- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-09
- Bylos Nr.
- e2-499-467/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00357-2025-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė (pran.)
- Atsakovas
- M. B.
- Ieškovas
- S. R.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
- 3.3.1.18Apeliacinio proceso nutraukimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo M. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 31 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas panaikinti arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovų S. R. ir S. R. ieškinį atsakovui M. B. dėl preliminariosios sutarties sąlygų nevykdymo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,
Ieškovai S. R. ir S. R. (toliau – ir ieškovai) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui M. B. (toliau – ir atsakovas), prašydami priteisti iš atsakovo 120 200,80 Eur turtinės žalos atlyginimą, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas), bei 0,06 ha ploto žemės sklypo daliai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiai (duomenys neskelbtini), taip pat įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo visam atsakovo turtui, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 31 d. nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos nutarė įrašyti viešame registre įrašą dėl atsakovui M. B. nuosavybės teise priklausančio turto perleidimo draudimo.
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 10 d. sprendimu ieškovų ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo M. B. ieškovams S. R. ir S. R. 44 178,77 Eur, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. kovo 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 679,51 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas įpareigojo atsakovą M. B. ieškovams S. R. ir S. R. per 30 dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti galimybę pasiimti pas atsakovą esančius daiktus.
Atsakovas M. B. 2026 m. kovo 20 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą panaikinti teismo 2025 m. kovo 31 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, o šio prašymo netenkinus – pakeisti įrašu viešame registre dėl atsakovui M. B. nuosavybės teise priklausančio turto perleidimo draudimo, išskyrus buto pardavimą su sąlyga, kad 44 178.77 Eur atitinkanti kainos dalis bus pervesta į teismo depozitinę sąskaitą.
Atsakovas prašyme nurodė, kad byloje nėra keliamas klausimas dėl buto priteisimo ieškovams, todėl laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl šio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo – neatitinka savo paskirties (tikslo). Faktinė aplinkybė, kad atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų (paskelbė apie nekilnojamojo turto pardavimą portale www.aruodas.lt) nepatvirtina, jog tokiu būdu atsakovas atlieka nesąžiningus veiksmus.
Teismui netenkinus atsakovo prašymo dėl byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, atsakovas prašė spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Bylai trunkant jau beveik 1 metus, atsakovas atsidūrė sudėtingoje situacijoje negalėdamas disponuoti butu, nors jo tikslas nuo pat pradžių buvo kuo operatyvesnis (greitesnis) buto pardavimas. Atsakovas teismo prašė byloje taikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl atsakovui nuosavybės teise priklausančio turto perleidimo draudimo – pakeisti įrašu viešame registre dėl atsakovui nuosavybės teise priklausančio turto perleidimo draudimo, išskyrus buto pardavimą su sąlyga, kad 44 178.77 Eur atitinkanti kainos dalis bus pervesta į teismo nurodytą depozitinę sąskaitą. Tokia laikinoji apsaugos priemonė, atsakovo niomone, užtikrintų abiejų bylos šalių teisėtų interesų pusiausvyrą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. kovo 31 d. nutartimi atsakovo M. B. prašymą panaikinti arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones atmetė, priteisė ieškovams iš atsakovo 680 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas nesutiko su atsakovo prašymo argumentais ir nurodė, kad, išnagrinėjęs bylą 2026 m. vasario 10 d. sprendimu, be kita ko, įpareigojo atsakovą ieškovams per 30 dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti galimybę pasiimti pas atsakovą esančius daiktus. Taigi egzistuoja tiesioginis ryšys tarp buto ir jame esančių daiktų, kurie nuosavybės teise priklauso ieškovams, todėl, panaikinus laikinąsias apsaugos priemones ir atsakovui perleidus butą tretiesiems asmenims, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo status quo (iki pažeidimo buvusi, esama padėtis) tikslas nebūtų pasiektas. Laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas šiuo atveju lemtų naujus ginčus ateityje, kadangi atsakovas aktyviai pardavinėja butą ir grėsmė ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui vis dar egzistuoja. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Kadangi priimant nutartį nėra aiškus galutinis bylos išnagrinėjimo rezultatas, nėra tiksliai apibrėžta ir tiksli ieškovams priteistina suma, todėl įpareigoti atsakovą pervesti į teismo depozitinę sąskaitą konkrečią pinigų sumą yra netikslinga.
Atskiruoju skundu atsakovas M. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 31 d. nutartį ir tenkinti atsakovo 2026 m. kovo 20 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba pakeitimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, palikdamas galioti 2025 m. kovo 31 d. nutartimi byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, neišlaikė abiejų teisinių santykių šalių teisėtų interesų pusiausvyros. Remiantis teismo motyvais, galėtų (turėtų būti) taikytas minėtų daiktų, kuriuos atsakovas turi sudaryti galimybę ieškovams pasiimti, areštas, o ne draudimas perleisti butą. Draudimas atsakovui perleisti apie 450 000–500 000 Eur vertės turtą dėl kilnojamųjų daiktų neatitinka proprocingumo reikalavimo. Tam tikrų kilnojamųjų daiktų priteisimas nesudaro pagrindo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytai laikinajai apsaugos priemonei – įrašui viešame registre dėl buto nuosavybės teisės perleidimo draudimo – taikyti, kadangi byloje ginčo dėl buto ar jo dalies nuosavybės nėra.
Teismas atmetė atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo net nesvarstydamas galimybės jį tenkinti iš dalies, t. y. nurodant, kad į teismo depozitinę sąskaitą turėtų būti pervesta ieškinio sumą – 140 200,80 Eur – atitinkanti suma. Tokia laikinoji apsaugos priemonė užtikrintų abiejų bylos šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Ieškovams priklausančių daiktų vertė yra nepalyginamai mažesnė už nekilnojamojo turto, kurio atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kainą ir, atitinkamai, pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą. Atsakovo teisę disponuoti nekilnojamuoju turtu ribojanti laikinoji apsaugos priemonė neužtikrina ieškovų teisės atsiimti daiktus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atmesdamas atsakovo 2026 m. kovo 20 d. prašymą, neužtikrino abiejų ginčo šalių teisėtų interesų pusiausvyros, neišlaikė proporcingumo principo, prioritetą teikdamas tik ieškovų interesams. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro žalą atsakovui, kuris neturi galimybių ją panaikinti (sumažinti), o tai reiškia, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galimai bus užprogramuotas dar vienas ginčas – dėl atsakovo patirtų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atlyginimo. Ieškovų elgesys galimai turi ir piktnaudžiavimo požymių.
Ieškovai, patyrę išlaidų dėl atsiliepimo į atsakovo prašymą parengimo, turėjo pateikti šias išlaidas patvirtinančius įrodymus ir prašymą jas priteisti ieškovų apeliacinį skundą dėl 2026 m. vasario 10 d. sprendimo nagrinėjančiam teismui, kadangi jos patirtos jau po 2026 m. vasario 10 d. sprendimo priėmimo. Teismas, atmesdamas prašymą dėl tarpinio procesinio klausimo (laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo), iš atsakovo priteisė ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios visos turi būti skirstomos teismo sprendimu, kuriuo iš esmės išsprendžiamas ginčas.
Ieškovai S. R. ir S. R. atsiliepime prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti, atmesti atsakovo prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo arba panaikinimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
Nors formaliai ieškinys nėra suformuluotas kaip reikalavimas dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, tačiau ginčas yra susijęs su konkrečiais daiktais, šie daiktai yra fiziškai integruoti į nekilnojamąjį turtą (santechnika, inžinierinės sistemos, konstrukciniai elementai ir kt.), jų teisinis statusas ir priklausomybė yra ginčo objektas. Tokiu atveju nekilnojamasis turtas tampa neatskiriamai susijęs su ginčo dalyku, nes sprendimo vykdymas (daiktų išmontavimas ar kompensavimas) yra tiesiogiai susijęs su tuo turtu, bet koks šio turto perleidimas turėtų tiesioginę įtaką sprendimo įvykdymo galimybėms.
Atsakovas nepagrįstai remiasi proporcingumo principu, teigdamas, kad draudimas perleisti didelės vertės turtą yra neproporcingas kilnojamųjų daiktų atžvilgiu. Toks vertinimas yra klaidingas, nes proporcingumas vertinamas ne vien pagal turto ar reikalavimo vertės santykį, bet ir pagal priemonės būtinybę bei tinkamumą siekiant užtikrinti realų teismo sprendimo įvykdymą.
Atsakovas klaidingai interpretuoja, kad dalis ieškinio reikalavimų buvo atmesta, tačiau tai nereiškia, kad ieškinys yra prima facie (preliminariai, iš pirmo žvilgsnio) nepagrįstas. Priešingai, dalis reikalavimų buvo patenkinta, teismo 2026 m. vasario 10 d. sprendimu nustatyta atsakovo pareiga perduoti daiktus. Tai patvirtina, kad ieškinys buvo iš dalies pagrįstas, o to pakanka laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Grėsmė teismo sprendimo įvykdymui susijusi su daliniu daiktų grąžinimo apsunkinimu, jeigu teismas patenkintų reikalavimus, o atsakovas jau būtų perleidęs ginčo objektu tapusį turtą (nekilnojamąjį turtą ar žemės sklypus).
Atsakovo siekis pakeisti disponavimo ginčo turtu suvaržymą 44 178,77 Eur arba 140 200,80 Eur pinigų sumos pervedimą į teismo depozitinę sąskaitą neatitinka teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo tikslo, nes šalių ginčas kyla ne vien dėl šios sumos, o ir dėl konkrečių nekilnojamojo turto objekte integruotų daiktų.
Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo tenkinti jo prašymą iš dalies. Pažymėtina, kad teismas neprivalo parinkti kitokios priemonės, jei pasiūlyta priemonė nėra tinkama, dalinis tenkinimas galimas tik tada, kai siūloma priemonė iš esmės atitinka tikslą. Šiuo atveju atsakovo siūloma laikinoji apsaugos priemonė iš esmės keičia laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį ir neužtikrina jų tikslo.
Daiktų areštas neužtikrintų teismo sprendimo įvykdymo, nes jis neužtikrintų patekimo į patalpas ir teritoriją, neeliminuotų naujo savininko galimo nesąžiningo elgesio rizikos.
Atsakovo teiginys, kad laikinosios apsaugos priemonės daro žalą tik jam, yra nepagrįstas. Laikinųjų apsaugos priemonių esmė yra ta, kad jos visada sukelia tam tikrus ribojimus vienai šaliai, tačiau tai savaime nereiškia jų neteisėtumo ar neproporcingumo.
Atsakovo argumentas apie galimą būsimą ginčą dėl žalos atlyginimo yra hipotetinis ir neturi reikšmės sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokia aplinkybė nėra laikoma kriterijumi vertinant priemonių pagrįstumą, negali paneigti esamos realios rizikos.
Atsakovo teiginiai apie galimą ieškovų piktnaudžiavimą teise yra deklaratyvūs ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Pats faktas, kad ieškovai siekia išsaugoti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nesutinka su jų pakeitimu, negali būti laikomas piktnaudžiavimu teise.
Atsakovo argumentas, kad dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų turėjo būti sprendžiama tik apeliacinės instancijos teisme, yra nepagrįstas, nes šios išlaidos buvo patirtos dėl konkretaus atsakovo procesinio veiksmo, šis klausimas buvo išspręstas atskiru procesiniu sprendimu, todėl jų priteisimas šioje stadijoje atitinka proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio proceso ribų
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis). Apskųstosios pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis), taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas panaikinti arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl apeliacinio proceso nutraukimo
CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas teismo sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis). Šios nuostatos taikomos ir atskirųjų skundų nagrinėjimui (CPK 338 straipsnis). Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad po apskųstosios teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas panaikinti arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, priėmimo Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-195-881/2026 pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 10 d. sprendimą – priteisė iš atsakovo ieškovams 52 129,57 Eur, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. kovo 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Ši nutartis įsiteisėjo, nes apeliacinės instancijos teismo priimami procesiniai sprendimai įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamos nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas panaikinti arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo vertinimas apeliacine tvarka nebeturi teisinės reikšmės. Tai lemia aplinkybė, kad įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. birželio 18 d. nutartimi ieškinys, kurio reikalavimų užtikrinimui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, patenkintas iš dalies ir procesinis sprendimas jau yra įsiteisėjęs. Esant tokiai situacijai, laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo, pakeitimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimas negali sukelti byloje dalyvaujantiems asmenims teisinių pasekmių. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 31 d. nutarties, kaip apeliacinio apskundimo objekto, pagrįstumo ir teisėtumo vertinimo tikslingumas išnyko. Todėl dėl šios nutarties pradėtas apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis, 338 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Apeliacinį procesą nutraukus, atsakovui M. B. grąžinamas už atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 315 straipsnio 5 dalis, 338 straipsnis).
CPK 93 straipsnyje reglamentuojamos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Pagal šio straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Tiek pagal CPK įtvirtintą teisinį reglamentavimą (CPK 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys, 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas), tiek pagal kasacinio teismo praktiką, paskirstyti bylinėjimosi išlaidas pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį yra įpareigotas procesinį sprendimą dėl ginčo esmės priimantis, o ne tarpinį procesinį klausimą sprendžiantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021 17 punktas). Paskirstant bylinėjimosi išlaidas pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį teisiškai reikšmingas yra viso teismo proceso, o ne tarpinio jo etapo, rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-933/2025 20 punktas).
Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia procesinė situacija, kai apeliacine tvarka apskundus pirmosios instancijos teismo tarpinį procesinį sprendimą – nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (pakeitimo) – išnyko atskirojo skundo objektas, kadangi byla dėl ginčo esmės jau yra išnagrinėta ir priimtas procesinis sprendimas įsiteisėjo. Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas sprendimą dėl ginčo esmės, proceso šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų už šį tarpinį procesą nepaskirstė. Įvertinus tai, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia pakeisti pirmosios instancijos nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir proceso šalių bylinėjimosi išlaidas paskirstyti pagal galutinį ginčo rezultatą, ieškovų patenkintų reikalavimų dalį, nustatytą Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-195-881/2026.
Atsakovas M. B. bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atskirąjį skundą, patvirtinančių įrodymų apeliacinės instancijos teismui nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. birželio 18 d. nutarties 50 punkte nurodyta, kad ieškovų ieškinys patenkintas 43,37 proc. (atmestas 56,63 proc.), todėl ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba pakeitimo bei už atsiliepimą į atskirąjį skundą priteisiamos iš atsakovo vadovaujantis šia proporcija.
Ieškovai nurodė patyrę 680 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba pakeitimo bei 708,35 Eur už atsiliepimą į atsakovo atskirąjį skundą. Patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtina 2026 m. balandžio 20 d. sąskaita už teisines paslaugas JRG 2 NR.2026-02-20/3 ir 2026 m. balandžio 20 d. mokėjimo nurodymas. Ieškovų prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis už atsiliepimą į atskirąjį skundą (708,35 Eur) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, yra proporcingas bylos apimčiai ir ginčo sudėtingumui, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, ieškovams iš atsakovo priteisiamas 294,92 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimas ir 307,21 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, už teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į atsakovo atskirąjį skundą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovo M. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 31 d. nutarties, nutraukti. Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 31 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir šios nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Priteisti ieškovams S. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo M. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 294,91 Eur (dviejų šimtų devyniasdešimt keturių eurų ir 91 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą“. Grąžinti atsakovui M. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 57 Eur (penkiasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio už atskirąjį skundą, sumokėto 2026 m. balandžio 4 d. dokumento Nr. 385 (mokėjimo užduoties Nr. ZP37570). Priteisti ieškovams S. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo M. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 307,21 Eur (trijų šimtų septynių eurų ir 21 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.