyje pripažino esantis dviejų bendrovių direktorius, vykdantis statybos rangos veiklą, statantis individualius namus, daugiabutį namą ir vaikų darželį. Taigi, būtent atsakovui teko pareiga planuoti darbų eigą, koordinuoti darbų atlikimo terminus ir užtikrinti tinkamą rangos sutarties vykdymą. Teismas iš esmės perkėlė rangovo organizacinę riziką pirkėjams. Nenustačius kaltės proporcijos, neįrodžius priežastinio ryšio ir išplėtus preliminariosios sutarties turinį, sprendimo dalis dėl mišrios kaltės yra nepagrįsta.
Teismas, konstatavęs, kad ieškovai gali išmontuoti ginčo objekte esančią įrangą savo lėšomis, iš esmės neįvertino, ar ši įranga netapo nekilnojamojo daikto sudėtine dalimi. Pagal CK 4.15 straipsnį, daikto dalimis laikomi tokie elementai, kurie yra susiję su pagrindiniu daiktu ir negali būti atskirti nepadarius žalos pagrindiniam daiktui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl sudėtinės dalies statuso būtina vertinti fizinį integravimą, funkcinį ryšį, ekonominį atskyrimo racionalumą, galimą žalos mastą. Teismas, spręsdamas ginčą, šių kriterijų netaikė. Byloje nustatyta, kad vartų sistema su pamatais, tvoros konstrukcijos, banketė, santechnikos įranga, įėjimo durys, integruoti inžineriniai sprendimai yra fiziškai ir funkciškai integruoti į statinį. Teismas neanalizavo, ar jų atskyrimas nesukels konstrukcinės žalos, ar nepraras ekonominės vertės, ar jie nėra neatskiriamai susiję su statinio paskirtimi. Teismas priteisė 14 178,77 Eur žalos atlyginimą už daiktus, kuriuos atsakovas sutiko kompensuoti, tačiau nepriteisė įsigytų, bet nepanaudotų ar ginčo objekte esamų daiktų, nors jie faktiškai buvo panaudoti arba įsigyti objektui įrengti pagal preliminariąją sutartį ir negali (ar labai ribotai gali) būti panaudoti kitur dėl jų specifinių savybių – matmenų, kiekių, kokybinių ar funkcinių savybių.
Teismas neįvertino įsigytų daiktų laikotarpio kriterijaus, nes nepriteisė išlaidų už daiktus, įsigytus po preliminariosios sutarties termino pabaigos (2025 m. kovo mėnesio). Teismas neįvertino, ar ieškovų išlaidos buvo tiesioginė atsakovo delsimo ir nesąžiningo veikimo pasekmė. Kai kurios išlaidos galėjo būti būtinos, kad objektas būtų įrengtas pagal preliminariosios sutarties sąlygas, todėl laikytina, jog atsakovo veiksmai netiesiogiai sukėlė šias išlaidas.
Teismas neįvertino, kaip išmontuoti santechnikos įrangą, įėjimo duris, kurių kaina su montavimu yra 1 260 Eur, nes šie daiktai ar dalis jų yra įmontuoti, todėl ieškovams teks juos išmontuoti. Kita daiktų dalis pristatyta į objektą ir dalis jų panaudota (objekte sumontuoti mechanizmai, santechnikos vamzdeliai, vandens bakeliai). Be to, įsigytos medžiagos, kurios saugomos tiekėjų sandėliuose arba pas ieškovus patalpose (parketas, vidaus durys, šildymo sistemos automatika, automatinių užuolaidų mechanizmai). Ieškovai, išmontuodami teismo priteistus daiktus, sugadins atsakovui priklausantį turtą. Nors teismas suteikė teisę ieškovams patiems išmontuoti įrangą, pasiimti sūkurinę vonią, vonios ir dušo maišytuvus, kondicionierių, įmontuojamus tualetus, 2 vienetus dušelių, taip pat išmontuoti tik ,,vartus“, tačiau ši sprendimo dalis yra nepagrįsta ir pažeidžia civilinės teisės principus, kadangi toks civilinių teisių gynimo būdas sukelia arba gali sukelti neproporcingą žalą atsakovui priklausančiam nekilnojamajam daiktui ir pažeidžia atsakovo nuosavybės teises. Įrangos išmontavimas (sudėtinis daiktas) yra susijęs su jos fiziniu atskyrimu nuo nekilnojamojo daikto, kuris priklauso atsakovui nuosavybės teise. Jeigu įrangos išmontavimas pažeistų statinio konstrukcijas, inžinerines sistemas, sienas, grindis ar kitas sudėtines dalis, tai reikštų atsakovo nuosavybės teisės pažeidimą, nes tokie veiksmai sumažintų nekilnojamojo daikto vertę, pablogintų jo fizinę būklę ar net padarytų jį iš dalies netinkamą naudoti pagal paskirtį. Jeigu įranga yra fiziškai integruota į statinį ir jos pašalinimas neišvengiamai sukeltų statinio ar jo sistemų pažeidimą, toks išmontavimas prieštarautų daikto vientisumo principui. Be to, prievolės vykdymas negali būti organizuojamas tokiu būdu, kuris sukelia nepagrįstai didelius nuostolius kitai šaliai, ypač kai tokie nuostoliai yra akivaizdžiai didesni nei susigrąžinamo turto vertė. Jeigu įrangos išmontavimas sukeltų būtinybę remontuoti statinį, atkurti pažeistas konstrukcijas ar inžinerines sistemas, o tokių darbų vertė būtų reikšminga, tai patvirtintų, kad pasirinktas civilinių teisių gynimo būdas yra neproporcingas siekiamam tikslui. Daiktų vertės kompensavimas imperatyviai numatytas preliminariosios sutarties 6.2 papunktyje, o tai yra faktinis apeliantų nuostolis, nes šie daiktai ieškovams nereikalingi. Atsakovas yra profesionalus statybininkas ir gali šiuos daiktus palikti neišmontuodamas, o nesumontuotus daiktus panaudoti kitame statybos objekte.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepriteisė išlaidų už daiktus, kuriuos ieškovai įsigijo, laikė pas save ar tiekėjus sandėliuose, nes jie nebuvo įmontuoti į ginčo objektą. Tai pernelyg formalus požiūris, nes įstatymas leidžia vertinti žalą ne tik objektyviai įmontuotų daiktų forma, bet ir kaip faktinius nuostolius, patirtus dėl atsakovo elgesio. Daiktai buvo įsigyti, siekiant vykdyti preliminariosios sutarties sąlygas, visų jų įsigijimo kaštų kompensavimas numatytas sutartyje, o atsakovo delsimas galėjo tiesiogiai padidinti šias išlaidas.
Teismo išvada, kad išlaidos už gyvatuką (įsigytas 2025 m. vasario 28 d., banko operacija pavirtinta 2025 m. kovo 1 d., sutarties galiojimo metu), išmanųjį valdiklį ir vonios plyteles (jos užsakytos 2025 m. kovo 6 d. atsakovui vis dar žadant pratęsti sutartį) negali būti nepriteistos vien dėl to, jog šie daiktai įsigyti po preliminariosios sutarties termino pabaigos, yra nepagrįsta. Vien preliminariosios sutarties termino pasibaigimas savaime nepaneigia tarp šalių susiklosčiusių faktinių santykių bei jų tarpusavio teisių ir pareigų, ypač jei šalys ir toliau veikė taip, lyg sutartiniai santykiai tęstųsi. Teismas neįvertino, ar po termino pabaigos šalys faktiškai tęsė bendradarbiavimą, derino objekto užbaigimą, toleravo atliktus pagerinimus ar sudarė pagrįstą įspūdį, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta. Teismas neanalizavo atsakovo elgesio – ar jis neprisidėjo prie situacijos, kai pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, ar nepiktnaudžiavo teise, pasinaudodamas ieškovų investicijomis į objektą.
Visi darbai buvo atlikti su atsakovo žinia, jis pats organizavo procesą, nesustabdė investicijų, neinformavo ieškovų apie galimą sandorio žlugimą. Teismas griežtai apribojo priteistinas sumas, remdamasis objektyviai įmontuotų daiktų kriterijumi, neįvertindamas, kad ieškovai turėjo reaguoti į atsakovo delsimo pasekmes. Teismas ignoravo, kad atsakovas netinkamai vykdė sutartį ir nepasiūlė atsiskaitymo su kreditoriumi variantų nei per preliminariosios sutarties 6.2 papunktyje nustatytą 10 dienų terminą, nei per vėlesnius 10 mėnesių, ir visą laiką laikėsi pasyvios pozicijos. Nepaisant to, kad jam buvo žinoma konkreti ieškinyje nurodyta investicijų ir nuostolių apimtis, atsakovas nesiėmė veiksmų jiems sumažinti. Priešingai – jau bylinėjimosi metu apdailą vykdė kitaip nei buvo sutarta, naudojo kitas medžiagas, taip eliminuodamas galimybę panaudoti ieškovų įsigytas medžiagas ir faktiškai sąmoningai didindamas kreditorių patiriamus nuostolius. Dėl ieškovų atliktų investicijų objekto vertė iš esmės padidėjo, tačiau atsakovas šį pabrangimą įvertino savo naudai – nustatė maždaug pusantro karto didesnę kainą ir pasiūlė ieškovui įsigyti objektą kartu su jau jo paties investuotomis lėšomis.
Tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (sutarties nevykdymo) ir ieškovų patirtų išlaidų egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Medžiagos buvo įsigytos ir sumontuotos siekiant įgyvendinti sutartį. Sutarties neįvykdymo atveju ieškovai neteko galimybės šiomis investicijomis naudotis pagal paskirtį. Teismas atsisakė priteisti išlaidas už neįmontuotas medžiagas, remdamasis vien tuo, kad jos liko ieškovų dispozicijoje. Nuostoliai nėra tapatūs galutiniam daikto integravimui į objektą. Ieškovų išlaidos buvo patirtos vykdant preliminariąją sutartį, įsigytos pagal objekto projektinius sprendinius, atliktos atsakovui žinant ir nestabdant darbų. Teismas neįvertino priežastinio ryšio, atsakovo kaltės, atsakovo elgesio reikšmės nuostolių atsiradimui. Vietoje to buvo pritaikytas formalus kriterijus – „įmontuota arba neįmontuota“, kuris civilinės atsakomybės teisėje neegzistuoja.
Sprendime trūksta procentinio kaltės įvertinimo ar aiškaus matematinio pagrindimo ir argumentų, kodėl priteisiami nuostoliai mažinami būtent tokia apimtimi. Be to, preliminariojoje sutartyje nebuvo nustatyta pareiga ieškovams pateikti medžiagų grafiką, neįrodyta, kad be grafiko būtų objektyviai neįmanoma tęsti darbų, neįvardytos trūkstamos medžiagos, neįvertinta, jog atsakovas yra profesionalus statytojas ir organizuoja darbus savo rizika. Teismo sprendimas iš esmės perkėlė rangovo organizacinę riziką pirkėjui, tai gali būti laikoma teisinio reguliavimo pažeidimu ir motyvavimo trūkumu. Atsakovas galėjo nupirkti trūkstamas medžiagas pats ir jomis įrengti objektą, tačiau ieškovų neinformavo, nenupirko pats ir nepateikė apmokėti ieškovams. Taigi, atsakovas prisiėmė profesionalią riziką dėl darbų organizavimo, o ieškovų tikslas – pateikti ir apmokėti medžiagas – neperkelia ieškovams papildomos atsakomybės.
Teismas nenurodė, kokiais įrodymais grindžia išvadą, kad grafiko nepateikimas objektyviai lėmė darbų vėlavimą. Neįvertino, kada buvo akivaizdu, kad sutartis nebus įvykdyta per nustatytą terminą dėl atsakovo kaltės, organizuojant darbų vykdymą. Byloje esantys susirašinėjimai patvirtina, kad jau 2025 m. sausio mėnesį atsakovas susidūrė su sunkumais, koordinuodamas darbus ir ieškodamas meistrų. Teismas neįvertino proporcingumo ir priežastinio ryšio kriterijų – net jei grafiko nepateikimas galėjo turėti tam tikros įtakos, nebuvo nustatyta, ar ši aplinkybė buvo pakankama ir esminė, kad objektyviai sutrukdytų įvykdyti darbus iki 2025 m. kovo 1 d. Atsakovui teko pareiga užtikrinti pakankamus žmogiškuosius išteklius, tinkamą darbų organizavimą ir statybos proceso tęstinumą, nepriklausomai nuo to, ar darbai atliekami jo paties, ar pasitelkus trečiuosius asmenis. Aplinkybė, kad atsakovas susidūrė su sunkumais, ieškodamas naujų meistrų, laikytina jo, kaip rangovo, veiklos rizika, kuri negali būti perkeliama ieškovams. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad darbų atlikimo termino praleidimas kilo dėl atsakovo netinkamo prievolių vykdymo ir nepakankamai rūpestingo statybos proceso organizavimo, todėl atsakovas negali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės ir privalo atsakyti už kilusias pasekmes.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas įpareigojo atsakovą sudaryti ieškovams galimybę pasiimti pas jį esančius daiktus per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tačiau ieškovų pareikštame ieškinyje toks reikalavimas nebuvo suformuluotas. Net ir tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu buvo nustatytos aplinkybės dėl ieškovų daiktų buvimo pas atsakovą, teismas neturėjo teisės savarankiškai transformuoti ginčo dalyko ar nustatyti papildomų prievolių, kurios nebuvo pareikštos nei kaip savarankiškas reikalavimas, nei kaip alternatyvus ar papildomas ieškinio dalykas. Be to, toks įpareigojimas iš esmės keičia ginčo pobūdį – nuo turtinių reikalavimų (avansų ir nuostolių) prie prievolės natūra vykdymo, kuri reikalautų aiškiai suformuluoto reikalavimo, daiktų identifikavimo, jų priklausomybės nustatymo, faktinio valdymo aplinkybių ištyrimo. Šių klausimų teismas netyrė, jie neįtraukti į ieškinio dalyką. Todėl aptariama apskųsto sprendimo dalis turi būti panaikintina, kaip priimta peržengiant ieškinio ribas.
Teismas konstatavo, kad ieškovai nepateikė objektyvių įrodymų apie patirtą depresiją, stresą, nemigą ar gyvenimo džiaugsmo praradimą, ir tuo pagrindu visiškai atmetė neturtinės žalos reikalavimą. Toks aiškinimas iš esmės prilygina neturtinę žalą mediciniškai diagnozuotam psichikos ar sveikatos sutrikimui, nors CK 6.250 straipsnis tokio reikalavimo nenustato. Įrodinėjimo standartas negali būti suabsoliutintas iki medicininės ekspertizės lygmens. Teismas nurodė, kad esant mišriajai šalių kaltei neturtinės žalos priteisimas būtų neproporcingas, tačiau CK 6.248 ir 6.259 straipsniai nustato kitokią taisyklę – žalos atlyginimas gali būti mažinamas proporcingai nukentėjusiojo kaltės laipsniui. Įstatymas nenumato galimybės esant mišriajai kaltei visiškai eliminuoti atsakomybę už neturtinę žalą. Teismas nenustatė konkretaus šalių kaltės santykio, priežastinio ryšio pasiskirstymo, proporcingo mažinimo kriterijų. Byloje nustatyta, kad ieškovai ilgą laiką kasdien lankėsi objekte, derino techninius sprendimus, organizavo medžiagų įsigijimą, patyrė finansinę ir organizacinę įtampą, gyveno nuolatinėje nežinioje dėl investicijų likimo. Teismas šių aplinkybių neįvertino kaip visumos, o suabsoliutino kriterijų „reali įtaka gyvenimui“, nepateikdamas aiškinimo, kokiu intensyvumu tokia įtaka turi pasireikšti, kad būtų laikoma reikšminga.
Atsiliepimas
Atsakovas A. E. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Atsakovo pagal preliminariąją sutartį turimų atlikti darbų eiliškumas buvo (turėjo būti) toks: elektros ir santechnikos inžinerinių tinklų išvedžiojimų pakeitimų bei preliminariosios sutarties 1 priedo 3 punkte numatytų sprendinių susiderinimas; gipso montavimo darbų atlikimas; galutinių apdailos darbų atlikimas.
Preliminariosios sutarties sudarymo metu ginčo objekte jau buvo visiškai išvedžioti elektros ir santechnikos inžineriniai tinklai. Sudarius preliminariąją sutartį, ieškovų iniciatyva, pageidavimu buvo atlikti esminiai visiškai ginčo objekte išvedžiotų elektros ir santechnikos inžinerinių tinklų pakeitimai. Atsakovas neturėjo pareigos daryti kokius nors pakeitimus (t. y. galėjo savo nuožiūra užbaigti apdailos darbus ir parduoti visiškai baigtą ginčo objektą arba parduoti ginčo objektą su nebaigta apdaila, nedarant pakeitimų bei neįsipareigojant atlikti apdailos darbų), tačiau, ieškovams patikinus, jog pakeitimai bus minimalūs, atsakovas su tuo sutiko, todėl ir buvo sudaryta preliminarioji sutartis, jos šalims sutariant, jog: a) atsakovas gera valia prisiims sau ieškovų iniciatyva (pageidavimu) atliekamų pakeitimų darbų kaštus; b) ieškovai bus atsakingi už atliekamiems pakeitimams reikalingas medžiagas ir jų tiekimą; c) ieškovai patys derinsis atliekamus pakeitimus su tais pačiais elektros ir santechnikos inžinerinius tinklus dar iki preliminariosios sutarties sudarymo išvedžiojusiais meistrais. Atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad visi gipso montavimui ir galutiniams apdailos darbams pradėti (atlikti) būtini klausimai bus išspręsti ne ilgiau kaip per 1 mėnesį nuo preliminariosios sutarties sudarymo (idealiu atveju per 2–3 savaites), visos ieškovų turimos pristatyti medžiagos bus pristatytos į ginčo objektą iki 2024 metų pabaigos, o gipso montavimo darbai bus pradėti taip pat dar 2024 metų pabaigoje. Realybėje susiklostė tokia situacija, kad ieškovai nusprendė ginčo objekte iš esmės pakeisti elektros ir santechnikos inžinerinių tinklų išvedžiojimą, todėl, užtrukus šių klausimų sprendimui ne dėl atsakovo kaltės, užsitęsė ir gipso montavimo bei galutiniai apdailos darbai.
Apeliacinio skundo teiginiai neatitinka tikrovės ir prieštarauja tiek logikai, tiek ieškovų paaiškinimams: gipso darbai gali (turi) būti atlikti tik po to, kai susiderinami visi elektros ir santechnikos inžinerinių tinklų išvedžiojimo pakeitimai bei preliminariosios sutarties 1 priedo 3 punkte numatyti sprendiniai. Vadovaujantis apeliaciniame skunde dėstoma logika, pirmiausia sienos ir lubos aptaisomos gipsu, o tik tada sprendžiama, kur bus konkrečios detalios valdiklių, rozečių, jungimo taškų vietos, santechnikos prietaisų įrengimo vietos, inžinerinių tinklų komponentų (ortakių, vamzdžių, kanalų, laidų) trasos ir taškai visiškai neatitinka statybos rangos darbų eiliškumo. Tik 2025 m. sausio mėnesio pabaigoje, 2025 m. vasario mėnesio pradžioje buvo pradėti gipso montavimo darbai ginčo objekte. Atsakovas buvo pasiruošęs pradėti gipso montavimo darbus dar tarpušvenčiu (nuo 2024 m. gruodžio 27 d.), tačiau dėl nuo ieškovų užtrukusių suderinimų atsakovas buvo priverstas ieškoti naujų gipso meistrų, kuriuos surado 2025 m. sausio mėnesio pabaigoje, šių darbų trukmei įtakos turėjo ir ieškovų veiksmai (neveikimas), o būtent: neapsisprendimas (nesugebėjimas apsispręsti) dėl antrojo aukšto kondicionieriaus (atsakovo žiniomis, ieškovai norėjo, kad būtų pragręžta sija, o to daryti negalima); neapsisprendimas dėl pirmojo aukšto sanitarinių prietaisų (tualetų, vonios) tikslios buvimo vietos; pakeitimai virtuvėje dėl lubų pažeminimo; pakeitimai antrajame aukšte dėl šviestuvų formos (pobūdžio); uždelstas silpnų srovių sprendinio klausimas; uždelstas priešgaisrinių detektorių klausimas ir kita.
Nepaisant iš ieškovų pusės užtrukusio santechnikos ir elektros darbų suderinimo bei dėl to nusikėlusių gipso montavimo darbų, atsakovas vis dar turėjo tikslą spėti pabaigti visus darbus iki 2025 m. kovo 1 d. Būtent dėl to 2025 m. sausio mėnesį atsakovas ėmė raginti ieškovus pristatyti visas trūkstamas medžiagas, kurias pagal preliminariąją sutartį įsipareigojo pristatyti ieškovai, tikėdamasis operatyvaus ieškovų bendradarbiavimo (kooperavimosi). Atsakovas ne tik nevengė prisiimtų įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį vykdymo, bet dėjo pastangas jiems įvykdyti net ir be preliminariosios sutarties pratęsimo, todėl paprasčiausiai norėjo aiškumo, kad galėtų iki galo susiplanuoti visus darbus. Savo ruožtu ieškovai, užuot konkrečiai atsakę į atsakovo prašomą pateikti informaciją, pasiūlė „nestresuoti“, tai taip pat rodo bendradarbiavimo (kooperavimosi) iš ieškovų pusės trūkumą.
Atsakovas nuo 2025 m. vasario 20 d. iki 2025 m. kovo 12 d. mažiausiai 6 kartus siūlė ieškovams sudaryti pagrindinę (notarinę) turto pirkimo–pardavimo sutartį. Tai reiškia, kad apie jokį atsisakymą ir (ar) vengimą iš atsakovo pusės negali būti nė kalbos. Netgi priešingai, tai ieškovai, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuolat kartodami, kad butas yra jų „svajonių būstas“, iki preliminariojoje sutartyje numatyto termino pabaigos atsisakė sudaryti pagrindinę (notarinę) sutartį. Atsakovas alternatyviai ne kartą siūlė ieškovams ir kitą galimą situacijos sprendimo būdą – pratęsti preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą 1 mėnesiui.
Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad būtent ieškovai nesiekė taikaus ginčo (tiek iki ieškinio pateikimo, tiek po to) išsprendimo: ieškovai nepagrįstai atsisakė mediacijos byloje; atsakovas suteikė ieškovams galimybę atvykti į butą, jį apžiūrėti ir įsigyti jį aptartomis sąlygomis, tačiau ieškovai, pasinaudodami galimybe į jį atvykti, atsakovo manymu, siekė visai kitų tikslų – vos atvykę, iš karto ėmė viską fotografuoti, filmuoti (tikėtina, su tikslu surinkti papildomų įrodymų) ir išvyko savavališkai išlupę modemą, dėl kurio net nebuvo pareikšti reikalavimai byloje; ieškovai ignoravo atsakovo (jo atstovų) siūlymus susitikti ir taikiai išsispręsti ginčytinus klausimus (tiek iki ieškinio pateikimo, tiek po to), atsižvelgiant į byloje pareikštų reikalavimų pobūdį.
Žemesnės instancijos teismas
Sprendimu konstatavęs mišrią kaltę, teismas pagrįstai ieškovams iš atsakovo priteisė 30 000 Eur avansinį mokėjimą ir pagrįstai atmetė reikalavimą dėl dvigubo dydžio avansinio mokėjimo sumos priteisimo. Teismas, skirstydamas atsakomybę, pagrįstai priteisė ieškovams tik už tai, ką atsakovas faktiškai panaudojo ginčo objekte (išskyrus dėl vartų ir įėjimo durų). Sumų už ginčo objekte esančius ir nepanaudotus bei pas ieškovus esančius daiktus ir 20 409,80 Eur, kuriuos ieškovai tik galimai turės sumokėti tretiesiems asmenims, priteisimas nepagrįstai pažeistų atsakovo teises ir leistų ieškovams nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita.
Atsakovui ginčo objekte esančių ir nepanaudotų bei pas ieškovus esančių daiktų nereikia, atsakovas jų neketina naudoti. Ieškovai, ieškodami kito būsto, galės daiktus panaudoti kito būsto įsirengime ir (ar) perparduoti tretiesiems asmenims.
Ieškovai, atsisakydami sudaryti pagrindinę sutartį, veikė savo rizika, neapgalvodami dėl to galinčių kilti padarinių, pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui, kuriam suėjus pasibaigia ir pareiga sudaryti pagrindinę (notarinę) sutartį. Suėjus šiam terminui ir ieškovams atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį, atsakovas ėmėsi buto užbaigimo darbų ir tai darė savo nuožiūra ir savo medžiagomis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas papildomai ieškovams priteisė 888 Eur žyminį mokestį. Nėra ginčo, kad ieškovai byloje iš viso sumokėjo 2 084 Eur žyminį mokestį (1 933 Eur už ieškinį ir 151 Eur, vykdant teismo nutartį). 2 084 Eur žyminis mokestis įeina į bendrą 3 070,86 Eur ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą (ieškovai sumokėjo 700 Eur advokatui, 32,76 Eur valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui ir 254,10 Eur antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą). Teismas, priteisdamas ieškovams ir 967,62 Eur (3 070,86 Eur x 31,51 proc.) nuo bendros ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų, į kurias įeina ir jų byloje sumokėtas 2 084 Eur žyminis mokestis, sumos, ir dar papildomai 888 Eur žyminio mokesčio, sudubliavo ieškovams priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą. Teismas, priteisdamas ieškovams 967,62 Eur, nebeturėjo priteisti 888 Eur (iš sprendimo nėra aišku, kaip apskaičiuota teismo nurodoma 888 Eur suma). Tokia klaida lėmė neteisingą bylos šalims priteistų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą: atsakovui, atlikus įskaitymą, turėjo būti priteista ne 679,51 Eur, o 1 566,51 Eur (2 534,13 Eur - 967,62 Eur). Atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą dėl bylos šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir įskaitymo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių
Byloje nustatyta, kad ieškovai G. T. ir I. K. (pirkėjai) bei atsakovas A. E. (pardavėjas) 2024 m. lapkričio 14 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį dėl pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Šia sutartimi atsakovas įsipareigojo parduoti butą, esantį dvibučiame gyvenamajame name, ir žemės sklypo dalį, atskirtą nustatyta tvarka, statinio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo dalies plotas: 0,06 ha iš bendro 0,1433 ha sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Buto projektinis plotas 156 kv., adresas – (duomenys neskelbtini). Ieškovai įsipareigojo šį turtą nupirkti. Preliminariąja sutartimi atsakovas įsipareigojo visiškai užbaigti statybos darbus iki 2025 m. kovo 1 d., o pagrindinę, notariškai tvirtinamą, turto pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti iki 2025 m. kovo 1 d. (preliminariosios sutarties 2.1 papunktis). Šalys susitarė, kad bendru susitarimu šis terminas gali būti pratęstas (preliminariosios sutarties 2.1 papunktis). Preliminariosios sutarties 4.3 papunktis numatė, kad pardavėjas įsipareigoja visiškai užbaigti statybos darbus ir projekto baigtumą įregistruoti 100 procentų iki 2025 m. kovo 1 d. Preliminariosios sutarties 6.2 papunktis numatė, kad tuo atveju, jeigu pagrindinė turto pirkimo–pardavimo nebus sudaryta dėl pardavėjo kaltės, tai pardavėjas per 10 dienų privalės sumokėti pirkėjams dvigubo dydžio pastarojo iki pagrindinės sutarties sudarymo sumokėtų avansinių mokėjimų sumą. Be to, papildomai sumokėti faktinę pirkėjų pateiktų pardavėjui apdailos darbams atlikti medžiagų, prekių, daiktų ir trečiųjų šalių atliktų darbų vertę pagal pagrindžiančius išlaidas dokumentus ar kainas rinkoje, kaip faktinius pirkėjo nuostolius.
Ieškovai, vykdydami preliminariosios sutarties 5.1, 5.2, 5.3 ir 5.4 papunkčius, sumokėjo atsakovei 30 000 Eur avansinį mokėjimą.
Nustatytu terminu (t. y. iki 2025 m. kovo 1 d.) šalys pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė, sutarties sudarymo termino nepratęsė.
Iš byloje esančio šalių susirašinėjimo elektroniniais laiškais nustatyta, kad 2025 m. sausio 5 d., 2025 m. sausio 19 d., 2025 m. sausio 31 d. ir 2025 m. vasario 9 d. ieškovas siuntė atsakovui apšvietimo laidų vietas ir zonas (ginčo objekto pirmojo ir antrojo aukšto planus), nurodydamas, jog pasislinko jungikliai, buvo siųstas galutinis pirmojo aukšto detalizavimas, šio aukšto lubų derinimas bei priešgaisrinių detektorių žymėjimas. Atsakovas 2025 m. sausio 28 d. nurodė ieškovui apie ieškovo užtrukimą su santechnikos ir elektros darbų derinimu. Atsakovas informavo ieškovą, kad, atsižvelgiant į tai, jog su ankstesniais gipso meistrais nepavyko susitarti dėl vėlesnio laiko, rado kitus meistrus, o ieškovas nuo 2025 m. sausio 31 d. gali tartis dėl susitikimo su jais. Atsakovas nurodė, kad siekia sužinoti iš ieškovo, kada bus pristatytos likusios medžiagos vidaus apdailai atlikti. Atsakovas, atsižvelgdamas į elektros ir santechnikos darbų nesklandumus, 2025 m. vasario 20 d. pateikė ieškovui pasiūlymus: 2025 m. kovo 1 d. įforminti turto notarinę pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje aiškiai būtų apibrėžta likusių darbų apimtis, jų atlikimo terminai bei medžiagų tiekimo grafikas; pirkėjai pervestų visą sutartą sumą (išskyrus banko paskolą), o už kiekvieną vėlavimo mėnesį mokėtų papildomus 1 200 Eur; nutraukti sutartį; apskaičiuoti jau sumokėtą kainą už atliktus darbus, įforminti atsiskaitymą, o likusius darbus ieškovas užbaigtų savo jėgomis. Tą pačią dieną ieškovai nurodė atsakovui, kad vis dar negali užsakyti visų apdailos medžiagų dėl nebaigtų apdailos etapų, be to, nereiškia pretenzijų dėl to, kad 3 savaites ginčo objekte nebuvo daroma gipso apdaila. Atsakovas 2025 m. vasario 28 d. pasiūlė pratęsti darbų pagal sutartį atlikimo terminą 1 mėnesiui su sąlyga, kad ieškovai pateiks detalų medžiagų pristatymo grafiką. Ieškovai 2025 m. kovo 5 d. nurodė, kad medžiagos bus pateikiamos, kai bus jų naudojimo poreikis – tam atsakovas turės informuoti ieškovą prieš 48 valandas. Papildomai pažymėjo, kad medžiagos anksčiau, nei reikia, nebus teikiamos dėl jų saugumo. Tą pačią dieną ieškovai pasiūlė pratęsti sutarties terminą iki 2025 m. gegužės 1 d. Atsakovas 2025 m. kovo 10 d. pasiūlė sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį su esamu baigtumu, o buto galutinė kaina sudarytų 277 000 Eur. Ieškovai 2025 m. kovo 11 d. nurodė, kad bendra sutarties darbų apimtis ir kaina nebus keičiama. Atsakovas 2025 m. kovo 12 d. dar kartą pasiūlė sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį pagal esamą baigtumo lygį, nurodydamas, kad atsisako pratęsti sutarties įvykdymo terminą.
Taigi, šalys pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė, sutarties sudarymo termino nepratęsė, todėl, vadovaujantis preliminariosios sutarties nuostatomis, pareiga sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį šalims pasibaigė.
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš atsakovo 120 200,80 Eur turtinės žalos atlyginimą (60 000 Eur, t. y. dvigubą ieškovų sumokėto avansinio mokėjimo sumą, 39 791 Eur patirtas išlaidas būsto įrengimui, 20 409,80 Eur pagal ieškovų pasirašytas sutartis, kurios dėl sutartyse numatytų netesybų ir saugojimo mokesčių nuolat didėja) ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovams 44 178,77 Eur turtinės žalos atlyginimą, įpareigojo atsakovą per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti galimybę ieškovams pasiimti pas atsakovą esančius daiktus, kitą ieškinio dalį atmetė. Ieškovai, nesutikdami su apskųstu sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
Dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės
Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta tiek dėl ieškovų, tiek dėl atsakovo kaltės, nusprendė, jog ieškovų reikalavimo priteisti iš atsakovo dvigubą, t. y. 60 000 Eur, preliminariojoje sutartyje numatytą avansinio mokėjimo sumą patenkinimas, neatitinka preliminariosios sutarties 6.2 papunkčio nuostatų, taip pat teisingumo, proporcingumo bei sąžiningumo principų, todėl priteisė ieškovams iš atsakovo sumą, kurią jie sumokėjo atsakovui, sudarydami preliminariąją sutartį, t. y. 30 000 Eur.
Ieškovai, nesutikdami su nurodytomis apskųsto sprendimo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodė šiuos esminius argumentus: 1) teismas nenustatė kaltės proporcijos, neįvertino, ar ieškovų veiksmai buvo susiję priežastiniu ryšiu su sutarties vykdymo termino nesilaikymu, neanalizavo, ar medžiagų pristatymo grafiko nepateikimas objektyviai galėjo sutrukdyti užbaigti statybos darbus laiku; 2) preliminariojoje sutartyje ieškovams nebuvo nustatyta pareiga pateikti medžiagų pristatymo grafiką; 3) teismas neįvertino, kad atsakovas yra profesionalus rangovas, todėl jam teko pareiga planuoti darbų eigą, koordinuoti jų atlikimo terminus; 4) teismas iš esmės perkėlė rangovo organizacinę riziką pirkėjams. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka dėl toliau išdėstomų motyvų.
Pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, kuriuo jame aptariamomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti; jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).
Preliminariosios sutarties sudarymas kasacinio teismo praktikoje apibūdinamas kaip baigiamasis, atspindintis toliausiai pažengusias derybas, ikisutartinių santykių etapas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-381/2023). Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad, viena vertus, preliminariąja sutartimi sukuriamas tvirtesnis teisinis santykis negu derybos, kurios nėra forminamos tokia sutartimi, kita vertus, jos sukuriamas teisinis santykis yra trapesnis už sutartinius santykius, nes jos objektas yra pagrindinės sutarties sudarymas, todėl ją pažeidus taikomi gynybos būdai yra ribojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018).
Teisėjų kolegija, įvertinusi preliminariąja sutartimi šalių prisiimtus įsipareigojimus, jų vykdymo aplinkybes, padaro išvadą, kad ginčo atveju abiejų – ieškovų ir atsakovo – sutartinių įsipareigojimų netinkamas vykdymas buvo esminė aplinkybė, nulėmusi galimai ieškovų patirtus nuostolius. Ginčo atveju ieškovai uždelsė medžiagų pateikimą, keitė tam tikrus techninius sprendinius dėl būsto įrengimo, taip pat atsakovo jau įgyvendintus techninius sprendinius, o atsakovas nuo 2025 m. sausio 16 d., kuomet buvo baigti elektros ir santechnikos darbai, gipso darbus pradėjo tik 2025 m. sausio 28 d. ir byloje iš esmės neįrodė priežasčių, pateisinančių tokį statybos darbų delsimą, atsižvelgiant į šalių susitarimu numatytus pakankamai trumpus darbų atlikimo terminus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ginčo šalių sutartinių įsipareigojimų vykdymo netinkamumą labiausiai nulėmė abiejų sandorio šalių padaryti sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos pažeidimai. Dėl šios priežasties apskųsto sprendimo išvada dėl mišrios šalių kaltės laikytina visiškai pagrįsta.
Byloje konstatavus, kad tiek ieškovai, tiek atsakovas, vykdydami preliminariąja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, veikė nerūpestingai ir neatidžiai, pažeidė šalių bendradarbiavimo pareigą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovų apeliacinio skundo argumentus, jog jiems nekilo pareiga sudaryti (pateikti) medžiagų pristatymo grafiką. Pažymima, kad atsiradus kliūtims, kurios trukdo tinkamai įvykdyti sutartį, abi sutarties šalys privalo imtis visų nuo jų priklausančių protingų priemonių toms kliūtims pašalinti. Tai reiškia, kad abi sutarties šalys turėjo ieškoti būdų, kaip paspartinti būsto statybos darbų vykdymo atlikimą, derinti tolimesnį darbų vykdymą, koordinuoti sutartimi prisiimtų priešpriešinių įsipareigojimų tinkamą vykdymą. Šiame kontekste pažymima, kad nors preliminariojoje sutartyje neįtvirtinta aiški ieškovų pareiga dėl medžiagų pristatymo grafiko pateikimo, vis dėlto, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, medžiagų tiekimo grafiko pateikimas ginčo atveju galėjo sudaryti palankesnes sąlygas atsakovui įsipareigojimo baigti ginčo objekto statybą įvykdymui, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, šalių bendradarbiavimo pareigos tinkamo vykdymo apibrėžimas ginčo atveju. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovų apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama aplinkybės dėl atsakovo buvimo profesionaliu rangovu akcentavimui, tačiau, atliekant vertinimą dėl šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) pareigos tinkamo vykdymo, nurodyta aplinkybė negali būti laikoma kaip šalinanti ieškovų pareigą bendradarbiauti, kad būtų pasiektas esminis preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties tikslas, t. y. ikisutartinių santykių finalizavimas, sudarant pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį.
Į bylą pateiktų ieškovo ir atsakovo elektroninių laiškų turinys nesudaro pagrindo nuspręsti apie ieškovų konkrečius, realius veiksmus, siekiant išspręsti kilusias problemas, nulėmusias darbų vėlavimą ir preliminariojoje sutartyje nustatytų terminų pažeidimą. Be to, šiuo atveju reikšminga tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas siūlė ieškovams alternatyvius situacijos išsprendimo variantus: atsakovo 2025 m. vasario 28 d. elektroniniame laiške nurodyta, jog pastarasis pasiūlė pratęsti darbų atlikimo terminą 1 mėnesiui su sąlyga, kad ieškovai pateiks medžiagų pristatymo į objektą grafiką, arba, alternatyviai, atsakovas siūlė sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį pagal esamą objekto baigtumo lygį, tačiau sumažinant daikto kainą neatliktų darbų verte. Tuo tarpu ieškovo elektroninių laiškų turinys labiau atskleidžia tai, kad, kilus nesutarimams, ieškovų komunikacija buvo pagrįsta reikalavimų reiškimu ir grasinimais dėl galimų jų nevykdymo pasekmių, tačiau ne racionaliu kooperavimusi, siekiant, kad preliminarioji sutartis būtų realiai įvykdyta.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudarė pagrindą konstatuoti mišrią šalių kaltę. Pažymima, kad preliminariosios sutarties 6.2 papunktis numatė, jog tuo atveju, jeigu pagrindinė turto pirkimo–pardavimo nebus sudaryta dėl pardavėjo kaltės, tai pardavėjas per 10 dienų privalės sumokėti pirkėjams dvigubo dydžio pastarojo iki pagrindinės sutarties sudarymo sumokėtų avansinių mokėjimų sumą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, padaro išvadą, kad sutarties šalių kaltės laipsnis yra iš esmės vienodas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė atsakovo atžvilgiu netaikyti preliminariosios sutarties 6.2 papunkčio nuostatos dėl dvigubo avanso priteisimo ir ieškovams pagrįstai priteisė avansinio mokėjimo sumą, kurią pastarieji sumokėjo atsakovui – 30 000 Eur.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas turtinį ieškinio reikalavimą dėl 39 791 Eur išlaidų būsto įrengimui bei 20 409,80 Eur išlaidų, patirtų pagal ieškovų sudarytas sutartis, susijusias su būsto įrengimu, tenkino šį reikalavimą iš dalies, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas sutiko kompensuoti 14 178,77 Eur ieškovų išlaidas (už šilumos siurblį, papildomą elektros instaliacijos medžiagą, telefonspynės ekraną, signalizaciją ir video sistemą, signalizacijos pranešimų paslaugą, plyteles garažui, signalizacijos tvarkymą, potinkinę transformatorinė ir pusę plytelių katilinei kainos). Būtent nurodyta apimtimi ieškovų turtinis reikalavimas apskųstu sprendimu ir buvo patenkintas, kita aptariamo turtinio reikalavimo dalis (46 022,03 Eur) atmesta.
Ieškovai, nesutikdami su apskųsto sprendimo dalimi, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepriteisė išlaidų už daiktus, įsigytus po preliminariosios sutarties termino pabaigos (2025 m. kovo mėnesio), tačiau neįvertino, ar ieškovų išlaidos tiesiogiai susijusios su atsakovo delsimu, neįvertino šių išlaidų būtinumo. Anot apeliantų, teismas nepagrįstai nepriteisė išlaidų už daiktus, kurie nebuvo įmontuoti į ginčo objektą, nors tam tikros statybinės medžiagos ir daiktai buvo įsigyti, siekiant įgyvendinti preliminariąją sutartį.
Pagal CK 6.248 straipsnio 4 dalį, jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. CK 6.259 straipsnio 1 dalyje nustatyta: jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti (CK 6.259 straipsnio 2 dalis).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad, kreditoriui pažeidus sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus, skolininko prievolė atlyginti žalą turi būti sumažinama tokiu nuostolių dydžiu, už kurį atsakingas kreditorius, nes skolininkas neprivalo prisiimti atsakomybės už kreditoriaus veiksmus. Kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi, kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe. Tačiau kai skolininkas nurodo aplinkybes, pagrindžiančias kreditoriaus kaltę, šiam tenka pareiga jas paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014).
Konstatavus kreditoriaus kaltės dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo buvimą, CK 6.259 straipsnis palieka teismo diskrecijai spręsti, ar kreditoriaus kaltės laipsnis, forma, apimtis ir panašiai sudaro pagrindą sumažinti skolininko atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018).
Nagrinėjamu atveju preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 6.2 papunktis, be kita ko, papildomai numatė, kad tuo atveju, jeigu pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis iki sutarties termino nebus pasirašyta ir terminas šalių susitarimu nebus pratęstas dėl pardavėjo kaltės arba dėl savo įsipareigojimo nevykdymo, pardavėjas, be dvigubo dydžio sumokėto pirkėjų avanso, papildomai privalo sumokėti faktinę ieškovų pateiktų atsakovui apdailos darbams atlikti medžiagų, prekių, daiktų ir trečiųjų šalių atliktų darbų vertę pagal pagrindžiančius išlaidas dokumentus ar kainas rinkoje, kaip faktinius ieškovų nuostolius. Taigi, šiuo atveju sutartinės nuostatos aiškiai numatė, kad ieškovų patirtų nuostolių atlyginimas yra susijęs su atsakovo kaltės nustatymu, kuomet dėl atsakovo veiksmų nesudaroma pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis. Vis dėlto, šioje byloje konstatavęs miršią sutarties šalių kaltę bei iš esmės vienodą sutarties šalių kaltės laipsnį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė atmesti ieškinio reikalavimą dėl išlaidų už daiktus, kurie buvo įsigyti po sutartinių santykių pabaigos ir nebuvo panaudoti ginčo objekte, priteisimo iš atsakovo, kadangi nurodytų sumų priteisimas iš atsakovo, šiems daiktams esant ieškovų dispozicijoje, neužtikrins teisingos šalių interesų pusiausvyros, esant mišriai kaltei, ir sudarys prielaidas ieškovams praturtėti atsakovo sąskaita.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas turtinį ieškinio reikalavimą dėl 39 791 Eur ieškovų patirtų išlaidų būsto įrengimui, padarė išvadą, kad ieškovams privalo būti grąžinami ginčo objekte esantys daiktai, todėl teismas įpareigojo atsakovą per 30 dienų nuo apskųsto sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti sąlygas ieškovams priklausančius daiktus (kondicionierių, sūkurinę vonią, vonios ir dušo maišytuvus, įmontuojamus tualetus, du vienetus dušelių, vartus bei nepanaudotų plytelių katilinei likutį) išsimontuoti, susirinkti ir išsivežti.
Ieškovai, nesutikdami su nurodyta apskųsto sprendimo dalimi, apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovų pareikštame ieškinyje tokio reikalavimo (dėl įpareigojimo atsakovui sudaryti ieškovams galimybes pasiimti jiems priklausančius daiktus) nebuvo suformuluota. Anot apeliantų, teismas neturėjo teisės savarankiškai transformuoti ginčo dalyką ar nustatyti papildomas prievoles, kurios nebuvo pareikštos nei kaip savarankiškas reikalavimas, nei kaip alternatyvus ar papildomas ieškinio dalykas. Apeliantų teigimu, nurodyta apskųsto sprendimo dalis turi būti panaikinta, kaip priimta peržengiant ieškinio ribas. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria tokiai apeliantų argumentacijai.
Pasisakydama dėl nurodytų ieškovų apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.137 straipsnio 1 dalį asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą. Laisvas teisės į pažeistų civilinių teisių gynybą įgyvendinimas reiškia ir gynybos būdų pasirinkimą (CK 1.138 straipsnis). Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012).
Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Ginčas privalo būti išspręstas pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, teismas negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylą, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tačiau bylos nagrinėjimo ribas, visgi, apibrėžia aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio (priešieškinio) ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pavyzdžiui, negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-1120/2023).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pareikšto ieškinio dalyką bei pagrindą, padaro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovui įpareigojimą leisti ieškovams išsimontuoti ginčo gyvenamajame name esančius ieškovams priklausančius daiktus, užuot priteisęs jų piniginę vertę, kaip ir buvo prašoma šioje byloje pareikštu ieškiniu, savo iniciatyva pakeitė ieškinio dalyką. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo atliktas ieškinio dalyko modifikavimas yra padarytas pažeidus proceso teisės normas, todėl neteisėtas bei sudaro pagrindą šioje dalyje apskųstą sprendimą pakeisti – priteisti ieškovams iš atsakovo išlaidas už daiktus, faktiškai sumontuotus ginčo gyvenamajame name.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovai už anksčiau aptartus daiktus, kuriuos šie įsigijo ir kurie yra atsakovo žinioje, patyrė tokias išlaidas: 1 230 Eur už kondicionierių; 1 130 Eur už sūkurinę vonią; 268 Eur ir 610,68 Eur už vonios ir dušo maišytuvus; 890 Eur už įmontuojamus tualetus; 198 Eur už du vienetus dušelių; 3 500 už vartus bei 124,12 Eur už nepanaudotų plytelių katilinei likutį. Taigi, iš viso ieškovų įsigytų atsakovo žinioje esančių daiktų vertė yra 7 950,80 Eur. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo pasekmių, pripažįstama nukentėjusios šalies teisė reikalauti iš nesąžiningos šalies dalyvavimui ikisutartiniuose santykiuose ir pasirengimui sudaryti pagrindinę sutartį realiai patirtų išlaidų, kitaip tariant, derybų išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021). Nagrinėjamu atveju, ieškovams patirtas išlaidas už nurodytų daiktų įsigijimą įrodinėjus kaip skolininko (atsakovo) neteisėtai gautą naudą, kuomet aptariami daiktai buvo sumontuoti į atsakovo pastatytą ir jam šiuo metu priklausantį nekilnojamojo turto objektą, toks ieškovų teisių gynimo būdas nagrinėjamo ginčo atveju yra galimas, todėl nurodytos 7 950,80 Eur ieškovų patirtos išlaidos papildomai priteisiamos iš atsakovo ieškovams.
Ieškovai apeliaciniame skunde taip pat kritikuoja apskųsto sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodydami, kad ieškovų patirtų dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų įrodinėjimo standartas negali būti suabsoliutintas iki medicininės ekspertizės lygmens, be to, nei įstatymas, nei teismų praktika nenumato galimybės esant mišriajai kaltei visiškai eliminuoti atsakomybę už neturtinę žalą. Anot apeliantų, teismas neįvertino, kad ieškovai ilgą laiką kasdien lankėsi objekte, derino techninius sprendimus, organizavo medžiagų įsigijimą, patyrė finansinę ir organizacinę įtampą, gyveno nuolatinėje nežinioje dėl investicijų likimo.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) (CK 6.246 straipsnis), žalos faktą (neturtinės žalos) (CK 6.250 straipsnis), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), kaltę (CK 6.248 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė asmeniui negali būti taikoma. Pareiga įrodyti pirmąsias tris civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą), žalą, priežastinį ryšį – tenka ieškovui, reikalaujančiam žalos atlyginimo. Ketvirtoji sąlyga – kaltė – preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).
Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su ieškovais, kad mišrios kaltės konstatavimas negali visiškai eliminuoti galimybės neturtinės žalos atlyginimui, vis dėlto, esant konstatuotai mišriai kaltei ir iš esmės vienodam ieškovų ir atsakovo kaltės laipsniai, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog ieškovų patirti išgyvenimai yra išimtinai susiję su atsakovo veiksmais, kadangi, kaip jau minėta, ikisutartinių santykių dėl ieškovų siekto įsigyti nekilnojamojo turto nutrūkimas yra abiejų sandorio šalių veiksmų (neveikimo) rezultatas. Vien ieškovų įrodinėjamos aplinkybės, kad buvo paveiktas bendras jų gyvenimo kokybės lygis, jie patyrė nerimą dėl ateities neapibrėžtumo, nesudaro pagrindo konstatuoti kilusią neturtinę žalą. Ieškovams keičiant nekilnojamojo turto objekto techninius sprendinius, laiku nepristačius atsakovui būtinų statybinių medžiagų, ieškovai turėjo suvokti, kad turto pirkimo–pardavimo sandoris gali neįvykti. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad būtent dėl sandorio nesudarymo ieškovams kilo tokio laipsnio neigiamos pasekmės, kurios galėtų sudaryti pagrindą priteisti neturtinę žalą. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad neturtinės žalos priteisti nėra pagrindo (CPK 178, 185 straipsniai).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino kilusio ginčo faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ikisutartinę civilinę atsakomybę, todėl pagrįstai nustatė, jog pagrindinė turto pirkimo – pardavimo sutartis nesudaryta dėl abiejų šalių – ieškovų ir atsakovo – kaltės. Nurodytos išvados pagrindu teismas iš esmės tinkamai išsprendė ieškovų pareikštų turtinių reikalavimų pagrįstumą, tačiau spręsdamas dėl dalies ieškovų pareikštų turtinių reikalavimų (dėl ieškovų įsigytų ir ginčo gyvenamajame name sumontuotų daiktų vertės priteisimo) suklydo, savo iniciatyva nepagrįstai modifikavo ieškovų turtinį reikalavimą į įpareigojimą atsakovui atlikti veiksmus, nors tokio pobūdžio teisinių gynimo būdo šioje byloje pareikštu ieškiniu nebuvo prašoma taikyti. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir papildomai ieškovams iš atsakovo priteisti 7 950,80 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Iš dalies pakeistus apskųstą sprendimą, atitinkamai pakeičiama ir pirmosios instancijos teismo atlikto bylinėjimo išlaidų paskirstymo proporcija (CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 5 dalys).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovai patyrė 3 070,86 Eur bylinėjimosi išlaidas, atsakovas – 3 700 Eur. Atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją, teismas ieškovams priteisė 967,62 Eur bylinėjimosi išlaidas, o atsakovui – 2 534,13 Eur, be to, iš atsakovo ieškovams priteisė 888 Eur sumokėto žyminio mokesčio. Šiame kontekste pažymima, kad atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą akcentavo, jog iš viso ieškovų sumokėta 2 084 Eur žyminio mokesčio suma įeina į bendrą 3 070,86 Eur ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą, kadangi ieškovai patyrė 700 Eur išlaidas už teisinę pagalbą, 32,76 Eur išlaidas VĮ Registrų centrui ir 254,10 Eur antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą. Atsakovo teigimu, teismas, priteisdamas ieškovams ir 967,62 Eur bylinėjimosi išlaidas nuo bendros ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidų sumos, ir dar papildomai 888 Eur žyminio mokesčio, sudubliavo ieškovams priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą. Atsakovas prašo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą dėl bylos šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir įskaitymo.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, sudubliavo ieškovams priteistiną žyminio mokesčio sumą, t. y. šią sumą įtraukė į ieškovams priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, apskaičiuodamas proporciją pagal patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį, ir dar atskirai priteisė žyminio mokesčio dalį. Kadangi šia nutartimi perskirstomos šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šiuo atveju laikytina, kad ieškinys patenkintas 43,37 Eur procentais (atmestas 56,63 procentais), todėl ieškovams priteisiama 1 331,83 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, o atsakovui – 2 096,31 Eur. Atlikus įskaitymą, iš ieškovų atsakovui priteisiamos 764,48 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Ieškovai nurodė, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 6 277 Eur bylinėjimosi išlaidas (2 027 Eur žyminis mokestis, 4 250 Eur išlaidos už teisinę pagalbą), o atsakovas nurodė, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 100 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai apeliaciniu skundu siekė, kad ieškinio reikalavimai būtų patenkinti papildoma 76 042,04 Eur suma, toks jų reikalavimas apeliacinės instancijos teismo patenkintas iš dalies, konstatuojant, jog iš ieškovės atsakovei priteisiama papildoma 7 950,80 Eur suma, vadinasi ši ieškovų apeliacinio skundo dalis patenkinta 10,46 procentų.
Atsižvelgiant į šią proporciją, konstatuojama, kad ieškovai įgijo teisę į 656,57 Eur (6 277 Eur x 10,46 procentų) patirtų pagrįstų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovo, o atsakovas – į 1 880,34 Eur (2 100 Eur x 89,54 procentų) patirtų pagrįstų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovų. Šias sumas įskaičius, atsakovui iš ieškovų priteisiamos 1 223,77 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 10 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo A. E. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovams G. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir I. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 52 129,57 Eur (penkiasdešimt du tūkstančius vieną šimtą dvidešimt devynis eurus ir penkiasdešimt septynis euro centus), 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. kovo 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš ieškovų G. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir I. K., (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui A. E. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 764,48 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt keturis eurus ir keturiasdešimt aštuonis euro centus) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti atsakovui A. E. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovų G. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir I. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 223,77 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų dvidešimt trijų eurų ir septyniasdešimt septynių euro centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.