Vilniaus apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. eB2-2991-967/2026Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00244-2026-5Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.7.1 (S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S2026 m. spalio 19 d. VilniusVilniaus apygardos teismo teisėja Sigita Zubavičiūtė–Montvilienėrašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus KRE1 prašymą dėl jo finansinio reikalavimo patvirtinimo atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Koldūnas“ nemokumo byloje.Teismasn u s t a t ė :Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi iškėlė UAB ,,Koldūnas“ bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė MB ,,Nemokumo sprendimas“.Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi buvo patvirtintas atsakovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas.Nemokumo administratorė pateikė teismui prašymą patvirtinti atsakovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Nemokumo administratorė paaiškino, jog su dalimi finansinių reikalavimų sutinka, tačiau nesutinka su KRE1 prašymu dalyje dėl netesybų. Nemokumo administratorės nuomone, kreditorius nebandė susigrąžinti skolą, jo finansiniai reikalavimai dalyje dėl netesybų niekuo nepagrįsti bei neproporcingi. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. rugsėjo 23 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus KRE finansinį reikalavimą dalyje dėl neišmokėto darbo užmokesčio 1544,84 Eur (I etapas, suma nuo kurios skaičiuojama VSD įmoka) bei 24,21 Eur delspinigių (II etapas), dalyje dėl 30 954,65 Eur netesybų (baudos ir delspinigiai pagal DK 147 straipsnio 2 dalį už neišmokėtą darbo užmokestį po atleidimo) teismas ginčą išskyrė į atskirą bylą eB2-2991-967/2026, paskyrė teismo posėdį rašytinio proceso tvarka. Ta pačia nutartimi KRE1 bei BUAB ,,Koldūnas“ nemokumo administratorei buvo nustatytas terminas iki 2026 m. spalio 16 d. pateikti visus įrodymus ir (ar) paaiškinimus, kurie gali būti svarbūs bylos išnagrinėjimui, nurodant, jog vėliau pateikti įrodymai ir kiti duomenys gali būti nepriimti.Nei kreditorius KRE1, nei nemokumo administratorė į bylą papildomų paaiškinimų ar įrodymų nepateikė.Teismas k o n s t a t u o j a :Dėl kreditoriaus (darbuotojo) finansinio reikalavimo, grindžiamo netesybomis pagal DK 147 straipsnio 2 dalįLietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis). Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas (JANĮ 42 straipsnio 1 dalis).Kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimas, nepatvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir pareikštas bankroto byloje, pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jeigu skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2025 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-781/2025, 29 punktas).Tais atvejais, kai dėl konkrečių kreditorių reikalavimų kyla ginčas, teismas tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir atlieka išsamų įrodymų tyrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-781/2025, 31 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pažymima, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančio juridinio asmens turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to finansinio reikalavimo pagrįstumo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jeigu iš byloje esančių duomenų galima išvada, kad šis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojantį (restruktūrizuojamą) juridinį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).Nagrinėjamu atveju kreditoriaus KRE1 finansinis reikalavimas BUAB „Koldūnas“ kildinamas iš jį ir bendrovę siejusių darbo teisinių santykių. Teismas pripažino pagrįstu ir patvirtino pareiškėjo 1544,84 Eur pirmosios eilės pirmojo etapo finansinį reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio, bei 24,21 Eur I eilės II etapo finansinį reikalavimą dėl delspinigių, o spręsdamas dėl pareiškėjo prašomo patvirtinti 30 954,65 Eur pirmosios eilės antrojo etapo finansinio reikalavimo, grindžiamo netesybomis už vėlavimą atsiskaityti pasibaigus darbo santykiams, išskyrė į atskirą bylą. Bylos duomenimis nustatyta, kad kreditoriui KRE1 už darbą atsakovės bendrovėje bei atostoginius 2024 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais turėjo būti išmokėta 2058,17 Eur, tačiau buvo sumokėta tik 470,07 Eur. Nutraukus darbo sutartį, su kreditoriumi nebuvo tinkamai atsiskaityta, liko darbo užmokesčio ir atostogas skola. DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.Dėl darbdavio pareigos mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: pirma, remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Toks imperatyvus minėtos teisės normos pobūdis ir jos aiškinimas leidžia įgyvendinti ir pagrindinius darbo teisiniams santykiams taikomus teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principus (DK 2 straipsnio 1 dalis). Nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Taip pat, retrospektyviai vertinant DK 147 straipsnio 2 dalies normos pakeitimus, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas būtent ir siekė nustatyti konkretų maksimalų netesybų terminą. Trečia, nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022, 17–20 punktai, 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022, 47 punktas).Kasacinio teismo yra nurodyta, kad DK 147 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama plačiai, t. y. netesybų dydis gali būti mažinamas tik pačioje teisės normoje įtvirtintais pagrindais, kitos netesybų mažinimo prielaidos negali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023, 51 punktas).Pažymėtina, kad pagal aktualų teisinį reglamentavimą darbdaviui yra nustatytos finansinės sankcijos, apskaičiuojamos pagal darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, dėl dviejų pažeidimų: 1) kai uždelsiama atsiskaityti darbo santykiams pasibaigus (po darbuotojo atleidimo iš darbo) – sankcija apskaičiuojama už vėlavimo atsiskaityti laiką, bet ne daugiau kaip už 6 mėnesius (DK 147 straipsnio 2 dalis); 2) kai darbuotojo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu – sankcija apskaičiuojama už priverstinės pravaikštos laiką, bet ne ilgiau kaip už vienus metus (DK 218 straipsnio 2, 4 dalys). Tokios finansinės sankcijos darbdaviui buvo įtvirtintos ir iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios DK redakcijos 141 straipsnio 3 dalyje (netesybos už vėlavimo atsiskaityti laiką) ir 300 straipsnio 1, 4 dalyse (vidutinio darbo užmokesčio mokėjimas už priverstinės pravaikštos laiką neteisėto atleidimo iš darbo atvejais). Dėl nurodyto teisinio reglamentavimo kasacinis teismas buvo išaiškinęs, kad šios sankcijos, kaip ir bet kurios kitos, gali būti efektyvios ir pasiekti tikslus, dėl kurių jos yra nustatytos, tik tuo atveju, jeigu jos proporcingos teisės pažeidimams, už kuriuos yra skiriamos. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Kompetencija įvertinti proporcingumą bei su tuo susijusi teisė sankcijos dydį mažinti suteikta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015; 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016 – dėl netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką mažinimo galimybės; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2015; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016 – dėl sankcijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo galimybės).Tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios DK redakcijos 141 straipsnio 3 dalyje, tiek ir ginčo atveju taikytinos DK redakcijos 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tokia pati nuostata – sankcija už vėlavimo atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju laiką taikoma, jeigu dėl pavėluoto atsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Aiškindamas šią nuostatą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad darbuotojo kaltės (ne)buvimas yra aktualus sprendžiant klausimą, ar sankcija turi būti taikoma, kita vertus, darbuotojo kaltės nebuvimas neeliminuoja teismo teisės taikyti proporcingumo filtrą, nustatant netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015). Vadinasi, darbuotojo kaltės nebuvimas nulemia darbdavio pareigą mokėti netesybas, jeigu uždelsta atsiskaityti su darbuotoju, tačiau neeliminuoja teismo kompetencijos mažinti netesybų dydį. Kadangi aptariama nuostata nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai DK redakcijai nebuvo pakeista, teismo įvertinimu, aptartas kasacinio teismo pateiktas nurodyto teisinio reglamentavimo aiškinimas išlieka aktualus.Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio ir aktualaus teisinio reglamentavimo pasikeitimas susijęs tik su maksimalaus sankcijos skaičiavimo termino nustatymu. Galiojančios DK redakcijos 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas maksimalus 6 mėnesių terminas sankcijai už vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju darbo santykiams pasibaigus skaičiuoti, o DK 218 straipsnio 2, 4 dalyse – maksimalus vienerių metų terminas sankcijai už priverstinės pravaikštos laiką neteisėto atleidimo iš darbo atveju skaičiuoti. Vertinant, ar toks pokytis galėjo turėti įtakos anksčiau suformuotos teismų praktikos aktualumui, reikšminga atsižvelgti į tai, ar maksimalaus sankcijos skaičiavimo termino nustatymas visais atvejais užtikrina sankcijos atitiktį proporcingumo principui ir taip paneigia teismo teisę, o kartu – ir pareigą šiuo aspektu įvertinti sankcijos dydį konkrečiu nagrinėjamu atveju.Analizuojant kasacinio teismo praktikos nagrinėjamu klausimu raidą galima pastebėti, kad, pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir įtvirtinus maksimalius sankcijų darbdaviui skaičiavimo terminus, kasacinis teismas bylose dėl sankcijos už priverstinės pravaikštos laiką, atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu, laikėsi nuoseklios pozicijos, jog vien maksimalaus sankcijos termino nustatymas nereiškia, jog teismas, siekdamas užtikrinti interesų pusiausvyrą, negali jos mažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020). Vėlesniu laikotarpiu bylose dėl sankcijos už pavėluotą atsiskaitymą darbo santykiams pasibaigus, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytą maksimalų sankcijos apskaičiavimo terminą kasacinis teismas ėmė aiškinti kaip eliminuojantį teismo kompetenciją mažinti darbuotojui priteisiamų netesybų sumą, taikant proporcingumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022; 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022; 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022; 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023). Kita vertus, tokia kasacinio teismo pozicija dėl DK 147 straipsnio 2 dalies aiškinimo nepakeitė dar vėlesnės kasacinio teismo praktikos dėl DK 218 straipsnio 2, 4 dalyse įtvirtintos sankcijos aiškinimo – kasacinis teismas, suteikdamas prioritetą ne pažodiniam teisės normos aiškinimui, bet proporcingumo principui, išaiškino, kad DK nustatyta tvarka apskaičiuotas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydis gali būti mažinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024).Teismas, taikydamas DK 147 straipsnio 2 dalį, atsižvelgęs į konkrečiu atveju nustatytas darbdavio uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju aplinkybes, turi kompetenciją įvertinti darbdaviui taikytinos sankcijos dydį šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo principų aspektu.Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad atsiskaitymas su kreditoriumi KRE1 (darbuotoju) buvo uždelstas dėl jo kaltės, todėl bendrovei (darbdavei) kilo pareiga mokėti DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytas netesybas. Kita vertus, jau pasisakyta, kad kreditoriaus, kaip darbuotojo, kaltės dėl uždelsimo atsiskaityti nebuvimas savaime nepaneigia teismo teisės įvertinti taikytinos sankcijos dydį šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo principų aspektu.šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusioje situacijoje, sprendžiant dėl bendrovei taikytinos sankcijos už uždelsimą atsiskaityti su pareiškėju pasibaigus jo darbo santykiams bendrovėje proporcingumo, pagrįsta atsižvelgti į tai, kad pasibaigus darbo santykiams, kreditorius ilgiau nei vienerius metus nesiėmė priemonių neišmokėtam darbo užmokesčiui išsiieškoti, nepasinaudojo galimybe kreiptis dėl neišmokėto darbo užmokesčio į Darbo ginčų komisiją. Tik iškėlus bendrovei bankroto bylą pareiškėjas kreipėsi tiek dėl neišmokėto darbo užmokesčio, tiek dėl netesybų už tinkamą neatsiskaitymą pasibaigus darbo santykiams. Nors aptartos aplinkybės nepaneigia darbdavio (bendrovės) pareigos sumokėti darbuotojui (pareiškėjui) netesybas už uždelsimą atsiskaityti (DK 147 straipsnio 2 dalis), jos, teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju yra reikšmingos sprendžiant dėl kreditoriaus reikalaujamų iš bankrutuojančios bendrovės netesybų dydžio proporcingumo.Iš byloje pateiktų atlyginimų lapelių matyti, jog pareiškėjui nuo 2024 m. liepos mėn. iki 2024 m. rugsėjo mėn. buvo neišmokėta 1544,84 Eur. Tai reiškia, kad ir sumažinus netesybas iki 4 634,52 Eur (1544,84x3) ši suma yra reikšminga piniginė sankcija darbdaviui bei užtikrina DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tikslų – kompensuoti darbuotojo praradimus ir skatinti darbdavį laiku atsiskaityti su darbuotoju – įgyvendinimą. Visų prašomų 30954,65 Eur netesybų priteisimas nagrinėjamu atveju nulemtų darbdaviui (šiuo atveju – bankrutuojančiai bendrovei) sankciją, neatitinkančią jos paskirties ir proporcingumo principo.Vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu (CPK 7 straipsnis, JANĮ 15 straipsnio 2 dalis), bankroto administratorei pavedama per tris dienas nuo šios nutarties įteikimo dienos apie priimtą nutartį informuoti kreditorius ir pateikti kreditorių informavimą patvirtinančius dokumentus.Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, teismasn u t a r i a :pareiškėjo KRE1 prašymą tenkinti iš dalies.Patvirtinti papildomą kreditoriaus KRE1, a. k. (duomenys neskelbtini), 4 634,52 Eur (keturių tūkstančių šešių šimtų trisdešimt keturių eurų 52 centų) pirmos eilės reikalavimą, tenkinamą antru etapu, bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Koldūnas “ bankroto byloje.Kitos pareiškėjo KRE1 prašymo dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo dalies netenkinti. Įpareigoti nemokumo administratorę per 3 (tris) dienas nuo nutarties kopijos gavimo informuoti kreditorius apie priimtą nutartį, pateikiant teismui tai patvirtinančius rašytinius įrodymus.Nutartis per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.Teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė