Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Bigbank AS, atstovaujamo Bigbank AS filialo, atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos E. D. pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, suinteresuoti asmenys UAB „Julianus Inkaso“, Bigbank AS, atstovaujamas Bigbank AS filialo, UAB „Legal Balance“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo Bigbank AS, atstovaujamas Bigbank AS filialo (toliau – ir apeliantas), prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, atsisakyti pareiškėjai iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

Nurodė, kad pareiškėja, kaip protingas ir apdairus asmuo, sudarydama tris vartojimo kredito sutartis tą pačią dieną, turėjo pareigą elgtis sąžiningai, apdairiai ir atsakingai, įvertindama tiek savo finansines galimybes vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tiek ir riziką, kad perduoti tretiesiems asmenims pinigai gali būti negrąžinti.

Nors byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja sąmoningai slėpė turtą ar tiesiogiai siekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, tačiau, apelianto nuomone, vien ši aplinkybė savaime nepaneigia pareiškėjos nesąžiningumo. Nurodė, kad fizinių asmenų bankroto instituto paskirtis nėra apsaugoti asmenis nuo jų pačių akivaizdžiai neatsakingų finansinių sprendimų ar perkelti tokių sprendimų pasekmes kreditoriams.

Nurodė, kad pareiškėja mokumo vertinimo metu kreditoriui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, tai yra kad ji neturi įsipareigojimų kitiems kreditoriams, ir sąmoningai sukūrė kreditoriui klaidingą įspūdį apie savo mokumą. Jeigu ši informacija būtų buvusi atskleista, kreditorius būtų įvertinęs tikrąją pareiškėjos finansinę padėtį ir jo finansinius įsipareigojimus. Tokiais savo veiksmais pareiškėja pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ir, svarbiausia, sąžiningai visų kreditorių atžvilgiu.

Todėl, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, iškeldamas fizinio asmens bankroto bylą, nepakankamai įvertino skolininkės elgesį ir susidariusias nemokumo situacijos priežastis.

Pažymėjo, kad toks teismo sprendimas sudaro prielaidas formuotis ydingai praktikai, pagal kurią asmenys, prisiėmę nepagrįstai didelę finansinę riziką ir panaudoję skolintas lėšas rizikingoms investicijoms, galėtų išvengti savo prievolių vykdymo inicijuodami fizinio asmens bankroto procesą. Tokia praktika prieštarautų fizinio asmens bankroto instituto tikslui ir pažeistų kreditorių interesų pusiausvyrą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Atskirojo skundo objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad yra pagrindas iškelti pareiškėjai bankroto bylą, nes pareiškėja yra nemoki ir nenustatyti Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto (toliau – ir FABĮ) 5 straipsnio 8 dalyje numatyti ribojimo pagrindai. Pareiškėjos elgesį, sudarant kredito sutartis ir perduodant gautas lėšas tretiesiems asmenims, vertino kaip nepakankamai atidų ir atsakingą, tačiau ne kaip sąmoningą siekį apgauti kreditorius ar (ir) suteikti jiems klaidinančią informaciją. Nustatė, kad pareiškėja veikė būdama sudėtingoje finansinėje situacijoje ir neturėjo tikslo apgauti kreditorių ar nevykdyti savo prievolių, o vėliau ėmėsi veiksmų siekdama surasti ją apgavusius asmenis bei inicijuoti ikiteisminį tyrimą. Todėl teismas padarė išvadą, kad toks pareiškėjos elgesys vertintinas kaip nepakankamai apdairus, tačiau negali būti laikomas nesąžiningu.

Nagrinėjamu atveju apeliantas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, nurodo aplinkybę, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja tapo nemoki sąžiningai, ir iškėlė jai bankroto bylą. Apelianto teigimu, pareiškėjos skolų susidarymą lėmė jos nesąžiningas elgesys, kadangi ji tą pačią dieną sudarydama tris vartojimo kredito sutartis kreditoriams neatskleidė informacijos apie prisiimtus įsipareigojimus kitiems kreditoriams ir tokiu būdu sudarė prielaidas suteikti paskolą, kuri, žinant tikrąją pareiškėjos finansinę situaciją, nebūtų buvusi jai suteikta. Apelianto nuomone, pareiškėja prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių objektyviai nepajėgia vykdyti. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo teiginiais nesutinka.

FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti 6 alternatyvūs pagrindai, kurių bent vieną nustačius, preziumuojama, kad fizinis asmuo nemokumo būseną pasiekė nesąžiningais veiksmais / neveikimu, dėl ko teismas atsisako ginti tokio asmens teises, iškeliant jam bankroto bylą. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte yra nurodyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Pažymima, kad sąžiningumas ir skolininko bei kreditorių interesų derinimas yra pagrindiniai principai, kuriais pagrįstas visas fizinio asmens bankroto teisinis reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279-969/2023).

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų paprastai atspindi pareiškėjo išsilavinimas, patirtis, nemokumo būklės kilimo aplinkybės ir veiksmai ar neveikimas, kurių jis ėmėsi situacijai pagerinti. Objektyvųjį kriterijų atspindi pareiškėjo atlikti / neatlikti ar galėję būti atlikti veiksmai per įstatymo nustatytą laikotarpį, t. y. trejus metus iki fizinio asmens kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-299-313/2020, 22 punktas).

Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2022 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-313/2022).

Nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376-219/2017, 17 punktas). Civilinėje teisėje galiojant sąžiningumo prezumpcijai, asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Ši taisyklė taikytina ir teismui sprendžiant bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui klausimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja yra nemoki ir jos skolos viršija 25 MMA, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos turtinė padėtis atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą fizinio asmens nemokumo sąvoką.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja, įkalbėta ir suklaidinta kito asmens, 2025 m. balandžio 1 d. sudarė tris vartojimo kredito sutartis, pagal kurias Bigbank AS filialas jai suteikė 24 510 Eur kreditą, UAB „GF bankas“ – 12 000 Eur kreditą, AS Inbank filialas – 15 300 Eur kreditą. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja, teikdama paraiškas gauti kreditus, kreditoriams nurodė neturinti įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Gautas lėšas pareiškėja perdavė tretiesiems asmenims siekdama užsidirbti papildomai. Pareiškėjai kaip garantas buvo išduoti vekseliai. Pareiškėjos teigimu, D. G. atliko kelias įmokas pagal kredito sutartis, vėliau dingo. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus 2025 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. M-1-01-42771-25 atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo sukčiavimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį pagal pareiškėjos pareiškimą D. G. atžvilgiu.

Kaip teisingai pažymėjo pareiškėja, nagrinėjamos bylos ir Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. e2S-859-965/2026) apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas) sutampa. Apeliantas bylų tapatumo neginčija, tačiau nurodo ir kitą apeliacinės instancijos teismo bylą, kurioje esant analogiškoms aplinkybėms teismas priėmė priešingą sprendimą ir atsisakė iškelti nemokumo bylą. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nagrinėjamoje ir civilinėje byloje Nr. e2S-859-965/2026, padarė išvadą, kad būtent pareiškėjos nesąžiningi veiksmai ir kreditoriui neatskleista tikroji informacija apie jos finansinius įsipareigojimus turėjo tiesioginę ir esminę įtaką pareiškėjos nemokumo atsiradimui. Teismas konstatavo pareiškėjos nesąžiningumo ir nemokumo priežastinį ryšį (Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2242-661/2026).

Apeliantas pažymėjo, kad skundžiama teismo nutartis sudaro prielaidas formuotis ydingai praktikai, pagal kurią asmenys, prisiėmę nepagrįstai didelę finansinę riziką ir panaudoję skolintas lėšas rizikingoms investicijoms, galėtų išvengti savo prievolių vykdymo inicijuodami fizinio asmens bankroto procesą. Tokia praktika prieštarautų fizinio asmens bankroto instituto tikslui ir pažeistų kreditorių interesų pusiausvyrą.

Remiantis LITEKO duomenimis nustatyta, kad tiek nagrinėjamoje byloje, tiek nurodytose Vilniaus ir Klaipėdos apygardos teismų apeliacine tvarka išnagrinėtose bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl tinkamo FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatų taikymo ir pareiškėjų sąžiningumo. Visose bylose pareiškėjai nurodė labai panašias aplinkybes, lėmusias jų nemokumą. Apeliantas visais atvejais įrodinėjo, kad pareiškėjai, kreipdamiesi dėl paskolų suteikimo, neatskleidė kreditoriams, tarp jų ir apeliantui, visos reikšmingos informacijos apie tą pačią dieną pareiškėjų prisiimtus kitus finansinius įsipareigojimus ir sąmoningai sukūrė kreditoriams klaidingą įspūdį apie savo mokumą. Jeigu ši informacija būtų buvusi atskleista, kreditorius arba kreditoriai būtų įvertinę tikrąją pareiškėjų finansinę padėtį ir jų finansinius įsipareigojimus. Taip pat nurodė, kad pareiškėjų neapdairumas ir nerūpestingumas perduodant tretiesiems asmenims pinigines lėšas už vekselius turėjo būti vertinamas kaip teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl jų sąžiningumo. Atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių peržiūrėjimo apeliantas taip pat grindė tokiomis pat aplinkybėmis, kaip ir šioje byloje, prašė netenkinti fizinių asmenų pareiškimų.

Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Teismo precedentų laikymasis išreiškia teisės stabilumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą idėją. Bendrosios kompetencijos teismų susisaistymas savo pačių sukurtų precedentų (sprendimų analogiškose bylose) ir žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų (precedentų tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko), anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008). Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu (CPK 4 straipsnis).

Kasacinio teismo yra konstatuota, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2022, 62 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu atveju Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2S-859-965/2026 ir Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2S-2242-661/2026, vertindami pareiškėjų sąžiningumą sudarant kredito sutartis ir nemokumą sukėlusias priežastis, iš esmės analogiškose bylose priėmė skirtingus (priešingus) sprendimus.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutarties (civilinės bylos Nr. e2S-859-965/2026). 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (bylos Nr. eCIK-813/2026) Bigbank AS filialo kasacinį skundą atsisakė priimti. Kasacinis skundas buvo grindžiamas argumentais, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės – pareiškėjo neapdairumas ir nerūpestingumas perduodant tretiesiems asmenims pinigines lėšas už vekselius – negalėjo būti vertinamos kaip teisiškai nereikšmingos sprendžiant dėl jo sąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo neapdairus ir nerūpestingas elgesys savaime nesudaro pagrindo pripažinti jį nesąžiningu, neatitinka kasacinio teismo suformuotų sąžiningumo vertinimo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-248/2015). Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju paimti vartojimo kreditai sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo, ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, neprisiimant įsipareigojimų kreditoriams, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas išvengti skolinimosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015). Teismai nevertino, ar būtent pareiškėjo sprendimas pasiskolinti reikšmingą sumą lėšų ir visas jas investuoti į nepatikrintą bei didelės rizikos schemą neinformuojant kreditorių nesudaro pagrindo konstatuoti jo itin neatsargų elgesį ir priežastinį ryšį tarp tokio elgesio bei atsiradusio nemokumo. Taip pat kasacinis skundas buvo grindžiamas ir precedentu, suformuotu Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-2242-661/2026. Taigi, apelianto skundo argumentai, kuriais grindžiamas atskirasis skundas šioje byloje ir kuriais jis motyvavo kasacinį skundą, nesutikdamas su Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartimi, iš esmės sutampa.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendė, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinami CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyti kasacijos pagrindai, t. y. nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Taigi, kasaciniam teismui atsisakius priimti kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutarties (civilinės bylos Nr. e2S-859-965/2026), o Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutarties (civilinės bylos Nr. e2S-2242-661/2026) apeliantui kasacine tvarka neapskundus, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas privalo vadovautis Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. e2S-859-965/2026) ir joje sukurtu precedentu. Apeliantas nagrinėjamai bylai nepateikė jokių naujų ir svarių teisinių argumentų, kurie sudarytų pagrindą nukrypti nuo analogiškoje byloje suformuoto precedento, todėl atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai įvertino skolininkės elgesį ir jos nemokumą sukėlusias priežastis, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, apeliantas ir šioje byloje neįrodė, kad pareiškėja tyčia ir nesąžiningai kreditų paraiškose nenurodė informacijos apie tą pačią dieną sudarytas kitas kredito sutartis, todėl negalima daryti išvados, kad tarp neteisingos informacijos pateikimo ir pareiškėjos nemokumo yra priežastinis ryšys. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog pareiškėja, pasitikėdama trečiaisiais asmenims ir perduodama, pervesdama jiems pinigines lėšas už vekselius, buvo pernelyg neapdairi ir nerūpestinga, nėra pakankamas pagrindas nuspręsti, kad pareiškėja buvo nesąžininga FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme. Nėra ginčo, kad pareiškėja sandorius sudarė neapdairiai pasitikėdama kitu asmeniu, tačiau nustatyta ir tai, kad sandoriai sudaryti dėl sudėtingos pareiškėjos finansinės situacijos, o ne tuo metu aiškiai turint tikslą pasisavinti lėšas iš kreditorių. Priešingų duomenų apeliantas nepateikė. Nustatyta ir tai, kad pareiškėja bandė surasti ją apgavusį asmenį, bandė inicijuoti ikiteisminį tyrimą, ieškojo vekselio davėjo. Jokių veiksmų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjas bandė slėpti turtą, mažinti jo vertę ar sąmoningai vengė vykdyti kreditoriams įsipareigojimus, nenustatyta. Todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai pareiškėjos elgesį vertino kaip nepakankamai atidų, tačiau ne kaip sąmoningą siekį apgauti kreditorius ar (ir) suteikti jiems klaidinančią informaciją. Taip pat pažymėtina, jog, aiškindamas nesąžiningumo sąlygą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, pagal Lietuvoje pasirinktą FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį, nenustatytos privalomos sąlygos, jog asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). Tokios pačios nuomonės teismas laikėsi ir analogiškoje (prejudicinėje byloje).

Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju būtent apeliantas, teigiantis, jog kreditoriams buvo tyčia teikiama realybės neatitinkanti informacija, dėl to jie buvo suklaidinti, turi pareigą įrodyti šias aplinkybes, o ne pareiškėja, kurios sąžiningumas yra preziumuojamas. Skolininko nesąžiningumas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme turi būti pagrįstas ne prielaidomis, o aiškiai įrodytas. Apeliantui neįrodžius pareiškėjos nesąžiningo elgesio, jis turi priimti iš to kylančias neigiamas pasekmes.

Įvertinęs skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino skolininkės elgesį ir susidariusias nemokumo priežastis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad yra pagrindas pareiškėjai iškelti bankroto bylą, kadangi pareiškėja yra nemoki, o šioje bylos stadijoje pareiškėjos nesąžiningumas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme nenustatytas.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakęs dėl esminių atskirojo skundo argumentų, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis bei vertina, kad kiti skunde nurodyti argumentai neturi esminės teisinės reikšmės galutiniam bylos teisiniam rezultatui, todėl dėl jų atskirai detaliai nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023).

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė reikšmingas bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas bei fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo institutą reglamentuojančias teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.