Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-451-553/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-06-04
Bylos Nr.: e2-451-553/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00414-2026-4
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjas: Aldona Tilindienė (pran.)
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir savivaldybės įmonės „SUSISIEKIMO PASLAUGOS“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, ,,Susisiekimo paslaugos”
Trečiasis asmuo: uždarosios akcinės bendrovės „VLASAVA“, Tolimojo keleivinio transporto kompanija, uždarajai akcinei bendrovei „Vlavasa“, AS "GoBus"
Ieškovas: AS „Liepajas autobusu parks“, SIA "NordBus"

Kategorijos

3.3.2.6.2Pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės

Civilinė byla Nr. e2-451-553/2026 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00414-2026-4 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.6.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 4 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir savivaldybės įmonės „SUSISIEKIMO PASLAUGOS“ atskiruosius skundus bei trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „VLASAVA“ prisidėjimą prie atskirųjų skundų dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. balandžio 14 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovių AS „Liepajas autobusu parks“ ir SIA „NordBus“ ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“, uždarajai akcinei bendrovei „Vlavasa“, AS „GoBus“ dėl perkančiosios organizacijos sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės kreipėsi į teismą, prašydamos pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir savivaldybės įmonės (toliau – SĮ) „Susisiekimo paslaugos“ 2026 m. kovo 10 d. sprendimą (Nr. A39-/26(3.10.15E-VPS), atmesti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“ pasiūlymus tarptautinio viešojo pirkimo „Keleivių vežimo paslaugų teikimas vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Vilniaus miesto ir gretimų savivaldybių teritorijose“ (pirkimo Nr. 1665794) III ir IV objekto dalyse, atmesti tiekėjų grupės UAB „Vlasava“ ir AS „GoBus“ pasiūlymus tarptautinio viešojo pirkimo „Keleivių vežimo paslaugų teikimas vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų 81 maršrutais Vilniaus miesto ir gretimų savivaldybių teritorijose“ (pirkimo Nr. 1665794) I ir III objekto dalyse.

Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“ sudaryti viešojo pirkimo sutartis tarptautinio viešojo pirkimo „Keleivių vežimo paslaugų teikimas vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Vilniaus miesto ir gretimų savivaldybių teritorijose“ (pirkimo Nr. 1665794) I, III ir IV objekto dalyse, o jeigu viešojo pirkimo sutartys viešojo pirkimo I, III ir IV objekto dalyse sudarytos, sustabdyti viešojo pirkimo sutarčių pirkimo I, III ir IV objekto dalyse vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.

Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės grindė tuo, kad jų pareikštas ieškinys yra preliminariai pagrįstas faktiniais duomenimis, teisės normomis ir teismų praktika, todėl egzistuoja tikimybė, jog ieškinys gali būti patenkintas. Ieškovių teigimu, nesustabdžius pirkimo procedūrų ir leidus sudaryti bei vykdyti ginčijamas viešojo pirkimo sutartis, būsimo teismo sprendimo įvykdymas galėtų tapti apsunkintas arba iš esmės neįmanomas. Sudarius sutartis su kitais tiekėjais, vėliau pripažinus perkančiosios organizacijos sprendimus neteisėtais, kiltų būtinybė spręsti dėl sudarytų sutarčių nutraukimo, restitucijos taikymo ar žalos atlyginimo, o tai sukeltų papildomas administracines, organizacines ir finansines pasekmes tiek šalims, tiek viešajam interesui.

Šalies argumentai

Ieškovės taip pat nurodė, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir nepažeistų viešojo intereso, nes keleivių vežimo paslaugų teikimas šiuo metu yra užtikrinamas pagal galiojančias sutartis, kurios galioja iki 2027 m. ir 2031 m., o pirkimo dokumentuose nustatyti ilgi pasirengimo teikti paslaugas terminai. Todėl laikinas draudimas sudaryti ar vykdyti ginčijamas sutartis nesukeltų neigiamų pasekmių viešųjų paslaugų tęstinumui. Be to, ieškinio atmetimo atveju atsakovės galėtų nedelsdamos tęsti pirkimo procedūras ir sudaryti sutartis su nustatytais laimėtojais, todėl laikinosios apsaugos priemonės nesukurtų negrįžtamų padarinių.

Paaiškino, kad civilinėje byloje Nr. e2-351-357/2025 spręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra susijęs su prašymu šioje byloje, nes nagrinėjamoje byloje prašomos laikinosios apsaugos priemonės tik laikinai apribotų pirkimo sutarčių sudarymą iki galutinio eismo sprendimo įsiteisėjimo, tačiau nepaneigtų pačio pirkimo procedūrų rezultatų galutinumo iš esmės. Teigė, kad ieškinio atmetimo atveju perkančioji organizacija galėtų nedelsdama tęsti procesą ir sudaryti pirkimo sutartis su nustatytais laimėtojais, todėl nebūtų sukuriama ilgalaikių ar negrįžtamų pasekmių.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos teismas 2026 m. balandžio 13 d. nutartimi nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti ir pasiūlė ieškovėms pateikti poziciją dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgiant į nustatytus ieškinio trūkumus. 2026 m. balandžio 13 d. ieškovės informavo teismą, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neatsisako.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2026 m. balandžio 14 d. nutartimi nutarė tenkinti ieškovių AS „Liepajas autobusu parks“ ir SIA „NordBus“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ sudaryti viešojo pirkimo sutartis tarptautinio viešojo pirkimo „Keleivių vežimo paslaugų teikimas vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Vilniaus miesto ir gretimų savivaldybių teritorijose“ (pirkimo Nr. 1665794) I, III ir IV objekto dalyse, o jeigu viešojo pirkimo sutartys viešojo pirkimo I, III ir IV objekto dalyse sudarytos, sustabdyti viešojo pirkimo sutarčių pirkimo I, III ir IV objekto dalyse vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.

Preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pagrįstumą pateiktų įrodymų ir byloje nurodytų aplinkybių kontekste, teismas nenustatė duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas arba jog ieškovės būtų pasirinkusios akivaizdžiai netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą.

Vertindamas, ar egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, teismas pažymėjo, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių su viešojo pirkimo laimėtojomis galėtų būti sudarytos viešojo pirkimo sutartys ir pradėtas jų vykdymas. Tokiu atveju, patenkinus ieškovių ieškinio reikalavimus, papildomai kiltų poreikis spręsti dėl sudarytų viešojo pirkimo sutarčių galiojimo, restitucijos taikymo, ieškovių galimai patirtos žalos atlyginimo bei alternatyvių sankcijų taikymo atsakovėms.

Teismo vertinimu, nesant laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovių galimybės veiksmingai apginti savo teises galėtų būti iš esmės apsunkintos, nes net ir priėmus joms palankų teismo sprendimą galėtų nebelikti realios galimybės sudaryti ginčo viešojo pirkimo sutartis, o jų teisių gynimas faktiškai būtų perkeltas į naujų reikalavimų dėl žalos atlyginimo reiškimą. Be to, tokia situacija galėtų sukelti neigiamų pasekmių ir pačioms atsakovėms, nes jos susidurtų su dvigubos finansinės naštos rizika – turėtų atsiskaityti su viešojo pirkimo laimėtojomis už pagal sudarytas sutartis teikiamas paslaugas, taip pat galėtų būti įpareigotos sumokėti baudą ir (ar) piniginę kompensaciją ieškovėms.

Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių teismas nustatė, kad viešojo transporto paslaugos Vilniuje yra teikiamos pagal galiojančias sutartis su UAB „Transrevis“ ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“, minėtos sutartys galioja iki 2027 metų ir 2030 metų. Šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas esmingai palies viešąjį interesą – visuomenės teisėtą lūkestį gauti susisiekimo paslaugas, kurios yra šiuo metu užtikrintos galiojančiomis keleivių vežimo paslaugų sutartimis.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir nesant duomenų, kad uždraudus sudaryti viešojo pirkimo sutartis ar sustabdžius jų vykdymą būtų pažeistas viešasis interesas, taip pat įvertinęs tai, jog galimas ieškinio patenkinimas lemtų reikšmingus perkančiosios organizacijos sprendimų pasikeitimus, nusprendė, kad ginčo viešojo pirkimo sutarčių vykdymas galėtų turėti esminės įtakos realiam ieškovėms galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

Teismo vertinimu, leidus sudaryti ir vykdyti ginčo sutartis, būtų sudarytos prielaidos situacijai, kuri neatitiktų viešųjų pirkimų principų ir tikslų, taip pat apsunkintų veiksmingą ieškovių teisių gynimą. Todėl teismas nusprendė, kad galimos neigiamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmės neviršija jų taikymu siekiamos naudos ir būtinybės užtikrinti būsimo teismo sprendimo veiksmingumą.

Teismas nurodė, kad 2026 m. balandžio 13 d. nutartimi teismui nustačius ieškinio trūkumus ir terminą jiems pašalinti, o ieškovėms palaikant savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (CPK 147 straipsnio 4 dalis). Teismas taip pat išaiškino, kad per nustatytą terminą nepašalinus ieškinio trūkumų, taikytos laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos (CPK 147 straipsnio 3 dalis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2026 m balandžio 14 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręsti iš esmės: atmesti ieškovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose, susijusiose su tuo pačiu keleivių vežimo paslaugų pirkimu Vilniaus miesto ir gretimų savivaldybių teritorijose, kuriose buvo konstatuota išskirtinė situacija dėl būtinybės užtikrinti nepertraukiamą ir efektyvų viešojo transporto paslaugų teikimą bei skubų pirkimo objekto įsigijimą, suteikiant prioritetą viešajam interesui, o ne tiekėjų turtiniams interesams. Apeliantės vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja tos pačios aplinkybės, todėl teismas privalėjo vadovautis suformuota Lietuvos apeliacinio teismo praktika, tačiau to nepadarė, jos neanalizavo, nepagrindė nukrypimo ir nepagrįstai prioritetą suteikė ieškovių komerciniams interesams, o ne viešojo intereso užtikrinimui, susijusiam su skubiu ir nepertraukiamu pirkimo objekto įgyvendinimu.

Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 3 d. ir 2025 m. liepos 15 d. nutartimis civilinėse bylose Nr. e2-576-407/2025 ir Nr. e2-562-370/2025, kuriose analogiškame to paties viešojo pirkimo kontekste buvo suformuota praktika dėl viešojo intereso prioritetizavimo ir laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo, ir kurios, atsakovės vertinimu, laikytinos precedentais bei privalomomis nagrinėjant panašias bylas. Atsakovė nurodo, kad nagrinėjamoje byloje ir minėtose bylose sutampa tiek ginčo objektas (tas pats pirkimas), tiek vertinamos aplinkybės (pirkimo reikšmė, skubumas, galimos žalos viešajam interesui mastas), tiek taikytinos teisės normos, todėl egzistuoja visos sąlygos vadovautis suformuotu išaiškinimu. Remdamasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl precedento reikšmės, atsakovė pabrėžia teismų pareigą užtikrinti vienodą ir nuoseklią teismų praktiką analogiškose bylose, kai tokios pat faktinės ir teisinės aplinkybės turi būti sprendžiamos vienodai, todėl, jos vertinimu, pirmosios instancijos teismui nukrypus nuo šių išaiškinimų, skundžiama nutartis yra neteisėta ir naikintina.

Ieškovės neįrodė, o teismas tinkamai neįvertino, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes nutartyje atliktas tik formalus ir fragmentiškas ieškinio preliminarus vertinimas, neanalizuojant realaus jo turinio, įrodymų bei argumentų pagrįstumo. Atsakovės vertinimu, pagal CPK 144 straipsnį ir 423⁷ straipsnį laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina nustatyti tikėtiną ieškinio pagrįstumą, grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui bei priemonių proporcingumą viešojo intereso atžvilgiu, tačiau teismas šių sąlygų visumos tinkamai neįvertino ir apsiribojo lakoniška išvada, kuri leidžia manyti, kad priemonės buvo pritaikytos vien dėl ieškinio pareiškimo fakto. Atsakovė taip pat pabrėžia, kad ieškinys grindžiamas deklaratyviais, subjektyviais ir nepagrįstais teiginiais, o ne objektyviais teisės pažeidimo įrodymais, todėl jo pagrįstumas nėra tikėtinas. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, atsakovės vertinimu, buvo savitikslis procesinis veiksmas, nes jos pritaikytos neįvertinus viešojo intereso ir neatlikus pakankamo proporcingumo bei ekonomiškumo analizės, nors pagal teismų praktiką vien ieškinio pareiškimo faktas negali savaime lemti viešojo pirkimo procedūrų stabdymo, o tokios priemonės turi būti taikomos tik išimtiniais atvejais ir tik tinkamai pagrindus jų būtinumą.

Teismas netinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių poveikį ekonomiškumo, proporcingumo ir viešojo intereso aspektais, nepagrįstai konstatavęs, kad jų taikymas nepažeidžia viešojo intereso ir jog neigiamos pasekmės neviršija teikiamos naudos, nors nagrinėjamu atveju egzistuoja aiškus ir ypatingos svarbos viešasis interesas užtikrinti nepertraukiamą keleivių vežimo paslaugų teikimą bei skubų evakuacijos paslaugos įsigijimą. Atsakovė pabrėžia, kad viešasis interesas viešųjų pirkimų bylose apima tiek visuomenės poreikį pirkimo objektui ir jo teikiamai naudai, tiek sąžiningos konkurencijos užtikrinimą, tačiau nė vienas iš šių aspektų neturi iš anksto absoliučios viršenybės, todėl teismas privalėjo vertinti realią ir galimą žalą visuomenei, ypač atsižvelgdamas į tai, jog pirkimo objektas apima ne tik viešojo transporto paslaugas, bet ir evakuacijos funkciją, susijusią su gyvybės ir sveikatos apsauga ekstremalių situacijų atveju. Atsakovės vertinimu, galiojančios viešojo transporto sutartys neapima visos pirkimo apimties, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali uždelsti evakuacijos paslaugos įsigijimą ir sukelti realią grėsmę visuomenės saugumui, todėl teismo išvada, kad viešasis interesas nėra pažeidžiamas, yra nepagrįsta. Be to, remiantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika ir kasacinio teismo išaiškinimais, ypatingos skubos ir realios žalos visuomenei rizikos atvejais viešasis interesas dėl pirkimo objekto įsigijimo gali būti prioritetinis, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi būti taikomas tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, neproporcingai sureikšmino ieškovių interesus ir nepagrįstai nusprendė, kad taikytos priemonės atitinka viešąjį interesą.

Šalies argumentai

Atsakovė SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2026 m balandžio 14 d. nutartį ir atmesti ieškovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovės vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas byloje yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. liepos 3 d. ir 2025 m. liepos 15 d. nutartyse civilinėse bylose Nr. e2-576-407/2025 ir Nr. e2-562-370/2025 jau yra konstatavęs, kad analogiškame pirkime laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra neproporcingas ir galintis neigiamai paveikti viešąjį interesą, susijusį su gyvybiškai svarbių paslaugų – keleivių vežimo ir evakuacijos – užtikrinimu Vilniaus mieste. Atsakovės teigimu, nagrinėjamu atveju tokių priemonių taikymas paneigtų viešąjį interesą tiek dėl būtinybės užtikrinti nepertraukiamą ir kokybišką keleivių vežimo paslaugų teikimą, tiek dėl evakuacijos paslaugų įsigijimo skubos ir svarbos, todėl jos turėtų būti panaikintos.

Teismas, tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose dėl to paties pirkimo, kuriose konstatuota, kad viešasis interesas operatyviai užbaigti pirkimo procedūras ir sudaryti viešojo pirkimo sutartis yra svarbesnis už tiekėjų komercinius interesus. Apeliantė remiasi kasacinio teismo praktika dėl precedento reikšmės, pagal kurią ankstesni aukštesnės instancijos teismų sprendimai yra privalomi analogiškose bylose, kai jų faktinės aplinkybės yra tapačios ar iš esmės panašios, o nagrinėjamu atveju tokios sąlygos yra tenkinamos, nes visose bylose ginčas kilo dėl to paties pirkimo, vertinama jo reikšmė ir skubos poreikis, taikoma ta pati teisė bei dalyvauja tie patys ūkio subjektai, turintys komercinį interesą sudaryti pirkimo sutartis. Atsižvelgiant į tai, apeliantės vertinimu, Lietuvos apeliacinio teismo ankstesnėse nutartyse suformuotos išvados dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo ir viešojo intereso prioritetiškumo turėjo būti laikomos privalomomis nagrinėjamoje byloje, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo taikytos laikinųjų apsaugos priemonės, yra nepagrįsta ir naikintina.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones viešasis interesas dėl evakuacijos paslaugų užtikrinimo Vilniaus mieste nebus iš esmės paneigtas, remdamasis vien aplinkybe, jog šiuo metu keleivių vežimo paslaugos teikiamos pagal galiojančias sutartis su UAB „Transrevis“ ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“, tačiau neįvertindamas, kad ginčo pirkimo objektas apima ne tik įprastas viešojo transporto paslaugas, bet ir evakuacijos transporto priemonėmis paslaugas, kurios nėra šių galiojančių sutarčių dalykas. Atsakovės vertinimu, evakuacijos paslaugų neįtraukimas į esamas sutartis lemia, kad jų skubus poreikis ekstremalių situacijų atveju nebūtų užtikrintas, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas objektyviai vilkina šių paslaugų įsigijimą ir sukuria realią riziką visuomenės saugumui, sveikatai ir gyvybei. Ši pozicija, atsakovės teigimu, atitinka ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 3 d. ir 2025 m. liepos 15 d. nutartyse suformuotą praktiką, kurioje pripažinta, kad evakuacijos paslaugų įsigijimas yra ypatingos svarbos viešojo intereso dalis, susijusi su konstitucinių vertybių – žmonių gyvybės ir sveikatos – apsauga, o jų įsigijimo vilkinimas gali sukelti neištaisomą žalą visuomenei. Be to, remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, viešojo intereso ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai turi būti vertinami siaurai ir tik išskirtinėse situacijose, kai egzistuoja reali ir akivaizdi žalos rizika, todėl nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos konstatuoti, kad evakuacijos paslaugų neužtikrinimas ar jų įsigijimo uždelsimas kelia didesnę grėsmę nei ieškovių komerciniai interesai, o tai reiškia, jog skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir naikintina.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo nutartimi nepagrįstai taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kadangi jos neatitinka nei faktinių bylos aplinkybių, nei formuojamos aukštesnės instancijos teismų praktikos. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. liepos 3 d. ir 2025 m. liepos 15 d. nutartyse analogiškame tame pačiame pirkime jau yra konstatavęs, kad viešasis interesas operatyviai užbaigti pirkimo procedūras ir užtikrinti keleivių vežimo bei evakuacijos paslaugų tęstinumą yra prioritetinis, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiame kontekste būtų neproporcingas ir galėtų sukelti realią grėsmę gyvybiškai svarbių paslaugų užtikrinimui. Atsakovės vertinimu, šios nutartys laikytinos precedentais, nes visose bylose ginčas kilo dėl to paties pirkimo, vertinama ta pati jo reikšmė, skubos poreikis, taikomos tos pačios teisės normos, o dalyvaujantys ūkio subjektai turi tapatų komercinį interesą sudaryti viešojo pirkimo sutartis, todėl nukrypimas nuo šių išaiškinimų laikytinas nepagrįstu.

Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, atsakovės vertinimu, iš esmės paneigia viešąjį interesą, nes pirkimu siekiama ne tik užtikrinti įprastas keleivių vežimo paslaugas, bet ir įsigyti evakuacijos paslaugas, kurios nėra apimtos galiojančių sutarčių su esamais vežėjais, todėl jų nebuvimas ar pirkimo vilkinimas sukeltų realią grėsmę gyventojų saugumui ekstremalių situacijų atveju. Šios aplinkybės, be kita ko, yra patvirtintos Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, kurioje evakuacijos paslaugos pripažintos ypatingos svarbos viešojo intereso objektu, tiesiogiai susijusiu su žmonių sveikata ir gyvybe.

Atsakovė taip pat pabrėžia, kad viešojo transporto paslaugų tęstinumas ir kokybė būtų neigiamai paveikti taikant laikinąsias apsaugos priemones, nes tai uždelstų naujų paslaugų įsigijimą, įskaitant ir paslaugų plėtrą į naujas miesto teritorijas bei didesnės apimties paslaugų sukūrimą, o kai kuriose miesto vietovėse galėtų būti visiškai sutrikdytas susisiekimas. Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, kad galiojančios sutartys yra ribotos trukmės ir negarantuoja ilgalaikio paslaugų tęstinumo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sukuria papildomą riziką viešojo intereso užtikrinimui.

Remiantis kasacinio teismo praktika, viešojo intereso apsauga viešųjų pirkimų bylose turi būti aiškinama siaurai ir taikoma tik išimtiniais atvejais, tačiau nagrinėjamu atveju egzistuoja akivaizdus ir realus viešojo intereso poreikis – užtikrinti nepertraukiamą keleivių vežimą bei gyventojų evakuacijos galimybes, susijusias su visuomenės saugumu ir gyvybės apsauga. Todėl, atsakovės vertinimu, šiuo atveju viešasis interesas aiškiai nusveria ieškovės komercinius interesus, o pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina nepagrįsta, prieštaraujančia formuojamai teismų praktikai ir naikintina.

Šalies argumentai

Trečiasis asmuo UAB „Vlavasa“ prisidėjimu prie atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atskirųjų skundų prašo juos tenkinti. Prisidėjimas prie atskirųjų skundų grindžiamas šiais argumentais:

Nurodo, kad visiškai palaiko atsakovių atskiruosiuose skunduose išdėstytus argumentus ir mano, jog byloje nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsiliepimas

Trečiojo asmens teigimu, tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų viešąjį interesą, nes analogiškuose ginčuose dėl to paties pirkimo Lietuvos apeliacinis teismas jau yra konstatavęs, kad laikinųjų apsaugos priemonių neigiamos pasekmės viršija jų teikiamą naudą. Trečiasis asmuo remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 3 d. ir 2025 m. liepos 15 d. nutartimis civilinėse bylose Nr. e2-576-407/2025 ir Nr. e2-562-370/2025, kuriose pažymėta, kad egzistuoja išskirtinė situacija dėl būtinybės užtikrinti nepertraukiamą viešojo transporto paslaugų teikimą ir kuo skubesnį evakuacijos paslaugų įsigijimą, todėl viešasis interesas nusveria tiekėjų komercinius interesus.

Trečiojo asmens vertinimu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįstai nukrypo nuo šių precedentinių išaiškinimų, nors jie buvo priimti dėl to paties pirkimo ir analogiškų aplinkybių, be to, skundžiamoje nutartyje apskritai nepateikė argumentų, kodėl minėta Lietuvos apeliacinio teismo praktika neturėtų būti taikoma. Atsižvelgdamas į tai, trečiasis asmuo daro išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitinka viešojo intereso pusiausvyros, prieštarauja CPK 144 ir 423⁷ straipsnių nuostatoms, todėl skundžiama nutartis turi būti panaikinta.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo UAB „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“ pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo tenkinti atskiruosius skundus ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2026 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-243-1136/2026. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Skundžiama nutartimi nepagrįstai konstatuota grėsmė galimai ieškovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nes vien potenciali ginčų ar nepalankaus procesinio sprendimo tikimybė savaime nėra pakankama sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Vadovaujantis CPK 178 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo pareigos taisykle, būtent ieškovės privalėjo pateikti konkrečius ir įtikinamus įrodymus, pagrindžiančius realią riziką, kad, netaikius prašomų priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas, tačiau tokių duomenų nepateikta.

Trečiojo asmens vertinimu, byloje nėra įrodymų apie atsakovių nesąžiningus veiksmus ar ketinimą išvengti galimo teismo sprendimo vykdymo, nors pagal teismų praktiką būtent toks elgesys gali lemti grėsmės sprendimo įvykdymui egzistavimą. Atsakovo nesąžiningumas negali būti preziumuojamas, o turi būti įrodytas konkrečiais duomenimis, kurie šiuo atveju nepateikti. Be to, VPĮ 107 straipsnis užtikrina tiekėjų teisę į žalos atlyginimą, todėl galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti užtikrintas alternatyvia teisine gynybos priemone, o tai paneigia būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsižvelgiant į tai, trečiasis asmuo daro išvadą, kad realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nenustatyta, o ieškovės šios aplinkybės neįrodė, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra pagrįstas, o jų neigiamos pasekmės nagrinėjamo Pirkimo kontekste viršija galimą naudą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nutartyje nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas esmingai paveiks viešąjį interesą – visuomenės teisėtą lūkestį gauti susisiekimo paslaugas, kurios šiuo metu esą užtikrinamos galiojančiomis keleivių vežimo sutartimis. Tokia išvada priimta neišsamiai įvertinus pirkimo objektą, jo apimtį bei jo reikšmę viešajam interesui.

Nagrinėjamu atveju pirkimu siekiama ne tik užtikrinti esamų keleivių vežimo paslaugų tęstinumą, bet ir iš esmės išplėsti jų apimtį – didinti reisų dažnumą, plėsti maršrutų tinklą, įtraukti naujas teritorijas bei užtikrinti aukštesnę paslaugų kokybę. Be to, pirkimu taip pat siekiama įsigyti evakuacijos transportu paslaugas, kurios šiuo metu nėra užtikrinamos galiojančių sutarčių pagrindu. Todėl teismo argumentas, kad viešasis interesas nebus pažeistas vien dėl galiojančių sutarčių su UAB „Transrevis“ ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“, yra teisiškai ir faktiškai nepagrįstas, nes minėtos sutartys neapima visos pirkimo apimties, įskaitant III pirkimo dalį bei evakuacijos paslaugas.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad viešasis interesas viešųjų pirkimų bylose apima ne tik esamų paslaugų tęstinumą, bet ir jų kokybinį bei kiekybinį užtikrinimą, o taip pat gyvybiškai svarbių funkcijų, įskaitant gyventojų evakuaciją, užtikrinimą ekstremalių situacijų atveju. Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-576-407/2025 aiškiai konstatuota, kad evakuacijos paslaugos yra ypatingos svarbos viešasis interesas, tiesiogiai susijęs su gyvybės ir sveikatos apsauga, o jų skubus įsigijimas yra objektyviai būtinas. Analogiškai 2025 m. liepos 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-562-370/2025 pažymėta, kad pirkimo sustabdymas gali sukelti riziką viešojo transporto paslaugų nepertraukiamumui ir evakuacijos užtikrinimui.

Nagrinėjamu atveju egzistuoja dvigubas viešojo intereso aspektas: nepertraukiamas ir kokybiškas keleivių vežimo paslaugų užtikrinimas; evakuacijos paslaugų, tiesiogiai susijusių su gyvybės ir sveikatos apsauga, užtikrinimas. Teismas šių aplinkybių nevertino sistemiškai ir taip pažeidė pareigą įvertinti viešojo intereso turinį bei jo pusiausvyrą su proceso šalių interesais.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad viešasis interesas viešųjų pirkimų bylose turi būti aiškinamas siaurai, tačiau tais atvejais, kai kyla grėsmė konstitucinėms vertybėms – gyvybei, sveikatai ir visuomenės saugumui – prioritetas turi būti teikiamas būtent jų apsaugai. Nagrinėjamu atveju būtent tokios aplinkybės yra nustatytos. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju sukelia realią riziką, kad bus uždelstas Pirkimo įgyvendinimas, o tai gali lemti tiek viešojo transporto paslaugų kokybės blogėjimą, tiek evakuacijos pajėgumų neužtikrinimą ekstremalių situacijų atveju.

Taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka CPK įtvirtintų ekonomiškumo ir proporcingumo principų, nes jos sukelia neadekvačias pasekmes, palyginti su siekiamu tikslu.

Ekonomiškumo principas reikalauja, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų taikomos taip, jog nesukeltų perteklinių nuostolių ar kuo labiau juos sumažintų. Nagrinėjamu atveju pirkimo sustabdymas lemia riziką, kad pirkimo objektas bus įsigytas vėliau, nepalankesnėmis ekonominėmis sąlygomis, o tai tiesiogiai didina viešųjų finansų sąnaudas.

Proporcingumo principas reikalauja išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą. Tačiau nagrinėjamu atveju susidaro situacija, kai ieškovių komercinis interesas dalyvauti pirkime nepagrįstai iškeltas aukščiau už viešąjį interesą užtikrinti nepertraukiamą keleivių vežimą ir evakuacijos pajėgumus.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad tais atvejais, kai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali sutrikdyti viešųjų paslaugų teikimą ar sukelti riziką visuomenės saugumui, prioritetas turi būti teikiamas viešojo intereso apsaugai, o ne tiekėjų ekonominiams interesams. Be to, net ir panaikinus laikinąsias apsaugos priemones vėlesnėje proceso stadijoje, ieškovės turėtų teisę į žalos atlyginimą, todėl jų teisių apsauga nėra paneigiama.

Atsiliepimas

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo tenkinti atskiruosius skundus ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2026 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-243-1136/2026. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Skundžiama nutartis prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo suformuotai praktikai civilinėse bylose Nr. e2-562-370/2025 ir Nr. e2-576-407/2025, kuriose konstatuota, kad nagrinėjamo pirkimo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra galimas dėl būtinybės užtikrinti viešąjį interesą.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju iš esmės pažeidžia viešąjį interesą, susijusį su evakuacijos paslaugų užtikrinimu Vilniaus mieste. Neužtikrinus evakuacijos paslaugų įsigijimo, visuomenei gali kilti akivaizdi ir neištaisoma žala, susijusi su konstituciškai saugomomis vertybėmis – visuomenės saugumu, žmonių gyvybe ir sveikata. Atsižvelgiant į esamą geopolitinį kontekstą, objektyvus poreikis užtikrinti operatyvų evakuacijos pajėgumų įsigijimą lemia būtinybę prioritetą teikti viešajam interesui, o ne pavieniams tiekėjų ekonominiams interesams.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas taip pat pažeidžia viešąjį interesą dėl kokybiškų ir nepertraukiamų keleivių vežimo paslaugų užtikrinimo Vilniaus mieste. 2017 m. balandžio 28 d. ir 2017 m. liepos 31 d. sudarytos sutartys, pratęstos šalių susitarimais, galioja atitinkamai iki 2027 m. balandžio 28 d. ir 2027 m. liepos 31 d.. Tačiau ginčo pirkimo sutartyse yra nustatyti ilgi pasirengimo sutarties vykdymui terminai (I pirkimo dalyje – iki 638 kalendorinių dienų, II pirkimo dalyje – iki 730 kalendorinių dienų nuo sutarties įsigaliojimo). Tokie terminai nustatyti, siekiant užtikrinti tinkamą pasirengimą teikti nepertraukiamas ir kokybiškas viešojo transporto paslaugas. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, pirkimo procedūros būtų dar labiau užvilkintos, o tai sukeltų realią riziką viešojo transporto paslaugų teikimo tęstinumui ir kokybei.

Reikšmingoje Vilniaus miesto teritorijos dalyje (įskaitant Didžiųjų Gulbinų, Rodūnios sodų, Žemojo Pavilnio, Valakampių, Turniškių, Pylimėlių, Užusienio, Vinciūniškių sodų, Gurelių, Gudelių, Bajorų, Vismaliukų, Kauno Vokės, Trakų Vokės, Daniliškių, Jočionių, Liudvinavo rajonus) alternatyvios viešojo transporto paslaugos nėra teikiamos, todėl bet koks paslaugų teikimo sutrikdymas reikštų realų gyventojų mobilumo ribojimą. Be to, taikant laikinąsias apsaugos priemones neegzistuoja patikimų garantijų, kad šiuo metu galiojančios sutartys su UAB „Transrevis“ būtų pratęstos ar tęsiamos po jų galiojimo pabaigos, todėl kyla reali rizika, jog reikšminga dalis Vilniaus miesto gyventojų gali likti be viešojo transporto paslaugų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl pateiktų įrodymų priėmimo

Atsakovė SĮ „Susisiekimo paslaugos“ kartu su atskiruoju skundu pateikė Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-562-370/2025; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-576-407/2025; Vilniaus miesto gyventojų evakavimo planą; 2017 m. balandžio 28 d. ir 2017 m. liepos 31 d. sutartis su UAB „Transrevis“. Atsakovė nurodė, kad skundžiama nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių priimta jos neinformavus ir nesudarius galimybės pateikti įrodymus, todėl kartu su skundu teikiami duomenys, patvirtinantys atskirojo skundo argumentus.

Apeliacinės instancijos teisme gautas ir ieškovių prašymas priimti naujus įrodymus – rašytinius paaiškinimus dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (Sodra) pateikto atsakymo, Sodra atsakymą Nr. 2026-R21-I-1117324 bei Sodra atsakymą (ADOC-661893846). Ieškovės prašo šiuos įrodymus priimti ir, sprendžiant dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. balandžio 14 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, palikti jas galioti. Ieškovės teigia, kad atsirado naujų aplinkybių, didinančių riziką sudaryti viešojo pirkimo sutartis su galimai nepatikimais tiekėjais: tiekėjų grupės partnerė UAB „Vlasava“ galimai pateikė suklastotą Sodros pažymą, o UAB „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“ vykdo veiklą Baltarusijos Respublikoje, o tai, jų teigimu, gali neatitikti pirkimo sąlygų. Dėl to, panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, galėtų būti sudarytos sutartys, kurios vėliau galimai pažeistų viešąjį interesą ir apsunkintų galimo teismo sprendimo įvykdymą.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau arba kai jų nebuvo galima pateikti anksčiau dėl objektyvių priežasčių.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinėje instancijoje yra ribojamas ir yra ribotos apeliacijos principo išraiška. Šis ribojimas nėra absoliutus, tačiau sprendžiant dėl naujų įrodymų priėmimo būtina įvertinti, ar jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, ar jų pateikimas neužvilkins proceso, ar jie turi reikšmės ginčo išsprendimui bei ar nėra piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

Atsakovės pateikti įrodymai yra susiję su atskirajame skunde nurodytomis aplinkybėmis ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vertinimu, todėl, įvertinus jų pobūdį bei procesinę situaciją, jie priimtini apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti pirmosios instancijos teisme dėl to, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka, neišklausius visų proceso šalių (CPK 147 straipsnis). Todėl šie duomenys vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Sprendžiant dėl ieškovių pateiktų naujų įrodymų prijungimo pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriam būdingas preliminarus, o ne galutinis ginčo faktinių aplinkybių vertinimas.

Vadovaujantis suformuota teismų praktika, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nevertina ginčo esmės, nepriima galutinių išvadų dėl šalių teisių ir pareigų, įskaitant tiekėjų atitiktį pirkimo sąlygoms ar galimo dokumentų klastojimo fakto nustatymą.

Nagrinėjamu atveju ieškovės pateikti duomenys yra susiję su galimu tiekėjų atitikties pirkimo sąlygoms vertinimu ir reikalauja išsamaus įrodymų tyrimo nagrinėjant bylą iš esmės. Šių aplinkybių vertinimas peržengia laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtį, todėl jos neturi tiesioginės reikšmės sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar jų galiojimo.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovių pateikti nauji įrodymai nėra būtini sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl prašymas dėl jų priėmimo šioje proceso stadijoje netenkinamas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

CPK 423⁷ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas viešųjų pirkimų bylose priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viešuoju interesu. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą.

Iš išdėstytų CPK nuostatų matyti, kad teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą viešųjų pirkimų bylose, visų pirma, turi įvertinti, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja bendrosios CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kurioms esant yra priimamas sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą ir nustatyti, ar egzistuoja grėsmė galutiniu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymui, o nustatęs, jog tokia grėsmė egzistuoja – įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nepažeis viešojo intereso ir nesukels didesnės žalos, nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas.

Pirmosios instancijos teismas apskųsta nutartimi tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatavęs, kad egzistuoja visos būtinos šių priemonių taikymo sąlygos. Atsakovės atskiruosiuose skunduose nesutinka su šia išvada ir nurodo, kad ieškovės neįrodė visų įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas vertins, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, kad ieškovės tinkamai pagrindė visų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą.

Dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija teigia, kad teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes neįvertino ieškinio preliminaraus pagrįstumo, nors tai yra būtina sąlyga. Pasak atsakovės, ieškinys grindžiamas deklaratyviais ir subjektyviais teiginiais, todėl nėra pakankamai pagrįstas. Taip pat pabrėžiama, kad vien ieškinio pateikimas nesudaro pagrindo stabdyti viešojo pirkimo procedūras, o teismas formaliai rėmėsi ieškinio buvimu, neįvertindamas jo turinio ir viešojo intereso, todėl klaidingai nustatė sąlygas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Apeliacinės instancijos teismas šiems apeliantės argumentams nepritaria.

Teismų praktikoje pabrėžiama, kad pagal prima facie (iš pirmo žvilgsnio) doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra įsitikinti, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas. Vertinant ieškinio prima facie pagrįstumą, tikrinama, ar jis grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar šie argumentai yra bent minimaliai pagrįsti įrodymais. Tačiau toks vertinimas negali virsti išsamia ieškinio teisinių ir faktinių aplinkybių analize ar įrodymų vertinimu iš esmės – šioje stadijoje teismas neturi spręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ar sąsajumo, išskyrus atvejus, kai tai yra akivaizdžiai matyti jau pradinėje bylos stadijoje. Laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas galimas tik tuomet, kai ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. kai pasirinktas teisių gynimo būdas yra neleistinas ar reikalavimas negalėtų būti tenkinamas jau iš ieškinio turinio (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-3-516/2024 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškinio preliminarų pagrįstumą, pažymi, kad ieškovės savo reikalavimus grindžia konkrečiu viešojo pirkimo procedūriniu sprendimu – 2026 m. kovo 10 d. atsakovių priimtu sprendimu Nr. A39-/26(3.10.15E-VPS), kuriuo, ieškovių vertinimu, neteisėtai įvertinti ir priimti tam tikrų tiekėjų pasiūlymai atskirose minėto viešojo pirkimo Nr. 1665794 dalyse.

Ieškinyje keliami reikalavimai yra nukreipti į viešojo pirkimo procedūrų teisėtumo kontrolę, kuri pagal VPĮ nuostatas yra teisminės kontrolės objektas. Ieškovės ginčija ne abstrakčius ar deklaratyvius veiksmus, o konkretų perkančiosios organizacijos sprendimą, kuris tiesiogiai susijęs su tiekėjų pasiūlymų vertinimu ir pirkimo rezultatais. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pasirinktas teisių gynimo būdas būtų akivaizdžiai neleistinas ar teisiškai neįmanomas.

Ieškinio faktinis pagrindas siejamas su galimais viešųjų pirkimų procedūrų pažeidimais, vertinant tiekėjų pasiūlymų atitiktį pirkimo sąlygoms bei laikantis lygiateisiškumo ir skaidrumo principų. Nors galutinis šių aplinkybių vertinimas galimas tik išnagrinėjus bylą iš esmės, šioje proceso stadijoje pateikti argumentai ir duomenys sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad ginčas kyla dėl galimo viešųjų pirkimų reguliavimo pažeidimo, o ne vien dėl subjektyvaus ieškovių nepasitenkinimo.

Atsižvelgiant į tai, ieškinys negali būti laikomas akivaizdžiai nepagrįstu ar grindžiamu vien deklaratyviais teiginiais, todėl darytina išvada, kad prima facie ieškinio pagrįstumo sąlyga nagrinėjamu atveju yra tenkinama.

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei šalių argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galėtų būti apsunkintas ieškovėms galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas bei veiksmingas jų teisių gynimas. Tuo atveju, jeigu nebūtų sustabdytos viešojo pirkimo procedūros, su viešojo pirkimo laimėtojomis galėtų būti sudarytos viešojo pirkimo sutartys ir pradėtas jų vykdymas. Tokiu atveju, patenkinus ieškovių reikalavimus, atsirastų poreikis papildomai spręsti klausimus dėl sudarytų sutarčių galiojimo, restitucijos taikymo, galimos žalos atlyginimo bei alternatyvių sankcijų taikymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia situacija apsunkintų ieškovių galimybes veiksmingai apginti savo teises, nes, net ir priėmus joms palankų teismo sprendimą, galėtų būti užkirstas kelias sudaryti viešojo pirkimo sutartis, o savo teises jos turėtų ginti papildomais reikalavimais dėl žalos atlyginimo. Be to, tokia situacija galėtų sukelti neigiamas pasekmes ir pačioms atsakovėms, kurioms galėtų kilti dvigubo mokėjimo rizika – pareiga atsiskaityti tiek su viešojo pirkimo laimėtojomis už teikiamas paslaugas, tiek vykdyti galimai ieškovėms palankų teismo sprendimą dėl žalos atlyginimo ar kitų sankcijų taikymo. Todėl darytina išvada, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių šalių grąžinimas į iki galimo teisės pažeidimo buvusią padėtį galėtų būti iš esmės apsunkintas arba tapti neįmanomas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, jog ieškovėms galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas bei veiksmingas teisių gynimas galėtų būti apsunkintas.

Dėl kitų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

Apeliantės iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 3 d. ir 2025 m. liepos 15 d. nutartimis civilinėse bylose Nr. e2-576-407/2025 ir Nr. e2-562-370/2025, kuriose dėl to paties viešojo pirkimo jau buvo konstatuota, jog viešasis interesas užtikrinti nepertraukiamą keleivių vežimo ir evakuacijos paslaugų teikimą turi prioritetą prieš tiekėjų interesus, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra neproporcingas dėl galimos didesnės žalos visuomenei.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantų argumentus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-576-407/2025 ir 2025 m. liepos 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-562-370/2025, pažymi, kad su šiais argumentais nesutinka.

Apeliantės remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 3 d. ir 2025 m. liepos 15 d. nutartimis, priimtomis kitose bylose, susijusiose su tuo pačiu viešuoju pirkimu. Nors minėtose nutartyse buvo pasisakyta dėl viešojo intereso užtikrinti nepertraukiamą keleivių vežimo paslaugų teikimą prioriteto ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo proporcingumo, šios išvados negali būti privalomai perkeliamos į nagrinėjamą ginčą.

Kiekvienas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones vertinamas individualiai, atsižvelgiant į tuo metu egzistuojančią faktinę situaciją, galimas neigiamas pasekmes, ginčo stadiją bei proceso dalyvių interesų pusiausvyrą. Vien ta aplinkybė, kad ginčas susijęs su tuo pačiu viešuoju pirkimu, savaime nelemia tapačių faktinių aplinkybių ir teisinio vertinimo tapatumo.

Ankstesnės nutartys, kuriomis remiasi apeliantės, buvo priimtos vertinant kitokias faktines bei procesines aplinkybes, todėl jose padarytos išvados dėl viešojo intereso prioriteto ir laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo negali būti automatiškai perkeliamos į nagrinėjamą bylą. Nors minėtose nutartyse pateikti teisės aiškinimai yra reikšmingi formuojant vienodą teismų praktiką, jie nepaneigia teismo pareigos kiekvienu konkrečiu atveju savarankiškai įvertinti bylos aplinkybes, šalių interesų pusiausvyrą bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą. Todėl vien aplinkybė, kad ankstesnėse bylose dėl to paties pirkimo buvo padarytos tam tikros išvados dėl viešojo intereso, nesudaro pagrindo laikyti jas savaime lemiančiomis ir šios bylos procesinį rezultatą.

Apeliantės teigia, kad teismas netinkamai įvertino taikytų laikinųjų apsaugos priemonių poveikį ekonomiškumo, proporcingumo ir viešojo intereso aspektu.

CPK 423⁷ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais bei viešuoju interesu. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą, kadangi viešųjų pirkimų metu gali būti siekiama įsigyti paslaugas, kurių nesuteikus skubiai gali ženkliai nukentėti visuomenės interesai ir būti padaryta žala socialiai reikšmingoms vertybėms (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-659-790/2019).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad viešojo intereso apsauga apima tiek visuomenės interesą dėl pirkimo objekto, tiek sąžiningos tiekėjų konkurencijos užtikrinimą, o sprendimas turi būti grindžiamas realios ar realiai numatomos žalos visuomenei vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011). Taip pat išaiškinta, kad viešųjų pirkimų ginčai turi būti sprendžiami operatyviai, o viešojo intereso prioritetas prieš tiekėjų interesus galimas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018).

Teismų praktikoje pabrėžiama, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi būti pagrįstas interesų pusiausvyra, o jų taikymas negali sukelti didesnės žalos nei jų netaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2023; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-349-302/2021).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad pirkimo objektas – keleivių vežimo paslaugos Vilniaus miesto viešojo transporto sistemos maršrutuose – yra reikšmingas viešajam interesui. Be to, pirkimu taip pat siekiama užtikrinti ir evakuacijos paslaugų prieinamumą ekstremalių situacijų atveju, o tai yra susiję su visuomenės saugumo, sveikatos ir gyvybės apsauga.

Kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas, keleivių vežimo paslaugos šiuo metu yra teikiamos galiojančių sutarčių pagrindu, todėl jų tęstinumas iš esmės yra užtikrinamas. Tačiau nagrinėjamo pirkimo sutarčių projektuose numatyti ilgi pasirengimo vykdyti sutartis terminai (I dalyje – iki 638 kalendorinių dienų, II dalyje – iki 730 kalendorinių dienų), kurie skirti techniniam pasirengimui ir transporto priemonių įsigijimui. Šių procedūrų užsitęsimas papildomai, taikant laikinąsias apsaugos priemones, neišvengiamai atitolintų naujų sutarčių sudarymą ir galėtų turėti įtakos paslaugų atnaujinimo terminams.

Esminė byloje nustatyta aplinkybė – evakuacijos paslaugų teikimas nėra numatytas galiojančiomis sutartimis. Tai reiškia, kad jų poreikio atsiradimo atveju savivaldybė neturėtų sutartinio pagrindo nedelsiant užtikrinti šių paslaugų teikimą. Atsižvelgiant į tai, egzistuoja reali rizika, kad ekstremalių situacijų atveju gali būti neužtikrinta operatyvi gyventojų ir svečių evakuacija.

Dėl šios priežasties viešojo intereso požiūriu svarbu užtikrinti, kad pirkimo procedūros būtų užbaigtos operatyviai, sudarant sąlygas naujų paslaugų teikėjų atrankai ir evakuacijos paslaugų užtikrinimui.

Kartu pažymėtina, kad viešojo transporto paslaugos šiuo metu teikiamos galiojančių sutarčių UAB „Transrevis“ ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ pagrindu (sutartys galioja iki 2027 metų ir 2030 metų), kuriose nėra numatytas sutarčių pratęsimas, todėl paslaugų tęstinumo rizika vertintina kaip ribota.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju galėtų lemti pirkimo procedūrų užsitęsimą ir atitinkamai atidėti naujų paslaugų, ypač evakuacijos paslaugų, įsigijimą, o tai neatitiktų ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principų bei viešojo intereso užtikrinimo.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevisapusiškai įvertino reikšmingas faktines bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra poreikio skubiai užbaigti pirkimo procedūras, ir tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atsižvelgiant į nustatytą viešojo intereso, susijusio su pirkimo objektu, apsaugos poreikį, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2026 m. balandžio 14 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovių AS „Liepajas autobusu parks“ ir SIA „NordBus“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.

Teisėja Aldona Tilindienė