Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Dokumento Nr. DOK-2609 Bylos Nr. eCIK-813/2026 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26331-2025-3 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.4 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininko) ir Jūratės Varanauskaitės,

susipažinusi su 2026 m. liepos 22 d. paduotu suinteresuoto asmens BIGBANK AS, veikiančio per BIGBANK AS filialą, kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Suinteresuotas asmuo BIGBANK AS, veikiantis per BIGBANK AS filialą padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Artea lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė Revolut Bank, Inbank AS, veikiantis per Inbank AS filialą, ir BIGBANK, AS, veikiantis per BIGBANK AS filialą. Minėta nutartimi apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjui E. Š. iškėlė fizinio asmens bankroto bylą ir išsprendė su tuo susijusius kitus būtinus klausimus.

Suinteresuoto asmens kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo neapdairus ir nerūpestingas elgesys savaime nesudaro pagrindo pripažinti jį nesąžiningu, neatitinka kasacinio teismo suformuotų sąžiningumo vertinimo kriterijų. Sprendžiant dėl fizinio asmens nesąžiningumo reikšmingomis gali būti pripažįstamos būtent tokios aplinkybės kaip neatidus elgesys, netinkamas savo finansinių galimybių įvertinimas, rizikingas investavimas ir kitoks itin nerūpestingas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-248/2015). Todėl apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės – pareiškėjo neapdairumas ir nerūpestingumas perduodant tretiesiems asmenims pinigines lėšas už vekselius – negalėjo būti vertinamos kaip teisiškai nereikšmingos sprendžiant dėl jo sąžiningumo. Jeigu pareiškėjo neapdairus ir nerūpestingas elgesys, pasireiškęs skolintų lėšų investavimu į didelės rizikos veiklą tinkamai neįvertinus galimų padarinių ir suklaidinus kreditorius dėl turimų finansinių įsipareigojimų, savaime nelaikomas nesąžiningu, kyla klausimas, kokiais objektyviais kriterijais remiantis tokiais atvejais turėtų būti atribojamas paprastas neatsargumas nuo nesąžiningumo. Priešingu atveju susidarytų situacija, kai fizinis asmuo galėtų prisiimti reikšmingus finansinius įsipareigojimus, skolintas lėšas investuoti itin rizikingai, o investicijai nepasiteisinus ir lėšas praradus – siekti bankroto bylos iškėlimo. Toks aiškinimas ne tik susilpnintų fizinio asmens pareigą atsakingai vertinti prisiimamų įsipareigojimų mastą ir jų vykdymo galimybes, bet ir nepagrįstai perkeltų rizikingų finansinių sprendimų neigiamas pasekmes kreditoriams.

2. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju paimti vartojimo kreditai sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo, ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, neprisiimant įsipareigojimų kreditoriams, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas išvengti skolinimosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015). Būtina vertinti ne vien subjektyvų asmens ketinimą, bet visą jo elgesio aplinkybių visumą: kokiems tikslams buvo naudojamos pasiskolintos lėšos, ar jos buvo skirtos būtiniausiems ir esminiams poreikiams tenkinti, ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, ar lėšos buvo naudojamos protingai ir kokių veiksmų asmuo ėmėsi siekdamas išvengti papildomo skolinimosi bei finansinės padėties pablogėjimo. Šiuo atveju pasiskolintos lėšos buvo perduotos tretiesiems asmenims rizikingų sandorių pagrindu, o ne panaudotos būtiniausiems pareiškėjo poreikiams tenkinti. Todėl teismas privalėjo įvertinti investicijų pobūdį ir rizikingumą, perduotų lėšų dydį, pareiškėjo finansines galimybes, jo atliktą trečiųjų asmenų ir siūlomų sandorių patikimumą, taip pat priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir pareiškėjo nemokumo.

3. Pareiškėjas per vieną dieną prisiėmė daugiau kaip 53 000 Eur dydžio kreditinius įsipareigojimus iš trijų skirtingų kreditorių, nors jo gaunamos pajamos buvo apie 1 450 Eur per mėnesį po mokesčių. Visos skolintos lėšos buvo skirtos ne kasdieniams ar būtiniems poreikiams tenkinti, bet perduotos tretiesiems asmenims tariamo investavimo tikslais, nesant duomenų, kad pareiškėjas būtų atlikęs bent minimalius veiksmus šių asmenų patikimumui, jų vykdomai veiklai ar siūlomos investicijų schemos teisėtumui patikrinti. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar būtent pareiškėjo sprendimas pasiskolinti reikšmingą sumą lėšų ir visas jas investuoti į nepatikrintą bei didelės rizikos schemą neinformuojant kreditorių nesudaro pagrindo konstatuoti jo itin neatsargų elgesį ir priežastinį ryšį tarp tokio elgesio bei atsiradusio nemokumo. Tokiu būdu buvo pažeistos procesinės teisės normos ir nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos teismų procesinių sprendimų motyvavimo klausimu.

4. Nagrinėjamu aspektu svarbu ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas byloje su analogiškomis aplinkybėmis priėmė priešingą sprendimą ir atsisakė iškelti nemokumo bylą: „Darytina išvada, kad būtent pareiškėjos nesąžiningi veiksmai ir kreditoriui neatskleista tikroji informacija apie jos finansinius įsipareigojimus turėjo tiesioginę ir esminę įtaką pareiškėjos nemokumo atsiradimui. T. y. šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti pareiškėjos nesąžiningumo ir nemokumo priežastinį ryšį.“ (Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2242-661/2026).

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Kadangi kasaciniame skunde nekeliama teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi, n u t a r i a : Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui. Grąžinti BIGBANK AS filialui (juridinio asmens kodas 301048563) už kasacinį skundą 2026 m. liepos 22 d. SEB banke sumokėtą 55 Eur (penkiasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.