Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Projektas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Rentopa“, bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Projektas“ dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Lideres“, Lloyd's Insurance company, S.A.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovės uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Rentopa“ ir bankrutuojanti UAB (toliau – BUAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašė pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir atsakovės UAB „Projektas“ 2021 m. gruodžio 23 d. sudarytą Konsultavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 20211223-1 (toliau ir – Paslaugų sutartis, Sutartis), taikyti restituciją: grąžinti ieškovei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ iš atsakovės UAB „Projektas“ 18 000 Eur, priteisti iš atsakovės 11,15 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareikštus reikalavimus ieškovės grindžia tokiais esminiais argumentais:

Viešai skelbiama, kad atsakovės UAB „Projektas“ veikla yra verslo valdymas, nekilnojamojo turto nuoma. Pagal Paslaugų sutartį, atsakovė tariamai įsipareigojo teikti pastatų techninės priežiūros tyrimų, priežiūros, konsultavimo šiais klausimais paslaugas. Pastatų techninę būklę gali vertinti tik techninės priežiūros specialistai. Atsakovė neturi leidimo vykdyti tokią veiklą. Atsakovė Paslaugų sutarties nevykdė, pati sutartis ir darbų atlikimo aktas buvo sudaryti dėl akių, siekiant pagrįsti neteisėtą ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ lėšų pasisavinimą. Atsakovė buvo pasirinkta be jokio konkurso, rinkos sąlygų tyrimo. Tas pačias paslaugas, kurias pagal Paslaugų sutartį tariamai turėjo teikti atsakovė, ieškovė BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pirko iš UAB „Ekonomiški sprendimai“, UAB „KVK plius“ ir UAB „Kardos“. Nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad atsakovė vykdė Paslaugų sutartį. Dėl to Paslaugų sutartis yra tariamasis sandoris.

Paslaugų sutartis taip pat prieštarauja viešai tvarkai ir gerai moralei. Šiuo sandoriu siekta pasipelnyti nemokios bendrovės ir jos kreditorių sąskaita. Ieškovė BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ yra skolinga ne tik privatiems asmenims, bet ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Sudarant Paslaugų sutartį, buvo pažeistos imperatyvios Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 38 straipsnyje, 66 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 14 punktuose, 76 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės normos. Tai yra trečiasis asmuo UAB „Lideres“ nesilaikė pareigos veikti išimtinai ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir bendrovės kreditorių interesais, naudojo bendrovės lėšas ne pagal paskirtį ir veikė interesų konflikto situacijoje.

Paslaugų sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia ir taikant actio Pauliana institutą. Sudariusi Paslaugų sutartį ieškovė BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pablogino savo turtinę padėtį (sumažino turto apimtį). Sandoris pažeidžia ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreditorių interesus, kadangi bendrovės lėšos buvo išmokėtos už faktiškai nesuteiktas paslaugas. Atsakovė ir trečiasis asmuo UAB „Lideres“ yra susiję asmenys. Nebuvo jokios būtinybės sudaryti Paslaugų sutartį.

Paslaugų sutartį pasirašę V. P., S. K. galbūt klastojo dokumentus. Tokią išvadą lemia aplinkybė, kad Paslaugų sutarties sudarymo data yra vėlesnė nei sutarties 2.3 punkte nurodyta avanso mokėjimo data.

Atsižvelgiant į tai, kad Paslaugų sutartis yra tariamasis sandoris, kuris taip pat prieštarauja viešai tvarkai ir gerai moralei, imperatyvioms įstatymų normoms, Paslaugų sutartis yra niekinė ir dėl to turėtų būti pripažinta negaliojančia. Pripažinus ginčo sandorį negaliojančiu, turi būti pritaikyta vienašalė restitucija. Iš atsakovės turi būti priteista ne tik pagal Paslaugų sutartį gauta lėšų suma, bet ir 11,15 procentų dydžio procesinės palūkanos, kurių dydis nustatytinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl sandorio tariamumo

Dėl sandorio prieštaravimo viešai tvarkai ar gerai moralei

Dėl sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu

Dėl restitucijos

Dėl bylinėjimosi išlaidų

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Dėl sandorio tariamumo

Tai, kad atsakovė paslaugas suteikė ir nesiekė jokių tariamo sandorio padarinių, o siekė realių padarinių, patvirtina ir byloje apklaustų liudininkų paaiškinimai. Atsakovė vykdė ir įvykdė savo susitarimus, nesiekė jokių kitų padarinių, priešingų šalių sudarytiems susitarimams.

Apeliantės nuomone, tai, kad Sutarties sudaryme ir jos vykdyme dalyvavo asmenys, kurie buvo pažįstami ir (ar) siejami kitokių asmeninių ryšių, jų atžvilgiu vykdyti ikiteisminiai tyrimai, nereiškia ir teismo negalėjo bei neturėjo būti vertinama kaip Sutarties tariamumo, fiktyvumo įrodymas. Teisės aktai nedraudžia sandorių sudaryti pažįstamiems ar tarpusavyje susijusiems asmenims.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, suklaidintas ieškovių pateiktų neigiamai sandorio sudaryme dalyvavusius asmenis charakterizuojančių duomenų, netinkamai, paviršutiniškai, galbūt turint išankstinį neigiamą nusistatymą, vertino bylos įrodymų visumą, tai sąlygojo neteisingą bylos išnagrinėjimą ir klaidingų išvadų byloje priėjimą.

Nurodė, kad ieškovė neįrodė, kad užduočių detalizacijoje nurodytos paslaugos ieškovei nebuvo suteiktos. Byloje nėra ir nebuvo pateikta įrodymų, kurie paneigtų minėtuose dokumentuose nurodytų paslaugų suteikimo faktą, kad juose fiksuoti duomenys neturi jokios pridėtinės vertės, jų parengimui nereikėjo specialių žinių. Byloje paaiškinimus teikę liudytojai patvirtino paslaugų teikimo faktą, jų apimtį, užfiksuotą užduočių detalizacijoje, bei jų kainą. Pažymėjo, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie būtų leidę teismui daryti išadą, kad pateikti dokumentai buvo parengti ne Sutarties vykdymo, o kitu metu.

Nurodė, kad paslaugų pagal Sutartį suteikimą, Sutarties vykdymą patvirtino ir byloje paaiškinimus teikę liudytojai. Kadangi nuo Sutarties sudarymo, jos įvykdymo praėjo jau keleri metai, todėl, praėjus tiek daug laiko, liudytojai gali netiksliai, nepakankamai aiškiai prisiminti tam tikras aplinkybes. Tačiau tai nereiškia, jog jie teikia melagingus paaiškinimus ar kad jų paaiškinimai nelaikytini patvirtinančiais Sutarties vykdymą.

Nurodė, kad teismas nepagrįstai rėmėsi keliomis iš bendro konteksto ištrauktomis liudytojų nurodytomis aplinkybėmis ir ignoravo likusius liudytojų paaiškinimus, kurie vienareikšmiškai patvirtino tiek Sutarties sudarymo, tiek ir jos įvykdymo realumą. Pažymėjo, kad nebuvo nė vieno asmens, kuris ginčytų ar paneigtų liudytojų nurodytas aplinkybes. Liudytojų paaiškinimai iš esmės buvo ginčijami tik ieškovės, o vėliau ir paties teismo prielaidomis.

Nurodė, kad nei ieškovė, nei teismas nenurodė konkrečių darbų ar paslaugų, kurie, pasak teismo, sutapo su Sutartyje ir ieškovės su kitais tiekėjais sudarytose sutartyse numatytais darbais ir paslaugomis. Pažymėjo, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu aiškiai nurodė, kad iš didelės apimties ieškovo pateiktų neva darbų ar paslaugų sutapimą patvirtinančių įrodymų nė vienas nesutampa su atsakovės pagal ginčo Sutartį atliktais darbais ar suteiktomis paslaugomis.

Nesutinka su teismo vertinimu, kad Sutarties tariamumą patvirtina ir sutarties sąlygos, kurios, teismo nuomone, palankios išimtinai atsakovei; Sutarties nutraukimo aplinkybės. Pažymėjo, kad Sutarties sąlygos buvo suderintos abiejų šalių, jos abiem tiko ir buvo priimtinos. Labai detalaus, tikslaus teiktinų paslaugų aprašymo Sutartyje nebuvimas nereiškia, kad Sutarties nebuvo ketinama vykdyti. Šiuo atveju abiem sandorio šalims buvo aiški ir suprantama užsakytų paslaugų apimtis. Šalių Sutarta kaina buvo pagrįsta ir protinga, byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad tokia Sutartyje numatyta paslaugų kaina nebūtų atitikusi rinkos kainų. Todėl, atsakovės nuomone, nei Sutarties sąlygos, nei Sutarties sudarymo ar nutraukimo aplinkybės nepatvirtina pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl Sutarties tariamumo.

Dėl sandorio prieštaravimo viešai tvarkai ar gerai moralei

Kadangi sudarydama ginčo sandorį atsakovė elgėsi sąžiningai, nepažeidė jokių viešosios tvarkos normų ar geros moralės elgesio principų, nesiekė neteisėtai gauti ir neteisėtai negavo jokių bankrutuojančios įmonės lėšų; ieškovėms šių aplinkybių neįrodžius, atsakovė nesutinka su teismo sprendimu, Sutartį pripažinti niekine CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu

Tuo atveju, jei ieškovei neva nebuvo reikalingos paslaugos, jų rezultatas, atsakovei neaišku, kokią reikšmę šiai bylai apskritai turėtų teismo akcentuota aplinkybė apie galimumą paslaugas įsigyti iš kitų asmenų. Be to, tai iš ko – atsakovės, UAB „Kardos“ ar kt., ieškovė būtų įsigijusi paslaugas, už jas bet kokiu atveju ieškovė BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ būtų turėjusi sumokėti, tai yra būtų išleidusi tas pačias lėšas, kurios buvo sumokėtos atsakovei.

Dėl įrodinėjimo pareigos ir įrodymų vertinimo

Nurodė, kad tarp šalių kilusio ginčo išsprendimas didžiąja dalimi priklauso ne tik nuo bylai pateiktų įrodymų, bet nuo to, kaip teismai juos vertina. Apeliantės nuomone, teismas, darydamas išvadas byloje, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nevertino dalies byloje esančių įrodymų, nepagrįstai atsisakė remtis kai kuriais atsakovės pateiktais įrodymais, nors juos bei juose užfiksuotas aplinkybes patvirtino ir kiti byloje esantys įrodymai, tai lėmė priėjimą prie neteisingų išvadų. Dalį išvadų byloje teismas grindė ne konkrečiais objektyviais duomenimis ir įrodymais, o nepatvirtintomis prielaidomis, ieškovės deklaratyviais pareiškimais, galbūt net išėjo už ieškinio ribų.

Nurodė, kad, ieškovėms pareiškus ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, o ne, pavyzdžiui, paslaugų kainos sumažinimo, teismas vertino ir analizavo atsakovės paslaugų rezultato kokybę, jo tinkamumą, galimumą ar negalimumą ieškovei tokį rezultatą naudoti. Nors byloje nebuvo prašoma pripažinti negaliojančiais įrodymus, kuriais buvo grįstas paslaugų suteikimas (preliminarios sąmatos, turto būklės fotofiksacija ir kt.), nebuvo duomenų, paneigiančių šių dokumentų ryšį su ginčo Sutartimi, teismas nepagrįstai darė prielaidą, kad neva šie dokumentai nesusiję su Sutartimi ir neįrodo paslaugų suteikimo.

Nurodė, kad teismas pažeidė pareigą išvadas byloje daryti iš įrodymų visumos. Įrodymus byloje teismas vertino atsietai vieną nuo kito, netgi, pavyzdžiui, rėmėsi vienais liudytojų parodymais, jų nurodytomis aplinkybėmis, o kitomis tų pačių liudytojų nurodytomis aplinkybėmis, kurios patvirtino paslaugų suteikimo faktą, sutarties vykdymą ir įvykdymą, jau nesivadovavo.

Nurodė, kad teismas nepagrįstai atmetė kaip nepatikimus reikalingų atlikti darbų sąrašus, preliminarias lokalines sąmatas, fotonuotraukas, nors byloje nebuvo šiuos dokumentus, juose nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų. Netgi priešingai, šiuose dokumentuose nurodytas aplinkybes patvirtino kiti bylos įrodymai – atliktų užduočių detalizacija, liudytojų (V. P., V. K.) paaiškinimai. Laikantis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių teismas būtų turėjęs vadovautis visuma bylai pateiktų įrodymų, kurie patvirtino ir įrodė paslaugų suteikimo faktą ir kuriuos paneigiančių įrodymų ieškovės bylai nepateikė

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi, atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas ieškinį turėjo atmesti kaip neįrodytą, todėl ir ieškovių reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintas nepagrįstai.

Pažymėjo, kad teismas turi pareigą ne ,,automatiškai“ tenkinti bylą laimėjusios šalies prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o tinkamai, išsamiai įvertinti šalies prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį, jų pagrįstumą. Tam, kad teismas galėtų ir turėtų priteisti iš bylą pralaimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidas, teismui turi būti pateikta: 1) pagal kasacinio teismo išaiškinimą, nurodytus reikalavimus atitinkanti pažyma arba 2) konkrečias patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai – sąskaitos su nurodytomis byloje suteiktomis teisinėmis paslaugomis, mokėjimo pavedimai.

Nurodė, kad priimant skundžiamą sprendimą teismas netinkamai taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo suformuotos LAT praktikos, vien formaliai, nevertinęs ieškovės pateiktų bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų turinio, priteisė iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, kurių patyrimo faktą ir ryšį su nagrinėjama byla patvirtinančių įrodymų byloje nebuvo pateikta.

Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai aptarė visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad Sutartis yra negaliojanti kaip tariamasis sandoris.

Sutinka su teismo išvada, kad Sutarties ieškovė ir atsakovė sudaryti neprivalėjo, nes atsakovės itin akcentuojamas poreikis skubiai įvertinti ieškovės nekilnojamojo turto būklę yra paneigtas pačios (duomenys neskelbtini) darbuotojos ir vadovės S. K. sutuoktinio V. K., administratoriaus buvusio vadovo V. P. paaiškinimais, kad Sutartyje nurodytų paslaugų ieškovei objektyviai nereikėjo, o tariama „skuba“ buvo nurodoma tik kaip formali priežastis pasitelkti papildomą paslaugų teikėją tiems patiems darbams atlikti. Faktiškai visas Sutartimi sulygtas paslaugas teikė pats administratorius, o Sutartis buvo sudaryta tik siekiant pasipelnyti Bendrovės ir jos kreditorių sąskaita. Be to, Sutartis dubliavo daug kitų ieškovės, atstovaujamos administratoriaus, sudarytų sutarčių su kitais paslaugų tiekėjais.

Pažymėjo, kad Sutarties sudaryme ir vykdyme dalyvavo tarpusavyje glaudžiai susiję asmenys – V. P., S. K., V. K. ir Š. P., kurie veikė ne kaip savarankiški ir nepriklausomi civilinių teisinių santykių dalyviai, bet kaip koordinuotai veikianti interesų grupė. Šie asmenys faktiškai kontroliavo sprendimų priėmimą tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) vardu, sudarydami sąlygas formaliai įteisinti ieškovės lėšų pervedimą, nesant realaus ekonominio ar teisinio pagrindo.

Nurodė, kad visi byloje esantys įrodymai pagrindžia Sutarties fiktyvumą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių nustatyti, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo nustatyta Sutartyje numatyta paslaugų kaina. Sutarties fiktyvumą papildomai patvirtina tai, kad atliktų darbų perdavimo akte nurodyta galutinė ginčijamos Sutarties darbų vertė visiškai sutampa su anksčiau ieškovės atsakovei pervestu 18 000 Eur avansu. Tai taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl realios kainodaros ir atsiskaitymo logikos.

Nurodė, kad nemokumo administratorius neturėjo teisės bankrutuojančios bendrovės vardu sudarinėti sandorių. Būtent atsakovė, o ne ieškovės turėjo pareigą įrodyti Sutarties vykdymą, tačiau nepateikė nė vieno, patvirtinančio bent dalinį Sutartyje sulygtų paslaugų suteikimą.

Nurodė, kad neegzistavo jokio poreikio sudaryti ginčijamą Sutartį, pasitelkti papildomą paslaugų teikėją, o Sutartis buvo sudaryta siekiant išvesti bankrutuojančios ieškovės lėšas, todėl sutinka su teismo išvada, kad Sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Ieškovės pagal formaliai sudarytus sandorius pervestos lėšos buvo nuosekliai ir nuolat paskirstomos tarp su administratoriumi susijusių subjektų, įskaitant atsakovę.

Nurodė, kad ieškovės kreditoriai, įskaitant ieškovę UAB „Rentopa“, apie visus trečiojo asmens UAB „Lideres“ (toliau ir administratorius) neteisėtus veiksmus administruojant ieškovės nemokumo procesą, sudarytas sutartis, paslaugų tiekėjų sąsajas su administratoriumi ir kitas reikšmingas aplinkybes, patvirtinančias Sutarties neteisėtumą, sužinojo tik 2024 m. pabaigoje, po AVNT rašto gavimo ir naujojo administratoriaus paskyrimo, todėl ieškinys buvo pareikštas nepažeidžiant įstatyme nustatyto termino.

Pažymėjo, kad šias aplinkybes patvirtina ir AVNT atliktas administratoriaus neplaninis veiklos patikrinimas administruojant ieškovės nemokumo procesą. Nors AVNT patikrinimas vyko daugiau nei metus laiko, nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, kad paslaugos buvo bent iš dalies suteiktos ir susijusios su ieškovės bankroto administravimu.

2025 m. birželio 20 d. Nemokumo administratorių garbės teismo sprendime Nr. DB-011/24 konstatuota, kad UAB „Projektas“ ir administratorius yra susiję juridiniai asmenys, tai yra administratorius sutartį sudarė su susijusiu juridiniu asmeniu. Todėl, ieškovės nuomone, administratorius buvo tiesiogiai suinteresuotas dėl įmonei teikiamų paslaugų, kurios bankroto procesą administruoja.

Ieškovės kreditoriai ir naujai paskirtas nemokumo administratorius, susipažinę su AVNT ir Nemokumo administratorių garbės teismo išvadomis, inicijavo daug bylų dėl administratoriaus ieškovės sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Buvo nustatyta, kad administratorius ieškovės vardu sudarė įvairias fiktyvias sutartis su administratoriumi susijusiais asmenimis (paslaugų teikėjais) ir tokiu būdu išvedė iš ieškovės banko sąskaitos ne mažiau kaip 2 000 000 Eur lėšų.

Pažymėjo, kad absoliučiai visi Sutarties sudaryme ir vykdyme dalyvavę asmenys yra susiję su administratoriumi. Administratoriaus tuometinis vadovas V. P. buvo tik (duomenys neskelbtini) vadovės S. K. ir jos sutuoktinio V. K. statytinis, siekiant išvesti lėšas iš ieškovei priklausančių banko sąskaitų.

Nurodė, kad po ginčijamo teismo sprendimo priėmimo kitoje Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-821-967/2026 paaiškėjo ieškovės lėšų išvedinėjimo ir išgryninimo schema, kurioje dalyvavo ir pati atsakovė. Nurodytoje byloje, kaip ir šioje, ieškovė ginčija administratoriaus sudarytą fiktyvų sandorį su UAB „Ekonomiški sprendimai“, kuris taip pat yra susijęs su administratoriumi įvairiais „verslo“ ryšiais.

Nurodė, kad po skundžiamo sprendimo priėmimo buvo gauti UAB „Ekonomiški sprendimai“ banko sąskaitos išrašai, iš kurių buvo nustatyta, kad UAB „Ekonomiški sprendimai“ iš ieškovės gautas lėšas reguliariai pervedinėjo atsakovei; išgrynindavo ir paskirstydavo pačiam administratoriui ir kitiems, su administratoriumi susijusiems asmenims.

Nurodė, kad iš UAB „Ekonomiški sprendimai“ banko sąskaitos išrašų matyti aiškus iš ieškovės gautų lėšų „paskirstymas“ tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo valdomų juridinių asmenų (UAB „Ekonomiški sprendimai“ ir UAB „Vėjo grupė“) bei administratoriaus valdomų juridinių asmenų (UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“). UAB „Ekonomiški sprendimai“ lėšas pervesdavo taip pat ir pačiam administratoriui. Pažymėjo, kad administratoriui pervestų lėšų suma yra analogiška ieškovės UAB „Ekonomiški sprendimai“ pervestų lėšų sumai.

Nurodė, kad teikiami UAB „Ekonomiški sprendimai“ banko sąskaitų išrašų duomenys patvirtina, kad UAB „Ekonomiški sprendimai“, galiojant tarp UAB „Ekonomiški sprendimai“ ir ieškovės sudarytai sutarčiai, persivedė sau 218 800 Eur ir išsigrynino 195 920 Eur. Tuo tarpu po sandorių nutraukimo atsakovė persivedė sau jau tik 7 650 Eur sumą, kurios 7 180 Eur dalį išsigrynino.

Nurodyti banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad ieškovės pagal fiktyvias sutartis pervestos lėšos UAB „Ekonomiški sprendimai“ buvo padalijamos tarp (duomenys neskelbtini) vadovo S. V. (Administratoriaus artimo bičiulio ir verslo partnerio) valdomų įmonių (UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“) ir administratoriui priklausančių bei valdomų įmonių, įskaitant atsakovę.

Ieškovės nuomone, Sutarties realų vykdymą nepatvirtina jokie įrodymai, o administratoriaus sąsajos patvirtina, kad Sutartis buvo sudaryta tik vienam tikslui pasiekti – išvesti iš ieškovės banko sąskaitų lėšas su administratoriumi susijusiam asmeniui – atsakovui, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Nurodė, kad administratorius, veikdamas per susijusių asmenų tinklą, sudarė ir įgyvendino nuoseklią ieškovės lėšų išvedinėjimo schemą, paremtą fiktyviais sandoriais, sudarytais ieškovės vardu. Pažymėjo, kad toks veikimas, ypač bankroto proceso kontekste, kai privaloma veikti išimtinai kreditorių interesais, akivaizdžiai pažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, diskredituoja nemokumo procesą ir savo tikslu bei pasekmėmis yra nesuderinamas su viešąja tvarka ir gera morale CK 1.81 straipsnio 1 dalies prasme.

Nurodė, kad atsakovė nepagrįstai ir nesąžiningai bando ieškinio senaties termino pradžią sieti su ginčijamos Sutarties sudarymo data (2021 m. gruodžio 23 d.). Pažymėjo, kad administratorius ilgą laiką tyčia slėpė informaciją apie šią Sutartį nuo kreditorių, nes administratorius ir atsakovė yra tarpusavyje susiję asmenys.

Nurodė, kad Sutartis pažeidžia ieškovės kreditorių interesus, kadangi ieškovė, atstovaujama administratoriaus, sudarydama ginčijamą Sutartį, ieškovei jau esant nemokiai, ir pervesdama pinigines lėšas atsakovei, žymiai pablogino savo finansinę padėtį.

Taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovės nuomone, teismas įrodymus vertino laikydamasis CPK 176, 185 straipsnių reikalavimų. Vien tai, kad teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, priėmė atsakovei nepalankų sprendimą ir (ar) atsakovės 2025 m. lapkričio 10 d. (darbų sąrašus ir preliminarias lokalines sąmatas) pateiktus dokumentus įvertino kaip nepatvirtinančius realaus Sutarties vykdymo, kadangi šie dokumentai akivaizdžiai buvo parengti tik šiai bylai, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Nurodė, kad atsakovės teiginys, jog ieškovė teismui nepateikė bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, yra taip pat nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

Dėl įrodymų pridėjimo prie bylos

Ieškovė kartu su atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą pateikė įrodymus – UAB „Ekonomiški sprendimai“ banko sąskaitų išrašus, patvirtinančius ieškovės lėšų judėjimo, paskirstymo schemą tarp su administratoriumi susijusių subjektų. Išrašais ieškovė įrodinėja atsakovės nesąžiningumą ir ginčo sutarties neteisėtumą.

Bendroji taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: (1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; (2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pvz., ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas; 2023 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023 43 punktas).

Nustatyta, kad ieškovė neturėjo galimybės šiuos įrodymus pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi nurodyti banko sąskaitos išrašai buvo gauti po skundžiamo sprendimo priėmimo, t. y. po to, kai Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2-821-967/2026 2026 m. vasario 24 d. išdavė teismo liudijimą ieškovei susipažinti su UAB „Ekonomiški sprendimai“ banko sąskaitų išrašais ir Luminor Bank, AS, pateikė atsakymą į ieškovės 2026 m. vasario 27 d. užklausimą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad galimybė ir būtinybė pateikti naujus rašytinius įrodymus ieškovei atsirado jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir skundžiamo sprendimo priėmimo, taip pat įvertinęs aplinkybę, jog ieškovės pateikti duomenys yra susiję su bylos dalyku, papildo ieškovės įrodinėjamas aplinkybes, gali būti svarbūs, vertinant ginčijamos Sutarties sudarymo tikslus ir teisėtumą, taip pat, nenustatęs ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, priima kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktus įrodymus ir vertins juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 314 straipsnis). Pažymėtina, kad su naujais įrodymais nagrinėjamoje byloje dalyvaujantys asmenys turėjo galimybę susipažinti, todėl naujų įrodymų priėmimas ne tik neužvilkins bylos nagrinėjimo, bet ir nepažeis šalių teisių, be kita ko, lygiateisiškumo bei rungimosi principų.

Apeliacijos objektą sudaro sprendimo, kuriuo ieškovių ieškinys dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, restitucijos taikymo, buvo patenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Bylos esminės faktinės aplinkybės ir ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 21 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2021 m. rugsėjo 2 d., ieškovei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ buvo iškelta bankroto byla, bendrovės nemokumo administratore paskirta UAB „Lideres“. Ši iš administratoriaus pareigų atstatydinta Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 3 d. nutartimi. Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. vasario 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-253-450/2025, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 3 d. nutartį paliko nepakeistą.

2021 m. gruodžio 23 d. tarp ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, atstovaujamos nemokumo administratorės(duomenys neskelbtini) įgalioto asmens V. P., ir (duomenys neskelbtini), atstovaujamos direktorės S. K., buvo sudaryta ginčo Konsultavimo paslaugų teikimo sutartis Nr. 20211223-1. Paslaugų teikimo sutarties 1.1 p. nurodyta, kad, užsakovo pageidavimu, konsultantas teiks konsultacines paslaugas dėl užsakovo nuosavybės teise priklausančių pastatų pirminės techninės būklės įvertinimo ir (ar) su juo susijusių pastato dalių poreikio smulkiam ir (ar) kapitaliniam remontui, įvertinant reikiamų atlikti darbų apimtį, kad būtų išsaugota numatytų pastatų funkcija ateityje. Minėtos sutarties 2 p. įtvirtinta sutarties kaina ir atsiskaitymo tvarka: už suteiktas paslaugas užsakovas įsipareigoja sumokėti konsultantui ne daugiau kaip 24 000 Eur. Galutinė kaina bus nustatyta atliktų darbų perdavimo–priėmimo akte (2.1 p.); pasirašius šią sutartį, užsakovas įsipareigoja sumokėti 8 000 Eur avansą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šios sutarties pasirašymo (2.2 p.); ne vėliau kaip iki 2021 m. kovo 31 d. užsakovas įsipareigoja sumokėti 10 000 Eur (2.3 p.); likusią sumą sumokėti per tris mėnesius pasirašius atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktą (2.4 p.). Nustatyta, kad ieškovė atliko šiuos avansinius mokėjimus atsakovei UAB „Projektas“ pagal Konsultavimo paslaugų teikimo sutartį: 2021 m. gruodžio 23 d. – 8 000 Eur; 2022 m. kovo 7 d. – 10 000 Eur. Atsakovė UAB „Projektas“ 2024 m. balandžio 15 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija PRO Nr. 660: pavadinimas – konsultacijos, atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktas Nr. 20230731-01, suma iš viso – 18 000 Eur. Prie šios sąskaitos faktūros pridėtame 2023 m. liepos 31 d. atliktų darbų perdavimo–priėmimo akte nurodyta, kad konsultantas perdavė, o užsakovas priėmė Konsultavimo paslaugų teikimo sutarties 1.1 p. numatytas paslaugas.

Kartu su aktu atsakovė, be kita ko, bylai pateikė atliktų užduočių detalizaciją. Joje išskirta, kad paslaugos teiktos trimis etapais: 1) 2021 m. gruodžio 23 d.–2022 m. vasario 25 d.: 25 objektų vizualinės būklės fiksavimas; šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo sistemų vizualinis galimų defektų nustatymas, neteisėtos savavališkos statybos masto ir padarinių nustatymas objektuose (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), fotofiksavimas – 3 750 Eur be PVM; 2) 2022 m. vasario 25 d.–2023 m. liepos 31 d.: darbų detalizacija su specialistais ir medžiagų žiniaraščių parengimas 25 objektams – 7 500 Eur be PVM; 3) reikalingų atlikti darbų sąrašo ir preliminarios lokalinės sąmatos parengimas objektams (duomenys neskelbtini) (1 000 Eur be PVM); (duomenys neskelbtini) (1 000 Eur be PVM); (duomenys neskelbtini) (1 623,03 Eur be PVM).

Ginčo byloje nėra dėl to, kad ieškovei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nuosavybės teise priklauso daug nekilnojamojo turto objektų. Taip pat dėl to, kad BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nepaisant to, jog bendrovei iškelta bankroto byla, nenutraukė su nekilnojamojo turto valdymu susijusios ūkinės veiklos.

2025 m. birželio 20 d. Nemokumo administratorių garbės teismo sprendime Nr. DB-011/24 konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) ir Administratorius yra susiję juridiniai asmenys, nes (duomenys neskelbtini) direktore / galutine naudos gavėja buvo S. K., kuri administratoriaus nuo 2023 m. rugpjūčio 10 d. iki 2024 m. gegužės 20 d. buvo paskirta atsakinga darbuotoja už Įmonės bankroto proceso administravimą. Taip pat V. P., kuris nuo 2021 m. gegužės 21 d. iki 2023 m. rugpjūčio 9 d. buvo Administratoriaus paskirtas atsakingu darbuotoju administruoti (duomenys neskelbtini) bankroto procesą, buvo (duomenys neskelbtini) darbuotoju nuo 2017 m. sausio 5 d. iki 2024 m. lapkričio 5 d. Konsultavimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 20211223-1 sudarymas tarp susijusių asmenų (Administratoriaus ir (duomenys neskelbtini)) reiškia interesų konfliktą, nes Administratorius buvo tiesiogiai suinteresuotas dėl Įmonei teikiamų paslaugų, kurios bankroto procesą administruoja. Šios aplinkybės rodo, kad Administratorius sudarė sutartį su susijusiu juridiniu asmeniu, tačiau šios informacijos kreditoriams neatskleidė nei jos sudarymo, nei vykdymo metu.

Teismas Sutartį pripažino negaliojančia šiais pagrindais: 1) kaip tariamą, tik dėl akių sudarytą sandorį (CK 1.86 straipsnio 1 dalis); 2) kaip prieštaraujančią viešai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis); 3) actio Pauliana (CK 6.66 straipsnio 1 dalis) pagrindu.

Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu, kadangi, atsakovės nuomone, teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje esančius rašytinius įrodymus bei liudytojų parodymus; Sutarties sudarymą nulėmė ne nesąžiningi siekiai išvesti iš ieškovės pinigus, o kilęs poreikis skubiam ir detaliam išsiaiškinimui, kokiu turtu ieškovė disponuoja, kokia to turto būklė; Sutarties šalių sąsajos nėra Sutarties fiktyvumo įrodymas; Sutartyje numatytų paslaugų suteikimą patvirtina Atliktų darbų priėmimo aktas, atliktų darbų detalizacija ir sąmatos bei liudytojų paaiškinimai; nei ieškovė savo procesiniuose, nei teismas sprendime nenurodė konkrečių darbų ar paslaugų, kurie sutapo su Sutartyje ir ieškovės su kitais tiekėjais sudarytose sutartyse numatytais darbais ir paslaugomis; Sutarties sąlygos buvo suderintos abiejų šalių, jos abiem tiko ir buvo priimtinos; šalių sutarta kaina buvo pagrįsta ir protinga, išankstinis dalies Sutartos kainos sumokėjimas nėra nebūdingas tokio pobūdžio sutartims; nei AVNT, nei UAB „Forensic and Investigation Services“ nevertino ir neturėjo vertinti Sutarties realumo, nesprendė klausimų dėl Sutarties vykdymo, jos galiojimo ar negaliojimo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės apeliacinio skundo argumentais. Ieškovė laikosi nuomonės, kad sutarties ieškovė sudaryti neprivalėjo, realaus paslaugų poreikio nebuvo, Sutartis faktiškai nebuvo vykdoma. Sutartyje numatytas paslaugas faktiškai teikė pats administratorius. Sutartis pažeidžia ieškovės kreditorių interesus, nes sudaryta turint tikslą iš ieškovės turto masės išvesti lėšas susijusiam subjektui, tokiu būdu eliminuojant šias lėšas iš kreditorių galimo išieškojimo apimties. Todėl sutinka su teismo išvada, kad Sutartis yra negaliojanti CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu.

Dėl sandorio tariamumo

CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (nagrinėjamoje byloje – ieškovėms ir atsakovei) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).

Paprastai tariamieji, priešingai negu, pavyzdžiui, prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms, sandoriai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia tikrąją savo valią. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-1075/2022).

Sprendžiant klausimą, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio tariamumas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, įvertinant konkrečias faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018; CK 1.63 straipsnio l dalis). Taigi esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018). Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų.

Nagrinėjamoje byloje ieškovės prašė pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir atsakovės UAB „Projektas“ 2021 m. gruodžio 23 d. sudarytą Konsultavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 20211223-1. Ieškovių teigimu, 18 000 Eur suma atsakovei buvo pervesta už BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ realiai nesuteiktas konsultavimo paslaugas, nes sandoris dėl šių paslaugų suteikimo realiai nebuvo vykdomas. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčijama sutartis yra tariamasis sandoris, nes šio sandorio sudarymu ir jo vykdymo imitavimu, kad lėšų gavimo pagrindas iš ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ buvo teisėtas, buvo siekiama finansinės naudos iš bankrutuojančios įmonės atsakovei (CK 1.86 straipsnis). Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje pateiktų įrodymų viseto pakanka pripažinti, kad ginčo sandoris yra tariamasis.

CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Taigi šalys, sudarydamos ginčijamą paslaugų teikimo sutartį, turėjo siekti sukurti vienai kita tam tikras teises ir pareigas.

Apeliantė, nesutikdama su skundžiamus sprendimu, be kita ko, remiasi argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, taip pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Todėl šiai bylai aktualūs išaiškinimai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Pažymėtina, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę civiliniame teisiniame ginče dalyvaujančios šalys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos, yra išaiškinta, kad ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių pasekmių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Ieškovui prašant pripažinti sutartį negaliojančia kaip sudarytą tariamai, pareiga įrodyti, jog sutartis buvo vykdoma, tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 45 punktas).

CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, pažymima, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024, 106 ir 107 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visų abejonių dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024, 105 punktas).

Apeliaciniame skunde atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčijama sutartis yra tariamasis sandoris, ir laikosi pozicijos, kad byloje pakanka duomenų, patvirtinančių faktines aplinkybes, jog ginčijamos sutarties šalių tikroji valia buvo susitarti dėl konsultavimo paslaugų teikimo ir kad atsakovei sumokėta už realiai suteiktas konsultavimo paslaugas ieškovei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pagal ginčijamą sutartį.

Atsakovė sutarties sudarymo būtinumą siejo su ta aplinkybe, kad, iškėlus ieškovei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ bankroto bylą, įmonės vadovas neperdavė bankroto administratoriui bendrovės finansinės apskaitos ir kitų dokumentų, todėl administratoriui kilo pareiga imtis veiksmų, kad savarankiškai išsiaiškintų, kokiu turtu ieškovė disponuoja, įvertinti turto būklę.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Sutarties realų vykdymą nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Nors atsakovė teigia, kad paslaugų suteikimo faktą patvirtino byloje paaiškinimus teikę liudytojai, tai patvirtino ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, tačiau, atmetant šiuos deklaratyvius atsakovės argumentus, pažymėtina, kad remiantis liudytojų (duomenys neskelbtini) darbuotojo ir (duomenys neskelbtini) vadovės S. K. sutuoktinio V. K., S. V. paaiškinimais nustatyta, kad ginčijamos Sutarties pagrindu paslaugos nebuvo realiai suteiktos ir ieškovės naudojamos. Apeliantė nenurodo, kokie kiti pirmosios instancijos teismo nurodyti šalių ar liudytojų paaiškinimai patvirtina priešingas aplinkybes.

Skundžiamame sprendime teismas akcentavo netikslumus, nesutapimus tarp liudytojų teiktų paaiškinimų, kuriuos, atsakovės teigimu, lėmė tai, kad nuo Sutarties sudarymo, jos įvykdymo praėjo jau keleri metai, todėl žmonės gali netiksliai, nepakankamai aiškiai prisiminti tam tikras aplinkybes. Tačiau apeliantės argumentai, kad liudytojų paaiškinimų prieštaravimai buvo nulemti jų atminties netikslumo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad prieštaravimus ir nenuoseklumus turėjo lemti faktas, jog ginčo sandoris sudarytas dėl akių ir nebuvo vykdomas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išvadas, kad ginčo sutartis yra negaliojanti, nes nėra jokių objektyvių sutarties vykdymo įrodymų, padarė remiantis ne tik liudytojų paaiškinimais, bet išanalizavęs ir įvertinęs kitus rašytinius įrodymus, tai yra ginčo Sutartį, atsakovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, Atliktų darbų perdavimo aktą, darbų sąrašus ir preliminarias lokalines sąmatas; AVNT ir Nemokumo administratorių rūmų ir Nemokumo administratorių garbės teismo išvadas; UAB „Forensic and Investigation Services“ teismo eksperto R. B. 2025 m. birželio 20 d. parengtą konsultacinę išvadą Nr. A1894, kurią, be kita ko, užsakė atlikti pats administratorius; atsakovės, liudytojų V. K., V. P., S. V., teismo eksperto R. B., Š. P. paaiškinimus; 2022 m. gruodžio 1 d. ieškovės sudarytą Konsultavimo paslaugų teikimo sutartį su UAB „Ekonomiški sprendimai“; VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro išrašus; ieškovės banko sąskaitos išrašus ir kt. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo išvada dėl Sutarties tariamumo paremta visų byloje nustatytų duomenų visuma. Pirmosios instancijos teismas nurodytus byloje dalyvaujančių asmenų, liudytojų paaiškinimus įvertino kartu su visuma kitų įrodymų, esančių byloje. Todėl atsakovės apeliacinio skundo teiginiai, kad įrodymai ištirti netinkamai arba selektyviai, yra nepagrįsti.

Sprendžiant poreikio ir būtinumo sudaryti ginčo sutartį klausimą, atkreiptinas dėmesys, kad, pagal liudytojų V. K., S. V. paaiškinimus, ginčo Sutarties sydarymo tikslas – kad atsakovė UAB „Projektas“ remiantis Paslaugų sutartimi buvo pasitelkta įvertinti BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ valdyto turto techninę būklę sprendimams dėl turto nuomos priimti. Toks nurodytas sutarties sudarymo tikslas neatitiko atsakovės deklaruoto tikslo (JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytos pareigos vykdymas) ir įvardyto sutarties 2.1 punkte („<...> išsaugota numatytų pastatų funkcija ateityje.“).

Pagrįstų abejonių dėl sutarties realumo kelia tai, kad UAB „Lideres“ įgaliotas asmuo administruoti BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ V. P. asmeniškai atliko tuos veiksmus, kurie pagal liudytojo V. K. parodymus iš esmės ir sudarė faktinę Paslaugų sutartimi tariamai sutartų paslaugų teikimo esmę, tai yra paslaugas, dėl kurių šalys tariamai susitarė ginčijama sutartimi, galėjo atlikti UAB „Lideres“; tam pati administratorė turėjo tiek organizacinių ar (ir) kvalifikacijos resursų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nenustatyta, jog atsakovė būtų turėjusi specialiųjų žinių, kompetencijų, kurių neturėjo UAB „Lideres“, ir dėl to UAB „Lideres“ negalėjo pati atlikti tų veiksmų, kuriems būtų kilęs būtinumas pasitelkti atsakovę. Kadangi ginčo Sutartyje numatytas paslaugas galėjo teikti ir faktiškai teikė pačios ieškovės administratorius V. P. (administratoriaus vadovas, įgaliotas vesti ieškovės nemokumo procesą), pasitelkti atsakovę, su ją sudaryti ginčo Sutartį jokio poreikio ir būtinybės nebuvo. Apeliantė iš esmės neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad administratorei UAB „Lideres“ visas BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ priklausęs nekilnojamasis turtas turėjo būti žinomas iki Paslaugų sutarties sudarymo.

Dar daugiau, nustatyta ir tai, kad techninė ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ turto būklė turėjo būti žinoma UAB „Kardos“. Pastaroji pagal 2021 m. spalio 1 d. Pastatų techninio aptarnavimo, priežiūros ir administravimo paslaugų sutartį, be kita ko, teikė ieškovei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pastatų techninės priežiūros paslaugą ir 2.1.9 punktu buvo įsipareigojusi atlikti visus veiksmus, kurie būtini siekiant išsaugoti pastato bendrojo naudojimo objektus ir užtikrinti jų naudojimą pagal paskirtį. Todėl priešingai nei teigia apeliantė, aplinkybė, kad ieškovė, esant realiam poreikiui, paslaugas galėjo įsigyti iš kitų asmenų, patvirtina, kad jai nebuvo poreikio dubliuoti paslaugų teikėjo, tai yra paslaugas užsakyti iš atsakovės, o ne iš, pvz., UAB „Kardos“. Aplinkybė, kad teismas pasisakė apie galimumą ieškovei paslaugas įsigyti iš kitų asmenų, priešingai nei teigia apeliantė, nepatvirtina, kad paslaugos ieškovei buvo reikalingos, kad jai buvo poreikis dėl tokių paslaugų sudaryti ginčo Sutartį. Toks Sutarties dubliavimasis su kitomis ieškovės ir kitų byloje minimų įmonių sudarytomis sutartimis, be kita ko, pagrindžia, kad naujos ginčo Sutarties sudarymas ieškovei buvo ekonomiškai nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės skundo argumentus, kad nei ieškovė, nei teismas savo sprendime nenurodė konkrečių darbų ar paslaugų, kurie, pasak teismo, sutapo su ginčo Sutartyje ir ieškovės su kitais tiekėjais sudarytose sutartyse numatytais darbais ir paslaugomis.

Nustatyta, kad ginčo Paslaugų sutartyje nebuvo įvardyta, kokius tiksliai veiksmus įsipareigojo atlikti atsakovė, kiek objektų apžiūrėti, taip pat nenustatyti paslaugų teikimo terminai, nenurodyti kokybiniai, kiekybiniai paslaugų požymiai. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčo sutartis yra abstraktaus pobūdžio, joje neapibrėžtos jokios konkrečios paslaugos, jų apimtis, atlikimo terminai, nenumatytas darbų rezultatas, tai taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl realaus paslaugų suteikimo. Kadangi Sutartis abstrakti, pirmosios instancijos teismui, kaip to reikalauja atsakovė, nebuvo galimybės nurodyti, kokie konkrečiai darbai ar paslaugos pasikartoja kitose sutartyse, tačiau teismas, įvertinęs byloje pateiktų sutarčių sudarymo tikslus, dalyką, pagrįstai konstatavo, kad su kitais nurodytais juridiniais asmenimis iš esmės buvo sudarytos analogiškos sutartys, kurios savo prasme numatė galimybę ieškovei suteikti tokio pat pobūdžio konsultavimo paslaugas.

Sutarčių dubliavimąsi patvirtina ir byloje pateikta Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (AVNT) 2024 m. lapkričio 12 d. Išvada Nr. D4-3773 „Dėl neplaninio nemokumo administratoriaus UAB „Lideres“ veiklos patikrinimo“, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad buvo pažeistas JANĮ 3 straipsnio 5 punktas, 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis, 66 straipsnio 1 dalies 3, 21 punktai, nes administratorius, piktnaudžiaudamas jam suteiktomis teisėmis, esant interesų konfliktui, siekdamas asmeninės naudos ir dirbtinai padidinti išlaidas Įmonės bankroto procese, sudarė Konsultavimo paslaugų teikimo sutartį su (duomenys neskelbtini), kuris yra susijęs su administratoriaus darbuotojais: S. K., kuri administratorės (duomenys neskelbtini) nuo 2023 m. rugpjūčio 10 d. iki 2024 m. gegužės 20 d. buvo paskirta atsakinga darbuotoja už (duomenys neskelbtini) bankroto proceso administravimą, ir kuri yra galutinė naudos gavėja; V. P., kuris Administratoriaus nuo 2021 m. gegužės 21 d. iki 2023 m. rugpjūčio 9 d. buvo paskirtas atsakingu darbuotoju už Įmonės bankroto proceso administravimą; už nedetalizuotas konsultavimo paslaugas pagal Konsultavimo teikimo paslaugų sutartį sumokėjo 18 000 Eur, o tuo pačiu metu dėl Įmonės konsultavimo buvo sudarytos analogiškos sutartys ir teikiamos tokio pat pobūdžio paslaugos ir kitų subjektų, t. y. administratoriaus, UAB „Restrus“, UAB „Ekonomiški sprendimai“, tai pagrindžia administratoriaus tikslą – patirti kuo daugiau išlaidų administruojant Įmonės bankroto procesą. Taigi teismo išvadas dėl paslaugų sutarčių dubliavimosi (sudarytos analogiškų paslaugų teikimo sutartys, pvz., konsultavimo, su skirtingais paslaugų teikėjais tais pačiais laikotarpiais), patvirtino šie ir kiti byloje pateikti įrodymai.

Priešingai nei teigia apeliantė, byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų sukūrusi ir perdavusi ieškovei konkretų darbų rezultatą, kuris būtų panaudotas sprendžiant su ieškovės turtu ar bankroto procesu susijusius klausimus. Vien tik pinigų pervedimas, nesant jokių kitų įrodymų, kad buvo atlikti realūs Sutarties vykdymo, paslaugų suteikimo veiksmai, sutarties realaus sudarymo ir vykdymo nepatvirtina.

Paminėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tokiu atveju, kai nė viena šalis jokių teisių ir pareigų pagal sandorį neįgyja, o išorinė sandorio forma panaudojama tik tam, kad viena šalis iš kitos gautų lėšas, nėra pagrindo konstatuoti, kad sandoris buvo įvykdytas. Todėl, pavyzdžiui, nustačius, kad viena atlygintinų paslaugų sutarties šalis – paslaugos teikėjas ‒ jokių paslaugų neteikė, abi šalys sandorį sudarė tik dėl akių, todėl išmokėjimas pinigų už nesuteiktas paslaugas, kurias nei teikti, nei jų teikimo reikalauti ir nebuvo ketinama, negali būti pripažįstamas sandorio įvykdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014).

Nustatyta, kad ginčijama Sutartis buvo sudaryta 2021 m. gruodžio 23 d., V. K. nurodė, kad visi darbų rezultatai (atliktų darbų aktas ir darbų detalizacija) ieškovei buvo pateikti tik 2023 m. liepos 31 d., t. y. praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo Sutarties sudarymo. S. V. taip pat patvirtino, kad atsakovė paslaugas neva visa apimtimi suteikė iki 2023 m. Tai iš esmės paneigia atsakovės skundo argumentus, kad buvo poreikis skubiai sudaryti ginčo Sutartį, siekiant įvertinti ieškovės nekilnojamojo turto būklę. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nė vienas apklaustas proceso dalyvis negalėjo paaiškinti, kodėl tariamas paslaugų rezultatas nebuvo perduotas anksčiau. Taip pat pagrįstai teismas atkreipė dėmesį, kad iki 2023 m. liepos 31 d. niekas netikrino, kaip ir ar atsakovė faktiškai vykdo ginčo Sutartį. Atsakovė tik deklaratyviai teigia, kad darbų rezultatas realiai ieškovei buvo perduotas, tačiau taip ir nepateikė jokių objektyvių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Be to, V. K. 2026 m. sausio 5 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovės teiktomis paslaugomis ieškovė nepasinaudojo. Šios nustatytos aplinkybės dėl sutarties pabaigos taip pat patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad realaus ieškovės poreikio sudaryti Sutartį nebuvo, o sutartis sudaryta tik formaliai, siekiant sukurti įspūdį apie egzistuojančius konsultavimo santykius.

Apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad galutinė darbų vertė buvo formuojama jau po pinigų gavimo; aiškių kainodaros kriterijų ar metodikos nebuvo; V. K. patvirtino, kad galutinė Sutartyje numatytų paslaugų kaina buvo nustatyta ne pagal ieškovei nuosavybės teise priklausančių nekilnojamojo turto objektų skaičių, o pagal tai, kiek ieškovė atsakovui galėjo sumokėti; todėl, nesant jokių priešingų įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad detalizacijoje paslaugų kaina apskaičiuota taip, kad būtų lygi atsakovės gautai 18 000 Eur sumai ir siekiant sudaryti įspūdį, jog tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė realūs sutartiniai teisiniai santykiai.

Faktą, kad ginčo Sutartis buvo įvykdyta, atsakovė įrodinėjo pateiktomis ieškovei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ priklausančių nekilnojamojo turto objektų nuotraukomis, objektų aprašymais ir keturiais darbų sąrašais, preliminariomis lokalinėmis sąmatomis. Liudytojai V. K. ir S. V. parodė, kad V. K. nurodytus dokumentus teikė S. V.. Apklausiamas V. P. negalėjo patvirtinti, kad jam būtų buvę teikti nurodyti dokumentai.

Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, įvertinus nurodytus atsakovės pateiktus dokumentus, neįmanoma nustatyti, kada jie parengti. Taip pat apeliantė nepateikė įrodymų, kuriais remiantis jos pateiktus dokumentus būtų galima susisieti su (duomenys neskelbtini) sutartimi. Vien tik tai, kad šiuose dokumentuose užfiksuoti ieškovei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ priklausantys nekilnojamojo turto objektai, savaime nepatvirtina, kad tai atlikta vykdant ginčo Sutartį. Objektų aprašyme apsiribota akivaizdžios informacijos (pvz., patalpų ploto, fakto, kad objektas areštuotas) ir jokios pridėtinės vertės neturinčių pastabų nurodymu, todėl atmesti apeliantės argumentai, kad šie dokumentai neabejotinai patvirtina, kad paslaugos faktiškai buvo teiktos. Be to, įvertinus pateikiamos informacijos apimtis, akivaizdu, kad bankroto administratoriui neturėjo kilti sunkumų pačiam surinkti ir užfiksuoti tokius duomenis.

Nors apeliantė, nesutikdama su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodo, kad paslaugų rezultato, suteiktų paslaugų kokybės vertinimas įprastai yra susijęs su specialių, ekspertinių žinių poreikiu, nes tik specialistas galėtų nustatyti ir įvertinti minėtais dokumentais užfiksuotų suteiktų paslaugų kokybę ir vertę, tuo pačiu sau prieštaraudama nurodo, kad pats teismas atliko dokumentų, juose užfiksuoto paslaugų rezultato, paslaugų suteikimo kokybės vertinimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių požymių, kad tokiems dokumentams parengti būtų reikalingos specialios žinios ar patirtis, tačiau tokios išvados, priešingai nei teigia apeliantė, nepaneigia teismo išvados dėl sandorio tariamumo. Toks apeliantės siekis nelogiškais ir klaidinančiais argumentais paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl sandorio tariamumo bei šioje proceso stadijoje keliant klausimą dėl ekspertizės skyrimo vertintinas kritiškai.

Taip pat atsakovė nurodo, kad Sutartyje numatytų paslaugų suteikimą patvirtina Atliktų darbų priėmimo aktas, atliktų darbų detalizacija ir sąmatos.

Nustatyta, kad Atliktų darbų perdavimo–priėmimo akte Nr. 20230731-01 nėra nurodyta, kokias konkrečiai paslaugas atliko atsakovė. Atsakovės kartu su aktu pateikta atliktų užduočių detalizacija yra nepasirašyta, ji akte nepaminėta. Detalizacijoje paslaugų kaina apskaičiuota taip, kad būtų lygi atsakovės gautai 18 000 Eur sumai. Liudytojai V. K., S. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad darbų apimtis įkainota be aiškių kriterijų, siekiant, kad ji būtų lygi ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ sumokėtai sumai. Tai taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl tikrųjų santykių susiformavimo ir vienokių ar kitokių veiksmų atlikimo datų bei šiuos veiksmus atlikusių šalių tikrosios valios.

Pažymėtina, kad šiuo atveju byloje ginčas vyksta ne dėl dokumentų atitikties formos reikalavimams, o dėl jų įrodomosios vertės ir turinio patikimumo. Nors parašų nebuvimas detalizacijoje savaime dokumentų galiojimo nepaneigia, tačiau tariamo (dėl akių sudaryto) sandorio kontekste, tai yra papildomas įrodymas, kad dokumentas galėjo būti sukurtas tik šiai bylai, siekiant imituoti nevykdytų paslaugų poreikį, jų suteikimą. Pažymėtina, kad parašų nebuvimas dokumente vertinamas kartu su kitais anksčiau jau nustatytais trūkumais, tai yra, kad neįmanoma nustatyti faktinės dokumentų parengimo datos, nėra neginčytino atsakovės teikiamų dokumentų sąsajų su ginčo Sutartimi, o jų turinys neturi pridėtinės vertės ir kt., todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl užduočių detalizacijos įrodomosios vertės.

Apeliantė nurodo, kad ieškovė, kaip paslaugų gavėja, taip pat turėjo teisę teikti atsakovei pretenzijas dėl suteiktų paslaugų, jų kokybės, jei, jos vertinimu, paslaugos suteiktos netinkamai ar neatitiko ieškovės, kaip paslaugų gavėjos, teisėtų interesų. Atmetant šiuos skundo argumentus pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, kad ieškovė faktiškai dėl paslaugų, jų apimties, kainos su atsakove tarėsi, kad šias sąlygas priėmė. Nepasirašyta darbų detalizacija, ieškovei ją ginčijant, taip pat nepatvirtina nurodytų aplinkybių. Dar daugiau, aplinkybė, kad ieškovės vardu Sutartį sudarė bankroto administratorius, kuris buvo susijęs su kitais suinteresuotais juridiniais asmenimis, patvirtina, kad faktiškai ieškovė neturėjo galimybės derėtis dėl Sutarties sąlygų, ir sąlygos nurodytos tik formaliai, siekiant pridengti tariamą sandorį, kurio pagrindu būtų pateisintas ieškovės atsakovei pervestos pinigų sumos pagrindas. Atitinkamai tariama Sutartis sukūrė tik fiktyvius atsakovės įsipareigojimus ieškovei, nes buvo žinoma, kad jokios realios paslaugos nebus teikiamos. Dėl nurodytų priežasčių priėmimo–perdavimo aktas, atliktų darbų detalizacija ir sąmatos nepatvirtina realaus Sutartyje numatytų paslaugų suteikimo fakto, jų apimties, turinio ir rezultato.

Kadangi paslaugų suteikimo ir rezultatų perdavimo faktas yra pagrindinis šios bylos įrodinėjimo dalykas, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, privalėjo įvertinti, ar Sutartis realiai buvo vykdoma ir ar buvo sukurti konkretūs, identifikuojami darbų rezultatai. Toks teismo atliktas įrodymų vertinimas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neapsiribojo vien tik formalia dokumentų analize, o ištyręs įrodymų visumą, nustatė realiai tarp šalių susiklosčiusius santykius.

Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas faktiškai laikė, jog bylai pateikti dokumentai yra suklastoti (galbūt parengti kitu metu ir pan.). Atkreiptinas dėmesys, kad teismas nuspręsdamas dėl atskirosios nutarties priėmimo nurodė, kad vien tik ta aplinkybė, kad ginčo Sutartis buvo fiktyvi, savaime nereiškia, jog, sudarant tokį sandorį, buvo padaryta būtent nusikalstama veika, o ne kitokio pobūdžio pažeidimas. Teismas pažymėjo, kad to taip pat savaime neįrodo ir ieškovių paminėta viešai paskelbta informacija apie baudžiamąjį procesą, pradėtą prieš V. K. ir atsakovę UAB „Projektas“.

Pažymėtina, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu dėl jo fiktyvumo (CK 1.86 straipsnis) yra civilinė teisinė sankcija, sukelianti jo negaliojimo pasekmes – restitucijos taikymą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendė ne baudžiamosios atsakomybės dėl dokumentų klastojimo klausimą, o vertino dokumentų patikimumą pagal CPK 185 straipsnio taisykles, tai yra, priešingai nei teigia atsakovė, nekonstatavo dokumentų suklastojimo pagal Baudžiamąjį kodeksą. Atsakovei neįrodžius, kad jos vienašališkai parengti dokumentai egzistavo juose nurodytu momentu, teismas pagrįstai nusprendė, kad jie yra nepatikimi ir buvo parengti tik šiai bylai, todėl neįrodo paslaugų suteikimo fakto.

Pirmosios instancijos nustatė ir tai, kad išvadą, kad paslaugos faktiškai nebuvo teiktos, netiesiogiai pagrindžia ir tai, jog tokių duomenų nenustatė UAB „Lideres“ kaip nemokumo administratorės veiklos tyrimą atlikusi AVNT. Taip pat tokių duomenų UAB „Lideres“ nepateikė UAB „Forensic and Investigation Services“, kuri pagal ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, atstovautos UAB „Lideres“, užsakymą atliko ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ sudarytų sandorių, įskaitant (duomenys neskelbtini) sutartį, vykdymo tyrimą (2025 m. birželio 20 d. Konsultacinė išvada).

Apeliantė nurodė, kad nei AVNT, nei UAB „Forensic and lnvestigation Services“ nevertino ir neturėjo vertinti Sutarties realumo, nesprendė klausimų dėl Sutarties vykdymo, jos galiojimo ar negaliojimo. Kokių nors duomenų, dokumentų nepateikimas vieniems ar kitiems asmenims negali būti vertinamas nei kaip tiesioginis, nei kaip netiesioginis paslaugų nesuteikimo įrodymas. Atsakovei, kuri nėra nemokumo administratorius, negali būti perkelta atsakomybė ir neigiamos pasekmės kito asmens neveikimo, juo labiau, jos turimi realūs, galiojantys, į šią bylą pateikti paslaugų suteikimo įrodymai negalėjo ir teismo neturėjo būti vertinami kaip nepatikimi, nepakankami paslaugų suteikimo patvirtinimui dėl to, kad kitas asmuo (UAB „Lideres“) anksčiau jų neteikė AVNT ar kitiems asmenims. Todėl, atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo ir iš dalies net paneigė atsakovės teisę į teisingą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, jos teisę grįsti nesutikimo su ieškiniu argumentus visais turimais įrodymais.

Tai, kad ginčo dokumentai nebuvo pateikti AVNT atliekant UAB „Lideres“, kaip ieškovės nemokumo administratorės veiklos tyrimą, ir UAB „Forensic and Investigation Services“, atliekant ieškovės sudarytų sandorių vykdymo tyrimą, leidžia daryti labiau pagrįstą išvadą, kad šie dokumentai neegzistavo ir buvo parengti tik šiai bylai. Priešingu atveju atsakovė taip ir nepaaiškino, kas jai sutrukdė šiuos dokumentus pateikti anksčiau. Pažymėtina, kad ekspertui byloje esantys darbų sąrašai ir preliminarios lokalinės sąmatos nebuvo pateikti net ir po pakartotinių jo prašymų. Todėl visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo ir ieškovės atsiliepimo į skundą argumentais, kad visi atsakovės dokumentai, kuriais ji grindžia sutarties sudarymą ir vykdymą, kelia rimtų abejonių, yra formalaus pobūdžio, abstraktūs ir neleidžia identifikuoti, kokie konkretūs darbai buvo atlikti, kokiu laikotarpiu, kokiuose objektuose ir kokia apimtimi, o vien tik deklaratyvūs apeliantės teiginiai, apeliacinės instancijos nuomone, nesudaro pagrindo šiuos dokumentus vertinti kitaip, nei juos vertino pirmosios instancijos teismas.

Atkreiptinas dėmesys, kad nurodyti dokumentai yra pasirašyti tik atsakovės. Jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šie dokumentai realiai buvo perduoti administratoriui ar ieškovei kartu su atliktų darbų perdavimo aktu ar kitu metu, vykdant Sutartį, byloje nepateikta. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, V. P., būdamas UAB „Lideres“ įgaliotu asmeniu administruoti BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, taip pat negalėjo patvirtinti, kad šiuos dokumentus atsakovė perdavė ieškovei (ar administratoriui). Toks retrospektyvus įrodymų kūrimas, kai dokumentai pasirašomi vienašališkai vien tik atsakovės ir nėra jokių įrodymų, kad jie egzistavo tariamo Sutarties vykdymo metu, faktiškai patvirtina ne realių paslaugų teikimą, o tik bandymą imituoti neegzistavusį sandorio vykdymą. Kadangi nėra jokių patikimų įrodymų, kad ginčo dokumentai egzistavo iki tol, kol atsakovė juos pateikė teismui, todėl logiška, kad ir buvusi administratorė UAB „Lideres“ jų negalėjo pateikti nurodytų tyrimų metu, ir tai dar kartą patvirtina, kad ginčo Sutartis buvo sutarta tik fiktyviai, o jos vykdymas buvo imituojamas.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 218 straipsnio taikymo išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016 19 pastraipą ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pagal CPK 185 straipsnio nuostatas, jokie įrodymai nėra privalomi, neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus įstatyme nustatytą išimtį – oficialiuosius įrodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis) ir vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Šis reikalavimas taikomas ir eksperto išvados įvertinimui (CPK 218 straipsnis), ji neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai byloje.

Šiuo atveju Konsultacinėje išvadoje, parengtoje pačios administratorės UAB „Lideres“ pasirinkto teismo eksperto R. B., konstatuota, kad Sutartis nebuvo pagrįsta; teismo eksperto išvados taip pat sutampa su AVNT ir Nemokumo administratorių garbės teismo padarytomis išvadomis dėl Sutarties pagrįstumo. Ši pateikta eksperto išvada yra aiški, išsami, visiškai patikima ir nekelia jokių pagrįstų abejonių. Vadovaujantis CPK 185 straipsnio taisyklėmis, ši išvada pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai įvertinta kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Eksperto nustatytos aplinkybės papildo kitus bylos duomenimis, kad atsakovės įrodymai nepakankami paslaugų suteikimo patvirtinimui ir kad paslaugos faktiškai nebuvo teiktos.

Atmetęs atsakovės argumentus dėl netinkamo jos pateiktų įrodymų vertinimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, kad faktiškai teikė paslaugas ir jų rezultatą perdavė ieškovei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“.

Atsakovė neginčija aplinkybių, kad (duomenys neskelbtini) ir administratoriaus atstovus, darbuotojus siejo tam tikri tarpusavio santykiai, kad, pavyzdžiui, paslaugų sutarties sudarymo metu įgaliotu vykdyti (duomenys neskelbtini) nemokumo procedūras asmeniu tuo metu buvo V. P., kuris taip pat dirbo (duomenys neskelbtini) ir kt. Tačiau, apeliantės nuomone, šios aplinkybės neturi ir neturėjo jokios reikšmės nagrinėtoje byloje kilusiam ginčui; nepatvirtina ir teismo negalėjo bei neturėjo būti vertinama kaip Sutarties tariamumo, fiktyvumo įrodymas; teisės aktai nedraudžia sandorių sudaryti pažįstamiems ar tarpusavyje susijusiems asmenimis. Ieškovė tvirtina, kad Sutarties sudaryme ir vykdyme dalyvavo tarpusavyje šeiminiais, darbo ir verslo ryšiais glaudžiai susiję asmenys – V. P., S. K., V. K., Š. P., S. V., kurie veikė ne kaip nepriklausomos sandorio šalys, o kaip koordinuota grupė, sudariusi sąlygas formaliai įforminti lėšų pervedimą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nurodytais apeliacinio skundo argumentais. Nustatyta ir byloje nėra ginčo, kad ginčo Sutartis buvo sudaryta jau po bankroto bylos ieškovei iškėlimo, ieškovei veikiant per nemokumo administratorių, kuris ginčijamą Sutartį sudarė su asmeniu, susijusiu su pačiu administratoriumi, – atsakove.

Remiantis byloje pateiktais Juridinių asmenų registro duomenimis taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) sudarymo metu S. K. buvo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) akcininke ir dirbo (duomenys neskelbtini), buvo (duomenys neskelbtini) vadove. Tai yra, abiejų bendrovių galutinis naudos gavėjas buvo tas pats asmuo. Pagal bylos medžiagą, (duomenys neskelbtini) vadovu ir įgaliotu vykdyti (duomenys neskelbtini) nemokumo procedūras asmeniu tuo metu buvo V. P.. Teismo posėdžio metu V. P. patvirtino, kad, sudarant (duomenys neskelbtini), jis taip pat dirbo (duomenys neskelbtini). Šios faktinės aplinkybės įrodo, kad, įgyvendindama (duomenys neskelbtini) valdymo organo teises ir pareigas, (duomenys neskelbtini) ginčo Sutartį sudarė su (duomenys neskelbtini), kuri susijusi su (duomenys neskelbtini) už (duomenys neskelbtini) bankroto proceso administravimą atsakingais asmenimis V. P., S. K..

Pritartina ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad šiuo atveju Sutarties teisėtumo ir sąžiningumo vertinimui taikytini žymiai aukštesni skaidrumo, lojalumo ir nepriklausomumo standartai, kylantys iš paties nemokumo administratoriaus teisinio statuso ir JANĮ įtvirtintų nemokumo administratoriaus pareigų. Administratorius privalo veikti išimtinai kreditorių interesais, vengti ne tik realaus, bet ir regimo interesų konflikto, užtikrinti visišką veiksmų skaidrumą ir pagrįstumą.

Nemokumo administravimo paslaugas teikiančiam asmeniui įstatymas nustato aukštus reikalavimus, turinčius užtikrinti jo profesionalumą, nepriklausomumą, nešališkumą ir teisinį nesuinteresuotumą konkrečios bankroto bylos baigtimi. Nemokumo administratorių saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to jis turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai bendrovei, vyktų sklandžiai, skaidriai ir kuo ekonomiškiau (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-267-450/2020; 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1007-798/2021; 2025 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-137-464/2025).

Nustatyta, kad sprendimą UAB „Lideres“ pašalinti iš įmonės administratoriaus pareigų Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 3 d. nutartyje motyvavo tuo, kad UAB „Lideres“ ilgalaikiai veiksmai ir sudaryti sandoriai kelia pagrįstų abejonių bendrovės nešališkumu, siekiu kuo efektyviau ir ekonomiškiau vykdyti nemokumo procedūras. Nurodytas išvadas Vilniaus apygardos teismas, be kita ko, grindė remdamasis AVNT direktoriaus 2024 m. gruodžio 13 d. įsakyme Nr. V4-117 nurodytomis aplinkybėmis, kad, atlikusi UAB „Lideres“ veiklos vertinimą, AVNT nustatė, jog BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, atstovaujama UAB „Lideres“, sudarė grupę atlygintinų sutarčių su juridiniais asmenimis, tiesiogiai susijusiais su UAB „Lideres“. Kaip vieną iš sandorių, sukėlusių abejones UAB „Lideres“ nešališkumu, Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 3 d. nutartyje įvardijo ir šioje byloje ginčijamą Paslaugų sutartį. Lietuvos apeliacinio teismas 2025 m. vasario 6 d. nutartimi, nuspręsdamas dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 3 d. nutarties teisėtumo, pažymėjo, kad nors JANĮ 38 straipsnyje nėra tiesiogiai įtvirtinto draudimo pirkti bankroto procese būtinas (reikalingas) paslaugas iš asocijuotų subjektų ir su jais sudaryti tokias paslaugų teikimo sutartis, tačiau kreditorių nurodomos ir pirmosios instancijos teismo, remiantis Juridinių asmenų registro, bylos ir AVNT įsakymo duomenimis, nustatytos aplinkybės dėl eilės, o ne pavienių, nuo pat bendrovės bankroto bylos iškėlimo 2021 m. atlygintinių sutarčių su juridiniais asmenimis, kurie buvo susiję su nemokumo administratorės vadovu arba jiems vadovavo tas pats asmuo, kuris vadovavo ir nemokumo administratorei, sudarymo pagrįstai gali kelti BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreditorių abejones nemokumo administratorės suinteresuotumu bankroto bylos baigtimi, o tai gali lemti netinkamą bankroto procedūrų (ne)vykdymą BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ bankroto byloje. Nagrinėjamos bylos atveju, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl JANĮ 38 straipsnio taikymo, teisingai pažymėjo, kad tai neužkerta kelio nemokaus juridinio asmens kreditoriams ginčyti administratoriaus su savimi ar susijusiais asmenimis sudarytų sandorių dėl atlygintinų paslaugų teikimo remiantis kitais sandorių negaliojimo pagrindais ir atitinkamai įrodinėti, kad sandoris sudarytas administratoriui pažeidus savo pareigas ir kad sandoris prieštarauja juridinio asmens ir jo kreditorių interesams.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, kad Sutarties sudaryme ir jos vykdyme dalyvavo juridiniai asmenys, kurie buvo susiję su nemokumo administratoriaus vadovu; arba jiems vadovavo tas pats asmuo, kuris vadovavo ir nemokumo administratoriui. Todėl priešingai nei teigia apeliantė, toks glaudus susijusių asmenų dalyvavimas Sutarties sudaryme, jos vykdyme pagrįstai kelia abejonių, kad šie asmenys suinteresuoti BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ bankroto bylos baigtimi, o jų artimi ryšiai jiems leido lengvai suderinti tarpusavio interesus ir pasiekti, kad būtų imituotas teisėtas ieškovės lėšų gavimo pagrindas.

Kaip minėta, byloje nėra ginčo, kad visi Sutarties sudaryme ir vykdyme dalyvavę asmenys yra susiję su administratoriumi. Šios ir kitos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl ginčo Sandorio sudaryme, vykdyme dalyvavusių, glaudžiai tarpusavyje susijusių asmenų patvirtina, kad jų artimi ryšiai leido suderinti tarpusavio interesus ir pasiekti, kad būtų imituotas teisėtas BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ lėšų gavimo pagrindas už neva su administratoriumi susijusių įmonių teikiamas paslaugas. Nurodytų faktinių aplinkybių visuma ir administratoriaus sąsajos, priešingai nei teigia atsakovė, vertinant ginčijamos Sutarties teisėtumą, patvirtina, kad Sutarties sudarymu buvo siekiama tik imituoti sandorio sudarymą ir vykdymą, siekiant, jog būtų galima be pagrindo gauti ieškovės, kaip bankrutuojančio juridinio asmens, lėšas.

Kaip minėta, nusprendžiant dėl to, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai ir dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorį, padarydamas išvadas dėl sandorio pripažinimo tariamuoju įrodinėjimo dalyku, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neapsiribojo tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet visas jas vertino kompleksiškai; teismas įvertino ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir bylos įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos padarė išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodytas aplinkybes įvertino atsakovei tenkančios įrodinėjimo pareigos kontekste, vertindamas, ar atsakovė tinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą įrodyti, kad sutartis buvo vykdoma. Nors atsakovė laikėsi pozicijos, jog ji suteikė paslaugas, tačiau, atsakovei nepateikus neginčijamų įrodymų, kurie objektyviai pagrįstų ginčo paslaugų realų suteikimą, esant prieštaringiems šalių, liudytojų paaiškinimams dėl sutarties sudarymo aplinkybių, pripažintina, kad atsakovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis iš esmės nepaneigė ieškovės įrodinėtų ginčui aktualių aplinkybių ir nepagrindė, kad sutartis buvo vykdoma ir atsirado realių sutarties padarinių, t. y. faktinis paslaugų, už kurias buvo sumokėta, suteikimas.

Nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ginčijama Sutartis buvo įvykdyta tik vienos šalies – ieškovės, kai pastaroji sumokėjo atsakovei atitinkamą pinigų sumą, tačiau, kaip byloje nustatyta, atsakovė realiai jokių paslaugų ieškovei nesuteikė, todėl darytina išvada, kad ieškovė atsakovei sumokėjo už tariamas paslaugas. Tokiu būdu buvo sukurtas formalus, realaus paslaugų suteikimo vaizdas. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ginčo Sutartimi iš tikrųjų nė viena šalis neįgijo teisių ir pareigų, nebuvo siekiama realių pasekmių sukūrimo, šalys realiai nevykdė pareigų pagal Sutartį. Kompleksiškai vertinant tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, kurie rodo realios ekonominės logikos ar abipusio intereso nebuvimą, taip pat faktas, kad, įgyvendindama BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ valdymo organo teises ir pareigas, atsakovė UAB „Lideres“ Paslaugų sutartį sudarė su susijusiu asmeniu, nors ir netiesiogiai, patvirtina sandorio fiktyvumą (tariamumą).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tik įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju, todėl, kai nė viena šalis jokių teisių ir pareigų pagal sandorį neįgyja, o išorinė sandorio forma panaudojama tik tam, kad viena šalis iš kitos gautų lėšas, nėra pagrindo konstatuoti, kad sandoris buvo įvykdytas. Jau minėta, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovė jokių paslaugų ieškovui neteikė, abi šalys sandorį sudarė tik dėl akių, todėl išmokėjimas pinigų už nesuteiktas paslaugas, kurias nei teikti, nei jų teikimo reikalauti ir nebuvo ketinama, negali būti pripažįstamas sandorio įvykdymu.

Esant tokioms teisinėms ir faktinėms aplinkybėms, atmestini apeliacinio skundo argumentai apie tikrąją šalių valią ar realų Sutarties sąlygų derinimą ir vykdymą. Konstatuotina, kad Sutartis buvo pasirašyta ne siekiant gauti paslaugas ieškovės naudai, o išimtinai siekiant sukurti formalią teisinę regimybę ir pridengti tariamą sandorį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas faktines bylos aplinkybes, apibendrinusi nurodytus motyvus ir argumentus, daro išvadą, kad byloje esančių aplinkybių nepakanka pripažinti, jog ginčo Sutarties šalys realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas pagal ginčo Sutartį. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatytų aplinkybių pagrindu tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius ir padarė teisingą išvadą, kad buvo pagrindas ginčijamą sandorį pripažinti tariamuoju, sudarytą tik dėl akių (CK 1.86 straipsnis).

Dėl sandorio prieštaravimo viešai tvarkai ar gerai moralei

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog ginčo Sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, teigia, kad, sudarydama ginčo sandorį, atsakovė elgėsi sąžiningai, nepažeidė jokių viešosios tvarkos normų ar geros moralės elgesio principų. Įrodinėjo, kad byloje yra pakankamai duomenų, jog, sudarydama ginčo sandorį su ieškove, siekė teisėtų tikslų, ginčo sandorio sudarymą sąlygojo objektyvios faktinės aplinkybės (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija atmeta tokius skundo argumentus.

CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006; 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178-421/2017). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamas Sandoris pagrįstai pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu ne tik dėl jo tariamumo (CK 1.86 straipsnio 1 dalis), bet ir dėl esminio prieštaravimo viešajai tvarkai bei gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis).

Kaip jau nustatyta bylos duomenimis, neegzistavo jokio realaus poreikio ir būtinumo sudaryti ginčijamą Sutartį ir ieškovei įsigyti paslaugas iš atsakovės. Ginčijamoje Sutartyje numatytus darbus, kuriuos pagal sutartį būtų turėjusi atlikti atsakovė, faktiškai atliko pats bankroto administratorius. Atsakovė neįrodė, kad faktiškai teikė paslaugas ir jų rezultatą perdavė ieškovei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, tai yra atsakovė ginčo Sutarties nevykdė; pati sutartis ir darbų atlikimo aktas buvo sudaryti dėl akių, siekiant pagrįsti neteisėtą ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ lėšų pasisavinimą. Sprendžiant klausimą dėl sandorio atitikties viešajai tvarkai ar gerai moralei, svarbu, kad ginčo Sutarties sudaryme, vykdyme dalyvavo glaudžiai tarpusavyje susiję asmenys. Tokios aplinkybės aiškiai rodo, kad Paslaugų sutartimi nesąžiningai buvo siekta tik sudaryti įspūdį, jog tarp ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir atsakovės UAB „Projektas“ susiklostė realūs sutartiniai teisiniai santykiai, tai yra sutartimi siekta imituoti teisėtus civilinės apyvartos reikalavimus atitinkančio sandorio sudarymą ir vykdymą, kad būtų galima be pagrindo gauti bankrutuojančio juridinio asmens lėšas. Tai yra, byloje buvo įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis Sutarties sudarymo tikslas buvo priešingas viešajai tvarkai ar gerai moralei.

Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčo Sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės sudaro pagrindą pagrįstai manyti, kad Sutartis sudaryta sąmoningai, siekiant atlikti akivaizdžiai civilinės teisės požiūriu neteisėtus veiksmus. Paslaugų sutarties sudarymą inicijavo nemokumo administratorius. Papildomai pažymėtina, kad nemokumo administratoriaus pareigos – tai aukščiausio lygio pasitikėjimu, sąžiningumu ir nešališkumu grįstos pareigos. Jos reikalauja veikti išimtinai bankrutuojančio asmens bei jo kreditorių interesais. Teisės aktuose nustatytus reikalavimus atitinkantis nemokumo proceso administravimas, racionalus nemokaus asmens lėšų panaudojimas yra viešas interesas. Akivaizdus sąžiningų ketinimų principo nesilaikymas, neteisėtų tikslų įgyvendinimo mastas ir intensyvumas šiuo atveju rodo, kad Paslaugų sutarties sudarymas neatitinka viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimų.

Pažymėtina, kad sandoriai, kuriais siekiama nesąžiningai sumažinti bankrutuojančios įmonės turtą, fiktyviai padidinti išlaidas, ar sandoriai, kuriais siekiama dirbtinai sukurti neegzistuojančius finansinius įsipareigojimus, perkelti turtą susijusiems asmenims ir taip išvengti kreditorių reikalavimų tenkinimo bankroto procese, šiurkščiai pažeidžia bankroto teisės imperatyvus ir viešąjį interesą (ginti kreditorių interesus). Tokie veiksmai kvalifikuojami kaip prieštaraujantys viešajai tvarkai ir pažeidžia civilinėje apyvartoje galiojančius geros moralės ir sąžiningumo standartus. Šioje byloje nustatytas Sutarties sudarymas su atsakove, kaip susijusia įmone dėl fiktyvių, pridėtinės vertės neturinčių paslaugų, siekiant sukurti tik sutarties vykdymo regimybę, pagrįstai pripažintas tyčiniu nesąžiningu elgesiu, kuris tiesiogiai prieštarauja geros moralės principams.

Atsakovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad ginčo Sutartis yra tariamas sandoris, kuris taip pat prieštarauja viešai tvarkai ir gerai moralei, imperatyvioms įstatymų normoms. Vien tik deklaratyvūs atsakovės skundo argumentai, kad ji nesiekė neteisėtai gauti ir neteisėtai negavo jokių bankrutuojančios įmonės lėšų; visos Sutarties pagrindu gautos lėšos atsakovės gautos teisėtai, pagrįstai ir sąžiningai, nesant tai patvirtinančių įrodymų, teismo nustatytų aplinkybių nepaneigia.

Ieškovės su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti UAB „Ekonomiški sprendimai“ banko sąskaitos išrašai patvirtina ieškovės lėšų judėjimą, paskirstymą tarp kitų, su administratoriumi susijusių įmonių. Atsakovei neįrodžius realaus paslaugų poreikio ir jų teikimo pagrindo, visų kitų įrodymų kontekste, administratoriaus veikimas per susijusius asmenis sudaro pagrindą nuspręsti, kad ieškovės lėšos fiktyvių sandorių pagrindu galbūt buvo išvedamos ne tik ginčo Sutarties pagrindu. Remiantis LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-821-967/2026, kaip ir šioje, tais pačiais teisiniais pagrindais, kuriais šioje byloje ginčijama Paslaugų sutartis, ieškovė ginčija administratoriaus sudarytą 2021 m. gruodžio 1 d. Konsultavimo paslaugų teikimo sutartį su (duomenys neskelbtini), kurios vadovas ir akcininkas yra S. V. (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Minėta, kad atsakovės ir UAB „Lideres“ įgaliotų asmenų nesąžiningumą, neteisėtus veiklos tikslus nustatė ne tik AVNT, bet ir Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 3 d. nutartimi, spręsdamas UAB „Lideres“ atstatydinimo iš ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nemokumo administratoriaus pareigų klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-253-450/2025).

Kadangi Sutartis buvo sudaryta ne teisėtiems civiliniams santykiams sukurti, o kaip priemonė nepagrįstam bankrutuojančios ieškovės lėšų pervedimui, siekiant pasipelnyti nemokios bendrovės ir jos kreditorių sąskaita, toks administratoriaus veikimas, ypač bankroto proceso kontekste, kai privaloma veikti išimtinai kreditorių interesais, akivaizdžiai pažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, diskredituoja nemokumo procesą ir savo tikslu bei pasekmėmis yra nesuderinamas su viešąja tvarka ir gera morale CK 1.81 straipsnio l dalies prasme. Apibendrinant tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo Sutartį pripažino niekine ir negaliojančia CK 1.81 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana)

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu taikant actio Pauliana institutą bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).

Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-969/2020).

Dėl ieškinio senaties

Vadovaujantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis procesas yra skirtas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui tikrinti, o ne naujiems klausimams spręsti. Kadangi apeliantė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neginčijo ieškinio tuo aspektu, kad ieškovė praleido vienų metų ieškinio senaties terminą, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, plačiau nepasisako dėl aplinkybių, kurios nebuvo įrodinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme ir kuriomis apeliantė nesirėmė.

Nepasisakant iš esmės dėl ieškinio senaties taikymo, tačiau siekiant aiškumo, apeliacinės instancijos teismas išaiškina, kad apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, šio termino pradžią siedama su ginčo Sutarties sudarymo data (2021 m. gruodžio 23 d.), taip pat su tuo, kad Sutartyje nurodytų paslaugų rezultatas ieškovei galutinai buvo perduotas ir ieškovės priimtas atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktu 2023 m. liepos 31 d.

Šios bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė apie atsakovės nurodytą priėmimo–perdavimo aktą faktiškai galėjo sužinoti tik šios bylos nagrinėjimo metu. Bendrovės kreditoriai, įskaitant ieškovę UAB „Rentopa“, apie visus atstatydintos administratorės UAB „Lideres“ neteisėtus veiksmus administruojant ieškovės nemokumo procesą, sudarytas sutartis, paslaugų tiekėjų sąsajas su administratoriumi ir kitas reikšmingas aplinkybes, patvirtinančias Sutarties neteisėtumą, sužinojo tik 2024 m. pabaigoje, po AVNT rašto gavimo ir naujojo administratoriaus paskyrimo 2025 m. sausio 3 d. teismo nutartimi, kuria atstatydinta administratorė UAB „Lideres“ ir paskirta nauja administratorė UAB „Prokesa“. Nurodyta nutartis įsiteisėjo 2025 m. vasario 6 d., todėl ieškinys 2025 m. balandžio 18 d. buvo pareikštas nepažeidžiant CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino.

Dėl kitų actio Pauliana sąlygų

Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino Sutartį negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes neegzistuoja visos actio Pauliana sąlygos, tai yra įrodinėjo, kad ieškovei buvo reikalingas Sutartyje nurodytų paslaugų įsigijimas iš atsakovės; Sutarties su atsakove sudarymas nors ir susijęs su lėšų atsakovei sumokėjimu negali ir teismo neturėjo būti laikomas pažeidžiančiu ieškovės ir jo kreditorių interesus, nes bankroto proceso metu visada yra patiriamos tam tikros išlaidos; ieškovė būtų išleidusi tas pačias lėšas (18 000 Eur), kurios buvo sumokėtos atsakovei, jei Sutartis būtų buvusi sudaryta su kitu paslaugų teikėju.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje civilinėje byloje nėra ginčo, kad ieškovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, ir įmonės kreditorė UAB „Rentopa“ turėjo teisę pareikšti ieškinį remiantis CK 6.66 straipsniu ir ginčyti ieškovės sudarytus sandorius actio Pauliana pagrindu.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ginčijamo sandorio sudarymo (ne)privalomumo sąlyga suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-88/2013; 2021 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-69-313/2021). Privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).

Šiuo atveju byloje nustatyta ir įrodyta, kad ginčijama Sutartis pažeidžia ieškovės kreditorių teises; ieškovė, kaip skolininkė, neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje nustatė, kad ginčo Sutartis yra tariamas sandoris, prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, kadangi ieškovei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nebuvo realaus poreikio pirkti iš atsakovės ginčo paslaugas, atitinkamai ginčo Sutarties ieškovė sudaryti neprivalėjo. Be to, ieškovė atsakovės deklaruojamomis paslaugomis nepasinaudojo, tai taip pat paneigia tiek realų paslaugų poreikį, tiek jų faktinį vykdymą. Iš esmės toks Sandoris ne tik nebuvo būtinas, bet nebuvo ir ekonomiškai pagrįstas, nes jo pagrindu buvo nepagrįstai sumažinta ieškovės turto masė, pervedant lėšas susijusiam asmeniui už faktiškai nesuteiktas paslaugas. Todėl ieškovė, sudarydama ginčijamą Sutartį ir nepagrįstai pervesdama pinigines lėšas atsakovei, už paslaugas, kurios faktiškai nebuvo suteiktos, pablogino savo finansinę padėtį ir pažeidė kreditorių interesus, nes ginčo suma nebegalėjo būti išmokėta kreditoriams.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad sudarant ginčo Sutartį UAB „Lideres“ veikė akivaizdžioje interesų konflikto situacijoje; atsakovė buvo nesąžininga, nes žinojo, kad ieškovė yra nemoki, ginčo Sutartis pažeis ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir jos kreditorių teises. Taip pat žinojo, kad, priimdama iš ieškovės ginčijamą sumą, realiai jokių paslaugų ieškovei neteiks. Apeliantė šių aplinkybių nepaneigė ir priešingai neįrodė. Kaip minėta, atsakovė net neneigia jos sąsajų su ieškovės buvusia bankroto administratore. Atmetant apeliacinio skundo argumentus, kad netgi tuo atveju, jeigu ieškovė paslaugas būtų įsigijusi iš kitos įmonės, ieškovė vis tiek būtų patyrusi atitinkamas išlaidas, pritartina ieškovės nuomonei, kad ieškovė nebūtų patyrusi tokių išlaidų, kadangi joje numatytos paslaugos galėjo būti ir faktiškai buvo teikiamos paties administratoriaus.

Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas, pagrįstai ginčo Sutartį pripažinimo negaliojančiu ir šiuo pagrindu.

Apeliantė nurodo, kad teismai pažeidė CPK 176, 185 straipsnių nuostatas, nes netinkamai įvertino bylos duomenis, tai kas lėmė neteisingo sprendimo priėmimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, apeliacinio teismo anksčiau aptartus nesutikimo su apeliaciniu skundu motyvus, argumentus ir anksčiau apžvelgtą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, tinkamai nustatė ir teisingai įvertino ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, teisingai pritaikė materialinės teisės normas, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė teismui pateikė 2026 m. sausio 27 d. prašymą dėl 5 808 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovės. Teismas advokatų kontoros advokato V. K. prie nurodyto prašymo pridėtą atliktų darbų detalizaciją, PVM sąskaitas faktūras bei advokatų profesinės bendrijos HubLegal banko sąskaitos išrašus, patvirtinančius ieškovei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimą, laikė tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tenkinęs ieškovės ieškinį, įvertinęs ieškovės pateiktą prašymą ir suteiktų teisinių paslaugų detalizaciją dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato byloje suteiktą teisinę pagalbą pagrįstumą, siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, nusprendė sumažinti ieškovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas ir ieškovei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ iš atsakovės priteisė 4 500 Eur dalį bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Ieškovė šios sprendimo dalies neskundžia.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 98 straipsnio 1 dalies reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai priteisė ieškovei 4 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nesant pateiktų įrodymų, pagrindžiančių faktą, jog tokios bylinėjimosi išlaidos buvo realiai patirtos. Apeliantės įsitikinimu, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas galėjo būti priteistas tik tuo atveju, jei jos būtų pagrįstos advokatų kontoros išduota pažyma apie ieškovei suteiktas paslaugas; dokumentais, patvirtinančiais ieškovės atsiskaitymą už teisines paslaugas (nėra mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ar kt. pavadinimų, numerių, juose nurodytų sumų, datų); duomenimis, kad prašymą pasirašęs asmuo advokatas V. K. yra HubLegal advokatų kontoros įgaliotu asmeniu, turinčiu teisę ir įgaliojimus pasirašyti pažymas-patvirtinimus apie ieškovės atsiskaitymą su advokatų kontora. Nurodo, kad su prašymu pateiktose sąskaitose, mokėjimo pavedimuose nurodyti duomenys neatitinka ir nepatvirtina prašyme nurodytų duomenų. Todėl, apeliantės nuomone, teismas, įvertinęs bylos įrodymus, turėjo ne sumažinti ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ iš atsakovės prašytų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį, o jį visiškai atmesti. Ieškovė laikosi nuomonės, kad ji pateikė jos bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, todėl sutinka su teismo sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Jeigu yra pareikštas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir pateikiama įrodymų, kurie patvirtina išlaidų dydį, teismas turi išspręsti tokių išlaidų atlyginimo klausimą. Teismas, nuspręsdamas, ar byloje pakanka įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytais kriterijais. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar visos ieškovės prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos yra būtinos ir pagrįstos, šias išlaidas įvertino tiek pagal bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, tiek ir pagal išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti dydžio nustatymo kriterijus, nustatytus Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte, tai yra įvertino ne tik pateiktus ieškovės prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų, bylos sudėtingumą, bet ir ieškovei suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ginčo ir sprendžiamų teisinių klausimų pobūdį, naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas.

Išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini tokie dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai, tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys, t. y. kokioje civilinėje byloje, kokios konkrečios advokato teisinės paslaugos suteiktos ir kokios išlaidos buvo patirtos (kokia suma sumokėta). Aplinkybė, kad pateikti įrodymai yra ne pirminiai, o išvestiniai, neturi reikšmės, jei juose atsispindi pirmiau nurodyta informacija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-538-313/2016). Kitoje byloje kasacinis teismas nurodė, kad pagrindžiant išlaidas advokato pagalbai apmokėti nebūtina pateikti pirminių įrodymų (mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ir kt.), nes pakankamu įrodymu laikoma advokato, advokatų profesinės bendrijos ar partnerystės pagrindais veikiančio advokatų susivienijimo (toliau visi apibendrintai vadinami advokatų kontora) atsakingo asmens (pvz., vyr. finansininko) pasirašytas patvirtinimas-pažyma, kurioje turi būti nurodyti šie duomenys: 1) teismas, kuriam adresuojama pažyma; 2) bylos, kurioje teikta advokato ar advokato padėjėjo pagalba, numeris; 3) sumos (atskirai) už kiekvieną iš advokato ar advokato padėjėjo suteiktų paslaugų (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą); 4) patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-611/2017). Pagrindas sumokėti už teisines paslaugas yra advokato išrašytas apskaitos dokumentas, kuris gali būti: grynųjų pinigų priėmimo kvitas; sąskaita už teisines paslaugas; PVM sąskaita faktūra (jeigu advokatas yra PVM mokėtojas); kiti apskaitos dokumentai (mokėjimo pavedimai ir pan.). Taigi išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017 10 ir 14 punktai). Išlaidų realumą ir faktinį patyrimą civiliniame procese patvirtina pirminiai finansiniai bei teisiniai dokumentai – paslaugų sutartis, PVM sąskaitos faktūros bei mokėjimo nurodymai. Šioje ir kitose apeliantės cituojamose kasacinio teismo nutartyse nėra nurodyta, kad pirminiai finansiniai dokumentai nėra pakankami, patvirtinti patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, jų pagrindą ir apmokėjimo faktą.

Įvertinęs anksčiau aptartus ieškovės byloje pateiktus teisinės pagalbos išlaidas pagrindžiančius įrodymus, taip pat kriterijus, į kuriuos atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus dėl neteisėto pirmiau nurodytų bylinėjimosi išlaidų priteisimo vertina kaip teisiškai nepagrįstus. Nors, kaip nurodo apeliantė, ieškovės pateiktose sąskaitose nenurodytos konkrečios suteiktos teisinės paslaugos, tačiau šios sąskaitos nurodytos bylai pateiktoje detalizacijoje (2026 m. sausio 27 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų DOK-13661), kurioje, pavyzdžiui, paaiškinta, kad už pasirengimą ir atstovavimą 2025 m. rugsėjo 25 d. teismo posėdyje sumokėta 1 663,75 Eur pagal šias dvi sąskaitas, serija 202509 Nr. 060 ir serija 202510 Nr.146_LL/VK-1. Tai yra detalizacijoje pakankamai aiškiai nurodytos ieškovei suteiktos teisinės paslaugos ir jų pobūdis; atskirai nurodomos sumos už kiekvieną iš advokato suteiktų paslaugų sudedamųjų dalių (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą ir kt.). Be to, atliktų darbų mastas (procesinių dokumentų rengimas, atstovavimas posėdžiuose) yra tiesiogiai matomas iš pačios teismo bylos medžiagos, todėl papildomas paslaugų smulkinimas yra perteklinis.

Pažymėtina, kad nurodytas pirminių atsiskaitymo dokumentų tarpusavio ryšys yra aiškus, iš jų yra aišku, už kokias advokato suteiktas paslaugas sąskaitos yra išrašytos. Priešingai nei teigia apeliantė, ieškovės pateikti mokėjimai-nurodymai ir advokatų profesinės bendrijos Hublegal banko sąskaitos išrašai pakankamai patvirtina, kad už teisines paslaugas buvo atsiskaityta ir tam yra pritarta kreditorių sprendimu, kadangi ieškovė BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ yra bankrutuojantis asmuo.

Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad teisinės paslaugos suteiktos šioje byloje, todėl apeliantės deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti teiginiai, kad detalizacijoje nurodytos sąskaitos išrašytos už ne šioje byloje suteiktas teisines paslaugas arba kad, nors byloje ir yra pateikti pirminiai bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai, teismui papildomai su PVM sąskaitomis faktūromis ir banko sąskaitos išrašais turėjo būti pateiktos advokatų kontoros išrašytos pažymos, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ir perteklinius apeliantės argumentus, kad ieškovė turėjo pateikti visas sąskaitų darbų detalizacijas, nes tokia pareiga nėra nustatyta nei CPK, nei kasacinio teismo praktikoje, o bylai pateikti pirminiai finansiniai dokumentai visiškai pakankamai patvirtina patirtų išlaidų dydį, jų pagrindą ir apmokėjimo faktą.

Sutiktina su ieškove, kad apeliantė nepagrįstai reikalauja pateikti kreditorių susirinkimo protokolus, patvirtinančius ieškovei išrašytų sąskaitų apmokėjimą, nes tokių reikalavimų įstatyme nenumatyta, be to, ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, kurios veiklą kontroliuoja kreditoriai, tai yra ieškovės administratorė yra atskaitinga kreditorių susirinkimui, o ne atsakovei. Teismui nekyla abejonių, kad kreditorių susirinkimas sprendimu pritarė išlaidų sąmatai, apimančiai ir teisinių paslaugų (advokatui) išlaidas, todėl atsakovė be jokio pagrindo kvestionuoja šių išlaidų poreikį arba dydį.

Nėra ginčo, kad byloje yra pateikti advokato V. K. atstovavimą patvirtinantys dokumentai (CPK 57 straipsnio 3 dalis, 59 straipsnis), todėl remiantis sutartimi dėl teisinių paslaugų, nurodytas ieškovės atstovas turėjo teisę ir visus įgaliojimus veikti ieškovės vardu, gindamas jos procesines teises teikti ir pasirašyti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo; su juo pateikti bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus ir atlikti visus kitus CPK numatytus procesinius veiksmus. Atsakovė nenurodo, kokiu pagrindu reikalauja, kad ieškovės atstovas turėtų papildomai pateikti įgaliojimus, suteikiančius jam teisę pasirašyti teikiamus dokumentus.

Be to, vadovaujantis Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalimi, klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. Pagal šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalį, advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį. Atsakovė neneigia ieškovės teisinių paslaugų sutarties sudarymo su advokatu V. K.. Atstovavimo sutartimi nustatyta, kad advokatų profesinė bendrija Hublegal pavedė ieškovę atstovauti advokatui V. K.. Ginčo, kad ši advokatų kontora ir advokatas įsipareigojimo teikti ieškovei teisines paslaugas, nėra. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, tai, kad sudaryta atstovavimo sutartis su konkrečiu advokatu, neužkerta kelio advokatų kontorai, vykdant įsipareigojimus atstovaujamiesiems pagal teisinių paslaugų sutartį, pasitelkti kitus kontoros darbuotojus, kad šie teiktų pagalbą atliekant parengiamuosius darbus, būtinus tinkamam atstovavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020 49 punktas).

Pažymėtina, kad šiuo atveju sąskaitas dėl bylinėjimosi išlaidų išrašęs advokatas L. L. taip pat dirba nurodytoje advokatų profesinėje bendrijoje. Be to, sąskaitų dėl bylinėjimosi išlaidų parengimas net nelaikytinas atstovavimu byloje, kaip tai suprantama CPK 59 straipsnio prasme. Šio advokato, kaip advokatų profesinės bendrijos darbuotojo, atlikti veiksmai vertinti tik kaip parengiamųjų darbų atlikimas, būtinas tinkamam ieškovės atstovavimui; jo pagalba rengiant nurodytus dokumentus neturi įtakos sumos dydžiui, kurią už teisinę pagalbą ginčą byloje laimėjusiai šaliai privalo atlyginti pralaimėjusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020).

Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai, pirmiau aptarto turinio ieškovės pateiktus įrodymus dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų vertino kaip tinkamus patvirtinti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir nepažeidė CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos, susijusios su apeliacinio skundo pateikimu (parengimu), neatlyginamos. Ieškovė pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą sumokėjo advokatui 3 267 Eur. Ieškovės prašomos priteisti išlaidos yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais, kurie patvirtina, kad ieškovei buvo suteikta teisinė pagalba teikiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą. Ieškovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija CPK 98 straipsnio 2 dalyje ir Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus 8.11 punkte dydžio nustatytų 3 284,84 Eur ribų. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos ieškovei priteisiamos iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ iš atsakovės UAB „Projektas“ 3 267 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.