- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-12
- Bylos Nr.
- 1A-592-1035/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-25236-2025-0
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valerij Lauš, Mindaugas Ražanskas, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
- Nuteistasis
- A. K., S. P.
Įžanginė dalis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės ir Mindaugo Ražansko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo advokato Sergejaus Chimino apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 2 dalį 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 214 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir A. K. paskirta subendrinta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, prie šios bausmės pridėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalis – 2 (du) mėnesiai laisvės atėmimo ir A. K. paskirta subendrinta 4 (ketverių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir A. K. paskirta galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Į bausmę įskaitytas A. K. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2025 m. liepos 28 d. iki nuosprendžio paskelbimo.
Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, A. K. pripažintas recidyvistu.
Taip pat šioje byloje nuteistas S. P. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskundžiama.
Aprašomoji dalis
n u s t a t ė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
A. K. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupėje su S. P. ir nenustatytu asmeniu, turėdami bendrą tikslą ir tyčią pagrobti svetimą turtą, 2025 m. liepos 17 d. apie 15.15 val. už pastato Vilniuje, Sodų g. 21, suėmę (sugriebę) einančiam nukentėjusiajam A. L. už rankų, sudavę jam ne mažiau vieną kartą per kelių (kojų) vidinę pusę, pastarajam pargriuvus ant žemės, prispaudę jo galvą prie žemės, t. y. S. P., laikydamas gulintį nukentėjusįjį prispaudęs keliais, o nenustatytas asmuo su juo (A. K.) laikydami prispaudę rankomis, taip atėmus galimybę jam priešintis, jis (A. K.) iš gulinčiojo nukentėjusiojo galinės kelnių kišenės ištraukęs piniginę išėmė joje buvusią nukentėjusiojo A. L. vardu išduotą UAB ,,Revolut bank“ banko kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertė 20 Eur, 60 Eur grynaisiais pinigais ir mobilaus ryšio telefoną ,,Redmi Note 13“, 140 Eur vertės, o nenustatytas asmuo aštriu daiktu, kuriuo galima žmogų žaloti, ne mažiau vieną kartą įdūręs nukentėjusiajam į dešinį dilbį, padarydamas nukentėjusiajam dešinio dilbio žaizdą, t. y. sužalojimą, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, įrėmęs A. L. aštrų daiktą į jo kaklą, grasindamas jį papjauti reikalavo pasakyti UAB „Revolut bank“ kortelės PIN kodą. Tokiu būdu A. K., veikdamas bendrininkų grupėje su S. P. ir nenustatytu asmeniu, bendrais tyčiniais veiksmais, grasindami ir panaudodami fizinį smurtą bei daiktą, kuriuo galima žmogų žaloti, pagrobė svetimą – nukentėjusiajam A. L. priklausantį 220 Eur vertės turtą, padarydamas nukentėjusiajam 220 Eur turtinę žalą, neteisėtai įgijęs laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, iki ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatyto laiko, bet ne ilgiau iki 2025 m. liepos 28 d. 09.00 val., kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Apeliaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėjas advokatas S. Chiminas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 22 d. nuosprendį ir perkvalifikuoti nuteistojo veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nustatyta A. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamus veiksmus jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje, ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. kad jis prisipažino savo kaltę ir nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiojo asmens provokuojantis elgesys, sumažinti paskirtą bausmę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai vadovavosi BK 24 straipsnio 3 dalies ir 25 straipsnio 2 dalies nuostatomis darydamas išvadą apie tai, kad A. K. nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje su S. P. ir nenustatytu asmeniu. Nukentėjusiojo A. L. parodymus teismas įvertino kaip nuoseklius, nors byloje neginčijamai nustatyta, kad A. L. įvykio metu buvo akivaizdžiai neblaivus. Jis vartojo alkoholį su A. K. ir kitais nenustatytais asmenimis. Be to, iškart po įvykio jis nurodė visiškai kitus asmenis. Nuteistasis A. K. taip pat buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir alkoholio. Esant tokiai situacijai, grįsti apkaltinamąjį nuosprendį A. L. ir A. K. parodymais negalima. Be to, nukentėjusysis A. L. teisme nebuvo apklaustas, nes nebuvo surastas. Jis galimai vengė duoti parodymus teisme. Byloje yra duomenų, kad jis buvo paieškomas.
A. K. iš esmės prisipažino įvykdęs pinigų plėšimą, o ginčijo pagrobęs kitus daiktus bei aštraus daikto, pritaikyto kūnui sužaloti, panaudojimą plėšimo metu. Jo parodymai, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje, yra prieštaringi. Byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad A. K. plėšimo metu panaudojo aštrų daiktą, kuriuo buvo sužalotas A. L. Įvykio vietoje pas A. K. nebuvo rastas joks daiktas, taip pat nėra aišku, ar toks daiktas buvo, galimai A. L., būdamas neblaivus, galėjo susižaloti kur nors kitur kitomis aplinkybėmis. Taigi, A. K. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. K. savo kaltę pripažino iš dalies ir nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tačiau A. K. pripažino padaręs plėšimą, parodymus davė apie įvykio aplinkybes tiek, kiek prisimena. Tai turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nukentėjusiojo A. L. veiksmai prieš nuteistąjį buvo akivaizdžiai provokuojantys, kadangi jis kelias valandas vartojo alkoholį su jam nepažįstamais asmenimis, buvo toks neblaivus, kad net nebuvo įleistas į kavinę. Tai turi būti įvertinta sprendžiant dėl A. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo A. K. gynėjo advokato S. Chimino apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su veikos kvalifikavimu. Mano, kad nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuotina ne pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Taip pat prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nustatytą A. K. baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikimą bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir pripažinti atsakomybę lengvinančias aplinkybes – A. K. kaltės pripažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi bei tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktai), sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde nėra keliami klausimai dėl nuosprendžio dalies, susijusios su nusikalstamos veikos, numatytos BK 214 straipsnio 1 dalyje, padarymu ir jos kvalifikavimu, teisėjų kolegija šios veikos neaptars.
Dėl nuteistojo A. K. ir nukentėjusiojo parodymų vertinimo
Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teigiama, kad teismas nepagrįstai įvertino nukentėjusiojo A. L. parodymus kaip nuoseklius, nors byloje neginčijamai nustatyta, kad A. L. įvykio metu buvo akivaizdžiai girtas, iškart po įvykio nurodė visiškai kitus nusikalstamą veiką galimai padariusius asmenis, be to, jis nebuvo apklaustas teisme. Pasak apelianto, A. K. taip pat buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir (ar) narkotinių medžiagų, jo parodymai buvo prieštaringi, todėl jais taip pat negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamo nuosprendžio motyvais dėl minėtų asmenų parodymų vertinimo, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra išskirtinė teismo teisė, todėl apeliantų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai, vėliau sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018). Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat išspręsti klausimą, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-1214/2024). Įrodymų patikimumas – tai jų vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-26-689/2018, 2K-220-697/2022).
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo A. L. parodymus, atsižvelgė į aplinkybę, jog jis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neblaivus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nukentėjusysis įvykio metu iš tikrųjų buvo neblaivus, nėra pagrindo teigti, kad jo parodymai dėl to turėjo būti laikomi nepatikimais, ypač atsižvelgiant į tai, jog jie atitinka kitus byloje esančius duomenis – A. K. pirminius parodymus. Nukentėjusysis iš esmės suprato įvykio aplinkybes, nes pats paskambino Bendrajam pagalbos centrui (toliau – ir BPC), kurio operatoriui paaiškino, kad ką tik buvo užpultas trijų asmenų, kurie prieš tai siūlė jam įvairias paslaugas, net įsigyti narkotinių medžiagų, tačiau vėliau nusivedė už kampo, „užlaužė“, paėmė banko kortelę ir telefoną, piniginę, prašė padiktuoti banko sąskaitą, buvo įrėmę peilį. Aplinkybę, kad nukentėjusysis įvykio metu gerai orientavosi aplinkoje, patvirtina ir tai, kad, kaip matyti iš nukentėjusiojo skambučio BPC turinio, jis, atsižvelgdamas į tai, jog turi dvi banko sąskaitas, užpuolikams padiktavo PIN kodą tos banko sąskaitos, kurioje nebuvo pinigų. Taigi, nukentėjusiojo neblaivumas nesutrukdė jam įvertinti pačios situacijos ir duoti apie ją pakankamai aiškius parodymus. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nukentėjusysis iškart po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams nurodė visai kitus asmenis. Skundžiamame nuosprendyje ši aplinkybė yra pagrįstai vertinama kaip suklydimas, nesudarantis pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais apie kitas plėšimo aplinkybes. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad nukentėjusysis nebuvo apklaustas teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė neužkerta kelio remtis A. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų procesinių priemonių siekdamas užtikrinti nukentėjusiojo dalyvavimą teisminiame bylos nagrinėjime, tačiau nukentėjusysis nebuvo rastas. Be to, skundžiamas nuosprendis nebuvo grindžiamas vien A. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, buvo vertinama byloje esančių įrodymų visuma.
Pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. K. parodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų duomenų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad jo pirminiai parodymai iš esmės sutampa su nukentėjusiojo A. L. parodymais. Skundžiamame nuosprendyje taip pat atsižvelgta į apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad nuteistasis nusikalstamos veikos metu galėjo būti neblaivus ir (ar) apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, nes jis negalėjo nurodyti visų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Vis dėlto, tai nesudaro pagrindo teigti, kad A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti pirminiai parodymai yra nepatikimi. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, šie parodymai iš esmės atitiko ne tik nukentėjusiojo parodymus, bet ir asmens atpažinimo rezultatus ir vaizdo įrašus. Nuteistasis vėliau savo parodymus ne kartą keitė, nurodydamas, kad jis nusikalstamą veiką vykdė vienas, o ne bendrininkų grupėje, taip pat neigė tam tikrų daiktų paėmimą iš nukentėjusiojo, aštraus įrankio naudojimą plėšimo metu. Visgi vėliau vis keičiami parodymai nebuvo nuoseklūs ir neatitiko kitų byloje esančių duomenų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė vėlesniais A. K. parodymais.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne nuteistojo naudai, nesudaro pagrindo išvadai, kad įrodymų vertinimas buvo atliktas netinkamai. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė bylos duomenų išsamia analize.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį
BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė plėšimo sudėtis, t. y. baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. BK 180 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią nuteisti A. K. ir S. P., įtvirtinta kvalifikuota plėšimo sudėtis. Pagal šią dalį atsako tas, kas apiplėšė, be kita ko, panaudojęs nešaunamąjį ginklą ar kitą daiktą, kuriuo galima žmogų žaloti. Šioje byloje A. K. ir S. P. nuteisti už tai, kad apiplėšė nukentėjusįjį A. L. panaudodami ne tik fizinį smurtą, bet ir peilį. Pažymėtina, kad plėšimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori.
Apeliaciniame skunde nurodyta, kad byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad A. K. plėšimo metu panaudojo aštrų daiktą, kuriuo buvo sužalotas A. L., joks daiktas pas A. K. ar įvykio vietoje nesurastas ir nėra aišku, ar toks įrankis buvo panaudotas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kvalifikuojančių veiką požymių grupė, išskiriama pagal plėšiant naudojamus įrankius, plėšimą daro pavojingesne veika, nes kaltininkas pasitelkia papildomų priemonių nukentėjusiojo valiai palaužti. Tam tikromis savybėmis pasižyminčių daiktų panaudojimas prieš nukentėjusįjį gali itin susilpninti (palaužti) nukentėjusiojo galimybes gintis ir priešintis bei suponuoja pavojingesnio nusikaltimo darymą ir leidžia nusikaltėliui iki galo užbaigti nusikaltimą, sustiprina jo pozicijas, nepaisant nukentėjusiojo pasipriešinimo, nusikaltimo pavojingumas padidėja, t. y. kaltininkas, vien rodydamas įrankį, patvirtina savo apsisprendimą ir galimybes įgyvendinti grasinimą. Panaudojimu laikomas ne tik nusikaltimo įrankio žalojančių savybių tiesioginis panaudojimas, bet ir grasinimas juo – žodžiu, gestais, akivaizdžiu demonstravimu, t. y. panaudojimo sąvoka yra suprantama išplėstine reikšme, kuri apima ir netiesioginį įrankio naudojimą prieš nukentėjusįjį (pvz., grasinimą tuo daiktu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-1073/2018).
Šiuo aspektu reikšminga tai, jog, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo apibrėžimas nereikalauja, kad visi bendrininkai realizuotų visus objektyviuosius požymius, o bendravykdžiu laikomas ir asmuo, kuris realizavo bent dalį objektyviųjų požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2009, 2K-52-511/2019, 2K-278-303/2020, 2K-51-788/2022, 2K-133-489/2023, 2K-71-976/2025 ir kt.).
Visų pirma, apeliacinio skundo argumentas, kad nėra duomenų, jog A. L. nusikalstamos veikos atlikimo metu buvo sužalotas aštriu daiktu, yra nepagrįstas. Nukentėjusysis A. L. nuosekliai laikėsi versijos, kad plėšimo metu prieš jį buvo panaudotas peilis ar kitas aštrus daiktas. Jis šią aplinkybę nurodė skambučio BPC metu ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Šią aplinkybę taip pat patvirtina greitosios medicinos pagalbos (toliau – ir GMP) kvietimo kortelė ir specialisto išvada Nr. G 2835/2025 (01), kuria konstatuota A. L. kūne dešinio dilbio žaizda, kuri galėjo susidaryti paveikus ranką pjaunančių savybių turinčiu daiktu galimai neužilgo iki GMP apžiūros. Antra, aplinkybė, kad pats nuteistasis A. K. nenaudojo peilio plėšimo metu, nesudaro pagrindo perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies į 1 dalį. Kaip yra išaiškinta aukščiau aptartoje teismų praktikoje, A. K. neturėjo realizuoti visų objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių tam, kad nusikalstama veika būtų kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, t. y. A. K. neturėjo pats naudoti aštraus įrankio plėšimo metu, pakanka aplinkybių, kad šį įrankį naudojo jo bendrininkas ir yra nustatyta, kad jie veikė esant susitarimui ir bendrai tyčiai. Taigi, nagrinėjamu atveju A. K. padaryta nusikalstama veika buvo pagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.
Dėl baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių
Iš tiesų, skundžiamu nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis apiplėšė panaudojęs kitą daiktą, kuriuo galima žmogų žaloti, veikdamas bendrininkų grupėje su S. P. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu. Apeliaciniame skunde ši aplinkybė nepagrįstai ginčijama.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. BK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestais, mimika ir t.t.), todėl įrodinėjant buvus susitarimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009, 2K-70-976/2016). Svarbu tai, kad jie suprato bendrai su kitais asmenimis darantys nusikalstamas veikas, jų pobūdį ir bendrą vieningą tikslą, kurie patvirtina jų veiksmuose buvus subjektyviuosius požymius (susitarimą ir bendrą tyčią). Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, jog bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-163-648/2015, 2K-297-222/2016, 2K-269-648/2017, 2K-91-511/2022, 2K-279-697/2022). Bendrininkavimo faktui konstatuoti pakanka, kad bendrininkas bendrais bruožais suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant nusikaltimą.
A. K. pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio dieną jis buvo šalia baro, kuris yra prie Vilniaus autobusų stoties. Kartu buvo daugiau žmonių, tarp jų ir S., kuris vėliau buvo identifikuotas kaip S. P., ir asmuo, kurio pravardė yra ,,Č.“. S. P. ir kitam asmeniui ,,Č.“ pradėjus eiti su, A. K. supratimu, nukentėjusiuoju, S. P. A. K. akimis ir galvos mostu parodė, kad eitų kartu. Jis (A. K.) suprato, kad visi trys bandys apiplėšti tą žmogų. Nuėjus už namo, netoli stoties, vietoje, kur nevaikšto žmonės, S. P. ir kitas asmuo ,,Č.“ pargriovė nukentėjusįjį, šis nugriuvo ant žemės, gulėjo ant šono. Matė, kad S. P. keliais prispaudęs laikė nukentėjusįjį. Kitas asmuo ,,Č.“ taip pat laikė rankomis prispaudęs jį prie žemės. Tuo metu A. K. pradėjo kraustyti nukentėjusiojo kišenes, iš jo galinės kelnių kišenės ištraukė piniginę, iš kitos kišenės ištraukė išmanųjį telefoną. Palikę nukentėjusįjį, jie nuėjo kažkur toliau, A. K. iš piniginės ištraukė pinigus, kurių buvo daugiau kaip 100 Eur po 20 Eur kupiūromis, ir banko kortelę, visi trys pasidalijo pinigus po lygiai. Vėliau A. K. parodymai keitėsi, tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė. Šiame kontekste yra reikšmingi nukentėjusiojo A. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Jis parodė, kad autobusų stotyje prie jo priėjo du nepažįstami vyrai, kurie pasiūlė jam kartu nueiti parūkyti. Jie kartu išėjo iš autobusų stoties ir, A. L. pasiūlius išgerti alaus, nuėjo į pirmą barą. Bare jų neaptarnavo, argumentuojant, kad jie jau yra neblaivūs. Išėję iš baro vyrai nukentėjusiajam pasiūlė nueiti už pastato parūkyti, kur vyrai iš galo čiupo jo rankas, kadangi A. L. ėjo pirmas, jam sudavė per kelių vidinę pusę, jis parklupo ant žemės, vyrai nulenkė galvą prie žemės ir iš kelnių galinės kairės pusės kišenės ištraukė piniginę, iš kurios pavogė ,,Revolut“ banko kortelę, grynuosius pinigus ir mobilaus ryšio telefoną. Trečias vyras, kurį matė prie baro, priėjo prie jo iš priekio ir pridėjo prie kaklo aštrų daiktą bei pasakė, kad nukentėjusysis pasakytų ,,Revolut“ banko kortelės PIN kodą, nes kitaip jį papjaus. Pasakius PIN kodą, vyrai pasišalino nežinoma kryptimi.
Taigi, aukščiau aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad tarp A. K., S. P. ir trečio nenustatyto asmens buvo susitarimas apiplėšti nukentėjusįjį ir jis (susitarimas) buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – akių ir galvos mostu. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad galimai kaltinamieji nebuvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detalių, tačiau byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog kiekvienas asmuo suprato savo vaidmenį, norėjo veikti ir veikė iš esmės suderintais veiksmais. Taigi, apeliaciniame skunde ginčijama A. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, šioje byloje taip pat nustatyta pagrįstai.
Apeliaciniame skunde prašome pripažinti A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pripažino savo kaltę. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką; b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nagrinėjamu atveju aktualūs yra tik kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, Nr. 2K-550/2008, Nr. 2K-638/2010, Nr. 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-450/2010, Nr. 2K-7-107/2013).
Primintina, kad pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu A. K. parodė, jog kaltę pripažįsta visiškai ir davė parodymus apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tačiau kitose apklausose jo parodymai vis keitėsi. Nors jis vis tiek pripažino kaltę, tačiau pradėjo neigti bendrininkų dalyvavimą, smurto naudojimą, telefono paėmimą ir kitas aplinkybes. Tokia nuteistojo pozicija yra paneigta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kad A. K. duoti parodymai buvo nenuoseklūs ir neatitiko kitų byloje esančių duomenų, nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis A. K. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o tokia nuteistojo pozicija dėl faktinių bylos aplinkybių paneigia ir tai, jog jis nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamos veikos padarymo.
Apeliaciniu skundu taip pat yra prašoma atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys. Apelianto teigimu, nukentėjusysis A. L. vartojo alkoholį su nepažįstamais asmenimis, buvo tiek girtas, kad net nebuvo įleistas į kavinę. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie apelianto argumentai niekaip nėra susiję su nukentėjusiojo provokuojančiu elgesiu.
BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-648/2021; 2022 m. spalio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-788/2022). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusysis savo elgesiu skatino nuteistąjį A. K. ir (ar) jo bendrininkus pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Asmens neblaivumas, neatliekant kitų tyčinių veiksmų, nukreiptų į kaltininką, savaime negali būti laikomas provokuojančiu elgesiu.
Dėl bausmės
Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, prašymas sumažinti nuteistajam A. K. paskirtą bausmę iš esmės grindžiamas neteisingu veiklos kvalifikavimu ir atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių (ne)nustatymu. Atsižvelgiant į tai, kad šie apeliacinio skundo argumentai teisėjų kolegijos pripažinti nepagrįstais, mažinti paskirtą bausmę vien dėl skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nenurodyta kitų argumentų dėl paskirtos bausmės.
Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).
BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų, BK 214 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad A. K. padarė vieną sunkų ir vieną apysunkį tyčinius nusikaltimus. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nustatyta viena baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje. A. K. Lietuvoje teistas jau keturiolika kartų (teistumas neišnykęs), taip pat vienuolika kartų teistas užsienio valstybėse, baustas administracine tvarka, daugiausiai – už smulkias vagystes iš parduotuvių, baudų nemoka. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti A. K. už padarytas nusikalstamas veikas paskyrus laisvės atėmimą, nustatant jo terminą, artimą vidurkiui. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis, būdamas darbingo amžiaus, nedirba, tik yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė, atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, iš tiesų nėra per griežta, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant nuteistajam švelnesnę bausmę.
Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių arba jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes (nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, ankstesnius teistumus ir baustumus administracine tvarka, ankstesnių bausmių neefektyvumą), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas A. K. paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį.
Dėl proceso išlaidų
Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš valstybės naudai prašoma priteisti 191,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir A. K. gynėju paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. K. neišieškotinos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n u t a r i a:
Atmesti nuteistojo A. K. gynėjo advokato Sergejaus Chimino apeliacinį skundą.
Neišieškoti iš nuteistojo A. K. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.