Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Dobrovolskis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės ATS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-737-1167/2026 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Servico“ ieškinį atsakovei ATS1 savininkų bendrijai dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, TAR1 ( TAR1 ).

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Atsakovė ATS1 (toliau – ir Bendrija) padavė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 11 d. sprendimo, juo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Servico“ patikslintą ieškinį, taip pat priteisti apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. birželio 11 d. nutartimi nustatė atsakovei 7 dienų nuo nutarties įteikimo dienos terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje pareikšti reikalavimai ne dėl bendrijos veiklos ginčijant bendrijos valdybos priimtus sprendimus ar kitų daugiabučių namų savininkų bendrijos veikloje atliktų veiksmų teisėtumo, o pareikštas turtinis reikalavimas – priteisti skolą už namui suteiktas bendro naudojimo objektų administravimo, techninės priežiūros ir kitas paslaugas, todėl ginčas byloje yra ne dėl bendrijos veiklos ir žyminis mokestis turi būti mokamas pagal ieškinyje reiškiamus reikalavimus. Tokios pozicijos laikomasi ir apeliacinės instancijos teismų praktikoje (Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-767-730/2021, 18 punktas).

Teismas nurodė, kad šiuo atveju, atsakovei ginčijant visą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 19 d. sprendimą, už apeliacinį skundą mokėtinas 248 Eur dydžio žyminis mokestis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantei nustatomas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – sumokėti už apeliacinį skundą įstatyme nustatyto dydžio žyminį mokestį ir pateikti teismui sumokėjimą patvirtinančius įrodymus (CPK 306 straipsnio 4 dalis).

Atskirajame skunde atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 11 d. nutartį ir priimti naują nutartį – priimti atsakovės apeliacinį skundą dėl 2026 m. gegužės 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo panaikinimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo nurodytoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje (civilinės bylos Nr. 2S-827-798/2015) išaiškinimo, jog Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas atleidžia bendrijas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ne visose bylose, o tik tose, kuriose reikalavimai yra susiję su bendrijos veikla, nėra pateikta. Be to, nurodytos bylos ir šios civilinės bylos aplinkybės skiriasi.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus miesto apylinkės teismo apeliacinės kontrolės nevykdančio Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-767-730/2021, kurios išaiškinimas ne tik netaikomas šioje byloje, bet ir neatitinka Vilniaus apygardos teismo praktikos analogiškose Klaipėdos apygardos teismo bylai bylose. Be to, skiriasi faktinės bylų aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra paremtas išaiškinimais, kuriais remtis teismas neturėjo pagrindo ar teisės.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 23 straipsnio 3 dalis netaikoma turtiniams ginčams, o taikoma tik tuomet, kai kyla ginčas dėl „bendrijos veiklos ginčijant bendrijos valdybos priimtus sprendimus ar kitų daugiabučių namų savininkų bendrijos veikloje atliktų veiksmų teisėtumo“. Nurodo, jog šio įstatymo 23 straipsnio 3 dalies teksto „dėl visų reikalavimų, susijusių su bendrijos veikla“ lingvistinė analizė rodo, kad išimtis taikoma plačiai. Pažymi, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą, jo 23 straipsnio 3 dalyje galėjo nustatyti konkrečias išimtis, kai bendrijos neturi mokėti žyminio mokesčio, tačiau taip nepadarė. Sąvoka ,,susijusi su“ yra laikoma plačiausia sąvoka, kuri apima viską, kas turi ryšį su ja siejančiu reiškiniu (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nuoroda yra į ,,bendrijos veiklą“).

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – sumokėti žyminį mokestį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismų nutartys, kurios susijusios su žyminiu mokesčiu, yra apeliacijos objektas, todėl asmenys, dėl kurių šios nutartys yra priimtos, gali paduoti atskiruosius skundus (CPK 100 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-510-516/2023).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė UAB ,,Servico“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, vėliau (2026 m. sausio 5 d. pareiškimu dėl dalies ieškinio atsisakymo) jį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovės Bendrijos 11 019,70 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimus grindė, be kita ko, aplinkybėmis, jog ieškovė organizuoja (teikia) pastatų bendro naudojimo objektų administravimo, techninės priežiūros ir kitas su šiomis paslaugomis susijusias paslaugas (duomenys neskelbtini) mieste; pagal 2021 m. vasario 1 d. atlygintinę Daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), administravimo, eksploatavimo ir kitų paslaugų teikimo sutartį Nr. SDA-275 (toliau – ir Sutartis), ieškovė iki 2024 m. birželio 30 d. (imtinai) vykdė namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), administravimo, techninės priežiūros ir eksploatavimo, šilumos punktų, šildymo ir karšto vandens sistemų techninės priežiūros bei kitų Sutartyje numatytų paslaugų teikimą, tačiau atsakovė už suteiktas paslaugas nesumokėjo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinys tenkintas. Atsakovė 2026 m. birželio 10 d. pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2026 m. gegužės 11 d. sprendimo.

Skundžiama 2026 m. birželio 11 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovei terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – sumokėti žyminį mokestį, nurodęs, jog ginčas byloje buvo ne dėl bendrijos veiklos ir žyminis mokestis turi būti mokamas pagal ieškinyje reiškiamus reikalavimus, atsakovei ginčijant visą sprendimą, už apeliacinį skundą mokėtinas 248 Eur žyminis mokestis.

Dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantė nurodo, jog teismas procesinį sprendimą grindė išaiškinimais, kuriais remtis neturėjo pagrindo, pirmosios instancijos teismo nurodytos nutartys neturi precedento galios.

Pasisakydamas dėl apeliantės nurodomų argumentų apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-403/2018).

Dėl precedentų taikymo kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad teismai, spręsdami bylas, turi atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse ir kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu jie turi reikšmės atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į savo pačių teisės taikymo praktiką. Teismo išaiškinimas yra privalomas žemesniesiems teismams (vertikalusis poveikis) ir pačiam jį suformulavusiam teismui (horizontalusis poveikis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019, 28 punktas).

Atsižvelgdamas į nurodytą kasacinio teismo praktiką dėl precedentų taikymo, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Klaipėdos apygardos teismo, kurio veiklos teritorijos neapima Vilniaus miesto apylinkės teismas, nutartimi ir joje pateiktais išaiškinimais. Minėta, teismai, nagrinėdami bylas, be kita ko, turi atsižvelgti į kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu jie turi reikšmės sprendžiant analogišką bylą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar atsakovė turi mokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą, rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-827-798/2015 ir Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-767-730/2021 pateiktais išaiškinimais.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-827-798/2015 buvo sprendžiama dėl žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį, grąžinimo daugiabučio namo savininkų bendrijai pagal Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir DGNKPPSBĮ) 23 straipsnio 3 dalies nuostatas. Civilinė byla teisme nagrinėta pagal ieškovės daugiabučių namų savininkų bendrijos ieškinį dėl nekilnojamojo daikto teisinės registracijos panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog DGNKPPSBĮ įstatymo redakcija bendrijas atleidžia nuo žyminio mokesčio ne visose bylose, sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nėra pagrindo grąžinti bendrijai žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį iki įstatymo pakeitimų, atleidžiančių bendrijas nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-767-730/2021 buvo sprendžiamas klausimas, ar atsakovas (fizinis asmuo) turi sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą, pareikštą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo civilinėje byloje, išnagrinėtoje pagal gyvenamųjų namų savininkų bendrijos ieškinį atsakovui dėl skolos už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą, eksploataciją ir išlaikymą priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti (sumokėti žyminio mokesčio dalį), nurodė, kad byloje pareikšti reikalavimai ne dėl bendrijos veiklos ginčijant bendrijos valdybos priimtus sprendimus ar kitų daugiabučių namų savininkų bendrijos veikloje atliktų veiksmų teisėtumo, o pareikštas bendrijos turtinis reikalavimas – priteisti skolą už bendro naudojimo objektų priežiūrą, eksploataciją ir išlaikymą, todėl ginčas byloje yra ne dėl bendrijos veiklos ir žyminis mokestis turi būti mokamas pagal ieškinyje reiškiamus reikalavimus (nutarties 18 punktas).

Taigi, įvertinęs nurodytas aplinkybes (nutarties 19, 20 punktas), apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamoje nutartyje nurodytose civilinėse bylose buvo sprendžiamas žyminio mokesčio mokėjimo (grąžinimo) klausimas, pasisakyta dėl DGNKPPSBĮ 23 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, negalėjo remtis nurodyta teismų praktika. Pažymėtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nutarties turinys suponuoja išvadą, jog DGNKPPSBĮ atleidžia bendrijas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ne visose bylose, o tik tose, kuriose reikalavimai yra susiję su bendrijos veikla, tokios pozicijos laikomasi apeliacinės instancijos teismų praktikoje (pvz.: Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-223-565/2016, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1324-264/2018, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-767-730/2021), todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, jog skundžiamoje nutartyje nurodyto išaiškinimo, jog Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas atleidžia bendrijas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ne visose bylose, o tik tose, kuriose reikalavimai yra susiję su bendrijos veikla, nebuvo.

Įvertinęs anksčiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais dėl netinkamo precedento taikymo. Tačiau, įvertinęs skundžiamos nutarties turinį, bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, jog nagrinėjamu atveju Bendrija neturi mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų pagrindus reglamentuoja CPK 83 straipsnio 1 dalis, kurios 16 punktas numato, jog nuo žyminio mokesčio asmenys atleidžiami kitais CPK ar kituose įstatymuose numatytais atvejais. DGNKPPSBĮ 23 straipsnio 3 dalis numato, kad butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai (išskyrus juridinius asmenis) ir bendrija, kreipdamiesi į teismą dėl visų reikalavimų, susijusių su bendrijos veikla, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Taigi, kaip minėta, įstatymas atleidžia bendrijas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ne visose bylose, o tik tose, kuriose reikalavimai yra susiję su bendrijos veikla. Įstatymo leidėjo valia nuostata dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio netaikoma tik tada, kai teisme nagrinėjamas ginčas tarp bendrijos (ar jos nario) ir kitų subjektų arba kai viena ginčo šalis yra bendrijos narys juridinis asmuo, arba kai ginčas kyla iš teisinių santykių, nesusijusių su bendrijos vykdoma veikla (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2026 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-625-580/2026, 26 punktas).

Daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis juridinis asmuo, įsteigtas daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų ar kitos paskirties pastatų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektams naudoti, valdyti, prižiūrėti ar jiems sukurti arba kitiems bendriesiems šių savininkų poreikiams (DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 7 dalis, 3 straipsnio 1 dalis). Bendrijos steigimo tikslas – įgyvendinti butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų teises ir pareigas, susijusias su jiems priklausančių arba kuriamų naujų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu ir priežiūra (DGNKPPSBĮ 4 straipsnio 1 dalis). Pagal DGNKPPSBĮ 25 straipsnio 1 dalies nuostatas, bendrijos lėšas sudaro tikslinės butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų įmokos, skirtos bendrijos administravimo, bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros išlaidoms apmokėti; valstybės ar savivaldybės paramos lėšos; pajamos, gautos disponuojant bendrijos turtu, kitos negrąžintinai gautos lėšos.

Butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.82 straipsnio 1 dalis). DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 4 dalyje nurodoma, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai – pastato bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės pastato konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kita įranga, taip pat kitas turtas, priklausantis daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 15 dalyje konkretizuojamas bendrojo naudojimo objektų sąrašas.

Pažymėtina, jog teismų praktikoje reikalavimais, susijusiais su bendrijos veikla, vertinti tokie atvejai, kai bendrija reiškia reikalavimą dėl rangos darbų trūkumų įgyvendindama bendrijos narių susirinkimo priimtus sprendimus (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1324-264/2018), reikalavimai dėl bendrojo naudojimo objektų įrengimo (atnaujinimo) (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2330-480/2016), reikalavimai dėl bendrijos pirmininko ir revizoriaus ūkinės finansinės veiklos ir ja galbūt padarytos žalos atlyginimo (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1084-861/2023), bendrijos reiškiami reikalavimai dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-434-773/2016), reikalavimai priteisti skolą už mokesčius bendrijai ir kaupiamąsias lėšas (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1709-1043/2022; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-422-603/2023; Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-308-538/2023).

Šiuo atveju iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovė byloje pareiškė turtinio pobūdžio reikalavimą atsakovei dėl skolos priteisimo už gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų administravimo, techninės priežiūros ir kitas paslaugas pagal Sutartį. Ieškovė (paslaugų teikėjas) paslaugas teikė pagal 2021 m. vasario 1 d. Sutartį, kurią Bendrijos (atsakovės), teisiniuose santykiuose dalyvavusios kaip užsakovė, vardu pasirašė bendrijos pirmininkas, veikiantis pagal bendrijos įstatus. Taigi byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo už bendrojo naudojimo objektų administravimo, priežiūros ir kitas paslaugas. Minėta, jog vienas iš daugiabučio namo gyvenamųjų ir kitų patalpų savininkų bendrijos veiklos tikslų yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų naudojimas, valdymas ir priežiūra. Esant tokioms aplinkybėms, įvertinęs anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas mano, jog šiuo atveju byloje pareikšti reikalavimai yra susiję su Bendrijos veikla, todėl pagal DGNKPPSBĮ 23 straipsnio 3 dalį bendrija atleidžiama nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog byloje pareikštas turinio pobūdžio reikalavimas dėl skolos priteisimo, atsižvelgiant į pareikšto reikalavimo faktinį pagrindą, daugiabučio namo gyvenamųjų ir kitų patalpų savininkų bendrijos steigimo paskirtį, bendrijos veiklos tikslus, be kita ko, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus naudoti, valdyti, prižiūrėti ar juos sukurti arba tenkinti kitus bendruosius savininkų poreikius, taip pat į tai, kad byloje ginčas kilo tarp Bendrijos ir jos tikslų įgyvendinimui pasitelkto paslaugų teikėjo, nėra pakankama manyti, jog šiuo konkrečiu atveju atsakovei neturėtų būti taikoma DGNKPPSBĮ 23 straipsnio 3 dalies nuostata. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės apeliacinio skundo priėmimo klausimą, nepagrįstai nusprendė, jog atsakovė turi sumokėti žyminį mokestį.

Dėl bylos procesinės baigties

Esant visų nurodytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindus, todėl nepagrįstai įpareigojo atsakovę sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 11 d. nutartis naikintina ir apeliacinio skundo priėmimo klausimas perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio dalies 3 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 11 d. nutartį panaikinti ir atsakovės apeliacinio skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.